6 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Patricia Duncker, Ocean Vuong, Michael Cunningham, Madeline Miller, Linas Jegelevičius

Patricia Duncker (g. 1951 m.) yra britų romanistė ir akademikė, gimusi Jamaikoje, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo praleidusi Anglijoje. Jos išsilavinimas apima anglų literatūros studijas Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, o vėliau ji dėstė literatūrą ir kūrybinį rašymą įvairiuose universitetuose, įskaitant Mančesterio universitetą, kuriame yra šiuolaikinės literatūros profesorė emeritė. Duncker kūryba pasižymi intelektualumu, žaidimu su literatūrinėmis konvencijomis ir giliu žvilgsniu į tapatybės, sekso, proto ir kalbos temas. Ji dažnai naudoja intertekstualumą, dialogą su filosofais ir kitais rašytojais, kurdama sudėtingus ir provokuojančius pasakojimus.

Romanas „Haliucinuojantis Foucault“ (angl. „Hallucinating Foucault“, 1996 m.) yra vienas garsiausių Patricios Duncker kūrinių, pelnęs Dillons First Fiction Award ir McKitterick Prize apdovanojimus. Tai iš esmės postmodernus „literatūrinis trileris“, pasakojantis apie neįvardytą Kembridžo universiteto doktorantą, kuris tampa maniakiškai apsėstas savo tyrimo objekto – ekscentriško ir galimai bepročio prancūzų rašytojo Pauliaus Michelio. Laiškų, dienoraščių ištraukų ir stebėjimų pavidalu knyga seka pasakotojo kelionę į Prancūziją, kur jis bando išgelbėti Michelį iš psichiatrijos ligoninės, vis labiau įsitraukdamas į keistą ir intymų santykį su savo herojumi, kurio gyvenimas ir kūryba persipina su filosofo Michelio Foucault idėjomis.

„Haliucinuojantis Foucault“ romane LGBTQ temos yra esminės ir nuolat besikartojančios, formuojančios tiek siužetą, tiek pagrindinių veikėjų tapatybes. Visų pirma, paties Pauliaus Michelio homoseksualumas yra centrinė jo asmenybės ir kūrybos ašis. Pasakotojas, tyrinėdamas Michelio darbus, suvokia, kad šio rašytojo požiūris į šeimą, visuomenę, heteroseksualią meilę ir politiką visada buvo „autsaiderio“, gėjaus, pozicija. Tai atsispindi ir paties Michelio santykyje su filosofu Micheliu Foucault, kuris, nors ir nebuvo tiesiogiai susijęs su Michelio gyvenimu, jam tapo savotiška mūza ir mylimuoju skaitytoju, sukuriant įsivaizduojamą, intensyvų intelektualinį ir emocinį ryšį, peržengiantį tradicines meilės sampratas.

Antra, romanas gilinasi į seksualinio tapatumo fluidiškumą ir pažeidžiamumą. Pasakotojas, nors save ir laiko heteroseksualu, patiria stiprų fizinį ir emocinį potraukį Pauliui Micheliui, netgi įsitraukdamas į sudėtingą „meilės trikampį“ su juo ir savo mergina. Šis netikėtas potraukis gėjui Micheliui verčia pasakotoją pervertinti savo paties seksualinę orientaciją ir tapatybę, atskleisdamas, kaip lengvai ir nenuspėjamai gali kisti žmogiškasis geismas. Duncker knyga drąsiai griauna griežtus seksualumo apibrėžimus ir tyrinėja geismo, obsesijos bei intelektualinės aistros ribas, kurios dažnai peržengia socialiai priimtinas normas.

Trečia, romanas, per Foucault filosofiją ir Michelio gyvenimą, nagrinėja proto ir beprotybės, socialinės kontrolės ir laisvės temas, kurios istoriškai buvo glaudžiai susijusios su LGBTQ asmenų patirtimi. Michelio uždarymas psichiatrijos ligoninėje, galimai susijęs su jo nekonvenciniu gyvenimo būdu ir seksualumu, atspindi visuomenės bandymus kontroliuoti ir marginalizuoti tuos, kurie neatitinka normatyvinių lūkesčių. Tokiu būdu Duncker subtiliai kelia klausimus apie tai, kaip valdžios struktūros ir visuomenės normos paveikia individo tapatybę ir laisvę, ypač tuos, kurie gyvena už „normalumo“ ribų.

Oceanas Vuongas (g. 1988 m.) yra išskirtinis šiuolaikinis amerikiečių poetas, eseistas ir romanistas, gimęs Hošimino mieste, Vietname. Būdamas vos dvejų metų, kartu su šeima, kaip karo pabėgėliai, jie išvyko iš Vietnamo ir, praleidę laiką pabėgėlių stovykloje Filipinuose, galiausiai gavo prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vuongo kūrybai milžinišką įtaką padarė jo paties išgyvenimai: imigrantas, pirmasis savo šeimoje, išmokęs skaityti ir rašyti, ir atvirai save identifikuojantis kaip gėjų. Jo kūryboje, apdovanotoje daugybe prestižinių apdovanojimų, subtiliai persipina sudėtingos temos, tokios kaip atmintis, trauma, kalba, tapatybė, rasė ir seksualumas.

„Žemėje žavūs mes tik akimirką“ (angl. „On Earth We're Briefly Gorgeous“, 2019 m.) yra debiutinis ir plačiai pripažintas Oceano Vuongo romanas, parašytas laiško forma. Knyga yra jauno vietnamiečių kilmės amerikiečio, pravarde Mažas Šuo (Little Dog), intymus laiškas jo rašyti nemokančiai motinai. Šiuo laišku Mažas Šuo pasakoja apie savo šeimos istoriją, prasidėjusią dar prieš jam gimstant – su Vietnamo karo traumuojančiomis patirtimis, priklausomybėmis, smurtu ir meilės ieškojimu imigrantų bendruomenėje Konektikute. Tai gilus, poetiškas ir skausmingai nuoširdus pasakojimas, atskleidžiantis sudėtingus šeimos ryšius ir bandymą įprasminti savo išgyvenimus.

Romane „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ LGBTQ temos yra neatsiejama pasakojimo dalis ir giliai persipina su kitomis svarbiomis temomis. Pagrindinis veikėjas Mažas Šuo nuo pat mažens suvokia esąs gėjus, ir knyga atvirai bei jautriai nagrinėja jo brendimo, tapatybės paieškų ir susitaikymo su savo seksualine orientacija procesą. Mažo Šuns patirtys atskleidžia, su kokia diskriminacija ir nesupratimu gali susidurti LGBTQ asmenys, ypač tie, kurie gyvena kultūrinės ir socialinės normos spaudime. Romane detaliai aprašomi Mažo Šuns pirmieji romantiški santykiai su Trevoru – baltu jaunuoliu, kurį jis sutinka dirbdamas tabako laukuose. Šie santykiai yra pilni aistros, skausmo ir pažeidžiamumo, atspindintys ne tik homoseksualios meilės niuansus, bet ir klasių, rasių bei priklausomybių problemas. Vuongas nebijo atvirai kalbėti apie intymumą, seksualumą ir kūniškumą, pabrėždamas jų svarbą žmogaus patirčiai. Knyga taip pat kritiškai tyrinėja tradicines vyriškumo sampratas ir stereotipus, ypač Amerikos visuomenėje, rodydama, kaip griežtos lyties ir vyriškumo normos gali slopinti tikruosius jausmus ir troškimus. Galiausiai, LGBTQ patirtys romane glaudžiai susijusios su trauma – tiek asmenine, tiek kolektyvine, patirta dėl karo, skurdo, priklausomybių ir visuomenės atstūmimo, o Mažo Šuns atvirumas savo seksualumui tampa pažeidžiamumo, bet kartu ir stiprybės bei autentiškumo išraiška.

Michaelas Cunninghamas (g. 1952 m.), Pulitzerio premijos laureatas, yra vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų, kurio kūryba dažnai narsto sudėtingas žmogiškąsias patirtis: meilę, praradimą, tapatybę ir psichinę sveikatą. Nors jo romanuose nuolat iškyla homoseksualumo temos, pats autorius atsisako būti įvardijamas išskirtinai kaip „gėjų rašytojas“, pabrėždamas, kad jo darbai aprėpia universalias patirtis. Vis dėlto, Cunninghamas atvirai save identifikuoja kaip gėjų rašytoją, taip pat kaip baltą vyrą, viduriniosios klasės atstovą ir amerikietį, o tai natūraliai atsispindi jo kūryboje.

Vienas ryškiausių Cunninghamo kūrinių yra 1998 metais išleistas romanas „Tos valandos“ (angl. „The Hours“), už kurį jam buvo skirta prestižinė Pulitzerio premija. Pagal šią knygą 2002 metais pastatytas filmas „Valandos“, pelnęs „Oskaro“ apdovanojimą. Romano siužetas meistriškai supina trijų skirtingų moterų – rašytojos Virginijos Woolf 1923 metais, namų šeimininkės Lauros Brown 1949 metais ir šiuolaikinio Niujorko gyventojos Clarissos Vaughan – gyvenimus. Jas visas sieja sudėtingi santykiai su Virginijos Woolf romanu „Ponia Delovėj“, ir kiekviena iš jų kovoja su savo vidiniais demonais, ieškodama prasmės ir laimės per vieną lemtingą dieną.

„Tos valandos“ stipriai siejasi su LGBTQ temomis per Clarissos Vaughan ir jos artimiausių žmonių patirtis. Clarissa yra lesbietė, o jos geras draugas, poetas Richardas, su kuriuo ji palaiko gilų ir kompleksišką ryšį, serga AIDS. Romano kontekste Richardo liga ir artėjanti mirtis tampa ne tik individualios kančios, bet ir platesnio AIDS epidemijos poveikio gėjų bendruomenei simboliu. Nors Virginijos Woolf ir Lauros Brown homoseksualūs santykiai tiesiogiai neakcentuojami, knyga subtiliai tyrinėja jų vidinius konfliktus, nekonvencinius jausmus ir visuomenės normų varžančią įtaką, kuri gali būti interpretuojama platesniame LGBTQ patirčių kontekste.

Michaelo Cunninghamo romanas „Tos valandos“ yra jautrus ir įžvalgus pasakojimas, kuris per trijų skirtingų moterų gyvenimus nagrinėja universalias žmogiškąsias temas – meilę, praradimą, tapatybę ir savęs paieškas. Jame subtiliai, tačiau ryškiai įpinta LGBTQ tematika, atspindinti autoriaus asmeninę perspektyvą ir šios bendruomenės patirtis. Knyga kviečia diskutuoti apie tai, kaip kiekvienas individas atranda savo vietą pasaulyje, ypač tie, kurie jaučiasi esantys „kitokie“ ar neatitinkantys visuomenės lūkesčių, ir tokiu būdu įtraukia LGBTQ patirtis į platų ir visuotinį žmogiškosios būties naratyvą.

Madeline Miller (gimusi 1978 metais Bostonas, Masačusetsas, JAV) yra apdovanojimų pelniusi amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose naujai interpretuojami senovės graikų mitai ir epai. Baigusi Brauno universitetą (Brown University) su klasikos magistro laipsniu, ji daugiau nei dešimtmetį mokė lotynų ir graikų kalbų bei klasikos vidurinėje mokykloje. Šios žinios ir aistra antikos kultūrai leidžia jai kurti gilius, psichologiškai turtingus personažus ir pasakojimus, kurie įtraukia šiuolaikinius skaitytojus. Jos kūryba pasižymi poetine kalba, gilumu ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per mitologinių istorijų prizmę.

Madeline Miller romanas „Achilo giesmė“ (orig. „The Song of Achilles“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2011 metais. Šis romanas, paremtas Homero „Iliada“, perrašo Trojos karo įvykius ir pasakoja apie legendinio graikų herojaus Achilo gyvenimą iš jo mylimojo, Patroklo, perspektyvos. Knyga aprašo Patroklo tremtį, jo ir Achilo draugystės pradžią, kuri pamažu perauga į gilią, intymią meilę, ir jų bendrą likimą, persmelktą pranašysčių, karo žiaurumo ir tragedijos. Romanas pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar „Women's Prize for Fiction“) apdovanojimą 2012 metais ir tapo pasauliniu bestseleriu.

Romano sąsajos su LGBTQ+ temomis yra itin stiprios ir esminės pasakojimui, nes knygos centre yra homoseksualių vyrų meilės istorija.

Pirmiausia, „Achilo giesmė“ yra romantiška homoseksualių vyrų meilės istorija, kurią pasakoja pats Patroklas. Nors Homero „Iliadoje“ Achilo ir Patroklo santykių prigimtis yra interpretuojama įvairiai (kaip artima draugystė ar romantiška meilė), Madeline Miller aiškiai ir nedviprasmiškai vaizduoja juos kaip įsimylėjusius partnerius. Knyga detaliai aprašo jų santykių raidą nuo vaikystės draugystės iki giliausios meilės ir intymumo, pabrėždama abipusį atsidavimą, švelnumą ir aistrą. Miller geba perteikti jų ryšio gilumą ir reikšmę, padarydama jį romano emociniu ir siužetiniu varikliu.

Antra, romanas nagrinėja homoseksualumo priėmimą ir atmetimą senovės Graikijos kontekste. Nors senovės Graikijoje homoseksualūs santykiai (ypač pederastija, t.y. santykiai tarp vyresnio vyro ir paauglio) nebuvo visiškai tabu ir turėjo tam tikrą socialinę vietą, Miller parodo ir jų sudėtingumą bei galimą visuomenės nepriėmimą, ypač kai kalbama apie lygiateisius santykius tarp dviejų suaugusių vyrų, tokių kaip Achilas ir Patroklas. Achilo motina, deivė Tetidė, nuolat niekina Patroklą ir stengiasi juos išskirti, kas atspindi ne tik motinos pavydą, bet ir tam tikrą priešiškumą, nukreiptą prieš jos sūnaus pasirinktą meilę. Tai rodo, kad net ir „atviresnėse“ kultūrose homoseksualūs santykiai galėjo susidurti su pasipriešinimu ar bandymu juos kontroliuoti.

Galiausiai, knyga normalizuoja ir humanizuoja homoseksualius santykius. Per istorinį ir mitologinį pasakojimą, Miller suteikia galimybę plačiai auditorijai pamatyti ir pajusti homoseksualios meilės grožį, tragizmą ir gilumą. Ji neprimeta šiuolaikinių etikečių, bet leidžia skaitytojams patiems išgyventi šių dviejų vyrų ryšį, suprasti jų emocijas ir iššūkius. „Achilo giesmė“ tapo vienu sėkmingiausių LGBTQ+ tematikos romanų, sujungiančiu klasikinę literatūrą su šiuolaikiniu jautrumu ir padedančiu plėsti homoseksualių istorijų matomumą populiariojoje kultūroje.

Linas Jegelevičius (gimęs 1971 m.) yra Lietuvos žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Jo biografija apima ne tik aktyvų darbą žiniasklaidoje, bet ir įdomias bei įvairias gyvenimo patirtis, įskaitant ilgametį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač Majamyje ir Niujorke, kur jis dirbo įvairius darbus, tarp jų – kruiziniuose laivuose ir naktiniuose klubuose. Šios patirtys, susidūrimas su skirtingomis kultūromis ir socialinėmis realybėmis, turėjo didelę įtaką jo asmenybės formavimuisi ir kūrybai. Linas Jegelevičius yra žinomas dėl savo atviro ir drąsaus požiūrio į visuomenės problemas, o jo kūryba neretai remiasi asmeninėmis išgyvenimais, suteikdama autentiškumo ir gylio jo pasakojimams.

Lino Jegelevičiaus romanas „Nuogas prieš jus“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2006 metais. Ši knyga yra išskirtinis kūrinys lietuvių literatūroje dėl savo drąsaus ir atviro asmeninės patirties nagrinėjimo, ypač liečiant homoseksualumo temą. Romanas pasakoja apie autoriaus emigranto patirtis Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo tapatybės paieškas ir sudėtingą asmeninę kelionę susiduriant su savo seksualine orientacija.

Romano sąsajos su LGBTQ+ temomis yra itin stiprios ir tiesioginės, nes knyga atvirai narplioja pagrindinio veikėjo bandymus paneigti savo homoseksualią prigimtį. Tai yra esminis knygos siužeto ir psichologinio gylio elementas. Autorius be pagražinimų pasakoja apie vidinę kovą, kurią išgyvena personažas, susidūręs su savo seksualine orientacija visuomenėje, kuri nėra linkusi jos priimti.

Pirmiausia, romanas gilinasi į tapatybės slėpimo ir atsiskleidimo (angl. coming out) procesą. Knygoje vaizduojami personažo bandymai prisitaikyti prie heteronormatyvinių lūkesčių, jo bandymai kurti santykius su moterimis, ieškant „normalumo“ ir visuomenės priėmimo. Tai yra skausminga ir nuolatinė kova su savimi, kuri atspindi daugelio LGBTQ+ asmenų patirtį, gyvenant „dvigubą“ gyvenimą dėl visuomenės spaudimo ir baimės būti atstumtiems. Romane detaliai atskleidžiamos emocinės ir psichologinės pasekmės, kurias sukelia autentiškumo neigimas.

Antra, knyga svarbi tuo, kad ji atvirai kalba apie homoseksualumo patirtis Lietuvoje ir užsienyje 10-ojo dešimtmečio ir 2000-ųjų pradžios kontekste. Nors veiksmas vyksta ir JAV, kur autorius susidūrė su atviresne aplinka, knyga vis tiek atspindi tuometines nuostatas ir iššūkius, susijusius su homoseksualumu. Romanas prisideda prie to meto LGBTQ+ diskurso Lietuvoje, drąsiai keldamas temas, kurios tuometinėje literatūroje buvo retai liečiamos ar tiesiog ignoruojamos. Tai buvo vienas pirmųjų lietuvių autorių bandymų taip atvirai kalbėti apie asmeninę homoseksualumo patirtį.

Galiausiai, „Nuogas prieš jus“ yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir plati žmogiškosios prigimties, laisvės ir autentiškumo paieškų istorija. Nors romanas yra autobiografinis, jis tampa universaliu atspindžiu apie drąsą būti savimi, nepaisant visuomenės normų ir asmeninių baimių. Knyga, savo atvirumu ir jautrumu, prisidėjo prie LGBTQ+ temų matomumo lietuvių literatūroje ir skatino diskusijas apie įvairovę bei toleranciją.

Maištinga Siela

Antikos kultūra: kokias šiaulaikines knygas skaityti apie antikos mitus ir legendas? Ariadnė, Kirkė, Achilo giesmė, Mergelių tyla ir kt.

Sveiki,

Pastebėjau, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje vėl išpopuliarėjo verstinė grožinė literatūra, kuri šiuolaikiškai pertransformuoja senovės graikų legendas ir mitus. Vaikystėje turėjau N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ vertimą, nepaprastai patikdavo tas hierarchinis ir sudėtingas graikų dievų pasaulis. Prieš kelerius metus perleido šį pasaulinį šedevrą nauju viršeliu ir vizualiai patraukliu leidimu.

Džiugu, kad Lietuvoje populiarūs amerikiečių rašytojos Madeline Miller romanai „Achilo giesmė“ ir „Kirkė“, kurių tiražus nuolat pakartoja „Baltos“ lankos. „Alma littera“ pradėjo versti ir leisti Jennifer Saint romanus „Ariadnė“, „Elektra“ – pastarieji leidžia mitus permąstyti iš moteriškosios perspektyvos kaip, beje, ir Pat Barker „Mergelių tyla“ ir „Trojos moterys“.

SENOVĖS GRAIKIJOS LEGENDOS IR MITAI

Nikolajus Albertovičius Kunas (rus. Николай Альбертович Кун, 1877 m. gegužės 21 d. Maskva – 1940 m. vasario 28 d. Maskva) buvo rusų rašytojas, pedagogas ir istorikas, labiausiai žinomas dėl savo knygos „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Ši knyga, pirmą kartą išleista 1922 m., tapo itin populiari ir buvo daugybę kartų perleista įvairiomis kalbomis.

ARIADNĖ

Jennifer Saint yra britų rašytoja, šiuo metu itin populiari dėl savo knygų, kuriose ji perpasakoja moterų istorijas iš graikų mitologijos. Jos darbai iš naujo pažvelgia į gerai žinomus mitus, suteikdami balsą moterims, kurios dažnai buvo nustumtos į šešėlį tradicinėse istorijose.

Jos debiutinis romanas „Ariadnė“ (angl. „Ariadne“), išleistas 2021 m., sulaukė didelio pasisekimo ir kritikų pripažinimo. Knyga pasakoja apie Ariadnės, Mino dukters, padėjusios Tesėjui įveikti Minotaurą, istoriją.

Po sėkmingo debiuto Jennifer Saint išleido antrąjį romaną „Elektra“ (angl. „Elektra“), kuris taip pat sulaukė didelio populiarumo. Ši knyga pasakoja apie tris moteris – Klitaimnestrą, Elektrą ir Kasandrą – kurių likimai susiję su Atrėjo prakeiksmu. 2023 m. pasirodė ir trečiasis romanas „Atalanta“ (angl. „Atalanta“). 2024 m. planuojama išleisti knygą apie Herą (angl. „Hera“).

MERGELIŲ TYLA

Pat Barker (g. 1943 m. Šiaurės Jorkšyre, Anglijoje) yra garsi britų rašytoja, labiausiai žinoma dėl savo romanų apie Pirmąjį pasaulinį karą ir moterų vaidmenį istorijoje, taip pat dėl naujų interpretacijų graikų mitų. Ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant prestižinę Bookerio premiją.

Pirmąjį didelį pripažinimą Pat Barker pelnė su „Atgimimo“ trilogija (angl. „Regeneration Trilogy“), kurią sudaro romanai „Atgimimas“ (angl. „Regeneration“, 1991), „Akių vartai“ (angl. „The Eye in the Door“, 1993) ir „Kelias vaiduoklių link“ (angl. „The Ghost Road“, 1995). Ši trilogija, paremta tikrais istoriniais faktais, pasakoja apie psichologinę Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenusių kareivių būklę. „Kelias vaiduoklių link“ 1995 m. buvo apdovanotas Bookerio premija.

„Mergelių tyla“ (angl. „The Silence of the Girls“, 2018), leidykla „Baltos lankos“, 2022 m. Ši knyga perpasakoja Trojos karo istoriją iš belaisvių moterų, Briseidės ir kitų, perspektyvos.

KIRKĖ, ACHILO GIESMĖ

Madeline Miller yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose ji iš naujo interpretuoja klasikinius graikų mitus, suteikdama jiems šiuolaikinį atspalvį ir gilinasi į personažų psichologiją. Jos knygos sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje. Madeline Miller nuo vaikystės domėjosi graikų mitologija ir klasikine literatūra. Šis susidomėjimas paskatino ją studijuoti klasikinę filologiją Brauno universitete, kur ji įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.

Jos debiutinis romanas „Achilo giesmė“ (angl. „The Song of Achilles“), išleistas 2011 m., sulaukė didelio pasisekimo ir buvo apdovanotas prestižine „Orange Prize for Fiction“ premija. Knyga pasakoja apie Achilo ir Patroklo meilės ir draugystės istoriją Trojos karo kontekste.

Antrasis Madeline Miller romanas „Kirkė“ (angl. „Circe“), išleistas 2018 m., taip pat sulaukė didelio populiarumo ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Ši knyga pasakoja apie Kirkę, burtininkę, kuri Homero „Odisėjoje“ paverčia Odisėjo vyrus kiaulėmis. Miller suteikia Kirkės personažui gylio ir sudėtingumo, atskleisdama jos gyvenimo istoriją ir motyvus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Madeline Miller "Achilo giesmė"

Madeline Miller. „Achilo giesmė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 384.

Sveiki, 

Prieš kelerius metus skaitytas amerikiečių rašytojos Madeline Miller (g. 1978) romanas Kirkė paliko nedviprasmišką įdomios antikinės literatūros transformacijos pavyzdį į šiuolaikinę literatūrinę kalbą. Jau tada man daugelis sakė, kad Achilo giesmė (angl. The Song of Achilles) yra geresnis ir dinamiškesnis kūrinys už Kirkę. Turiu abu Achilo giesmės leidimus lietuviškai, bet skaityti teko naujausią, verstą Adonės Mitkevičienės, pastarąjį išleido Baltų lankų leidykla.

Man atrodo, kad kine jau kuris laikas atslūgo statyti antikių mitų pagrindais sukurtus vaidybinius filmus, o štai literatūriškai pertransformuoti ir pateikti savo mitų interpretacijas beletristikoje šiuo metu yra gana madingas reikalas. Pati autorė už Achilo giesmę pelnė Orange Prize For Fiction (dar tai būtų Women‘s Prize for Fiction). Autorė Amerikoje dėsto senąją graikų kalbą ir antikinę literatūrą, kaip pati sako knygos pabaigoje publikuotuose straipsniuose, jai atsigręžti į Homero Iliadą bei Odisėją buvo būdas suprasti antikos kultūrą, o ir dažna tiesa ta, kad mes nebepaskaitome ne tik graikų literatūros, bet sunkiai suvokiame ir šiuolaikinius originalių tekstų vertimus. Aišku, tas noras išversti ir pertransformuoti visiems suprantama kalba gali tapti kiču, netgi labai didele nesėkme, nes lengva suplokštinti, subanalinti, tačiau kalbant apie Achilo giesmę, sakyčiau, autorei labai pagelbėjo pasirinkta nauja pasakojimo perspektyva, visai kitas šios istorijos žiūros kampas.

Kas tik nežino mito apie Achilą ir jo kulną, kai nimfa Tetidė, norėdama padaryti sūnų nemirtingą, suėmusi už kulno, pamirko jį į stebuklingus vandenis, taip jam suteikdama nemirtingumo galią, tačiau kulnas, už kurio ji laikė sūnų, taip ir liko nesušlapęs ir vienintelė pažeidžiama Achilo kūno vieta. Tai žinomiausia šio mito dalis, kuri ganėtinai populiari mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tačiau įdomiausia, kad pati autorė šio mito nepanaudoja romane, o strėlė, kuri perveria Achilą, perveria jo krūtinės ląstą, o ne kulną. Nežinau, kodėl autorė nusprendė nežaisti šiuo mitu, tikriausiai reiktų skaityti originalius Homero tekstus ir ten rastume paaiškinimą.

Istorija primena ilgą graudžios meilės laišką. Kai pas mus visuomenė itin susiskaldžiusi LGBTQ klausimais, sakyčiau, šioji literatūra gali kai kam pasirodyti ir atgrasi. Tačiau kalbėti apie antikos mitus, o ypač apie Achilą, tikriausiai neįmanoma neminėti, jog Achilas suvokiamas kaip homoseksualas, mylėjęs vienintelį savo gyvenimo draugą Patroklą. Būtent Patroklo balsu ir pasakojama šioji istorija, kuri prasideda nuo pat vaikystės, kai Patroklas už kilmingojo sūnaus nužudymą ištremiamas į neturtingą kitos karalystės provinciją, kurį valdo Achilo tėvas ir motina Tetidė. Užsimezgusi draugystė netrunka peraugti į rimtesnius seksualinius santykius, tačiau visame tame romantikos burbule vyksta Trojos karo grėsmę žadantys įvykiai – pagrobiama gražiausioji iš gražiausių Helenė. Graikai ima vienytis ir ruošiasi vienam didingiausių karo žygių, kad išvaduotų negrobtąją Helenę ir graikai apgintų savo garbę. Šiaip klasikiniame variante Trojos karo priežastis yra Helenės grožis, tačiau skaitant šį romaną, akivaizdu, kad autorė ryškina patriarchalinį valdžios egoizmą, nes tiek karalius Agamemnonas, tiek Odisėjas bei kiti vyksta kariauti ne tiek dėl Helenės, kiek dėl garbės.

Madeline Miller

Būtent garbė yra didžiausias šių vyrų akstinas veikti, ji taip sudievinama (kaip ir antikinėje literatūroje), jog svarbiau už gyvenimą yra tai, ką apie tave pasakos, kai tavęs nebebus. Šioji kultūros dalis iš dabarties perspektyvos ganėtinai komiška, tačiau, kas sako, kad mūsų vertybės dabartyje nėra yra kokios nors kvailos? Pavyzdžiui, prisipumpuoti lūpas butulino, o į sėdmenis implantuoti silikoninius maišus, kad tave sektų kokiame nors klaikiame instagrame.

Grįžtant prie paties romano, jo kompozicija kaip klasikinio romano – viskas nuoseklu, chronologiška. Nors vyksta Trojos karas, svarbiausių veikėjų trikampis yra Achilas, jo motina deivė Tetidė, kuri nepritaria sūnaus ir Patroklo meilei, nes Patroklas yra kliūtis tapti Achilui legenda. Atrodo, kad net pačiai deivei svarbu, koks bus jo sūnaus likimas ir ką apie jį bylos ainiai, nors graikų dievai kaip niekas kitas nesirūpindavo savo palikuonių likimu. Tvyranti motinos ir Achilo mylimojo įtampa tampa esmine romano pranašystės jungtimi, kuriai galiausiai lemta išsipildyti.

Visgi romane turime ir keliaujantį Odisėją, ir Menelają, ir Agamemnoną bei kitus to laikotarpio karalius, kurių paveikslai anaiptol nėra labai jau tokie pozityviai didvyriški, kaip apdainuoja Homeras. Autorė juos vaizduoja gudrius, į politinę avantiūrą linkusius egoistus, kuriems beveik nesvarbi kitų žmonių gyvybė. Štai karalius Agamemnonas vaizduojamas kaip itin didelis kietakaktis, kuris sėdi palapinėje, kai jo vyrai miršta dėl užnuodyto vandens. Iš vienos pusės antikinis pasaulis ganėtinai primityvus, čia veikia garbingieji ir niekšai, vyrauja geri ir blogi žmonės. Prisiminkime, kad Homeras savo veikėjų beveik neindividualizavo, vaizdavo juos iš nuotolio kaip didvyrius, o M. Miller kurdama Patroklo jausminį pasaulį suteikia intymumo, tam tikros romantikos. Galiausiai ir patys veikėjai nėra tokie statiški, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje Achilas tampa puikybės, karo pergalės ir keršto apsėstu pusdieviu, kuris nebegirdi ir nebenori girdėti švelniojo Patroklo kalbų, taigi kinta ir Achilo vertybių skalė. O juk sakoma, kad meilėje kaip ir kare, pateisinamos visos priemonės, tačiau atrodo, kad Achilui šis pasikeitimas tampa gyvenimo tragedija.

Man labai patiko šio romano pabaiga, kuri dvelkia tarsi poezija. Nuo žiaurių Trojos karo epizodo pereinama prie švelnios lyrikos apie Patroklo ir Achilo pelenus, apie antikos kultūroje reikšmingas laidojimo tradicijas. Galiausiai mes sužinome, jog Patroklas visą šią istoriją pasakoja ne kam kitam, o būtent savo priešininkei deivei Tetidei, kuri, ilgą laiką knygoje vaizduojama itin žiauri, nuožmi ir negailestinga, padovanoja Patroklui laisvę. Gal dėl tos atstatytos pomirtinės teisybės ir paveikė daugelį skaitytojų, nors galbūt daug kas knygai lipdys LGBTQ propagandos etiketę, bet akivaizdu, jog visų pirma romanas apie antikinės kultūros reliktus ir tai, kas neištrina iš istorijos didvyrio vardo.

Jūsų Maištinga Siela

Geros knygos: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant", Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus". Madeline Miller "Achilo giesmė"

 

Sveiki,

 

Daug kas manęs prašė, ar neparduočiau už gerą sumą šių knygų. Anuomet. Prieš metus, dvejus ar trejus. Keista, nes būtent Madeline Miller knygą „Achilo giesmė“ iš krepšelio ištraukiau už 1 eurą 60 centų, išleistą „Tyto albos“, kad tokia pigi, pasijutau buržujis ir pasidėjau dėl grožio, nes pamaniau, kad ateity tikrai pravers antikiniai motyvai. Patikėkit, pravers jau netrukus. Dabar ją iš naujo perleido „Baltos lankos“. Abi versijas turiu. Tikiuosi greitu metu perskaityti, nes „Kirkė“ labai patiko.

 

Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ buvo laaaaaaabai šokiruojanti, įtaigi. Anuomet man padarė labai didelį įspūdį, kad net ne vienerius metus laukiau, kol kokia leidykla išleis naują jo kūrinį. Nežinau, kaip dabar būtų po tiek knygų vėl ją skaityti, tačiau man kelia nuostabą forumuose sklindančios nuomonės, kad knyga sunkiai įtraukianti, sunkiai skaitosi... Nežinau, gal žmonės nepratę prie kitokio žanro ir dokumentikos adaptacijos grožinei literatūrai? Apie Šiaurės Korėją niekada nieko nesužinojau daugiau ir giliau, nei iš šios puikios knygos. Būtinai griebkite!

 

Kita knyga yra mano kultinė. Lūžio knyga, nuo kurios prasideda kitos literatūros mano asmeninis matas. Ją kažkada literatūros paskaitose rekomendavo vienas dėstytojas, žymus rašytojas. Pamaniau, išbandysiu, nors sąraše prie privalomų nėra. J. M. Coetzee ir jo kultinis „Barbarų belaukiant“. Vėlgi turiu abu leidimus ir besąlygiškai rekomenduoju literatūroje pažengusiems arba ambicingai ieškantiems (kaip aš anuomet). Nežiūrėkite šiemet pasirodžiusios ekranizacijos! Pirmiau reikia knygą, o po to į J. Deppą žiūrėt. Manau, net ekranizacija vykusi, nes ją perteikti labai sudėtinga ir knyga tikrai paveikesnė, todėl ją pirmiau ir rekomenduoju. Puikus naujos leidybos viršelis. Šiaip Coetzee knygas leidžia „Sofoklio“ leidykla ir visas surijau, bet „Belaukiant barbarų“ tikriausiai labiausiai sukrėtusi savo literatūrinėmis sąsajomis su Kavafio tuo pačiu pavadinimu eilėraščiu ir filosofine gelme. Coetzee – amžiaus rašytojas!

 

Senos ir naujos knygos. O ką skaitėte jūs iš šių?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Madeline Miller "Kirkė"

Madeline Miller. „Kirkė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paprastai antikinėje literatūroje moterys užima gana svarbią vietą, tačiau susidaro įspūdis, jog jos „įrėmintos“ vienoje savo nekintančioje pozicijoje, ar tai būtų ištikimoji Penelopė, laukianti sugrįžtančio Odisėjo, ar tai būtų Euridikė, ar Afroditė, ar ištikimoji Antigonė, ar Trojos gražuolė Helena, ar toji pati išmintingoji Atėnė. Jeigu jas visas palygintume su vyrais veikėjais iš Homero apdainuotų istorijų ir panagrinėtume apskritai graikų mitologiją, pamatytume, jog dinamiškiausi iš jų yra vyrai, kuriems lemta valdyti, keliauti, atlikti žygdarbius, tenkinti savo užgaidas, o moterys užima gana kuklią, dažnai stacionarią poziciją. Amerikiečių autorė Madeline Miller (g. 1978) išleidusi antrąjį savo romaną Kirkė (angl. Circe) iškart šovė į populiarumo viršūnę, kūrinyje atskleisdama šiaip jau antikinėje literatūroje į antrą planą nugrūstą sudėtingą moters gyvenimą, primindama, kad jau nuo senų senovės požiūris į moterį (dievišką ir mirtingą) buvo labai skirtingas ir netgi dažnai neteisingas.

Lietuviškai šios autorės knygą Achilo giesmė taip pat turime, įsigijau prieš trejetą metų už kelis eurus nukainuotų knygų lovyje, tačiau iki šiol taip ir neteko skaityti, bet matau, kad daugelį apžavėjusi Kirkė visgi privertė gręžiotis ir į Achilo giesmę, kuri tarptautinėje skaitytojų rinkoje taip pat buvo itin populiari. Kirkė 2018 metais puslapio www.goodreads.com lankytojų išrinkta kaip geriausias metų romanas, tad perskaičius kūrinį, tampa aišku, kodėl mitologijomis paremtas kūrinys nepaliko daugelį abejingų.

Iš tikrųjų daugelis mėgsta Antiką dar nuo mokyklinio suolo laikų, tiksliau – jos teoriją, mokytojų pasakojimus, ekranizacijas, dievų hierarchiją, žygdarbius ir didvyrius, tačiau tenka pripažinti, kad tikruosius klasikinius vertimus skaityti nelengva net užsigrūdinusiam skaitytojui – gausybė terminologijos, keistų žodžių formų, įspraustų į tam tikrus jambus ir hegzametrus, todėl alternatyva lieka perkurti šiuolaikiškesni tekstai, paremti graikų ir romėnų mitologijos pagrindu. Tiesa, lieka atvira diskusija, ar nesumenkinamas Homeras, Aristofanas, Sofoklis, Aischilas, Euripidas ir kiti Antikos poetai, dramaturgai, kurių kūrinių mes nebeperskaitome, o imamės adaptuotų versijų? Visgi M. Miller romanas nėra jokia adaptacija, veikiau fenomenaliai perteikta feministinė duoklė užguitam ir sumenkintam moters vaidmeniui antikinėje literatūroje.

Pasakojimo centre – saulės dievo Helijo ir nimfos Perseidės duktė, Ajajos salos ragana Kirkė, kurios visas dieviškasis gyvenimas sutalpinamas į romaną. Pirmojoje knygos dalyje pasakojama Kirkės vaikystė Helijo pašonėje, jos kitoniškumas, galių neturėjimas, dievų puotų ir teismų hierarchija, kurioje išryškėja dviejų dievų rūšys – nugalėtojai olimpiečiai su Dzeusu priešaky ir jam paklūstantys išlikę gyvieji titanai. Jau nuo pirmųjų puslapių dvelkia vienas išskirtinis mergaitės Kirkės bruožas – ji ne tik nepanaši į dievus ir nimfas savo išvaizda, bet ir būdu, ji pernelyg paklusni, pernelyg dorovinga, patikli, jautri... Dievams išėjus puotauti, ji pagirdė Furijos nuplaktą Dzeuso išdaviką titaną Prometėją, davusį žmonijai ugnį; Prometėjas kone vienintelis savastimi panašus į Kirkę, todėl jaunai dievaitei jis padaro itin didelį įspūdį.

Laikui bėgant ima dar labiau ryškėti kontrastas tarp dievų moralinių ir elgsenos skirtybių ir Kirkės įsitikinimų, kurie primena žmogiškuosius moralinius ir vertybinius pagrindus, o ne tuos pasipūtusias garbėtroškas nimfas. Galiausiai Kirkė patiria pirmąją meilę, ji įsimyli žveją ir paverčia jį nemirtingu, tačiau suteikdama jam galią, ji praranda jo dėmesį. Kirkė jaučiasi nemylima, nesuprasta ir vieniša, jos broliai Ajetas, Persis ir sesuo Pasifajė jos nekenčia, tėvas nekreipia dėmesio, motina jos nemyli, o už savo atrastus burtus tėvas Dzeuso paliepimu ištremia ją į salą visiems laikams...

Madeline Miller

Šį Kirkės gyvenimą būtų galima tęsti ir atpasakoti, tačiau kol pasaulį valdo galingieji dievai, o pusdieviai atlieka žygdarbius, moteris, kuri turi didžiulį potencialą valdyti, ištremiama, o čia ir prasideda antikinės moters išgujimas iš vyrų galios pasaulio. Netrukus autorė išryškina ir nimfų seksualinę prievartą, moteris kaip objektas, kaip nuosavybė vyriškiems geiduliams tenkinti. Kai Kirkė apsilanko pas seserį Kretoje, ji sužino, kad brolis Ajetas Pasefaję, kaip ir daugelis kitų dievų, vertė būti sekso verge. Nimfos – mažesnio rango dievybės moterys, kurios antikinėje literatūroje užima dažniausiai nežymius vaidmenis, o šiame romane tampa seksualinės prievartos haremu. Apie vyrų brutalų viršenybę atskleidžia ir į Ajają atplaukiantys keliautojai, kurie pasivaišinę Kirkės maistu, puola ja žudyti, tačiau ragana juos paverčia kiaulėmis.

Šiaip Kirkė antikinėje literatūroje nėra itin reikšminga, ją mes dažniausiai žinome iš Homero epo Odisėjas, kur didvyris su laivu prisišvartuoja prie salos ir kurį laiką ten kalinamas burtų gyvena. Apskritai Kirkė suvokiama kaip negatyvus veikėjas, dievybė, kuri nuodija ir kerėja, o M. Miller romane atskleidžiama visiškai kita perspektyva – nusakomos priežastys, kodėl apdainuojantys vyrai dainiai taip ir neatskleidę kitokios Kirkės gyvenimo perspektyvos, kuri pateisintų jos poelgius. „Mano portretas manęs nestebino: išdidi ragana, pabūgusi didvyrio kardo, parklupdyta ir maldaujanti pasigailėti. Regis, nusižeminusios moterys poetus viliojo labiausiai. Tarsi jokia istorija neapsieitų be mūsų šliaužiojimo ir rypavimo (p. 217)“. Akivaizdu, kad M. Miller romane Kirkė ne tik, kad nėra blogoji ragana, bet ji dar ir auka, kuri kaip įmanydama kerais bando išsigelbėti brutaliame dievų ir mirtingųjų jūreivių keliauninkų pasaulyje.

Kirkė patiria ne vieną meilę, galiausiai suvokia savo galias, savo kitoniškumą ir priima sau skirtą dievų lemtį, tačiau viskas ima keistis, kai ji staiga susilaukia Telegono, Odisėjo sūnaus. Priešingai nei Kirkės motina, kuriai dukra visai nerūpėjo, pati Kirkė turi nežabotą motinišką instinktą ir iš visų jėgų stengiasi nuo žiauriosios Atėnės apsaugoti savo sūnų.

Iš tikrųjų Kirkė per savo gyvenimą kaip deivė pereina visus žmogiškuosius moters gyvenimo etapus – vaikystę, nelaimingą meilę, atskirtį, savęs atradimą, tikrąją meilę ir moteriškumą. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleidžia salos tremtyje, ji tampa ir Minotauro gimimo liudininke, Dedalo ir Hermio sugulove, Odisėjo kelionių esminiu orientyru ir net Romos imperijos atsiradimo reikšminga „šachmatų figūra“. Daugelis mitologinių įvykių atskrieja pas Kirkę iš Hermio, iš ją aplankančių laivų, ypač Odisėjo, kuris papasakoja Trojos karo baisumus, istorijas apie Hektorą ir Achilą. Pasakojime gausu mitologinių istorijų maišaties, kurios tampa darnia ir chronologiška Kirkės gyvenimo konteksto dalimi, o mums, skaitytojams, didelės dalies Antikinio pasaulio vaizdiniu.

Kalbant apie teksto raišką ir kalbą, tekstas pasižymi lengvumu ir antikinės kalbos polėkiu. Sakiniuose gausu epitetų ir būdvardžių, kiekvienas dievas turi savitus apibūdinimus, todėl tekstas sudaro įspūdį, kad yra kažin koks pakylėtas, estetiškai nugludintas. Ir tai tiesa, tačiau autorė nedozuoja varginančiais epitetais, kas dažnai nutinka skaitant originalius Antikos tekstų vertimus. Šiame kūrinyje viskas labiau panašėja lengvai perteikiamu fantastinių nuotykių romanu, pavyzdžiui, Žiedų valdovas ar Sostų karų serijos knygomis, tik šiame kūrinyje viskas išgryninta pagal Antikos literatūros dėsnius, perimant galios ir maskulizmo išaukštinimo fenomeną.

Nesudėtinga, tačiau sodri ir lengvai kiekvienam skaitoma knyga. Kai kas knygoje regės nuotykius, kai kas suvoks feministinius istorijos aspektus, kai kas galbūt įžvelgs savasties susitaikymo ir priėmimo, nepaisant sociumo pamoką, o kai kas tiesiog galbūt gėrėsis lengva nuotykinio teksto ritmika ir pasinaudos kaip alternatyva vietoj sudėtingų antikinių tekstų. Knyga graži, lengvai įtraukianti ir, bent man, šiai vasarai tapo lengva priebėga, maloni tremtis Kirkės saloje tarp sudėtingų intelektualių tekstų.

Jūsų Maištinga Siela   

Geriausios 2018 metų goodreads.com puslapio lankytojų išrinktos knygos

Sveiki,

Į interneto vandenų platybes jau plūsta šiemet geriausių knygų sąrašai. Kas savo perskaitytas knygas dalijasi, kas iš leidyklų, kas šiaip įvairiuose rinkimuose dalyvauja ir po to pristato. Šįkart nusprendžiau pasidalyti puslapio www.goodreads.com lankytojų balsavimo rezultatais. Šiemet goodreads lankytojai jau dešimtą kartą rinko įvairiose kategorijose nominuotas knygas, kurios gali būti nepaprastai geras orientyras leidykloms, kurios suinteresuotos versti gerą literatūrą į lietuvių kalbą.

Peržiūrėjęs knygas, už kurias šiemet balsavo viso pasaulio skaitytojai, supratau, kad jame yra visko. Tai nebūtinai „gera ir aukštos prabos“ literatūra, kai kuriose kategorijose laimėjo tiesiog populiariosios pramoginės literatūros autoriai dėl žinomumo, kai kur nominuotos knygos, tarkim, iš ilgojo Man Booker sąrašo liko visai gale, o koks nors serijinis populiarus autorius ėmė ir perspjovė. Nesileisiu į emocijas, tačiau daugeliui laimėjusių knygų, sakyčiau, nepritarčiau, nes visgi norėtųsi matyti elitinę literatūrą. Bet ar pas mus su „Metų knygos“ ir 15min.lt rinkimais kartais nebūna kažkas panašaus? A?

Pati mėgstamiausia mano kategorija Grožinė literatūra šįkart išrinkta lietuviams puikiai žinoma autorė Jojo Moyes ir jos knyga „Still me“ (liet. Vis dar aš). Manau, tikrai net tarp nominantų būčiau radęs ne vieną knygą, kuri būtų geresnė už J. Moyes, kurios kūrybą apskritai priskirčiau romantinės literatūros kategorijai.

Mistinio trilerio kategorijoje vis dar karaliauja Stephen King. Laimėjo jo romanas „The Outsider“ (liet. Pašalinis).

Istorinės grožinės literatūros kategorijoje išrinkta buvo Kristin Hannah „The Great Alone“ (liet. Didysis vienišius), kuris pasakoja apie šeimos vyrą, kuris grįžęs iš Vietnamo karo, bandydamas įveikti traumą, su šeima persikelia į Aliaską ir tada prasideda... Šią net aš norėčiau perskaityti.

Fantastinio romano kategorijoje internautai skyrė Madeline Miller „Circe“ (liet. Kirkė). Remdamasi graikų mitologija apie Kirkę ir jos salą, autorė kuria moters ir žmogaus prigimties istoriją, konstruodama mitus į bendrą pasaulį.

Meilės romanų kategorijoje laimėjo Helen Hoang su romanu „The Kiss Quotient“ (liet. Bučinių koeficientas). Autorė šiuolaikiškai kuria moters paveikslą, kuri tiki, kad viską vienija racionalus protas ir matematika, tačiau tenka greitai įsitikinti, kad vis tiek viską valdo širdis ir jausmai.

Mokslinės fantastikos kategorijoje laimėjo autorė V.E.Schwab su romanu „Vengeful“ (liet. Kerštingasis). Tai istorija apie du draugus, kurie tyrinėjo mirtį ir dėl konkurencijos jiedu susipyko. Galiausiai vienas iš jų mirė, o kitam beliko kažkaip vis tiek atkeršyti, bet kaip?

Siaubo romano kategorijoje vėl tas pats Stephen King tik su kitu kūriniu „Elevation“ (liet. Aukštis).

Geriausios humoristinės knygos kategorijoje – Tiffany Hadish „The Last Black Unicorn“ (liet. Paskutinis juodasis vienaragis).

Dokumentinės literatūros kategorijoje – Michelle McNamara „I‘ll Be Gona In The Dark“ (liet. Aš būsiu tamsoje). Labai įdomu, kad autorė jau mirusi, nes ji tyrė vieno Kalifornijoje siautėjusio sadistinio maniako žudiko istoriją. Ji ilgai rinko medžiagą, kalbėjosi su policininkais. Beveik dešimt metų trukęs tyrimas virto dokumentine knyga, tačiau jau po autorės mirties..

Autobiografinių memuarų kategorijoje – Tara Westovern „Educated“ (liet. Išsilavinęs).

Daugiau nominacijų, įskaitant ir paauglių literatūra, rasite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela