2021 m. sausio 8 d., penktadienis

Suzanne Collins knygos "Bado žaidynės" palyginimas, sąsajos su antikine mitologija, Tesėjas ir Minotautas, Achilas ir kt.

 

Sveiki,

Čia apžvelgsiu Suzanne Collins kūrinio „Bado žaidynės“ sąsajas, palyginimus, panašumus ir intertekstualumą su Antikos mitologijos kūriniais.

Nuo senų senovės žmonės užrašinėjo įkvepiančių herojų, dievų ir pusdievių žygius ir nuotykius. Žmonės nuolat galvojo apie nemirtingumą, kitokį gyvenimą, kuriame egzistuoja antgamtinės jėgos, kitaip sakant, tai, kas nematoma ir paaiškintų pasaulio ir visatos dėsnius bei tvarką. Antikos mitologija iki šių dienų įkvepia šiuolaikinius rašytojus kurti ir perkurti žmogaus, prilygstančio nemirtingų dievų jėgai. Amerikiečių itin populiarią knygų „Bado žaidynės“ autorę Siuzaną Kolins (Suzanne Collins) (g. 1962) antikinė mitologija įkvėpė pasakoti apie apokaliptinę, naująjį ateities pasaulį.

„Bado žaidynėse“ kalbama apie 12 apygardų, suskirstytų pagal luomus, visuomenę. Dar nuo senovės antikos yra paplitęs posakis: „Duokite mums duonos ir žaidimų!“. Ateities pasaulio valdytojai kasmet organizuoja Baldo žaidynes, atrinkdami iš dvylikos apygardų po du jaunus atstovus, kurie grumiasi žudynių žaidynėse, o juos per ekranus stebi tiek turtingieji Sostinės valdininkai, tiek apygardų gyventojai. Kodėl? Nes tai linksma! Primena senovės gladiatorių kovas, o pats mirties ir žudymo faktas tampa išsigimusios, iškrypusios valdžios ir galios veidrodžiu, paneigiančiu prigimtines žmogaus savybes. Primena senovės Romos imperatorių Kaligulos ir Nerono žiaurumo linksmybės, kai aristokratų luomas buvo linksminamas žmonių kautynėmis ir kankinimais.

„Bado žaidynių“ kūrinio idėją galėtume sieti labiausiai su graikų mitu apie Tesėją ir Minotaurą. Kaip žinia, Minotauras buvo mitinė būtybė, įkalintas Dedalo sukurtame labirinte Kretos saloje. Labirintas buvo neišeinamas, kas į jį pakliūdavo, tas pasilikdavo jame visiems laikams. Tesėjas, kaip ir būdinga pusdieviems, susirengia į herojišką žygį nužudyti Minotautą. Tikriausiai jam nebūtų pavykę to padaryti be dievų įsikišimo, todėl Tesėjas gauna iš Mino ir Pasifajos dukters Ariadnės siūlą, kad nepamestų kelio ir sugebėtų grįžti atgal prie išėjimo. Galiausiai Tesėjas nužudo Minotaurą, ko nepavyko padaryti jokiems kitiems veikėjams. Kuo tai panašu į „Bodo žaidynes“? Ogi pagrindiniai veikėjai taip pat įmetami į tokias žaidynes, kuriose vienintelė išeitis yra žudyti kitus, kad laimėtum ir išgyventum. Pagrindinė veikėja Ketnė stengiasi pažeisti šias taisykles, gudrumu apeiti įstatymą, kad išgelbėtų ne tik save, bet ir savo bendražygį Pitą. Kūrinio pabaigoje ji bando su Pitu suvalgyti nuodingų uogų, kad šių žaidynių niekas nelaimėtų, kad nebūtų didvyrių ir Sostinės gyventojų troškimas nebūtų patenkintas. Galiausiai Bado žaidynių taisyklės ir aplinkybės tėra Minotauro labirinto metafora – visgi viskas įmanoma, kai veikiama ne po vieną, o drauge (Tesėjui padeda Ariadnė, o Ketnei – Pitas), kolektyvinė žmonių jėga, atsidavimas, pagalba vieni kitiems tampa fundamentaliausia šių kūrinių vertybė, nekintanti ištisus šimtmečius.

Taip pat „Bado žaidynėse“ turime konkurencingą veikėją iš turtingos apygardos Keitą, kuris dėl to, kad yra finansuojamas apygardos, turi apsauginius šarvus, kurie garantuoja Keito nepažeidžiamumą. Priešingai nei Ketnė, kuri yra iš pačios skurdžiausios apygardos, be savo strėlių daugiau nieko neturi. Sąlygos tarp Baldo žaidynių dalyvių yra nelygiavertės. Keitas įkūnija nepažeidžiamą antikos herojų Achilą. Achilas, kaip žinia, kūdikystėje buvo įmerktas į stebuklingą vandenį, kuris garantavo nepažeidžiamumą. Sušlapo viskas, išskyrus jo čiurna, už kurios jis buvo laikomas, todėl Achilas buvo pažeidžiamas būtent per šią vietą. Keitas vėlgi panašiai – jo kūnas apsaugotas šarvų nuo smūgių, tačiau pažeidžiama galva. Mutantai, kurie gviešiasi finalinėje scenoje Pito, Keito ir Ketnės gyvybių, vėlgi primena Tartaro pabaisas ir Olimpo dievų įveiktus gigantus monstrus, Odisėjo nugalėtą kiklopą.

Ne ką mažiau svarbi ir Sostinėje esančių organizatorių padėtis. Vienas iš šių žaidynių kūrėjų Klaudijus Tempelsmitas atitiktų antikinį Olimpo dievų ar net Romos imperatorių poziciją. Dievai stebi mirtingųjų kančias, pakreipia jų likimus, valdo, panašiai kaip Dzeusas ar likimo deivės Moiros, kuriems paklūsta pasaulis ir dievai. Tempelsmitas jaučiasi galingu ir neįveikiamu, nes turi neribotą valdžią ir galią, todėl labiausiai širsta, kai Ketnė su Pitu apgauna finalines Bado žaidynių taisykles, kitaip sakant, žmogus pasipriešina dievui. Lygiai taip pat dievai nelabai mėgo pusdievių herojų Heraklio, Tesėjo, Persėjo, kadangi šie iš esmės priešinosi dievų valiai, padėjo mirtingiesiems, silpnesniems už save. Iš tikrųjų „Bado žaidynės“ yra rekonstruota socialinė distopija su antikiniais motyvais, kurie išryškina žemišką socialinę nelygybę, žmonių skirstymą į luomus, aiškiai pabrėžiant, kad tas, kas turi galią valdyti, ne visada yra teisingas ir vertas tos galios, o nuskriaustieji, būdami ištikimi savo bendražmogiškoms vertybėms, turi šansą pasipriešinti tironams.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą