Kašubai: kultūra, kalba, gyventojai, tradicijos ir papročiai, populiacija (kas yra kašubai Lenkijoje?)

 

Šiame žemėlapyje vaizduojamas sudėtingas XV–XVII a. Vidurio ir Rytų Europos politinis peizažas, kuriame susidūrė skirtingos etninės ir valstybinės interesų zonos. Centrinę vietą užima Vokiečių ordino valdos bei kaimyninės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės teritorijos, atspindinčios to meto regiono geopolitinę pusiausvyrą. Žemėlapis leidžia įžvelgti regionų, tokių kaip Prūsija, Mozūrija ir Pamarys, ribas, kurios tapo nuolatinių kultūrinių ir tautinių mainų epicentru. Nors istoriografijoje kartais pasitaiko supaprastintų interpretacijų apie šių žemių gyventojus, tikroji istorinė situacija čia buvo ypač marga – nuo išnykusių baltiškų prūsų genčių iki atsikėlusių slavų mazūrų bei vietinių kašubų. Ši teritorija ilgą laiką buvo savotiškas „lydymosi katilas“, kuriame formavosi tiek atskiros regioninės tapatybės, tiek vyko intensyvūs polonizacijos bei vokiečių kolonizacijos procesai. Toks žemėlapis yra svarbus įrankis norint suprasti, kodėl šiandien šie regionai pasižymi tokia turtinga ir daugiasluoksne istorine atmintimi.

 
Sveiki!
 
Kadangi ne per seniausiai pristačiau apie lyvius, gyvenusius Latvijoje, šįkart mano žvilgsnis krypsta į dabartinę Lenkijos šiaurę, istorines Prūsijos žemes, kuriose gyveno kašubai. Kas jie tokie, čionai ir pristatysiu.

Kašubai (Kaszëbi) yra vienintelė oficialiai pripažinta etninė mažuma Lenkijoje, kurios ištakos glūdi istoriniame Pamario regione, nusidriekusiame palei Baltijos jūros pakrantę su Gdansku priešakyje. Tai vakarų slavų kilmės populiacija, kurios tapatybė šimtmečius formavosi ypatingai sudėtingoje paribio aplinkoje, kur susikirto Vokietijos imperijos, Prūsijos ir Lenkijos interesai. Kašubų tapatybė nėra tik etninis apibrėžimas; tai visą gyvenimą trunkanti savivoka, jungianti senąją slavų kultūrą su stipriu regioniniu patriotizmu, kuris leido jiems išlikti kaip atskirai grupei net ir tada, kai aplinkinės tautos patirdavo intensyvius asimiliacijos procesus.
 
Istoriškai kašubai yra tiesioginiai senųjų pamarėnų (pomeranų) genčių palikuonys, kurie ankstyvaisiais viduramžiais apgyvendino teritorijas nuo Vyslos iki Oderio upių. Skirtingai nei kaimyninės lenkų gentys, kurios anksti suformavo stiprią karalystės struktūrą, pamarėnai ilgą laiką išliko politiškai fragmentuoti, veikiami įvairių kaimyninių centrų. Būtent ši politinė izoliacija ir nuolatinė kova dėl išlikimo tarp galingų kaimynų tapo esminiu faktoriumi, suformavusiu unikalią kašubų kultūrinę savastį, kuri, nors ir gimininga lenkams, išlaikė ryškius savitumus, neleidusius jiems visiškai susilieti su slavų kaimynais.
 
Kašubų kalba lingvistiniu požiūriu yra vienintelė gyva pomeranų kalbos atmaina, priklausanti vakarų slavų kalbų grupei, tačiau dėl istorinės izoliacijos ji vystėsi visiškai kitu keliu nei lenkų kalba. Nors vokiečių nacionalistinė istoriografija, o vėliau ir kai kurie lenkų lingvistai, ilgą laiką bandė ją klasifikuoti tik kaip lenkų kalbos tarmę, šiuolaikinė kalbotyra kašubų kalbą laiko savarankiška kalba. Ji pasižymi itin archajiška leksika, išsaugojusia savybes, kurios bendrinėje lenkų kalboje jau yra išnykusios, taip pat specifine fonetika ir gramatine struktūra, atspindinčia šimtametį vystymąsi atskirai nuo Lenkijos karalystės branduolio.
 
Kultūrinės kašubų tradicijos yra neatsiejamai susijusios su jų gyvenamąja aplinka – Baltijos jūros pakrante ir derlingais, bet atšiauriais kraštovaizdžiais. Kašubų folkloras, liaudies muzika ir specifiniai siuvinėjimo raštai, pasižymintys gausybe simbolių (pavyzdžiui, gėlių motyvai, reiškiantys vietinę gamtą), yra gyvas jų tapatybės liudijimas. Religiniu požiūriu dauguma kašubų istoriškai išliko ištikimi katalikybei, kas buvo ypač svarbu kovojant už išlikimą Prūsijos valdymo laikotarpiu, kai kaimyninės vokiečių žemės masinio reformacijos bangos metu tapo protestantiškomis. Tikėjimas kašubams tapo ne tik dvasiniu pagrindu, bet ir gynybiniu skydu, padėjusiu atskirti save nuo vokiškos kultūrinės erdvės.
 
Politiškai kašubai per amžius gyveno „tarp kūjo ir priekalo“ – tarp galingos vokiškos Prūsijos įtakos vakaruose ir Lenkijos karalystės pietuose bei rytuose. Ši geopolitinė padėtis reiškė, kad kašubai dažnai buvo priversti rinktis tarp lojalumo vienai ar kitai jėgai, tačiau dažniausiai jie pasirinkdavo ginti savo regioninį savitumą. Prūsijos valdymo metais, ypač XIX a., jie patyrė stiprų germanizacijos spaudimą, tačiau mokėjo meistriškai manevruoti, naudodamiesi vokiška administracine sistema savo interesams, tuo pat metu namuose ir bendruomenėse išlaikydami savo kalbą bei papročius.
 
Kašubų tautinis atgimimas siejamas su XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, kai kilo susidomėjimas regionine kultūra ir buvo dedami pagrindai moderniai kašubų literatūrai. Šiuo laikotarpiu buvo pradėta aktyviau rašyti kašubų kalba, kuriama tautinė spauda ir steigiamos visuomeninės organizacijos, siekiančios pripažinimo. Tarpukario Lenkijoje jų padėtis tapo ypač dviprasmiška: nors jie buvo pripažinti kaip pilnaverčiai šalies piliečiai, centrinė valdžia dažnai vykdė nuosaikią polonizacijos politiką, siekdama suvienodinti šalies gyventojų tautinį identitetą ir „pririšti“ kašubus prie bendros lenkiškos tapatybės.
 
Šiandien kašubai yra visiškai integravęsi į modernią Lenkijos visuomenę, tačiau jie aktyviai ir sąmoningai puoselėja savo unikalų palikimą. Nūdienos kašubų tapatybė yra atvira ir moderni: jie turi savo kultūrines draugijas, kašubų kalba mokoma mokyklose, ji vartojama literatūroje, medijose ir netgi viešajame gyvenime per dvikalbius užrašus regiono miestuose. Tai yra sėkmingas pavyzdys, kaip etninė mažuma gali išsaugoti savo savitumą demokratinėje valstybėje, kartu dalyvaudama visuose šalies procesuose kaip aktyvūs piliečiai.
 
Svarbiausias istorinis veikėjas yra Florianas Ceynowa (1817–1881), gydytojas ir visuomenininkas, kurį daugelis laiko kašubų tautinio atgimimo tėvu. Jis ne tik suformulavo kašubų nacionalinę programą, bet ir pirmasis pradėjo sistemingai kodifikuoti kašubų kalbą, kovodamas už jų kultūrinį bei politinį savarankiškumą vokiečių valdžios akivaizdoje. Jo darbas tapo intelektualiniu pamatu visiems vėlesniems kašubų kultūros puoselėtojams. Šiuolaikinėje erdvėje svarbiausia figūra neabejotinai yra Donaldas Tuskas, kurio kašubiškos šaknys yra viešai pripažįstamos ir pabrėžiamos. Jis yra gyvas pavyzdys, kaip kašubiškas tapatumas gali būti suderinamas su aukščiausio lygio valstybine ir tarptautine karjera, stiprinant regiono matomumą pasaulyje.
 
Sąsajos su Prūsija buvo nulemtos griežtos geografinės realybės – regionas šimtmečiais priklausė Prūsijos valstybei, todėl kašubai perėmė dalį vokiškos organizacinės kultūros, darbo etikos ir administracinio mąstymo. Sąsajos su Lietuva, nors istoriškai yra netiesioginės, yra ne mažiau įdomios: per bendrą Baltijos jūros regiono kontekstą, Hanzos sąjungos įtaką ir istorinę sąveiką LDK laikais, galima įžvelgti panašumų, kaip šios dvi tautos (baltai ir vakarų slavai) siekė išsaugoti savo unikalumą tarp didžiųjų imperijų. Tiek lietuviai, tiek kašubai dalijasi atkaklumo, kovojant už savo kalbą ir kultūrą, patirtimi.
 
Su Lenkija kašubus sieja bendra istorinė bei religinė patirtis, tačiau jų tapatybė išlieka atskira ir savarankiška. Jie save dažnai suvokia kaip „lenkus-kašubus“, pabrėždami dvigubą lojalumą: savo regiono unikalumui ir valstybei, kurioje gyvena. Šis „tiek-tiek“ tapatybės modelis parodo, kad žmogus gali turėti labai stiprią vietinę tapatybę, kuri netrukdo, o greičiau praturtina jo pilietinį priklausymą valstybei. Kašubai, būdami viena aktyviausių etninių grupių, įrodo, kad Europos ateitis slypi būtent tokioje įvairovėje, kurioje vietos tradicijos tampa bendros europinės kultūros dalimi.

KAŠUBŲ KALBA

Kašubų kalba nuo lenkų kalbos skiriasi savo kilme ir evoliucija, nes ji yra vienintelė išlikusi pomeranų kalbų grupės atmaina, ilgą laiką vystymosi procese patyrusi kitokias įtakas nei bendrinė lenkų kalba. Nors abi priklauso vakarų slavų kalbų pogrupiui, kašubų kalboje išliko daug archajiškų bruožų, kurie lenkų kalboje dėl intensyvesnių pokyčių ir norminimo jau yra išnykę, pavyzdžiui, senosios priebalsių tarimo ypatybės ar specifinės balsių kaitos. Be to, dėl geografinės izoliacijos ir šimtmečius trukusio glaudaus sąlyčio su vokiečių kalba, kašubų kalbos leksika ir sakinių struktūra praturtėjo daugybe skolinių bei savitų posakių, kurie suformavo kalbą, kurios pradinę formą lenkakalbiams be papildomo pasirengimo suprasti dažnai būna sunku.

Ši kalba taip pat pasižymi unikalia fonetine sistema ir kitokia akcentavimo tvarka, kuri skiria ją nuo standartizuotos lenkų kalbos, kurioje kirtis beveik visuomet krinta ant priešpaskutinio skiemens. Kašubų kalboje dažniau sutinkamas laisvesnis kirtis, o kai kuriose šiaurines tarmes vartojančiose grupėse galima išgirsti archajiškų intonacijų, kurios tiesiogiai sieja šią kalbą su kitais išnykusiais vakarų baltų ir slavų paribio dialektais. Dėl šių skirtumų kalbininkai pabrėžia, kad kašubų kalba nėra tiesiog lenkų tarmė, o savarankiška kalbinė sistema, turinti savo gramatiką ir rašybos normas, kurios atspindi ne tik slavų kalbų struktūrą, bet ir unikalų Pomeranijos regiono kultūrinį savitumą.

KAŠUBŲ POPULIACIJA

Kašubų populiacijos dinamika yra itin sudėtingas reiškinys, kurį tyrinėjant būtina atsižvelgti į tai, jog tapatybė šioje bendruomenėje nėra vienmatis matmuo. Didžioji dauguma kašubų, maždaug devyniasdešimt procentų, save suvokia per dvigubą lojalumą, laikydami save ir lenkais, ir kašubais, todėl oficialiuose gyventojų surašymuose deklaruojami skaičiai dažnai neatspindi tikrosios etnokultūrinės realybės. Remiantis naujausiais 2021 metų Lenkijos surašymo duomenimis, kašubišką tapatybę oficialiai nurodė apie 180 tūkstančių žmonių, tačiau etnografiniai vertinimai, įtraukiantys platesnį žmonių ratą, besitapatinantį su šia kultūra, rodo kur kas didesnį skaičių, siekiantį nuo 500 iki 570 tūkstančių asmenų.

Istoriškai kašubų arealas buvo gerokai platesnis, tačiau per amžius jį stipriai formavo kariniai konfliktai, migracijos bangos bei asimiliacijos procesai. Viduramžiais jų protėviai pomeranai gyveno teritorijose, besitęsiančiose iki pat Oderio upės, tačiau dėl vokiečių kolonizacijos ir vėlesnės polonizacijos jų gyvenamasis plotas susitraukė iki dabartinio Rytų Pamario. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje dėl intensyvios germanizacijos ir ekonominių priežasčių tūkstančiai kašubų emigravo į Šiaurės Ameriką, kur iki šiol išlikusios jų bendruomenės JAV, Kanadoje bei Brazilijoje. Nors oficiali statistika išlieka gana stabili, kultūrinės bendruomenės gyvybingumas rodo, kad daugiau nei pusė milijono žmonių Lenkijoje išsaugojo ryšį su savo kašubiškosiomis šaknimis, taip išlaikydami unikalų regioninį tapatumą modernioje valstybėje.

8 NETIKĖTI FAKTŲ APIE KAŠUBUS

1. „Jūros žmonės“ ir jų mitologija. Kašubų folklore gausu mitologinių būtybių, susijusių su vandeniu, kurios nėra būdingos kaimyninėms lenkų ar vokiečių kultūroms. Viena tokių yra Stolemy – milžiniško ūgio būtybės, kurios, pasak legendų, sukūrė kašubų kraštovaizdį (ežerus ir kalvas), kai savo milžiniškomis kojomis mindžiodami žemę paliko įdubas, tapusias ežerais.

2. Unikali muzikos tradicija – „Diabelskie skrzypce“. Kašubų liaudies muzikoje naudojamas labai retas ir vizualiai įspūdingas instrumentas, vadinamas diabelskie skrzypce („velnio smuikas“). Tai keistos konstrukcijos instrumentas, primenantis lazdą su pritvirtintomis skardinėmis, barškučiais ir dažnai velnio kauke viršuje, naudojamas ritmui palaikyti per šventes.

3. Šiaurės ašigalio atradėjas. Mažai kas žino, kad garsus tyrinėtojas ir geografas Robertas Piri (Robert Peary), dažnai minimas kaip Šiaurės ašigalio pasiekėjas, savo ekspedicijose turėjo padėjėją kašubą. Tai rodo kašubų polinkį į jūreivystę ir nuotykius, būdingą Pamario regiono gyventojams.

4. Kulinarijos paveldas – „Zupa rybna“ ir „Kaszëbskô malëna“. Kašubų virtuvė nėra tik „lenkiška virtuvė“. Pavyzdžiui, jie turi specifinį požiūrį į žuvies patiekalus, o gėrimų kultūroje svarbi Kaszëbskô malëna (kašubiškos avietės) – tradicinis aviečių likeris, kurio receptai perimami iš kartos į kartą ir yra tapę regioniniu prekės ženklu.

5. Pasipriešinimas per Antrąjį pasaulinį karą. Nors naciai bandė vilioti kašubus prisijungti prie „vokiečių tautos“ (DVL sąrašai), daugelis kašubų sugebėjo išlaikyti nepajudinamą lojalumą savo tapatybei ir netgi kūrė pogrindines organizacijas, tokias kaip Tajną Organizację Wojskową „Gryf Kaszubski“, kuri aktyviai priešinosi vokiečių okupacijai.

6. Unikalus šv. Jono vakaro ritualas. Kašubuose iki šiol išlikę labai archajiškų, beveik pagoniškų elementų turinčių šv. Jono nakties (Joninių) tradicijų. Pavyzdžiui, ypatingas dėmesys skiriamas vandens ir ugnies sąsajoms, siekiant apsaugoti gyvulius ir namus nuo piktųjų dvasių, o tai skiriasi nuo labiau religinės-katalikiškos šventės sampratos kituose Lenkijos regionuose.

7. Savas raštas ir spausdinimo istorija. XIX a. kašubų intelektualai sukūrė pirmąsias gramatikas ir rašto sistemas, kurios buvo skirtos būtent kašubų kalbos savitumui išryškinti. Jie sąmoningai naudojo diakritinius ženklus, kurie vizualiai skyrėsi nuo lenkų kalbos rašybos, taip norėdami pabrėžti, kad tai yra visiškai atskira kalbinė sistema, o ne „netvarkinga“ lenkų tarmė.

8. Didžiausias pasaulyje „Smuikas“. Kašubų mieste Vejherove (Wejherowo) yra pastatytas gigantiškas paminklas kašubų liaudies instrumentui, kas rodo, jog jie savo kultūrą vertina ne tik kaip muziejinį eksponatą, bet ir kaip modernios viešosios erdvės dalį.

Maištinga Siela

Užkandinė Lenkijoje "Bar Janosik", Lenkijos pakelės "Janosik" adresas, meniu, maistas, kainos, istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai keliaujantys per Lenkiją tiek patys lenkai, tiek lietuviai dažnai už Varšuvos pavažiavę užsuka į legendinę pakelės bara „Janosik“, kuris garsėja ne tik greitu ir žaibišku aptarnavimu, bet ir mega-tuba-giga maisto porcijomis už itin (bent jau lietuviams) mažą kainą. Nutariau pasidomėti internete apie šią vietovę ir štai ką radau.

Iki 1990 m. „Bar Janosik“ buvo nedidelė pakelės užeiga Varšuvos link (iš Lenkijos pietų pusės), tačiau dėl didelės paklausos per 1990–1991 m. užeiga buvo praplėsta, tapo viešbučiu ir restoranu. Dabar tai yra vienas populiariausių keliautojų pasirinkimų.

Janošiko legenda ir restoranas

Šis restoranas pavadintas Jurajaus Janošiko, liaudies herojaus, vardu. Pasak legendos, Janošikas plėšdavo turtuolius ir dalindavo gėrybes vargšams, o tokia ideologija tapo įkvėpimu ir užeigai. Ji skirta sunkiai dirbantiems ir daug keliaujantiems žmonėms, kuriems siūloma ne tik pavalgyti, bet ir pailsėti ar pernakvoti. Restoranas siekia sukurti prieglobsčio įvaizdį, kur kiekvienas galėtų rasti sau vietą, pailsėti nuo ilgos kelionės ir pajusti, jog yra laukiamas.

Meniu, virtuvė ir populiarumas

„Bar Janosik“ garsėja tradicine lenkų virtuve. Populiariausi patiekalai – tai didelės porcijos bulvinių blynų (placki ziemniaczane), apkeptų su sūriu ir kumpiu, kiaulienos nugarinė (schabowy), patiekiama su bulvėmis ir kopūstais, taip pat įvairios sriubos. Viskas pagaminta iš šviežių, vietinių produktų. Kainos yra vidutinės, o didelės porcijos ir malonus aptarnavimas lėmė restorano populiarumą tarp vairuotojų ir keliautojų. Dėl savo vietos, ypač prie judraus S8 kelio, restoranas sulaukia daug lankytojų ištisus metus.

Nakvynė ir paslaugos

Restoranas „Bar Janosik“ taip pat siūlo nakvynę. Viešbutyje, pavadintame „Dworek Zawady“, yra 80 vietų. Kambariai yra paprasti, bet tvarkingi. Prie kambarių yra atskiras vonios kambarys. Nakvynės vieta dažniausiai užimama dėl didelio lankytojų srauto, todėl nakvynę reikėtų rezervuoti iš anksto. Be to, užkandinėje teikiamos ir banketų salės nuomos paslaugos, o taip pat yra ir atskira vieta, skirta renginiams ir konferencijoms.

Adresas ir vieta

„Bar Janosik“ yra įsikūręs patogioje vietoje prie S8 kelio, Lenkijoje. Tikslus adresas:

Pasažas 6, Kolonija Zavadva (Kolonia Zawada), Lenkija

GPS koordinatės: 51°32'42.8"N 19°59'40.5"E

Patiekalų kainos

Sriubos (Zupy) - (apie 15-25 PLN)

Vištienos sultinys (Rosół z kurczaka) - Tradicinė lenkų sriuba, dažnai patiekiama su makaronais.

Raugintų kopūstų sriuba (Kapuśniak) - Gaminama su kiauliena ir raugintais kopūstais.

Pomidorų sriuba (Zupa pomidorowa) - Tiršta sriuba su ryžiais arba makaronais.

 

Pagrindiniai patiekalai (Dania główne) - (apie 30-50 PLN)

 

Bulviniai blynai (Placki ziemniaczane) - Dažnai patiekiami su guliašu arba grybų padažu.

Tradicinis kiaulienos kepsnys (Kotlet schabowy) - Didelė kiaulienos filė, patiekiama su virtomis bulvėmis ir kopūstais. (Pastaba: asmeniškai rekomenduočiau Schabovy Kowalski, kuris yra užkeptas dideliu sūrio ir grybų plutele)

Koldūnai (Pierogi) - Įvairių rūšių: su mėsa, kopūstais ir grybais, sūriu ar vaisiais.

Vištienos filė tešloje (Pierś kurczaka w panierce) - Patiekiama su bulvytėmis fri ir salotomis.

Dešrelės su bulvėmis (Kiełbasa z grilla z ziemniakami) - Kepta dešra su virtomis bulvėmis.

Desertai (Desery) - (apie 15-20 PLN)

Pyragas su obuoliais (Szarlotka) - Tradicinis obuolių pyragas.

Ledai (Lody) - Dažniausiai patiekiami su vaisių padažu.

 

Svarbu

Kainos yra apytikslės ir gali skirtis.

Mokėjimas kartais gali būti atliekamas tik grynaisiais pinigais, todėl rekomenduojama turėti grynųjų.

Užeigos populiarumas gali lemti ilgą laukimo eilę, ypač piko valandomis.

Restoranas yra nutolęs nuo Varšuvos maždaug 130 km, todėl yra puiki vieta pailsėti prieš kelionę į Varšuvą arba iš jos.

Maištinga Siela

Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita) teritorija, žemėlapis 1667 metai / The Polish-Lithuanian Commonwealth in 1667

 

Sveiki, istorijos mylėtojai!

Aptikau tokį žemėlapį ir nusprendžiau pasidomėti, kuo apskritai Abiejų Tautų respublikai reikšmingi 1667-ieji. Taigi!

1667 metai Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istorijoje yra itin reikšmingi dėl dviejų esminių įvykių, kurie padėjo pagrindus tolimesniam valstybės silpnėjimui ir teritoriniams praradimams. Šie metai simbolizuoja ne tik karo pabaigą, bet ir geopolitinių jėgų pasikeitimą Rytų Europoje, nulemdami ATR ateitį.

Andrusovo paliaubos ir teritoriniai praradimai

Sausio 30 d. (vasario 9 d. pagal naująjį kalendorių) pasirašytos Andrusovo paliaubos su Rusijos caryste užbaigė ilgą ir sekinantį 1654–1667 m. karą, žinomą kaip Trisdešimties metų karas. Šis konfliktas, kartu su švedų invazija (1655–1660 m. „Tvanas“), paliko ATR nuniokotą ekonomiškai ir demografiškai. Nors Andrusovo sutartis buvo pasirašyta tik 13,5 metų laikotarpiui, jos sąlygos buvo itin nepalankios ATR. Rusija atgavo Smolenską ir Černigovo vaivadiją, taip pat prisijungė Kijevą ir Kairiakrantę Ukrainą (teritorijas į rytus nuo Dniepro upės), įskaitant didelę dalį Zaporožės kazokų žemių. Dešiniakrantė Ukraina (į vakarus nuo Dniepro) ir Vakarų Baltarusija liko ATR sudėtyje. Nors formaliai tai buvo paliaubos, o ne amžinoji taika (kuri buvo pasirašyta tik 1686 m.), Andrusovo sutartis faktiškai įtvirtino Ukrainos padalijimą ir žymėjo didelių teritorinių praradimų pradžią Abiejų Tautų Respublikai. Šis įvykis ne tik parodė ATR silpnėjimą, bet ir signalizavo apie Rusijos iškilimą kaip dominuojančios jėgos Rytų Europos regione.

Tolesnis valstybės silpnėjimas

1667 metai taip pat atspindi gilėjantį valstybės paralyžių ir vidinių problemų stiprėjimą. Po ilgų ir niokojančių karų, valstybė buvo nualinta, o politinė sistema, paremta bajorų laisvėmis ir liberum veto teise, vis labiau trukdė efektyviam valdymui ir bet kokioms reformoms. Didikų oligarchija stiprėjo, o centrinė valdžia silpnėjo, darydama šalį vis labiau pažeidžiamą išorės įtakai. Šis vidinis nestabilumas, kartu su reikšmingais teritoriniais praradimais, padėjo pagrindus tolesniam ATR nykimui ir galiausiai jos padalijimams XVIII amžiuje.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Poland Eurovision 2024, Luna – The Tower [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Nutariau pristatyti vieną kitą Eurovizijos kūrinį (nežinau, kiek tam turėsiu laiko ir ar verta, kai kur kas populiaresnės yra YouTubeje patalpintos įrašų reakcijos, bet pabandysiu. Vakar lenkai išsirinko, kad jų šaliai Eurovizijoje atstovaus jauna atlikėja pasivadinusi Luna (g. 1999), kurios tikrasis vardas yra Aleksandra Katarzyna Wielgomas. Baigė smuiką ir dainavimą Varšuvoje, o šiemet su daina The Tower atstovaus Lenkijai. Pastarajai kaip šaliai nelabai sekasi Eurovizijoje, apžvelgus pastarąjį dešimtmetį, galiu sakyti, kad Lietuvai sekasi kur kas geriau, gal dėl to, kad lenkai neturi stiprios nacionalinės atrankos? Sunku pasakyti, nors pačių lenkų po Europą yra išsibarsčiusių daug kur ir sudaro netgi tautines mažumas, bet gal jiems toji Eurovizija nėra labai svarbi? Sunku pasakyti, bet daina The Tower man patiko.

 

Šiaip klausantis per radiją, nematant vaizdo, įspūdis būtų kitoks. Daug ką pakoreguoja atlikėjos gotikinis sniego karalienės įvaizdis, kuris labai dera visame dainos koncepte. Švelnus, kone aksominis balsas skamba švelniai kaip koks Elles Golding vokalas, o pati daina primena švarų ir kokybišką popsą kaip antai dabar daro Ava Max. Patys lenkai savo atlikėją apibūdina kaip „kosminio popso“ atlikėja dėl savo mistiškumo ir vokalinio skambesio. Nors dainoje nėra nieko aikštinga ir vokalo prasme nevyksta jokie sprogimai, visgi atlikėja Luna yra dainavusi operos spektakliuose ir gali pademonstruoti visiškai kitokius balso parametrus. Įdomi išvaizda, švarus popsas gali lenkams nutiesti kelialapį iš pusfinalio į finalą.

 

Luna – The Tower

[lyrics / žodžiai]

 

Looking for a miracle

Waiting for a sun to catch me

I've gotta find a way back home

Alone alone alone

Hoping for a star to fall

Something I can make a wish on

Could it be that I'm the fool

But aren't we all

We all we all

Broken bodies

Scattered through my history

Lonely hours

Leading to my destiny

I'm the one who built the tower

I'm the one who holds the power

So common

Rise up shout it louder

I'm the one who built the tower

Shining in a tiger's eyes

Only I can find my future

Reading in between the lines

I draw my own

My own my own

Running down the waterfall

Always tried to chase the rainbow

Never found a pot of gold

Below below below

Broken bodies

Scattered through my history

Lonely hours

Leading to my destiny

I'm the one who built the tower

I'm the one who holds the power

So common

Rise up shout it louder

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the

I'm the one who built the

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the

I'm the one who built the

I'm the one who built the tower

Broken bodies

Scattered through my history

Lonely hours

Leading to my destiny

I'm the one who built the tower

I'm the one who holds the power

So common

Rise up shout it louder

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the

I'm the one who built the

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the

I'm the one who built the

I'm the one who built the tower

I'm the one who built the tower

I'm the one who holds the power

So common

Rise up shout it louder

I'm the one who built the tower

 

Jūsų Maištinga Siela

Wilno i Lwów polskie będą znów: ką mums nori pasakyti lenkai? (Marškinėliai: Vilnius ir Lvivas vėl bus lenkiški?)

 

Sveiki,

Apie senas radikaliųjų nacionalistų lenkų kalbas ir nostalgiją dėl Vilniaus krašto, kurį buvo okupavę tarpukariu, iki šiol sklando nuoskaudos. Panašiai kaip mes kalbame apie žemes iki Juodosios jūros, tik kai kurie radikalai šventai įsitikinę, jog Vilnius ir buvo lenkų. Kažin, – žiūriu į marškinėlius, – ar lenkai sutiktų atiduoti vokiečiams 200 kilometrų vakarines šalies dalis (juk ir vokiečiai galiausiai užsinorėtų šiaip jau istorinių savo žemių, ne okupuotų kaip kad lenkai), kurią gavo po Antrojo pasaulinio karo? Tikriausiai nė už ką. Lai džiaugiasi dykai gavę tūkstančius kvadratinių kilometrų, nes kitaip liktų tik ilgas siūlelis aplink Vyslą. Šiaip pas mus, žinoma, viskas išplėtota iki internacionalinių klausimų, kad viskas būtų kuo aštriau ir beprotiškiau, kaip ir mėgsta žiniasklaida. Šiaip lenkai turėtų susiimti ir šią kelių lenkų neonacių reklamuotojus „verslininkus“ nubausti, kaip ir pridera demokratinėse šalyse.

Historyczna mapa międzywojenna Litwy przed okupacją polską. Wilno zawsze należało do Litwy!!! Skończmy ze złością i bzdurami. (Istorinis Lietuvos žemėlapis atkūrus Nepriklausomybę).

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2023: Lietuva, nugalėtoja Loreen, suomių Cha Cha Cha, mano top 6, balsavimo lentelė / Eurovision Song Contest 2023

 Sveiki, skaitytojai,

Gegužės mėnuo apsunkęs, padarau mažiau įrašų, tačiau visgi nusprendžiau pasidalyti praėjusios nakties „Eurovizijos“ įspūdžiais. Nesu itin didelis šio konkurso fanatikas, nestebiu nuo ryto iki vakaro kintančias lažybininkų lenteles, pats nesudarinėju jokių lentelių ir prognozių ir, tiesą sakant, kol nežiūriu paties konkurso, nelabai man rūpi, kas laimės, nes jis vis tiek vienaip ar kitaip bus politizuotas, seksualizuotas ir visaip kitaip įrėmintas. Beveik netikiu, kad įmanoma išlikti šališkam, tą galėjome pastebėti ir aną vakarą, kai konkursą antrąsyk laimėjo Loreen iš Švedijos. Pavyzdžiui, Ukrainos komisija skyrė Lietuvai aukštus balus tikrai ne už oranžinę suknelę, o už politinį palaikymą, o iš Balkanų gavome špygą, nes Lietuva, ten kažkur šiaurėje, jiems buvus nebuvus, nes taškais reikia apdovanoti kaimynus. Ir tai yra praktika, kuri metai iš metų kartojasi, nieko nestebina, mažai ką bepiktina.

Visgi šiemet pakitusi balsavimo sistema tikėtina turėjo įnešti šiokių tokių permainų, nes balsuoti galėjo visas likęs pasaulis. Ir pasaulis nubalsavo gana (sudėjus, aišku, su komisijos balsais) nuobodžiai, neįdomiai, be azarto – Loreen turi laimėti, nors atotrūkis tarp žiūrovams labiau patikusio suomio nei švedės buvo akivaizdus. Akivaizdu buvo ir arenos reakcija, kuri traukė suomio „Cha cha cha“ dainą, o ne Loreen „Tattoo“. Pati atlikėja sėdėjo keistos būsenos, vaizdavosi neadekvati, vis purtėsi žaizdama savo priklijuotais įspūdingais nagais, kad beveik visi už ekrano ir tikriausiai arenoje pajuto kažin kokį dirbtinumą, ypač kai Loreen buvo paklausta apie tai, ar ji svajoja ir tikisi laimėti šį konkursą. Gal aš ir klystu, gal iš tikrųjų Loreen tokia ir yra, bet tikriausiai ne vienas tą vakarą visgi norėjo, kad pergalę išplėštų Käärijä jau vien dėl to, kad Loreen buvo laimėjusi šį konkursą ir tiesiog būtų nuobodu išpildyti lažybininkų lūkesčių. Be to, netikėtos pergalės visada yra geresnės ir įdomesnės nei išsipildžiusios prognozės.

Kadras iš Suomijos atlikėjo pasirodymo.

Monikos Linkytės, Lietuvos atstovės daina „Stay“ jau seniai vadinama „Čiūto tūto“. Vienuolikta vieta iš 37 šalių be didelių ir įspūdingų efektų, be užpakaliuko judinimo, be perdėto seksualumo ir su minimaliu biudžetu, pasikliaujant vien M. Linkytės vokalu ir baltiškais dainos elementais bei vizualizacija yra, sakyčiau, tikras įrodymas, kad jau Lietuva ne pirmą kartą spjovė ant bandymo kažką modernaus ir itin vakarietiško demonstruoti, nes galiausiai nieko nepademonstruosi, švedų mokyklos neperspjausi, todėl belieka ieškoti savojo kelio. Ir mes jį, sakyčiau, randame, o Europai daugiau ar mažiau patinka. Tiesa, estams visgi pavyko atsiplėšti ir pabėgti, jie gerai įsikando skandinavų muzikos kūrėjų skvernus ir metai iš meto perteikia skandinavišką mokyklą. Šių metų estės pasirodymas vokalo atžvilgiu (tą įvertino ir komisija) buvo vienas tvarkingiausių, tačiau žiūrovai pasakė – ganėtinai „Dainų dainelės“ stiliaus, atpažįstama, bet dėl komisijos visgi Estija aplenkė Lietuvą.

Visgi su finaliniu M. Linkytės pasirodymu kažkas kirbėjo, nepasakyčiau, kad jis man patiko, netgi nebuvo to tyro skaidrumo, švarumo, kai ėjo šiurpuliukai per pusfinalį. Man regis, šlubavo ir pasitikėjimas, net pradžioje matėsi sutrikimas, kai dainininkė norėjo ranka paimti mikrofoną, o po to persigalvojo, balsas keistai suspaustas, tad pristigo man to įprasto M. Linkytės lengvumo, tačiau komisijos balai skirti ne už finalą, o už generalinės repeticijos pasirodymą, ištraukė mus.

„Lietuvos komisija 12 balų skyrė Švedijai, 10 – Izraeliui, 8 – Austrijai, 7 – Belgija, 6 – Prancūzija, 5 – Estija, 4 – Australija, 3 – Suomija, 2 – Ukraina, 1 – Kipras. Lietuvos žiūrovų balsai išsidėstė taip: 12 balų gavo Suomija, 10 – Ukraina, 8 – Lenkija, 7 – Švedija, 6 – Italija, 5 – Estija, 4 – Kroatija, 3 – Izraelis, 2 – Moldova ir 1 – Prancūzija.“

 

Atkreipkite dėmesį, kad Lietuva net 4 balus skyrė Kroatijai, rožiniam Hitleriui. Kitais atvejais gal ir būčiau purkštavęs, bet prigavau save niūniuojant jų dainą per pasirodymą ir pradėjau kiek kitaip vertinti šį eurovizinį pokštą.

Galutinė komisijos balsų lentelė.

Galutinė komisijos balsų lentelė.

 

Toliau pateiksiu savo įsimintiniausių dainų topą.

MOLDOVA

Moldovos atlikėjo Pasha Parfeni daina „Soarele şi Luna“ viena labiausiai įsimenamų šiemet tiek melodijos, tiek pasirodymo atžvilgiu. Nors pabaigoje atlikėjas jau duso nuo energingo šokio, visgi šią dainą vis dar ilgai galėsime niūniuoti. Buvau nustebęs, kad tokia daina neprasimušė aukščiau, beveik neabejoju, jeigu tą pačią dainą būtų atlikusi Ukraina, jis būtų top penketuke.  

AUSTRIJA 

Austrijos merginų duetas Teya & Salena  su daina „Who The Hell Is Edgar?“ buvo, sakyčiau, vienas įdomiausių. Daina moderni, kabinanti, lengva, turinti neįtikėtiną rašytojo Edgaro Alano Po kontekstą, tačiau atsitiko tai, kas ir buvo prognozuota: jeigu pasirodai pirmuoju numeriu „Eurovizijos“ finale, galima sakyti, sudegi, nebent esi kaip Loreen ir tave žiniasklaida jau nupiešia kaip potencialią laimėtoją. Nepaisant visko, dainą pirmą kartą išgirdau būtent šiame finale ir ji tapo vienas didžiausių atradimų!  

ITALIJA

Marco Mengoni „Due Vite“ viena gražiausių dainų šiemet. Lietuva apdovanojo nemenkais balais. Tai išlaikyta itališka mokykla, kaip ir pernykštė italų daina, taip ir šiemet, yra italų konkurso „Sanremo“ festivalio nugalėtojas. Puritoniška ir kontrastinga Italija seniai įkalinta religinės stagnacijos, todėl išnešti Italijos vėliavą su LGBTQ vėliava atlikėjui buvo labai svarbu. Net kai vedėja paklausė, ką jis atstovauja, Marco atsakė, kad labiau už Italiją atstovaują pačią meilę. Daina puiki, bet atlikėjas labai jaudinosi. Nežinau, man tas jaudulys davė dar ir savito grožio, tikrumo. O jau apranga! ♥

SUOMIJA

Suomijos atstovas Käärijä – „Cha Cha Cha“ su apendicito operacijos paliktu randu, man regis, pranoko Loreen, o žiūrovai ne kvailiai. Kažkada girdėjau šią dainą ir ji man pasirodė chaotiška, agresyvoka ir pirmąkart nepatiko, tačiau finale viskas žiūrėjosi su humoru, ryškiai, pozityviai einant nuo agresyvių cha cha cha tonų prie spalvingos šventės. Manau, tai gera, šmaikšti, „Eurovizijai“ tinkanti daina.

SLOVĖNIJA

Svajoju kada nors aplankyti tą mažą lopinėlį Europoje, kuri save vadina Slovėnija! Šį vakarą Joker Out „Carpe Diem“ buvo viena pozityviausių dainų, kuri skatino judinti užpakalį. Peržiūrėjau pozityvųjį vaizdo klipą ir jis dar labiau man patinka. Vienas iš netikėtesnių vakaro atradimų.

LENKIJA

Man pačiam labai netikėta, kad visgi labai atsiplėšėme nuo lenkės Blankos dainos „Solo“. Labai patiko Ramūno Zelnio juokelis apie tai: ar šiemet Lenkijai reikės kokių nors efektų? Lenkė atsako: „Taip!“. O pasirodyme buvo beveik viskas, kas telpa į konkurso formatą: ir šokis, ir projekcija, ir suknelės pakeitimas, ir vėjelis, ir spalvingas fonas, erotika ir kas tik norite. Visgi daina nėra įspūdinga, man ji pristatoma per „Labas rytas“ nepatiko, tačiau „Eurovizijoje“ ji susižiūri, ją lengva įsiminti, ji netgi šiek tiek primityvoka, bet, pvz., kabaretinių niuansų portugalės sunkoka klausytis, o lenkės ne, nors ir dubliavosi jos atvaizdas su pridažyta Viktorija Segel.

KAS LIKO KONTEKSTE?

Tiesą sakant, įspūdingai hipnotizuojantis ispanės pasirodymas man liko pernelyg kitoks, nesupratau aš tų motyvų, klausosi įdomiai, tačiau tokios dainos nedėčiau į savo playlistą, ji man per sunki, nors etnine prasme ir jautri. Estijos daina ir kūrinys man tiesiog pernelyg nuobodus reikalas, nors vokalo prasme tikrai buvo gerai.

 

Kai kas labai gyrė jaunąją Izraelio atlikėją, tačiau man be šokio nieko įspūdingo nepadarė, tai numeris su J. Lopez judesiais iš „Amerikos muzikos apdovanojimų“, atidirbta gerai, ryškinant jaunatvišką seksualumą, bet nuobodu. Kitą vertus, turėjome lenkės, armėnės pasirodymus, kurios panašiais rakursais bandė daryti panašius „stebuklus“, bet tuo metu buvo proga užsiplikyti arbatos. Pasirodymo prasme, žinoma, Izraelio atstovė buvo geriausia, bet jos dainos neklausyčiau.

 

Iš dalies džiaugiuosi dėl belgo sėkmės, nes jis dėl savo išvaizdos (spėju) ir pernelyg atviros LGBTQ žinutės buvo dar prieš šį konkursą nurašytas kaip pilka masė. Bet už jį balsavo net Kaukazas! Neutraliai priėmiau čekių pasirodymą, kuri apeliavo į politinę poziciją dėl karo Ukrainoje, bet kur kas man priimtinesnė taikos žinutė buvo šveicaro, kuris tiesiai šviesiai teigė, kad nenori būti kariu ir teptis rankų. Kažko pristigo man iš prancūzės, lyg ir elegantiška, lyg ir įsimenama, tačiau liko kaip toji, kuri užpildo vidurinės lentelės masę. Absoliučiai serbo pasirodymas nežavėjo, tas kuždėjimas, dideli efektai, konstrukcijos, nemažos ambicijos, tačiau nesiklauso nė pro kur man, nors mano kolega būtent sirgo už jį.

 

Galvoju apie Albaniją ir jos šeiminį pasirodymą. Tikrai trūko šunų ir vištų, būtų visas namų ūkis. Tačiau balsingoji vokalistė tiek spaudė savo jautrias išraiškas, kad jau sugalvojau keletą memų, tai tiesiog man pernelyg albaniška. Priešingai Kipro atstovo daina, kuri man suskambėjo ir jautriai, ir gerai. Turėjome Australijos ir Vokietijos rokerius, Australijos atstovai nepalyginamai geresni visomis prasmėmis. Vienas silpniausių viso finalo pasirodymų buvo Didžiosios Britanijos atstovės, kurią visaip vedantieji bandė pareklamuoti, tačiau visuma akivaizdi kaip du kart du yra keturi.

 

Pabaigai. Eurovizija buvo visokia, linksma ir liūdna. Loreen pergalė buvo šiek tiek nuobodi, pabaigoje suomio intriga tikrai pridėjo žavesio. Linkytės rezultatai buvo, sakyčiau, labai geri, aplenkėm nemažai gerų kūrinių ir pasirodymų. Įvesčiau griežtas taisykles balsų skirstymo vedėjams, nes net nebuvo juokinga, kai Vokietijos vedėjas siūlo vokiško sausainio, o Islandijos atstovas nusiėminėja fetešistines kaukes, kad pasakytų „Australija!“. Net nejauku dėl vedėjų. Suprantu, kad konkursą dalinai organizuoja Ukraina, tačiau vėlgi per balsavimą, kol kiekvienas išsako šablonines frazes apie Ukrainos palaikymą, galima sulipinti atskirą 20 minučių klipą, tad darosi nebeskanu žiūrėti, nes akcentus juk jau sudėliojo pačios Ukrainos atlikėjų pasirodymai. Tiesa, Duncan Laurence pasirodymas išties labai jautriai susižiūrėjo.

 

Kitąmet pabandysime iš naujo.

 

Jūsų Maištinga Siela