Kultūros barai (Žurnalas), Dr. Kate Lister "Įdomioji sekso istorija", Percival Everett knyga "Džeimsas"

 

Šios dienos citata: Tomas Kavaliauskas apie nesibaigiančią korupciją ir privatizuotą Lietuvą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tačiau Gulbinų ežeras atitvertas, Palangos kopose dušinės „nusavintos“ ne ano amžiaus pabaigoje, bet šiam įsibėgėjus, taigi korupcinės schemos tebeveikia ir nepriklausomybei sutvirtėjus. Kažkas veltui „gavo“ prieš trisdešimt, kažkas veltui gauna ir po trisdešimties metų. {...} Nelygybės klausimas skaudžiai aštrus ne todėl, kad yra dvi Lietuvos, o todėl, kad tarp jų toks milžiniškas atotrūkis, atsiradęs ne vien dėl to, kad vieni nesugebėjo integruotis, kiti iš nevilties gėrė pilstuką, bet ir dėl to, kad treti, būdami politikoje, leido sau ir grupei draugų grobstyti mokesčius. Kai kas iki šiol sugeba „nemokamai“ piltis kurą degalinėse kelis kartus per dieną, net dalyvaudami Seimo ar savivaldybės posėdžiuose. Kai kas gali likti neatsakingas už tai, kad jo pavaldiniai sklypus mieste supirkinėja ne rinkos kainomis. Taigi šio to vis dar „gauna“. Tomas Kavaliauskas

 

Geriausias „Kultūros barų“ 2024 metų 6 numerio straipsnis priklauso Tomui Kavaliauskui „Išdavikai“, kuriame jis lygina Lietuvos ir Rusijos politinius, ekonominius ir kultūrinius bei iš esmės moralinius vystymosi etapus po 1990-ųjų. Kaip čia atsitiko, kad kitiems viskas galima nemokamai, o kiti visgi už centų skolą tampomi po antstolius? Nes ne elitas, o korupcija Lietuvoje vis dar egzistuoja, tad ir skandalai su čekiukais vis dar kelia mums aistras, nes puikiai suvokiame, kas vyksta ir kaip viskas vykdavo prieš 30 metų ar seniau. Straipsnyje yra ir kitų gerų niuansų, ypač apie Putino atėjimo į valdžią istorija, todėl verta paskaityti visą.

 

Maištinga Siela

Šeštadienis: Literatūra ir menas (Pajūris), Kultūros barai, Nemunas, Leon Somov ir Jazzu - Lees and Seas

 

Sveiki,

Šeštadienis! Miegas iki pietų, kava, lėti ritualai, tempimo ir jogos pratimai, vonia, skutimasis ir kulnų grandymas. Jazminai jau po langais beveik nužydėjo ir idealus oras, kai nėra tvankumos ir karščio – ar gali būti kas idealiau, nei idealios lietuviškos vasaros? Taip, dar puiki jausminga muzika bei kultūriniai leidiniai, „apsirengę“ vasariškai, kurie visą savaitę ant sofutės pralaukė, kol bus laisvo laiko juos pavartyti ir paskaitinėti.

Nepaliauju galvoti apie savo gyvenimo kokybės gerinimą ir dėjimą tam pastangų, atsisakant sunkio ir liūdesio, kuris dažnai man labai būdingas. Vedžiau kurį laiką čia viešą pozityvumo dienoraštį ir jis tikrai retkarčiais veikdavo, matyt, reikėtų visgi prie jo kaip nors sugrįžti, labiau koncentruotis į sąmoningą veiksmą. Tai nuskausmina, kitaip sakant, nuima egzistencinį skausmą ir jos dar sudėtingesnę daugybos lentelę kaip koks ibuprofenas.

Maištinga Siela

Šeštadienis lovoje: Literatūra ir menas, Kultūros barai, Christina Aguilera "Bionic", Sigitas Parulskis "Kaip aš mečiau", Laužikai "Graikija"

 Sveiki,

 

Šeštadienis lovoje su kultūriniais leidiniais, Sigitu Parulskiu ir elektroninės muzikos albumu „Bionic“. Niekur neskubu. Mėgaujiesi šiltu oru, plūstančiu iš balkono. Namiškiai tepa mažus oranžinius sumuštukus su lašiša ir citrina, netrukus sėsime prie Chardonay ir klausysimės muzikos iš YouTubo, kvepės levandomis nuo aromatinių žvakių ir viskas bus kaip kiekvieną savaitgalį. Viskas ramiai kaip tik ir gali būti šeštadienio vakarą.

 

Jūsų Maištinga Siela

"Kultūros barai" miršta: kaip valstybės politika ir kultūros ministras Simonas Kairys žudė, išgerdami kraują?

 

Sveiki,

 

Gyvename tikrame distopiniame Orwellio perteiktame pasaulyje. Valstybėje, kurioje dieną naktį dirbtinai skalambijama karo grėsmė ir gyventojai gąsdinami didesniais mokesčiais krašto gynybai, o politikai tiesioginiame eteryje ciniškai užsimena apie gyventojų santaupų panaudojimą tankų pirkimams, norisi prasikrapštyti akis.

 

Ko verti tie tankai ir krašto gynyba, kvaili ginkluotės paradai ir jaunųjų šauktinių smegenų romijimas, jeigu šalyje akivaizdžiai dusinami ir net naikinama laisvesnio žodžio prieiga (uždedamos vatniko ir putinistų etiketės ir spiriama į šikną, nes galioja tik viena nedaloma tiesa)? Ko verti tie tankai ir ką jie gins, jeigu jau dabar tyliai kultūrininkams pridedamos prie veidų pagalvės dusinti ir perpjaunamos venos, kad nukraujuotų. Ar gins tą mitinę Daukšos lietuvių kalbos kaip tapatybės svarbą? Ar gins išskirtinę lietuvių tautos kultūrą? Kol įsivaizduojami demonai iš Rytų atvyks pasišaudyti, iš mūsų bus likusi tik avių protiškai kastruotų banda, kuri aiškiai vykdys vienos politikos įsakymus, nes toje „laisvoje“ kultūroje taip nieko ir neišmoko, ypač kritinio mąstymo, nes visi, net akademiniai kultūros forumai, tokie kaip „Kultūros barai“, yra tyčia naikinami, nes dažnai oponuoja šalies politikai ir leidžia kritiškai pasižiūrėti į šiaip viešoje erdvėje nekvestionuojamus klausimus. Tiesa, kvestionuojamus, tik su didele rizika tapti vatniku arba putinistu.

 

Šalyje, kurioje nereikia kultūros, manau, nereikia ir krašto gynybos. Nėra ką ginti. Valstybė, kuri rūpinasi kareivių batais ir kaip iščiulpti kuo daugiau pinigų saviems karo žaidimo prioritetams, o kultūra paverčiama Pelene, kurią išvaro iš namų uždarbiauti į prostitučių skersgatvį, verta ko?

 

Apie „Kultūros barų“ gangrenavimą ar besiartinantį galą jau skaičiau anksčiau. Maniau, kaip nors susikrapštys, bet... Kultūros ministras Simonas Kairys, atstovaujantis Pelenių ministerijai (o kas nežino, kad kultūra paskutinioji, kuri valgykloje stoja į eilę paėsti grikių nugrandytų iš dugno?), nuo to paleisto SOS gangrenavimo signalo nepadarė NIEKO. Mūsų ministras NEPADARĖ NIEKO, kad tos kultūros bent IŠLIKTŲ TIEK, KIEK BUVO! Ko čia tikėtis apie naujų leidinių atsiradimą? Nebejuokaukime. Kam tada toji ministerija ir Simono Kairio krėslas? Savų pilvui ir skrandžiui. Šiuo atveju Simonas Kairys yra tiesiog Drakula, kraujo čiulpikas ir rijikas. Sakau tai kaip faktą, epitetai neturėtų nieko skaudinti ar žeminti, nes tai mato visuomenininkai, tą mato „Kultūros barų“ skaitytojai, leidinio kūrėjai. Simonai Kairy, kas kitas? „Literatūra ir menas“? „Šiaurės Atėnai“? „Nemunas“? Ak, dar keletas milijonų kokiam išbezdėtam projektui, naujam fondų pertvarkymui, kuris sėkmingai iš tų pačių pinigų, kurie galėjo būti skirti kultūriniams leidiniams, įsirengs naujas erdves ir pasistatys fotelius. Ten leidinių po staliuku lankytojams kaip "Kultūros barai", patikėkite, nerasite. Koktu. Šlykštu. Dviveidiška.

 

Ir paskutinis.

 

Ko vertos ištisos mokyklos ir ugdymo programos, kurias eidami pedagogai kasdien jaunimui kalba apie kultūrą, literatūrą, bando įdiegti tautinį pasididžiavimą, dalytis, mokytis kritiškai mąstyti, jeigu prieš akis vyksta kultūrinio kanibalizmo apraiškos ir toji kultūra pervažiuojama be skrupulų tuo pačiu gerai nugręžtų mokesčių mokėtojų naujuoju tanku iš Vokietijos. Argi neveidmainiška prieš jaunąją kartą, kuri mokoma imituoti vertybes, tas pačias, kurias sistemingai valdantieji su neslepiama retsykiais piktdžiuga spiria į sąvartyną, ką? Nėra ką ginti. Nebent tą gražų melą, bet juk mokiniams akių nuo Simono Kairio, Kultūros ministerijos ir apskritai nuo Lietuvos valdančiųjų požiūrio į kultūros leidybą ir jos sistemingo žlugdymo neužriši.

 

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. rugsėjis, kultūrinė spauda: laikraštis Šiaurės Atėnai, žurnalas Nemunas, Literatūra ir menas, Kultūros barai

 

Labi,

 

Šiandien prisiminiau kultūrinę spaudą, nuo kurios retsykiais dėl laiko stokos, o kartais ir nuovargio atitolstu (neįmanoma visko besuskaityti). Anksčiau dažniau šeštadieniai susipirkdavau kultūrinę spaudą – „Šiaurės Atėnus“, „Nemuną“, „Kultūros barus“ ir „Literatūrą ir meną“ – ir savaitgalio rytas su kava lovoje būdavo ilgas. Dažnai tam lyg ir ūpo nebėra, kovido ir karo užaštrinimo temos išstūmė, lyg ir sugriovė tam tikrą įsivaizdavimą, jog pasaulis laikosi ant kultūros pamatų. Ne, nesilaiko, jis laikosi iš šviesuolių idėjų pasiaukojimo, o karui kultūra nereikalinga, tačiau šiandien pagalvojau, jog pasiilgau to ritualo ir vėl. Ne, ne dėl to, kad kultūra išgelbės pasaulį, ne dėl to, kad dar vienas straipsnis ir interviu mane kaip nors keis ir pakeis, bet dėl atsipalaidavimo ir lėto mintijimo. Juk šiandien visą dieną ūkanotai graži, vėsi, vietomis darganota. Nusipelnėme rudens.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas "Kultūros barai" (2023 metų numeriai)

 

Šios dienos citata: Daiva Tamošaitytė apie transhumanizmą ir kultūros nykimą (cancel culture)

Sveiki,

 

Skaitydamas „Kultūros baruose“ (Nr. 6, 2023) filosofės Daivos Tamošaitytės straipsnį „Kultūros padėtis transhumanizmo sąlygomis. Tikrasis subkultūrų vaidmuo.“ Iš pradžių labiau piktinausi ir šiaušiausi, nes pamaniau, kad straipsnis pernelyg davatkiškas, o mintys perteiktos iš religinės perspektyvos, nukreiptos prieš holistinį mąstymą ir įvairesnio pasaulio pažinimą. Visgi straipsnio pabaigoje šiek tiek pakeičiau nuomonę, nes man tapo suprantamos D. Tamošaitytės mintys ir nuogąstavimai.

 

Straipsnyje transhumanizmas suvokiamas kaip tarnystė technologijoms, žmogaus perėjimas nuo biologinės būtybės prie bioroboto funkcionavimo, prie šio virsmo stipriai prisideda dirbtinis intelektas. Šiaip straipsnyje gana taikliai perteikta svetimų kultūrų invazija, suvienodėjimas dėl politinio korektiškumo, nustumiant į šalį savosios kultūros pamatus arba paverčiant juos rudimentais. Autorė pateikia Dainų šventės pavyzdį, o aš prisiminiau šiuometinę „Euroviziją“, kai etniniai motyvai buvo panaudoti anglikoniškoje dainoje. Straipsnyje nuskamba ir cancel culture sąvoka, kada dėl perdėtos tolerancijos, noro įtikti, priimti atsisakoma savo tautinio kultūros paveldo arba jis tiesiog hibridizuojamas, pataikaujant masėms.

 

Aišku, nuo visko galima atsitraukti, neartikuliuoti, užsiimti joga ant Girulių kranto ir nedalyvauti visuose šiuose procesuose, tačiau kultūra mūsų nyksta, ją perima globalistų politika vienodinti ir įteisinti iš esmės vergovę. Vakar žiūrėjome per TV Kylie Minogue koncertą, kuriame 55 metų atlikėja scenoje atrodė kaip 30 metų. Draugas sako: o ar žinai, kad Sovietų Sąjungoje, kad ir kaip ten bebuvo blogai, ji jau būtų buvusi pensininkė. Sakau: kaip tai? Jai dar du dešimtmečiai karjeros laukia! Jis sako: ogi buvo anuomet suvokiama, kad žmogus užsitarnavo orios senatvės t. y. pagyventi šiek tiek sau ir dėl anūkų. Dabar ilginamas pensinis amžius iki tokių lubų, kai vidutiniškai žmonės Lietuvoje vargiai tiek beišgyvena sveiki. Mes tiesiog prie darbo rinkos esame pririšami kaip karvės už tešmens prie agregatų. Esame naudingi tol, kol krutame, o visa kitai...

Gyvulių ūkis jau įvyksta iš dalies mūsų rankomis, bet už to slypi didžiuliai ES pinigai, didžiuliai planai, įsisavinimai, kuriuos turime įsiurbti už tam tikrą kainą. Pats geriausias viso šito pavyzdys – medicinos sritis pandemijos metu, o šiuo metu – atnaujintos ugdymo programos, nauji vadovėliai švietime, kurie koreguojami pagal ES standartus (neįdiegsite – pinigų negausite). Tiesa, nesu visiškai prieš Vakarų politikos bloką, nesu kompetentingas visa tai aprėpti ir tinkamai vertinti, tačiau, kaip ir D. Tamošaitytės citatoje minima, kartais elgesys ir žodžiai, kai tau su šypsena sakoma, jog niekas tavęs nieko daryti neverčia, bet tu, jeigu negiedosi dainelės, prašom išlipti iš ratų ir eiti po velnių, iš tikrųjų kalbama apie politinį demokratinį veidmainiškumą. Dar gražiau, kai žodis „pilietiškumas“ panaudojamas avių bandoje įdiegti tai, kas jau šiaip numesta kaip ant žuvų nerštavietės – tinklas, kurio neišvengsi, nes esi pajungtas prie sistemos, o tą pajungimą palaiko ryškūs visuomenėje prastumti politikai ir viešosios nuomonės formuotojai, tad abejoti primesta tiesa yra ne tik gėdinga, bet ir žalinga reputacijai (tai kur laisvė ir demokratija?). Maža, sakyčiau, laisvame pasaulyje tos laisvės, daug kur iliuzija ir imitacija. Jau žinau, ką pasakytų oponentai, tą pačią orvelišką manipuliacinę nesąmonę, kad atgrasytų nuo giliamintiško mąstymo: o tai ką, pas Putiną geriau?

 

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros barai, A. Kristof "Vakar", Nemunas, V.Despentes "Vernonas Subutexas 3", Dr. Agnė Kajackaitė "Wo/Men"

 

Sveiki,

 

Maniau, kad jau per pastaruosius metus pavyko išguiti iš savo gyvenimo tą keistą įprotį pirkti kultūrinę spaudą. Dažniausiai net nebelieka laiko ne tik suskaityti įdomiausius straipsnius, bet dar net išvis neatsiverčiu, todėl leidiniai kaupiasi stirtomis, ir galvoju, gal vieną dieną parduoti... Bet vasara, atostogos, galvoju, gal tikrai pavyks rasti laiko „Kultūros barams“ ir „Nemunui“. O ką jau sakyti apie karštas „Baltų lankų“ knygas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Krzysztof Czyżewski apie Ireną Veisaitę, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus bei Pogranicze judėjimą

 

Sveiki,

„Kultūros baruose“ (Nr. ½, 2022) publikuotame straipsnyje Pasaulį išgelbės tie, kurie gelbsti savo miestelį. Su Krzysztofu CZYŻEWSKIU kalbasi Marcinas ŻYŁA kalbintas žymus lenkų menininkas dalijasi laukiniais 1991 metais, kada didelė dalis lenkų buvo priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu ir dėl Vilniaus krašto, ir dėl asmeninių sumetimų. Krzysztof Czyżewski jau ilgą laiką kuria ir buria nuo Lenkijos centro provincijoje nutolusioje menininkų bendruomenėje, kuri vadinama Pogranicze (Paribiai). Interviu metu jis išsako labai gerų idėjų apie globalizaciją, apie Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą, taip pat apie Lenkijos kultūros padėtį anuomet ir dabar. Autorius skatina nesureikšminti vien tik globalių didžių dalykų, bet ir nepamiršti smulkmenų, nes ir miesteliuose, ne tik centruose galima kurti kultūrą.

Kodėl pasirinkau šią citatą, nors galėjau ką nors pozityvesnio? Manau, ji labai gerai atspindi tai, ko trūksta mūsų Lietuvos visuomenėje – dialogo tarp susiskaldžiusių žmonių. Jeigu mes laikysimės tik savo tiesos, kaltinsime ir įrodinėsime, nematydami, kad kitam iš tikrųjų skauda, ką mes iš tikrųjų pasieksime? Tik atsitversime įsitikinimais savam „teisingumo permirkusiame“ gete ir patys save apsikarūnuosime. Irenos Veisaitės pavyzdys, apie kurį byloja lenkų menininkas, yra skaudus empatiškas „ėjimas“ į dialogą, bandymas suprasti kito skausmą. O ką mes darome šiandien? Tik smerkiame, idėjiškai kariaujame, siurbiame vieni kitus teisdami. Manau, tą padarė intelektualusis elitas, kuris sutapo su influenceriais, nusistatę prieš likusią visuomenės dalį, pavadinę juos buduliais, atsilikusiais netgi „ne lietuviais“, o tautos priešais. Ne empatija svarbi, o teisingos pozicijos laikysena svarbi šiandien. Kaip lengva atsitverti primityviais žeminančiais epitetais, negirdint nieko. Manau, inteligentija ir išsilavinusieji smuko, nes ji pirmoji turėjo užmegzti dialogą, nes šiaip jie turėtų lyg ir turėti daugiau supratimo, bet... Sunku, tai reikalauja kantrybės, nes „rėkiančioji minia“ (kaip mėgo daugelis tą įvardyti kaip žeminantį epitetą) yra pernelyg įsiskaudinusi, sulaukėjusi nuo kurtumo. Ir dar baisiau, neišgirsti jie dar labiau užtvirtina valdančiųjų, influencerių ir kitų viešųjų asmenų pozicinę atskirtį tokiu būdu, man atrodo, kad tiek inteligentija, tiek vadinamieji antieuropiečiai sudaro dar didesnę atskirtį nuo Vakarietiškų vertybių.

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl kūltūros ministras Simonas Kairys ir SRTR direktius Gintaras Songaila nori sunaikinti žurnalą "Kultūros barai"?

 

Sveiki,

Prieš jus galimai paskutinis „Kultūros barai“ žurnalo numeris. Sakau „galimai“ ne visai ironiškai, nors žurnalą nusipirkau vos tik pasirodė, tačiau skaityti pradėjau tik vakarą, nes šis puikus leidinys jau toks, kad nesensta, o jame publikuojami straipsniai nėra tik orų prognozė, kuri nebeaktuali jau kitą dieną. Visgi Laimos Kanopkienės pirmasis straipsnis „Ištrynimas“ labai liūdnas, nes primena nesiliaujamą kultūros įvairovės genocidą.

Leidinį pradėjau skaityti vos pernai, iki tol užtekdavo kitų leidinių, o štai dabar jau pirmu numeriu dairausi „Kultūros barų“. Straipsnio autorė savo straipsnyje viešai išsakė apie siaubingą „Kultūros barų“ finansavimo mažinimą. Įtariamas sąmoningas susidorojimas. Štai kultūros ministras Simonas Kairys tik atsakė, jog leidiniui turėjo ateiti pinigai iš 18 proc. padidinto finansavimo srauto, tačiau, kaip žinia, brangstant popieriui ir sąnaudom, neatėjo. SRTR fondo direktorius Gintaras Songaila, kaip žinia, net neatsakė į tuos klausimus: kas, kaip ir svarbiausia – kodėl?

Toli žiūrėti nereikia, užtenka paskaityti Almanto Samalavičiaus kitą straipsnį „Apie dumble pražystantį lotosą“ ir tampa aišku, jog jis iš esmės stebėdamas visuomenės procesus (pandemijos, ekonomikos valdymo ir nacionalinių švenčių minėjimo neramumus) išskleidžia įvairių tonų spektrą, kuris priešingai nei dažnas „intelektualus“ pasisakymas, nestoja mūru už valdančiuosius, bet aiškiai išdėsto galios svertą turinčių politikų poziciją suagresyvėjusių ir šiek tiek supilietėjusių visuomenės narių atžvilgiu. Tai ne pirmas ir ne paskutinis straipsnis, kuris organiškai apeliuoja į šiokią tokią kritiką, atsisakant budulių, maršistų, dvi Lietuvos socialiniuose tinkluose esančios žeminančios terminologijos, kuri paprastai atstumia „tuos“ nuo auksinių „tokių“. Straipsnis, tarp kitko, labai įdomus, leidžia pajusti subtilumus ir pustonius, o ne vien teisuolišką galingųjų ir nepaklusniųjų rokiruotę ant šventos Lietuvos žemės.

Visgi tokie straipsniai ir žurnalo turinys tikriausiai valdantiesiems kaip durklas po kaklu. Reikia būti pusakliu, jog nesuvoktum, kad ministras Simonas Kairys ir fondo direktorius Gintaras Songaila yra valdančiųjų įtakos zonoje. Valdantiesiems reikia tik dviejų spalvų, geriausia balta ir tik tai jų spalva, o mąstymą veikiantys kultūros leidiniai... juos reikia uždusinti. Kitaip koks paaiškinimas, kad priimtas toks sprendimas? Populiarioji spauda jau seniai nusibaigusi ir išpirkta, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ šiaip kažkokia bulvarinė anekdotinė spauda, nors su ja jau susidorota, dabar atėjo cenzūros tankai prie kultūrinių rimtų leidinių, kurių skaitytojai gal ir nėra dauguma, bet įspūdis toks, kad ir tuos, kurie bando karksėti, bandoma užplombuoti. Sakysite ne taip, Simonai ir Gintarai?

Akylesni turėtų pastebėti, kaip vyrauja spaudos monopolija, pandemija ir karas Ukrainoje išryškino tai, kas buvo atvira. Mes savo žinių ir matymo perspektyvos negalime turėti, nes ji bus laikoma arba budulio, arba „Respublikos“ Tomkaus nesąmonėmis, arba prorusiška demagogija. Pasiūlymas labai paprastas: gal apsimeskime, kad viskas yra gerai ir nieko nevyksta, gyvenkime orvelišką socialinį gyvenimą, bus paprasčiau, o ką mąstyti ir ką žinoti apie pasaulį leiskime tik vienai atsakingai žinias ir tikrovę formuojančiai kampanijai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Almantas Samalavičius apie diletentų epochą ir viešą neapykantos normą

Sveiki,

 

Gal kiek pavėluotai, o gal kai kam pačiu metu pasirodė Kultūros baruose (Nr. 9, 2021) publikuotas Almanto Samalavičiaus straipsnis Užsitęsusi diletantų epocha, kurioje iš esmės teigiama, jog neturime etiškos ir profesionalios politikos bei žiniasklaidos. Po rugpjūčio sąmyšio prie Seimo internete sprogo ištisas pasmerkimo antikultūros burbulas, kurio kritikuoti buvo negalima, nes tai reikštų, jog tu maršistas ar dar kažkoks nesveikas antivakseris. Influenceriai, politikai, TV žinių portalai – visi, kas tik netingėjo, turėjo savo poziciją ir žodžių, kaip sako vertalas iš slavų, į vatą nevyniojo. Normalu tapo ne būriuotis ir protestuoti, normalu tapo tiesiog... nekęsti nepaklusnių, klausimus ir abejones rodančius žmones, kurie galbūt ir ne tokie apsikarstę diplomais ir ne stirtas knygų perskaitę, tačiau vis tiek turintys, mano suvokimu, teisę abejoti.

 

Čia prisiminiau tuos religinius fanatikus, kurie dar Kristaus laikais griežė dantį ant abejojančių ir keliančių tam tikrus klausimus. Visi jie buvo pasmerkti. Ką sako A. Samalavičiaus straipsnis? Jis bando surasti ryšius tarp valdžios ir žiniasklaidos palaikymo, kurie tais pačiais terminais ir vienu smuikeliu juk griežė visą tą pasiskiepyti skatinančių ir žeminančių etikečių klijavimo olimpiadą, kurioje kiekvienas abejojantis yra kvailys, nupirktas Rusijos valdžios arba tiesiog konspiracijų teorijų auka. Žodžiu, pavojus, kaip visada išorėje, bet ne valdžioje ir ne pas inteligentus ir intelektualus, kurie drąsiai žemino, ciniškai postringavo ir visaip kitaip rodė savo išverstą teisuolišką kailį. Nesakau, kad visi tokie, tačiau būtent šis straipsnis, jau atvėsus rugpjūčio karščiui, leidžia permąstyti mūsų visuomenės procesus, ten vykstančias ideologines sąveikas ir taip dažnai per teisuolišką lęšį nebematomas priskretusias savo pačių panages.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kęstutis Meškys apie informacijos manipuliacija medijose

 Sveiki,

Į internetinį lauką vis plūsta daugiau melagienų, vadinamųjų fake news žinių, kurios pateikiamos kaip alternatyva plačiajai žiniasklaidai. Ir ne tik portalai, bet kuriamos ištisos „alternatyvios“ TV laidos, uzurpuojami YouTube kanalai, kur stačiai išsakomos idėjos, kad didieji žinių portalai yra Sorosas „nupirkta tikrovė“. Nesunku besiklausant „alternatyvių“ žinių imti ir patikėti, jog visa mūsų viešoji žiniasklaida yra melagiena, o toji kylantys savamoksliai iš pogrindžio kažkokia bundančioji tiesa. Tai apėmė ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Kaip pagrindinį alternatyviosios „tiesos“ šalininkų argumentą pateikiama graudūs jų naujienų blokavimai, atseit, jų bijoma.

Iš tikrųjų jau sunku susigaudyti žinių visuomenėje, kas yra melagiena, o kas nebe. Besiaiškinantys prasmenga abejonėse, ima viskuo abejoti, o galvoje užverda obuolių košė. Interneto platformoje jau galima rinktis tam tikrą tikrovės modelį ir tai nebūtinai gali būti tiesa, nes tiesa tampa nebe faktai, o tai, kuria alternatyva tu patiki, pavyzdžiui, kad žemė yra plokščia, o Šimonytė priklauso išskirtiniam satanistų klubui (tokią tikrovę priimančių jau yra tūkstančiai vien Lietuvoje!) ir šie „tiesos vartotojai“ sąmoningai (bet ar tikrai?) renkasi tikėti esant tik tokią tikrovę.

Štai Kęstutis Meškys Kultūros baruose (Nr. 5, 2021) publikavo straipsnį Laikmečio metaforų paieškos fake news apsuptyje, kuriame svarstoma apie metaforinį mąstymą kaip vieną iš išsigelbėjimo (ir tuo pačiu manipuliavimo priemonių) nuo dezinformacijos galimybių, tačiau tame straipsnyje išskleidžiamos ir kitos idėjos. Štai, kad pasaulis per medijas ir medijose iš tikrųjų nėra jokia komunikacija, tai yra tiesiog... manipuliacija. Jau dabar nesunku pastebėti, kokius straipsnius kompiuteris parenka, kai po jais pakomentuoji vieną ar kitą mintį. Kompiuteris tau siūlo, o tu vis lipi ir lipi į jo asortimentą ir tau atrodo, kad kita informacija nelabai ir egzistuoja. Mes jau dabar klaidinami tam tikro dirbtinio intelekto, o pandemijos metu dar labiau žmonijai sulindus į internetą, atsirado galimybė pajungti dar daugiau sąmonių ir jomis manipuliuoti, kurti melagienas kaip tiesą, kalbėti apie vertybes, nors iš tikrųjų tai tik tų vertybių, perfrazuojant straipsnį, tėra tik deklaruojamos karikatūros, pavyzdžiui, Šeimų maršas, Stambulo konvencijos atmetimas ir pan.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas "Kultūros barai": Juan Gabriel Vasquez, Taip skamba krintantys

 

Šios dienos citata: Juozas Lakis apie Lietuvos valstybės tvarumo kūrimą

 Sveiki,

Galimas daiktas, kad jau įgriso mano pasisakymai apie susiskaldžiusią Lietuvą, apie kylančią nesveiką nacionalizmą, kurie ripuoja apie tradicinių šeimų maršą. Organizatoriai ir aktyvistai – teisti valgys, turto grobstytojai ir šiaip agresyviai nusiteikę prieš atvirumą, ES vertybes. Sociologas Juozas Lakis Kultūros baruose (Nr. 2, 2021) straipsnyje Gyvenimas tarp darnos ir priešpriešos Lietuvoje pateikia tvarios Lietuvos valstybės politikos sampratą t. y. prisilaikyti saikingo nacionalizmo ir kartu priimti liberaliąsias globalias pasaulietines vertybes. Žinoma, apie tokią dermę kokie tradicinių maršo organizatoriai nenori nė girdėti, jiems ne tik, kad ES yra priešas, jiems net vyriausybė yra priešas, o skambios frazės apie tai, kad Hitleris turėjo laimėti karą, kad būtų tvarka, rodo, kaip žmonės su tomis galimybėmis ir laisve nežino, ką daryti.

Jūsų Maištinga Siela