Trojos karo didvyrių žmonos ir vyrai herojai, senovės graikų dinastijos ir kartos: Spartos (Tindarėjo ir Ikarijaus) giminės linija

Sveiki!

Pirmajai kartai, atstovaujamai Lakedemono ir Spartos, būdingas mitologinis pamatas, kuriame šios asmenybės įkūnija paties Spartos miesto ištakas. Lakedemonas dažnai minimas kaip šio krašto karalius ir herojus, o Sparta – kaip jo karališkoji žmona, suteikusi miestui savo vardą. Šie protėviai veikia kaip simbolinis pradas, iš kurio kyla visa vėlesnė giminės istorija, suformuojanti politinę ir mitinę Spartos didybę.

Antroji karta yra itin svarbi, nes joje išryškėja broliški ryšiai tarp Tindarėjo ir Ikarijaus, kurie tapo esminiais šakiniais taškais giminės medyje. Tindarėjas, valdęs Spartą kartu su Leda, tapo daugelio garsių mitinių figūrų tėvu, pradedant Elena ir baigiant dvyniais Dioskūrais. Tuo tarpu Ikarijus su žmona Periboja užtikrino savo atšakos tęstinumą, iš kurios vėliau iškilo Penelopė, tapusi viena iš labiausiai gerbiamų antikos moterų dėl savo ištikimybės ir išminties.

Trečioji karta žymi laikotarpį, kuriame susipina pusseserių – Elenos, Klitemnestros ir Penelopės – likimai, tiesiogiai įtraukti į Trojos karo dramą. Elena, garsėjusi savo grožiu ir ištekėjusi už Menelajo, tapo karo priežastimi, o jos sesuo Klitemnestra, Agamemnono žmona, įsivėlė į keršto ir išdavystės sūkurį, kuris pakeitė jos šeimos ateitį. Tuo pačiu metu Penelopė, Odisėjo žmona, ištikimai laukė savo vyro sugrįžimo iš karo, demonstruodama kitokį, ramesnį, bet ne mažiau herojišką atsidavimą, kuris tapo priešprieša jos pusseserių dramatiškiems likimams.

Ketvirtoji karta atspindi palikuonių likimus, kurie tapo tiesioginiais savo tėvų – didžiųjų antikos herojų – veiksmų pasekmių nešiotojais. Hermionė, Elenos dukra, atstovauja Spartos karališkajai linijai, o Klitemnestros vaikai – Ifigenija, Elektra, Orestas ir Chrysotemė – susiduria su itin tragiškomis šeimos peripetijomis, susijusiomis su tėvų poelgiais karo ir pokario metais. Telemachas, Penelopės ir Odisėjo sūnus, šioje kartoje užima ypatingą vietą, bręsdamas kaip herojus ir bandydamas išsaugoti tėvo palikimą, taip užbaigdamas sudėtingą šios giminės istorijos ciklą.

 

Maištinga Siela

Paveikslas: Antoine Wiertz (Antuanas Žozefas Vircas) "Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno", 1836

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paveikslą „Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ (pranc. Les Grecs et les Troyens se disputant le corps de Patrocle) nutapė belgų dailininkas Antoine'as Wiertzas. Šis kūrinys, pasižymintis monumentaliais matmenimis ir dramatiškumu, yra vienas geriausiai atspindinčių savitą ir kontraversišką menininko kūrybos stilių. Paveikslas buvo sukurtas atsižvelgiant į akademines meno tradicijas, tačiau atspindėjo ir Wiertzo ambicijas pralenkti savo amžininkus bei klasikinius didmeistrius.

 

Antuanas Wiertzas paveikslą tapė du kartus. Pirmoji versija (mažesnė) sukurta 1836 m. Romoje ir pasiekusi didelę sėkmę Briuselio Salone (Belgijoje), šiuo metu saugoma Liubeko dailės muziejuje Belgijoje. Antroji, didžiausia ir žinomiausia versija, buvo nutapyta 1844–1845 m. Briuselyje. Šis gigantiškas kūrinys yra ne tik didelis meninis pasiekimas, bet ir simbolis Wiertzo užsispyrimo bei noro sukurti meną, nepaklūstantį komerciniams standartams. Jo matmenys yra įspūdingi – 520 cm aukščio ir 852 cm ilgio.

 

Paveikslas vaizduoja žiaurią kovą, aprašytą Homero poemoje „Iliada“. Scenos centre, apsuptas gyvybės ir mirties chaoso, guli Patroklo, Achilo draugo ir artimo bičiulio, kūnas. Aplink jį susigrūdę graikų ir trojėnų kariai, narsiai kovojantys dėl teisės perimti kūną. Graikai stengiasi jį apginti ir atsiimti, kad galėtų atiduoti deramą pagarbą, o trojėnai, vedami Hektoro, siekia pasiimti trofėjų ir paniekinti priešą. Paveiksle dominuoja įtampa, dinamiškos figūros ir gilios, dramatiškos spalvos, pabrėžiančios mūšio įnirtingumą.

 

Šis kūrinys tiesiogiai siejamas su Homero „Iliada“, ypač 17-ąja giesme, kurioje detaliai aprašoma, kaip Hektoras nužudo Patroklą, ir prasideda įnirtingas mūšis dėl jo kūno. Tai – vienas labiausiai jaudinančių epizodų visoje poemoje. Wiertzas stengėsi perteikti ne tik fizinę kovą, bet ir gilų emocinį krūvį – Patroklo mirtis buvo lemtingas įvykis, privertęs Achilą sugrįžti į kovą ir pasmerkusį Hektorą bei visą Troją. Dailininkas, kaip ir Homeris, pabrėžė didvyriškumą, ištikimybę ir tragišką likimą.

Antuanas Žozefos Vircas

 

Antoine'as Wiertzas gimė 1806 m. Dinante, Belgijoje, ir jau ankstyvoje jaunystėje parodė išskirtinį talentą. Jis studijavo Paryžiuje, vėliau – Romoje, kur jį žavėjo Didžiųjų klasikų, tokių kaip Mikelandželas ir Rafaelis, kūriniai. Tačiau Wiertzo gyvenimas buvo persmelktas tam tikrų keistenybių ir ryškaus atsiskyrimo. Jis buvo itin idealistiškas ir atsisakė parduoti savo didžiuosius darbus, manydamas, kad menas neturi būti komercializuojamas. Šis principas lėmė tai, kad jis gyveno gana skurdžiai.

 

Vienas labiausiai žinomų Wiertzo gyvenimo aspektų buvo jo polinkis į monumentalizmą. Jis tikėjo, kad menas turi būti kuriamas ateities kartoms, todėl didžiuliame angare, pastatytame specialiai jo didelėms drobėms, jis tapė gigantiškus paveikslus. Wiertzas taip pat pasižymėjo unikaliu stiliumi, derindamas romantizmą, klasicizmą ir simbolizmą. Jo darbai dažnai nagrinėjo mirties, moralės ir socialinės kritikos temas. Menininkas ypač mėgo eksperimentuoti su šviesa ir šešėliais, kad sukurtų kuo labiau realistišką, bet kartu ir simbolinę, dramatišką atmosferą.

 

Nors Antoine'as Wiertzas nebuvo itin populiarus savo gyvenimo metu, po mirties jo palikimas buvo įvertintas. Dailininkas testamentu paliko savo darbus Belgijos valstybei, su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai jam pastatytame muziejuje. Būtent todėl Wiertzo didieji darbai niekada nepateko į privačias rankas ir neturi komercinės vertės aukcionuose. Jų vertė yra kultūrinė ir istorinė – jie atspindi XIX a. Europos meno tendencijas, Wiertzo asmenybę ir jo unikalią meno filosofiją.

 

„Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ – tai ne tik paveikslas, tai vizuali „Iliados“ interpretacija, perteikianti Homero poemos didybę ir dramatizmą. Vertė glūdi ne piniguose, o jo išskirtinume, monumentaliame formato pasirinkime, meistriškame didvyriškumo ir tragedijos atvaizdavime, bei glaudžiame ryšyje su antikinės literatūros šedevru. Paveikslas leidžia šiuolaikiniam žiūrovui pamatyti, kaip didžioji epocha atgijo per menininko, atidavusio visą savo gyvenimą menui, viziją.

 

Maištinga Siela

Knyga: Madeline Miller "Achilo giesmė"

Madeline Miller. „Achilo giesmė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 384.

Sveiki, 

Prieš kelerius metus skaitytas amerikiečių rašytojos Madeline Miller (g. 1978) romanas Kirkė paliko nedviprasmišką įdomios antikinės literatūros transformacijos pavyzdį į šiuolaikinę literatūrinę kalbą. Jau tada man daugelis sakė, kad Achilo giesmė (angl. The Song of Achilles) yra geresnis ir dinamiškesnis kūrinys už Kirkę. Turiu abu Achilo giesmės leidimus lietuviškai, bet skaityti teko naujausią, verstą Adonės Mitkevičienės, pastarąjį išleido Baltų lankų leidykla.

Man atrodo, kad kine jau kuris laikas atslūgo statyti antikių mitų pagrindais sukurtus vaidybinius filmus, o štai literatūriškai pertransformuoti ir pateikti savo mitų interpretacijas beletristikoje šiuo metu yra gana madingas reikalas. Pati autorė už Achilo giesmę pelnė Orange Prize For Fiction (dar tai būtų Women‘s Prize for Fiction). Autorė Amerikoje dėsto senąją graikų kalbą ir antikinę literatūrą, kaip pati sako knygos pabaigoje publikuotuose straipsniuose, jai atsigręžti į Homero Iliadą bei Odisėją buvo būdas suprasti antikos kultūrą, o ir dažna tiesa ta, kad mes nebepaskaitome ne tik graikų literatūros, bet sunkiai suvokiame ir šiuolaikinius originalių tekstų vertimus. Aišku, tas noras išversti ir pertransformuoti visiems suprantama kalba gali tapti kiču, netgi labai didele nesėkme, nes lengva suplokštinti, subanalinti, tačiau kalbant apie Achilo giesmę, sakyčiau, autorei labai pagelbėjo pasirinkta nauja pasakojimo perspektyva, visai kitas šios istorijos žiūros kampas.

Kas tik nežino mito apie Achilą ir jo kulną, kai nimfa Tetidė, norėdama padaryti sūnų nemirtingą, suėmusi už kulno, pamirko jį į stebuklingus vandenis, taip jam suteikdama nemirtingumo galią, tačiau kulnas, už kurio ji laikė sūnų, taip ir liko nesušlapęs ir vienintelė pažeidžiama Achilo kūno vieta. Tai žinomiausia šio mito dalis, kuri ganėtinai populiari mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tačiau įdomiausia, kad pati autorė šio mito nepanaudoja romane, o strėlė, kuri perveria Achilą, perveria jo krūtinės ląstą, o ne kulną. Nežinau, kodėl autorė nusprendė nežaisti šiuo mitu, tikriausiai reiktų skaityti originalius Homero tekstus ir ten rastume paaiškinimą.

Istorija primena ilgą graudžios meilės laišką. Kai pas mus visuomenė itin susiskaldžiusi LGBTQ klausimais, sakyčiau, šioji literatūra gali kai kam pasirodyti ir atgrasi. Tačiau kalbėti apie antikos mitus, o ypač apie Achilą, tikriausiai neįmanoma neminėti, jog Achilas suvokiamas kaip homoseksualas, mylėjęs vienintelį savo gyvenimo draugą Patroklą. Būtent Patroklo balsu ir pasakojama šioji istorija, kuri prasideda nuo pat vaikystės, kai Patroklas už kilmingojo sūnaus nužudymą ištremiamas į neturtingą kitos karalystės provinciją, kurį valdo Achilo tėvas ir motina Tetidė. Užsimezgusi draugystė netrunka peraugti į rimtesnius seksualinius santykius, tačiau visame tame romantikos burbule vyksta Trojos karo grėsmę žadantys įvykiai – pagrobiama gražiausioji iš gražiausių Helenė. Graikai ima vienytis ir ruošiasi vienam didingiausių karo žygių, kad išvaduotų negrobtąją Helenę ir graikai apgintų savo garbę. Šiaip klasikiniame variante Trojos karo priežastis yra Helenės grožis, tačiau skaitant šį romaną, akivaizdu, kad autorė ryškina patriarchalinį valdžios egoizmą, nes tiek karalius Agamemnonas, tiek Odisėjas bei kiti vyksta kariauti ne tiek dėl Helenės, kiek dėl garbės.

Madeline Miller

Būtent garbė yra didžiausias šių vyrų akstinas veikti, ji taip sudievinama (kaip ir antikinėje literatūroje), jog svarbiau už gyvenimą yra tai, ką apie tave pasakos, kai tavęs nebebus. Šioji kultūros dalis iš dabarties perspektyvos ganėtinai komiška, tačiau, kas sako, kad mūsų vertybės dabartyje nėra yra kokios nors kvailos? Pavyzdžiui, prisipumpuoti lūpas butulino, o į sėdmenis implantuoti silikoninius maišus, kad tave sektų kokiame nors klaikiame instagrame.

Grįžtant prie paties romano, jo kompozicija kaip klasikinio romano – viskas nuoseklu, chronologiška. Nors vyksta Trojos karas, svarbiausių veikėjų trikampis yra Achilas, jo motina deivė Tetidė, kuri nepritaria sūnaus ir Patroklo meilei, nes Patroklas yra kliūtis tapti Achilui legenda. Atrodo, kad net pačiai deivei svarbu, koks bus jo sūnaus likimas ir ką apie jį bylos ainiai, nors graikų dievai kaip niekas kitas nesirūpindavo savo palikuonių likimu. Tvyranti motinos ir Achilo mylimojo įtampa tampa esmine romano pranašystės jungtimi, kuriai galiausiai lemta išsipildyti.

Visgi romane turime ir keliaujantį Odisėją, ir Menelają, ir Agamemnoną bei kitus to laikotarpio karalius, kurių paveikslai anaiptol nėra labai jau tokie pozityviai didvyriški, kaip apdainuoja Homeras. Autorė juos vaizduoja gudrius, į politinę avantiūrą linkusius egoistus, kuriems beveik nesvarbi kitų žmonių gyvybė. Štai karalius Agamemnonas vaizduojamas kaip itin didelis kietakaktis, kuris sėdi palapinėje, kai jo vyrai miršta dėl užnuodyto vandens. Iš vienos pusės antikinis pasaulis ganėtinai primityvus, čia veikia garbingieji ir niekšai, vyrauja geri ir blogi žmonės. Prisiminkime, kad Homeras savo veikėjų beveik neindividualizavo, vaizdavo juos iš nuotolio kaip didvyrius, o M. Miller kurdama Patroklo jausminį pasaulį suteikia intymumo, tam tikros romantikos. Galiausiai ir patys veikėjai nėra tokie statiški, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje Achilas tampa puikybės, karo pergalės ir keršto apsėstu pusdieviu, kuris nebegirdi ir nebenori girdėti švelniojo Patroklo kalbų, taigi kinta ir Achilo vertybių skalė. O juk sakoma, kad meilėje kaip ir kare, pateisinamos visos priemonės, tačiau atrodo, kad Achilui šis pasikeitimas tampa gyvenimo tragedija.

Man labai patiko šio romano pabaiga, kuri dvelkia tarsi poezija. Nuo žiaurių Trojos karo epizodo pereinama prie švelnios lyrikos apie Patroklo ir Achilo pelenus, apie antikos kultūroje reikšmingas laidojimo tradicijas. Galiausiai mes sužinome, jog Patroklas visą šią istoriją pasakoja ne kam kitam, o būtent savo priešininkei deivei Tetidei, kuri, ilgą laiką knygoje vaizduojama itin žiauri, nuožmi ir negailestinga, padovanoja Patroklui laisvę. Gal dėl tos atstatytos pomirtinės teisybės ir paveikė daugelį skaitytojų, nors galbūt daug kas knygai lipdys LGBTQ propagandos etiketę, bet akivaizdu, jog visų pirma romanas apie antikinės kultūros reliktus ir tai, kas neištrina iš istorijos didvyrio vardo.

Jūsų Maištinga Siela