Homeras: Homero gyvenimas, biografija, mitai ir faktai, epai "Iliada" ir "Odisėja"

 

Sveiki!
 
Homeras, dažnai tituluojamas literatūros „tėvu“, išlieka viena paslaptingiausių figūrų pasaulio kultūros istorijoje. Apie jo gyvenimą nėra jokių patikimų biografinių duomenų, todėl mokslininkai, tyrinėjantys antiką, iki šiol diskutuoja, ar Homeras buvo realus istorinis asmuo, ar tik kolektyvinis archajiškosios Graikijos dainių įvaizdis. Tradiciškai manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. Kr., tačiau tiksli gimimo vieta ir laikas išlieka spėliojimų sritimi; dažniausiai kaip galimos jo gimtinės minimos Jonijos regiono vietovės, pavyzdžiui, Chijo sala ar Smirna. Antikos šaltiniuose jis dažnai vaizduojamas kaip aklas dainius (aoidas), keliaujantis iš miesto į miestą ir savo giesmėmis džiuginantis klausytojus, tačiau šis paveikslas greičiausiai yra vėlesnė idealizuota literatūrinė konstrukcija.
 
„Homero klausimas“ – tai dešimtmečius trunkanti mokslinė diskusija, bandanti atsakyti, ar „Iliada“ ir „Odisėja“ yra vieno genijaus kūriniai, ar ilgą laiką per daugelį kartų susiformavę epai. Šiuolaikiniai tyrėjai, remdamiesi kalbine analize ir palyginamąja mitologija, pripažįsta, kad nors epų pagrindas yra gilios žodinės tradicijos klodai, „Iliada“ ir „Odisėja“ pasižymi itin vientisa struktūra, liudijančia apie vieną talentingą kūrėją (arba jų seriją), kuris sujungė sakmes į darnią meninę visumą. Nors egzistuoja teorijų, kad Homeras galėjo būti ir moteris, ar kad tai buvo keleto autorių pseudonimas, dauguma mokslininkų sutaria, kad „Homeras“ yra vardas, žymintis epochinę takoskyrą tarp žodinės ir rašytinės kultūros.
 
Istorikai yra vieningi dėl vieno: Homeras negyveno Atėnuose, nes Atėnų kaip galingo kultūrinio centro reikšmė išaugo gerokai vėliau, nei susiformavo pagrindinis epų branduolys. Homero pasakojimai atspindi senąją Graikijos diduomenės kultūrą, kurioje dominavo karinė etika ir herojinis idealas, todėl jo kūrybos šaknys glūdi Mažosios Azijos pakrantėse ir salose. Nors antikinėje tradicijoje buvo mėgstama susieti įvairius didžius kūrėjus su konkrečiais miestais dėl prestižo, nėra jokių archeologinių ar dokumentinių įrodymų, siejančių Homerą su Atėnų agora ar šiuo miestu apskritai.
 
„Iliada“ – tai monumentali epinė poema, susidedanti iš 24 giesmių, kurioje vaizduojamas vienas lemtingas Trojos karo dešimtųjų metų tarpsnis. Kūrinio centre – Achilo pyktis ir jo tragiškos pasekmės, išplečiančios pasakojimą iki egzistencinio karo beprasmybės ir žmogiškosios lemties apmąstymo. „Iliada“ yra parašyta hegzametru – specifiniu eiliuotu ritmu, kuris padėdavo dainiams įsiminti tūkstančius eilučių. Šis tekstas išliko iki mūsų dienų per nepertraukiamą pergamentų ir rankraščių kopijavimo tradiciją, prasidėjusią dar helenizmo laikotarpiu Aleksandrijos bibliotekose, kur buvo atliktas didžiulis darbas nustatant ir kanonizuojant Homero tekstus.
 
„Odisėja“, taip pat susidedanti iš 24 giesmių, yra tarsi „Iliados“ tęsinys, tačiau visiškai kitokio pobūdžio – tai nuotykių kupinas pasakojimas apie Odisėjo grįžimą namo į Itakę po dešimties metų trukusio Trojos karo ir dar dešimties metų klajonių. Ši poema koncentruojasi ne tik į karinius žygdarbius, bet į žmogaus intelektą, gudrumą ir atkaklumą susidūrus su antgamtinėmis jėgomis. Jei „Iliada“ atspindi karo dramatizmą, „Odisėja“ atveria horizontus į tolimus, egzotiškus kraštus ir vidinį žmogaus pasaulį, kartu pabrėžiant namų ir šeimos vertę, kuri tampa visų klajonių tikslu.
 
Didžiulė laiko distancija skiria Homero epų užrašymą nuo pačių įvykių, apie kuriuos pasakojama. Istorinis Trojos karas, jei jis iš tikrųjų vyko, datuojamas XIII a. pr. Kr., o Homero epai užrašyti maždaug po keturių šimtų ar penkių šimtų metų – VIII a. pr. Kr. pabaigoje. Per šį laikotarpį įvykiai buvo perteikiami žodžiu, keičiantis kartoms, todėl mitiniai pasakojimai apaugo fantastiniais elementais, dievų įsikišimu ir herojų idealizavimu. Tokiu būdu Homeras nefiksavo istorijos tiesiogine prasme, o sukūrė savotišką kultūrinę atminties erdvę, kurioje istoriniai atgarsiai susimaišė su tautosakos motyvais.

Senovės graikų epai „Iliada“ ir „Odisėja“ neturi vieno originalaus autoriaus rankraščio, nes šimtmečiais egzistavo kaip žodinė tradicija. Seniausi mus pasiekę teksto fragmentai yra III a. pr. Kr. papirusai, rasti Egipte, kurie patvirtina, jog jau tuo metu tekstai buvo stabilizuoti. Visą poemų tekstą šiandien skaitome dėka Bizantijos laikų rankraščių (kodeksų), kurių seniausi datuojami X a. po Kr. Nors tarp fragmentų ir vėlyvųjų rankraščių yra tam tikrų skirtumų, Homero tekstas išliko stebėtinai stabilus, nes buvo itin kruopščiai perrašinėjamas. Svarbų vaidmenį kanonizuojant tekstus atliko Aleksandrijos mokslininkai, kurie dar III–II a. pr. Kr. lygino įvairius variantus ir kūrė bendrą teksto versiją.

 
Epinės poemos buvo užrašytos tada, kai graikai perėmė finikiečių abėcėlę ir pritaikė ją savo kalbai, sukurdami pirmąjį fonetinį raštą. Šis technologinis šuolis leido pirmą kartą „įkalinti“ tūkstančius eilučių, kurios iki tol egzistavo tik dainių atmintyje ir buvo deklamuojamos iš atminties viešų švenčių metu. Manoma, kad tekstai buvo užrašyti ant papiruso ritinių, o vėliau per šimtmečius perrašinėjami į pergamentus, kas leido jiems išgyventi viduramžių griūtį ir pasiekti Renesanso epochą, kurioje tapo Europos literatūros kanono pagrindu.
 
Autorystės nustatymas yra sudėtingas procesas, kuriame derinama lingvistinė analizė, stiliaus tyrimai ir istorinė kontekstualizacija. Jau antikos laikais garsūs filologai, tokie kaip Aristarchas iš Samotrakės, lygino skirtingus tekstų variantus ir bandė atskirti vėlesnius priedus nuo „tikrojo“ Homero teksto. Šiais laikais, naudojant kompiuterinę tekstų analizę ir stiliometriją, mokslininkai bando nustatyti, ar autoriaus „balsas“ abiejose poemose yra identiškas; daugelis sutaria, kad nors „Iliada“ ir „Odisėja“ rodo vieną genijų, „Odisėja“ gali būti šiek tiek vėlesnio laikotarpio kūrinys, atspindintis besikeičiantį graikų pasaulėvaizdį.
 
Homero įtaka Vakarų kultūrai yra neįsivaizduojamo masto – jis ne tik suformavo antikinių graikų moralinę vertybių sistemą, vadinamą „arete“ (dorybe arba meistriškumu), bet ir tapo pavyzdžiu visiems vėlesniems epinės literatūros kūrėjams. Nuo Vergilijaus „Eneidos“ iki Džono Miltono „Prarastojo rojaus“ ar Džeimso Džoiso „Uliso“, Homero temos, archetipai ir pasakojimo technika yra nuolatinis dialogas su praeitimi. Jo kūryba tapo pagrindu Vakarų švietimo sistemoms, formuodama estetinį skonį ir filosofinį požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje, dievų ir žmonių santykį bei gyvenimo laikinumą.
 
Taigi, Homeras yra simbolis, sujungiantis senovės dainių žodinę išmintį ir rašytinės kultūros aušrą. Nors mes niekada nesužinosime tikrojo „Homero“ vardo ar gyvenimo detalių, jo palikti tekstai yra ne tik literatūros šedevrai, bet ir pagrindinis raktas suprasti senovės graikų mentalitetą bei mūsų pačių kultūrines šaknis. Kiekviena karta iš naujo atranda Homerą, įžvelgdama jame tai karo baisumus, tai kelionės į save iššūkius, todėl jis lieka gyvas net ir po trijų tūkstantmečių.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Jurgis Savickis apie Graikiją, Atėnus ir Akropolį, įspūdžius apie Partenono griūvėsius

 

Sveiki,
 
„Tačiau jau po dienos antros žmogus visai atsipalaiduoji ir nejunti miesto apačioje smarvės ir visokeriopos teršynės. Pro marmuro ižus imi staiga matyti grožį. Šį grožį tikrai pajunti. Darosi kiek drąsiau, kad ne viskas dar baigta šiame mūsų pasaulyje su modernišku žmogumi. Jis dar turįs kai kurių sąskaitų ir prievolių gyvenime. Ne vien tik tų kasdieniškų reikalų. Ir, regis, jis dar gali pažvelgti blaivesne galva aukštyn. Ir Nikės išlikęs tempelis. Ir Dionizo misterijų teatras. Ir Dzeuso išlikusios kolonos. Kokie vis tai grožiai. <...> pajunti visa savo sumenkėjusia ir suturistėjusia širdimi, ką graikai norėjo pasakyti, statydami savo tempelius. Kaip jie vykdė savo apeigas. Ir pajunti jų skaisčią ir aukštą mintį.“ Jurgis Savickis
 
Jurgis Savickis –XX a. pirmosios pusės lietuvių modernizmo atstovas, kurio kūryboje ypač išryškėjo europietiška pasaulėjauta, intelektualumas bei estetizuotas požiūris į tikrovę. Būdamas profesionalus diplomatas, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje, todėl jo literatūrinis palikimas yra persmelktas kosmopolitizmo, kelionių įspūdžių bei atstumo nuo provincijos dvasios. Savickio proza pasižymi lakoniškumu, ironija, subtiliu psichologizmu ir gebėjimu perteikti sudėtingas žmogaus būties peripetijas per detales, vengiant deklaratyvaus moralizavimo ar sentimentalaus heroizavimo.
 
Autoriaus kūryboje svarbią vietą užima tragikomiškas pasaulio suvokimas, kuriame gyvenimo absurdas susipina su subtiliu estetizmu ir žaisminga, kartais net kiek ciniška intonacija. Jis atsisakė tradicinio pasakojimo būdo, eksperimentavo su forma ir siužeto struktūra, taip priartindamas lietuvių literatūrą prie Vakarų Europos modernizmo tendencijų. Savickio novelės – tai tarsi tikrovės fragmentai, kuriuose svarbiausia tampa ne išorinis įvykis, o subjektyvus, kartais netikėtas situacijos vertinimas, atveriantis žmogaus prigimties prieštaringumą ir egzistencijos trapumą. Šioje citatoje, kurioje autorius aprašo savo dienas Atėnuose taip pat galite pajusti ironišką požiūrį į to metų Atėnus.
 
Maištinga Siela

Graikija, Graikų kalba. Kaip graikų pavardžių priesagos atspindi gyvenamąjį regioną? (Žemėlapis)

 Sveiki,

 

Besidomintiems Graikija, jos kultūra ir kalba aptikau tokį įdomų graikų pavardžių priesagų paplitimą, pagal kurį galima daugmaž nustatyti, iš kokios graiko ar bent jau tavo giminės pavardė yra kilusi. Šiaip nebūčiau dalinęsis, jeigu nebūčiau sužinojęs apie savo mėgstamo graiko Konstantino Kavafio (1863-1933) pavardės kilmę. Pasirodo, pavardė Kavafis (Καβάφης) yra turkiškos kilmės. Graikijoje daug pavardžių atsirado turkų valdymo laikotarpiu, o turkų kalba dažnai būdavo naudojama pavardėms formuoti. Kavafis graikų kalboje reiškia „šunsnukis“, o jo tėvo pavardė buvo Kavafis. Poetas pasirinko naudoti šią pavardę, o tai rodo, kad jis buvo susijęs su Egipto graikų bendruomene, kurioje šios pavardės buvo paplitusios. Pats poetas gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Aleksandrijoje, Egipte, todėl jo pavardė atspindi šią geografinę ir kultūrinę tapatybę.

 

Graikų pavardžių priesagos yra puikus pavyzdys, kaip kalba gali atspindėti geografinę ir istorinę kilmę. Šios priesagos ne tik nurodo asmens pavardę, bet ir nuskambina kaip regioninis kodas, padedantis atsekti protėvių gyvenamąsias vietas. Pavyzdžiui, jei išgirsite pavardę, kuri baigiasi priesaga "-akis" (-άκης) arba "-idis" (-ίδης), didelė tikimybė, kad asmuo yra kilęs iš Kretos salos. Šios priesagos yra itin paplitusios Kretoje ir tapo beveik šios salos simboliu, atspindinčiu jos unikalumą.

 

Kitoje Graikijos dalyje, Peloponeso pusiasalyje, vyrauja kitokia tendencija. Čia dažnai galima sutikti pavardes su priesaga "-opoulos" (-όπουλος), kuri tradiciškai reiškia "sūnus". Pavyzdžiui, garsioji operos solistė Maria Callas (1923-1977), kurios tikrasis vardas Maria Anna Cecilia Sophia Kalogeropoulos, nors ji ir gimė graikų emigrantų šeimoje JAV. Ši priesaga yra glaudžiai susijusi su Peloponeso regiono istorija ir kultūra, o pavardės, tokios kaip Papadopoulos, liudija apie tėvo vardo perdavimą iš kartos į kartą. Tai savotiška regioninė tradicija, kuri atspindi skirtingas pavardžių formavimo tradicijas, būdingas skirtingoms Graikijos dalims.

 

Tuo tarpu, graikų diasporos, gyvenusios Pontu ir Mažojoje Azijoje, pavardės turi savo unikalų charakterį, kuris dažnai yra paveiktas turkų kalbos. Pavardės su priesagomis "-idis" (-ίδης), "-iadis" (-ιάδης) ir "-oglou" (-όγλου) yra būdingos šiam regionui ir atspindi ilgą ir sudėtingą graikų-turkų kultūrinių mainų istoriją. Šios pavardės yra puikus pavyzdys, kaip kalbinės priesagos gali liudyti apie istorinius įvykius ir kultūrinius pokyčius, o tai padeda geriau suprasti Graikijos istorijos daugiasluoksniškumą.

 

Maištinga Siela

Graikijos 1 ir 2 euro monetų simbolika: Atėnės pelėda ir Europos pagrobimas

Sveiki,

 

Graikų 1 euro moneta atspindi vieną žymiausių senovinių monetų – Atenų tetradachmą. Ši sidabrinė moneta, kaldinta maždaug 400 – 425 m. pr. Kr. (siekia ir 500 m. pr. Kr.), buvo plačiai naudojama visame Viduržemio jūros regione ir vaidino svarbų vaidmenį Periklio auksinio amžiaus metu. Vienoje monetos pusėje buvo vaizduojama deivė Atėnė, o kitoje – pelėda, Atėnės simbolis, kuris buvo laikomas šventu ir simbolizavo išmintį bei žinias.

 

„Europos pagrobimas“ – tai vienas iš graikų mitologijos siužetų, vaizduojantis Europos, finikiečių karaliaus Agenoro dukters, pagrobimą. Šis mitas yra vienas iš populiariausių ir dažniausiai vaizduojamų graikų meno kūriniuose, o jo motyvas taip pat panaudotas ant graikiškos 2 eurų monetos.

 

Maištinga Siela

Graikija. Graikijos vėliava. Vėliavos istorija, evoliucija (1769–2025)

 

Antikos kultūra: kokias šiaulaikines knygas skaityti apie antikos mitus ir legendas? Ariadnė, Kirkė, Achilo giesmė, Mergelių tyla ir kt.

Sveiki,

Pastebėjau, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje vėl išpopuliarėjo verstinė grožinė literatūra, kuri šiuolaikiškai pertransformuoja senovės graikų legendas ir mitus. Vaikystėje turėjau N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ vertimą, nepaprastai patikdavo tas hierarchinis ir sudėtingas graikų dievų pasaulis. Prieš kelerius metus perleido šį pasaulinį šedevrą nauju viršeliu ir vizualiai patraukliu leidimu.

Džiugu, kad Lietuvoje populiarūs amerikiečių rašytojos Madeline Miller romanai „Achilo giesmė“ ir „Kirkė“, kurių tiražus nuolat pakartoja „Baltos“ lankos. „Alma littera“ pradėjo versti ir leisti Jennifer Saint romanus „Ariadnė“, „Elektra“ – pastarieji leidžia mitus permąstyti iš moteriškosios perspektyvos kaip, beje, ir Pat Barker „Mergelių tyla“ ir „Trojos moterys“.

SENOVĖS GRAIKIJOS LEGENDOS IR MITAI

Nikolajus Albertovičius Kunas (rus. Николай Альбертович Кун, 1877 m. gegužės 21 d. Maskva – 1940 m. vasario 28 d. Maskva) buvo rusų rašytojas, pedagogas ir istorikas, labiausiai žinomas dėl savo knygos „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Ši knyga, pirmą kartą išleista 1922 m., tapo itin populiari ir buvo daugybę kartų perleista įvairiomis kalbomis.

ARIADNĖ

Jennifer Saint yra britų rašytoja, šiuo metu itin populiari dėl savo knygų, kuriose ji perpasakoja moterų istorijas iš graikų mitologijos. Jos darbai iš naujo pažvelgia į gerai žinomus mitus, suteikdami balsą moterims, kurios dažnai buvo nustumtos į šešėlį tradicinėse istorijose.

Jos debiutinis romanas „Ariadnė“ (angl. „Ariadne“), išleistas 2021 m., sulaukė didelio pasisekimo ir kritikų pripažinimo. Knyga pasakoja apie Ariadnės, Mino dukters, padėjusios Tesėjui įveikti Minotaurą, istoriją.

Po sėkmingo debiuto Jennifer Saint išleido antrąjį romaną „Elektra“ (angl. „Elektra“), kuris taip pat sulaukė didelio populiarumo. Ši knyga pasakoja apie tris moteris – Klitaimnestrą, Elektrą ir Kasandrą – kurių likimai susiję su Atrėjo prakeiksmu. 2023 m. pasirodė ir trečiasis romanas „Atalanta“ (angl. „Atalanta“). 2024 m. planuojama išleisti knygą apie Herą (angl. „Hera“).

MERGELIŲ TYLA

Pat Barker (g. 1943 m. Šiaurės Jorkšyre, Anglijoje) yra garsi britų rašytoja, labiausiai žinoma dėl savo romanų apie Pirmąjį pasaulinį karą ir moterų vaidmenį istorijoje, taip pat dėl naujų interpretacijų graikų mitų. Ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant prestižinę Bookerio premiją.

Pirmąjį didelį pripažinimą Pat Barker pelnė su „Atgimimo“ trilogija (angl. „Regeneration Trilogy“), kurią sudaro romanai „Atgimimas“ (angl. „Regeneration“, 1991), „Akių vartai“ (angl. „The Eye in the Door“, 1993) ir „Kelias vaiduoklių link“ (angl. „The Ghost Road“, 1995). Ši trilogija, paremta tikrais istoriniais faktais, pasakoja apie psichologinę Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenusių kareivių būklę. „Kelias vaiduoklių link“ 1995 m. buvo apdovanotas Bookerio premija.

„Mergelių tyla“ (angl. „The Silence of the Girls“, 2018), leidykla „Baltos lankos“, 2022 m. Ši knyga perpasakoja Trojos karo istoriją iš belaisvių moterų, Briseidės ir kitų, perspektyvos.

KIRKĖ, ACHILO GIESMĖ

Madeline Miller yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose ji iš naujo interpretuoja klasikinius graikų mitus, suteikdama jiems šiuolaikinį atspalvį ir gilinasi į personažų psichologiją. Jos knygos sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje. Madeline Miller nuo vaikystės domėjosi graikų mitologija ir klasikine literatūra. Šis susidomėjimas paskatino ją studijuoti klasikinę filologiją Brauno universitete, kur ji įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.

Jos debiutinis romanas „Achilo giesmė“ (angl. „The Song of Achilles“), išleistas 2011 m., sulaukė didelio pasisekimo ir buvo apdovanotas prestižine „Orange Prize for Fiction“ premija. Knyga pasakoja apie Achilo ir Patroklo meilės ir draugystės istoriją Trojos karo kontekste.

Antrasis Madeline Miller romanas „Kirkė“ (angl. „Circe“), išleistas 2018 m., taip pat sulaukė didelio populiarumo ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Ši knyga pasakoja apie Kirkę, burtininkę, kuri Homero „Odisėjoje“ paverčia Odisėjo vyrus kiaulėmis. Miller suteikia Kirkės personažui gylio ir sudėtingumo, atskleisdama jos gyvenimo istoriją ir motyvus.

Jūsų Maištinga Siela

Žodynas ir pokalbių knyga, vadovėlis graikų ir lietuvių kalba: universalus graikų kalbos vadovas, Margi raštai, 2011

 

Sveiki,

 

Toks kišeninis 2011 metų leidimas, kad vos didesnis už degtukų dėžutę. Ar kas nors naudojotės pačioje Graikijoje, ar naudingas?

 

Maištinga Siela

Likabeto kalva Atėnuose, Graikijoje: kuo ypatingas Likabeto kalnas: ką pamatyti Atėnuose?

 

Sveiki,

Atėnai itin baltas iš platus bei tankus miestas. Atrodo, kad nuo Akropolio atsiveria visas miestas, tačiau geriausiai ir puikiausiai jis matomas ne nuo Akropolio, o nuo tolėliau nuo centro esančios Likabeto kalvos. Toji kalva kuo puikiausiai matosi nuo Akropolio ir ten nueiti bei užkopti tikriausiai nuo Aktorpoio prireiktų pora valandų. Mano maža svajonė – ten užkopti esant naktinėms šviesoms. Labai saugu ir paprasta, nes yra funikulierius arba galima neskubant įvairiais takeliais užlipti pėsčiomis į 277 metų aukštį, kuriame Atėnai atsiveria kaip ant delno 360 laipsniu. Ant kalvos yra pastatyta Agios Georgios bažnyčia. Galima įeiti į vidų, fotografuoti draudžiama, nors padariau kadrą dar nepamatęs įspėjimo. Rytinėje pusėje yra įsikūrusi puiki kavinė, dienos metu ten nėra daug žmonių ir turistų, bet ką gali žinoti. Porcijos ten puikios, skanios graikiškos salotos, puikūs ir dideli ledų rutuliai (ne taip, kaip Lietuvoje už bumbuliuką šaukštu permoki kaip už nežinai ką). Vaizdai pasakiški, dėl jų čia verta grįžti kaskart ir lengvai pamedituoti virš miesto. Dalijuosi vaizdais.

Maištinga Siela

Likabeto kalvos vaizdas nuo Akropolio pusės (kitos nuotraukos darytos jau esant ant tos kalvos).

Viena seniausia Atėnuose esanti Panagia Kapnikarea bažnyčia: Εκκλησία της Παναγίας Καπνικαρέας

 

Sveiki,

Vaikštant Atėnų bulvarais senamiestyje galima pamatyti net kelias mažas, kone į žemę įsmegusias bažnytėles. Viena iš jų – Panagia Kapnikarea, laikoma viena seniausių Atėnuose esančių bažnyčių, manoma, kad ji pastatyta XI amžiuje, gal net apie 1050 metus. Tradicija buvo labai paprasta: bažnyčias statydavo ant pagonių šventyklų, manoma, kad ant Atėnės arba Demetros šventyklos. Ši bažnyčia išlikusi iki šių dienų, atidaryta ir lankoma turistų. Ji labai mažytė, kone miniatiūrinė, viduje tamsi, dvelkia senove, pasigrožėkite.

Maištinga Siela

Stiklinė skulptūra "Bėgikas" Graikijoje, Atėnuose: Dromeas - The Runner, a Modern Sculpture in Athens Greece

 

Sveiki,

Būnant Atėnų sostinėje teko ne kartą pamatyti šią didelę stiklinę skulptūrą, kuri vadinama Dromeas arba lietuviškiau „Bėgikas“. Jos istorija įdomi tuo, kad ji nebuvo skirta olimpinėms 2004 metų graikų žaidynėms, kaip dažnas mano, tačiau tapo Atėnų puošmena. Skulptūros autorius Costas Varotsos, kuris šį darbą pradėjo 1988 metais ir baigė 1994 m. iš įvairių stiklo lakštų sutvirtinimų. Efektas įspūdingas – bėgančio žmogaus siluetas. Pirmąkart skulptūra buvo kitoje vietoje, šalia metro, bet buvo baiminamasi, kad skulptūra subyrės, todėl ji perkelta į šią aikštę. Patys atėniečiai įvairiai vertino šį kūrinį: vieniems jis patiko, kitiems anuomet buvo per drąsus ir postmodernus. Atėnams apskritai tinka šis kūrinys, nes miestas turi ilgą bėgimo ir bėgikų istoriją, pradedant garsiojo Pheidippides iš Maratono mūšių lauko bėgimu ir baigiant šiuolaikiniais olimpiniais pasiekimais.

Maištinga Siela

Barbaro Athens Restaurant: Graikija, Atėnai, kur skaniai pavalgyti Atėnų centre?

 Sveiki,

Būnant Graikijos sostinės Atėnų centre gali iškilti klausimas, kur čia skaniai pavalgyti? Labai rekomenduoju, jeigu esate netoli apsistoję ar kokio turistinio objekto, pavalgyti. Kai svečiavausi neseniai Atėnuose, kasdien eidavau čia pavalgyti. Nepasakyčiau, kad labai pigu, tačiau Atėnų centre kainos ganėtinai panašios, skiriasi keliais eurais, tačiau Barbaro Athens Restaurant, kuris įsikūręs adresu Antinoros 42-44, Athina 161 21, Graikijoje, ir kuriame yra puikus porcijos, skonio ir kainos santykis. Pusryčiai skanūs, ypač graikiškos salotos, vakarienės – didžiulės porcijos, matote, kokį šašlyką teko sudoroti ir po jo nebesinorėjo žiūrėti vėl į meniu, nes skrandis buvo pilnutėlis. Restoranas pradeda dirbti tik nuo 12 dienos ir paprastai dirba iki vidurnakčio arba 1 nakties.

Jų oficialus puslapis: https://barbaroathens.gr/en/ 

Maištinga Siela

Eurovizija 2024: Ką aš manau apie šių metų dainų konkursą (mano top 5)

 Sveiki,

Nepaisant to, kad mano susidomėjimas „Eurovizija“ kasmet nyksta, tačiau išlieka kažin kokia tradicija vis tiek susiplanuoti „Eurovizinį naktinėjimą“ su užkandžiais. Kiek pamenu šį konkursą, niekas nesikeičia, išskyrus mano įžvalgos. Dabar galiu beveik 90 procentų tikslumu nuspėti, kas pateks į finalą ir jų pasirodymų sėkmę bei nesėkmę finale. Mano prognozuoto „nuo sofos“ šveicaro Nemo dainos „The Code“ sėkmė išsipildė, nes buvo iš esmės visi komponentai, ko reikėjo didžiajai scenai: jautri ir asmeninė žinutė pasauliui, aistringas ir perfekcionistinis pasirodymas, atviri klausimai apie lytiškumą.

Deja, esu senas nagas ir dainos grožio neįžvelgiau, tiesą sakant, dainų konkurse mažai pačių dainų, nes konkursas jau seniai tapo sprintu atlikėjams pa(si)reklamuoti ar tai būtų jų ego, ar tai būtų juokingas performansas, ar šalies įsisenėjusios problemos. Visgi visame tame renkuosi dainas tokias, kurias parsisiųsčiau ir klausyčiausi vien savo malonumui. Kitaip sakant, pagal savo skonį, todėl šveicaro pergalės daina, deja, kaip ir pernykštė, ne mano nugalėtojo daina, šios nesiklausyčiau malonumui, bet nereikia piktintis, juk visi puikiai žinome, kas yra „Eurovizija“, kad ir kaip idealizuotume šį konkursą, jis yra paviršutiniškas.

Visgi „Eurovizija“ atspindi europines problemas, kurios nesvetimos ir Lietuvai. Dar niekad tiek nebuvo daug LGBTQ+ turinio, kurį demonstravo ir žiūrovo salė, ir šalių atlikėjai. Skandalingu laikomas Didžiosios Britanijos pasirodymas arba ispanės šokėjai gėjai galėjo varžytis nebent su demonine Airijos atlikėja iš siaubo filmų. O ką jau kalbėti apie šio sezono laimėtojo atvirumą apie savo binarinį lytiškumą, kuris eilinį sykį sukėlė ant kojų viena akimi žiūrinčius Lietuvos homofobus ir transfobus ant kojų.

Ką gi aš matau? Ogi žmogaus teisių trūkumą Europoje. Kai kuriose šalyse, nors įstatymai jau ir priimti lygiateisiškumui įteisinti, bet visgi žmonių sąmonėje daug kur vyrauja atmetimo reakcija, nepritarimas, neapykanta. Šiaip ne veltui „Eurovizija“ tapo įvairovės lytiškumo klausimais arena, nes tai iš tikrųjų politikų neveiksnumo padarinys. Jeigu viskas būtų gerai ir įvairovė būtų pripažinta, ar bereiktų atlikėjams kiekviename interviu dėstyti apie savo asmenines patirtas kančias dėl diskriminacijos ir patyčių? Taigi, kad ne. Vadinasi, „Eurovizija“, nors ir spalvinga bei marga kaip karnavalas, bet ji tampa skaudžiu protestu prieš normatyvųjį pasaulį, kuriame dauguma „apsitvėrę“ save kaip VERTYBIŲ VISUOMENĖ ir atmeta iš esmės kitus ir politizuoja mažumų sąskaita. Mūsų Silvester Belt nėra jokia išimtis. Šis politinis fonas labai smarkiai buvo išreikštas ir Izraelyje vykusioje „Eurovizijoje“.

Kiti poliniai ir neišvengiami aspektai yra Ukrainos ir Rusijos karas, jo fonas prigesintas, nes eliminuotos Baltarusija su Rusija tiesiog nebegalėjo sukelti tokios konfrontacijos, kurią galbūt patyrė Izraelis, nes Švedijoje nemažai Palestiną palaikančių žmonių, kurie protestavo prieš Izraelį. Aš šiuo klausimu susilaikysiu, nes neturiu itin aiškios pozicijos.

Kitas skandaliukas. Nyderlandų atstovo pasireiškęs smurtas prieš „Eurovizijos“ darbuotoją nuskambėjo itin griežtai. Šalis diskvalifikuota pačiame finale, turint galvoje, kad atlikėjas turėjo didelius šansus būti dešimtuke. Kitą vertus, teko girdėti, kad atlikėjas tiesiog prašė po repeticijos jo nefilmuoti, o jį filmavo ir už sudrausminimą tiesiog jį įskundė kaip smurtautoją. Esame labai jautrūs, jeigu tai tiesa.

Visgi džiaugiuosi šiokia tokia Lietuvos sėkme. Tikėjausi, kad būsime bent dešimtuke, bet ne. Pakartojome prieš keletą metų Monikos Liu „Sentimentų“ rezultatą. Visgi daina mūsų išsiskirianti ir gera, tačiau visumoje daugelis šalių labai puikiai investuoja į pasirodymų šou. Mes, deja, itin daug padaryti ir parodyti su visomis konstrukcijomis ir užpakalių krutinimais nelabai galime, tad (bent jau man) pasirodymo prasme vizualumas pranyko visame kontekste, bet tik dėl to, kad kiti pasistengė. Geresnio varianto, manau, iki šiol neturėjome ką išsiųsti. Ypač „Eurovizijai“ netiktų antrosios vietos Shower pasirodymo daina, kuri susilietų su latvių ir vokiečių kur kas geresniais ir įtaigesniais pasirodymais, nors mūsų komisija būtų juos išsiuntusi...

Pastebiu tendenciją, kad grįžta daina kaip pokštas, komiški siužetai ir pasirodymai, kurie atrodo labai primityvūs ir savito lėkšto humoro, turiu galvoje suomius, estus ir tuos pačius olandus, kurie savaip laužia „Eurovizijos“ kodą ir išplėšia balsų, nors man šie kūriniai nebuvo nei juokingi, nei įdomūs.

Stebėjau be didesnio azarto, tačiau pasižymėjau dainų topą, kurių kūrinius paklausyčiau ir vėl, nepaisant kaip vulgariai, keistai ar gerai jie scenoje pasirodė.

Nr. 1 Kroatija. Baby Lasagna - Rim Tim Tagi Dim

Mano favoritas. Mėgstu tuos pop roko elementus. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, manau, kad antrąsias vietas užėmę atlikėjai buvo vertesni laimėti.

Nr. 2 Didžioji Britanija. Olly Alexander - Dizzy

Žinau, nieko nesakykite. Viename lietuviškame homofobijos forume užmačiau ištisą neapykantos bangą. Daugelis tiesiog keiksnodami žėrė savo „nuomonę“ apie Olly, aprangą, orgijas, Dievą ir moralę. Kažin, kada jie buvo paskutinįkart Bažnyčioje, kad tokie moralūs? Ir kaip išvis jų moralė leidžia žiūrėti šį pasirodymą? Daina, pagal kurią šokčiau gatvėje po meilės lietumi, kaip sakytų „Dinamika“.

Nr. 3 Ukraina. alyona alyona & Jerry Heil - Teresa & Maria

Ša. Visai ne dėl politikos. Kad ir kokie įvykiai ten vyktų, man daina patiko dėl pačios dainos. Ir pasirodymas ir tas bažnytinis sakralus priedainis... Aną savaitę prieš miegą vietoj poterių niūniavau. Tiesiog geras kūrinys ir šios klausyčiausi toliau.

Nr. 4 Graikija. Marina Satti – ZARI

Jaunatviškas graikės pasirodymas su man patikusiais etniniais elementais. Šios dainos išvis nežinojau, todėl po finalo perklausiau dar kartą ir taip. Man ji patinka.

Nr. 5 Portugalija. iolanda – Grito

Šiaip šiemet su baladėmis ne kas, labai išsikvėpęs žanras. Nežinau, kokia baladė turėtų būti, kad ji tiktų „Eurovizijoje“ ir paimtų širdis (na gal dar prancūzo), tačiau šiemet suklusau klausydamasis šios dainos. Ypač kūrinio pradžioje... Toji graži, gili kaip rauda portugalų moteriška daina man priminė 2008 puikų kitos portugalės Vânia Fernandes „Senhora Do Mar“ kūrinį. Gal kas žinote, kokio panašaus turinio puikių muzikos albumų portugalų kalba?

P. S. Buvo ir kitokių dainų, kurias mielai antrąkart paklausyčiau atitinkame kontekste, pavyzdžiui, brolių dvynių Švedijos daina, ispanės. Nustebino jautrus Prancūzijos pasirodymas, nors labiau pasirodymas, nei kūrinys. Pašokčiau pagal austrės dainą. Taigi tiek šiemet.

Jūsų Maištinga Siela 

Šeštadienis lovoje: Literatūra ir menas, Kultūros barai, Christina Aguilera "Bionic", Sigitas Parulskis "Kaip aš mečiau", Laužikai "Graikija"

 Sveiki,

 

Šeštadienis lovoje su kultūriniais leidiniais, Sigitu Parulskiu ir elektroninės muzikos albumu „Bionic“. Niekur neskubu. Mėgaujiesi šiltu oru, plūstančiu iš balkono. Namiškiai tepa mažus oranžinius sumuštukus su lašiša ir citrina, netrukus sėsime prie Chardonay ir klausysimės muzikos iš YouTubo, kvepės levandomis nuo aromatinių žvakių ir viskas bus kaip kiekvieną savaitgalį. Viskas ramiai kaip tik ir gali būti šeštadienio vakarą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Anželika ir Rimvydas Laužikai apie Atėnus, Graikijos sostinės pavadinimo kilmę ir sąsajos su Lietuva

 Sveiki,

 

„Atėnai daugumos europiečių mintyse yra daugiau legenda nei topografinė tikrovė. Kartais – banali, faktologiškai teisinga, iškalta mokyklose, bet iki galo nesuprasta, tokia kaip „Graikijos sostinė‘, „demokratijos tėvynė“ ar „Europos kultūros lopšys“. Toks šio miesto pavadinimas, iš moteriškosios giminės vienaskaitos (Atėnė, Ἀθηνᾶ) perkeistas į vyriškosios daugiskaitą. Kartais tai savotiška aukso amžiaus nostalgija, tokia kaip „Vilniaus ateneumas“ ar „Šiaurės Atėnai“. Kitais atvejais – agresyvi kaip „Akropolio“ prekės ženklas, keičiantis nusistovėjusias kultūrines reikšmes. Kai kada tai kelias reikšmes jungiantis pokštas, panašus į grafičių mėgėjų išpurkštą ant Vilniaus senamiesčio sienos: „Koks Akropolis, tokie ir Šiaurės Atėnai“. Andželika ir Rimvydas Laužikai iš knygos „Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (Terra Publika, 2020).

 

Mūsų masinės kultūros vartojimo sferoje Graikija ir jos sostinė Atėnai neretai atrodo kaip kokia Atlantida, nugrimzdusi civilizacija su baltas tunikas vilkinčiais polio gyventojais. Laužikų knyga apie Graikiją šiek tiek leidžia permąstyti tikrojo patyrimo ir vadovėlinio gaikiškojo sapno ribas ir pamatyti kiek margesnį tikrovės variantą.

 

Jūsų Maištinga Siela