Veimaro Vokietijos respublika: kaip laisvas seksualinis gyvenimas Berlyne leido žmonės ištrūkti iš politikos nuosavybės?

Sveiki,

 

Šis literatūrinis savaitgalis man ypatingas, nes skaitau Olivios Laing eseistinę prozą „Kūnas ir laisvė“. Nemaniau, kad knyga taip mane įtrauks viskuo domėtis, kas ten rašoma. Visomis tomis asmenybėmis ir istoriniais dalykais, kuriuos maniausi, kad labai jau neblogai išmanau, bet – šast! – ir vėl kitaip, vėl įdomu. Kitaip sakant, šį įrašą paruošiau „atsimušęs“ į Laing knygą, užfiksuoti, kaip iš tikrųjų veikė Veimaro laikų Vokietija.

 

OFICIALIOJI VEIMARO VOKIETIJOS RESPUBLIKOS ISTORIJA: KULTŪRA, EKONOMIKA, POŽIŪRIS Į GYVENIMĄ

 

Veimaro respublikos įkūrimas, galima skayti, buvo paženklintas ne triumfo, o gilaus egzistencinio sukrėtimo ir imperinės griūties pelenų. 1918-ųjų lapkritį, Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą ir kaizeriui Vilhelmui II atsisakius sosto, šalis atsidūrė ties pilietinio karo bedugne. Oficiali respublikos pradžia siejama su 1919 metų rugpjūčio 11 diena, kai buvo pasirašyta naujoji konstitucija nedideliame, kultūra alsuojančiame Veimaro mieste. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Berlynas tuo metu priminė verdantį katilą, draskomą spartietiškų sukilimų ir gatvės kovų, tad ramesnis vokiečių rašytojų Gėtės ir Šilerio miestas tapo prieglobsčiu kuriant pirmąją tikrą vokiečių demokratiją. Ši trapi santvarka truko keturiolika metų, iki pat 1933-ųjų sausio 30 dienos, kai Adolfo Hitlerio paskyrimas kancleriu galutinai užvėrė liberalios eros duris.

 

Valstybės valdymas rėmėsi viena pažangiausių, tačiau kartu ir viena pažeidžiamiausių konstitucijų pasaulyje. Veimaro Vokietiją valdė prezidentai: pirmasis socialdemokratas Friedrichas Ebertas, bandęs suvaldyti pokario chaosą, ir vėliau jį pakeitęs karo didvyris, senosios tvarkos simbolis Paulas von Hindenburgas. Parlamentinė sistema su Reichstagu priešakyje pasižymėjo partijų gausa ir nuolatine koalicijų kaita, kas kūrė politinio nestabilumo atmosferą. Šalies vidinę politiką nuolat temdė reparacijų našta, milžiniška infliacija bei kraštutinių jėgų – tiek kairiųjų radikalų, tiek kylančių nacionalistų – spaudimas, o prezidentui suteikta teisė valdyti dekretais kritinėmis sąlygomis ilgainiui tapo įrankiu, pakirtusiu pačią demokratiją.

 

Užsienio politikos arenoje Veimaro respublika nuėjo sudėtingą kelią nuo tarptautinės parijo statuso (izoliacija nuo kitų šalių) iki bandymo sugrįžti į didžiųjų valstybių šeimą. Esminė figūra čia buvo Gustavas Stresemannas, kurio vadovavimo laikotarpiu pasirašytos Lokarno sutartys ir Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Tai buvo bandymas derėtis dėl Versalio taikos sutarties sąlygų palengvinimo ne jėga, o diplomatija. Visgi visuomenės akyse „Versalio diktatas“ liko neužgyjanti žaizda, o dešiniosios jėgos nuolat klastojo naratyvą apie „smūgį peiliu į nugarą“, teigdamos, kad kariuomenė nebuvo nugalėta mūšio lauke, o išduota politikų, kas tapo nuodingu pamatu būsimai revanšizmo politikai.

 

Veimaro visuomenė buvo neįtikėtinai dinamiška, susiskaldžiusi ir moderni. Miestuose, ypač Berlyne, formavosi naujas gyvenimo būdas: moterys išsikovojo balsavimo teisę ir ėmė kirptis plaukus trumpai, gatvėse spindėjo neoninės reklamos, o naktinis gyvenimas kabaretuose tapo laisvėjimo ir dekadanso simboliu. Tai buvo laikas, kai senosios prūsiškos vertybės – disciplina ir nuolankumas – susidūrė su amerikietiško tipo masine kultūra, džiazine muzika ir radiju. Tačiau šis modernumas turėjo ir tamsiąją pusę: provincija bei konservatyvūs sluoksniai su siaubu stebėjo moralinį Berlyno nuosmukį, o didžiulis nedarbas ir ekonominis nesaugumas po 1929 metų krizės vėl sugrąžino skurdą į kiekvieno vokiečio namus.

Neoninis nuodėmių miestas – Berlynas. Sunku patikėti, kad tai epocha dar prieš ateinant Hitleriui.

 

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas Veimaro laikais pasiekė tokį intensyvumą, kokio Vokietija vargu ar kada vėliau patyrė. Tai buvo ekspresionizmo, naujojo objektyvumo ir radikalių eksperimentų era. Architektūroje revoliuciją sukėlė Walterio Gropiuso įkurta „Bauhaus“ mokykla, propagavusi funkcionalumą ir minimalizmą. Kinas išgyveno savo aukso amžių su tokiais šedevrais kaip Fritzo Lango „Metropolis“ ar Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“. Mokslas taip pat nemiegojo – tuo metu Berlyne dirbo Albertas Einšteinas ir Maxas Planckas, paversdami miestą pasauliniu fizikos centru. Tai buvo intelektualinis sprogimas, vykęs ant ugnikalnio viršūnės, kur kūrybiškumas maitinosi iš aplink tvyrančios įtampos.

 

Literatūros laukas buvo ne mažiau ryškus, diktuojantis madas visai Europai. Thomas Mannas savo romane „Užburtas kalnas“ fiksavo Europos dvasinę krizę, o jo brolis Heinrichas Mannas negailestingai kritikavo senąją visuomenės santvarką. Erichas Maria Remarque’as romanu „Vakarų fronte nieko naujo“ sukrėtė pasaulį aprašydamas karo baisumus, o Bertoltas Brechtas kartu su Kurtu Weillu perkeitė teatrą savo „Trijų grašių opera“. Šios asmenybės ne tik kūrė meną, bet ir aktyviai dalyvavo politinėse diskusijose, bandydamos suprasti, kur link juda jų draskoma šalis. Deja, daugelis šių šviesuolių 1933-aisiais buvo priversti bėgti, o jų knygos liepsnojo nacistų laužuose.

 

SEKSUALINIS VEIMARO VOKIETIJOS GYVENIMAS: 175 ĮSTATYMAS DĖL HOMOSEKSUALUMO, SEKSO VAKARĖLIAI, NARKOTIKAI, LAISVIEJI KŪNAI

 

Veimaro era Berlyne tapo seksualinio išsivadavimo, kaip sako istorikai, laboratorija, kurioje senojo pasaulio moralinės grandinės sutrūko per vieną naktį. Po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos vokiečių visuomenė, ypač jaunoji karta, pajuto mirties alsavimą ir nusprendė gyventi taip, tarsi rytojaus nebūtų. Tai pagimdė unikalų, dekadentišką ir be galo laisvą Berlyną – miestą, kuris tapo pasauline, kad ir kaip tai beskambėtų pompastiškai, seksualumo sostine. Požiūris į žmogaus kūną radikaliai pasikeitė: nuogumas nebebuvo vien tik gėdos šaltinis, jis tapo modernumo, higienos ir laisvės simboliu. Masinis susidomėjimas kūno kultūra, nudizmas ir ekspresionistinis šokis išlaisvino vokiečius iš korsetų ir griežtų kostiumų, paversdami kūną drobe, kurioje buvo piešiamas naujas, nieko nebijantis žmogus.

 

Naktinis Berlyno gyvenimas priminė psichodelinį karnavalą (kokį dažnai dabar galime pamatyti vaizduojamuose vaidybiniuose filmuose), kuriame ribos tarp lyčių, klasių ir tautybių tiesiog ištirpdavo. Miesto gatvėse spindėjo tūkstančiai pramogų vietų – nuo prabangių pokylių salių iki dūmuose paskendusių rūsių, kuriuose džiazo ritmai maišėsi, tiesiogine to žodžio prasme, su kokaino dulkėmis. Narkotikai, ypač kokainas ir morfinas, tapo neatsiejama naktinio šurmulio dalimi, suteikdami dirbtinę euforiją visuomenei, kenčiančiai nuo infliacijos ir pokario traumų. Kabaretuose pasirodydavo atlikėjai, kurie drąsiai tyčiojosi iš tradicinių vertybių, o atmosfera ten buvo persunkta erotizmo ir intelektualinio cinizmo, sukuriančio pojūtį, kad visas miestas dalyvauja vienoje didelėje, nepertraukiamoje orgijoje.

Veimaro Vokietijoje homoseksualūs vyrai nebuvo persekiojami, todėl suklesti Europoje legaliai pirmieji drag stiliaus vakarėliai.

Šiame laisvės fone ypatingą vietą užėmė homoseksualų ir translyčių asmenų bendruomenės, kurioms Berlynas tapo saugiu uostu. Nors Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-asis straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyrų homoseksualius santykius, formaliai vis dar galiojo, Veimaro respublikos metu jis buvo taikomas vangiai arba visai ignoruojamas. Tai leido suklestėti pirmajai pasaulyje atvirai gėjų subkultūrai: veikė šimtai specializuotų klubų, barų ir kavinių, buvo leidžiami pirmieji žurnalai gėjams ir lesbietėms, o gatvėse vykdavo spalvingi „drag“ vakarėliai. Vyrai su suknelėmis ir moterys su smokingais bei monokliais nebuvo retenybė, o veikiau madingo ir emancipuoto berlyniečio įvaizdis, laužantis bet kokius stereotipus.

 

Centrine šio judėjimo ašimi tapo daktaras Magnusas Hirschfeldas (1868–1935), žydų kilmės gydytojas ir pionierius, kurį amžininkai vadino „seksualumo Einšteinu“. 1919 metais jis Berlyne įkūrė Seksualinių mokslų institutą (Institut für Sexualwissenschaft), kuris buvo pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Hirschfeldas visą gyvenimą paskyrė moksliškai įrodyti, kad homoseksualumas yra prigimtinė variacija, o ne liga ar nusikaltimas. Jo devizas „per teisingumą į meilę“ skambėjo kaip manifestas, o institutas tapo prieglobsčiu translyčiams asmenims, kur jiems netgi buvo išduodami vadinamieji „transvestitų pažymėjimai“, saugoję nuo policijos persekiojimo, ir atliekamos pirmosios pasaulyje lyties keitimo operacijos.

Adolfo Brando įkurtas „Der Eigene“ tapo pirmuoju pasaulyje reguliariai leidžiamu žurnalu homoseksualams, ėjusiu nuo 1896 iki 1932 metų. Leidinys buvo skirtas intelektualiai vyrų auditorijai, propaguojant estetinę vyriškos draugystės kultūrą bei kovojant už gėjų teises per literatūrą, meną ir filosofiją. Veimaro respublikos metais žurnalas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir tapo matoma kultūrine jėga, kol jį brutaliai nutraukė nacių cenzūra ir kratos leidėjo namuose.

Žurnalas „Die Freundin“, leistas tarp 1924 ir 1933 metų, tapo pirmuoju pasaulyje masinio populiarumo sulaukusiu leidiniu, skirtu specialiai lesbietėms ir biseksualioms moterims. Friedricho Radszuweito leidyklos Berlyne leistas žurnalas ne tik fiksavo gyvybingą moterų subkultūrą ir naktinį gyvenimą, bet ir aktyviai kovojo už moterų teisinę emancipaciją bei matomumą visuomenėje. Savo klestėjimo viršūnėje leidinys pasiekė tūkstantinius tiražus ir buvo laisvai prieinamas Berlyno kioskuose, kol nacių režimas jį galutinai uždraudė kaip „ištvirkusią“ spaudą.

Hirschfeldas buvo nenuilstantis kovotojas prieš minėtąjį 175-ąjį straipsnį, organizuodamas peticijas, kurias pasirašė tokie grandai kaip Albertas Einšteinas ar Thomas Mannas. Jis organizavo edukacinius renginius, skaitė paskaitas apie seksualinę įvairovę ir rėmė „drag“ kultūrą, matydamas joje svarbų asmenybės raiškos elementą. Tačiau jo veikla kėlė didžiulį įniršį kylantiems dešiniesiems radikalams. Hirschfeldas ne kartą buvo fiziškai užpultas gatvėje, o naciams atėjus į valdžią, jo institutas tapo pirmąja auka – 1933 metais jų biblioteka buvo viešai sudeginta, o pats daktaras mirė tremtyje Prancūzijoje 1935 metais, stebėdamas, kaip jo viso gyvenimo darbas virsta pelenais.

 

Be Hirschfeldo, Berlyno seksualinį modernumą formavo ir kitos spalvingos asmenybės, pavyzdžiui, Anita Berber – skandalingoji šokėja ir aktorė, kurios pasirodymai dažnai baigdavosi visišku nuogumu ar narkotikų vartojimu tiesiog scenoje. Ji įkūnijo tą laukinę, destruktyvią Veimaro energiją, nešiodama trumpai kirptus raudonus plaukus ir neslėpdama savo biseksualumo. Taip pat negalima pamiršti Christopherio Isherwoodo, anglų rašytojo, kurio Berlyno dienoraščiai vėliau tapo miuziklo „Kabaretas“ pagrindu; jis fiksavo tą trapią akimirką, kai laisvė dar buvo gyva. Šios garsenybės kūrė mitą apie Berlyną kaip vietą, kur kiekvienas galėjo būti savimi, nesvarbu, kokie neįprasti būtų jo troškimai.

 

Tokį Berlyno moderniškumą ir seksualinį proveržį nulėmė unikali istorinių aplinkybių sankirta: poimperinis vakuumas, milžiniška technologinė pažanga ir gilus nusivylimas senąja morale. Kai senoji tvarka žlugo, žmonės nebeturėjo ko prarasti, todėl puolė į malonumų paieškas kaip į tam tikrą politinio protesto formą. Veimaro Vokietija tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu tarp dviejų tamsybių – imperinio konservatyvumo ir nacių totalitarizmo. Tai buvo laikas, kai laisvė buvo jaučiama fiziškai, ant odos, o Berlynas buvo tas epicentras, kuriame žmogaus kūnas ir siela pirmą kartą istorijoje gavo leidimą būti visiškai atviri.

Anita Berber ir Sebastianas Droste buvo skandalingiausia Veimaro Berlyno šokio pora, kurios pasirodymai „Savižudybė“, „Morfijus“ ar „Seksualinė tamsa“ šokiravo visuomenę nuogumu bei dekadentiška estetika. Jų gyvenimas už scenos ribų buvo persunktas stiprių narkotikų, alkoholio ir absoliutaus normų ignoravimo, tapdamas tragišku tos eros „gyvenimo ant bedugnės krašto“ simboliu. S. Droste, pasibaigus trumpai ir audringai šlovei, mirė 1927 metais Hamburge nuo tuberkuliozės bei išsekimo, sulaukęs vos 35-erių. A. Berber jį pergyveno tik metais – 1928-aisiais ji krito scenoje turo užsienyje metu ir netrukus mirė Berlyno ligoninėje nuo tos pačios ligos, būdama vos 29-erių, palikdama po savęs nemirtingą „skandalo karalienės“ legendą.

 

KAIP KRAŠTUTINIAI NACIONALISTAI SUNAIKINO UŽGIMUSIĄ IDĖJĄ APIE ŽMOGAUS LAISVĄ SEKSUSALUMĄ?

 

Veimaro respublikos saulėlydis buvo paženklintas gilaus visuomeninio nuovargio, kai svaiginanti laisvė virto nepakeliama našta ekonomiškai sugniuždytai tautai. Infliacija, nedarbas ir nesibaigiantis politinis chaosas sukūrė terpę, kurioje radikalus modernumas pradėtas suvokti ne kaip progresas, o kaip moralinis nuosmukis ir silpnumo ženklas. Žmogaus kūnas, dar ką tik šventęs savo emancipaciją džiazo klubuose ir nudistų paplūdimiuose, staiga tapo baimės ir įtarumo objektu. Šį kolektyvinį išsekimą meistriškai išnaudojo nacionalistinės jėgos, kurios pažadėjo tvarką mainais į griežtą kontrolę, o seksualinę laisvę ėmė piešti kaip svetimkūnį, nuodijantį sveiką vokiečių tautos organizmą.

 

Hitlerio atėjimas į valdžią 1933 metais reiškė brutalią pabaigą bet kokiam kūno suverenumui, nes nacių ideologija į žmogų žvelgė tik per eugenikos ir rasinio grynumo prizmę. Kūnas nustojo priklausyti individui – jis tapo valstybės nuosavybe, biologiniu instrumentu, skirtu „arijų rasės“ galybei stiprinti. Seksualinė laisvė buvo paskelbta „išsigimimu“, o Magnuso Hirschfeldo idėjos apie lytinę įvairovę buvo pakeistos kliedesiais apie genetinę atranką ir kietą discipliną. Tai buvo radikalus posūkis nuo malonumo link pareigos, kur moters kūnas buvo redukuotas iki reprodukcinės mašinos, o vyro – iki besąlygiškai paklūstančio kario, paliekant bet kokius individualius troškimus už įstatymo ribų.

 

Ši politinė mašina pasinaudojo visuomenėje tvyrančia baime dėl neaiškios ateities, pasiūlydama apgaulingą „sveikatos“ ir „tyrumo“ viziją. Berlynas, kuris savo modernumu galbūt lenkė net šiandienos laisvamaniškumą, buvo sistemingai valomas nuo bet kokių liberalizmo pėdsakų. 175-asis straipsnis, kuris Veimaro laikais dulkėjo stalčiuose, tapo negailestingu įrankiu siunčiant homoseksualus į koncentracijos stovyklas, o drag vakarėlius pakeitė militarizuoti paradai. Seksualumo ir kūno baimė buvo paversta galingu politiniu ginklu: naciai įtikino mases, kad laisvė yra ligos požymis, o vergystė disciplinuotai rasei yra tikroji dvasinė sveikata.

 

Galiausiai tai, kas buvo moderniausia Vakarų civilizacijos istorijoje, buvo paversta į dulkis per neįtikėtinai trumpą laiką. Nacionalistinė politika vėl pavergė kūną, įvilkdama jį į uniformas ir apribodama griežtomis rasinės higienos taisyklėmis, kurios baudė už bet kokį nukrypimą nuo normos. Tas tragiškas lūžis parodė, kaip lengvai seksualinė ir asmeninė laisvė gali būti paaukota ant politinio stabilumo aukuro, kai baimė tampa stipresnė už troškimą būti savimi. Veimaro respublikos žlugimas lieka priminimu, kad radikaliausias modernumas yra trapus, o totalitarizmas visada prasideda nuo bandymo užvaldyti intymiausias žmogaus gyvenimo sritis.

 

Maištinga Siela

Wilno i Lwów polskie będą znów: ką mums nori pasakyti lenkai? (Marškinėliai: Vilnius ir Lvivas vėl bus lenkiški?)

 

Sveiki,

Apie senas radikaliųjų nacionalistų lenkų kalbas ir nostalgiją dėl Vilniaus krašto, kurį buvo okupavę tarpukariu, iki šiol sklando nuoskaudos. Panašiai kaip mes kalbame apie žemes iki Juodosios jūros, tik kai kurie radikalai šventai įsitikinę, jog Vilnius ir buvo lenkų. Kažin, – žiūriu į marškinėlius, – ar lenkai sutiktų atiduoti vokiečiams 200 kilometrų vakarines šalies dalis (juk ir vokiečiai galiausiai užsinorėtų šiaip jau istorinių savo žemių, ne okupuotų kaip kad lenkai), kurią gavo po Antrojo pasaulinio karo? Tikriausiai nė už ką. Lai džiaugiasi dykai gavę tūkstančius kvadratinių kilometrų, nes kitaip liktų tik ilgas siūlelis aplink Vyslą. Šiaip pas mus, žinoma, viskas išplėtota iki internacionalinių klausimų, kad viskas būtų kuo aštriau ir beprotiškiau, kaip ir mėgsta žiniasklaida. Šiaip lenkai turėtų susiimti ir šią kelių lenkų neonacių reklamuotojus „verslininkus“ nubausti, kaip ir pridera demokratinėse šalyse.

Historyczna mapa międzywojenna Litwy przed okupacją polską. Wilno zawsze należało do Litwy!!! Skończmy ze złością i bzdurami. (Istorinis Lietuvos žemėlapis atkūrus Nepriklausomybę).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Juozas Lakis apie Lietuvos valstybės tvarumo kūrimą

 Sveiki,

Galimas daiktas, kad jau įgriso mano pasisakymai apie susiskaldžiusią Lietuvą, apie kylančią nesveiką nacionalizmą, kurie ripuoja apie tradicinių šeimų maršą. Organizatoriai ir aktyvistai – teisti valgys, turto grobstytojai ir šiaip agresyviai nusiteikę prieš atvirumą, ES vertybes. Sociologas Juozas Lakis Kultūros baruose (Nr. 2, 2021) straipsnyje Gyvenimas tarp darnos ir priešpriešos Lietuvoje pateikia tvarios Lietuvos valstybės politikos sampratą t. y. prisilaikyti saikingo nacionalizmo ir kartu priimti liberaliąsias globalias pasaulietines vertybes. Žinoma, apie tokią dermę kokie tradicinių maršo organizatoriai nenori nė girdėti, jiems ne tik, kad ES yra priešas, jiems net vyriausybė yra priešas, o skambios frazės apie tai, kad Hitleris turėjo laimėti karą, kad būtų tvarka, rodo, kaip žmonės su tomis galimybėmis ir laisve nežino, ką daryti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: istorikas Andrea Griffante apie stiprėjančių nacionalistų ir fašistų judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje

 Sveiki,

Šią citatą aptikau „Literatūroje ir mene“. Italų istoriką, VDU ir Lietuvos istorijos instituto vyresnįjį darbuotoją Andrea Griffante kalbino Toma Gudelytė. Interviu žvelgiama į istorinių faktų ir istorijos nagrinėjimo procesą, užkabinami Holokausto medžiagos tyrimai ir sudėtinga situacija, kai dėl politinių ideologijų norima užkirsti istoriniams faktams. Ypač Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje. Man šis interviu aiškiai koreliuoja su nūdienos padėtimi Lietuvoje, kai į valdžią įsiveržusi Laisvės partija ėmė ir sustiprino visokių agresivių Bažnyčios organizacijų reitingus, ProPatrios judėjimus, kurių kelias grįstas stagnacija, baimėmis, sąmokslo teorijomis, antivakceriškumu bei aiškia ne tik politine tendencija prieš Stambulo konvenciją, bet ir LGBTQ asmenų grupes. Tie patys ideologai, naudoja valstybės vėliavą, Vyčio ženklą, uždažo vėliava perėjose ir vaizduoja didvyrius, bando atgaivinti galingos ir nepriklausomos patriarchalinės valstybės ideologiją. Žodžiu, maironišką didingą Lietuvą. Neretai tokių žmonių grupėse ši atributika tampa kovos skydu naikinti žmonių teises, menkinti kitus, leidžia atvirai kliedėti apie atsiskyrimą nuo ES vien dėl kokio nors neįtikusio dokumento, kuris neva sugriaus šalies tradicines šeimas.

Istorikas, nors ir pasakoja apie istorinius procesus, bet manau, užgriebė ir pačią esmę, kodėl Lietuva tapo tokia suskilusi. Dalis gyventojų tiesiog nusivylė liberalia politika, nežinia, ko iš jos tikėjosi, todėl bando sukurti priešingą mitą, kad atsitvėrimas, suskaldymas, atstūmimas ir panirimas tik į tradicijos mitais grįstą pasaulį leis jaustis saugesniems. Bet mes gi žinome, kad tokios jėgos greit išsigimsta ir tampa totalitarinės jėgos valstybėmis. Žmonių atmintis labai trumpa, todėl labai svarbu, kad apmąstytume istoriją, o ne vien emociškai „paimtume“ dabartį. Ar tikrai tas liberališkumas toks jau blogas? Ką duos fašistuojantis nacionalizmas ir rėkiantys tradicionistai su skatinimais engti ir žudyti nepatikusias mažumas ir etnines grupes?

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Ir nėra pabaigos Vasario 16-ajai

(fot. Bess Hamiti)

Sveiki,

Vasario 16-oji mūsų tautai itin svarbi. Net neketinau daryti šio įrašo, nes viską jau susakėme socialiniuose tinkluose. Mano gyvenimas tarp „laisvų“ lietuvių gana prieštaringas. Tai kartais panašu į nuoširdžias krepšinio rungtynes: jeigu tu nežaidi lietuvių komandoje, vadinasi, nelabai tau kas yra veikti ir pačioje Lietuvoje. Kas toji Lietuva? Gyvūnas ar rugio varpai – nė motais ta Lietuva, tai tik mums, žmonėms ji yra reikšminga. Šiandien pagalvojau, kad esu menkas patriotas, nes būti patriotu yra labai didelė grėsmė būti nacionalistu, todėl labai atsargiai reiškiu meilę tėvynei. Pamenu, per nacionalines mūsų šventes sumušti kitataučiai. Juk iš meilės Lietuvai, ne kitaip. Jie nešė Vytauto atvaizdą, mojavo trispalve ir tuo pačiu prie batų buvo prilipęs svečio iš Maroko kraujas...

 

Nenoriu kalbėti, kokia graži yra Lietuvos idėja be tamsiosios realybės pusės, be to, kad Lietuva gali būti ir galingas ginklas niekinti, skriausti, skaldyti ir talžyti (prisiminkime Vytauto paminklo ir Šimašiaus paplūdimio karus Lukiškių aikštėje). Labai noriu, kaip ir kasmet, kad to liktų mažiau ir mažiau. Kad mažiau būtų aiškinančių, kas gali atvykti gyventi į Lietuvą, kas gali mylėti ir tuoktis, o kas negali.

 

Man patiko šiandien perskaitytos Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės mintys apie tai, kad Lietuva kaip valstybės darinys yra, o štai žmonės vis dar sugraduoti pagal tam tikrus požymius. Kai kas iš lietuvių kitus laiko mažiau lietuviais, pavyzdžiui, išvykusius dėl nepritekliaus dirbti svetur. 30 metų šlovinama laisvė taip dar ir netapo tikra realybė tarp pačių žmonių. Dar skaudžiai ir kantriai mokomės, net ne metais ir naujais įstatymais, bet kartomis. Tai šimtmečio klausimas, nes taip lėtai kinta lietuvio savimonė. Tam tikrose grupėse, socialiniuose sluoksniuose – taip, bet vieningos Lietuvos idėja vis dar tėra tik idealas, siekiamybė. Tikriausiai visada taip ir bus, kol būsiu gyvas, nes tai mūsų visų gerumo matas, mūsų tobulėjimo tikslas, tai, kas mus daro geresniais. Toji vizija labai svarbi, bet mes žinome, kaip lengva prisidengus nacionalistiniais ženklais visur ieškoti priešų, netgi tarp savų lietuvių.

 

Šią nuotrauką padarė Bess Hamiti Kosove. Ant jos uždėjau Lietuvos vėliavą, nes ir Kosove, ir Kanadoje, ir Madagaskare lietuvis turi išlikti visų pirma ne tiek lietuviu, o žmogumi. Be žmogiškumo ir empatijos, negalioja joks „lietuvio“ statusas. Tai nereiškia, kad niekinu ir menkinu lietuvių tautą ar tapatumą, tik sakau, kad judame link savo idėjos, o bejudėdami taip tobulėjame, kad nusimetame bet kokius skirtumų supriešinimus ir pagaliau pripažįstame lėtai ir skausmingai, o kartais beveik nenoriai kiekvieno iš mūsų unikalumą. To ir linkiu. Būti žmonėmis lietuviais.

 

Jūsų Maištinga Siela