Dienos citata: rašytojas Honoré de Balzac apie kavą ir jo poveikį kūrybai

 

Sveiki, skaitytojai!

 

„Kava – tai gėrimas, kuris priverčia protą dirbti, o idėjas išsirikiuoti kaip armijos batalionus mūšio lauke.“ Onorė de Balzac

 

Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac) – vienas žymiausių XIX a. prancūzų rašytojų, paprastai pristatomas kaip realizmo klasikas, kurio darbai padarė milžinišką įtaką pasaulio literatūrai. Jo grandiozinis ciklas „Žmogiškoji komedija“ siekė ne tik aprašyti, bet ir moksliškai išanalizuoti to meto Prancūzijos visuomenę, jos moralę, ydas ir aistras. Balzakas garsėjo kaip nenuilstantis darboholikas, kurio kūrybinis palikimas apima beveik šimtą romanų ir apysakų, pasižyminčių neįtikėtinu detalių tikslumu ir psichologiniu gyliu.

 

Rašytojo gyvenimo būdas buvo toks pat dramatiškas kaip ir jo kūryba. Jis nuolat kovojo su milžiniškomis skolomis, kurias sukeldavo nesėkmingos investicijos ir prabangos troškimas. Norėdamas išlaikyti savo statusą ir grąžinti kreditorius, Balzakas rašydavo pašėlusiu tempu, dažnai prie stalo praleisdamas po 14–16 valandų per parą. Būtent šis alinantis darbo grafikas tapo pagrindine priežastimi, kodėl kava virto neatsiejama jo egzistencijos dalimi.

 

Garsioji citata apie kavą, kurią rašytojas lygina su armijos batalionais, pasakyta ne šiaip sau – tai buvo jo paties kasdienybės aprašymas. Balzakas kavą gėrė itin stiprią, dažnai tuščiu skrandžiu, o kai skystas gėrimas nebeveikdavo, jis netgi kramtydavo sausas sumaltas pupeles. Teigiama, kad per savo gyvenimą jis išgėrė apie 50 000 puodelių šio tonizuojančio gėrimo. Kava jam nebuvo tik malonumas; tai buvo cheminis kuras, palaikantis budrumą naktinių rašymo seansų metu.

 

Citatos prasmė atskleidžia kavos poveikį kūrybiniam procesui: „Kava – tai gėrimas, kuris priverčia protą dirbti, o idėjas išsirikiuoti kaip armijos batalionus mūšio lauke.“ Šiais žodžiais Balzakas aprašo momentą, kai po pirmo gurkšnio nuovargis atsitraukia, o chaotiškos mintys staiga tampa tvarkingos, kryptingos ir pasirengusios „puolimui“ ant popieriaus lapo. Karinė metafora pabrėžia discipliną ir jėgą, kurią kava suteikdavo jo intelektui.

 

Ši citata taip pat reiškia, kad kava rašytojui buvo įrankis suvaldyti savo vaizduotę. Balzakas tikėjo, kad idėjos be struktūros yra bevertės, todėl kava jam padėdavo tas idėjas mobilizuoti. Gurkšnis šio gėrimo tarsi duodavo signalą pradėti intelektualinį karą su laiku ir nuovargiu. Kiekviena „armija“ – tai naujas skyrius ar veikėjo portretas, užimantis savo vietą bendroje kūrinio strategijoje.

 

Galiausiai, nors ši meilė kavai padėjo sukurti šedevrus, ji turėjo ir tragišką pusę. Manoma, kad būtent besaikis kofeino vartojimas ir nuolatinė įtampa smarkiai pakirto rašytojo sveikatą, sukeldama širdies problemų, dėl kurių jis mirė būdamas vos 51-erių metų. Tad jo žodžiai apie kavą yra kartu ir odė kūrybiškumui, ir perspėjimas apie aukas, kurias menininkai nešė vardan savo vizijų įgyvendinimo.

 

Maištinga Siela

 

Dienos citata: Naubertas Jasinskas apie režisieriaus kūrybos užkulisius ir "Velnio nuotaką"

 Sveiki, skaitytojai,

„Susidūriau su tuo, kas yra daugiau už mane, ir statydamas šį spektaklį [„Velnio nuotaka“]. Tad bandau atsakyti į klausimą, kas yra tas „daugiau už mane“. Kurdamas imuosi visų įmanomų įrankių: dekonstruoju, lankausi archyvuose, svajoju, flirtuoju ir galiausiai atrastą raktą paverčiu sceniniu pasauliu. Todėl, kai manęs klausia, kodėl pasirenku vieną ar kitą temą, dažniausiai negaliu atsakyti.“ Naubertas Jasinsas

Nepaprastas tas menininko gyvenimas, viską išgyventi, pulsuoti, rinkti, klasifikutoi, perkurti, dekonstruoti... Dažniausiai žiūrovas gi nemato tikrojo šio proceso virtuvės. Naubertas Jasinsas atskleidžia, kad kūrybinis procesas jam yra ne racionalus plano vykdymas, o egzistencinis tyrimas ir bandymas suvokti jėgas, kurios viršija individualią žmogaus patirtį. Teigdamas, kad susidūrė su kažkuo „daugiau už save“, jis nurodo į kolektyvinę pasąmonę, kultūrinius archetipus ar metafizinį pradą, užkoduotą kūrinyje „Velnio nuotaka“, todėl jo darbas tampa ne tiesiog teksto iliustravimu, o asmenine akistata su nepažinumu. Naudodamas platų metodų spektrą – nuo sauso archyvinio tyrimo ir dekonstrukcijos iki intuityvaus flirtavimo su idėjomis – kūrėjas pripažįsta, kad galutinis rezultatas gimsta iš pasąmoningų impulsų, kurių neįmanoma pilnai logiškai pagrįsti, tad režisūra jam tampa įrankiu išreikšti tai, kas žodžiais lieka neįvardijama.

Maištinga Siela

Dienos citata: Albert Camus (Alberas Kamiu) apie savo kūrybą ir santykį su visuomene (Nobelio kalba)

 

Sveiki,

 

„Aš negaliu gyventi be savo kūrybos. Tačiau niekada jos nekeliu aukščiau visko. Kita vertus, jei man jos reikia, tai tik todėl, kad jos negalima atskirti nuo mano bičiulių, ir ji leidžia man, tokiam, koks esu, gyventi kartu su jais. Kūryba yra priemonė paliesti kuo daugiau žmonių, siūlant jiems bendrą džiaugsmų ir kančių patirtį. Ji įpareigoja menininką nebūti nuošalyje; ji pajungia jį kukliausiai ir universaliausiai tiesai.“ Albert  Camus

 

Nobelio kalbos, kurią Alberas Kamiu pasakė 1957 m. Stokholme, esmė – tai ne tik asmeninis pasididžiavimas, bet ir gilus susivokimas rašytojo atsakomybėje. Kalba prasidėjo nuo padėkos už įvertinimą, tačiau greitai perėjo prie kur kas platesnių temų, pabrėžiant, kad menas nėra tik malonumas, o atsakomybė, kurios reikia imtis. Kamiu atsisakė minties, kad menininkas yra atsiskyrėlis, užsidaręs savo kūryboje. Vietoj to, jis teigė, kad menininkas privalo jausti solidarumą su savo laiku ir jo žmonėmis, o meno tikslas – tarnauti tiesai ir laisvei.

 

Kamiu pabrėžė solidarumo svarbą.  Jis tikėjo, kad rašytojas negali likti abejingas kančioms ir neteisybei, egzistuojančiai pasaulyje. Meno misija – ne tik grožėtis, bet ir protestuoti, atsispirti priespaudai ir atskleisti neteisybę. Kamiu tvirtino, kad tikrasis menas yra tas, kuris atsisako melo ir tarnauja tiems, kurie kenčia. Jis atmetė „lengvą“ meną, kuris ignoruotų socialines ir politines problemas, ir kvietė menininkus tapti „tikinčiais“ ir įsitraukusiais į kovą už geresnį pasaulį.

 

Šioje kalboje Kamiu pateikė savo moralinę ir etinę menininko programą. Jis teigė, kad rašytojo uždavinys – ne kurti utopijas, bet atskleisti realybę, jos skausmą ir grožį. Kamiu teigė, kad menas yra ne tik refleksija, bet ir veiksmas. Tai yra būdas aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, ne pasiduodant beviltiškumui, bet ieškant prasmės ir vilties net ir tamsiausiomis akimirkomis. Jo kalba, kaip ir jo kūryba, spinduliuoja ne cinizmu, o humanistiniu tikėjimu žmogaus orumu ir jo gebėjimu atsispirti absurdui.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Gabrielė Labanauskaitė apie pjesės struktūrą ir kulminacijos poveikį žiūrovui

 Sveiki,

 

Šįkart dienos citata priklauso Gabrielei Labanauskaitei, kuri turi pakankamai spalvingą veiklos charakteristiką: poetė, prozininkė, dramaturgė, scenaristė, teatrologijos mokslų daktarė, docentė ir kūrybinio rašymo dėstytoja.

 

Citata paimta iš 2025 metų žurnalo „Nemunas“ (Nr. 7-8).

 

„Kanoninė struktūra yra orientuota į kulminaciją ir iš dalies siejasi su patriarchatu, su tam tikra menine erekcija, išsprogimu, įtampos užkėlimu. Vien jau dėl to ieškau kitokių formų ir nuolat žaidžiu. Kulminacija – viena efektyviausių priemonių sudominti žiūrovą, išlaikyti jo dėmesį, tačiau nesistengiu struktūros automatiškai kreipti to link, veikiau sąmoningai svarstau, ar kulminacija visada reikalinga, ar naudingiau jos atsisakyti, kokios dar yra kūrybos ir buvimo scenoje prieigos.“ Gabrielė Labanauskaitė

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: architektas Antoni Gaudí apie kūrybą, kūrybiškumą ir atradimus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kūrimas nenutrūkstamai tęsiasi per žmogų. Tačiau žmogus nekuria... Jis atranda.“ Antoni Gaudi.

 

Antoni Gaudí i Cornet (1852–1926), ispanų architektas iš Katalonijos, tapo viena iš pačių ryškiausių katalonų modernizmo figūrų ir paliko nepakartojamą pėdsaką pasaulio architektūros istorijoje. Jo darbai, ypač Barselonoje, yra ne tik statiniai, bet ir tikri meno kūriniai, kuriuose persipina gamtos formos, gili religinė simbolika ir novatoriškos inžinerinės idėjos, sukurdamos išskirtinę ir atpažįstamą estetiką.

 

Gaudí gimė 1852 m. birželio 25 d. Reuso mieste, Katalonijoje, ir jo asmenybė buvo tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir jo kūryba. Nors jaunystėje domėjosi bohemiška kultūra ir socialinėmis reformomis, vėliau, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, jis vis labiau pasinėrė į gilią religiją ir atsidavimą katalikybei. Jis buvo žinomas dėl savo nepalaužiamo atsidavimo darbui, perfekcionizmo ir asketiško gyvenimo būdo, dažnai dirbdavo iki išsekimo. Jo kūrybos esmę formavo trys pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai: gamta, religija ir Katalonijos kultūra. Iš gamtos jis sėmėsi organinių formų, imituodamas medžių, kaulų, augalų ir kalnų struktūras, tikėdamas, kad gamta yra didžiausia architektė. Religija jam buvo neatsiejama nuo kiekvieno projekto, o „Sagrada Familia“ bazilika tapo jo gyvenimo misija. Taip pat Katalonijos kultūra ir jos simbolika paliko ryškų atspaudą jo darbuose, išreiškiančiuose vietinį paveldą.

 

Gaudí architektūra yra visiškai nepakartojama ir akimirksniu atpažįstama. Vietoj tiesių linijų ir griežtų kampų, jis naudojo organines, banguojančias formas, kurios atrodo lyg išdygusios iš žemės ar natūraliai suformuotos gamtos jėgų. Pavyzdžiui, Casa Batlló fasadas primena gyvūnų kaulus ar jūros bangas, o Casa Milà (La Pedrera) stebina savo banguojančia asimetrija, kurioje nėra nė vienos tiesios linijos. Jis gausiai naudojo ryškias spalvas ir faktūras, meistriškai derindamas keramiką, mozaikas (trencadís technika), spalvotą stiklą ir natūralų akmenį, kad sukurtų gyvybingus ir žaismingus paviršius, kurių kiekviena spalva turėjo simbolinę reikšmę. Kiekvienas jo pastatų elementas – nuo durų rankenos iki stogo dekoracijos – yra kruopščiai apgalvotas ir dažnai talpina gilią religinę ar gamtos simboliką. Nors jo kūriniai atrodo fantastiniai, jie rėmėsi novatoriškais inžineriniais sprendimais. Gaudí, pavyzdžiui, pasitelkė apversto grandininės linijos modelius, kad apskaičiuotų ir sukurtų tobulai stabilias atramines struktūras, o jo parabolinių arkų ir hiparų naudojimas buvo tiesiog revoliucinis. Be to, šviesos ir erdvės žaismas jo darbuose atlieka esminį vaidmenį; jis virtuoziškai manipuliavo natūralia šviesa, kurdamas dinamiškas ir besikeičiančias erdves per spalvotą stiklą ir apgalvotai išdėstytas angas. Tarp jo žymiausių darbų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai: Parque Güell, Casa Batlló, Casa Milà (La Pedrera) ir jo nebaigtas, bet ikoninis gyvenimo kūrinys – Sagrada Família bazilika Barselonoje, kurį, beje, teko prieš kelerius metus pamatyti.

 

Antoni Gaudí gyvenimas baigėsi tragiškai ir netikėtai. 1926 m. birželio 7 d., būdamas beveik 74 metų, jis buvo partrenktas tramvajaus Barselonos gatvėje. Dėl savo kuklios, netgi skurdžios, išvaizdos ir asmens dokumentų neturėjimo, taksi vairuotojai atsisakė jį vežti į ligoninę, palaikę jį paprastu benamiu. Galiausiai jis buvo nugabentas į Santa Creu ligoninę, skirtą varguoliams, kur jam buvo suteikta pagalba. Deja, niekas iš karto neatpažino garsiojo architekto. Jį atpažino tik kitą dieną atvykęs kunigas, tačiau jau buvo per vėlu. Gaudí mirė po trijų dienų, 1926 m. birželio 10 d., nuo patirtų sužalojimų. Jo laidotuvės buvo didžiulės ir masinės, tūkstančiai žmonių išėjo į Barselonos gatves atiduoti pagarbą savo mylimam architektui. Jis buvo palaidotas jam pačiam brangiausiame kūrinyje – Sagrada Família bazilikos kriptoje, kur ilsisi iki šiol. Jo tragiška ir kukli mirtis, atspindinti jo asketišką gyvenimo būdą ir absoliutų atsidavimą menui, tapo neatsiejama jo legendos dalimi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 120: Erosas ir Kupidonas – ko tavyje yra daugiau?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad yra Meilė! Pagalvojau, pažiūrėjęs tą baisų dokumentinį filmą apie Šiaurės Korėjos pabėgėlius „Už utopijos sienos“ (2023). Šiandien taip pat pabaigiau daug minčių sukėlusią filosofinę Byung-Chul Han knygą „Eroso agonija“.

 

Erosas ar Kupidonas – tas pats dievas ar skirtingi?

 

Graikų mitologijoje Erosas, ypač senesnėse versijose, buvo vienas iš pirmųjų dievų, atsiradusių iš Chaoso, ir buvo laikomas kosminės meilės ir vaisingumo simboliu. Jis dažnai buvo vaizduojamas kaip jaunuolis ar paauglys. Vėlesniuose mituose jis tapo Afroditės ir Arėjo (arba Hefaisto) sūnumi. Romėnų Kupidonas, kita vertus, dažniausiai vaizduojamas kaip mažas, sparnuotas berniukas su lanku ir strėlėmis, ir yra Veneros (romėnų Afroditės atitikmens) sūnus.

Nors abu yra meilės dievai, graikų Erosas kartais turėjo platesnę reikšmę, susijusią su kūryba ir pirmaprade jėga, kuri tvarko pasaulį. Romėnų Kupidonas labiau sutelkė dėmesį į asmeninę meilę, aistrą ir tai, kaip jo strėlės paveikia dievus ir mirtinguosius.

 

Galvoju, kad mes esame tam tikra Romos tąsa, nors ir perėmėme krikščioniškojo pasaulio modelį, tačiau klestėjimas vis dar suvokiamas dažnai kaip įnertiškas užkariavimas, savęs ar kito įveikimas – žodžiu, pastangos. Vis dar daug ką bandome supaprastinti, suprimityvinti, padaryti praktiška, kad viskas kuo greičiau, efektingiau, našiau ir daugiau, tačiau gausa visko suvaldyme neatsiranda. Ji atsiranda su dvasiniu sudėtingumu ir harmonija, su lėtojo mąstymo, skaitymo, veikimo, žiūrėjimo dalykais. Romos imperija išmokė kuo greičiau užkariauti, nuveikti, įrodyti, sukaupti kapitalą... Štai kodėl Erosas, man regis, yra pranašesnis už Kupidoną, kuris yra romėnų perimtas dievas lyg iš pažiūros ir tas pats dievas, bet jo funkcijos suprimityvintos.

 

Ant nosies – atostogos! Jau gyvenu jų nuotaikomis ir nejučia užplūsta daug minčių apie tai, kaip jas turiningiau praleisti, nesuprimityvinti to laiko ir skirti sveikatai, geroms mintims ir patirtims, kad tai nebūtų inertiškas lėkimas per laiką ir pojūčių, kaip tie jaučiai, kuriuos pirmąkart išleidžia į ganyklą ir, kai siurbi viską – nieko neatsigeri. Lėtas ir giliamintis santykis visgi yra kur kas įdomesnis už visko daug ir po truputį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Franz Kafka apie literatūrą, rašymą, kūrybą (Francas Kafka)

 

Sveiki,

„Esu visiškai susitelkęs kūrybai. Kai mano esybė pajuto, jog rašymas man yra vasingiausia gyvenimo kryptis, viskas pakrypo tik į tai, „atsijungė“ visi sugebėjimai, susiję su kūno, valgymo, gėrimo, filosofinių apmąstymų ir pirmučiausia su muzikos džiaugsmais. Visose šiose srityse ėmiau nykti. Tai buvo būtina, nes mano jėgos apskritai buvo tokios menkos, jog tik smarkiai sutelktos galėjo tarnauti rašymui. Tikslą rašyti, žinoma, atradau ne savarankiškai ar kaip nors sąmoningai; jis pats atsirado, ir dabar jam kliudo tik kontora, bet kliudo jau iš esmės.“ Franz Kafka

Francas Kafka – vienas reikšmingiausių XX amžiaus rašytojų, kurio kūryba ir asmenybė paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje. Gimęs Prahoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, Kafka patyrė sudėtingą vidinį pasaulį, atsispindintį jo kūriniuose. Jo kūryba išsiskiria absurdo, egzistencinio nerimo ir biurokratinio absurdo temomis, kurios atspindi modernaus žmogaus susvetimėjimą ir bejėgiškumą prieš nepažinias jėgas.

Kafka literatūrą laikė ne tik profesija, bet ir būdu išreikšti savo vidinius išgyvenimus ir egzistencinius klausimus. Rašymas jam buvo tarsi terapija, leidžianti susidoroti su nerimu ir baimėmis. Jis buvo itin reiklus savo kūrybai, dažnai abejodamas savo talentu ir vertindamas kiekvieną žodį. Nepaisant to, Kafka rašė nuosekliai ir atsidavęs, palikdamas po savęs gausų literatūrinį palikimą.

Rašytojo dienoraščiai atskleidžia jo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus. Juose galima rasti įrašų apie jo santykius su šeima, ypač su valdingu tėvu, kuris turėjo didelę įtaką jo gyvenimui ir kūrybai. Dienoraščiuose taip pat atsispindi Kafkos abejonės dėl savo rašymo, jo ligos ir mirties nuojauta. Šie dienoraščiai yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau suprasti Kafkos asmenybę ir jo kūrybos kontekstą.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie lyrikos ir poezijos prasmę žmogaus gyvenime

 Sveiki,

 

Galvoju, kodėl didelė dalis mokinių mokykloje nemėgsta poezijos nei skaityti, nei jos analizuoti, kai jos psichoterapinis ir egzistencinis gydimas toks akivaizdus. Paslaptis.

 

„Lyrika žmogaus dvasią atveria ir kartu suteikia jai galimybę pasislėpti, likti savyje, likti savimi, turėti kur sugrįžti iš gyvenimo, kur lemia poreikiai, interesai, didesnis ar mažesnis prisitaikymas, reiškiantis ir tolimą savęs, nuo prigimties ir patirties.“ Viktorija Daujotytė iš knygos „Mažoji lyrikos teorija“ (2005).

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Alessandro Baricco apie rašymą ir bėgimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Rašymas dabar yra natūralus įprotis. Galima tai palyginti su bėgimu. Daug žmonių mėgsta bėgioti. Tai padeda pajausti kūną, pusiausvyrą. Lygiai taip daug žmonių mėgsta rašyti. Kūrybinio rašymo kursai gali padėti atrasti tą pusiausvyrą, judesius, daryti tai su kitais tą patį mėgstančiais žmonėmis. Yra žmonių, rungtyniaujančių olimpinėse žaidynėse, jie turi trenerius, techninį personalą, kurie padeda daryti tai profesionaliai. Lygiai tas pats vyksta su rašymu. Yra žmonių, kurie svajoja tapti profesionaliais rašytojais, tiems žmonėms naudinga turėti trenerius, kurie gali padėti suprasti, kur yra jų stipriosios pusės.“ Alessandro Baricco.

 

Vis galvojau, kur dingo italų rašytojas A. Baricco. Mano kadaise pamėgtas rašytojas, kurio didžiumą dalį lektūros esu skaitęs su didžiuliu pasimėgavimu. Šiemet po itin didelės pertraukos pasirodys jo vesterną primenantis naujausias romanas „Abelis“. Laukiam.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Ignas Šeinius (Jurkūnas) apie pasaulio įvairovę ir vienodumą

 

Sveiki,

 

„Dievas sukūrė įvairius pasaulius, jis nori, kad ir kiekvienas pasaulis būtų įvairus. Visa ko vienodumas nėr gyvenimas. Ir žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią Aukščiausiojo Kūrėjo pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi jam suteikia. Jie irgi kovoja su medžiagos palinkimu suvienodinti, aprimti, amžinai nutilti.“ Ignas Šeinius (Jurkūnas) (1889-1959).

 

Ignas Šeinius! Ir net gyvenęs prieš tiek laiko, žymiausias mūsų impresionistas, netgi pasitraukęs iš Lietuvos ir visada dirbęs tik Lietuvos labui suprato žmonių įvairovę kaip būtinybę išgyventi ir skleistis tolerantiškam Kūrėjo sumanymui. O ką bando padaryti mūsų šiuolaikiniai radikalūs nacionalistai su visokiais neaiškiais Gražuliais, prisidengę burnas savo krikščioniškais postringavimais? Ogi suvienodinti, atimti iš pasaulio įvairovės pripažinimą ir iš esmės, sakyčiau pagal I. Šeinių, paneigti Aukščiausiąjį Kūrėją.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Fernanda Melchor apie žmogiškumą ir emocijas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Esame linkę manyti, kad žmogiškumas kyla iš teigiamų emocijų, pavyzdžiui, meilės, drąsos, draugystės, tačiau aš tikiu, kad neigiamos emocijos yra tokios pat žmogiškos kaip ir teigiamos. Savo knygose stengiausi perteikti nevilties, tuštumos, apsėdimo, dvilypumo patirtį, visas tas emocijas, kurios nėra gražios, kuriomis nesididžiuojame ir kurias visuomenė dažnai skatina slėpti ir neigti.“ Fernanda Melchor

 

Manau, meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor, kurios knygos pasirodė lietuvių kalba „Uraganų sezonas“ ir „Paradis“, yra teisi. Išties šiek tiek gaila, kad „Uraganų sezonas“ patekęs į Bookerio trumpąjį sąrašą autorę vertė priimti tai, kad visgi finale jos kūrinys nelaimės šio įvertinimo, nes romanas pernelyg tamsus, smurtingas, o laimėtojo kūrybai reikia šiokios tokios emocinės atsvaros, kitaip sakant, visuomenei „patogesnio“ varianto. Ji, sakyčiau, buvo teisi, bet ką tai rodo? Mes esame giliai įsitikinę, kad emocijas reikia kontroliuoti, o negatyvą neigti ir sumenkinti, tačiau tai juk savo asmenybės apkarpymas, to iš mūsų visų tikisi visuomenė, to tikimės netgi iš savo artimojo, netgi tai žinodami.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 45: tu turi viso pasaulio drąsą ir valią keisti ir keistis

Gerą dieną!

Dabar paklausyk manęs iš šios akimirkos, kai rašau šias eilutes.

 

Tu iš tikrųjų turi viso pasaulio ir visos visatos palaikymą keisti ir keistis. Nėra jokių blokų, nėra nieko, kas galėtų tave sustabdyti ar sutrikdyti, visi barjerai ir kliūtys apeinami ramiai ir su šypsena. Tu turi visą drąsą ir viso pasaulio valią įgyvendinti tai, kas tave įgalina būti laimingu. Nereikia kovoti už galimybę būti laimingu, reikia kurti dabarties momentą iš pajautos, kad sąmoningai renkiesi kurti visapusiškai save tokį, kokį nori save pajausti ir patirti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Alvydas Šlepikas apie rašymą

 Sveiki,

 

„Kaskart rašydamas apsakymą noriu, kad jis būtų it nuo pasaulio atkirstas gabalas. Lyg pusiau perpjauta stiklinė, kurios pusė matosi ypač ryškiai. Tada susikuria tokia realybės iliuzija. Iliuzija, kad, be to, kas užrašyta, yra dar kažkas.“ Alvydas Šlepikas.

 

Neseniai rašytojas Alvydas Šlepikas išleido apsakymų knygą „Namas anapus upės“ ir jį kalbino Monika Bertašiūtė-Čiužienė 15min.lt dienraščiui. Gal ir tiesa, kad paveikus apsakymas ar novelė visada nuskaidrina pasilikusias už teksto prasmes, kurios skaitytojo sąmonė, pabaigus skaityti, jungiasi į atpažįstamus tikrovės modelius, kurie byloja neišsakytas tekste pažodines prasmes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 22: esi savo tikrovės kūrėjas!

 Photo Marius Els

Labi visi,

 

Šiomis dienomis kaip niekad pajutau, kaip svarbu yra susitelkti į savo centrą, kaip svarbu skirti vieną ar net keletą kartų per dieną meditacijai ir dar momentaliai nuolat dienoje prisiminti, kad esi savo tikrovės kūrėjas. Žinokite, tai labai padeda, nes palaiko kitokių minčių tėkmę ir švarą. Kai tai sureguliuoji, kai suvoki, kad gyvenime nieko nėra svarbiau, nei kurti pasitenkinimo viskuo akimirką, tada įvyksta kažin koks lūžis. Ne iš karto, bet diena po dienos, kol tas susireguliavimas tampa nauju įpročiu, taisančiu psichinę sveikatą ir emocinę būseną.

 

Žinote, daug esu skaitęs ir girdėjęs apie tai, kad esame energetinės būtybės, kurios vibruoja savitą energiją ir pritraukia kitus dalykus. Iš esmės taip juk vyksta ir manifestacija, per energiją, per išsivalymą ir savo tono, pozicijos, nuotaikos pakylėjimą. Šiandien suvokiu, jog man nebesvarbu, ar manifestacija išsipildys, ar ne, ar dar darysiu tai, kas patinka ar ne, nes Visata rengia stebuklus, o man belieka juos priimti atvirai ir besąlygiškai džiaugsmingai. Man nebesvarbūs išsipildymo lūkesčiai, mano materialūs ir konkretūs tikslai, dabar užvis svarbiau būti pakylėtos nuotaikos, susikūrus savitas mintis, išsigryninti ir aiškiai žinoti, kad neprivalau niekur murgdytis, niekam nieko įrodinėti ar tuo labiau lipti per kitų galvas. Konkretus troškimas, dar Buda yra pasakęs, atveda prie kančios, nes sudedi per daug energijos ir nervų, kad tai įgyvendintų, nes taip daro visi, nes to buvome mokyti.

 

Šiandien man svarbu tik „prisukti“ save kaip laikrodį, kad tiksėčiau ir jusčiau gyvenimo pulsą, rinkčiau patirtis. Ir ne bet kokias, o malonias, nes kai viskas „prisukta“, žinokite, net tikrovė pasireiškia visiškai kitokia. Šiandien važiavau į darbą po daugel dienų su šypsena, nepykau ant skubančio laiko, darbų srauto, vėjuoto oro, nesikrimtau dėl būsimo fizinio ir protinio nuovargio, o tiesiog mėgavausi, nes kitokio santykio nebenoriu turėti, tik žaidybinį smalsumą. Ir nepatikėsite, po visko nebuvau nei toks nualintas, nei pavargęs, nes šito fakto ir tikrovės nepriėmiau kaip darydavau anksčiau, o tiesiog mėgavausi kitokiu santykiu. Vadinasi, galima keisti tikrovę. Pajutau, kad ir žmonės mane pamatė kitokį, pajuto, kad kažkas tikrai gerai yra su manimi. Pakalbino tie, su kuriais neturėdavau daugiau nei „labas“, vadinasi, Visatos dėsnis veikia be priekaištų, nes kai pakeiti savo vidų ir poziciją, jausmus, tada pasikeičia aplinka, tikrovė ir žmonės. Taigi. Labai esu šiandien dėkingas visiems nuo dangaus iki žemės!

 

Jūsų Maištinga Siela

Kas padėjo Benjamin Labatut sukurti knygą "Kai liaujamės suprasti pasaulį"?

 

Sveiki,

 

Nepaliauju galvoti apie Benjamin Labatut knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį. Visi tiek mokslininkai ir paralelės, tie faktai ir jų sugretinimas – juk neužtenka vien matyti ir žinoti, reikia kažko daugiau, kaip neužtenka turėti vien tik literatūrinio talento, reikia ir matyti tikrovę įvairias pjūviais. Ir ne tik matyti, bet ir pajusti. Šią karikatūrą radau interneto platybėse. Jos centre – Labatutas, kuriantis Kaip liaujamės suprasti pasaulį, apspistas jau kadais mirusių XX amžiaus mokslininkų, kurie vis dar gyvi. Bent jau rašytojo galvoje.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: Marius Ivaškevičius apie menininko pašaukimą, tarnystę ir romaną "Tomas Mūras"

Sveiki,

 

Po 20 metų rašytojas Marius Ivaškevičius grįžta į prozos literatūros lauką su naujausiu romanu „Tomas Mūras“. Nors romano dar neskaičiau, tačiau A. Ožalo kalbintas autorius interviu metu išsakė ne vieną įdomią mintį apie romaną, kūrybą, politiką, nūdienos tendencijas. Pasirinkau šią citatą, nes ne kartą susidūriau su šiuo menininko tarnystės klausimu. Juolab kad daugelis mano, kad menininkai egocentrikai, jie kuria iš egoistinių hedonistinių paskatų, tačiau šioje citatoje klausimas kiek kitokio rakurso. Ar gali gabus menininkas nekurti, atsisakyti savo demoniškos vergystės aistrai? Čia kaip alkoholikas negerti, paleistuvis laikytųsi celibato. Gal mano palyginimas ir nekoks, betgi supras tie, kurie menininkai ir yra išgyvenę (ar išgyvena) tam tikrą savo kūrybos menopauzę: kai norisi kurti ir degi, tačiau negali, nebeišeina, kažkas trukdo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Renata Šerelytė apie rašymą vaikams

 

Sveiki,

 

Rašyti vaikams ir paaugliams, man atrodo, kai esi jau įsitvirtinęs suaugusios literatūros baruose, gana sudėtingas reikalas. „Nusileisti“ arba „pakilti“ iki vaiko ir paauglio sąmonės sudėtingas dalykas, kai kam nelabai ir įmanomas, todėl visada žaviuosi tais universaliais rašytojais, kurie geba rašyti kokybiškai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Manau, Renata Šerelytė būtų viena iš tokių autorių, nors ir ne visos man jos knygos suaugusiems tiko ir patiko.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Irena Veisaitė apie meilę kūrybai ir gyvenimui

Sveiki,

 

Gruodžio 11 dieną mus paliko viena žymiausių ir itin tarp intelektualų ir visuomenininkų gerbtina Irena Veisaitė (1928-2020). Nesunku paskaičius jos knygas, interviu susidaryti puikaus mylinčio, atsidavusio ir įdomaus žmogaus įspūdį. Jai ir skirtas šis įrašas.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Salman Rushdie apie kalbos galimybės kurti tiesą

Sveiki,

 

Niekada nesu galvojęs apie kalbą kaip apie drąsą. Veikiau tai komunikacijos priemonė, saviraiškos būdas, arba, kaip pasakytų Daukša, tai mūsų savastis. Tikriausiai Salman Rushdie tai sakydamas viename garsiausių ir skandalingiausių savo kūrinių „Šėtoniškos eilės“, turėjo galvoje, saviraiškos laisvę byloti tikrovę. Kitą vertus, tai gali reikšti ir menininko, kurio instrumentas yra kalba, talento mato vienetą: kaip paprastais kalbiniais žodžiais galima konstruktyviai sukurti atskirą pasaulį, kuris bylotų kaip tikras ir neginčytinas pasaulis. Štai kur yra grožinės literatūros galia! Galia įtikinti fikcija labiau nei realiu pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie žmogaus žeminimą, apie kūrėjo tapatybę

Sveiki,

Neseniai skaitytame Erikos Drungytės žurnalui „Nemunas“ (Nr. 11, 2020) kalbintos parodų kuratorės, dėstytojos, poetės Laimos Kreivytės pokalbyje „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“ aptikau šiuos žodžius. Įdomių ir išmintingų dalykų galima pasiskaityti tame interviu, tačiau išsirinkau tai, kas, mano galva, dabartyje yra aktualiausia. Kai viename online posėdyje buvo svarstomos moterys vadovės (I. Šimonytė, A. Armonaitė ir V. Čmilytė-Nielsen) buvau pakraupęs, kaip vyrai (ir kai kurios moterys) online komentarų skyriuje „deda“ iš viršaus kuo bjauresnius ir šlykštesnius komentarus apie šių moterų seksualumą, šeiminius santykius ir t. t. Tarsi seksistinis čempionatas, kuriame kuo bjauriau pasirodęs ir pakomentavęs žmogus bus apdovanotas. Plačiojoje visuomenėje vis dar gajus komunistinis požiūris, kad moterys turi likti po padu, o valdžioje „sėdėti“ gražus vyriškis. Lyčių stereotipai tampa vis dar žeminančia ir menkinimo valiuta, kuri tampa atseit konstruktyvios kritikos norma. Bet esmė tame, kad komentatorius tik parodo, kaip yra prisišikęs savo trydoje iki ausų, kad per skraidančių musių spiečių nebemato net savo ištiestos plaštakos, o ką jau kalbėti apie kritinį ir konstruktyvų mąstymą.

Jūsų Maištinga Siela