Rodomi pranešimai su žymėmis vasara. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis vasara. Rodyti visus pranešimus

2025 m. liepos 21 d., pirmadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 131: tapyba kava ir nauja diena judėti ir ilsėtis bei kurti

 

Sveiki,

 

Tai, ką Jūs matote, nėra dirbtinio intelekto sukurtas vaizdinys (bent iš dalies). Pasirodo, internete pilna įvairių menininkų, kurie paveikslus tapo... kava, jos tirščiais ir skysčiu, kurį paprastai geriame.

 

Panašiai kaip gyvenime, tai ką naudojame, tai kas aplink mus, tas inkrustuoja, įrėmina, apibrėžia mūsų gyvenimo kokybę ir savastį... dažniausiai žmogiškajam socialiniame gyvenime. Vis nepaliauju galvoti apie galimybę ne vien laukti, kaip susiklostys visas gyvenimas, bet ir apie jo kontrolę ir absoliučią kūrybą. Tam tikri dvasiniai mokytojai pasakytų, jog nieko nereikia daryti, Visata savaime kuria gyvenimą ir suorganizuoja scenarijus, bet kam tada duoti žmogaus troškimai ir aukštesnieji idealai? Kiek visgi tikrosios materijos galima įvaldyti vien manifestacija ar... valios pastangomis?

 

Visai kaip tapyba kava. Viską, sako, galima sutverti ir kurti, pradedant nuo balto popieriaus lapo. Leonardas Da Vinčis yra pasakęs, kad tik padėk ant baltos drobės dažų tašką ir daugiamatėje perspektyvoje viskas sumažės per pusę, o kol viskas balta – galimybių nesuskaičiuojama.

 

Maištinga Siela


2025 m. liepos 19 d., šeštadienis

Lovoje su Jon Fosse ir jo knyga "Trilogija"

 Sveiki,

 

Jeigu literatūra meilužė, jeigu visi rašytojai lipa pas tave į lovą, ir jeigu jų mintys ir idėjos kutena, tai šią liepos popietę su manomi intymiai laiką leidžia raštuotas puodelis, antklodė ir Jon Fosse. Jis puikus meilužis, įskaitant ir tai, kad puikiai rašo savo šaltas šiaurietiškas istorijas... Greitu metu jau pasistengsiu aprašyti visą knygos patyrimą.

 

Maištinga Siela


2025 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 130: savicenzūra prie laimės neatveda

 Sveiki,

 

Visa tai, ką tu žinai apie save ir save apibrėži, tėra tik rėmai, tik tam tikras mentalinis kalėjimas, kuriame save riboji. Kasdienybėje tai pasireiškia kaip savęs cenzūravimas ir savęs įkinkymas į ribotumą dėl tariamo saugumo. Labai svarbu, manau, elgtis nestandartiškai, kad šie rėmai vienaip ar kitaip būtų sunaikinti, o tu išsilaisvintum. Pagalvokime, kiek kartų sau kažko neleidome dėl to, kad įsivaizduojame save tokius, kokie iš tikrųjų nesame. Turiu galvoje, gerus dalykus, kurie suteikia sparnus, skrydžio, nuotykių, praturtina patyrimais, tačiau dėl įsitikinimų, jog „tai yra ne man, tai ne apie mane, tai skirta kitiems...“ save apsistatome sienomis.


Pastebėjau, kad mane patį asmeniškai labai veikia, ką kiti pagalvos apie mane ir tai veda prie savęs cenzūravimo, nes reikia palaikyti dirbtinai susikurtą socialinį įvaizdį. Bet ar tikrai? Tai tarsi du kūnai, dvilypumas, kuris neveda prie laimės, neleidžia patirti būvimo sau čia ir dabar, o izoliuoja, atskiria nuo kitų ir pasaulio. Ką galima tokiu atveju daryti? Rizikuoti ir provokuoti save patį elgtis nestandartiškai, imtis naujų dalykų, kurie nebūtų komfortiški, priešingai – tave išmontuotų, priverstų elgtis kitaip. Kitaip sakant, būti nuolat savęs išardymo ir sukūrimo procese su visa tariama gėda ir pergale.

 

Jūsų Maištinga Siela


2025 m. birželio 22 d., sekmadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 123: baltosios birželio naktys – šviesios ir švarios mintys

 Sveiki, skaitytojai,

 

Birželio 21 dieną oficialiai mūsų geografinėse platumose prasideda astronominė vasara, o mums paprastai tai jau beveik įsibėgėjusi vasara. Birželio šviesiosios ir baltosios naktys, Joninių laužai, ugnis ir rasa, žemė ir subrendusi lapija yra galimybė save harmonizuoti, išvalyti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu.

 

Man patinka šis stebuklingas metas, kai neįmanoma sulaukti rašalo tamsumos, nes vos tik nusileidusi saulė iš tikrųjų rytuose ji vėl teka, tad nėra tamsos, nėra paslapties, yra tik švara ir aiškumas, kuris turėtų atliepti ir mūsų sąmonę, ir veiksmus.

 

Mintis, vedanti prie veiksmo, yra galingas instrumentas. Jeigu ji sugeneruota vesti asmenį į gausą ir laimę, taip ir bus. Mintis savaime uždaryta tik minčių lygmenyje iš esmės stabdo manifestavimo stebuklą, Visatos dėsnis sako – sugeneruok, apmąstyk ir veik. Šiomis šviesiomis dienomis, kai saulės tiek daug, vyksta stebuklai! Mes pasimatome pačiais šviesiausiais savo veidais, t. y. žydėdami taip, kaip tik žmogus gali ir moka žydėti.

 

Jūsų Maištinga Siela


2025 m. birželio 18 d., trečiadienis

Vilniaus Meška keliauja per Lietuvą: kai iš žiniasklaidos prikolina, bet jai vis tiek dzin! Juokingiausios antraštės apie mešką iš Baltarusijos

 

Sveiki,

 

Vieną tamsią ir lietingą Lietuvos vasaros dieną tamsi meška iš Baltarusijos perplaukė Nemuną ir patraukė link Vilniaus. Niekas nė įtarti negalėjo, kaip ji sudrebins Marijos Žemės sostinę labiau nei beragis briedis prie stiklinių savivaldybės durų Konstitucijos prospekte. Meška įžiebė „diskusijas“ nuo sugėrovų konfliktų Vingio parko kampelyje, po medžiais ant suoliuko, iki Sauliaus Skvernelio patyčių iš krašto apsaugos ministerijos neveiksnumo. Internete siautės vandalai ir memų kūrėjai, žurnalistai kas valandą postins vis labiau juos diskrediduojančius postus (Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas ir kt. „labai rimti“ mūsų dienraščiai, kurie rimtais veidais mums nuo ryto iki vakaro kukuoja apie karą ir grėsmę...), o reklamų ištroškę verslai nuo knygynų iki degalinių kurs sau meškos dėka reklamas. Važiuodamas į darbą šįryt negalėjau nepadaryti pasipylusių šimtais antraščių kopijų (seniai taip nesijuokiau, lyg būtų sprogusi juoko atominė elektrinė), antraščių, kurios iš tikrųjų pasako, kokia mūsų žiniasklaida nusibaigusi. Manote, kad su „rimtomis naujienomis“ yra kas nors kitaip, nei vienas didelis uždarbiavimo burbulas kaip iš šios meškos? Ak! Kalakutas irgi manė, kol...

 

Galiu pasidžiaugti, kad meška patraukusi iš Vilniaus praėjo ir pro „Maištingos Sielos“ saitą.

 

2025 metų Lietuvos vasara savaime karšta, tad orai išties nuostabūs.





























Maištinga Siela

2024 m. gruodžio 26 d., ketvirtadienis

Skaniausia mano gerta kava pasaulyje – Paduvoje, Italijoje! The Pedrocchi Café (Caffè Pedrocchi in Italian)

 Sveiki,

 

Antrąją Kalėdų dieną peržiūrinėju vasaros kelionių nuotraukas ir pamiršau anuomet pasidalyti, jog tikriausiai ragavau jau savo gyvenime skaniausią ir tikriausiai kaloringiausią kavą gyvenime. Kava Italijoje turi kiek kitokias tradicijas ir kultūrą, tikras italas tikriausiai nesuprastų mūsų požiūrio į kavą, bet tenka pripažinti, kad beveik 10 eurų kainuojantis puodelis klasikinės ir firminės kavos yra vertas patyrimo. Kavos skonis desertinis ir tirštas, pagardintas man sunkiai suvokiamais prieskoniais, bet tendencija ryškesnė mėtos. Nemėgstu šokolado su mėtomis, tačiau tai ir nepanašu į mėtų šokoladą, veikiau tirštas espreso su mėtų pagardais. Paduvoje ateiti į šią miesto istorinę vietą – prestižo reikalas. Tądien, nors ir karšta, dar nebuvo be proto daug turistų, todėl galėjau pasimėgauti Padujos miesto spalvomis, klegesiu ir šia įsimintina kava.

 

Truputį apie šios kavos ir unikalios vietovės istoriją.



 

„Pedrocchi kava“ gaminama iš aukštos kokybės 100% Arabica pupelių espreso kavos, šviežios grietinėlės ir mėtų sirupo. Ši kava patiekiama dideliame puodelyje. Į espreso kavą pilamas mėtų sirupas ir uždedama šviežia grietinėlė. Viršus apibarstomas kakavos milteliais. Svarbu paminėti, kad šios kavos nereikėtų maišyti, nes tuomet susimaišytų skoniai ir nebebūtų jaučiamas tas ypatingas balansas. „Pedrocchi kava“ pasižymi gaiviu mėtų ir sodriu kavos skonių deriniu, kurį papildo švelni grietinėlė ir lengvas kakavos kartumas. Tai puikus balansas tarp saldumo, gaivos ir kavos aromato. Tradiciškai ši kava patiekiama dideliame puodelyje, kad būtų galima pilnai mėgautis jos aromatu ir skoniu. Ši kava buvo sukurta XIX amžiuje ir greitai tapo populiari tarp kavinės lankytojų. Ji iki šiol yra vienas iš labiausiai užsakomų gėrimų „Caffè Pedrocchi“.

 

Paduvos kavinė „Caffè Pedrocchi“ Italijoje yra tikrai ypatinga dėl savo istorijos, architektūros ir kultūrinės reikšmės. Kavinę 1772 m. įkūrė Francesco Pedrocchi, kilęs iš Bergamo. Ji buvo pavadinta jo vardu ir greitai tapo svarbiu Padujos socialinio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Strateginė vieta: Kavinė įsikūrusi pačiame miesto centre, tarp Merijos, Universiteto ir Turgaus aikštės (dabar vadinamos Piazza Garibaldi). Ši strateginė padėtis lėmė nuolatinį lankytojų srautą ir svarbų vaidmenį miesto gyvenime.

 

XIX a. plėtra: XIX a. kavinė buvo išplėsta sūnaus Antonio Pedrocchi. Jis pasamdė architektą Giuseppe Jappelli, kuris sukūrė neoklasikinio stiliaus pastatą su įspūdingomis salėmis ir kambariais. Per savo ilgą istoriją „Caffè Pedrocchi“ lankėsi daugybė garsių žmonių, įskaitant rašytojus, politikus, menininkus ir mokslininkus. Ji tapo intelektualų ir kultūrinio elito susitikimo vieta. Kavinė taip pat buvo susijusi su svarbiais politiniais įvykiais. XIX a. čia rinkdavosi Italijos suvienijimo šalininkai. 1848 m. per Padujos studentų sukilimą prieš Austrijos valdžią, kavinėje įvyko susirėmimas, po kurio ant sienų liko kulkų žymės (jos išsaugotos iki šių dienų).

 

Kavinėje yra daug skirtingų salių, kiekviena su savo unikaliu stiliumi ir atmosfera. Tarp jų yra Baltoji salė (Sala Bianca), Raudonoji salė (Sala Rossa), Egipto salė (Sala Egizia) ir kt. Žaliasis kambarys (Sala Verde): Šis kambarys buvo specialiai sukurtas kavos gėrimui ir dėl to buvo vadinamas „be durų kavine“, nes jis buvo atviras lankytojams bet kuriuo paros metu.

 

Jūsų Maištinga Siela

2024 m. liepos 19 d., penktadienis

Esė. Ką daryti, kai nėra su kuo kariauti? Kokių reikia pastangų įdomiai gyventi?

Vokiečių fotografo Horsto Kistnerio vaizdas, įtrauktas į Sony World Photography Awards portfolio kategorijoje. Horst Kistner / Sony World Photography Awards


Sveiki, skaitytojai,

Slogios nuotaikos! Pamenu, Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra išleidusi knygą „Nustokim krūpčioti“. Net ne nustokite, o nustokim – sutrupėjęs daugiskaitos I asmuo, kuris reiškia, kad ir Prezidentė turėjo nustoti krūpčioti. Bet esmė, kad tai tik kvailas įsakymas valdyti savo emocijas arba apsimesti, kad jas valdai, o viduje iš tikrųjų norisi krūpčioti ant kiekvieno kampo, nes vėl sueini su pasauliu į konfrontaciją. Tokiomis akimirkomis viskas dirgina ir nieko nesinori, jautiesi išduotas ir pats išdavęs, tarsi nebeverta dėl nieko stengtis, o ypač ką nors suvaldyti. Ypač savo pasireiškiančias beprotybes.

Visgi jau kažkiek žinau save ir pažįstu, jog reikia tas dienas išlaukti, leisti įvykti kam nors netikėto, kad išblaškytų šią aukos pozicijos iliuziją. Kantrybe niekada nepasižymėjau, tačiau vasara man visada krizės metas, tiesą sakant, jos nemėgstu, nes nežinau, ką be darbo dar galėčiau laisvomis dienomis nuveikti prasmingo. Būtent prasmingo, nes kai tau duotas pasaulio laikas patirti, o niekas nevyksta, atsiveria toji praraja. Pas mane ypač greitai, nes esu išdresuotas (kaip ir daugelis jūsų) nuolat ką nors daryti ir dažniausiai skubiai čia ir dabar. Neišeina po visko tiesiog gulėti ant žolės ir medituoti kaip vaikystėje, tam reikia pastangų. Kaip vienoje senoje laidoje iš dešimto dešimtmečio pabaigos sakė aktorė Doloresa Kazragytė: „reikia šiandien didžiulių pastangų gyventi įdomiai“. Tikriausiai visada planuoti tą įdomumą, o planuoti aš, kaip žinia, nemėgstu, dar labiau nemoku organizuoti, telkti, burti, todėl, kad kažkas vyktų, reikia trigubų pastangų, nei planingam ir visuomeniškai aktyviam žmogui, kuris iš inercijos moka tą daryti.

Kita vertus, šiandien gyventi yra juk įdomiau dėl įvairovės. Kiek turime įvairovės, tik ar viso to norime, kai vienas ar kitas dalykas ranka pasiekiamas? Nori skaniai pavalgyti? Atsiriboji, nes maistas nesveikas ir skaičiuoji kalorijas. Nori pakeliauti? Pasižiūri į atostogų grafiką ir piniginę ir galimybės sumažėja iki minimumo. Nori draugų ir nuotykių? Pasižiūri į tinderį ir viskas aišku, kuo baigsis. Nori į gerą koncertą? Bet pagalvoji apie minias nuo alaus nuolat tarp WC ir aikštelės migruojančius žmones. Opera ir kamerinė nedomina. Nori mylėti Gražulį, bet nėra už ką. Tiesą sakant, išlepau. Tikrai. Sunkiai besusijaudinu tikrovėje ir nežinau, iš kur ateina toji tendencija ir ar ji laikmečio ženklas? Reikia nustoti krūpčiot nuo atbukimo, o ne dėl išgąsčio.

Žinote, kad aš nebesiurbliuoju kambarių dulkių siurbliu, nes už mane tai daro elektrinis robotukas? Toks apskritas diskas, kuris slampinėja kaip šuva ir renka mano plaukus ir dulkes? Komfortas begalinis, tačiau o kur aš esu tame komforte? Paskendęs kažin kokioje tirštoje iliuzijoje, kad net kančia kartais tampa užsirišti batą. Kodėl niekas dar neišrado mašinos, kaip užsirišti batą? Ak, jau batai su virvelėmis nyksta mūsų patogumo dėlei. Gal gerai, ką, įsispiri į kroksus ir varai skinti krokų?

Bandau suvokti, kokio šio teksto prasmė, kad viskas nebūtų panašu į atvirą verkšlenimą, nes niekam jie nepatinka, dažniausiai mums patinka tik individualiai verkšlenti kitiems, bet ne kai kiti mums. Norėjau parašyti apie šių dienų egzistencinę pajautą, kai norisi pulti laimingus žmones, gulinčius prie ežerų su šašlykais ir kaukazietiškų prieskonių kapšeliais ir besifotografuojančius tiesiai į facebooką su trumpais įrašais kaip faina gyventi. Bet kai tik susiduriu su noru pakelti prieš juos kardą, atsiranda bejėgystės jausmas, nes imi ir suvoki, jog viskas, ką galima apie juos pasakyti, tai iš esmės pasakysiu tik apie savo piktumą ir bejėgystę. Kitaip sakant, koučeriai teisūs, viskas yra mūsų atspindys ir neverta muštis dėl nieko. Tada kuo užpildyti dienas, jeigu pykti ir muštis negalima, negalima kaip Hamletui „atitaisyti“ sugverusio pasaulio ir nėra su kuo kovoti? Belieka vėl nuleisti galvą, sudėti ginklus ir grįžti prie savęs ir... atsiprašyti. Viskas bus gerai.

Maištinga Siela

2023 m. rugpjūčio 31 d., ketvirtadienis

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 13: paskutinis vasaros įrašas – ir gerai!

 Sveikas,

 

Šiandien – 2023 m. rugpjūčio 31 diena ir tai paskutinis šios vasaros įrašas. Rytoj, kaip žinia, kardelių už 39 centus diena. Arba ruduo. Labai džiaugiuosi gerais ir vėsiais Lietuvos orais, nors ir drėgna, nėra saulės, tačiau gerai, kad nereikia vaikščioti pridrėkusiomis pažastimis ir dairytis, kaip atsivėsinti. Puikus ruduo jau dabar! Vasara pasibaigia – ir gerai! Nes stovintis vanduo surūgsta, o pokyčiai veja pokyčius ir tarp jų gali nutikti nušvytimas, netikėtas atradimas, galgi net reikalingas pasidavimas, kurio iš tolo protiškai dažnai neįvertiname ir bijome.

 

Rugsėjis visada man būna palankus, jis leidžia man nusistovėti, nes rugsėjį jau daugel metų tampu kaip vandens stiklinė, prisemta vandens iš kokio nors ežero, su visais mikroorganizmais, kurie lėtai nusėda dugne, tad gyventi kurį laiką tampa aišku ir paprasta. Vasara baigiasi, o tai labai gerai, nes banaliausia tiesa – laikas ir kitokiems pokyčiams, kad ir kokie jie atrodo tolimi kaip granito kalnai. Pasitinku rudenį šią akimirką plačiai plačiai...

 

Jūsų Maištinga Siela


2018 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

Aktualijos: Kelionė šiltnamio autobusu per miestą arba dujų kamera smegenims


Sveiki,

Važiuoju šiandien viešuoju autobusu. Per miestą. Mąstau, kad esu pomidoras, turintis galimybę skrieti su šiltnamiu ir dar žiūrėti per langą.

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bakterijos.

Važiuoju apie pusvalandį. Šnekėti nenoriu ir net neketinu, nes jaučiu, kaip nuskustus ūsus užrasoja šviežias sūrus prakaitas. Ne, nekalbėsiu. O jie vis lipa ir lipa į autobusą – girti, sumušti, dovkiantys, pasipurškę pigiais ir brangiais kvepalais, su verkiančiais ir klykiančiais vaikais, storos ir vos kvėpuojančios, perkarę ir išdžiūvę, arti saulės smūgio. O jie vis lipa ir lipa...

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bakterijos.

Negana to jie dar spokso. Į mane. Ir aš spoksau į juos. Kai pastebi, kad žiūriu per įžūliai, išsitraukia mobilųjį. Apsimeta tvarką reikalus, kad išvengtų pačių pradėtą akių karo. Maigo prakaituotais pirštais. O aš toks visas... pomidoras. Keiksnoju patyliukais lyg melsčiausi slaptai dievuliukui, na, kam man reikėjo į kito miesto galą, na, kam...

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bakterijos.

Jeigu numesčiau truputį svorio, galvoju toliau dardėdamas, gal taip neprakaituočiau. Gal ir nebekeiksnočiau. Na, kam šitaip kaip senis bambeklis. Pasaulis gražus. Vasara kaitri ir teisinga. Naktį pyla su perkūnija, dienomis nutūpti nebegalintys lėktuvai, nes jau „sutinęs“ metalas pernelyg nuo karščio išsiplėtęs. Galvoju, o kaip Meksikoje, kur ištisus metus toks karštis, kodėl dėl to nestringa skrydžių kontrolė? Gal ir stringa, tik naujienos iš Meksikos, deja, neatkeliauja dažnai, pernelyg Meksika nesvarbi, svarbiau, ką leptelėjo Donaldas Trumpas.

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bak... ai, ai, ai...

O jie vis lipa ir lipa... pilnas autobusas. Silkės karštame aliejuje. Prisimenate, kada lauko darbus nudirbus sėsdavote ant žolės – piknikas! Ir tėvukas šprotų atidarydavo. Būdavo per tašę toks sukaitęs aliejus ir žuvys karštos kaip mikrobangų krosnelėje pašildytos. Taip, jie vis liepa ir presuoja vienas kitą, skenuoja ir galvoja, kiek jie prakaituoja, kiek prakaituoja šalia esantis.

Karštis. Tvankuma. Prakaitas. Bak. Ter. Jos.

Išlipu parke. Šlapių marškinėlių konkursas. Paspjovus ant asfalto nugaruotų per dešimtį minučių. Ir kas čia tokio. Vasara gražuolė pakėlė suknelę... Tai yra kartelę ir pasirodė visu gražumu.

Bakterijos. Prakaitas. Tvankuma. Karštis.

Jūsų Maištinga Siela

2018 m. birželio 24 d., sekmadienis

Aktualijos: Joninės arba kaip dviračiais bėgome nuo Petro Gražulio



Sveiki,

Atsikeli Joninių rytą ir prisimeni, ką darydavai kiekvieną Joninių rytą. Perbėgdamas per tuos atsiminimus padarai, kaip ir kasmet, išvadą, kad laikas nestovi vietoje, tada keliesi ir darai kavą. Mylimosioms irgi, kurios čia keičiasi, bet Joninės lieka visada „sutartu laiku“. Geri kavą ir galvoji, kad kartais nesinori pokyčių, nesinori, kad keistųsi mylimosios, tačiau... Banali tiesa – nieko nėra pastovesnio už pokyčius.

Taigi per Lietuvą ritasi ilgiausia metuose diena ir bėgu nuo lietuviškų banalybių, tačiau pabėgti negaliu. Pasvajokite! Sakau, laiko švaistymas kalbėti apie politiką. Kaip tik vakar ruošdamasis pabėgimui su draugu pirkome dviračius. Belaukdami išdavimo sandėlyje per paliktą įjungtą darbuotojo radiją buvo transliuojama (tikriausiai stotis M-1) laida, kai paskambina kažkuris pilietis ir spėlioja, bandydamas laimėti kokius nors super unikalius marškinėlius su emblema. Pirmas viktorinos klausimas buvo: kiek Petras Gražulis turi vaikų? Šiemet jau turi penkis. Pernai tiek neturėjo.

Ir viskas. Kaip lietuviškas klounas demaskuoja savo klouniškumą. Suokalbiškai gynęs įstatymus prieš abortą, pats išsidavė: kur kas jaunesnę meilužę skatino atlikti abortą. Byrantis ir smunkantis P. Gražulio politinis grimas visai nuvarvėjo, kai partiečiai paskelbė, jog nori juo atsikratyti, kaip ir puošniam peštukui gaidžiui pridera, pareiškė, kad pats išeis. Galvoje ėmė suktis jo amžiaus kova prieš homoseksualus: kažin, ką iš tikrųjų slepia šis Petro Gražulio makiažas... Ar čia nebus kaip su Melania Trump, kai ėjo glostyti meksikiečių pabėgėlių vaikų, užsivilkusi marškinėlius su užrašu „Man tai nerūpi“? Vis galvoju, kuris „dizaineris“ pasirūpino šitaip pažeminti šalies pirmąją ponią.

Atvežė ir dviračius. Nuo politikos bėgome bandydami surinkti ratų dalis vidiniame išdavimo punkto kiemelyje, bet neturėjome įrankių, tad teko kviestis taksi. Tik vakare, sėdint prie alaus bokalo, krikštijant dviračius ir maigant YouTube, pastebėjau, kad šioji naktis stebuklinga – Joninių! Čia panašiai kaip per Kūčias, kai gyvūnai ima šnekėtis tvartuose apie, tarkime, Petro Gražulio lepsusą. Tik neturiu nei šuns, nei katės, kuriuos galėčiau patikrinti, apie ką jie prabylą per Jonines... Prisiminiau ir paparčio žiedo ieškojimo tradiciją ir nejučia įkritau į vaikystės prisiminimus, kai mamos įkyriai klausinėdavau, kaip apskritai atrodo tas paparčio žiedas ir kodėl šie darželyje pridygę niekada neišsprogina raudonų ir įspūdingų žiedų. Neprisimenu, ką atsakė mama, tikriausiai, atšok su tais klausimais, Dieve brangus.

Ir tikriausiai iki pat dvyliktos klasės tikėjau, kad papartis žydi. Ir žydi! Kažkokios ten rūšies už Atlanto, kur dinozaurai vaikščiojo prieš milijonus metų, kai mūsų visų ir Gražulio nebuvo.

Prisimenu prieš aštuonerius metus Joninių rytą parašiau eilėraštį apie šlapius priplotus jazminų žiedus prie asfalto. Garantija, kad tada Petras Gražulis nė neįsivaizdavo, kad dar kartą taps tėvu ir jo santuoka subyrės, kad lietuviai homoseksualams vis tiek taps pamažu vis labiau pakantesni, nes pasaulis nestovi vietoje, nes nieko nėra pastovesnio už pokyčius. Politikas visgi tikėjo, kad pasaulį galima savaip pažaboti, todėl šią kovą pralaimėjo.

Joninės, lydekai paliepus, sustokite, su dviračiais lėkime prie jūros, prie dzūkiško ežerėlio ar dar kur nors nuo tos sumaišties, kurią patys keliame. Bet nuo savęs ar įmanoma pabėgti? Aš, pavyzdžiui, puikiai pabėgu įsikniaubęs kokią nors knygą ar sąlyginai persikėlęs į kokį nors filmą. Išvarydamas visus raganius iš savęs galiu tik imituoti, kad manęs nėra, esu sukurtoje alternatyvioje tikrovėje. Bet ar tai ne tas pats, kas „drąsus“ paauglys internete? Sukurk paskyrą, susikurk tapatybę, būk krūtas, krūtesnis už Petrą Gražulį. Šiaip ar taip virtualu – sąlyginai saugiau, nes ten negimsta kūdikiai, neatliekami realūs abortai ir nereikia išeiti iš partijos, pirkti vasaros dviračius, kelti už pirkinius bokalus (o čia iš kur tokia baisi tradicija – aplaistyti pirkinį, vaiko gimimą ar net laimėtą milijoną per Teleloto?). Šventas Verga su visais žaliaisiais valstiečiais padangėse!

Viskas, jungiu kompą lauk ir lekiu dviračiu. Turiu pabėgti nuo savęs su knyga į pliažą. Tiek tų stebuklingų Joninių ir nuošliaužomis pažastyse susikaupusio politinio grimo.

Jūsų Maištinga Siela