Goodreads paskelbė geriausiai 2019 metais skaitytojų įvertintas knygas

Sveiki,

Kaip ir kasmet prieš pačias šventes vienas populiariausių pasaulyje knygų skaitytojų puslapių www.goodreads.com išrinko metų geriausias knygas. Priešingai nei kiti metų geriausiųjų topai, juos renka interneto puslapio lankytojai, atiduodami savo balsus už goodreads atrinktų ir nominuotų knygų sąraše esančią knygą. Balsavimas paprastai trunka apie mėnesį ir balsuoti galima iš įvairių kategorijų knygas.

Šiemet grožinės literatūros kategorijoje lygių sau neturėjo kanadiečių rašytoja Margaret Atwood su romanu „Testamentas“, už kurį dar šiemet (nė nepasirodžius!) ji pelnė antrąkart Booker premiją. Kiek žinau, „Baltos lankos“ ketina knygą pristatyti jau kitąmet ir tai yra 1984 metais pasirodžiusios „Tarnaitės pasakojimas“ knygos tęsinys. Rašytojos konkurentė, kuri šiemet taip pat pelnė Booker premiją Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ liko beveik sąrašo gale.

Nereikia stačiai pasitikėti šiuo topu, kadangi žmonės balsuoja užtai, ką yra skaitę ir kai kurios knygos ne visiems viso pasaulio skaitytojams „prieinamos“. Štai siaubo knygos kategorijoje šiemet ir vėl laimėjo Stephen King su romano „Institutas“. Kas tai lemia? Žinomumas? Žinoma. Gera literatūra? Sakyčiau, irgi.

Mistinio trilerio kategorijoje laimėjo Alex Michaelides „The Silent Patient“, istorinio romano kategorijoje Taylor Jankins Reid „Daisy Jones and the Six“ – tai istorija įkvėpta realiai egzistavusios roko grupės „Aurora“, kuri paskutinįkart savo koncertą surengė 1979 liepos 12 ir paslaptingai iširo, autorė kelia nostalgiškus jausmus roko muzikai, aštuntajam dešimtmečiui ir talentingai tai perteikia tekstu.

Fantastinio romano kategorijoje Leigh Bardugo „Ninth House“, romantinės knygos kategorijoje laimėjo Casey McQuiston „Red, White and Royal Blue“, šioji rašytoja taip pat išrinkta kaip geriausia metų debiutantė. Jos romanas yra paremtas karališkomis spalvomis ir pasakoja apie jaunuolį, kurio mama tapo JAV prezidente, o jis kaip Baltųjų rūmų atstovas, kuris įsivelia į nešvarius santykius su karališkuoju Henriu. Jų santykiai sukasi tarp politikos, šantažo ir visuomenės spaudimo. Nežinau, kiek tas romanas romantinis tokioje kategorijoje, tačiau goodreads puslapyje jis turi labai aukštą reitingą.

Pernai prisiminimų biografijos kategorijoje triumfavo Tara Westover su „Apšviestąja“, kuri buvo labai populiari ir Lietuvoje. Šiemet Jonathan Van Ness „Over the Top: A Raw Journey to Self-Love“. Geriausios humoristinės knygos kategorijoje Ali Wong „Dear Girls“. Mokslinės fantastikos kategorijoje laimėjo Black Crouch „Recursion“, poezijoje Laurie Halse Anderson „Shout“.

Daugiau įvairių nominacijų ir jų laimėtojų rasite apsilankę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Madeline Miller "Kirkė"

Madeline Miller. „Kirkė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paprastai antikinėje literatūroje moterys užima gana svarbią vietą, tačiau susidaro įspūdis, jog jos „įrėmintos“ vienoje savo nekintančioje pozicijoje, ar tai būtų ištikimoji Penelopė, laukianti sugrįžtančio Odisėjo, ar tai būtų Euridikė, ar Afroditė, ar ištikimoji Antigonė, ar Trojos gražuolė Helena, ar toji pati išmintingoji Atėnė. Jeigu jas visas palygintume su vyrais veikėjais iš Homero apdainuotų istorijų ir panagrinėtume apskritai graikų mitologiją, pamatytume, jog dinamiškiausi iš jų yra vyrai, kuriems lemta valdyti, keliauti, atlikti žygdarbius, tenkinti savo užgaidas, o moterys užima gana kuklią, dažnai stacionarią poziciją. Amerikiečių autorė Madeline Miller (g. 1978) išleidusi antrąjį savo romaną Kirkė (angl. Circe) iškart šovė į populiarumo viršūnę, kūrinyje atskleisdama šiaip jau antikinėje literatūroje į antrą planą nugrūstą sudėtingą moters gyvenimą, primindama, kad jau nuo senų senovės požiūris į moterį (dievišką ir mirtingą) buvo labai skirtingas ir netgi dažnai neteisingas.

Lietuviškai šios autorės knygą Achilo giesmė taip pat turime, įsigijau prieš trejetą metų už kelis eurus nukainuotų knygų lovyje, tačiau iki šiol taip ir neteko skaityti, bet matau, kad daugelį apžavėjusi Kirkė visgi privertė gręžiotis ir į Achilo giesmę, kuri tarptautinėje skaitytojų rinkoje taip pat buvo itin populiari. Kirkė 2018 metais puslapio www.goodreads.com lankytojų išrinkta kaip geriausias metų romanas, tad perskaičius kūrinį, tampa aišku, kodėl mitologijomis paremtas kūrinys nepaliko daugelį abejingų.

Iš tikrųjų daugelis mėgsta Antiką dar nuo mokyklinio suolo laikų, tiksliau – jos teoriją, mokytojų pasakojimus, ekranizacijas, dievų hierarchiją, žygdarbius ir didvyrius, tačiau tenka pripažinti, kad tikruosius klasikinius vertimus skaityti nelengva net užsigrūdinusiam skaitytojui – gausybė terminologijos, keistų žodžių formų, įspraustų į tam tikrus jambus ir hegzametrus, todėl alternatyva lieka perkurti šiuolaikiškesni tekstai, paremti graikų ir romėnų mitologijos pagrindu. Tiesa, lieka atvira diskusija, ar nesumenkinamas Homeras, Aristofanas, Sofoklis, Aischilas, Euripidas ir kiti Antikos poetai, dramaturgai, kurių kūrinių mes nebeperskaitome, o imamės adaptuotų versijų? Visgi M. Miller romanas nėra jokia adaptacija, veikiau fenomenaliai perteikta feministinė duoklė užguitam ir sumenkintam moters vaidmeniui antikinėje literatūroje.

Pasakojimo centre – saulės dievo Helijo ir nimfos Perseidės duktė, Ajajos salos ragana Kirkė, kurios visas dieviškasis gyvenimas sutalpinamas į romaną. Pirmojoje knygos dalyje pasakojama Kirkės vaikystė Helijo pašonėje, jos kitoniškumas, galių neturėjimas, dievų puotų ir teismų hierarchija, kurioje išryškėja dviejų dievų rūšys – nugalėtojai olimpiečiai su Dzeusu priešaky ir jam paklūstantys išlikę gyvieji titanai. Jau nuo pirmųjų puslapių dvelkia vienas išskirtinis mergaitės Kirkės bruožas – ji ne tik nepanaši į dievus ir nimfas savo išvaizda, bet ir būdu, ji pernelyg paklusni, pernelyg dorovinga, patikli, jautri... Dievams išėjus puotauti, ji pagirdė Furijos nuplaktą Dzeuso išdaviką titaną Prometėją, davusį žmonijai ugnį; Prometėjas kone vienintelis savastimi panašus į Kirkę, todėl jaunai dievaitei jis padaro itin didelį įspūdį.

Laikui bėgant ima dar labiau ryškėti kontrastas tarp dievų moralinių ir elgsenos skirtybių ir Kirkės įsitikinimų, kurie primena žmogiškuosius moralinius ir vertybinius pagrindus, o ne tuos pasipūtusias garbėtroškas nimfas. Galiausiai Kirkė patiria pirmąją meilę, ji įsimyli žveją ir paverčia jį nemirtingu, tačiau suteikdama jam galią, ji praranda jo dėmesį. Kirkė jaučiasi nemylima, nesuprasta ir vieniša, jos broliai Ajetas, Persis ir sesuo Pasifajė jos nekenčia, tėvas nekreipia dėmesio, motina jos nemyli, o už savo atrastus burtus tėvas Dzeuso paliepimu ištremia ją į salą visiems laikams...

Madeline Miller

Šį Kirkės gyvenimą būtų galima tęsti ir atpasakoti, tačiau kol pasaulį valdo galingieji dievai, o pusdieviai atlieka žygdarbius, moteris, kuri turi didžiulį potencialą valdyti, ištremiama, o čia ir prasideda antikinės moters išgujimas iš vyrų galios pasaulio. Netrukus autorė išryškina ir nimfų seksualinę prievartą, moteris kaip objektas, kaip nuosavybė vyriškiems geiduliams tenkinti. Kai Kirkė apsilanko pas seserį Kretoje, ji sužino, kad brolis Ajetas Pasefaję, kaip ir daugelis kitų dievų, vertė būti sekso verge. Nimfos – mažesnio rango dievybės moterys, kurios antikinėje literatūroje užima dažniausiai nežymius vaidmenis, o šiame romane tampa seksualinės prievartos haremu. Apie vyrų brutalų viršenybę atskleidžia ir į Ajają atplaukiantys keliautojai, kurie pasivaišinę Kirkės maistu, puola ja žudyti, tačiau ragana juos paverčia kiaulėmis.

Šiaip Kirkė antikinėje literatūroje nėra itin reikšminga, ją mes dažniausiai žinome iš Homero epo Odisėjas, kur didvyris su laivu prisišvartuoja prie salos ir kurį laiką ten kalinamas burtų gyvena. Apskritai Kirkė suvokiama kaip negatyvus veikėjas, dievybė, kuri nuodija ir kerėja, o M. Miller romane atskleidžiama visiškai kita perspektyva – nusakomos priežastys, kodėl apdainuojantys vyrai dainiai taip ir neatskleidę kitokios Kirkės gyvenimo perspektyvos, kuri pateisintų jos poelgius. „Mano portretas manęs nestebino: išdidi ragana, pabūgusi didvyrio kardo, parklupdyta ir maldaujanti pasigailėti. Regis, nusižeminusios moterys poetus viliojo labiausiai. Tarsi jokia istorija neapsieitų be mūsų šliaužiojimo ir rypavimo (p. 217)“. Akivaizdu, kad M. Miller romane Kirkė ne tik, kad nėra blogoji ragana, bet ji dar ir auka, kuri kaip įmanydama kerais bando išsigelbėti brutaliame dievų ir mirtingųjų jūreivių keliauninkų pasaulyje.

Kirkė patiria ne vieną meilę, galiausiai suvokia savo galias, savo kitoniškumą ir priima sau skirtą dievų lemtį, tačiau viskas ima keistis, kai ji staiga susilaukia Telegono, Odisėjo sūnaus. Priešingai nei Kirkės motina, kuriai dukra visai nerūpėjo, pati Kirkė turi nežabotą motinišką instinktą ir iš visų jėgų stengiasi nuo žiauriosios Atėnės apsaugoti savo sūnų.

Iš tikrųjų Kirkė per savo gyvenimą kaip deivė pereina visus žmogiškuosius moters gyvenimo etapus – vaikystę, nelaimingą meilę, atskirtį, savęs atradimą, tikrąją meilę ir moteriškumą. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleidžia salos tremtyje, ji tampa ir Minotauro gimimo liudininke, Dedalo ir Hermio sugulove, Odisėjo kelionių esminiu orientyru ir net Romos imperijos atsiradimo reikšminga „šachmatų figūra“. Daugelis mitologinių įvykių atskrieja pas Kirkę iš Hermio, iš ją aplankančių laivų, ypač Odisėjo, kuris papasakoja Trojos karo baisumus, istorijas apie Hektorą ir Achilą. Pasakojime gausu mitologinių istorijų maišaties, kurios tampa darnia ir chronologiška Kirkės gyvenimo konteksto dalimi, o mums, skaitytojams, didelės dalies Antikinio pasaulio vaizdiniu.

Kalbant apie teksto raišką ir kalbą, tekstas pasižymi lengvumu ir antikinės kalbos polėkiu. Sakiniuose gausu epitetų ir būdvardžių, kiekvienas dievas turi savitus apibūdinimus, todėl tekstas sudaro įspūdį, kad yra kažin koks pakylėtas, estetiškai nugludintas. Ir tai tiesa, tačiau autorė nedozuoja varginančiais epitetais, kas dažnai nutinka skaitant originalius Antikos tekstų vertimus. Šiame kūrinyje viskas labiau panašėja lengvai perteikiamu fantastinių nuotykių romanu, pavyzdžiui, Žiedų valdovas ar Sostų karų serijos knygomis, tik šiame kūrinyje viskas išgryninta pagal Antikos literatūros dėsnius, perimant galios ir maskulizmo išaukštinimo fenomeną.

Nesudėtinga, tačiau sodri ir lengvai kiekvienam skaitoma knyga. Kai kas knygoje regės nuotykius, kai kas suvoks feministinius istorijos aspektus, kai kas galbūt įžvelgs savasties susitaikymo ir priėmimo, nepaisant sociumo pamoką, o kai kas tiesiog galbūt gėrėsis lengva nuotykinio teksto ritmika ir pasinaudos kaip alternatyva vietoj sudėtingų antikinių tekstų. Knyga graži, lengvai įtraukianti ir, bent man, šiai vasarai tapo lengva priebėga, maloni tremtis Kirkės saloje tarp sudėtingų intelektualių tekstų.

Jūsų Maištinga Siela   

Geriausios 2018 metų goodreads.com puslapio lankytojų išrinktos knygos

Sveiki,

Į interneto vandenų platybes jau plūsta šiemet geriausių knygų sąrašai. Kas savo perskaitytas knygas dalijasi, kas iš leidyklų, kas šiaip įvairiuose rinkimuose dalyvauja ir po to pristato. Šįkart nusprendžiau pasidalyti puslapio www.goodreads.com lankytojų balsavimo rezultatais. Šiemet goodreads lankytojai jau dešimtą kartą rinko įvairiose kategorijose nominuotas knygas, kurios gali būti nepaprastai geras orientyras leidykloms, kurios suinteresuotos versti gerą literatūrą į lietuvių kalbą.

Peržiūrėjęs knygas, už kurias šiemet balsavo viso pasaulio skaitytojai, supratau, kad jame yra visko. Tai nebūtinai „gera ir aukštos prabos“ literatūra, kai kuriose kategorijose laimėjo tiesiog populiariosios pramoginės literatūros autoriai dėl žinomumo, kai kur nominuotos knygos, tarkim, iš ilgojo Man Booker sąrašo liko visai gale, o koks nors serijinis populiarus autorius ėmė ir perspjovė. Nesileisiu į emocijas, tačiau daugeliui laimėjusių knygų, sakyčiau, nepritarčiau, nes visgi norėtųsi matyti elitinę literatūrą. Bet ar pas mus su „Metų knygos“ ir 15min.lt rinkimais kartais nebūna kažkas panašaus? A?

Pati mėgstamiausia mano kategorija Grožinė literatūra šįkart išrinkta lietuviams puikiai žinoma autorė Jojo Moyes ir jos knyga „Still me“ (liet. Vis dar aš). Manau, tikrai net tarp nominantų būčiau radęs ne vieną knygą, kuri būtų geresnė už J. Moyes, kurios kūrybą apskritai priskirčiau romantinės literatūros kategorijai.

Mistinio trilerio kategorijoje vis dar karaliauja Stephen King. Laimėjo jo romanas „The Outsider“ (liet. Pašalinis).

Istorinės grožinės literatūros kategorijoje išrinkta buvo Kristin Hannah „The Great Alone“ (liet. Didysis vienišius), kuris pasakoja apie šeimos vyrą, kuris grįžęs iš Vietnamo karo, bandydamas įveikti traumą, su šeima persikelia į Aliaską ir tada prasideda... Šią net aš norėčiau perskaityti.

Fantastinio romano kategorijoje internautai skyrė Madeline Miller „Circe“ (liet. Kirkė). Remdamasi graikų mitologija apie Kirkę ir jos salą, autorė kuria moters ir žmogaus prigimties istoriją, konstruodama mitus į bendrą pasaulį.

Meilės romanų kategorijoje laimėjo Helen Hoang su romanu „The Kiss Quotient“ (liet. Bučinių koeficientas). Autorė šiuolaikiškai kuria moters paveikslą, kuri tiki, kad viską vienija racionalus protas ir matematika, tačiau tenka greitai įsitikinti, kad vis tiek viską valdo širdis ir jausmai.

Mokslinės fantastikos kategorijoje laimėjo autorė V.E.Schwab su romanu „Vengeful“ (liet. Kerštingasis). Tai istorija apie du draugus, kurie tyrinėjo mirtį ir dėl konkurencijos jiedu susipyko. Galiausiai vienas iš jų mirė, o kitam beliko kažkaip vis tiek atkeršyti, bet kaip?

Siaubo romano kategorijoje vėl tas pats Stephen King tik su kitu kūriniu „Elevation“ (liet. Aukštis).

Geriausios humoristinės knygos kategorijoje – Tiffany Hadish „The Last Black Unicorn“ (liet. Paskutinis juodasis vienaragis).

Dokumentinės literatūros kategorijoje – Michelle McNamara „I‘ll Be Gona In The Dark“ (liet. Aš būsiu tamsoje). Labai įdomu, kad autorė jau mirusi, nes ji tyrė vieno Kalifornijoje siautėjusio sadistinio maniako žudiko istoriją. Ji ilgai rinko medžiagą, kalbėjosi su policininkais. Beveik dešimt metų trukęs tyrimas virto dokumentine knyga, tačiau jau po autorės mirties..

Autobiografinių memuarų kategorijoje – Tara Westovern „Educated“ (liet. Išsilavinęs).

Daugiau nominacijų, įskaitant ir paauglių literatūra, rasite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela