Antikos kultūra: kokias šiaulaikines knygas skaityti apie antikos mitus ir legendas? Ariadnė, Kirkė, Achilo giesmė, Mergelių tyla ir kt.

Sveiki,

Pastebėjau, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje vėl išpopuliarėjo verstinė grožinė literatūra, kuri šiuolaikiškai pertransformuoja senovės graikų legendas ir mitus. Vaikystėje turėjau N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ vertimą, nepaprastai patikdavo tas hierarchinis ir sudėtingas graikų dievų pasaulis. Prieš kelerius metus perleido šį pasaulinį šedevrą nauju viršeliu ir vizualiai patraukliu leidimu.

Džiugu, kad Lietuvoje populiarūs amerikiečių rašytojos Madeline Miller romanai „Achilo giesmė“ ir „Kirkė“, kurių tiražus nuolat pakartoja „Baltos“ lankos. „Alma littera“ pradėjo versti ir leisti Jennifer Saint romanus „Ariadnė“, „Elektra“ – pastarieji leidžia mitus permąstyti iš moteriškosios perspektyvos kaip, beje, ir Pat Barker „Mergelių tyla“ ir „Trojos moterys“.

SENOVĖS GRAIKIJOS LEGENDOS IR MITAI

Nikolajus Albertovičius Kunas (rus. Николай Альбертович Кун, 1877 m. gegužės 21 d. Maskva – 1940 m. vasario 28 d. Maskva) buvo rusų rašytojas, pedagogas ir istorikas, labiausiai žinomas dėl savo knygos „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Ši knyga, pirmą kartą išleista 1922 m., tapo itin populiari ir buvo daugybę kartų perleista įvairiomis kalbomis.

ARIADNĖ

Jennifer Saint yra britų rašytoja, šiuo metu itin populiari dėl savo knygų, kuriose ji perpasakoja moterų istorijas iš graikų mitologijos. Jos darbai iš naujo pažvelgia į gerai žinomus mitus, suteikdami balsą moterims, kurios dažnai buvo nustumtos į šešėlį tradicinėse istorijose.

Jos debiutinis romanas „Ariadnė“ (angl. „Ariadne“), išleistas 2021 m., sulaukė didelio pasisekimo ir kritikų pripažinimo. Knyga pasakoja apie Ariadnės, Mino dukters, padėjusios Tesėjui įveikti Minotaurą, istoriją.

Po sėkmingo debiuto Jennifer Saint išleido antrąjį romaną „Elektra“ (angl. „Elektra“), kuris taip pat sulaukė didelio populiarumo. Ši knyga pasakoja apie tris moteris – Klitaimnestrą, Elektrą ir Kasandrą – kurių likimai susiję su Atrėjo prakeiksmu. 2023 m. pasirodė ir trečiasis romanas „Atalanta“ (angl. „Atalanta“). 2024 m. planuojama išleisti knygą apie Herą (angl. „Hera“).

MERGELIŲ TYLA

Pat Barker (g. 1943 m. Šiaurės Jorkšyre, Anglijoje) yra garsi britų rašytoja, labiausiai žinoma dėl savo romanų apie Pirmąjį pasaulinį karą ir moterų vaidmenį istorijoje, taip pat dėl naujų interpretacijų graikų mitų. Ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant prestižinę Bookerio premiją.

Pirmąjį didelį pripažinimą Pat Barker pelnė su „Atgimimo“ trilogija (angl. „Regeneration Trilogy“), kurią sudaro romanai „Atgimimas“ (angl. „Regeneration“, 1991), „Akių vartai“ (angl. „The Eye in the Door“, 1993) ir „Kelias vaiduoklių link“ (angl. „The Ghost Road“, 1995). Ši trilogija, paremta tikrais istoriniais faktais, pasakoja apie psichologinę Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenusių kareivių būklę. „Kelias vaiduoklių link“ 1995 m. buvo apdovanotas Bookerio premija.

„Mergelių tyla“ (angl. „The Silence of the Girls“, 2018), leidykla „Baltos lankos“, 2022 m. Ši knyga perpasakoja Trojos karo istoriją iš belaisvių moterų, Briseidės ir kitų, perspektyvos.

KIRKĖ, ACHILO GIESMĖ

Madeline Miller yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose ji iš naujo interpretuoja klasikinius graikų mitus, suteikdama jiems šiuolaikinį atspalvį ir gilinasi į personažų psichologiją. Jos knygos sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje. Madeline Miller nuo vaikystės domėjosi graikų mitologija ir klasikine literatūra. Šis susidomėjimas paskatino ją studijuoti klasikinę filologiją Brauno universitete, kur ji įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.

Jos debiutinis romanas „Achilo giesmė“ (angl. „The Song of Achilles“), išleistas 2011 m., sulaukė didelio pasisekimo ir buvo apdovanotas prestižine „Orange Prize for Fiction“ premija. Knyga pasakoja apie Achilo ir Patroklo meilės ir draugystės istoriją Trojos karo kontekste.

Antrasis Madeline Miller romanas „Kirkė“ (angl. „Circe“), išleistas 2018 m., taip pat sulaukė didelio populiarumo ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Ši knyga pasakoja apie Kirkę, burtininkę, kuri Homero „Odisėjoje“ paverčia Odisėjo vyrus kiaulėmis. Miller suteikia Kirkės personažui gylio ir sudėtingumo, atskleisdama jos gyvenimo istoriją ir motyvus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Madeline Miller "Achilo giesmė"

Madeline Miller. „Achilo giesmė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 384.

Sveiki, 

Prieš kelerius metus skaitytas amerikiečių rašytojos Madeline Miller (g. 1978) romanas Kirkė paliko nedviprasmišką įdomios antikinės literatūros transformacijos pavyzdį į šiuolaikinę literatūrinę kalbą. Jau tada man daugelis sakė, kad Achilo giesmė (angl. The Song of Achilles) yra geresnis ir dinamiškesnis kūrinys už Kirkę. Turiu abu Achilo giesmės leidimus lietuviškai, bet skaityti teko naujausią, verstą Adonės Mitkevičienės, pastarąjį išleido Baltų lankų leidykla.

Man atrodo, kad kine jau kuris laikas atslūgo statyti antikių mitų pagrindais sukurtus vaidybinius filmus, o štai literatūriškai pertransformuoti ir pateikti savo mitų interpretacijas beletristikoje šiuo metu yra gana madingas reikalas. Pati autorė už Achilo giesmę pelnė Orange Prize For Fiction (dar tai būtų Women‘s Prize for Fiction). Autorė Amerikoje dėsto senąją graikų kalbą ir antikinę literatūrą, kaip pati sako knygos pabaigoje publikuotuose straipsniuose, jai atsigręžti į Homero Iliadą bei Odisėją buvo būdas suprasti antikos kultūrą, o ir dažna tiesa ta, kad mes nebepaskaitome ne tik graikų literatūros, bet sunkiai suvokiame ir šiuolaikinius originalių tekstų vertimus. Aišku, tas noras išversti ir pertransformuoti visiems suprantama kalba gali tapti kiču, netgi labai didele nesėkme, nes lengva suplokštinti, subanalinti, tačiau kalbant apie Achilo giesmę, sakyčiau, autorei labai pagelbėjo pasirinkta nauja pasakojimo perspektyva, visai kitas šios istorijos žiūros kampas.

Kas tik nežino mito apie Achilą ir jo kulną, kai nimfa Tetidė, norėdama padaryti sūnų nemirtingą, suėmusi už kulno, pamirko jį į stebuklingus vandenis, taip jam suteikdama nemirtingumo galią, tačiau kulnas, už kurio ji laikė sūnų, taip ir liko nesušlapęs ir vienintelė pažeidžiama Achilo kūno vieta. Tai žinomiausia šio mito dalis, kuri ganėtinai populiari mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tačiau įdomiausia, kad pati autorė šio mito nepanaudoja romane, o strėlė, kuri perveria Achilą, perveria jo krūtinės ląstą, o ne kulną. Nežinau, kodėl autorė nusprendė nežaisti šiuo mitu, tikriausiai reiktų skaityti originalius Homero tekstus ir ten rastume paaiškinimą.

Istorija primena ilgą graudžios meilės laišką. Kai pas mus visuomenė itin susiskaldžiusi LGBTQ klausimais, sakyčiau, šioji literatūra gali kai kam pasirodyti ir atgrasi. Tačiau kalbėti apie antikos mitus, o ypač apie Achilą, tikriausiai neįmanoma neminėti, jog Achilas suvokiamas kaip homoseksualas, mylėjęs vienintelį savo gyvenimo draugą Patroklą. Būtent Patroklo balsu ir pasakojama šioji istorija, kuri prasideda nuo pat vaikystės, kai Patroklas už kilmingojo sūnaus nužudymą ištremiamas į neturtingą kitos karalystės provinciją, kurį valdo Achilo tėvas ir motina Tetidė. Užsimezgusi draugystė netrunka peraugti į rimtesnius seksualinius santykius, tačiau visame tame romantikos burbule vyksta Trojos karo grėsmę žadantys įvykiai – pagrobiama gražiausioji iš gražiausių Helenė. Graikai ima vienytis ir ruošiasi vienam didingiausių karo žygių, kad išvaduotų negrobtąją Helenę ir graikai apgintų savo garbę. Šiaip klasikiniame variante Trojos karo priežastis yra Helenės grožis, tačiau skaitant šį romaną, akivaizdu, kad autorė ryškina patriarchalinį valdžios egoizmą, nes tiek karalius Agamemnonas, tiek Odisėjas bei kiti vyksta kariauti ne tiek dėl Helenės, kiek dėl garbės.

Madeline Miller

Būtent garbė yra didžiausias šių vyrų akstinas veikti, ji taip sudievinama (kaip ir antikinėje literatūroje), jog svarbiau už gyvenimą yra tai, ką apie tave pasakos, kai tavęs nebebus. Šioji kultūros dalis iš dabarties perspektyvos ganėtinai komiška, tačiau, kas sako, kad mūsų vertybės dabartyje nėra yra kokios nors kvailos? Pavyzdžiui, prisipumpuoti lūpas butulino, o į sėdmenis implantuoti silikoninius maišus, kad tave sektų kokiame nors klaikiame instagrame.

Grįžtant prie paties romano, jo kompozicija kaip klasikinio romano – viskas nuoseklu, chronologiška. Nors vyksta Trojos karas, svarbiausių veikėjų trikampis yra Achilas, jo motina deivė Tetidė, kuri nepritaria sūnaus ir Patroklo meilei, nes Patroklas yra kliūtis tapti Achilui legenda. Atrodo, kad net pačiai deivei svarbu, koks bus jo sūnaus likimas ir ką apie jį bylos ainiai, nors graikų dievai kaip niekas kitas nesirūpindavo savo palikuonių likimu. Tvyranti motinos ir Achilo mylimojo įtampa tampa esmine romano pranašystės jungtimi, kuriai galiausiai lemta išsipildyti.

Visgi romane turime ir keliaujantį Odisėją, ir Menelają, ir Agamemnoną bei kitus to laikotarpio karalius, kurių paveikslai anaiptol nėra labai jau tokie pozityviai didvyriški, kaip apdainuoja Homeras. Autorė juos vaizduoja gudrius, į politinę avantiūrą linkusius egoistus, kuriems beveik nesvarbi kitų žmonių gyvybė. Štai karalius Agamemnonas vaizduojamas kaip itin didelis kietakaktis, kuris sėdi palapinėje, kai jo vyrai miršta dėl užnuodyto vandens. Iš vienos pusės antikinis pasaulis ganėtinai primityvus, čia veikia garbingieji ir niekšai, vyrauja geri ir blogi žmonės. Prisiminkime, kad Homeras savo veikėjų beveik neindividualizavo, vaizdavo juos iš nuotolio kaip didvyrius, o M. Miller kurdama Patroklo jausminį pasaulį suteikia intymumo, tam tikros romantikos. Galiausiai ir patys veikėjai nėra tokie statiški, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje Achilas tampa puikybės, karo pergalės ir keršto apsėstu pusdieviu, kuris nebegirdi ir nebenori girdėti švelniojo Patroklo kalbų, taigi kinta ir Achilo vertybių skalė. O juk sakoma, kad meilėje kaip ir kare, pateisinamos visos priemonės, tačiau atrodo, kad Achilui šis pasikeitimas tampa gyvenimo tragedija.

Man labai patiko šio romano pabaiga, kuri dvelkia tarsi poezija. Nuo žiaurių Trojos karo epizodo pereinama prie švelnios lyrikos apie Patroklo ir Achilo pelenus, apie antikos kultūroje reikšmingas laidojimo tradicijas. Galiausiai mes sužinome, jog Patroklas visą šią istoriją pasakoja ne kam kitam, o būtent savo priešininkei deivei Tetidei, kuri, ilgą laiką knygoje vaizduojama itin žiauri, nuožmi ir negailestinga, padovanoja Patroklui laisvę. Gal dėl tos atstatytos pomirtinės teisybės ir paveikė daugelį skaitytojų, nors galbūt daug kas knygai lipdys LGBTQ propagandos etiketę, bet akivaizdu, jog visų pirma romanas apie antikinės kultūros reliktus ir tai, kas neištrina iš istorijos didvyrio vardo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Madeline Miller "Kirkė"

Madeline Miller. „Kirkė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paprastai antikinėje literatūroje moterys užima gana svarbią vietą, tačiau susidaro įspūdis, jog jos „įrėmintos“ vienoje savo nekintančioje pozicijoje, ar tai būtų ištikimoji Penelopė, laukianti sugrįžtančio Odisėjo, ar tai būtų Euridikė, ar Afroditė, ar ištikimoji Antigonė, ar Trojos gražuolė Helena, ar toji pati išmintingoji Atėnė. Jeigu jas visas palygintume su vyrais veikėjais iš Homero apdainuotų istorijų ir panagrinėtume apskritai graikų mitologiją, pamatytume, jog dinamiškiausi iš jų yra vyrai, kuriems lemta valdyti, keliauti, atlikti žygdarbius, tenkinti savo užgaidas, o moterys užima gana kuklią, dažnai stacionarią poziciją. Amerikiečių autorė Madeline Miller (g. 1978) išleidusi antrąjį savo romaną Kirkė (angl. Circe) iškart šovė į populiarumo viršūnę, kūrinyje atskleisdama šiaip jau antikinėje literatūroje į antrą planą nugrūstą sudėtingą moters gyvenimą, primindama, kad jau nuo senų senovės požiūris į moterį (dievišką ir mirtingą) buvo labai skirtingas ir netgi dažnai neteisingas.

Lietuviškai šios autorės knygą Achilo giesmė taip pat turime, įsigijau prieš trejetą metų už kelis eurus nukainuotų knygų lovyje, tačiau iki šiol taip ir neteko skaityti, bet matau, kad daugelį apžavėjusi Kirkė visgi privertė gręžiotis ir į Achilo giesmę, kuri tarptautinėje skaitytojų rinkoje taip pat buvo itin populiari. Kirkė 2018 metais puslapio www.goodreads.com lankytojų išrinkta kaip geriausias metų romanas, tad perskaičius kūrinį, tampa aišku, kodėl mitologijomis paremtas kūrinys nepaliko daugelį abejingų.

Iš tikrųjų daugelis mėgsta Antiką dar nuo mokyklinio suolo laikų, tiksliau – jos teoriją, mokytojų pasakojimus, ekranizacijas, dievų hierarchiją, žygdarbius ir didvyrius, tačiau tenka pripažinti, kad tikruosius klasikinius vertimus skaityti nelengva net užsigrūdinusiam skaitytojui – gausybė terminologijos, keistų žodžių formų, įspraustų į tam tikrus jambus ir hegzametrus, todėl alternatyva lieka perkurti šiuolaikiškesni tekstai, paremti graikų ir romėnų mitologijos pagrindu. Tiesa, lieka atvira diskusija, ar nesumenkinamas Homeras, Aristofanas, Sofoklis, Aischilas, Euripidas ir kiti Antikos poetai, dramaturgai, kurių kūrinių mes nebeperskaitome, o imamės adaptuotų versijų? Visgi M. Miller romanas nėra jokia adaptacija, veikiau fenomenaliai perteikta feministinė duoklė užguitam ir sumenkintam moters vaidmeniui antikinėje literatūroje.

Pasakojimo centre – saulės dievo Helijo ir nimfos Perseidės duktė, Ajajos salos ragana Kirkė, kurios visas dieviškasis gyvenimas sutalpinamas į romaną. Pirmojoje knygos dalyje pasakojama Kirkės vaikystė Helijo pašonėje, jos kitoniškumas, galių neturėjimas, dievų puotų ir teismų hierarchija, kurioje išryškėja dviejų dievų rūšys – nugalėtojai olimpiečiai su Dzeusu priešaky ir jam paklūstantys išlikę gyvieji titanai. Jau nuo pirmųjų puslapių dvelkia vienas išskirtinis mergaitės Kirkės bruožas – ji ne tik nepanaši į dievus ir nimfas savo išvaizda, bet ir būdu, ji pernelyg paklusni, pernelyg dorovinga, patikli, jautri... Dievams išėjus puotauti, ji pagirdė Furijos nuplaktą Dzeuso išdaviką titaną Prometėją, davusį žmonijai ugnį; Prometėjas kone vienintelis savastimi panašus į Kirkę, todėl jaunai dievaitei jis padaro itin didelį įspūdį.

Laikui bėgant ima dar labiau ryškėti kontrastas tarp dievų moralinių ir elgsenos skirtybių ir Kirkės įsitikinimų, kurie primena žmogiškuosius moralinius ir vertybinius pagrindus, o ne tuos pasipūtusias garbėtroškas nimfas. Galiausiai Kirkė patiria pirmąją meilę, ji įsimyli žveją ir paverčia jį nemirtingu, tačiau suteikdama jam galią, ji praranda jo dėmesį. Kirkė jaučiasi nemylima, nesuprasta ir vieniša, jos broliai Ajetas, Persis ir sesuo Pasifajė jos nekenčia, tėvas nekreipia dėmesio, motina jos nemyli, o už savo atrastus burtus tėvas Dzeuso paliepimu ištremia ją į salą visiems laikams...

Madeline Miller

Šį Kirkės gyvenimą būtų galima tęsti ir atpasakoti, tačiau kol pasaulį valdo galingieji dievai, o pusdieviai atlieka žygdarbius, moteris, kuri turi didžiulį potencialą valdyti, ištremiama, o čia ir prasideda antikinės moters išgujimas iš vyrų galios pasaulio. Netrukus autorė išryškina ir nimfų seksualinę prievartą, moteris kaip objektas, kaip nuosavybė vyriškiems geiduliams tenkinti. Kai Kirkė apsilanko pas seserį Kretoje, ji sužino, kad brolis Ajetas Pasefaję, kaip ir daugelis kitų dievų, vertė būti sekso verge. Nimfos – mažesnio rango dievybės moterys, kurios antikinėje literatūroje užima dažniausiai nežymius vaidmenis, o šiame romane tampa seksualinės prievartos haremu. Apie vyrų brutalų viršenybę atskleidžia ir į Ajają atplaukiantys keliautojai, kurie pasivaišinę Kirkės maistu, puola ja žudyti, tačiau ragana juos paverčia kiaulėmis.

Šiaip Kirkė antikinėje literatūroje nėra itin reikšminga, ją mes dažniausiai žinome iš Homero epo Odisėjas, kur didvyris su laivu prisišvartuoja prie salos ir kurį laiką ten kalinamas burtų gyvena. Apskritai Kirkė suvokiama kaip negatyvus veikėjas, dievybė, kuri nuodija ir kerėja, o M. Miller romane atskleidžiama visiškai kita perspektyva – nusakomos priežastys, kodėl apdainuojantys vyrai dainiai taip ir neatskleidę kitokios Kirkės gyvenimo perspektyvos, kuri pateisintų jos poelgius. „Mano portretas manęs nestebino: išdidi ragana, pabūgusi didvyrio kardo, parklupdyta ir maldaujanti pasigailėti. Regis, nusižeminusios moterys poetus viliojo labiausiai. Tarsi jokia istorija neapsieitų be mūsų šliaužiojimo ir rypavimo (p. 217)“. Akivaizdu, kad M. Miller romane Kirkė ne tik, kad nėra blogoji ragana, bet ji dar ir auka, kuri kaip įmanydama kerais bando išsigelbėti brutaliame dievų ir mirtingųjų jūreivių keliauninkų pasaulyje.

Kirkė patiria ne vieną meilę, galiausiai suvokia savo galias, savo kitoniškumą ir priima sau skirtą dievų lemtį, tačiau viskas ima keistis, kai ji staiga susilaukia Telegono, Odisėjo sūnaus. Priešingai nei Kirkės motina, kuriai dukra visai nerūpėjo, pati Kirkė turi nežabotą motinišką instinktą ir iš visų jėgų stengiasi nuo žiauriosios Atėnės apsaugoti savo sūnų.

Iš tikrųjų Kirkė per savo gyvenimą kaip deivė pereina visus žmogiškuosius moters gyvenimo etapus – vaikystę, nelaimingą meilę, atskirtį, savęs atradimą, tikrąją meilę ir moteriškumą. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį ji praleidžia salos tremtyje, ji tampa ir Minotauro gimimo liudininke, Dedalo ir Hermio sugulove, Odisėjo kelionių esminiu orientyru ir net Romos imperijos atsiradimo reikšminga „šachmatų figūra“. Daugelis mitologinių įvykių atskrieja pas Kirkę iš Hermio, iš ją aplankančių laivų, ypač Odisėjo, kuris papasakoja Trojos karo baisumus, istorijas apie Hektorą ir Achilą. Pasakojime gausu mitologinių istorijų maišaties, kurios tampa darnia ir chronologiška Kirkės gyvenimo konteksto dalimi, o mums, skaitytojams, didelės dalies Antikinio pasaulio vaizdiniu.

Kalbant apie teksto raišką ir kalbą, tekstas pasižymi lengvumu ir antikinės kalbos polėkiu. Sakiniuose gausu epitetų ir būdvardžių, kiekvienas dievas turi savitus apibūdinimus, todėl tekstas sudaro įspūdį, kad yra kažin koks pakylėtas, estetiškai nugludintas. Ir tai tiesa, tačiau autorė nedozuoja varginančiais epitetais, kas dažnai nutinka skaitant originalius Antikos tekstų vertimus. Šiame kūrinyje viskas labiau panašėja lengvai perteikiamu fantastinių nuotykių romanu, pavyzdžiui, Žiedų valdovas ar Sostų karų serijos knygomis, tik šiame kūrinyje viskas išgryninta pagal Antikos literatūros dėsnius, perimant galios ir maskulizmo išaukštinimo fenomeną.

Nesudėtinga, tačiau sodri ir lengvai kiekvienam skaitoma knyga. Kai kas knygoje regės nuotykius, kai kas suvoks feministinius istorijos aspektus, kai kas galbūt įžvelgs savasties susitaikymo ir priėmimo, nepaisant sociumo pamoką, o kai kas tiesiog galbūt gėrėsis lengva nuotykinio teksto ritmika ir pasinaudos kaip alternatyva vietoj sudėtingų antikinių tekstų. Knyga graži, lengvai įtraukianti ir, bent man, šiai vasarai tapo lengva priebėga, maloni tremtis Kirkės saloje tarp sudėtingų intelektualių tekstų.

Jūsų Maištinga Siela