Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 130: savicenzūra prie laimės neatveda

 Sveiki,

 

Visa tai, ką tu žinai apie save ir save apibrėži, tėra tik rėmai, tik tam tikras mentalinis kalėjimas, kuriame save riboji. Kasdienybėje tai pasireiškia kaip savęs cenzūravimas ir savęs įkinkymas į ribotumą dėl tariamo saugumo. Labai svarbu, manau, elgtis nestandartiškai, kad šie rėmai vienaip ar kitaip būtų sunaikinti, o tu išsilaisvintum. Pagalvokime, kiek kartų sau kažko neleidome dėl to, kad įsivaizduojame save tokius, kokie iš tikrųjų nesame. Turiu galvoje, gerus dalykus, kurie suteikia sparnus, skrydžio, nuotykių, praturtina patyrimais, tačiau dėl įsitikinimų, jog „tai yra ne man, tai ne apie mane, tai skirta kitiems...“ save apsistatome sienomis.

Pastebėjau, kad mane patį asmeniškai labai veikia, ką kiti pagalvos apie mane ir tai veda prie savęs cenzūravimo, nes reikia palaikyti dirbtinai susikurtą socialinį įvaizdį. Bet ar tikrai? Tai tarsi du kūnai, dvilypumas, kuris neveda prie laimės, neleidžia patirti būvimo sau čia ir dabar, o izoliuoja, atskiria nuo kitų ir pasaulio. Ką galima tokiu atveju daryti? Rizikuoti ir provokuoti save patį elgtis nestandartiškai, imtis naujų dalykų, kurie nebūtų komfortiški, priešingai – tave išmontuotų, priverstų elgtis kitaip. Kitaip sakant, būti nuolat savęs išardymo ir sukūrimo procese su visa tariama gėda ir pergale.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 112: sukurk pats gerą mikroklimatą!

 

Sveiki, skaitytojai!

Pastebėjau, kad kruopščiai pradėjau pildyti kasdieninį pozityvumo dienoraštį. Nors ką nors pozityvaus... Ir tai mane labai džiugina, nes kažkurioj mano sielos daly tai suvokiama kaip itin reikalinga.

Šiandienos darbo diena buvo lengva! Dėkingas už tai, liko laiko pasigaminti vakarienei, paskaityti 10 puslapių knygos, nueiti į trumpą vietinį spektaklį. Argi tai laimė? Žinoma! Darbai palauks, neverta juos visus nudirbti iškart.

Svajoju apie protarpinį badavimą. Kad kūnas išsivalytų, taptų lengvesnis, jausčiausi gerai, bet dar niekaip nenusiteikiu, bet reiktų. Žinau, kad aš tai padarysiu!

Galvoju apie nužydėjusias slyvas, žydinčius kitus augalus, kurių nepažįstu. Kaip greitai viskas sužaliavo ir visa tai galima patirti tiesiog žiūrint į visą tą betarpišką cikliškumą. Galvoju apie pastangas, kurias kasdien įdedami norėdami atlikti viską gerai, įtikti, būti profesionalūs, nes to tikisi iš mūsų. Tiksliau – mes tikimės, kad kiti tikisi iš mūsų profesionalumo ir dėl to save kartais įvarome į kampą. Lengvumas darbe pernelyg dažnai nuvertinamas, tačiau ar ne jo reikėtų imtis? Dirbti ir veikti lėtai, bet iš esmės su pasimėgavimu, kuriant ne išorinę produkciją ir pinigus, o vidinę energiją. Todėl sutinku, kad labai svarbu yra mikroklimatas, kaip žmogus jaučiasi dirbdamas su kitais ar kurdamas vienumoje. Dažnai įsivaizduoju, kad tą klimatą turi kažkas sukurti, bet, deja, prie jo gerinimo ir kūrimo sąmoningai tenka prisidėti ir kurti pačiam. Reiktų šito nepamiršti. Gamta juk žydėti nepamiršta.

Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 11: Nieko nebijau, bet viską galiu!

 Fot. Carlos Quezada

Sveiki,

 

Šios vasaros mano nuotaikos panašios į šokį su pakilimais ir nusileidimais. Žinoma, sudėtingiausia vėl pakilti ir atsidurti aukštesnėje vibracijoje. Čiurlionis savo laiškuose Sofijai sakydavo, jog tai aukštosios akimirkos, pripildytos besąlyginio pasitenkinimo. Vis labiau ir labiau įsitikinu, jog atsidūrus tamsoje reikia rasti būdą nežaisti su tamsa, o kažkaip išplaukti. Pastanga kurti vidinę būseną ne išorės simuliakrais, bet vidinių minčių ir troškimų energija. Kai kas tai vadina manifestacija, kai kas tiesiog sąmoningumu, kai kas savo geresnės versijos projekcija ir t. t.

 

Viename lape per didžiulį A4 formato lapą radau violetiniu flomasteriu savo ranka kažkada užrašytus žodžius. Nepamenu nei kada, nei kaip užrašiau. Gali būti, kad tai kieno nors citata iš tinklalaidžių, vadinamųjų podcastų.

 

„Nieko nemoku, bet viską žinau. Nieko nebijau, bet viską galiu.“

 

Psichologai jau seniai sako, kad žodeliai prasidedantis neigiamu priešdėliu NE mus programuoja priešingai. Jei sakai nebijau, vadinasi, pasąmonėje ženklas bijoti. Bet jei vietoj nebijau sakai esu drąsus, pasąmonė suvokia, kad eina kalba apie drąsą. Viską galiu. Viską žinau. Nors šiandienose pasitikėjimas savimi yra netgi kai kada blogo skonio reikalas, vyrai pavadinami narcizais, o merginos tuštutėmis – štampai ir griaunanti tikrovė nenori, kad žmogus būtų maksimaliai pasitikintis, tačiau, kas sako, kad mes turime nuolaidžiauti standartams? Ar geriau artikuliuoti nepasitikėjimą ir kuklumą (ką žmonės pasakys!?), ar geriau drąsą daryti ir būti tuo, kuo nori būti ir daryti? Bet šie žodžiai, citata, man rodos, sako kur kas daugiau nei socialinius reikalus, jie sako, kad netgi atsidūrus nepavydėtinoje gyvenimo situacijoje, reiktų užsimerkti ir negalvoti, jog esi liurbis, nieko nežinai, nieko neišmanai, bijai susimauti, o tiesiog pasakyti „aš žinau viską ir galiu viską“ t. y., pasiduoti tai nežinomybei, užuot kovojus su vėjo malūnais ir nedaryti niekuo. Kalbu ne apie degantį namą, o apie vidinius bangavimus.

 

Jūsų Maištinga Siela