Šios dienos citata Renata Šerelytė apie "Silva Rerum" knygas

Sveiki,

Vedu sąmokslo teoriją, kad Lietuvos sąjungos rašytojai nemėgsta Kristinos Sabaliauskaitės ir stengiasi kaip nors sumenkinti jos literatūrinį kultą. Juokauju! Ne visi privalo skaityti visas „Silva Rerum“ dalis, netgi jei esate rašytojas. Štai kaip atvirai pasisako apie „Silva Rerum“ rašytoja Renata Šerelytė.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė" (I knyga)

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 334 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš kelerius metus užsibaigusi Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų serija Silva Rerum mums, skaitytojams, netiesiogiai žadėjo gan ilgą autorės kūrybos pertrauką, – juk šitiek jėgų buvo įdėta į Silva Rerum, – šiandien jau turime kitą autorės istorinį romaną pavadinimu Petro imperatorė, ateityje ketinama išleisti ir antrąją knygos dalį. Kai jau maniau, kad šiemet už Virginijos Kulvinckaitės Malalietką nieko ryškesnio spaudoje ir leidimo fronte nebeketina būti, regis, Petro imperatorė dar nepasirodžiusi nušlavė viską, kas tik stojo skersai kelio (komercijos ir populiarumo prasme) lietuvių literatūroje. Tą patvirtina ir leidyklos pastangos suspėti pakartoti knygos tiražus. Pasitikrinau – ant mano stalo antroji laida, kuri siekia net 13 tūkstančių egzempliorių, o spaudoje jau publikuojamos antraštės, kad knyga sulaukė ir trečiojo tiražo...

Neslėpsiu, kad šios knygos laukiau ir nebuvo jokių abejonių, kad šioji knyga bus kažkuo prastesnė už Silva Rerum darbus. Kai kas spaudoje bando sakyti nuomonę, kad Petro imperatorė beveik niekuo nesiskiria, kad viskas daugiau ar mažiau kaip Silva Rerum dalyse – atseit toks pat stilius, tos pačios idėjos, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, ir akylesnis skaitytojas, kuris jaučia literatūros subtilų pulsą, teksto energetiką, manau, nesunkiai įvardys šios knygos skirtumus tiek stilistiškai, tiek idėjiškai, tačiau visi laukia ne lyginamosios charakteristikos, bet atskiro žvilgsnio į Petro imperatorienę.

Autorė šįkart nuo LDK teritorijos krypsta į Rusiją, Petro I-ojo laikus. Iš Livonijos kilusi lietuvė Marta Skowronska, namų tarnaitė, kuri vėliau tapo visos Rusijos imperatore Jekaterina I. Šioji Pelenės istorija iš tikrųjų tai lemtingų atsitiktinumų ir pačios Martos apsukrumo dėka imperatorės iškilimo istorija, kuri toli gražu nėra tokia saldi kaip Šarlio Pero pasakoje. Istorinio romano struktūra pasirinkta gana patogi, tokią struktūrą naudoja ne vienas rašytojas – pati istorijos pasakotoja Jekaterina I mirties pataluose perpasakoja savo gyvenimą skausmingai kliedėdama, maišydama laikus – čia dabartį, čia vėl praeitį, tačiau pats praeities pasakojimas išlaiko chronologinę įvykių seką, kas dar labiau romanui suteikia stipraus ir stabilaus epinio pasakojimo įspūdį. Romanas suskirstytas į tam tikras valandas, o kiekvienai valandai skirtas lemtingas imperatorės gyvenimo įvykis. Paradoksalu, kad Rusijoje, kur laiko sąvoka niekada iki Petro I nebuvo suvokiame 24 valandų cikle, pačiame romane tampa naujos eros, epochos skaičiavimas ir, deja, Jekaterinai I tai paskutiniųjų gyvenimo valandų aritmetika. Kadangi istoriją pasakoja pati imperatorienė, žinoma, jos balsas perteikiamas pirmuoju asmeniu ir tai skiriasi nuo Silva Rerum, vadinasi, suteikiama skaitytojui iliuzija, kad jis yra truputį šios išpažinties-istorijos liudytojas.

Kalbant apie kalbinius romano niuansus, daug spaudoje minima apie rusicizmą, kurį K. Sabaliauskaitė taikė iš rašytinių šaltinių, ypač iš išlikusių laiškų. Koks tas Martos balsas literatūroje? Vietomis blyksteli gausybė rusiškų keiksmų, kurie tekstą įgalina labiau prie to meto bendravimų formų, suteikia Martai gyvasties, tačiau vietomis ėmiau abejoti. Taip, Marta buvo liuteronų šeimoje juodadarbė, tikėjo į Dievą, nors nebuvo fanatikė davatka, tačiau jos literatūrinis balsas, minties skambesys, žinoma, labiau vietomis tampa K. Sabaliauskaitės balsu. Ypač tada, kai Marta apibendrina kokius nors skausmingus savo likimo vingius, pavyzdžiui, savo vaikų mirtį, arba, pavyzdžiui, bando sulyginti Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumus. Tie „akrobatiniai“ minties šuoliai sintaksiškai labai vingrūs, estetiškai vitališki, tikslūs, be minties kliaudos, kas šiek tiek (bent man) nedera su jos kaip beraštės karo vergės patirtimi, nors autorė komentuoja, kad būtent vidinės Martos savybės, emocinis intelektas, o ne kultūrinė ir švietimo dresūra, leido jai ne tik išgyventi, bet ir iškilti. Aišku, negaliu nesižavėti autorės gebėjimu valdyti mintį istoriniuose ribotuose rėmuose, kai turi būti atidus epochos dvasiai, minties tėkmei ir to paneigti neįmanoma – tai K. Sabaliauskaitės dovana, kuria ji moka naudotis.

Marta romane atskleista visapusiškai. Tiek jos istorinis kaip politikės vaidmuo, ypač romano pabaigoje, kai ji tampa Rusijos didvyre, tiek kaip motinos, tiek kaip bejėgės vergės – žodžiu, jos socialiniai statusai primena amerikietiškus linksmuosius kalnelius, būtent turtinga, (nors tenka ir pripažinti siaubinga), gyvenimiškoji patirtis ją užgrūdina, o ir pati nuolat kartoja, kad toji rizika, priešingai nei Rusijos didikams, kilo iš to, kad ji neturėjo ko prarasti, nors ir Petro globojama, ji buvo vergė. Nepaprastai gaiviai ir įvairiapusiškai atskleistas Martos emocinis intelektas ir jos vakarietiškoji kultūrinė patirtis iki karo. Tekste viskas atrodo logiška, kad iš empirinės patirties Marta daro gyvenimiškas išvadas: „Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia turi prie jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kirvarpa ir išgraužti jame pati sau kelią (p. 124).“

Regėdama Rusijoje begalinį alkoholizmą, purvą, prievartą, atrodo, visišką priešingą pasaulį nei jaunystėje Marienburge (dabartinė Latvijos šiaurė, netoli Estijos sienos, miestelis Alūksnė, turintis kiek daugiau nei 7 tūkstančių gyventojų), Jekaterina I nuolat jaučia kultūrinius skirtumus, bet nepraranda vakarietiškos dvasios, mąsto ir priima gyvenimo sunkumus paaiškindama taip, kaip gali ir geba: „Rytą sužinojome, kad mažasis Luka Piotras Menšikovas naktį nuo karštligės numirė. Numirė, nesulaukęs nė vienerių. Buvau įsitikinusi, kad tai Dievo bausmė. Mums, už tai, ką padarėme (p. 300).“ Dažnai Marta sau paaiškina negandas kaip Dievo bausmę, ypač persileidimus, negyvus kūdikius, kurie lyg įprasmina psichopatišką Petro I aistrą kolekcionuoti preparuotus organus ir išsigimėlius, atsivežtus iš Olandijos... Dievo svarba Martai „bedieviškoje Rusijoje“ išties kontrastinga. Jau vien ko vertas meniškas Girtojo Bepročių Soboro aprašymas, kuriame paaiškėja absoliučiai eretiškas Petro įsteigtas girtuoklių ir patyčių klubas, skirtas pažeminti religiją ir cerkvių šventikus. O Užgavėnių tradicinis persikrikštijimas su priesaga chuj išvis šokiruoja, kai pagalvoji, kad už milijardą kartų mažesnį įžeidimą (o kartais ir už nieką) kokioje Ispanijoje žmonės buvo tiesiog supleškinami laužuose.

Kristina Sabaliauskaitė (nuotr. Paulius Gasiūnas)

Stebina kontrastinga Petro I ir Martos sąjunga. Petras, kuris liaudies vadinamas Antikristu, žiauriu bedieviu, kraugeriu, kurio bijo visi luomai ir jam lenkiasi net gatvėje, Marta atrodo netgi priešingybė, ji žmogiška netgi gavusi didžiausią galios ir valdžios svertą, ir net atleidžia savo sadistei Kristinai Emerencijai, pas kurią dar prieš karą buvo namų užgauliojama tarnaitė: „Nebejaučiau jokio piktumo – gal, jei ne jos bjaurus būdas, nebūčiau atsidūrusi ten, kur buvau (p. 312)“. Toje visoje brutalumo, prievartos, kraujo aplinkoje Martos vidinė šviesa atrodo tokia plieninė ir tikriausiai atliepianti to meto žmogaus stiprumo beribiškumą, kas, bent man kaip skaitytojui, suponuoja, kad bet kuris šiuolaikinis žmogus toje aplinkoje prarastų sveiką protą...

Vienas ryškiausių šio knygos veikėjų, žinoma, yra Petras I, apie kurio būdą daug esame girdėję iš istorijos ar dokumentinių filmų, tačiau taip gero visuminio vaizdo ir nebuvome susidėlioję. Aukštaūgis karo žygius mėgstantis perfekcionistas, be saiko geriantis, svajojantis apie tviskantį Sankt Peterburgą, apie Rusijos didybę, bet čia pat ją lyg ir savo prieštaringais veiksmais griaunantis – besaikis alkoholis, valdymas, pagrįstas prievarta ir baime... Romane Marta jaučia ir regi Petrą kaip dvi skirtingas asmenybes: vienas jis meilės guolyje, o kitas – pokylių užstalėje. Epilepsijos priepuoliai, silpni nervai, iššaukiantis elgesys ir beprotiški istoriniai faktai, kurie vietomis išties šokiruoja, kaip jis replėmis raudavo didikams ir tarnams sugedusius dantis arba surengė neūžaugų vestuves vietoj cirko... „Paskui pats norėdavo tarnus gydyti: tai votį prapjauti, tai dantį kam išrauti – pats, savo rankomis, su barzdaskučio arba net staliaus žnyplėmis, jei kitų po ranka neturėdavo. Keliems liokajams išrovė, tarnams raudavo, vienam – ir žandikaulio gabalą išlaužė, tas paskui apsirgo, ėmė karščiuoti ir baisiose kančiose numirė... (p. 225)“. Demoniškas Petras atrodo išties dvilypis, atrodo, jis pasitenkina Martos seksualiniais malonumais, tačiau tekstuose daug užuominų apie tai, kad Petras turėjo santykių su savo bendražygiu Aleksandru Menšikovu. Tačiau labiausiai šis veikėjas įsimenamas ne dėl radikaliai žiaurių savo veiksmų, bet dėl troškimo paversti Rusiją vakarietišką, nors jo paties elgesys retsykiais tapdavo hiperbolizuotas visų rusų ydų šou, kurį Marta pateisino kaip antai dar vieną Petro politinį žaidybinį manevrą –rauti ir gėdytis tų ydų, kuriuos demonstruoja caras.

Trečiasis romane svarbus asmuo – Aleksandras Menšikovas, kuris tikriausiai ir būtų vedęs Martą arba laikęs ją meiluže iki gyvenimo galo, tačiau Petras I ją pasiėmė sau... Šioji vyrų „draugystė“, kad ir kokia paženklinta karo trofėjais, vis vien tėra tik Menšikovo kantrus „darbas“. Romano pradžioje Marta myli Aleksandrą, tačiau kai prasideda vaikai su Petru, ji tarsi myli abu, tačiau moteris nesvarsto, kurį labiau, bet akivaizdu, kad Aleksandro prielankumas ne kartą išgelbėjo jai gyvybę: „Užsimanei, kad jis vien apie tave šokinėtų... Bus ir to, tik ne visad, ne visą laiką... Tu atsimink, Piteris mums visų pirma – darbas. Mūsų darbas jį daryti laimingą, kiekvieną jo norą atspėti, kiekvieną užgaidą, net kai jis pats dar to nežino, ko nori, ir kad be mudviejų su tavimi jis – nė iš vietos. Kad be mudviejų gyvent negalėtų! (p. 267).“

Nesunku suprasti, kodėl Petrui ir Aleksandrui į akis krito Marta. Be savo fizinių duomenų, ji labiausiai atitiko Rusijos tautos viziją po Petro įvestų vakarietiškų kultūrinių pakeitimų. Marta nebuvo tokia įnoringa ir išlepusi kaip, tarkime, prancūzės ar kitos vakarų aristokratės, bet ir nebuvo visiška mužikė, kaip visos Rusijos bobos, kurias įstatymiškai reikėjo reguliariai mušti, todėl buvo klusnios, dievobaimingos, nesišypsojo, juodai dažė dantis ir buvo rūškanos, neprieinamos. Petras siekė tokių emocinių humanistinių pokyčių tautos charakteryje, o Marta buvo viso to pavyzdys, nes buvo sukalbama, linksma, mokėjo keiktis, gerti ir buvo gera lovoje.

Pamažu silpstanti Abiejų Tautų respublika, turkų veržimasis į Europą, karai su Švedija... Daug geografinių poslinkių romane, kurie vienaip ar kitaip kalba iš esmės apie kultūrinius mentaliteto skirtumus ir pasiekia aukščiausią literatūros matą – laiko, gyvenimo prasmės epochos apibrėžtyje pasakojimą, kuris kaip tam tikras drabužis, kurį galima pritaikyti ir šiai dienai, suvokiant, kas ilgą laiką mus formavo ir kur mes randamės ir radomės vakar permainingoje istorijoje. Visa knyga byloja, kad Lietuva, – jeigu jau žiūrint visiškai iš patriotiškos pusės, – priklausė civilizuotiems pažangiesiems Vakarams. O juk ir šiandien, kad ir kaip po sovietmečiu įdiegto nuodingo kultūrinio geno atsigaiveliotume, visgi jaunoji karta gręžiasi tik į Vakarus ir gyvena vakarietišku ritmu. Petro imperatorienė, nors ir momentalus epochos romanas, tačiau nepaprastai juslingai gyvas, nes autorė rado priėjimą prie užmirštosios Martos (apskritai kaip moters plačiojoje Pasaulio istorijoje), sukūrė savitą pasakojimo balsą perteikti šią neįtikėtiną istoriją, kuri prievartos ir žiaurumo pasaulyje net ir šiandien leidžia universaliai permąstyti žmogaus gyvenimą ir to trapaus gyvenimo prasmę.

Jūsų Maištinga Siela  

Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum IV"

Kristina Sabaliauskaitė. „Silva Rerum IV“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki,

Ką gi, dabar galima atsipūsti ir nebekvaršinti galvos, kada gi pasirodys dar viena Kristinos Sabaliauskaitės romano Silva Rerum dalis. Nebepasirodys. Šioji – Silva Rerum IV – jau paskutinė. Keturios dalys per maždaug dešimtį metų, daugybė recenzijų, diskusijų, bandymų įvardyti kūrinį kaip geriausią, ką turime per Nepriklausomybės dešimtmečius ir netgi, sakyčiau, priešiškumo, bandymo kritikuoti, rasti spragų, komercinės sėkmės priekabių, bet visgi šios knygos, kaip ir visų kitų kūrinių, vertinimas susideda iš dvejopų dėmenų: emocinio ir blaivaus proto.

Pirmas klausimas, kurio sulaukiau perskaitęs ketvirtąją Silvą Rerum dalį buvo: na, ar geresnė už ankstesnes dalis? Pasimečiau. Tiesą sakant, manau, kad tai net neteisingas klausimas, klausiant apie sagos dalis, nors Silva Rerum išlieka vizualiai, kad ir keturiomis knygomis ir turiniu „suskaidyta“ į reikšmingas epochas, tačiau visumoje išliko ganėtinai stabilus ir, kažin, ar kuri nors dalis kokybiškai yra geresnė, jeigu skiriasi tik mostai? Vėlgi, vadovaudamasis labiau emocijos, o ne protu, galiu pasakyti, kad ketvirtoji dalis  išties puiki, nors labai simpatizavau ir trečiajai daliai, gal net antroji dalis patiko kiek mažiausiai iš visų, tačiau vėlgi priklauso nuo skaitymo aplinkos, emocinio fono ir dabar, jeigu reiktų vėl viską vertinti iš naujo, tikriausiai reikėtų nuodugniai leistis į Silva Rerum pasaulį nuo pirmosios dalies. Kadangi esu naujų horizontų literatūroje ieškotojas, kažin, ar greitu metu toks dalykas įmanomas. Nebent priartėjęs prie pensijos arba genamas ilgesio Silva Rerum paliktoms nostalgijoms. 

Silva Rerum IV, kaip jau ir įprasta tikėtis, toliau rašoma srauniu ir sodriu Kristinai Sabaliauskaitei būdingu stiliumi: ilgi lyg Nemunas sakiniai, dinamiški minčių šuoliais, todėl atrodo, kad tai net ne sakiniai, bet ir muzika. Kaip visada per šį puikų stilių, kuris sudarė tvirto ir stipraus epinio pasakojimo įspūdį, atsiveria dvejopi dalykai. Visų pirma kultūrinio pasaulio panoraminis aprašymas, kuris veriasi per epochos diktuojamus mąstymo pokyčius. Šioje dalyje dar labiau jaučiasi perduodama kartų išmintis ir pridėtinė patirties vertė, kurią ištransliuoja racionalusis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša. Pastarasis įkūnija Apšvietos epochos naująjį žmogų: kosmopolitinį, išsilavinusį, išsilaisvinusį iš klastingų ir griežtų regulos taisykles taikiusių jėzuitų. Būtent, atrodo, stipriausioji K. Sabaliauskaitės teksto raiškos ypatybė yra ištarti veikėjo sąmonėje ir pasąmonėje tyvuliuojančius žodžius ir šitaip sukurti ištisą gyvai pulsuojantį veikėjo mąstymo ir pasaulio vertinimo mechanizmą.

 Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Skaitant kilo natūralus klausimas: o kodėl tie Norvaišos iš kartos į kartą vis tokie įdomūs, ypatingi, kažkuo pranokstantis vietinius bajorus ir netgi Radvilas, kodėl jie tokie ypatingi, o ne kokie kvailiai ar vidutinių gabumų nubėdnėję nevykėliai? Tikriausiai toks pasirinkimas strategiškai apgalvotas ir pasirinktas neatsitiktinai, nes tik per ambicijų turinčias Norvaišas, kurie kaskart „daro“ savo pasirinkimuose epochų perversmo lūžius, ir gali atskleisti daugiasluoksnius kultūrinius to meto reiškinius. Pranciškus Ksaveras visoje Norvaišų dinastijoje atrodo kaip neatrastas matematikos genijus, tačiau, velniai griebtų, kaip įdomu skaityti apie kažką pagaliau ne menką, bet didingo, ne kažkokį socialinio dugno suluošintus vargdienius, bet apie mūsų tautos aristokratus, ką prancūzų literatūra apsčiai nuolat vaizdavo, akcentuodami aristokratų luomą kaip itin patrauklų literatūrai terpę. 

Viena ryškiausių paskutinės dalies naujovių yra plačios mėnesiais ir net metais trunkančios kelionės po Europą. Pranciškus Ksaveras valęs nelemtus Nemuno vagos akmenis, dėstęs Vilniuje, yra išsiunčiamas į Londoną. Šios kelionės aprašomos neįtikėtinai sodriai: užsimezgusi vyriška sielų meilė, atrasta intelektuali meilužė, Kazimiero įrašai Nyderlanduose ir, žinoma, žinios ir kultūrinė patirtis, kuri išplečia pagrindinio veikėjo pasaulį iki europietiško masto, kai tuo tarpu jo brolis kamuojasi Lietuvos kunigaikštystės dvaro dideliame kultūriniame ir intelektualiniame skurde. Bene įdomiausias dalykas – Pranciškų Ksavero konstruojamas vidinis pasaulis iš gana akivaizdžių priešybių: čia jis išmuštruotas jėzuitas, tačiau viduje išsaugojo kažin kokį nedavatkišką tikėjimą; čia jis augęs ir matęs griežtą visuomenės modelį, bet elgiasi ir mąsto kaip liberalas; čia jis pasišventęs kunigas, bet geidžia moteris ir... vyrų. Negana to, kad jis smarkiai dėl to kamuotųsi, kaip neretai vaizduojama tamsiuose Viduramžių sadistiniuose romanuose apie vienuolynus, jis priima save tokį kaip gyvenimo dalį. Prigimtiniai ir kultūros diktuojami dalykai sukuria kažin kokią sausą katę vandens statinėje, o tai simbolizuoja, sakyčiau, proto amžiaus pradžią, kada ne religija ir tradicijos formuoja žmogaus laisvę, bet jo mąstysena ir požiūris. Tai, kad P. Ksaveru galima žavėtis (nepaisant, kad jis kunigas), mes matome jį kur kas liberalesnį ir laisvesnį, praktiškai netgi kai kada užsimiršdavau, kad jis kunigas, o ne koks pasaulietis mokslininkas, tai tikriausiai dėl to gerai sukurto autorės mąstymo mechanizmo.

Žinote, tą jausmą, kada perskaitote gerą knygą ir ji pasibaigia? Užverčiame, laikome knygą, po to pirštais perverčiame lapus, žiūrime į viršelį ir dar kurį laiką mąstome, mėgaujamės mus ištikusiu katarsiu, gyvename su paskutinio puslapio, paskutinio sakinio emocijomis ir netikime ir kartu džiaugėmės, kad tas sukurtas knyginis pasaulis leido visa tai patirti. Tokį jausmą sukelia paskutinioji Silva Rerum IV dalis, tokį velniškai gerą, kad norėjosi trumpam nusišlapinti kur nors prie Barbakano su Pranciškumi Ksaveru po neįtikėtinai giedru ir žvaigždėtu dangumi. Manau, šioji knyga ir apskritai visa saga yra tikra dovana mūsų literatūrai, nes joje praktiškai sutelpa ištisas juslių, mąstymų, patirčių, nusivylimų ir džiaugsmų pasaulis. Kartų pasaulis ir kažkur tarp jų, kažkur tarp visų tų giminių, kurių net vardų nebeprisimena seneliai ir nebeprisimins mūsų ainiai, esame ir mes. 

Silva Rerum IV ne literatūra, tai lietuvių literatūros žodžių alchemija. 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum IV" jau mano knygų lentynoje

Sveiki, skaitytojai,

Kai spalio mėnesį paskelbė, kad pasirodys paskutinioji Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum dalis, šiek tiek net nusiminiau, kad visgi tai bus ne penkios, o keturios dalys. Kad ir paskutinioji, bet storiausia ir, anot kai kurių skaitytojų, bene geriausia tetrologijos dalis. Šioji knyga jau mano lentynoje ir dalijuosi rytine fotografija nuo savo bibliotekos lentynos su dar papildomais pirkiniais.

Žinoma, kad nekantrauju perskaityti, tik amžinas galvos skausmas: kaip viską aprėpti ir viskam surasti laiko?

Jūsų Maištinga Siela