Achilo skydo aprašymas ir prasmė. Philip Rundell 1746-1827 Achilo skydas, rekonstrukcija

 

 

Sveiki,

 

Daug dėmesio Achilo skydo aprašymui „Iliadoje“ skiriama dėl kelių priežasčių. Tai yra Homero poezijos šedevras, detalus ir vaizdingas aprašymas, kuris sustiprina poemos dramatiškumą ir įtraukia skaitytoją. Skydas simbolizuoja visą žmonijos pasaulį ir gyvenimo ciklą – nuo taikos ir švenčių iki karo ir tragedijų. Tai tarsi miniatiūrinis pasaulio modelis. Naujas dievo Hefaisto sukurtas skydas Achilui yra būtinas, kad jis galėtų grįžti į mūšį ir nugalėti Hektorą. Tai kulminacinis momentas poemoje.

 

Ant Achilo skydo vaizduojamos dvi miestų scenos (viename vyksta vestuvės ir teismas, kitame – apgultis ir mūšis), žemės ūkio darbai (arimas, pjūtis, vynuogynas), ganyklos su gyvuliais, šokio aikštelė ir vandenynas, juosiantis visą skydą. Trumpai tariant, jame atsispindi visa antikinio pasaulio įvairovė.

 

Maištinga Siela

Paveikslas "Achilo pyktis", Mišelis Martinas Drolingas (Michel Martin Droling), 1810

 

Knyga: Madeline Miller "Achilo giesmė"

Madeline Miller. „Achilo giesmė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 384.

Sveiki, 

Prieš kelerius metus skaitytas amerikiečių rašytojos Madeline Miller (g. 1978) romanas Kirkė paliko nedviprasmišką įdomios antikinės literatūros transformacijos pavyzdį į šiuolaikinę literatūrinę kalbą. Jau tada man daugelis sakė, kad Achilo giesmė (angl. The Song of Achilles) yra geresnis ir dinamiškesnis kūrinys už Kirkę. Turiu abu Achilo giesmės leidimus lietuviškai, bet skaityti teko naujausią, verstą Adonės Mitkevičienės, pastarąjį išleido Baltų lankų leidykla.

Man atrodo, kad kine jau kuris laikas atslūgo statyti antikių mitų pagrindais sukurtus vaidybinius filmus, o štai literatūriškai pertransformuoti ir pateikti savo mitų interpretacijas beletristikoje šiuo metu yra gana madingas reikalas. Pati autorė už Achilo giesmę pelnė Orange Prize For Fiction (dar tai būtų Women‘s Prize for Fiction). Autorė Amerikoje dėsto senąją graikų kalbą ir antikinę literatūrą, kaip pati sako knygos pabaigoje publikuotuose straipsniuose, jai atsigręžti į Homero Iliadą bei Odisėją buvo būdas suprasti antikos kultūrą, o ir dažna tiesa ta, kad mes nebepaskaitome ne tik graikų literatūros, bet sunkiai suvokiame ir šiuolaikinius originalių tekstų vertimus. Aišku, tas noras išversti ir pertransformuoti visiems suprantama kalba gali tapti kiču, netgi labai didele nesėkme, nes lengva suplokštinti, subanalinti, tačiau kalbant apie Achilo giesmę, sakyčiau, autorei labai pagelbėjo pasirinkta nauja pasakojimo perspektyva, visai kitas šios istorijos žiūros kampas.

Kas tik nežino mito apie Achilą ir jo kulną, kai nimfa Tetidė, norėdama padaryti sūnų nemirtingą, suėmusi už kulno, pamirko jį į stebuklingus vandenis, taip jam suteikdama nemirtingumo galią, tačiau kulnas, už kurio ji laikė sūnų, taip ir liko nesušlapęs ir vienintelė pažeidžiama Achilo kūno vieta. Tai žinomiausia šio mito dalis, kuri ganėtinai populiari mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tačiau įdomiausia, kad pati autorė šio mito nepanaudoja romane, o strėlė, kuri perveria Achilą, perveria jo krūtinės ląstą, o ne kulną. Nežinau, kodėl autorė nusprendė nežaisti šiuo mitu, tikriausiai reiktų skaityti originalius Homero tekstus ir ten rastume paaiškinimą.

Istorija primena ilgą graudžios meilės laišką. Kai pas mus visuomenė itin susiskaldžiusi LGBTQ klausimais, sakyčiau, šioji literatūra gali kai kam pasirodyti ir atgrasi. Tačiau kalbėti apie antikos mitus, o ypač apie Achilą, tikriausiai neįmanoma neminėti, jog Achilas suvokiamas kaip homoseksualas, mylėjęs vienintelį savo gyvenimo draugą Patroklą. Būtent Patroklo balsu ir pasakojama šioji istorija, kuri prasideda nuo pat vaikystės, kai Patroklas už kilmingojo sūnaus nužudymą ištremiamas į neturtingą kitos karalystės provinciją, kurį valdo Achilo tėvas ir motina Tetidė. Užsimezgusi draugystė netrunka peraugti į rimtesnius seksualinius santykius, tačiau visame tame romantikos burbule vyksta Trojos karo grėsmę žadantys įvykiai – pagrobiama gražiausioji iš gražiausių Helenė. Graikai ima vienytis ir ruošiasi vienam didingiausių karo žygių, kad išvaduotų negrobtąją Helenę ir graikai apgintų savo garbę. Šiaip klasikiniame variante Trojos karo priežastis yra Helenės grožis, tačiau skaitant šį romaną, akivaizdu, kad autorė ryškina patriarchalinį valdžios egoizmą, nes tiek karalius Agamemnonas, tiek Odisėjas bei kiti vyksta kariauti ne tiek dėl Helenės, kiek dėl garbės.

Madeline Miller

Būtent garbė yra didžiausias šių vyrų akstinas veikti, ji taip sudievinama (kaip ir antikinėje literatūroje), jog svarbiau už gyvenimą yra tai, ką apie tave pasakos, kai tavęs nebebus. Šioji kultūros dalis iš dabarties perspektyvos ganėtinai komiška, tačiau, kas sako, kad mūsų vertybės dabartyje nėra yra kokios nors kvailos? Pavyzdžiui, prisipumpuoti lūpas butulino, o į sėdmenis implantuoti silikoninius maišus, kad tave sektų kokiame nors klaikiame instagrame.

Grįžtant prie paties romano, jo kompozicija kaip klasikinio romano – viskas nuoseklu, chronologiška. Nors vyksta Trojos karas, svarbiausių veikėjų trikampis yra Achilas, jo motina deivė Tetidė, kuri nepritaria sūnaus ir Patroklo meilei, nes Patroklas yra kliūtis tapti Achilui legenda. Atrodo, kad net pačiai deivei svarbu, koks bus jo sūnaus likimas ir ką apie jį bylos ainiai, nors graikų dievai kaip niekas kitas nesirūpindavo savo palikuonių likimu. Tvyranti motinos ir Achilo mylimojo įtampa tampa esmine romano pranašystės jungtimi, kuriai galiausiai lemta išsipildyti.

Visgi romane turime ir keliaujantį Odisėją, ir Menelają, ir Agamemnoną bei kitus to laikotarpio karalius, kurių paveikslai anaiptol nėra labai jau tokie pozityviai didvyriški, kaip apdainuoja Homeras. Autorė juos vaizduoja gudrius, į politinę avantiūrą linkusius egoistus, kuriems beveik nesvarbi kitų žmonių gyvybė. Štai karalius Agamemnonas vaizduojamas kaip itin didelis kietakaktis, kuris sėdi palapinėje, kai jo vyrai miršta dėl užnuodyto vandens. Iš vienos pusės antikinis pasaulis ganėtinai primityvus, čia veikia garbingieji ir niekšai, vyrauja geri ir blogi žmonės. Prisiminkime, kad Homeras savo veikėjų beveik neindividualizavo, vaizdavo juos iš nuotolio kaip didvyrius, o M. Miller kurdama Patroklo jausminį pasaulį suteikia intymumo, tam tikros romantikos. Galiausiai ir patys veikėjai nėra tokie statiški, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje Achilas tampa puikybės, karo pergalės ir keršto apsėstu pusdieviu, kuris nebegirdi ir nebenori girdėti švelniojo Patroklo kalbų, taigi kinta ir Achilo vertybių skalė. O juk sakoma, kad meilėje kaip ir kare, pateisinamos visos priemonės, tačiau atrodo, kad Achilui šis pasikeitimas tampa gyvenimo tragedija.

Man labai patiko šio romano pabaiga, kuri dvelkia tarsi poezija. Nuo žiaurių Trojos karo epizodo pereinama prie švelnios lyrikos apie Patroklo ir Achilo pelenus, apie antikos kultūroje reikšmingas laidojimo tradicijas. Galiausiai mes sužinome, jog Patroklas visą šią istoriją pasakoja ne kam kitam, o būtent savo priešininkei deivei Tetidei, kuri, ilgą laiką knygoje vaizduojama itin žiauri, nuožmi ir negailestinga, padovanoja Patroklui laisvę. Gal dėl tos atstatytos pomirtinės teisybės ir paveikė daugelį skaitytojų, nors galbūt daug kas knygai lipdys LGBTQ propagandos etiketę, bet akivaizdu, jog visų pirma romanas apie antikinės kultūros reliktus ir tai, kas neištrina iš istorijos didvyrio vardo.

Jūsų Maištinga Siela

Suzanne Collins knygos "Bado žaidynės" palyginimas, sąsajos su antikine mitologija, Tesėjas ir Minotautas, Achilas ir kt.

 

Sveiki,

Čia apžvelgsiu Suzanne Collins kūrinio „Bado žaidynės“ sąsajas, palyginimus, panašumus ir intertekstualumą su Antikos mitologijos kūriniais.

Nuo senų senovės žmonės užrašinėjo įkvepiančių herojų, dievų ir pusdievių žygius ir nuotykius. Žmonės nuolat galvojo apie nemirtingumą, kitokį gyvenimą, kuriame egzistuoja antgamtinės jėgos, kitaip sakant, tai, kas nematoma ir paaiškintų pasaulio ir visatos dėsnius bei tvarką. Antikos mitologija iki šių dienų įkvepia šiuolaikinius rašytojus kurti ir perkurti žmogaus, prilygstančio nemirtingų dievų jėgai. Amerikiečių itin populiarią knygų „Bado žaidynės“ autorę Siuzaną Kolins (Suzanne Collins) (g. 1962) antikinė mitologija įkvėpė pasakoti apie apokaliptinę, naująjį ateities pasaulį.

„Bado žaidynėse“ kalbama apie 12 apygardų, suskirstytų pagal luomus, visuomenę. Dar nuo senovės antikos yra paplitęs posakis: „Duokite mums duonos ir žaidimų!“. Ateities pasaulio valdytojai kasmet organizuoja Baldo žaidynes, atrinkdami iš dvylikos apygardų po du jaunus atstovus, kurie grumiasi žudynių žaidynėse, o juos per ekranus stebi tiek turtingieji Sostinės valdininkai, tiek apygardų gyventojai. Kodėl? Nes tai linksma! Primena senovės gladiatorių kovas, o pats mirties ir žudymo faktas tampa išsigimusios, iškrypusios valdžios ir galios veidrodžiu, paneigiančiu prigimtines žmogaus savybes. Primena senovės Romos imperatorių Kaligulos ir Nerono žiaurumo linksmybės, kai aristokratų luomas buvo linksminamas žmonių kautynėmis ir kankinimais.

„Bado žaidynių“ kūrinio idėją galėtume sieti labiausiai su graikų mitu apie Tesėją ir Minotaurą. Kaip žinia, Minotauras buvo mitinė būtybė, įkalintas Dedalo sukurtame labirinte Kretos saloje. Labirintas buvo neišeinamas, kas į jį pakliūdavo, tas pasilikdavo jame visiems laikams. Tesėjas, kaip ir būdinga pusdieviems, susirengia į herojišką žygį nužudyti Minotautą. Tikriausiai jam nebūtų pavykę to padaryti be dievų įsikišimo, todėl Tesėjas gauna iš Mino ir Pasifajos dukters Ariadnės siūlą, kad nepamestų kelio ir sugebėtų grįžti atgal prie išėjimo. Galiausiai Tesėjas nužudo Minotaurą, ko nepavyko padaryti jokiems kitiems veikėjams. Kuo tai panašu į „Bodo žaidynes“? Ogi pagrindiniai veikėjai taip pat įmetami į tokias žaidynes, kuriose vienintelė išeitis yra žudyti kitus, kad laimėtum ir išgyventum. Pagrindinė veikėja Ketnė stengiasi pažeisti šias taisykles, gudrumu apeiti įstatymą, kad išgelbėtų ne tik save, bet ir savo bendražygį Pitą. Kūrinio pabaigoje ji bando su Pitu suvalgyti nuodingų uogų, kad šių žaidynių niekas nelaimėtų, kad nebūtų didvyrių ir Sostinės gyventojų troškimas nebūtų patenkintas. Galiausiai Bado žaidynių taisyklės ir aplinkybės tėra Minotauro labirinto metafora – visgi viskas įmanoma, kai veikiama ne po vieną, o drauge (Tesėjui padeda Ariadnė, o Ketnei – Pitas), kolektyvinė žmonių jėga, atsidavimas, pagalba vieni kitiems tampa fundamentaliausia šių kūrinių vertybė, nekintanti ištisus šimtmečius.

Taip pat „Bado žaidynėse“ turime konkurencingą veikėją iš turtingos apygardos Keitą, kuris dėl to, kad yra finansuojamas apygardos, turi apsauginius šarvus, kurie garantuoja Keito nepažeidžiamumą. Priešingai nei Ketnė, kuri yra iš pačios skurdžiausios apygardos, be savo strėlių daugiau nieko neturi. Sąlygos tarp Baldo žaidynių dalyvių yra nelygiavertės. Keitas įkūnija nepažeidžiamą antikos herojų Achilą. Achilas, kaip žinia, kūdikystėje buvo įmerktas į stebuklingą vandenį, kuris garantavo nepažeidžiamumą. Sušlapo viskas, išskyrus jo čiurna, už kurios jis buvo laikomas, todėl Achilas buvo pažeidžiamas būtent per šią vietą. Keitas vėlgi panašiai – jo kūnas apsaugotas šarvų nuo smūgių, tačiau pažeidžiama galva. Mutantai, kurie gviešiasi finalinėje scenoje Pito, Keito ir Ketnės gyvybių, vėlgi primena Tartaro pabaisas ir Olimpo dievų įveiktus gigantus monstrus, Odisėjo nugalėtą kiklopą.

Ne ką mažiau svarbi ir Sostinėje esančių organizatorių padėtis. Vienas iš šių žaidynių kūrėjų Klaudijus Tempelsmitas atitiktų antikinį Olimpo dievų ar net Romos imperatorių poziciją. Dievai stebi mirtingųjų kančias, pakreipia jų likimus, valdo, panašiai kaip Dzeusas ar likimo deivės Moiros, kuriems paklūsta pasaulis ir dievai. Tempelsmitas jaučiasi galingu ir neįveikiamu, nes turi neribotą valdžią ir galią, todėl labiausiai širsta, kai Ketnė su Pitu apgauna finalines Bado žaidynių taisykles, kitaip sakant, žmogus pasipriešina dievui. Lygiai taip pat dievai nelabai mėgo pusdievių herojų Heraklio, Tesėjo, Persėjo, kadangi šie iš esmės priešinosi dievų valiai, padėjo mirtingiesiems, silpnesniems už save. Iš tikrųjų „Bado žaidynės“ yra rekonstruota socialinė distopija su antikiniais motyvais, kurie išryškina žemišką socialinę nelygybę, žmonių skirstymą į luomus, aiškiai pabrėžiant, kad tas, kas turi galią valdyti, ne visada yra teisingas ir vertas tos galios, o nuskriaustieji, būdami ištikimi savo bendražmogiškoms vertybėms, turi šansą pasipriešinti tironams.

Jūsų Maištinga Siela