Knyga: Hannah Kent "Atsidavimas"

Hannah Kent. „Atsidavimas“ – Vilnius: baltos lankos, 2022. – p. 448.

Sveiki,

Kaskart vis sunkiau man įveikti storesnę nei 300 puslapių knygą, bet jeigu renkuosi storesnę, tai atranka milžiniška, kad nepasijusčiau skaitydamas tarsi elektros kėdėje t. y. nuobodžiaudamas ar tik bukai sekdamas siužeto vingius, kuriuos galima gana lengvai nuspėti. Kadangi australų rašytojos Hannah Kent (g.1985), galima sakyti, Lietuvoje irgi bestseleriais tapusios knygos Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016, 2022) ir Gerieji žmonės (Baltos lankos, 2017) mane buvo įtraukusios ir sudominusios, tad laukiau, kada pasirodys trečioji talentingosios australės knyga Atsidavimas (angl. Devotion), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Istorija prasideda jautriu pasakotojos kreipimosi į klausytojus-skaitytojus. Pamaniau, kad čia tas senas efektas, kada iš mirties patalo apžvelgiamas gyvenimas, tačiau pasakotoja neapibrėžia nei laiko, nei erdvės ir tik pačioje knygos pabaigoje atskleidžiamas tikrasis pasakojimo atskaitos taškas t. y. pomirtinis laikas, kitaip sakant, trys dienos iki paėmimo dangun, o pačių biblinių motyvų romane rasis ir daugiau, nes istorija mus nukelia į 1836-ųjų Prūsiją, kurioje vyksta religinės reformos. Kas žino ankstesnes H. Kent romanus, tas žino, kaip autorė stengiasi autentiškai perteikti istorines ir kultūrines detales, tad ir šiame romane ji remiasi Prūsijos senųjų liuteronų emigracija į Australiją istorija. Prūsijoje tuo metu karalius, norėdamas suvienodinti ir reformuoti tikėjimą, buvo uždraudęs senąjį liuteronų religiją, tačiau Kajaus gyvenvietės žmonės nenorėjo atsižadėti senojo tikėjimo, todėl miškuose slapta rengė mišias pagal savo konfesijos ritualus. Galiausiai karalius davė šansą nepaklūstantiems emigruoti svetur... Šioje Kajaus gyvenvietėje autorė kuria dviejų labai jaunų merginų Hanės ir Tėjos draugystės istoriją, kurių magiška trauka perteikta draugystė šiek tiek priminė Tarjei Vesaas trumputį romaną Ledo rūmas (Baltos lankos, 2021).

Tėjos tėvai – visko per pirmąją nepavykusią emigraciją netekę Kajaus naujakuriai, kurie įsitaiso pakrypusioje pamiškio trobelėje. Taip jau buvę ne kartą, kad karalius atšaukęs savo leidimą emigruoti, tad viską išpardavusiems sentikiams liuteronams belikdavo skurdžiai klajoti po kraštą ir kur nors prisiglausti. Hanės tėvai taip pat svajoja apie laisvą tikėjimą emigracijoje, tačiau jie irgi baiminasi Tėjos tėvų likimo. Kol visi senojo tikėjimo gyvenvietės žmonės galiausiai gauna leidimą išvykti, niekur negalėjusi pritapti Hanė spėjo susidraugauti su šviesiaplauke atėjūnų dukra Tėja. Hanė jai išduoda paslaptį, jog geba girdėti giesmes gamtoje, ji savo naujajai draugei atvėrė tiesą, jog medžiai, vandenys ir samanos jai dainuoja. Tai antgamtiški sugebėjimai, tačiau ir Tėjos motina vendė Ana Marija taip pat laiko pas save uždraustą burtų ir žiniuonių knygą, dėl kurios šeima rizikuoja būti išvaryta ir sentikių bendruomenės...

Knyga sudaryta iš kelių pasakojimo dalių. Pirmoji skirta Kajaus gyvenvietei ir liuteronų istorinei situacijai apsakyti, Tėjos ir Hanės draugystei išskleisti bei vaizduoja pirmąją kelionės dalį laivu „Kristi“. Nuo Europos iki tolimosios Australijos keliauti tenka šešis mėnesius, tad autorė didelę dalį istorijos skiria šiai įspūdingai varginančiai kelionei aprašyti. Blusos, skorbutas, šiltinė, prasta mityba, surūgęs vanduo, audros ir sekinančios mirtys naujakurius australus imigrantus labai išsekina. „Visi atrodė išblyškę, neramūs. Suprantant, kad dabar mes jūroje, kad tvirta žemė nepasiekiama, nėra net užtektinai vietos nelaimės padariniams tvarkyti, atmosfera darėsi įtempta (p. 175).“ Šioje kelionėje autorė kuria įtampą ir tarp tikinčiųjų. Vyrauja puritoniškas atsidavimas bendruomenėje, todėl prietaringieji matydami, jog Ana Marija prie merdinčios dukros glaudžia Mozės uždraustą knygą, suformuoja neigiamą kitų požiūrį į Tėjos šeimą. Atrodo, kad toji įtampa dėl uždraustosios knygos tuoj išsispręs, bet autorė išlaiko šį kozirį iki pasakojimo galo, kol galiausiai šioji uždrausta knyga tampa Tėjos lemtimi.

Kelionės metu dėl ligos žūva Hanė, tačiau istorija nesibaigia, kinta tik jos pasakojimo perspektyva. Antroji knygos dalis perteikta magiško realizmo būdu. Hanės šmėkla, nesitraukdama nuo Tėjos, bando suvokti savo pomirtinę ne tik būseną, bet ir prasmę. Jos lavonas atsidūręs jūros dugne nuolat rezonuoja su paskui Tėja keliaujančia dvasia. Stebėdama savo mylimąją Hanė nuolat patiria pavydo, meilės ir rūpesčio akimirkas, kurių metu junta smėlį, jūros vandenį, kriaukles, šaltį, regi pasaulį užtvindančius apokaliptinius potvynius – kūno pojūčius iš jūros dugno. Nepastovi svyruojanti būsena tampa Hanės egzistencijos laiko ir erdvės nauju matmeniu; vienu metu ji gali būti įsikibusi Tėjos, tačiau aplinkybės bloškia ją į kitą erdvę ir leidžia klajoti po kitų žmonių gyvenimus. Hanė įkūnija angelą sargą, tačiau pati išgyvena transcendentines akimirkas, įsikūnija į eukaliptus, žvėris, pajaučia, kaip gera įsikūnyti į skerdžiamą kiaulę ir padėti gyvuliui nebijoti. Iš vienos pusės autorė, kurdama šmėklos liuteronės paveikslą, leidžia kaip niekad sau fantazuoti, iš kitos pusės kuria seną klišę, jog meilė yra stipresnė už mirtį.

Hannah Kent

Autorė gera strategė, būtent šmėkliška veikėja pasitarnauja kaip „žiūronai“ perteikti antrosios romano dalies vokiečių prūsų kolonijos įkurtuves. Ji aprašo nesvetingą kraštą, bet daug žadančią prasiskolinusiai bendruomenei ateitį, pirmuosius bandymus ręsti namus, statyti bažnyčią, bet perteikia ir jaunuolių pirmuosius bandymus kurti santuoką ir šeimą. Hanė su pasigėrėjimu ir šiokiu tokiu pavydu stebi brolio dvynio Matijaus gyvenimo istoriją, Tėjos vestuves su Hansu, savo tėvų ir bendruomenės gyventojų likimus, tačiau tiek Tėja, tiek Hanė, net išskirtos mirties, jaučia viena kitos begalinį ilgesį. „Eukaliptai, raudonieji, mėlynieji, dėkoju jums. Žinoti, ką reiškia mausti kaip šakniai, ieškančiai vandens. Ką reiškia savyje turėti švelnią laiko apimtį. Ačiū už malonumą tos kelionės greta Tėjos alkį, kai galėjau būti jos lapija (p. 318).“

Akivaizdu, jog knyga apie dviejų merginų meilę puritoniškais šios religinės bendruomenės anais laikais būtų tapusi tikra tragedija, tačiau autorė nesistengia kurti LGBTQ literatūros, jai kur kas svarbiau atsidavimo, dvasinio ryšio paieškos ir to ryšio laikymasis, kuris aiškiai koreliuoja su harmoninga meilės santvarka gamtoje, kurioje neuždrausta mylėti taip, kaip myli begalinę giesmę giedančios visumos dalys, kurias jaučia ir suvokia Hanė. Akivaizdu, jog šiai darnai priešprieša tampa krikščioniškoji griežtai savo santvarkos rėmuose besitvarkanti bendruomenė. Kitą vertus, knygoje minimi ir kolonistų susidūrimai su vietos čiabuviais Peramangk žemėse, pastarieji padėjo pirmaisiais metais atėjūnams išvengti bado. Senieji Australijos gyventojai taip pat jaučia ryšį su gamta ir neturi nuosavybės sąvokos, jiems pasaulis panašiai patiriamas kaip patiria Hanė – visumą iš dalių ir dalis kaip visuma.

Autorė šioje knygoje be proto stengėsi perteikti transcendentinę pasaulio pajautos visumą, pasitelkdama mistiką, liaudies prietarus, pagoniškus ritualus, žiniuonių išmintį ir pomirtinio gyvenimo sampratą, artimą čiabuvių ir krikščionių hibridiniam požiūriui. „O Dieve, koks didingas tas mirties blyksnis, kai pamiršdavau artėjančias vestuves ir sužeistą savo širdį! Tai buvo mano panacėja nuo nepaliaujamai tvinkstančios meilės, grasinančios mane uždusinti (p. 378).“ Nors autorė pabaigos žodyje teigia, kad nesiekė sentimentalios istorijos, tačiau skaitant šią knygą būtent su sentimentalumu teko grumtis. Autorė taip užsispyrusiai stengiasi plačiai aprašyti meilės jausmą ir begalinį atsidavimą, jog, atrodo, peržengia saiką, jaučiasi perdėtas rašymo tęstinumas. Žinoma, autorės proza labai poetizuota, sutaurinta, tačiau Hanės meilė perteikta labiau kaip liguista manija, sakyčiau, panašiai kaip tie depresyvūs žmonės, kurie po skyrybų traumos nebepajėgia sukurti naujų santykių, todėl panyra į nihilizmą. Kitą vertus, suvokiama, jog autorė šneka apie amžiną sielų dvynių sąryšį, kuriam nepavaldūs nei puritoniški teisingo tikėjimo apynasriai, nei pati mirtis.

Atsidavimas – iš vienos pusės sentimentalokas lesbietiškas meilės romanas, kuriame Hannah Kent daro viską, kad jis toks nebūtų, t. y., sentimentalumą bando paversti į žmogaus ribotam protui neapibrėžtus belyčių sielų amžinuosius ryšius, o Australijos kolonijinę istoriją pateikti transcendentine šmėklos istorijos mistifikuota perspektyva. Iš vienos pusės romanas įtraukia, jį lengva skaityti, jis pulsuoja kultūriniais-istoriniais kontekstais, tačiau be kelių netikėtų pasakojimo perspektyvų, atrodo, jog romanas drungnas, daug kas nuspėjama, nors sudėtos nemažos autorės pastangos viską perteikti ypač jausmingai ir estetiškai. Tikriausiai Atsidavimas mažiausiai man patikęs šios autorės romanas, kol kas didžiausią įspūdį padarė Gerieji žmonės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Emma Donoghue "Stebuklas"

Emma Donoghue. „Stebuklas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažin, ar galėtume skųstis gausiai į lietuvių kalbą verčiamomis pačiomis naujausiomis knygomis. Visi naujausi bestseleriai dabar lietuviškai pasirodo kone tais pačiais metais, kai jie pasaulinės literatūros topuose dar tik skaitomi, dar tik apie juos kalbama. Štai viena žymiausių airių romanisčių Emma Donoghue (g. 1969), išgarsėjusi visame pasaulyje romanu Kambarys, pagal kurį buvo pastatytas Oskaru įvertintas (ir man asmeniškai labai patikęs) filmas. Nors Kambario knygos neskaičiau, bet itin susidomėjau neseniai lietuviškai pasirodžiusiu jos romanu Stebuklas (angl. Wonder), pastarasis, išleistas originalo kalba 2016 metais, irgi visame pasaulyje sulaukė susidomėjimo.

Taip jau nutiko, kad mane „persekioja“ vertėjos Gabrielės Galiūtės-Bernotienės verstos knygos. Vos ne kas antra knyga būna išversta šios vertėjos. Matyt, sutampa povandeninės literatūrinės srovės, o tai, ką ji tikriausiai sava valia pasirenka versti, man labai patinka. Neapsirikau pasirinkęs ir Stebuklą. Romane pasakojama apie britę slaugytoją Elezibetą, visų vadinama Libe, kuri atvyksta į bado nualintą ir drėgmės permirkusią vidurio Airiją. 1859 gūdūs karalienės Viktorijos epochos laikai, kai karaliauja religija, susilaikymas, kuklumas, na, o britei Airijoje, kur abi tautos seniai turi ilgą nesantaikos istoriją, išties nėra lengva. Netikinčiai Libei kone fanatiškame airių krašte tenka daug išmėginimų ne tik dėl savo bedievystės, bet ir dėl to, kad ji anglė ir dar moteris našlė. Kaip pati autorė teigė, šią istoriją parašyti ją įkvėpė realios istorijos apie pusšimtį įvairaus amžiaus mergaičių ir moterų, kurios ilgą laiko gyveno badaudamos, atsisakiusios maisto dėl religinių ir asmeninių priežasčių.

Libė stebi vienuolikmetę, kuri keturis mėnesius, kaip vietiniai sako, nesuvalgė nė kąsnelio. Kas toji mergaitė? Šventoji? Demonų ar vietos fėjų apsėstoji? Būtų galima numanyti, kad romane bus labiau remtasi vietos mitologija, tačiau autorė aštriai balansuoja ties mokslo ir religijos prietaringumu. Kurdama iš esmės dviejų savaičių slaugės užrašų ir vietos gyventojų tamsumos istoriją, ji nepriekaištingai „kankina“ skaitytoją moraliniais klausimais, kurių mūsų visuomenėje netrūksta net šiandien – įsivaikinimas, smurtas prieš vaikus, atėmimas iš tėvų ir t. t. Kaip Libei susitaikyti su badaujančia ir „maloniai“ aplinkinių marinama mergaite Ana?

Iš pradžių galima pamanyti, kad įnirtingai grumsis patyrusios slaugės mokslo pasaulis su vietos perdėtu pamaldumu, tačiau jau romano viduryje tampa akivaizdu, kad Libei svarbiausia yra ne mokslo ir ne religijos pasaulis, bet žmogiškumas. Tiksliau jos neišsipildžiusi motinystė, paremta instinktais. Ji tiesiog negali žiūrėti, kaip gęsta dar viena gyvybė, nes yra patyrusio vaiko praradimą kaip pasaulio ir savasties netektį. Kaip gerame psichologiniame smurtiniame filme, taip ir knygoje, pagalius į ratus kaišioja Romos katalikų Bažnyčios pripažintos šventosios trokštantys kunigas ir tėvai bei naujo mokslo užkampyje atradimo siekiantis vietos daktaras. Su visais jais Libei tenka grumtis.

Apie „nekaltai“ nualintus vaikus vardan „geresnio gėrio“ yra sukurtas ne vienas romanas. Šiame kūrinyje veikėjai taip pat turi savų motyvų. Vieni nori paslėpti šeimos paslaptis, kiti trokšta naujos šviesos bado ir netekčių nukamuotame krašte ir mergaitės auka tampa ožio atpirkimu. Galima ištisai iš puslapio į puslapį piktintis veikėjų naivumu, tamsumu, tačiau jų siekius tokiais gūdžiais laikais nesunku suprasti ir pateisinti.

Emma Donoghue

Knygoje nesudėtingai perteikta medicininė slaugos istorija, stebėtojos-slaugės metodai, bado simptomai, kurie sustiprina įspūdį, kad tai romanas iš esmės gotikinio stiliaus kūrinys. Tikrasis siaubas veriasi visuotiniame nerašytame susitarime leisti pačiai mergaitei marintis, dangstant savo viltis ir silpnybes Dievo vardu. Beviltiškumas, kai minia laiko degančius deglus ir reikalauja vien savo paikai pramogai aukos, primena Viduramžių eretikų ir neišprususių miestelėnų viešus Linčo teismus. Ir žinoma, Libė, kuri suvokia šios vietos žmonių mentalitetą, yra bejėgė grumtis. Tą bejėgiškumą autorė gana nesunkiai sukuria per laikmetį – juk Libė anglė svetimame krašte, ji artimųjų netekusi moteris, ji silpna, ji bedievė, ji, ak, viso labo tik slaugė, įrankis, neturintis galios įveikti sociumo nuostatų. „Tai Libė galėjo suprasti – jausmą, kad daugiau nebeturi ką duoti. Ar tai dėl to motina dabar kuria tokį nejaukų Anos kultą, kad net atrodo, jog labiau nori, kad dukra būtų šventoji, o ne gyvas žmogus? (p. 184)“.

Tokio personažo visada bus gaila, tokio į kvailių minią nukreiptą „auką“ piestu stosis ginti visi skaitytojai, o autorė puikiai šiuo nesudėtingu triuku naudojasi. Kai kas šią knygą lygina su Hannah Kent irgi Baltų lankų išleistu, mano nuomone, irgi labai puikiu romanu Gerieji žmonės. Panašumų išties esama nemažai, bet ne detalėse slypi esmė, bet tuo pačiu mokėjimu literatūriškai sustatyti du priešingo mąstymų, įsitikinimų ir vertybių pasaulius – religinį ir prietarų prieš mokslo ir žmogiškumo – ir iš to padaryti intriguojančią ekspozicinę moralinę bataliją, kuriame žmogiškumo ringo kampui atstovaujantis kovotojas-personažas visada bus teisus, bet, deja, bejėgis.

Dar neįpusėjęs romano, pamaniau, o gal autorė knygos finalą paliks neaiškų, padarys taip, kad Libė visgi bus apkvailinta savo mokslinio racionalaus kvailumo – juk knyga vadinasi Stebuklas – ir E. Donoghue „sužais“ nepopuliariai – pagrindiniu personažu parodys, kad teisingumo siekiantys veikėjai visgi ima ir patys „prisideda“ prie įsiutusios minios. Bet visgi autorė, regis, nenorėjo nuvilti skaitytojų ir sukūrė, mano akimis, pernelyg teisingą pabaigą.

Knyga pulsuojanti nuolatinių abejonių tarp teisingo kultūrinio, etinio elgesio ir moralinių žmogiškumo sprendimų. Prisodrintame daugybės dialogų, esminių religinių apmąstymų, kurie kuria vietos mentaliteto gotikinį tamsumos įspūdį, nesunku patikėti gūdžia Airijos valstiečių aplinka, pagrindinės veikėjos žmogiškumo kraštutiniais išbandymais. Galima sakyti, kad knyga turi ir tam tikro sadistinio prieskonio, nes šitaip ilgai marinti vaiką (per 320 puslapius) tikriausiai nebuvo lengva dažnam skaitytojui, o ką jau sakyti apie autorę, kuri sudėjo šitiek energijos į tekstą. Visgi tas sadizmas, teksto prasmėse atsirandantis „tylusis“ ir sutartinis visuotinis smurtas toks artimas mūsų dienoms, bet taip dažnai kaip demonas keičiantis savo veidą ir formas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Perry "Esekso slibinas"

Sarah Perry. „Esekso slibinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Britų rašytojus visada sveikinu, ypač tuos, kurie papuola į gerai įvertintos literatūros lauką, tad beveik neabejojau, kad man, mistikos mėgėjui, vien pavadinimas Esekso slibinas (angl. The Essex Serpent) kėlusiam smalsumą, Sarah Perry (g. 1979) gali būti geras šių metų verstinės literatūros atradimas.

Esekso slibinas yra antroji knyga, temomis susieta su anksčiau pasirodžiusiu šios rašytojos romanu After Me Comes The Flood, tačiau tai atskiros istorijos, kurios sudaro Slibino istorijos (Serpent‘s Tail) seriją. Esekso slibinas 2016 metais tapo Didžiosios Britanijos metų knyga ir gimtinėje sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Karalienės Viktorijos laikų „tapetinis“ viršelis sufleruoja, kad romanas galėtų būti tamsių paslapčių persmelktas gotikinio stiliaus pasakojimas, tačiau visgi jis labiau šliejasi prie klasiko Charles Dickens maniera rašomos literatūros. Nieko nuostabaus, nes ne veltui Ch. Dikensas laikomas klasiku, jo literatūroje pasiliko visa, ką galima drąsiai vadinti Viktorijos epochos mąstymo, pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo pamatais.

Autorė tik iš dalies rekonstruoja Viktorijos laikmečio socialinį gyvenimą. Našlė Kora po vyro mirties išvyksta su sūnumi Frensiu ir palydove Marta į provinciją. Pajutusį laisvos moters gyvenimo privalumus, ji be paliovos džiaugiasi pačiais paprasčiausiais buitiniais dalykais, susižavi fosilijomis ir moterimis mokslininkėmis, kas apskritai prieštarauja Viktorijos laikų moterų moraliai ir gyvenimo būdui gerti arbatą ir plepėti, apkalbinėti, keliaujant iš vieno salono į kitą. Koros charakteris primena maištininkę, bandančią išsilaisvinti nuo itin suvaržyto etiketo ir vyro smurto bei abejingumo, ji nepakenčia korseto, tad net kaime dažnai rengiasi kaip papuola, retai žiūri į veidrodį. Aštrus ir žingeidus Koros protas bei pastoriaus Vilio susitikimas patvirtina seną gerą knyginę tiesą – priešingybės traukia, tačiau pastorius vedęs Stelą ir turi vaikų. Taigi romanas kaip Ch. Dikenso pasaulyje, problemiškai formuojamas per moralės principus.

Emocinį susipažinimo ir užgintos, kone Biblijinės Adomo ir Ievos pažinimo nuodėmės tono istoriją spalvina trijų pasaulių sandūra – senasis pagoniškasis (mitologinis), krikščioniškasis ir naujasis mokslo. Atsiradus paskaloms apie slibiną, kaimiečiai pasiduoda panikai ir baimei, nors niekas kažin kokių konkrečių įrodymų neturi. Vilis tai vadina Neramumais, Kora mokslininko verto tyrinėjimu, na, o kaimiečiai – prakeiksmu. Iš esmės slibinas šiame romane atlieka keletą funkcijų, demaskuoja laikmečio sandūros pasaulėžiūros prieštaravimus bei virsta iliuzijų simboliu, tiek kaimiečiams, tiek Koros ir Vilio santykiams. Derėtų paminėti, kad ši mokslo, religijos ir prietarų sandūra primena rašytojos Hannah Kent Gerieji žmonės, tačiau H. Kent, mano akimis, kur kas meistriškesnė, kuriant šių skirtingų pasaulėžiūrų prieštaringumo tragediją. Nors S. Perry galbūt prieštaravimų ir neieško, jai svarbios diachroninės sąsajos su nūdienos tendencijomis, kaip pati byloja pabaigos žodyje, ji žvelgia šiuo romanu į Viktorijos laikus kaip į mūsų laikų paveldėtas tendencijas.

Sarah Perry

Derėtų paminėti romano Blekvoterio, kuris egzistuoja iš tikrųjų, atmosferą – atšiaurūs Esekso pakrantės vėjai, potvyniai, kvapai, rūkas ir garsai prideda nemažai mistikos, leidžia pasijusti prie jūros. Atšiaurumą įgalina ir Stelos tuberkuliozė, jos maniakiškas polinkis mėlynai spalvai. Kai kada visa tai perteikta išties nebanaliai, bet poetiškai su tam tikra estetine filosofine Viktorijos laikų sugestija.

Sarah Perry romano pasakojimą plečia nestokodama dėmesio antraeiliams veikėjams – apsigimusiam chirurgui ir medicinos maniakui Lukui Garetui, jo draugui Spenseriui, palydovei Martai, galų gale sūnui Frenciui ir Stelos vaikams. Iš esmės autorė sukuria mažą „šokantį“ savo tragedijoje ir džiaugsme pasaulėlį, kuriame daug veikėjų, įkūnijančių Viktorijos laikų gyvenseną, aistras ir praradimus.  Šį veikėjų sujungimą į vienalytę epochos pasakojimo koliažą pavadinčiau sėkmingu, ypač viską vainikuoja laiškų žanras, nuolat įsiterpiantis į pasakojimą kaip esminė komunikacinė tų laikų priemonė ir, aišku, galimybė išreikšti dvilypį siuntėjų ir adresatų psichologiją. Šįkart buvo smagu paskaityti išnašose Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės, kuri vertė kūrinį, komentarus.

Visgi romanas, kaip jau komentavo Aušra Maldeikienė Goodreads portale, skirdama kūriniui tris žvaigždutes iš penkių, yra madingas. Neneigsiu, kad vietomis prisiminiau paauglystėje skaitytą Harį Poterį ir Paslapčių kambarį, kur burtų ir kerėjimo mokykloje slankiojo basiliskas ir visus savo žvilgsniu paversdavo akmeniu. Visgi romanas dvelkia lengvu priėjimu bet kokiam skaitytojui, jame dera tai, kas iš esmės paskutiniu metu labai populiaru ne vien britų literatūroje – gurmaniško skaitymo ir populiariosios, „greitosios“ literatūros junginys – romane minimas auksas, kuriuo japonai senovėje sulipdydavo sudužusias indus, sakyčiau, taip ir su šių literatūrų prabomis – kuris iš dalies patenkina gurmaną skaitytoją, iš dalies patenkina ir metro ar vieškeliu autobusu važiuojantį nors kiek prakutusį valstietį skaitytoją. Gražus romanas apie meilės formas laikmečio moralės gniaužtuose, apie feministinį išsilaisvinimą ir apsisprendimą gyventi dėl savęs, apie mokslo ir prietarų grumtynes, kurios ne visada baigiasi tragedija, bet veikiau krikščioniška didaktika. Gražus romanas, lengvas skaitymas su iš anksto numanomu siužetiniu vingiu, skirstas daugeliui skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hannah Kent "Gerieji žmonės"

Hannah Kent. „Gerieji žmonės“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 392 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažkada perskaityta australų rašytojos Hannah Kent knyga Paskutinės apeigos padarė gan niūrios ir šiurkščios istorijos įspūdį – apie mirtininkę, religingai apmąstančią savo aistros padarinius. Tiesą sakant, knyga patiko, bet kai sužinojau, jog leidykla išleido antrąjį rašytojos romaną Gerieji žmonės (angl. The Good People), neskubėjau jos pirkti. Net neketinau pirkti, nes tiek gerų ir daug skaitinių dar laukia, bet pasidaviau, kaip ir daugelis knygomanų, akcijoms ir knyga įkrito į krepšelį, netrukus atsidūrė ir prie miegamojo stalelio, išstūmusi net tas knygas, kurios laukia pusmetį ir ne vienerius metus. Juk visada kirba labiau perskaityti naujieną, nei knygą, kuri „nebeaktuali“ rinkoje.

Žinoma, kad šia rašytoja žavisi Aušra Maldeikienė, kuri savo tinklaraštyje paskelbė recenziją. Na, jei politikai ir ekonomistai skaito H. Kent (o jie grožinę literatūrą tikrai skaito!), tai ko man atsilikti, juolab kad Paskutinės apeigos buvo išties gera knyga.

Pirmas įspūdis – autorė parašė antrą knygą, su kuria užsitraukė stereotipinės rašytojos statusą. Paskutiniu metu labai retai sutinku universalių autorių, kurie rašytų skirtingais kalbos kodais ir domėtųsi skirtingomis temomis. Regis, autorė „atsispyrusi“ į pirmos knygos sėkmę, naudojasi atrasta savo sėkmės formule – romane sodriai ir įtikinamai perteikia šiaurietiškų kraštų gamtovaizdį, kuris neatsiejamas nuo skaudžių žmogaus likimo vingių, dėmesys istorinei praeičiai, sudėtingų bylų nuotrupoms, kapstymąsi po dokumentus, ieškant faktų ir kuriant autentiką ir t. t. Labiausiai autorei būdingas dėmesys moters ribinėms situacijoms, atsidūrus bendruomenės pasmerktųjų akivare, kurie reikalauja didelių dvasinių sukrėtimų.

Gerieji žmonės, nėra čia ko slėpti, parašyta geriau nei Paskutinės apeigos, nes daugiau dėmesio skirta ne žmogaus likimui, bet bendram laikmečio bendruomenės pasaulėžiūros perteikimui – laikai, kai airių provincija bijojo fėjų ir daugelį dalykų bandė aiškinti antgamtiniais reiškiniais. Geraisiais žmonėmis vadinamos fėjos, kurios neina nei pas Dievą į Dangų, nei į Pragarą, tačiau nesiliauja krėsti žmonėms pokštus. Vienas didžiausių prietarų, kad fėjos apkeičia kūdikius ir palieka sergančius, „pilnus fėjų“. Panašią analogiją turime ir lietuvių tautosakoje, kai laumės rūke prie ežerų apkeisdavo kūdikius – beje, šį tautosakos motyvą yra panaudojusi Elena Kurklietytė savo gerai parašytame romane Šešėlių verpėja.  

Kaip ir ankstesniame romane, taip ir Gerieji žmonės, autorė renkasi vaizduoti atokią vietovę, gūdų XIX a. pradžios prietaringą provincijos gyvenimą, todėl atmosfera labai panaši į debiutinio romano, kai kas įvardija, kad tai viena stipriausių romano sąrangos dalių – gebėjimas kurti autentiškumu dvelkiančią atmosferą. Visgi, mano nuomone, stiprioji pusė yra ne tradicijų aprašymas, ne žolininkystės žinios, bet gebėjimas šiurpiai perteikti epochos žmogaus mąstymo filosofiją, grumtynes tarp krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulio. Būtent šis filosofinis-religinis galgi net gyvenimo būdas smarkiai konfrontuoja vaizduojamų veikėjų pasaulyje, o prietarai tampa slėnio gyventojų ydų, nelaimių ir tamsybių pateisinimo varikliu.

 Rašytoja Hannah Kent.

Autorė koncentruojasi į moterų pasaulį, kadangi jos prietaringesnės, tačiau nestebina ir vyrų pasaulio prietarai. Kalbant apie XIX amžiaus Airiją, ji labai stereotipiškai pasiskirsčiusi į vyrų ir moterų pasaulius, bet religija ir pagonybės „liekanos“, regis yra tai, kas šiuos du pasaulius vienija į visumą. Kinematografinis įvykių vaizdavimas tiesiog auksinis grobis režisieriams, tačiau tik retesniam pavyktų perteikti ne vien įvykius, kiek kasdienybės polėkį, įspūdį, kad tai nėra vien tik Linčo teismo situacija, kad iš esmės ilgą laiką žmonės gyveno prietarų ir religinių nesutarimų žemėje ir tikėjo Dievu, tačiau žegnosi kalbėdami ir apie pagonių antgamtines būtybes. 

Pasakojimo centre – vyro ir vienintelės dukters netekusi moteris, kuri savo skausmą bando atpirkti norėdama susigrąžinti tariamai fėjų sukeistą anūką. Iš pradžių pamažu prastėjanti moters psichinė būklė kuria iliuzijas, savotišką paguodos apgaulę, kad jei ji labai stengsis, ji susigrąžins per anūką tiek savo vyrą, tiek savo dukrą. Iš vienos pusės galima sakyti, kad knyga apie iliuzijų sukeltą moters likimo pragaištį, iš kitos – ji turi ir istorinio pjūvio, kai kaimiečiai badą, nederlių ir kitas vietines negandas bando pateisinti užkeikimais. 

Labai žaviai skaitytojas morališkai klaidinamas – tai talentingos plunksnos pavyzdys, kai iš pradžių „stojame“ už Nensę, nes juk katalikai barbarai, jie nesupranta atjautos, suopratį turinčios moters, jie niekšai, viską modernizuoja pagal savo supratimą, naikindami unikalią vietinę kultūrą. Ir regis, nekyla abejonių, kad žolininkė atsiskyrėlė Nensė išties išmintinga ir turi kitokių gebėjimų, bet netrukus imama abejoti, ar senutė iš tikrųjų „pilno proto“, ar nebus pernelyg įtikėjusi ir pervertinusi savo galias? Nuostabu, kaip autorė nieko pernelyg akivaizdžiai nemoralizuodama geba per situacijas keisti skaitytojo požiūrį į veikėjus, pakreipdama skaitytoją į ne vieną epochos žiūros kampą. Ir nors jau viduryje knygos galima numanyti, kad visa tai nuves prie teismo, visgi mistiniai įvykiai, dėmesys mistiniam folklorui knygą paverčia įtemptu trileriu. Kai kas recenzijose rašė, kad romanas „lėtas“ – ne, absoliučiai pilnas netikėtų įvykių, kone detektyvinės įtampos, kuri verčia versti knygą lapą po lapo, kad imi galvoti: velniai matė tuos detektyvus – ši istorija kur kas geresnė!

Ant viršelio užrašyta „reto grožio grynuolis“, pasirodo, ne šiaip tuščias reklaminis triukas, jis visgi paliudija H. Kent literatūrinį talentą kurti daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame subtiliai perteiktos žmogaus ribinės situacijos tampa bendruomenės pasaulėžiūros veidrodžiu, retkarčiais šokiruojančiu ir verčiančiu suklusti ir įsivaizduoti, kaip smarkiai ir kokia kainą sumokėjome keisdamiesi kaip žmonija.

P. S. Taip. vertimas į lietuvių kalbą Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės yra vertas dėmesio!

Jūsų Maištinga Siela