Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) – Prūsijos didysis Apšvietos filosofas: biografija, gyvenimas, svarbiausi veikalai, sąsajos su Lietuva

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, kuklioje amatininkų šeimoje. Jo tėvas buvo balnininkas, o motina – giliu religingumu pasižyminti moteris, kurios asmenybė, pasak paties filosofo, padarė didžiausią įtaką formuojantis jo moraliniam charakteriui. Vaikystėje Kantas gyveno pietietiškos tvarkos ir griežto pietizmo aplinkoje, kurioje darbas, sąžiningumas ir kuklumas buvo laikomi aukščiausiomis vertybėmis.

 

Būsimojo mąstytojo vaikystė buvo paženklinta nepriteklių, tačiau jo gabumai neliko nepastebėti. Vietos pietistų mokyklos „Collegium Fridericianum“ rektorius atkreipė dėmesį į jaunuolio intelektą ir padėjo jam gauti išsilavinimą. Ši mokykla buvo garsėjanti itin griežta disciplina ir klasikinių kalbų studijomis, kurios suteikė Kantui tvirtą intelektualinį pagrindą, tačiau kartu paliko ir tam tikrą kartėlį dėl prievartinio religinio indoktrinavimo.

 

1740 m. Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo filosofiją, matematiką ir gamtos mokslus. Po tėvo mirties, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, jis kelerius metus dirbo namų mokytoju neturtingose bajorų šeimose Karaliaučiaus apylinkėse. Šis laikotarpis jam suteikė ne tik egzistencinį stabilumą, bet ir galimybę iš arčiau susipažinti su įvairiais visuomenės sluoksniais, kas vėliau atsiskleidė jo svarstymuose apie žmonių tarpusavio santykius ir etiką.

 

Karaliaučius, kuriame Kantas praleido beveik visą savo gyvenimą, buvo ne tik Prūsijos administracinis centras, bet ir svarbus prekybos mazgas, turintis glaudžių ryšių su gretimomis žemėmis. Filosofas visą gyvenimą palaikė ryšį su aplinkiniu pasauliu. Jis, kai kurių istorikų, galbūt galimai kažkiek mokėjo lietuviškai, bendravo su vietos lietuviškai kalbančiais gyventojais, o jo paskaitose universitete bei pokalbiuose su studentais būdavo galima išgirsti pastabų apie lietuvių kalbos archajiškumą bei jos svarbą kalbotyros mokslams.

 

Kanto santykis su „Memeliu“ (Klaipėda) ir Mažąja Lietuva nebuvo tik formalus – jis buvo šio regiono kultūrinės erdvės dalis. Karaliaučius buvo svarbus Mažosios Lietuvos šviesuomenės centras, kuriame kūrėsi lietuvių raštija, o Kantas savo laiškuose ir pastabose dažnai minėdavo regiono geografiją bei gyventojų papročius. Šis lokalus kontekstas jam padėjo išlaikyti ryšį su realybe, kol jo mintys klaidžiojo po abstrakčias metafizikos platybes.

 

Jo akademinė karjera buvo lėta, tačiau nuosekli. 1755 m. tapęs magistru, jis pradėjo dėstyti universitete įvairius dalykus – nuo logikos iki fizinės geografijos. Kanto paskaitos buvo itin populiarios, nes jis sugebėdavo sudėtingus dalykus aiškinti gyvai ir vaizdžiai, remdamasis gausiais pavyzdžiais iš kelionių aprašymų bei mokslinių stebėjimų. Per šiuos dešimtmečius jis užsitarnavo nepriekaištingą reputaciją kaip giliai mąstantis ir metodiškas intelektualas.

 

Tikroji filosofinė šlovė jį aplankė vėlai, išleidus vadinamąjį „kritinį periodą“ pradėjusius darbus. 1781 m. pasirodžiusi „Grynojo proto kritika“ tapo tikra revoliucija Vakarų filosofijoje. Joje Kantas kėlė fundamentalius klausimus apie tai, ką mes apskritai galime žinoti ir kaip mūsų pažinimo galios formuoja mus supantį pasaulį. Jis teigė, kad žmogaus protas nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, kuris savo struktūromis – erdvės ir laiko formomis bei kategorijomis – konstruoja patirtį.

 

Ši revoliucija, kurią pats autorius lygino su Koperniko atradimu astronomijoje, iš esmės pakeitė metafizikos pobūdį. Kantas parodė, kad mes niekada negalime pažinti „daikto paties savaime“, o tik tai, kaip jis mums pasirodo per mūsų jusles ir protą. Ši idėja tapo fundamentaliu Apšvietos epochos pasiekimu, skatinusiu žmogų nepasitikėti vien aklu tikėjimu ar autoritetais, o pasikliauti savo proto kritiškumu ir atsakomybe.

 

Vėliau sekė kiti reikšmingi darbai, tarp kurių svarbiausi – „Praktinio proto kritika“ ir „Sprendimo galios kritika“. Pirmajame jis suformulavo savo garsųjį „kategorinį imperatyvą“ – moralės dėsnį, reikalaujantį elgtis tik pagal tokią maksimą, kurios norėtume, kad ji taptų visuotiniu įstatymu. Kanto etika yra paremta ne nauda ar pasekmėmis, o pareigos ir autonomijos principais, pabrėžiančiais žmogaus, kaip racionalios būtybės, orumą.

 

Visą savo gyvenimą Kantas išliko ištikimas savo įpročiams, tapusiems legenda Karaliaučiuje. Jo kasdienė popietinė pasivaikščiojimo rutina buvo tokia tiksli, kad vietiniai gyventojai pagal jį derindavo laikrodžius. Nors jis retai palikdavo gimtąjį miestą, jo akiratis buvo globalus – jis aktyviai sekė Europos politinius įvykius, simpatizavo Prancūzijos revoliucijos idealams ir svajojo apie amžinąją taiką, pagrįstą respublikine valdymo forma bei tautų bendradarbiavimu.

 

Kanto gyvenimo saulėlydis buvo paženklintas senatvės negalių, tačiau jis išlaikė savo intelektualinį budrumą iki pat pabaigos. Jis mirė 1804 m. vasario 12 d. savo namuose Karaliaučiuje, ištaręs paskutinius žodžius „Es ist gut“ (liet. „Tai gerai“). Buvo palaidotas Karaliaučiaus katedros profesorių kapavietėje, o jo mirtis sukėlė milžinišką atgarsį visoje Europoje – tai buvo Apšvietos epochos titano, išvedusio žmoniją į naują savimonės lygmenį, atsisveikinimas.

 

Šiandien Imanuelis Kantas yra laikomas vienu didžiausių visų laikų filosofų, kurio idėjos tebėra pagrindas šiuolaikinei epistemologijai, etikai ir politinei filosofijai. Jo pėdsakas yra gilus – tiek pasauliniame kontekste, tiek mūsų regiono kultūrinėje atmintyje. Būdamas susietas su Karaliaučiumi ir Mažąja Lietuva, Kantas yra tiltas tarp Vakarų Europos intelektualinės tradicijos ir mūsų krašto istorijos, nuolat primenantis apie proto drąsą naudotis savo intelektu.

 

Maištinga Siela

Kašubai: kultūra, kalba, gyventojai, tradicijos ir papročiai, populiacija (kas yra kašubai Lenkijoje?)

 

Šiame žemėlapyje vaizduojamas sudėtingas XV–XVII a. Vidurio ir Rytų Europos politinis peizažas, kuriame susidūrė skirtingos etninės ir valstybinės interesų zonos. Centrinę vietą užima Vokiečių ordino valdos bei kaimyninės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės teritorijos, atspindinčios to meto regiono geopolitinę pusiausvyrą. Žemėlapis leidžia įžvelgti regionų, tokių kaip Prūsija, Mozūrija ir Pamarys, ribas, kurios tapo nuolatinių kultūrinių ir tautinių mainų epicentru. Nors istoriografijoje kartais pasitaiko supaprastintų interpretacijų apie šių žemių gyventojus, tikroji istorinė situacija čia buvo ypač marga – nuo išnykusių baltiškų prūsų genčių iki atsikėlusių slavų mazūrų bei vietinių kašubų. Ši teritorija ilgą laiką buvo savotiškas „lydymosi katilas“, kuriame formavosi tiek atskiros regioninės tapatybės, tiek vyko intensyvūs polonizacijos bei vokiečių kolonizacijos procesai. Toks žemėlapis yra svarbus įrankis norint suprasti, kodėl šiandien šie regionai pasižymi tokia turtinga ir daugiasluoksne istorine atmintimi.

 
Sveiki!
 
Kadangi ne per seniausiai pristačiau apie lyvius, gyvenusius Latvijoje, šįkart mano žvilgsnis krypsta į dabartinę Lenkijos šiaurę, istorines Prūsijos žemes, kuriose gyveno kašubai. Kas jie tokie, čionai ir pristatysiu.

Kašubai (Kaszëbi) yra vienintelė oficialiai pripažinta etninė mažuma Lenkijoje, kurios ištakos glūdi istoriniame Pamario regione, nusidriekusiame palei Baltijos jūros pakrantę su Gdansku priešakyje. Tai vakarų slavų kilmės populiacija, kurios tapatybė šimtmečius formavosi ypatingai sudėtingoje paribio aplinkoje, kur susikirto Vokietijos imperijos, Prūsijos ir Lenkijos interesai. Kašubų tapatybė nėra tik etninis apibrėžimas; tai visą gyvenimą trunkanti savivoka, jungianti senąją slavų kultūrą su stipriu regioniniu patriotizmu, kuris leido jiems išlikti kaip atskirai grupei net ir tada, kai aplinkinės tautos patirdavo intensyvius asimiliacijos procesus.
 
Istoriškai kašubai yra tiesioginiai senųjų pamarėnų (pomeranų) genčių palikuonys, kurie ankstyvaisiais viduramžiais apgyvendino teritorijas nuo Vyslos iki Oderio upių. Skirtingai nei kaimyninės lenkų gentys, kurios anksti suformavo stiprią karalystės struktūrą, pamarėnai ilgą laiką išliko politiškai fragmentuoti, veikiami įvairių kaimyninių centrų. Būtent ši politinė izoliacija ir nuolatinė kova dėl išlikimo tarp galingų kaimynų tapo esminiu faktoriumi, suformavusiu unikalią kašubų kultūrinę savastį, kuri, nors ir gimininga lenkams, išlaikė ryškius savitumus, neleidusius jiems visiškai susilieti su slavų kaimynais.
 
Kašubų kalba lingvistiniu požiūriu yra vienintelė gyva pomeranų kalbos atmaina, priklausanti vakarų slavų kalbų grupei, tačiau dėl istorinės izoliacijos ji vystėsi visiškai kitu keliu nei lenkų kalba. Nors vokiečių nacionalistinė istoriografija, o vėliau ir kai kurie lenkų lingvistai, ilgą laiką bandė ją klasifikuoti tik kaip lenkų kalbos tarmę, šiuolaikinė kalbotyra kašubų kalbą laiko savarankiška kalba. Ji pasižymi itin archajiška leksika, išsaugojusia savybes, kurios bendrinėje lenkų kalboje jau yra išnykusios, taip pat specifine fonetika ir gramatine struktūra, atspindinčia šimtametį vystymąsi atskirai nuo Lenkijos karalystės branduolio.
 
Kultūrinės kašubų tradicijos yra neatsiejamai susijusios su jų gyvenamąja aplinka – Baltijos jūros pakrante ir derlingais, bet atšiauriais kraštovaizdžiais. Kašubų folkloras, liaudies muzika ir specifiniai siuvinėjimo raštai, pasižymintys gausybe simbolių (pavyzdžiui, gėlių motyvai, reiškiantys vietinę gamtą), yra gyvas jų tapatybės liudijimas. Religiniu požiūriu dauguma kašubų istoriškai išliko ištikimi katalikybei, kas buvo ypač svarbu kovojant už išlikimą Prūsijos valdymo laikotarpiu, kai kaimyninės vokiečių žemės masinio reformacijos bangos metu tapo protestantiškomis. Tikėjimas kašubams tapo ne tik dvasiniu pagrindu, bet ir gynybiniu skydu, padėjusiu atskirti save nuo vokiškos kultūrinės erdvės.
 
Politiškai kašubai per amžius gyveno „tarp kūjo ir priekalo“ – tarp galingos vokiškos Prūsijos įtakos vakaruose ir Lenkijos karalystės pietuose bei rytuose. Ši geopolitinė padėtis reiškė, kad kašubai dažnai buvo priversti rinktis tarp lojalumo vienai ar kitai jėgai, tačiau dažniausiai jie pasirinkdavo ginti savo regioninį savitumą. Prūsijos valdymo metais, ypač XIX a., jie patyrė stiprų germanizacijos spaudimą, tačiau mokėjo meistriškai manevruoti, naudodamiesi vokiška administracine sistema savo interesams, tuo pat metu namuose ir bendruomenėse išlaikydami savo kalbą bei papročius.
 
Kašubų tautinis atgimimas siejamas su XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, kai kilo susidomėjimas regionine kultūra ir buvo dedami pagrindai moderniai kašubų literatūrai. Šiuo laikotarpiu buvo pradėta aktyviau rašyti kašubų kalba, kuriama tautinė spauda ir steigiamos visuomeninės organizacijos, siekiančios pripažinimo. Tarpukario Lenkijoje jų padėtis tapo ypač dviprasmiška: nors jie buvo pripažinti kaip pilnaverčiai šalies piliečiai, centrinė valdžia dažnai vykdė nuosaikią polonizacijos politiką, siekdama suvienodinti šalies gyventojų tautinį identitetą ir „pririšti“ kašubus prie bendros lenkiškos tapatybės.
 
Šiandien kašubai yra visiškai integravęsi į modernią Lenkijos visuomenę, tačiau jie aktyviai ir sąmoningai puoselėja savo unikalų palikimą. Nūdienos kašubų tapatybė yra atvira ir moderni: jie turi savo kultūrines draugijas, kašubų kalba mokoma mokyklose, ji vartojama literatūroje, medijose ir netgi viešajame gyvenime per dvikalbius užrašus regiono miestuose. Tai yra sėkmingas pavyzdys, kaip etninė mažuma gali išsaugoti savo savitumą demokratinėje valstybėje, kartu dalyvaudama visuose šalies procesuose kaip aktyvūs piliečiai.
 
Svarbiausias istorinis veikėjas yra Florianas Ceynowa (1817–1881), gydytojas ir visuomenininkas, kurį daugelis laiko kašubų tautinio atgimimo tėvu. Jis ne tik suformulavo kašubų nacionalinę programą, bet ir pirmasis pradėjo sistemingai kodifikuoti kašubų kalbą, kovodamas už jų kultūrinį bei politinį savarankiškumą vokiečių valdžios akivaizdoje. Jo darbas tapo intelektualiniu pamatu visiems vėlesniems kašubų kultūros puoselėtojams. Šiuolaikinėje erdvėje svarbiausia figūra neabejotinai yra Donaldas Tuskas, kurio kašubiškos šaknys yra viešai pripažįstamos ir pabrėžiamos. Jis yra gyvas pavyzdys, kaip kašubiškas tapatumas gali būti suderinamas su aukščiausio lygio valstybine ir tarptautine karjera, stiprinant regiono matomumą pasaulyje.
 
Sąsajos su Prūsija buvo nulemtos griežtos geografinės realybės – regionas šimtmečiais priklausė Prūsijos valstybei, todėl kašubai perėmė dalį vokiškos organizacinės kultūros, darbo etikos ir administracinio mąstymo. Sąsajos su Lietuva, nors istoriškai yra netiesioginės, yra ne mažiau įdomios: per bendrą Baltijos jūros regiono kontekstą, Hanzos sąjungos įtaką ir istorinę sąveiką LDK laikais, galima įžvelgti panašumų, kaip šios dvi tautos (baltai ir vakarų slavai) siekė išsaugoti savo unikalumą tarp didžiųjų imperijų. Tiek lietuviai, tiek kašubai dalijasi atkaklumo, kovojant už savo kalbą ir kultūrą, patirtimi.
 
Su Lenkija kašubus sieja bendra istorinė bei religinė patirtis, tačiau jų tapatybė išlieka atskira ir savarankiška. Jie save dažnai suvokia kaip „lenkus-kašubus“, pabrėždami dvigubą lojalumą: savo regiono unikalumui ir valstybei, kurioje gyvena. Šis „tiek-tiek“ tapatybės modelis parodo, kad žmogus gali turėti labai stiprią vietinę tapatybę, kuri netrukdo, o greičiau praturtina jo pilietinį priklausymą valstybei. Kašubai, būdami viena aktyviausių etninių grupių, įrodo, kad Europos ateitis slypi būtent tokioje įvairovėje, kurioje vietos tradicijos tampa bendros europinės kultūros dalimi.

KAŠUBŲ KALBA

Kašubų kalba nuo lenkų kalbos skiriasi savo kilme ir evoliucija, nes ji yra vienintelė išlikusi pomeranų kalbų grupės atmaina, ilgą laiką vystymosi procese patyrusi kitokias įtakas nei bendrinė lenkų kalba. Nors abi priklauso vakarų slavų kalbų pogrupiui, kašubų kalboje išliko daug archajiškų bruožų, kurie lenkų kalboje dėl intensyvesnių pokyčių ir norminimo jau yra išnykę, pavyzdžiui, senosios priebalsių tarimo ypatybės ar specifinės balsių kaitos. Be to, dėl geografinės izoliacijos ir šimtmečius trukusio glaudaus sąlyčio su vokiečių kalba, kašubų kalbos leksika ir sakinių struktūra praturtėjo daugybe skolinių bei savitų posakių, kurie suformavo kalbą, kurios pradinę formą lenkakalbiams be papildomo pasirengimo suprasti dažnai būna sunku.

Ši kalba taip pat pasižymi unikalia fonetine sistema ir kitokia akcentavimo tvarka, kuri skiria ją nuo standartizuotos lenkų kalbos, kurioje kirtis beveik visuomet krinta ant priešpaskutinio skiemens. Kašubų kalboje dažniau sutinkamas laisvesnis kirtis, o kai kuriose šiaurines tarmes vartojančiose grupėse galima išgirsti archajiškų intonacijų, kurios tiesiogiai sieja šią kalbą su kitais išnykusiais vakarų baltų ir slavų paribio dialektais. Dėl šių skirtumų kalbininkai pabrėžia, kad kašubų kalba nėra tiesiog lenkų tarmė, o savarankiška kalbinė sistema, turinti savo gramatiką ir rašybos normas, kurios atspindi ne tik slavų kalbų struktūrą, bet ir unikalų Pomeranijos regiono kultūrinį savitumą.

KAŠUBŲ POPULIACIJA

Kašubų populiacijos dinamika yra itin sudėtingas reiškinys, kurį tyrinėjant būtina atsižvelgti į tai, jog tapatybė šioje bendruomenėje nėra vienmatis matmuo. Didžioji dauguma kašubų, maždaug devyniasdešimt procentų, save suvokia per dvigubą lojalumą, laikydami save ir lenkais, ir kašubais, todėl oficialiuose gyventojų surašymuose deklaruojami skaičiai dažnai neatspindi tikrosios etnokultūrinės realybės. Remiantis naujausiais 2021 metų Lenkijos surašymo duomenimis, kašubišką tapatybę oficialiai nurodė apie 180 tūkstančių žmonių, tačiau etnografiniai vertinimai, įtraukiantys platesnį žmonių ratą, besitapatinantį su šia kultūra, rodo kur kas didesnį skaičių, siekiantį nuo 500 iki 570 tūkstančių asmenų.

Istoriškai kašubų arealas buvo gerokai platesnis, tačiau per amžius jį stipriai formavo kariniai konfliktai, migracijos bangos bei asimiliacijos procesai. Viduramžiais jų protėviai pomeranai gyveno teritorijose, besitęsiančiose iki pat Oderio upės, tačiau dėl vokiečių kolonizacijos ir vėlesnės polonizacijos jų gyvenamasis plotas susitraukė iki dabartinio Rytų Pamario. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje dėl intensyvios germanizacijos ir ekonominių priežasčių tūkstančiai kašubų emigravo į Šiaurės Ameriką, kur iki šiol išlikusios jų bendruomenės JAV, Kanadoje bei Brazilijoje. Nors oficiali statistika išlieka gana stabili, kultūrinės bendruomenės gyvybingumas rodo, kad daugiau nei pusė milijono žmonių Lenkijoje išsaugojo ryšį su savo kašubiškosiomis šaknimis, taip išlaikydami unikalų regioninį tapatumą modernioje valstybėje.

8 NETIKĖTI FAKTŲ APIE KAŠUBUS

1. „Jūros žmonės“ ir jų mitologija. Kašubų folklore gausu mitologinių būtybių, susijusių su vandeniu, kurios nėra būdingos kaimyninėms lenkų ar vokiečių kultūroms. Viena tokių yra Stolemy – milžiniško ūgio būtybės, kurios, pasak legendų, sukūrė kašubų kraštovaizdį (ežerus ir kalvas), kai savo milžiniškomis kojomis mindžiodami žemę paliko įdubas, tapusias ežerais.

2. Unikali muzikos tradicija – „Diabelskie skrzypce“. Kašubų liaudies muzikoje naudojamas labai retas ir vizualiai įspūdingas instrumentas, vadinamas diabelskie skrzypce („velnio smuikas“). Tai keistos konstrukcijos instrumentas, primenantis lazdą su pritvirtintomis skardinėmis, barškučiais ir dažnai velnio kauke viršuje, naudojamas ritmui palaikyti per šventes.

3. Šiaurės ašigalio atradėjas. Mažai kas žino, kad garsus tyrinėtojas ir geografas Robertas Piri (Robert Peary), dažnai minimas kaip Šiaurės ašigalio pasiekėjas, savo ekspedicijose turėjo padėjėją kašubą. Tai rodo kašubų polinkį į jūreivystę ir nuotykius, būdingą Pamario regiono gyventojams.

4. Kulinarijos paveldas – „Zupa rybna“ ir „Kaszëbskô malëna“. Kašubų virtuvė nėra tik „lenkiška virtuvė“. Pavyzdžiui, jie turi specifinį požiūrį į žuvies patiekalus, o gėrimų kultūroje svarbi Kaszëbskô malëna (kašubiškos avietės) – tradicinis aviečių likeris, kurio receptai perimami iš kartos į kartą ir yra tapę regioniniu prekės ženklu.

5. Pasipriešinimas per Antrąjį pasaulinį karą. Nors naciai bandė vilioti kašubus prisijungti prie „vokiečių tautos“ (DVL sąrašai), daugelis kašubų sugebėjo išlaikyti nepajudinamą lojalumą savo tapatybei ir netgi kūrė pogrindines organizacijas, tokias kaip Tajną Organizację Wojskową „Gryf Kaszubski“, kuri aktyviai priešinosi vokiečių okupacijai.

6. Unikalus šv. Jono vakaro ritualas. Kašubuose iki šiol išlikę labai archajiškų, beveik pagoniškų elementų turinčių šv. Jono nakties (Joninių) tradicijų. Pavyzdžiui, ypatingas dėmesys skiriamas vandens ir ugnies sąsajoms, siekiant apsaugoti gyvulius ir namus nuo piktųjų dvasių, o tai skiriasi nuo labiau religinės-katalikiškos šventės sampratos kituose Lenkijos regionuose.

7. Savas raštas ir spausdinimo istorija. XIX a. kašubų intelektualai sukūrė pirmąsias gramatikas ir rašto sistemas, kurios buvo skirtos būtent kašubų kalbos savitumui išryškinti. Jie sąmoningai naudojo diakritinius ženklus, kurie vizualiai skyrėsi nuo lenkų kalbos rašybos, taip norėdami pabrėžti, kad tai yra visiškai atskira kalbinė sistema, o ne „netvarkinga“ lenkų tarmė.

8. Didžiausias pasaulyje „Smuikas“. Kašubų mieste Vejherove (Wejherowo) yra pastatytas gigantiškas paminklas kašubų liaudies instrumentui, kas rodo, jog jie savo kultūrą vertina ne tik kaip muziejinį eksponatą, bet ir kaip modernios viešosios erdvės dalį.

Maištinga Siela

Prūsų mėlis (Prūsiškoji mėlyna spalva), Karaliaučiaus mėlyna: mėlynos spalvos istorija ir įdomybės

 

Sveiki!

Apie tokį dalyką kaip prūsų mėlis pirmąkart plačiau perskaičiau Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti šį pasaulį (Rara, 2022), kurią besąlygiškai rekomenduoju tiek grožinės, tiek mokslinės literatūros mikso gerbėjams. Kas tas prūsiškasis mėlis arba prūsų mėlyna? Apie tai šis įdomus įrašas.

Prūsų mėlio atsiradimo istorija tapo vien tik atsitiktinumu mokslo istorijoje, kuris įvyko pačiame Prūsijos karalystės susikūrimo priešaušryje, apie 1704 metus. Berlyno laboratorijoje dažų gamintojas Heinrichas Diesbachas, bandydamas pagaminti brangų raudoną pigmentą, panaudojo užterštą kalio karbonatą, kuris buvo apdorotas gyvulių krauju. Vietoj tikėtosios purpuro spalvos indas nusidažė neįtikėtinai gilia, sodria ir tamsiai mėlyna spalva, kuri tapo pirmuoju istorijoje sintetiniu pigmentu.

Šis atradimas sukėlė tikrą revoliuciją meno pasaulyje, nes iki tol vienintelė kokybiška mėlyna spalva buvo gaminama iš brangiojo akmens lazurito, todėl prūsų mėlis tapo pigia, bet prabangiai atrodančia alternatyva. Ši spalva ilgainiui įgijo daugybę pavadinimų, kurie atspindėjo jos geografinį paplitimą ir cheminę kilmę. Be klasikinio prūsų mėlio pavadinimo, ji dar žinoma kaip Berlyno mėlis, Paryžiaus mėlis, Karaliaučiaus mėlyna ar net geležies mėlis. Menininkų ir chemikų sluoksniuose ji taip pat vadinama hercbergu arba Milori mėliu.

Įdomu tai, kad būtent ši spalva suteikė pavadinimą cianido rūgščiai, kuri vokiškai buvo pavadinta Blausäure (mėlynoji rūgštis) būtent dėl to, kad pirmą kartą buvo išskirta iš šio pigmento. Nors pavadinime skamba grėsmingas cianido vardas, pats pigmentas yra stabilus ir saugus naudoti dailėje. Savo chemine prigimtimi prūsų mėlis yra sudėtingas geležies ferocianido junginys, žymimas formule Fe4[Fe(CN)6]3. Jos ypatingumas slypi ne tik intensyvume, bet ir gebėjime itin stipriai nuspalvinti kitas medžiagas – net ir mažiausias šio pigmento kiekis gali paversti didelį kiekį baltų dažų šviesiai melsvais. Tai viena iš nedaugelio spalvų, kuri pasižymi tokiu giliu tamsumu, jog beveik primena juodą, tačiau atskiesta atskleidžia skaidrų, vėsų ir magišką mėlynumą.

Šis pigmentas yra itin atsparus šviesai, todėl iki šiol galime gėrėtis senųjų meistrų drobėmis, kuriose mėlis neprarado savo pirminio ryškumo. Prūsijos valstybei šis atradimas tapo strateginiu simboliu, nes spalva buvo pigi ir lengvai pagaminama masiškai, todėl ji tapo oficialia Prūsijos kariuomenės uniformų spalva. Nuo XVIII a. vidurio prūsų pėstininkai, vilkintys tamsiai mėlynais švarkais, tapo disciplinos ir militarizmo ikona visoje Europoje. Ši spalva padėjo sukurti vizualinį Prūsijos, kaip tvirtos ir organizuotos galybės, identitetą, kuris dominavo mūšio laukuose iki pat XIX a. pabaigos. Kariuomenės vadai vertino prūsų mėlį ne tik dėl grožio, bet ir dėl praktiškumo – purvas ant tamsaus audinio buvo mažiau matomas, o kareiviai atrodė grėsmingai ir vieningai.

Meno istorijoje prūsų mėlis paliko neištrinamą pėdsaką, tapdamas mėgstamiausiu daugelio genijų įrankiu. Vincentas van Goghas jį naudojo kurdamas dramatišką „Žvaigždėtos nakties“ dangų, o japonų meistras Katsushika Hokusai šiuo pigmentu nuspalvino savo garsiąją „Didžiąją bangą prie Kanagavos“. Prieš atsirandant prūsų mėliui, tokie mėlyni atspalviai japonų mene buvo neįmanomi dėl pigmentų trūkumo. Įdomu tai, kad XVIII a. pabaigoje ši spalva buvo laikoma madinga ir net šiek tiek paslaptinga – poetas Johannas Wolfgangas von Goethe savo spalvų teorijoje prūsų mėlį siejo su tam tikru melancholišku gyliu ir šaltumu.

Ispanų dailininkas Vicente Palmaroli y Gonzálezas panaudojo šį pigmentą 1850 m. tapydamas hercogienės de Bailen, Marijos de los Dolores Collado y Echagüe, portretą.

Vėlesniais laikais ši spalva persikėlė į technikos pasaulį ir padovanojo mums terminą „blueprint“ (brėžinys). Senojo kopijavimo proceso metu naudojami geležies druskų tirpalai, veikiami šviesos, sukurdavo prūsų mėlio spalvos foną, kuriame ryškėdavo balti brėžinių kontūrai. Taip ši spalva dešimtmečius buvo neatsiejama nuo inžinerijos, architektūros ir pramonės progreso.

Šiandien prūsų mėlio pavadinimas asocijuojasi su intelektualumu, technine pažanga ir istoriniu paveldu, o architektai visame pasaulyje vis dar vartoja šį terminą apibūdindami savo techninius planus. Šiuolaikiniame pasaulyje prūsų mėlis atlieka netikėtą vaidmenį medicinoje. Pasirodo, šis pigmentas yra oficialiai Pasaulio sveikatos organizacijos pripažintas kaip gyvybiškai svarbus vaistas – jis naudojamas kaip priešnuodis apsinuodijus sunkiaisiais metalais, tokiais kaip talis ar radioaktyvusis cezis. Spalva, kuri kadaise dengė prūsų kareivių pečius ir puošė van Gogho drobes, šiandien gelbėja gyvybes, absorbuodama nuodingas medžiagas žmogaus organizme. Tai liudija apie neįtikėtiną šios spalvos kelią: nuo atsitiktinės klaidos Berlyno laboratorijoje iki universalios vertės simbolio, jungiančio meną, karinę istoriją ir moderniąją mediciną.

Maištinga Siela

Prūsija: Prūsijos istorija nuo kunigaikštystės vasalės iki karalystės, sužlugdžiusios Abiejų Tautų Respubliką

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos gerbėjai!

Šiandien, balandžio 10 diena, yra Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo diena, tad nutariau labiau pasidomėti, kaip ši kunigaikštystė „užaugo“ ir vėliau kartu su Rusija ir Austrija pasidalys Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IŠKILMAS IR SUKŪRIMO ISTORIJA

Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas buvo ganėtinai dramatiškas politinių ir religinių transformacijų Vidurio Europos istorijoje, tiesiogiai susijusi su kryžiuočių ordino gyvavimo pabaiga. Ši valstybė susikūrė 1525 metais, kai paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, supratęs, kad karinėmis priemonėmis ordino išgelbėti nebeįmanoma, nusprendė žengti radikalų žingsnį – sekuliarizuoti ordino valstybę. Priėmęs Martyno Liuterio mokymą ir tapęs protestantu, jis panaikino katalikišką dvasinį ordiną ir jo valdomose teritorijose įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kuri tapo pirmąja oficialiai protestantiška valstybe Europoje.

Šis virsmas buvo neįmanomas be glaudaus ryšio su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, mat Albrechtas Brandenburgietis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas. 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvoje buvo sudaryta sutartis, o po kelių dienų įvyko garsioji Krokuvos duoklė, kurios metu Albrechtas viešai prisiekė ištikimybę savo dėdei. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karūnos vasale, o Lietuvos ir Lenkijos valdovai užsitikrino, kad šimtus metų grėsmę kėlęs karinis ordinas virstų pavaldžia kaimyne, nors tai kartu pasėjo ir būsimos galingos Prūsijos valstybės sėklą.

Kunigaikštystės teritorija apėmė buvusias Vokiečių ordino žemes rytinėje prūsų genčių arealo dalyje, kurių centras buvo Karaliaučius (Königsberg). Svarbu pabrėžti, kad pavadinimas „Prūsija“ buvo pasiskolintas iš senųjų prūsų – baltų tautos, kurią kryžiuočiai užkariavo ir asimiliavo XIII–XIV amžiais. Nors valstybę valdė vokiakalbė aristokratija, pavadinimas išliko kaip geografinis ir istorinis identiteto ženklas, atribojantis šią teritoriją nuo Šventosios Romos imperijos žemių vakaruose.

Jan Matejko paveikslas „Prūsų duoklė“ (lenk. Hołd pruski, 1882). Paveiksle vaizduojama 1525 m. balandžio 10 d. scena Krokuvoje, kai Albrechtas Brandenburgietis klūpo prieš Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį. Tai Prūsijos, kaip pasaulietinės valstybės ir vasalės, pradžia. Matejko šiame kūrinyje meistriškai perteikė politinę įtampą ir istorinę akimirką, kuri po kelių šimtmečių virto ironiška drama, kai Prūsija pati pasidalino Lenkiją.

Valdymo forma Prūsijos kunigaikštystėje buvo paveldima monarchija, o Albrechtas Brandenburgietis tapo pirmuoju jos hercogu (kunigaikščiu). Kaip monarchas, jis turėjo didžiulę galią vidaus reikalams, tačiau tarptautinėje arenoje jo statusas buvo apribotas vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos. Tai buvo luominė valstybė, kurioje didelę įtaką turėjo vietos bajorija, tačiau būtent hercogo titulas ir asmeninės giminystės ryšiai su Jogailaičių bei Hohencolernų dinastijomis užtikrino naujai sukurtai protestantiškai kunigaikštystei politinį legitimumą katalikiškos Europos apsuptyje.

PRŪSIJOS IŠKILIMAS IR ŽLUGIMAS

Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystė išgyveno politinio neapibrėžtumo laikotarpį, kurį lėmė jo sūnaus Albrechto Fridrycho silpna sveikata ir psichinė būklė. Tai atvėrė kelią Brandenburgo kurfiurstams, Hohencolernų giminės šakai, siekti regentystės ir galiausiai paveldėjimo teisių į šias žemes. 1618 metais, mirus paskutiniajam tiesioginiam įpėdiniui, Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo markgrafyste asmenine unija. Susikūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kuri, nors geografiškai buvo suskaldyta, pradėjo formuotis kaip ambicinga ir centralizuota karinė jėga, vis dar techniškai likdama Lenkijos vasale.

Tikrasis Prūsijos iškilimas prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui, vadinamam Didžiuoju kurfiurstu. Jis sumaniai išnaudojo XVII a. vidurio sukrėtimus, ypač „Tvano“ laikotarpį, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (ATR) kariavo su Švedija ir Rusija. 1657 m. Vėluvos-Brombergo sutartimis jis pasiekė istorinį lūžį – Prūsijos kunigaikštystės suverenumą, panaikinant vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Tai leido kurfiurstui sukurti modernią, nuolatinę kariuomenę ir centralizuotą biurokratiją, o Prūsija tapo viena moderniausių to meto valstybių, kurios galia rėmėsi ne teritorijos dydžiu, o geležine drausme ir efektyviu valdymu.

1701 metai žymėjo valstybės statuso pasikeitimą, kai Frydrichas I Karaliaučiuje karūnavosi „Karaliumi Prūsijoje“. Nors didžioji jo valdų dalis priklausė Šventajai Romos imperijai, būtent Prūsija, būdama už imperijos ribų, leido jam turėti karaliaus titulą. Vėliau Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Kareivių karaliumi“, pavertė valstybę tikra militaristine mašina, kurioje viskas buvo pajungta kariuomenės poreikiams. Jo sukurta karinė struktūra ir sukauptas iždas tapo pamatu jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, kuris Prūsiją iš regioninės žaidėjos pavertė didžiąja Europos galybe.

Frydricho II Didžiojo valdymas buvo lemtingas ATR likimui. Apšvietos epochos valdovas, pasižymėjęs cinišku pragmatizmu, suprato, kad Prūsijos teritorinis vientisumas gali būti pasiektas tik užgrobiant ATR priklausiusią Karališkąją Prūsiją, kuri skyrė Brandenburgą nuo Rytų Prūsijos. Būtent Frydrichas II tapo pagrindiniu Pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) architektu. Per vėlesnius padalijimus 1793 m. ir 1795 m. Prūsija kartu su Rusija ir Austrija galutinai sunaikino Lenkijos ir Lietuvos valstybę, pasisavindama didžiules teritorijas, įskaitant Varšuvą, ir tapdama dominuojančia jėga regione.

Čia galite pamatyti, kaip keitėsi Prūsijos ir Vokietijos vėliavos skirtingais laikotarpiais.

XIX amžiuje Prūsijos ambicijos tik augo, o jos pagrindiniu tikslu tapo vokiečių žemių suvienijimas po savo vėliava. Po Napoleono karų Prūsija tapo konservatyvizmo bastionu Europoje. Genialaus politiko Otto von Bismarck’o ir karaliaus Vilhelmo I pastangomis, laimėjus karus prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją, 1871 metais Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsija ne tiesiog įsiliejo į Vokietiją, ji ją absorbavo – Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi, o prūsiška dvasia, militarizmas ir biurokratija tapo naujosios imperijos pamatu.

Tačiau būtent šis militarizmas ir agresyvi užsienio politika galiausiai atvedė prie valstybės katastrofos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijai, Prūsija išliko kaip didžiausia laisvoji valstybė Veimaro respublikos sudėtyje, tačiau jos politinis svoris mažėjo. 1933 m. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Prūsijos institucijos buvo galutinai pajungtos totalitariniam aparatui, o Hitleris sumaniai išnaudojo „senosios Prūsijos“ šlovę savo propagandai, nors iš tikrųjų Prūsijos autonomija buvo sunaikinta.

Galutinis Prūsijos žlugimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo. 1947 metais sąjungininkų kontrolės taryba paskelbė oficialų Prūsijos valstybės panaikinimo dekretą, motyvuodama tuo, kad ši valstybė buvo militarizmo ir reakcijos Europoje šaltinis. Istorinė Rytų Prūsija buvo padalinta: šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko Sovietų Sąjungai (dabartinė Kaliningrado sritis), o likusioji dalis – Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo masiškai ištremti, o pavadinimas „Prūsija“ išnyko iš politinio žemėlapio, palikdamas tik istorinę atmintį apie valstybę, kuri iš mažos kunigaikštystės tapo imperijos kūrėja ir savo pačios ambicijų auka.

Maištinga Siela

Prūsija: Prūsijos žemėlapis 1800 metai irkaip atrodė tuo metu Prūsijos karalystė?

 

Sveiki, istorijos gerbėjai!

 

Pateiktame žemėlapyje vaizduojama Prūsijos karalystės teritorija 1800 metais, kuri iliustruoja šios valstybės galybės viršūnę po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Melsva spalva išskirtos valdos driekiasi per didelę dalį Vidurio ir Rytų Europos, apimdamos ne tik tradicines vokiškas žemes su Berlynu ir Karaliaučiumi, bet ir plačias teritorijas rytuose, įskaitant Varšuvą bei Breslau (dabartinį Vroclavą). Šis vaizdas atspindi istorinį laikotarpį, kai Prūsija buvo tapusi viena pagrindinių žemyno žaidėjų, savo sienas nustūmusi toli į rytus dar prieš Napoleonmečio karų suirutę.

 

Žemėlapis yra edukacinio pobūdžio ir naudoja anakronizmą, kad padėtų šiuolaikiniam stebėtojui geriau suvokti mastelius: ant istorinio 1800 metų vaizdo yra uždėti dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos kontūrai. Tai leidžia aiškiai pamatyti, kad didžioji dalis tuometinės Prūsijos karalystės šiandien priklauso ne Vokietijai, o Lenkijai, Rusijai (Kaliningrado sritis) ir Lietuvai. Matomas ryškus skirtumas tarp istorinio politinio darinio ir modernios valstybės sienų, pabrėžiant, koks dinamiškas ir kintantis buvo šio regiono žemėlapis bėgant šimtmečiams.

 

Be pagrindinių valstybės sienų, žemėlapyje pažymėti svarbiausi to meto metropoliai, kurie tarnavo kaip politiniai, kultūriniai ir ekonominiai Prūsijos centrai. Legendoje nurodomos nuorodos į Šventąją Romos imperiją padeda kontekstualizuoti Prūsijos padėtį platesnėje Europos struktūroje, kur dalis jos žemių priklausė imperijai, o rytinės provincijos buvo už jos ribų. Tokia vizualinė medžiaga puikiai iliustruoja Prūsijos ekspansijos mastą ir tragišką vėlesnių istorinių įvykių foną, pakeitusį šio regiono demografinį ir politinį veidą.

 

Maištinga Siela

Karalienė Luizė: Luizės gimnazija – Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centras (istorija)

Sveiki,

 

Prūsijos karalienė Luizė yra viena ryškiausių ir labiausiai mylimų asmenybių Klaipėdos istorijoje, kurios buvimas šiame mieste XIX a. pradžioje pavertė jį laikinąja Prūsijos sostine. 1807–1808 metais, bėgdama nuo Napoleono armijos, karališkoji šeima rado prieglobstį tuometiniame Memelyje, kuris tapo paskutine neokupuota karalystės dalimi. Luizė į miestą atvyko pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis – spaudžiant dideliam šalčiui, serganti ir išsekusi po ilgos kelionės per Kuršių neriją, tačiau jos pasirodymas vietos gyventojams suteikė vilties ir sustiprino jų lojalumą monarchijai.

 

Klaipėdoje karalienė su šeima apsistojo nedideliame, bet jaukiame pirklių Consentių name, dabartinėje Danės gatvėje, kur įsikūrė kukli rezidencija. Nors miestas buvo provincijos uostas, Luizės dėka čia užvirė aktyvus diplomatinis ir politinis gyvenimas, nes būtent Klaipėdoje buvo priimami valstybei svarbūs sprendimai. Karalienė aktyviai domėjosi politika ir drąsino savo vyrą Frydrichą Vilhelmą III ryžtis būtinoms reformoms, kurios vėliau padėjo Prūsijai atsitiesti, o jos namai tapo pagrindiniu diskusijų ir susitikimų centru.

 

Vienas įsimintiniausių Luizės veiklos akcentų Klaipėdoje buvo jos asmeninis įsitraukimas į diplomatiją, siekiant sušvelninti Prūsijai gresiančias griežtas Tilžės taikos sąlygas. 1807 m. liepą ji iš Klaipėdos išvyko į Tilžę susitikti su pačiu Napoleonu Bonapartu, tikėdamasi savo iškalba ir žavesiu išsaugoti karalystės žemes. Nors Prancūzijos imperatorius vėliau prisipažino buvęs sužavėtas Luizės ryžto ir dvasios stiprybės, politinių nuolaidų ji beveik neišsiderėjo, tačiau šis poelgis ją pavertė tikra tautos heroje ir pasiaukojimo simboliu.

 

Gyvendama Klaipėdoje karalienė Luizė neapsiribojo vien aukštąja politika – ji daug laiko skyrė labdarai ir bendravimui su vietos bendruomene. Ji dažnai lankėsi bažnyčiose, mokyklose, domėjosi vargšų padėtimi ir asmeniškai rūpinosi sužeistais kariais, kurie po mūšių plūdo į miestą. Jos paprastumas ir nuoširdus rūpestis paprastais žmonėmis pelnė jai „šventosios karalienės“ vardą, o klaipėdiečiai ją pamilo taip stipriai, kad jos buvimas mieste iki šiol laikomas vienu šviesiausių laikotarpių uostamiesčio metraščiuose.

 

Karalienė Luizė Klaipėdos apylinkėse rado ir ramybės kampelį – ji itin pamėgo pasivaikščiojimus Tauralaukio dvare bei Danės upės pakrantėmis. Pasakojama, kad po vienu iš Tauralaukio ąžuolų karališkoji šeima mėgdavo gerti arbatą ir džiaugtis trumpomis ramybės akimirkomis toli nuo karo baisumų. Šios išvykos į gamtą jai padėjo ištverti tamsų laukimo periodą, o vėliau šios vietos tapo klaipėdiečių traukos objektais, primenančiais karalienės meilę šiam kraštui ir jo gamtai.

 

Luizės buvimas Klaipėdoje paliko gilų kultūrinį ir istorinį pėdsaką, kuris jaučiamas net praėjus dviem šimtmečiams. Būtent čia buvo pasirašytas garsusis spalio ediktas, panaikinęs baudžiavą Prūsijoje, tad Klaipėda tapo esminių laisvės permainų liudininke. Šiandien mieste karalienę primena jos vardu pavadinta gatvė, paminkliniai ženklai ir legendos apie jos taurumą, o pati Luizė išlieka jungiamąja grandimi tarp Klaipėdos ir didžiosios Europos istorijos, simbolizuojanti moterišką drąsą ir dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą.

 

Karalienės Luizos jaunimo centras

 

Puodžių gatvėje esantis pastatas, kuriame dabar įsikūręs Karalienės Luizės jaunimo centras, yra vienas puošniausių ir architektūriškai vertingiausių Klaipėdos statinių. Šis istorizmo stiliaus pastatas buvo pastatytas 1891 metais specialiai miesto mokyklai, kuri dar 1811 metais, pagerbiant prieš metus mirusią Prūsijos karalienę, buvo pavadinta Luizės vardu. Nors pati karalienė šiame pastate lankytis negalėjo, jis buvo sumanytas kaip gyvas paminklas jos atminimui ir nuopelnams švietimui, mat būtent gyvendama Klaipėdoje Luizė itin domėjosi pedagogikos reformomis ir rėmė naujas mokymo metodikas.

 

Istoriškai šis pastatas buvo žinomas kaip Karalienės Luizės gimnazija (vok. Königin-Luise-Gymnasium), skirta mergaičių lavinimui. Tai buvo viena prestižiškiausių ugdymo įstaigų Rytų Prūsijoje, kurioje mokinės gavo aukšto lygio išsilavinimą, orientuotą į humanitarinius mokslus, kalbas ir menus. Pastato fasadą iki šiol puošia dekoratyvūs elementai, primenantys apie karališkąją globą, o pati įstaiga tapo uostamiesčio intelektualinio gyvenimo židiniu, ugdžiusiu ne vieną žinomą Klaipėdos krašto asmenybę.

 

Po Antrojo pasaulinio karo pastato paskirtis kiek pasikeitė, tačiau išliko susijusi su švietimu ir vaikų laisvalaikiu. Sovietmečiu čia veiklą vykdė Moksleivių rūmai, kurie tapo pagrindine vieta, kurioje vaikai po pamokų lankė įvairiausius būrelius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 metais įstaigai buvo sugrąžintas karalienės Luizės vardas, taip atkuriant istorinį teisingumą ir pabrėžiant pastato sąsają su didinga Prūsijos praeitimi bei karalienės puoselėtomis vertybėmis.

 

Šiandien Karalienės Luizės jaunimo centras yra moderni neformaliojo švietimo įstaiga, po savo skliautais suburianti šimtus kūrybingų vaikų ir jaunuolių. Čia veikia muzikos, šokio, dailės, teatro ir kitos meno studijos, kuriose ugdomi jaunieji talentai. Pastatas išlieka ne tik svarbiu architektūriniu paminklu Puodžių gatvėje, bet ir gyva kultūrine erdve, kurioje istorinis Luizės palikimas susipina su šiuolaikine kūryba, o karališka dvasia įkvepia naujas klaipėdiečių kartas siekti saviraiškos laisvės.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Frydrichas II Didysis – homoseksualus Prūsijos karalius: asmenybė, charakteris, istorinės įdomybės

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ši vasara yra mano tokia labiau tokia Europos istorijos mokymasis, o apie šią asmenybę norėjau įrašą padaryti labai seniai, dar anuomet, kai išgirdau istoriją studijų metais. Taip, tai apie Prūsijos karalių Frydrichą II Didįjį, kuris, kaip sako istorikai, buvo homoseksualus karalius. Kaip anuomet galėjo viešai būti karalius homoseksualus ir valdyti savo šalį, kai iš monarcho reikalaudavo ne tik santuokos, bet ir vyriškosios giminės palikuonių? Apie tai ir dar daugiau ir kalbėsiu šiame įraše.

 

Frydrichas II Didysis: oficiali istorija ir biografija

 

Frydrichas II, istorijoje žinomas kaip Didysis, gimė 1712 m. sausio 24 d. Berlyne, didingų asmenybių šeimoje, kuri vėliau pakeitė Prūsijos istorijos tėkmę. Jo tėvas buvo Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Karių karaliumi“, o motina – Sofija Dorotėja Hanoverietė, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio I duktė. Jo gimimo metu Prūsija buvo sparčiai kylanti Europos valstybė, kurios politinė ir ekonominė padėtis buvo tvirta, tačiau dar nepakankama tapti didžia valstybe. Tėvas valdė geležiniu kumščiu, sukūręs centralizuotą, drausmingą ir finansiškai stabilią valstybę, kurią ir paliko savo sūnui.

 

1740 m., mirus tėvui, 28-erių metų Frydrichas perėmė valdžią į savo rankas. Jo paveldėta karalystė buvo unikali to meto Europoje – ji turėjo didelę, gerai parengtą ir puikiai finansuojamą kariuomenę, kuri buvo ketvirta pagal dydį žemyne, nors Prūsija gyventojų skaičiumi tebuvo dešimta. Taip pat tėvas paliko jam nemažą valstybės iždą, neįsiskolinusį ir gausų, bei efektyvią, centralizuotą biurokratiją, kuri buvo Prūsijos valdymo stuburas. Tai sukūrė tvirtą pagrindą būsimiems užmojams.

 

Vos užėmęs sostą, Frydrichas II nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kurie pakeitė Europos politinį žemėlapį. Tais pačiais 1740 m. jis įsiveržė į turtingą ir ekonomiškai svarbią Silezijos provinciją, priklausiusią Austrijos Habsburgams. Šis įžūlus žingsnis išprovokavo Austrijos įpėdinystės karą. Dėl Frydricho karinio talento ir gerai parengtos armijos, Prūsija ne tik sugebėjo nugalėti Austrijos pajėgas, bet ir įtvirtinti savo valdžią Silezijoje. Šios provincijos užkariavimas padvigubino Prūsijos populiaciją ir suteikė jai ekonominę galią, kuri pakylėjo karalystę į didžiųjų Europos valstybių lygą.

 

Antrasis, dar didesnis iššūkis Frydricho laukė Septynerių metų kare (1756–1763), kai Prūsija buvo priversta kovoti prieš galingą koaliciją, sudarytą iš Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos. Karas pareikalavo milžiniškų aukų ir resursų, tačiau karaliaus strateginis genialumas ir geležinė valia leido jam atsilaikyti prieš priešiškas pajėgas ir išsaugoti Sileziją. Po šio karo Prūsijos, kaip karinės didvalstybės, statusas tapo neginčijamas. Vėliau, 1772 m., Frydrichas atliko svarbų vaidmenį pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalijime, kurio metu Prūsija gavo Vakarų Prūsiją, sujungdama savo pagrindines teritorijas ir dar labiau sustiprindama savo geografinę ir politinę padėtį Europoje.

 

Kaip valdovas, Frydrichas Didysis buvo apšviestojo absoliutizmo pavyzdys. Jis įvykdė daugybę svarbių vidaus reformų: panaikino kankinimus teisinėje sistemoje, įvedė visuotinį teisinį kodeksą (Prūsijos Generalinį žemės įstatymą), rėmė religinę toleranciją ir modernizavo valstybės ekonomiką. Jis skatino žemės ūkio plėtrą ir įkūrė valstybines pramonės įmones. Jo valdymas paliko tvarias struktūras, kurios vėliau leido Prūsijai dominuoti Vokietijoje ir tapti Vokietijos imperijos (1871 m.) pagrindu. Frydrichas II Didysis mirė 1786 m., palikdamas stiprią, modernią ir gerbiamą valstybę.

 

Nutylėta Frydricho II Didžiojo homoseksualumo istorija: sudėtingi santykiai su tėvu ir valstybe

 

Taigi, Frydrichas II tapo Prūsijos karalystės proveržiu, jis labai sustiprino šalį ir buvo veržlus ir protingas valdovas, tačiau kartu jis buvo ir... homoseksualus.

 

Frydricho II Didžiojo santykiai su tėvu Frydrichu Vilhelmu I buvo itin sudėtingi ir konfliktiški, pasižymėję nuolatiniu tėvo prievartavimu bei sūnaus asmenybės laužymu. Frydrichas Vilhelmas I, žinomas kaip „Karių karalius“, buvo pragmatiškas ir militaristinis valdovas, kuris reikalavo, kad jo sūnus taptų griežtu, drąsiu kariu ir būtų tinkamas įpėdinis. Tuo tarpu jaunasis Frydrichas II domėjosi menu, filosofija, muzika ir literatūra, o jo jausminga prigimtis ir tariamas „moteriškumas“ sukeldavo tėvo pasišlykštėjimą ir įniršį. Tėvas nuolat smurtavo prieš sūnų, atvirai jį žemindavo, vadindamas „ištižėliu“ ir „nevykėliu“, o tai tik gilino abipusę neapykantą.

 

Santykių įtampa pasiekė kritinį tašką 1730 metais, kai 18-metis Frydrichas, neapsikentęs tėvo despotiškumo, nutarė pabėgti į Angliją. Šį planą jis sugalvojo su savo artimu draugu ir, kaip daugelis istorikų mano, meilužiu Hans'u Hermann'u von Katte.  Tačiau pabėgimas buvo atskleistas tėvui, kuris šį įvykį įvertino kaip valstybės išdavystę ir tėvo autoriteto nepaisymą.  Frydrichas Vilhelmas I, norėdamas atkurti savo valdžią ir parodyti savo absoliutinę valią, įsakė suimti abu jaunus vyrus ir surengė jiems karinį teismą.

 

Nors teismas atsisakė skirti mirties bausmę Frydrichui, manydamas, kad sūnaus nubaudimas yra paties tėvo reikalas, 1730 m. lapkričio 6 d. Frydrichas Vilhelmas I įvykdė vieną žiauriausių ir dramatiškiausių bausmių savo sūnui. Jo nurodymu Frydrichas buvo priverstas stebėti, kaip jo artimas draugas, ko čia slėpti, ogi tikrasis Frydricho mylimasis ir meilužis Hans'as Hermann'as von Katte buvo tiesiai prieš jo akis nukirsdintas.  Šis įvykis giliai sukrėtė jaunąjį princą ir paliko žaizdą visam gyvenimui. Po to Frydrichas buvo įkalintas Küstrino tvirtovėje, kurioje jis praleido metus, apmąstydamas savo likimą ir galiausiai nusprendė paklusti tėvo valiai. Ši tragedija visiškai pakeitė Frydrichą: jis tapo pragmatiškesnis, kietesnis ir atsidavęs valdymo menui, pasiruošęs tapti valdovu, kokio norėjo jo tėvas.

Hans Hermann von Katte, Frydricho Didžiojo mylimasis

H. H. vo Katte egzekucija

 

Nors Frydrichas II Didysis po tėvo mirties tapo valdovu ir daugiau nepatyrė tiesioginio smurto dėl savo seksualinės orientacijos, jo homoseksualumas nebuvo viešai aptariamas, tačiau jis išliko žinomas artimame jo aplinkos rate.  Yra žinoma, kad jis palaikė intymius ryšius su vyrais, o šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi laiškais, dienoraščiais ir kitais to meto šaltiniais, teigia, kad jo seksualumas buvo vieša paslaptis to meto elitinėje visuomenėje.

 

Žymiausias liudininkas, užuominomis rašęs apie Frydricho homoseksualumą, yra prancūzų filosofas ir rašytojas Voltaire'as. Frydrichas II ir Voltaire'as kurį laiką buvo artimi draugai, o Volteras gyveno ir kūrė Sanssouci rūmuose. Savo laiškuose ir asmeniniuose užrašuose, kurie tapo viešai prieinami tik po daugelio metų, Voltaire'as užuominomis aprašė karaliaus intymius santykius. Pavyzdžiui, laiške savo bičiuliui d'Alembert'ui jis rašė apie Frydrichą kaip apie „Salomono ir Sapfo meilės mišinį“, taip nurodydamas karaliaus polinkius tiek į vyrus, tiek į moteris. Kituose laiškuose jis vartojo subtilius, tačiau to meto išsilavinusiam žmogui suprantamus užuominų žodžius, kurie aiškiai rodė Frydricho homoseksualumą.

 

Be Voltaire'o, apie Frydricho homoseksualumą rašė ir kiti to meto šaltiniai bei asmenybės, nors dauguma jų naudojo užuominas. Karalius nuolat buvo apsuptas artimų vyrų draugija, ypač po žmonos atskyrimo. Jo aplinkos nariai, tokie kaip Jean-Baptiste de Boyer, markizas d'Argens, ir Francesco Algarotti, buvo laikomi jo artimais draugais ir patikėtiniais. Būtent su jais karalius atvirai bendravo savo gyvenimo pabaigoje. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, pavyzdžiui, britų istorikas Thomas Carlyle, savo garsiuosiuose „Frydricho Didžiojo gyvenimo aprašymuose“ taip pat analizuoja karaliaus santykius ir jo homoseksualumą, pabrėždami, kad tai buvo svarbus jo asmenybės bruožas, kuris visam laikui jį skyrė nuo tėvo.

 

Ar Frydrichas II Didysis turėjo fetišą aukštaūgiams vyrams?

 

Aukštaūgių karių armiją, vadinamą „Potsdamo milžinais“ arba Lange Kerls, subūrė ne Frydrichas II Didysis, o jo tėvas – karalius Frydrichas Vilhelmas I. Šis valdovas turėjo neįprastą, istorikų dažnai apibūdinamą kaip fetišą, aistrą aukštiems vyrams. Jis tikėjo, kad milžiniškas karys simbolizuoja Prūsijos karinę galią ir tvirtumą. Dėl šios priežasties jis visą gyvenimą rinko tik ypač aukštus vyrus, o tai tapo didžiausia jo aistra. Į karių armija buvo priimami tik nuo 188 cm. ūgio, turint galvoje, kad pats karalius buvo vos 160 cm.

Frydrichas Vilhelmas I buvo apsėstas minties turėti milžinų vyrų armiją.

 

Šio unikalaus pulko formavimas buvo itin ekstravagantiškas ir brangus. Frydrichas Vilhelmas I nesišykštėjo lėšų aukštiems vyrams iš viso kontinento įsigyti. Jo agentai keliavo po Europą, ieškodami potencialių kandidatų. Jie naudojo įvairias priemones, kad įtikintų arba priverstų vyrus prisijungti prie pulko, įskaitant didelius piniginius atlyginimus, o kartais net ir pagrobimus. Šis pulkas tapo tikra karaliaus puošmena, o jis juos naudojo daugiausia paraduose, o ne mūšio lauke.

 

Paveldėjęs šią armiją, Frydrichas II Didysis turėjo visiškai kitokį požiūrį. Nors jis ir toliau naudojo „Potsdamo milžinus“ savo kariuomenėje, jis nevertino tėvo ekstravagancijos. Frydrichas II matė juos kaip brangų, paradinį vienetą ir neturėjo jokio fetišo aukštiems vyrams. Jam buvo svarbesnė karinė disciplina, strateginis mąstymas ir armijos efektyvumas mūšio lauke. Jis sumažino lėšas pulkui ir neberinko naujų narių su tokiu užsidegimu kaip jo tėvas.

 

Pagal to meto istorinius šaltinius ir laiškus, Francesco Algarotti buvo vienas artimiausių Frydricho II draugų ir patikėtinių. Jų santykiai prasidėjo dar prieš Frydricho II tapimą karaliumi, ir buvo paremti bendrais pomėgiais – menu, filosofija ir mokslu. Kai Frydrichas II užėmė sostą, jis pakvietė Algarotti prisijungti prie savo dvaro ir gyveno Sanssouci rūmuose. Jų ryšys buvo artimas, o laiškuose, kuriuos jie rašė vienas kitam, yra aiškiai matomos intymumo ir gilios draugystės užuominos. Nors tikslios šių santykių prigimties negalima vienareikšmiškai nustatyti, dauguma istorikų juos vertina kaip homoerotinius ir mano, kad Algarotti buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriais karalius jautėsi visiškai laisvas.

Frydrichas II Didysis, 1745 m. 

 

Nelaiminga Frydricho Didžiojo santuoka su moterimi

 

1733 m. birželio 12 d. Frydrichas, būdamas tuometiniu sosto įpėdiniu, vedė Elžbietą Kristiną Braunšveig-Bevernietę. Tai buvo priverstinė santuoka, kuriai jis smarkiai priešinosi, tačiau galiausiai nusileido griežtiems tėvo reikalavimams. Apie savo vestuves jis atsiliepė itin ironiškai, vadindamas jas „nemalonia būtinybe“.  Jausmų žmonai jis niekada nejuto ir beveik iš karto po vedybų pradėjo gyventi atskirai nuo jos.

 

Tapęs karaliumi 1740 m., Frydrichas II oficialiai atskyrė savo gyvenimą nuo žmonos. Jis įkurdino ją Schönhauseno rūmuose netoli Berlyno, o pats gyveno Potsdame, Sanssouci rūmuose. Karalius vengdavo jos lankyti ir su ja bendraudavo tik per oficialias valstybines šventes. Santuoka taip ir liko bevaikė. Šis atotrūkis, lėmęs jo santuokos formalumą ir bevaikystę, buvo ne tik asmeninio nepasitenkinimo, bet ir tėvo prievartos pasekmė, kuri Frydrichą II lydėjo visą jo gyvenimą.

 

Maištinga Siela