Jurga Ivanauskaitė būtų pasitikusi 60 metų jubiliejų

 Sveiki,

 

Negalėjau nepadaryti šio įrašo. Kažkokia prievolė, net nepadoru nepaminėti Jurgos Ivanauskaitės, kuriai šiandien būtų sukakę 60 metų. 60 metų! Man ji tikriausiai ir liks 45 metų raudonplaukė keliautoja, pasilikusi tose nuotraukose ir atgalinių knygų viršelių fotografijose. Kur ji dabar yra? Toji Jurga, kuriai nebuvo lygių. Ikona. Stebukladarė. Išmintinga ragana.

 

Nieko nenoriu kalbėti. Jau apie Jurgą tiek prikalbėta. Belieka byloti kitų žodžiais, tad dalijuosi leidyklos „Tyto alba“ internetiniame facebook sienoje pasidalytų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatų mintimis apie ją.

 

Rimantas Kmita

Gabija Grušaitė

Rimvydas Stankevičius

Renata Šerelytė

Agnė Žagrakalytė

Giedrė Kazlauskaitė

Aušra Kaziliūnaitė

Kristina Sabaliauskaitė

Laura Sintija Černiauskaitė

Gintaras Bleizgys

Lina Simutytė

Jurga Tumasonytė

Mindaugas Nastaravičius

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Renata Šerelytė apie rašymą vaikams

 

Sveiki,

 

Rašyti vaikams ir paaugliams, man atrodo, kai esi jau įsitvirtinęs suaugusios literatūros baruose, gana sudėtingas reikalas. „Nusileisti“ arba „pakilti“ iki vaiko ir paauglio sąmonės sudėtingas dalykas, kai kam nelabai ir įmanomas, todėl visada žaviuosi tais universaliais rašytojais, kurie geba rašyti kokybiškai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Manau, Renata Šerelytė būtų viena iš tokių autorių, nors ir ne visos man jos knygos suaugusiems tiko ir patiko.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata Renata Šerelytė apie "Silva Rerum" knygas

Sveiki,

Vedu sąmokslo teoriją, kad Lietuvos sąjungos rašytojai nemėgsta Kristinos Sabaliauskaitės ir stengiasi kaip nors sumenkinti jos literatūrinį kultą. Juokauju! Ne visi privalo skaityti visas „Silva Rerum“ dalis, netgi jei esate rašytojas. Štai kaip atvirai pasisako apie „Silva Rerum“ rašytoja Renata Šerelytė.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Šerelytė "Žvaigždžių medžiaga"

Renata Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 200 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tie, kas žino šiuolaikinę lietuvių rašytoją ir literatūros kritikę Renatą Šerelytę, tas gali ją įvardyti kaip pakankamai universalią rašytoją, kuri rašo įdomias knygas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Nuo paprasto kaimiško pasakojimo iki įmantrių fantasmagoriškų pasakojimų. Šįkart nusprendžiau perskaityti Metų knygos titului paauglių literatūros kategorijoje nominuotą knygą Žvaigždžių medžiaga. Prisipažinsiu – R. Šerelytės kaip vaikų rašytojos dar netyrinėjau, todėl buvo smalsu, kuo ši rašytoja šįkart nustebins.

Žvaigždžių medžiaga, kaip ir daugelis dabartinių šiuolaikinių kūrinių, skirtų paaugliams, neapsieina be vienintelio komponento – išmaniųjų technologijų, kurios, regis, yra būtinos, kad teksto pasakojimas atlieptų šiuolaikinio paauglio skaitytojo sociumą, leistų jam pasijausti, kad tekstas yra aktualus jo pasauliui. Neseniai skaityta Rebekos Unos knyga Atjunk tą paliudija – vaikai be stebuklinių dalykų dar žvalgosi ir tokių tekstų, kurie kalbėtų apie jų įpročius, kasdienybę ir atlieptų jų problemas. Iš esmės Žvaigždžių medžiaga tą ir daro, bet čia ne technologijos yra pirmoje vietoje, nors Timis ir bendrauja su sukurta Evelina, klasės mergaitės prototipu, bandydamas kompensuoti realybėje neužmezgamų santykių stygių. Problemos centre – kaip išgyventi trauminę patirtį, susijusią su klasiokės Evelinos mirtimi?

Siužetinė linija iš pažiūros nesudėtinga ir patogi jaunajam skaitytojui – aiški ir planinga pasakojimo struktūra pasakoja apie mokinuką Timį, gyvenantį pas aktorę senelę. Probėgšmais nupasakojamas emigravusios mamos ir sesutės Kamilytės gyvenimas – išskaidytas šeimos portretas primena bendrą Lietuvos šeimų tendenciją. Vaikai, palikti kapstytis vieni, todėl turėdami daug laisvo laiko prisiverda visokiausių nemalonumų. Neatrodo, kad Timis būtų problematiškas vaikas, tačiau jam gudrumo ir (savi)ironijos tikrai netrūksta. Autorė ironijos meistrė ir suteikia pojūtį, kaip kartais bręstantys paaugliai, lengvai perimdami suaugusiųjų bendravimo manieras, leidžia sau kurti paradoksalią pasaulėžiūrą, kurios dėka, pašiepiamas kartais pernelyg rimtas suaugusiųjų pasaulis. Pavyzdžiui, Timio motina, persisunkusi perdėto pozityvumo reiklumu: „Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas galingesnis už visas pasaulio bakterijas (p. 20).“

Be Timio kasdienybės didžiąją pasakojimo dalį sudaro kriminalinė istorija, į kurią iš dalies įsivėlęs ir pats Timis. Prie močiutės „prisiklijavęs“ inspektorius Jūrų Vėplys, nuolat informuoja lakoniškais pokalbiais iš virtuvės ir Timis lyg mažasis detektyvas pildo savo nenuoseklų tyrimą. Čia jis reguliariai per planšetę bendrauja su savo sukurta Evelina, o atsiradusi iš nežinia kur paslaptinga katė įgauna paslaptingų žmogiškų galių ir paverčia teksto audinį kažin kokiu mistiniu, tarsi tikroji Evelinos dvasia nuolat migruotų iš onirinės erdvės į planšetę, nuo planšetės prie katės ir vyksta sunkiai paaiškinami dalykai, kurie knygoje atrodo ne tirštai mistifikuoti, bet veikiau aidi kaip pagrindinio veikėjo nuojauta ar net potrauminė reakcija.

Renata Šerelytė

Iš esmės kriminalinė istorija kiek nuvilianti, nes pernelyg primityvi – vaikų namai, privažiuojantis automobilis, socialinio dugno šeimynėlė ir net seksualinis išnaudojimas. Visa tai lyg per rūką, neryškinant ir neaudrinant jautraus jaunojo skaitytojo. Tokia atsargi taktika irgi pateisinama, juk istorija pasakojama iš Timio perspektyvos. Visgi tekste žavi moksliniai inkliuzai apie Visatą, juodąją materiją, sielos ilgesį, žvaigždžių medžiagą. Šie trumpi „pasvajojimai“ iš tikrųjų leidžia stabtelti Timio kasdienybėje ir pasijusti vaiku, svajojančiu apie išties kažką pakylėto, antgamtiško, kažko neapčiuopiamo ir nematerialaus, ko negali užpildyti planšetėje programinė Evelina.

Renatos Šerelytės stilius be ironijos pasižymi lakoniškumu ir, bent jau man, sukėlė skubotumo įspūdį. Paaugliui skaitytojui, kuris nemėgsta ilgų filosofinių manevrų, o tik konkrečius vyksmus bei neužtęsimą, tai gali pasirodyti kaip pliusas. Nekamuoja ir ilgais dialogais, klampiais aprašymais, nors štai atgulus Timiui į ligos patalą ir ėmus kliedėti, nejučia prisiminiau, jog jau kelinta lietuvių autorės knyga paaugliams, kai šis atgulimo į ligos patalus motyvas vienaip ar kitaip kartojasi ir jau intuityviai žinau, kad po tokios ligos santykiai pagerėja, atomazga artėja ir viskas išsisprendžia lamingai, todėl primena įsigalėjusią klišę. Nepaisant visko, knyga skaitosi greitai, įvykiai rutuliojasi kaip ir priklauso populiariosios literatūros nišoje – greitai, efektingai, savaime suprantamai. Džiugu, kad paties teksto potekstės visgi skleidžiasi kur kas plačiau nei būtų galima numanyti – juk svarbiausia čia ne nuotykis, nors ir primena pasakojimas nuotykių literatūrą, bet tam tikras vaiko brandos, virsmo į suaugusiųjų pasaulį išbandymas, kuris toli gražu nėra toks jau lengvas.

Knygos aktualumas traukia skaityti, naujųjų laikų atributai neužgožia nuo caro maro laikų esminių vaikų problemų – santykiai su tėvais, pritapimas, dvasiniai išbandymai. Keičiasi tik daiktai, tačiau ilgesys pamatinių vertybių nesikeičia, kaip nesikeičia ir pati žvaigždžių medžiaga, o tik jos forma. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Apžvalga: Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 32 (3628), 2017 m. rugsėjo 8 d.

Sveiki gyvi,

Kaip gerai tie šeštadieniai, kai atsikeli jau gerokai įdienojus ir randi pašto dėžutėje savo mėgstamus leidinius ir gali keletą valandų skirti vien tik spaudai, ištiesus kojas ant stalelio ir laikant rankoje kavą ar arbatą. Vienas iš tokių leidinių Literatūra ir menas su puikiu Reformacijos 500-osioms metinėms paminėti skirtu Luco Cranacho vyresniojo paveikslu Keturiolika šventųjų pagalbininkų 1505-09. Torgau šv. Marijos bažnyčia ant viršelio.

Šio numerio kertinis akmuo – Reformacija ir šiam įvykiui skirtas Fritz Habekuß straipsnis Šventoji rinkodara, kurį išvertė Vilma Mosteikienė. Priešingai nei galėjome tikėtis, centrinė figūra vaizduojama ne Martynas Liuteris, bet jo amžininkai dailininkai (tėvas ir sūnus) Cranachai, kurie meno pasaulyje suteikė Reformacijai savitą veidą. Tiesą sakant, man beveik nežinomi dailininkai atrodė visiškai nušvietė nauju aspektu Reformaciją. Ką galbūt M. Liuteris išsakė žodžiu, tą dailininkai išreiškė daile. Straipsnyje gana literatūriniais potėpiais atpasakojama Vitenbergo istorinė svarba visai žmonijai. 

Štai kitas straipsnis, kurį publikuoja Augustas Sireikis Dietinė Eucharistija man pasirodė pernelyg „mandriai“ parašytas ir skirtas absoliučiai įmantrių straipsnių skaitytojams, tad po kelių pastraipų ir tų sąvokų kratinių, bandant brėžti gyvenimo prasmę, prifarširuojant sakinį intelektualiomis aliuzijomis, pasidarė pernelyg slogu šeštadienio rytui, nors akis užkliuvo už tos šmaikščios pastraipos apie Songoką ir Jėzaus bei kraujo ir alaus palyginimus – šyptelėjau. 

Kas dar skaitėsi šiame numeryje? Ramūno Čičelio straipsnis Lenkija ir Lietuva: „Imagine“, skirtas amžinai diskusijai – Abiejų Tautų santykiams, kurie apibūdinami kaip „jokie“. Remdamasis populiariosios kultūros nūdienos tezėmis (žurnalas „Moteris“ ir t. t.), autorius bando pasakyti, kad geriausias tramplynas, puoselėjant mūsų santykius su Lenkija, yra dėmesys mūsų bendrai istorijai. Kalbama apie lietuvių susitelkimą tik į save, užgriebiant nacionalizmo sampratą. Ir žinoma, nepamirštant Č. Milošo vado kaip jau kultinio pavyzdžio, kaip derėtų vientisai žiūrėti į tautines tapatybes. Lengvas ir aktualus straipsnis buvo aktualus prieš 10-15 metų, bet manau, dar aktualus išliks tiek pat, kol keisis žmonių suvokimas apie savo tautinę tapatybę.

Vienas labiausiai suintrigavusių straipsnių buvo Brigitos Speičytės Atostogų skaitimai: kaip vertimas pagimdo furijas apie amerikiečių rašytojos Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos, kurį be atokvėpio perskaičiau metų pradžioje ir tapo vienu geriausiu šiais metais skaitytu romanu. Straipsnio autorė sumala vertėją ir redaktorę į miltus, atrasdama romano vertime daugybę loginių klaidų, bet iš esmės išlikdama korektiška „kaltina“ ne vertėją, bet skubėjimą atiduoti vertimą leidimui. Nepaisant loginių klaidų, man vis tiek romanas labai patiko, tad šmaikštus B. Speičytės pasakymas „tvirtas kaip telyčaitė“ iš esmės yra strėlė ne tik į „Moiras ir Furijas“, bet ir kokybiško vertimo stoką leidiniuose. 

Renata Šerelytė apžvelgia paaugliams (ir suaugusiems) perleistą fantastine klasika tapusias Žemjūrės trilogiją, akcentuodama, kad visgi kalba ir idėja turi eiti išvien, norint išvengti banalybių. Lygindama šią trilogiją su Žiedų valdovu, recenzentė šįkart negalanda dilde nagų ir atvirai giria knygas kaip vertus dėmesio skaitinius.

Agnė Alijauskaitė leidinio pabaigoje dalijasi savo eilėraščiais. Nepasakyčiau, kad patiko, tačiau kūriniuose „blizga“ atviras santykis su kultūra ir skaitytomis knygomis, tarsi bandant  tapatintis ir nusakyti aiškias ribas tarp to, kas esu „aš“ ir kas yra likęs pasaulis. Dominykas Norkūnas iš anglų išvertė amerikiečių autorių poezijos, tačiau perskaičius neužkliuvo nė vienas, kurį norėtųsi išmokti mintinai ar bent pasižymėti vieną kitą eilutę. Na nebent David Maltzer apie Lilit ir peilio puses. Kur kas stipresnis pasirodė pirmojo puslapio eilėraštis Šis kambarys, kurį sukūrė ką tik anapilin iškeliavęs amerikiečių poetas John Ashbery – įdomi sapno ir realybės filosofija, lengvai perteikta (ir išversta) be didesnių, kaip mėgstu sakyti, „pasimaivymų“.

Šmaikščiausias straipsnis Donaldas Trumpas. Kur prisišvartuos mėgstantysis seklius vandenis, kurį parašė Aleksandr Kustariov, o išvertė į lietuvių kalbą Irena Ramoškaitė. Šiame straipsnyje, kaip galite suprasti, kritikuojamas Amerikos prezidentas, o dar tiksliau – jo kalboje ir elgsenoje ieškoma priekabių, kurios iš esmės gana gerai argumentuotas. Nežinau, ar tai drąsu, ar ne, bet galiausiai autorius padaro išvadą, kad D. Trumpas yra sociopatas! (Taip, su šauktuku). Po viso gana charakteringo straipsnio visgi kyla klausimas, kurį labai atsargiai užgriebia autorius: kodėl žmonėms patinka sociopatiškų bruožų žmonės ir juos ima laikyti lyderiais.

Iš esmės viskas, kas man patiko. Kitų straipsnių dar neskaičiau, kadangi pasirodė, kad kol kas šeštadienio rytui man jie netinka. O ir kava baigėsi... vienas perliukas visgi įkrito – tai haiku konkursas Japonijoje, kuriam kasmet pateikiama (sunku patikėti) 2 milijonai kūrinių. Pirma mintis – o kas juos skaito ir atrenka, ir galiausiai išrenka patį pačiausią? Apie tai galėtų būti kitas straipsnis, o kol kas dalijuosi laimėtojos (pirmą kartą ne japonų tautybės išrinktą) haiku, kurią išvertė akla valtis. Haiku autorė – keturiolikmetė Gracey Starkey:

Nupjauta žolė

kimba prie mano batų

sujauktos mintys

Jūsų Maištinga Siela