Vyno dvikova: Tommasi Valpolicella (2024, Italija) / Nero Marone Edizione Privata (2024, Italija)

 
Sveiki!
 
Lygindami nuotraukoje užfiksuotus itališkus vynus – „Tommasi Valpolicella“ ir „Nero Marone Edizione Privata“ – someljė ir vyno ekspertai pirmiausia atkreipia dėmesį į jų visiškai skirtingą kilmę bei stilistiką. Kairėje pusėje esantis „Tommasi Valpolicella“ atstovauja klasikiniam Veneto regionui, garsėjančiam lengvesniais, gaiviais ir elegantiškais raudonaisiais vynais iš vietinių vynuogių veislių. Tuo tarpu dešinėje stovi „Nero Marone Edizione Privata“ – platesnės geografinės kilmės „Vino d'Italia“ kategorijos vynas, pasižymintis tamsesniu, modernesniu ir sodresniu charakteriu, kas pastebima net iš tamsios, masyvios butelio formos ir 14 proc. alkoholio stiprumo.
 
Analizuojant „Tommasi Valpolicella“ privalumus, vyno vertintojai išskiria jo išskirtinį gaivumą, švelnius taninus ir universalumą stalo kultūroje, nes šis vynas puikiai dera prie lengvesnių užkandžių, picos ar makaronų. Jo trūkumu kartais įvardijamas tam tikras lengvumas ir paprastumas, kuris gali nuvilti sodrių, sunkių ir brandintų vynų gerbėjus, ieškančius gilaus bei ilgai išliekančio poskonio. Someljė pastebi, kad tai puikus kasdienis pasirinkimas, tačiau jam trūksta kompleksiškumo, būdingo aukštesnės klasės šio regiono vynams, pavyzdžiui, „Valpolicella Ripasso“ ar „Amarone“.
 
Pereinant prie „Nero Marone Edizione Privata“, ekspertai akcentuoja jo stipriąsias puses – aksominę tekstūrą, ryškų kompleksiškumą ir ąžuolo aromatus, kurie vynui suteikia prabangią išraišką. Etiketėje nurodoma, kad tai gerai subalansuotas vynas su šilkiniais taninais, o tai someljė vertina kaip didelį privalumą tiems, kurie mėgsta intensyvesnius, bet ne pernelyg aštrius pojūčius burnoje. Pagrindinis šio vyno trūkumas, dažnai minimas ekspertų diskusijose apie masinio segmento itališkus vynus, yra tam tikras standartizuotas, komercinis salstelėjęs stilius, kuris gali prarasti regioninį autentiškumą ir greitai atsibosti tikriems gurmanams.
 
Vyno ekspertai, vertindami šių dviejų butelių paskirtį, pabrėžia, kad jie tarnauja visiškai skirtingoms progoms ir vartotojų lūkesčiams. „Tommasi“ namai yra gerai žinomi dėl savo istorinės reputacijos ir griežto kokybės standarto Valpolicellos zonoje, todėl šį vyną someljė rekomenduoja vertinantiems tradicijas ir gastronominę darną. Kita vertus, „Nero Marone“ orientuojasi į platesnį vartotojų ratą, ieškantį stipresnio kūno, ryškesnės uogų koncentracijos ir šildomojo efekto, kurį užtikrina didesnis alkoholio kiekis.
 
Apibendrinant someljė atsiliepimus, abu vynai savo kainos kategorijoje yra verti dėmesio, tačiau jų pasirinkimas priklauso nuo individualių skonio preferencijų. Jeigu ieškote gyvumo, uogų rūgštelės ir lengvumo maisto palydai – „Tommasi Valpolicella“ bus pranašesnis pasirinkimas. Jeigu prioritetas teikiamas tirštumui, medžio natoms ir švelniam salstelėjusiam sodrumui vakarui be sunkaus maisto – „Nero Marone Edizione Privata“ suteiks norimą patirtį. Abu vynai Lietuvoje kainuoja nuo 10  iki 15 eurų.

 
Maištinga Siela

Vyno dvikova: „Piccini Chianti DOCG“, 2024 (Italija) vs. „Maison Castel Bordeaux“, 2023 (Prancūzija)

 

Sveiki!

Vyno kultūra dažnai tampa puikiu pretekstu susipažinti su skirtingomis Europos vyndarystės tradicijomis, regionų specifika bei amato subtilybėmis. Šiame palyginime susiduria du populiarūs ir lengvai prieinami raudonieji vynai: itališkasis „Piccini Chianti DOCG“ (2024 m.) iš saulėtosios Toskanos ir prancūziškasis „Maison Castel Bordeaux“ (2023 m.) iš legendinio Bordo regiono. Nors abu šie buteliai užima panašią kasdienio ar vakarienės vyno nišą, jų gamybos filosofija, dominančios vynuogių veislės ir aromatinis profilis skiriasi iš esmės.

Italijos techologijos klasikai atstovaujantis „Piccini Chianti“ yra pagrįstas tradicine Sangiovese vynuogių veisle. Toskanos regionui vingiuojantis Chianti stilius pasižymi gyvumu, pastebima gaivia rūgštele ir išraiškingomis uogų natomis. Taurėje šis vynas skleidžia prinokusių vyšnių, raudonųjų uogų bei subtilius žolelių ar prieskonių tonus. Jis yra vidutinio kūno, lankstus, o jo švelnūs taninai ir šviežumas padaro jį nepriekaištingu pasirinkimu prie tradicinių itališkų patiekalų – picų, pomidorų padažu pagardintų makaronų ar lengvesnių mėsos užkandžių. Tai gyvybingas, nesudėtingas, bet labai charakteringas itališkas gėrimas.

Tuo tarpu prancūziškasis „Maison Castel Bordeaux“ nukelia į gilias tradicijas turintį Bordo kraštą, kur vyndariai remiasi meistrišku vynuogių kupetažu. Šis regionas garsėja struktūrizuotais, subalansuotais ir elegantiškais vynais, kuriuose dominuoja tamsiųjų uogų aromatai. „Maison Castel“ butelis pasižymi juodųjų serbentų, gervuogių, slyvų bei lengvomis vanilės ar ąžuolo natomis, atsirandančiomis dėl brandinimo subtilybių. Lyginant su itališkuoju „Chianti“, šis Bordo vynas dažnai pasirodo kiek labiau suapvalintas, tamsesnio vaisiškumo ir su tvirtesniu, brandesniu struktūriniu pagrindu, puikiai tinkančiu prie raudonos mėsos kepsnių ar kietesnių sūrių.

Galutinį šių dviejų vynų vertinimą internetinėje erdvėje (pavyzdžiui, „Vivino“ platformoje) gerai atspindi vartotojų bei ekspertų nuomonės, kurios išreikštos balais ir žvaigždutėmis:

Maištinga Siela

Vyno dvikova: Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore vs. Domaines Paul Mas "Vignes de Nicole" Cabernet Sauvignon - Merlot

 

Sveiki!
 
Vyno pasaulis yra neįtikėtinai įvairus ir žavus, o kiekvienas butelis pasakoja savitą kilmės, klimato ir vyndario tradicijų istoriją. Lyginant du raudonuosius vynus – prancūziškąjį „Domaines Paul Mas „Vignes de Nicole“ Cabernet Sauvignon – Merlot“ ir itališkąjį „Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore“ – susiduriame su dviem visiškai skirtingomis vyndarystės filosofijomis bei regionų charakteriais. Nors abu šie gėrimai nusipelno didelio dėmesio ir savo kategorijose yra aukštos kokybės pavyzdžiai, jų skonio savybės ir gamybos metodika patenkins skirtingus skonio lūkesčius.
 
Prancūzijos pietuose, saulėtame Languedoc regione, gimstantis „Domaines Paul Mas „Vignes de Nicole“ atstovauja klasikiniam Bordo regiono kupetažo stiliui, kuriame susipina Cabernet Sauvignon ir Merlot vynuogės. Šis IGP lygio vynas pasižymi elegantiška pusiausvyra ir aiškiai išreikštu pietų prancūzišku charakteriu. Ąžuolo statinėse brandintas gėrimas įgauna struktūros ir subtilių prieskonių tonų, kurie puikiai dera su tamsiųjų uogų, tokių kaip juodieji serbentai ir gervuogės, aromatais. Tai solidus, sausas ir gana tvirtas vynas, idealiai tampantis kulinariniu kompanionu sunkesniems mėsos patiekalams, kepsniams ar brandintiems sūriams, kur jo tvirtas charakteris gali atsiskleisti visu gražumu.
 
Tuo tarpu itališkasis „Torre del Falasco Valpolicella Ripasso Superiore“ iš Veneto regiono atveria duris į visiškai kitokį, kur kas kompleksiškesnį pojūčių pasaulį. Valpolicella Ripasso gamybos metodas yra unikalus ir išskirtinis – bazinis vynas papildomai fermentuojamas ant garsiųjų Amarone vyno išspaudų, praturtinant gėrimą gyliu, papildomu alkoholiu bei sodriais aksominiais taninais. Šio proceso dėka taurėje skleidžiasi prinokusių vyšnių, džiovintų vaisių, šokolado ir saldžių prieskonių natos. Šis D.O.C. statuso vynas yra sunkesnis, apgaubiantis ir šiltesnis, todėl puikiai tiks prie sodrių mėsos troškinių, žvėrienos patiekalų ar net kaip savarankiškas, meditacinis gėrimas ramiam vakarui.
 
Apibendrinant galima teigti, kad objektyviai „geresnio“ vyno šioje dvikovoje nėra, nes viskas priklauso nuo progos ir asmeninių pageidavimų. Jei jūsų tikslas – rasti klasikinį ir tvirtą gėrimą prie tradicinio jautienos kepsnio, prancūziškasis Paul Mas pasirinkimas taps nepriekaištingu palydovu. Jeigu ieškote išraiškingesnio, salstelėjusių džiovintų vaisių natų kupino bei itin gilaus vyno, galinčio nustebinti savo kompleksiškumu, italų meistrų kūrinys Valpolicella Ripasso nusipelnys pirmenybės jūsų taurėje.

 
Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Honoré de Balzac apie kavą ir jo poveikį kūrybai

 

Sveiki, skaitytojai!

 

„Kava – tai gėrimas, kuris priverčia protą dirbti, o idėjas išsirikiuoti kaip armijos batalionus mūšio lauke.“ Onorė de Balzac

 

Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac) – vienas žymiausių XIX a. prancūzų rašytojų, paprastai pristatomas kaip realizmo klasikas, kurio darbai padarė milžinišką įtaką pasaulio literatūrai. Jo grandiozinis ciklas „Žmogiškoji komedija“ siekė ne tik aprašyti, bet ir moksliškai išanalizuoti to meto Prancūzijos visuomenę, jos moralę, ydas ir aistras. Balzakas garsėjo kaip nenuilstantis darboholikas, kurio kūrybinis palikimas apima beveik šimtą romanų ir apysakų, pasižyminčių neįtikėtinu detalių tikslumu ir psichologiniu gyliu.

 

Rašytojo gyvenimo būdas buvo toks pat dramatiškas kaip ir jo kūryba. Jis nuolat kovojo su milžiniškomis skolomis, kurias sukeldavo nesėkmingos investicijos ir prabangos troškimas. Norėdamas išlaikyti savo statusą ir grąžinti kreditorius, Balzakas rašydavo pašėlusiu tempu, dažnai prie stalo praleisdamas po 14–16 valandų per parą. Būtent šis alinantis darbo grafikas tapo pagrindine priežastimi, kodėl kava virto neatsiejama jo egzistencijos dalimi.

 

Garsioji citata apie kavą, kurią rašytojas lygina su armijos batalionais, pasakyta ne šiaip sau – tai buvo jo paties kasdienybės aprašymas. Balzakas kavą gėrė itin stiprią, dažnai tuščiu skrandžiu, o kai skystas gėrimas nebeveikdavo, jis netgi kramtydavo sausas sumaltas pupeles. Teigiama, kad per savo gyvenimą jis išgėrė apie 50 000 puodelių šio tonizuojančio gėrimo. Kava jam nebuvo tik malonumas; tai buvo cheminis kuras, palaikantis budrumą naktinių rašymo seansų metu.

 

Citatos prasmė atskleidžia kavos poveikį kūrybiniam procesui: „Kava – tai gėrimas, kuris priverčia protą dirbti, o idėjas išsirikiuoti kaip armijos batalionus mūšio lauke.“ Šiais žodžiais Balzakas aprašo momentą, kai po pirmo gurkšnio nuovargis atsitraukia, o chaotiškos mintys staiga tampa tvarkingos, kryptingos ir pasirengusios „puolimui“ ant popieriaus lapo. Karinė metafora pabrėžia discipliną ir jėgą, kurią kava suteikdavo jo intelektui.

 

Ši citata taip pat reiškia, kad kava rašytojui buvo įrankis suvaldyti savo vaizduotę. Balzakas tikėjo, kad idėjos be struktūros yra bevertės, todėl kava jam padėdavo tas idėjas mobilizuoti. Gurkšnis šio gėrimo tarsi duodavo signalą pradėti intelektualinį karą su laiku ir nuovargiu. Kiekviena „armija“ – tai naujas skyrius ar veikėjo portretas, užimantis savo vietą bendroje kūrinio strategijoje.

 

Galiausiai, nors ši meilė kavai padėjo sukurti šedevrus, ji turėjo ir tragišką pusę. Manoma, kad būtent besaikis kofeino vartojimas ir nuolatinė įtampa smarkiai pakirto rašytojo sveikatą, sukeldama širdies problemų, dėl kurių jis mirė būdamas vos 51-erių metų. Tad jo žodžiai apie kavą yra kartu ir odė kūrybiškumui, ir perspėjimas apie aukas, kurias menininkai nešė vardan savo vizijų įgyvendinimo.

 

Maištinga Siela

 

Vyno eksportas (statistika): kokia šalis daugiausia pasaulyje pagamina ir eksportuoja vyną? Atsakymas...

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vynas – neatsiejama tūkstantmetės kultūros dalis, gėrimas, kurio gamybos tradicijos ir mastai atspindi gilias agronomines žinias ir ekonominę galią. Pasaulinė vyno rinka yra didžiulė, ir joje dominuoja keletas šalių, kurios ne tik išaugina didžiausius kiekius vynuogių, bet ir efektyviausiai jį eksportuoja. Šios šalys diktuoja tendencijas, užtikrina pasiūlą ir formuoja tarptautinę vyno prekybą.

 

Italija dažnai įvardijama kaip didžiausia vyno gamintoja pasaulyje pagal metinį tūrį, nuolat konkuruojanti dėl lyderio pozicijos su Prancūzija. Italijos privalumas slypi jos geografinėje ir klimato įvairovėje, leidžiančioje auginti tūkstančius skirtingų vynuogių veislių visuose regionuose – nuo Pjemonto šiaurėje iki Sicilijos pietuose. Dėl didžiulės gamybos, didelė dalis itališko vyno, įskaitant Prosecco, Chianti ir Pinot Grigio, keliauja į užsienio rinkas. Italija yra viena iš pagrindinių pasaulio eksportuotojų pagal tūrį, nors pagal vertę ji paprastai nusileidžia Prancūzijai.

 

Antroji ir dažnai lyderio pozicijas užimanti šalis yra Prancūzija. Nors pagal pagaminamo vyno kiekį Prancūzija kartais nusileidžia Italijai, ji neabejotinai yra neginčijama ekporto vertės lyderė. Tokie regionai kaip Bordo (Bordeaux), Burgundija (Burgundy), Šampanė (Champagne) ir Rona (Rhône) yra pasauliniai etalonai kokybės ir prestižo atžvilgiu. Prancūzijos vynai, ypač aukštos klasės Grand Cru ir šampanas, užima didžiausią dalį tarptautinėje prabangaus vyno rinkoje, atnešdami didžiules pajamas.

 

Į trejetuką patenka Ispanija, pasižyminti didžiausiais vynmedžių plotais pasaulyje. Ispanijos klimatas leidžia nuimti gausų derlių, todėl ji dažnai patenka į Top 3 pagal pagaminamą tūrį. Nors Ispanija gamina daug puikios kokybės vyno, pavyzdžiui, iš Rioja ar Ribera del Duero regionų, didelę dalį jos eksporto sudaro bulk (didmeniniai) vynai, o tai reiškia, kad jos eksporto vertė, palyginti su Prancūzija, yra mažesnė. Tačiau Ispanija išlieka viena svarbiausių vyno tiekėjų Europai ir pasauliui dėl savo konkurencingos kainos ir masto.

 

Tarp kitų svarbiausių eksportuojančių šalių, kurios užima ketvirtą ir penktą pozicijas, paprastai išsiskiria Naujojo Pasaulio atstovai. Australija yra žymi dėl savo galingų Shiraz (Sira) vynuogių, ir yra viena didžiausių eksportuotojų į Azijos rinkas. Kaimyninė Čilė taip pat pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai išsiveržė į priekį, siūlydama puikų kokybės ir kainos santykį, ypač su Cabernet Sauvignon ir Carmenere veislėmis. Čilės vynai puikiai vertinami JAV ir Europos rinkose dėl savo patikimumo ir skonio profilio. Šios penkios šalys – Italija, Prancūzija, Ispanija, Australija ir Čilė – bendrai sudaro didžiausią dalį pasaulinio vyno tūrio ir vertės.

 

Apibendrinant, pasaulinė vyno gamyba ir eksportas yra susitelkę Europoje, kuri istoriškai dominuoja ir pagal tūrį (Italija, Ispanija) ir pagal vertę (Prancūzija). Tačiau Naujasis Pasaulis, atstovaujamas tokių šalių kaip Australija ir Čilė, sparčiai mažina atotrūkį, siūlydamas didelius kiekius ir kokybišką vyną už prieinamesnę kainą. Visi šie penki lyderiai, nors ir konkuruoja tarpusavyje, yra būtini pasaulinei vyno prekybos ekosistemai.

 

Maištinga Siela

Piccini wine: itališkas "Piccini" serijos vynas (baltasis ir raudonas)

 

Sveiki,

Ne kartą važiavau į Italiją ir norėjau itališko vyno. Man itališkas vynas – nr. 1 jau kuris laikas. Nusprendžiau pasidomėti populiariu (ir autobanuose parduodamu) itališku vynu „Piccini“. Ne visi man patiko iš tos serijos, bet kai kurie išties labai puikūs.

Piccini vyno kompanijos istorija prasidėjo 1882 m. Toskanoje, kai, pasirodo, toksai Angiolo Piccini su dideliu entuziazmu ir ambicija įkūrė savo vyno ūkį. Nuo pat pradžių jo filosofija rėmėsi ne kiekybe, o aistra ir pagarba žemei – principais, kurie išlieka gyvybiškai svarbūs ir šiandien. Šeimos verslas perėjo iš kartos į kartą ir dabar jam vadovauja ketvirtoji šeimos karta, o kompanija išaugo iš nedidelio vietinio gamintojo į vieną iš didžiausių ir labiausiai vertinamų vyno gamintojų visoje Italijoje. Nuosavi vynuogynai dabar išsidėstę penkiuose skirtinguose šalies regionuose.

Pagrindinis Piccini kompanijos sėkmės raktas – platus ir kokybiškas asortimentas. Jų pavyzdinis vynas – garsusis Chianti su oranžine etikete, kuris tapo atpažįstamu prekės ženklu visame pasaulyje. Tačiau asortimentas apima ir kur kas daugiau: nuo kasdienio vartojimo „Buon Governo“ vyno, gaminamo senoviniu Toskanos metodu, iki aukštesnės klasės Brunello di Montalcino ar Chianti Classico. Kompanija didelį dėmesį skiria tvarumui ir aplinkosaugai: nenaudoja herbicidų ar pesticidų, o taiko natūralius kenkėjų kontrolės metodus.

Atsižvelgiant į finansinius rodiklius, „Piccini“ yra sėkminga ir nuolat auganti įmonė. Didžiąją dalį pajamų sudaro eksportas – net 80% visos produkcijos iškeliauja į daugiau nei 70 šalių. 2020 m. bendra apyvarta siekė apie 68 mln. eurų, o per metus buvo pagaminta 18 mln. butelių vyno. Tai rodo, kad įmonė yra itin konkurencinga pasaulinėje vyno rinkoje ir geba prisitaikyti prie kintančių vartotojų poreikių.

Nors oficialūs „Piccini“ ir Lietuvos įmonių bendradarbiavimo susitarimai viešai neskelbiami, šios kompanijos vynas Lietuvoje yra kai kam žinomas (asmeniškai prieš kelerius metus bandžiau įsigyti – šnipštas, dabar matau, kad kai kur, bet sunkiai prieinamas). Piccini vynų galima rasti didžiuosiuose prekybos tinkluose ir specializuotose gėrimų parduotuvėse. Tai patvirtina, kad Lietuva yra svarbi jų eksporto rinka, o vietiniai vartotojai vertina itališką kokybę ir tradicijas, kurias puoselėja Piccini šeima.

Maištinga Siela

Skaniausia mano gerta kava pasaulyje – Paduvoje, Italijoje! The Pedrocchi Café (Caffè Pedrocchi in Italian)

 Sveiki,

 

Antrąją Kalėdų dieną peržiūrinėju vasaros kelionių nuotraukas ir pamiršau anuomet pasidalyti, jog tikriausiai ragavau jau savo gyvenime skaniausią ir tikriausiai kaloringiausią kavą gyvenime. Kava Italijoje turi kiek kitokias tradicijas ir kultūrą, tikras italas tikriausiai nesuprastų mūsų požiūrio į kavą, bet tenka pripažinti, kad beveik 10 eurų kainuojantis puodelis klasikinės ir firminės kavos yra vertas patyrimo. Kavos skonis desertinis ir tirštas, pagardintas man sunkiai suvokiamais prieskoniais, bet tendencija ryškesnė mėtos. Nemėgstu šokolado su mėtomis, tačiau tai ir nepanašu į mėtų šokoladą, veikiau tirštas espreso su mėtų pagardais. Paduvoje ateiti į šią miesto istorinę vietą – prestižo reikalas. Tądien, nors ir karšta, dar nebuvo be proto daug turistų, todėl galėjau pasimėgauti Padujos miesto spalvomis, klegesiu ir šia įsimintina kava.

 

Truputį apie šios kavos ir unikalios vietovės istoriją.

 

„Pedrocchi kava“ gaminama iš aukštos kokybės 100% Arabica pupelių espreso kavos, šviežios grietinėlės ir mėtų sirupo. Ši kava patiekiama dideliame puodelyje. Į espreso kavą pilamas mėtų sirupas ir uždedama šviežia grietinėlė. Viršus apibarstomas kakavos milteliais. Svarbu paminėti, kad šios kavos nereikėtų maišyti, nes tuomet susimaišytų skoniai ir nebebūtų jaučiamas tas ypatingas balansas. „Pedrocchi kava“ pasižymi gaiviu mėtų ir sodriu kavos skonių deriniu, kurį papildo švelni grietinėlė ir lengvas kakavos kartumas. Tai puikus balansas tarp saldumo, gaivos ir kavos aromato. Tradiciškai ši kava patiekiama dideliame puodelyje, kad būtų galima pilnai mėgautis jos aromatu ir skoniu. Ši kava buvo sukurta XIX amžiuje ir greitai tapo populiari tarp kavinės lankytojų. Ji iki šiol yra vienas iš labiausiai užsakomų gėrimų „Caffè Pedrocchi“.

 

Paduvos kavinė „Caffè Pedrocchi“ Italijoje yra tikrai ypatinga dėl savo istorijos, architektūros ir kultūrinės reikšmės. Kavinę 1772 m. įkūrė Francesco Pedrocchi, kilęs iš Bergamo. Ji buvo pavadinta jo vardu ir greitai tapo svarbiu Padujos socialinio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Strateginė vieta: Kavinė įsikūrusi pačiame miesto centre, tarp Merijos, Universiteto ir Turgaus aikštės (dabar vadinamos Piazza Garibaldi). Ši strateginė padėtis lėmė nuolatinį lankytojų srautą ir svarbų vaidmenį miesto gyvenime.

 

XIX a. plėtra: XIX a. kavinė buvo išplėsta sūnaus Antonio Pedrocchi. Jis pasamdė architektą Giuseppe Jappelli, kuris sukūrė neoklasikinio stiliaus pastatą su įspūdingomis salėmis ir kambariais. Per savo ilgą istoriją „Caffè Pedrocchi“ lankėsi daugybė garsių žmonių, įskaitant rašytojus, politikus, menininkus ir mokslininkus. Ji tapo intelektualų ir kultūrinio elito susitikimo vieta. Kavinė taip pat buvo susijusi su svarbiais politiniais įvykiais. XIX a. čia rinkdavosi Italijos suvienijimo šalininkai. 1848 m. per Padujos studentų sukilimą prieš Austrijos valdžią, kavinėje įvyko susirėmimas, po kurio ant sienų liko kulkų žymės (jos išsaugotos iki šių dienų).

 

Kavinėje yra daug skirtingų salių, kiekviena su savo unikaliu stiliumi ir atmosfera. Tarp jų yra Baltoji salė (Sala Bianca), Raudonoji salė (Sala Rossa), Egipto salė (Sala Egizia) ir kt. Žaliasis kambarys (Sala Verde): Šis kambarys buvo specialiai sukurtas kavos gėrimui ir dėl to buvo vadinamas „be durų kavine“, nes jis buvo atviras lankytojams bet kuriuo paros metu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: populiariausias kiekvienos Europos šalies alus / Map: Popular Local Beer Brands of Europe

 

Sveiki,

 

Populiariausias kiekvienos šalies alus nebūtinai reiškia, kad geriausias. Pavyzdžiui, šiemet kad ir kaip norėjosi mėgautis Kroatijoje populiariausiu jų šalies alumi „Karlovačko“, deja, man jis nelabai patiko. Tikriausiai taip jau ir yra, kad kiekvienam savo, tačiau vykdami į kokį nors šalį, galite pasinaudoti šiuo žemėlapiu.

 

Maištinga Siela

Raudonasis ir baltasis vynas pagal rūšį: sodrumas, lengvumas, svarumas (skalė / lentelė / diagrama)

 Sveiki,

Skaitau vieną nuostabią knygą apie vynus ir jų degustavimą (ją pristatysiu vėliau). Tiesiog pilna nuostabiausių iliustracijų, lentelių ir diagramų. Tikiuosi niekas nesupyks, jeigu viena lentele visgi pasidalysiu apie vyno svarumą-sodrumą. Kartais perkame ir nelabai žinome, kokios rūšies vynas yra lengvesnis, o kuris svaresnis. Taigi viršuje, žiūrint į skalę, yra patys lengviausi, o slenkant žemyn skonis pilnėja.

Maištinga Siela

Graikiška kalnų arbata, timsra, sideritis / Greek Mountain Tea (Spartan)

 Sveiki,

Kai šią vasarą keliavau po Graikiją, įsigijau šios arbatos nieko per daug nesitikėdamas. Į vantą primenančias šluoteles surištos žolelės vadinamos timsra, o lotyniškai sideritis. Jos yra keliolika rūšių ir aptinkama išskirtinai tik Balkanuose, daugiausia Graikijoje. Sideritis neatsitiktinai vadinama kalnų žole, nes augti pradeda nuo 1,5 kilometro aukščio ir išvaizda primena šiek tiek lietuvišką ramunėlę, tačiau arbata intensyvaus ir malonaus skonio. Kiti ją vadina geležine žolele, nes ji turi be galo daug geležies junginių ir graikai ją naudoja kaip vaistą nuo peršalimo. Dabar, jeigu būsiu vėl Graikijoje, reiks atskiro lagamino vien tai arbatai susikrauti, bet jau užmačiau, jog galima nusipirkti internetu.

Jūsų Maištinga Siela