Dienos citata: Hermann Göring, nacių nusikaltėlis, apie tai, kaip lengva tautą valdyti patriotizmo idėjomis

 

Sveiki!

 

„Aišku, paprasti žmonės nenori karo [...] Bet, šiaip ar taip, politiką lemia šalies vadovai, taigi visai nesunku priversti žmones dalyvauti, ar tai būtų demokratija, ar fašizmas, ar parlamentas arba komunistinė diktatūra. [...] Tai labai paprasta. Nereikia nieko daryti, tik pasakyti liaudžiai, kad ją puola, o pacifistus apkaltinti neturint patriotizmo ir tvirtinti, neva jie kelia šaliai pavojų. Šis metodas veikia bet kurioje šalyje.“ Hermann Göring

 

Hermannas Göringas buvo vienas įtakingiausių Trečiojo reicho veikėjų, nacių partijos narys nuo pat ankstyvųjų jos gyvavimo metų bei pagrindinis Adolfo Hitlerio bendražygis. Jis užėmė aukščiausias pareigas valdžioje: buvo Liuftvafės (Vokietijos oro pajėgų) vadas, „ketverių metų plano“ vadovas ir ilgą laiką laikytas oficialiuoju Hitlerio įpėdiniu. Jų ryšys buvo grindžiamas visiška ištikimybe fiureriui, o Göringas, pasinaudodamas savo įtaka, tiesiogiai prisidėjo prie nacių diktatūros įtvirtinimo, ekonominės kontrolės bei vėliau vykdytų karo nusikaltimų organizavimo. Apie jį iš esmės sukurtas 2025 metų filmas „Niurnbergas“, sakyčiau, verta pažiūrėti.  

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Göringas buvo suimtas sąjungininkų ir Niurnbergo procese pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų. Nelaisvėje, laukdamas nuosprendžio, jis bendravo su psichologu Gustavu Gilbertu. Šiuose pokalbiuose Göringas atvirai demonstravo cinizmą dėl valdžios mechanizmų veikimo, pabrėždamas, kad politinę kryptį visada diktuoja šalies vadovai, nepriklausomai nuo valstybės santvarkos. Jis teigė, kad manipuliuoti visuomene yra itin paprasta: užtenka sukurti išorinės grėsmės iliuziją, o visus taikos šalininkus apkaltinti nepatriotizmu ir šalies išdavyste, taip efektyviai nutildant bet kokią opoziciją.

 

Šis Göringo komentaras atskleidžia sisteminį požiūrį į žmonių masinį valdymą per baimę ir propagandą, kuris buvo esminis nacių režimo įrankis. Visgi, Göringo gyvenimas baigėsi prieš pat įvykdant mirties bausmę. 1946 metų spalio 15 dieną, likus vos kelioms valandoms iki numatytos egzekucijos pakariant, jis kalėjime nusižudė išgėręs paslėptą kalio cianido kapsulę. Tokiu būdu jis išvengė mirties per koriką, tačiau paliko istorijoje itin tamsų palikimą kaip vienas pagrindinių Holokausto ir agresyvaus karo architektų.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) apie tai, kad Dievas mirė Vakarų kultūroje

 

Sveiki,

 

„Dievas mirė. Dievas lieka miręs. Ir mes jį nužudėme.“ Frydrichas Nyčė

 

Absoliutus ir galingas Friedricho Nietzsche's (Frydricho Nyčės) teiginys: „Dievas mirė. Dievas lieka miręs. Ir mes jį nužudėme“ (Vok. „Gott ist tot. Gott bleibt tot. Und wir haben ihn getötet.“) yra ne tik ateistinė deklaracija, bet ir Vakarų civilizacijos moralinės krizės diagnozė. Šia fraze Nyčė konstatuoja faktą, kad krikščioniškasis Dievas, ilgus šimtmečius tarnavęs kaip absoliutus moralinis ir metafizinis pamatas, prarado savo galią ir patikimumą modernioje visuomenėje. Mokslas, Švietimo idealai ir racionalus mąstymas tapo tais „žudikais“, kurie nuvertino ir padarė nereikalingą transcendentinę tiesą, sugriaudami senąją pasaulėžiūrą.

 

Šis „Dievo nužudymas“ reiškė, kad žlugo universalių vertybių sistema – nebeliko „iš aukščiau“ duotų taisyklių, kas yra gėris, o kas blogis. Nyčė įspėjo, kad tai yra ir baisiausias, ir didingiausias žmonijos poelgis. Didingiausias, nes tai reiškia žmonijos laisvės triumfą ir emancipaciją nuo primestos moralės, o baisiausias, nes žmonės dar nesuvokė šio veiksmo masto ir pasekmių.

 

Būtent šios krizės rezultatas yra nihilizmas (Nihilismus) – ta būsena, kai žmogus suvokia, kad visos tradicinės vertybės žlugo, bet neturi nieko, kuo jas pakeisti, o tai sukelia galingą beprasmybės ir vilties praradimo jausmą. Nyčė ragino Vakarų kultūrą reaguoti į šį nihilistinį nuosmukį, ne grįžtant atgal (vergo moralės link), o žengiant į priekį. Jo sprendimas buvo Antžmogis (Übermensch) – individas, kuris, suvokęs beprasmybę, pats sukurkia savo vertybes, patvirtina gyvenimą su visu jo chaosu ir tampa savo paties įstatymu. Taigi, galutinė Nyčės žinia buvo griežta: jei Dievas mirė, žmogus privalo tapti gyvenimo kūrėju, arba bus sunaikintas savo paties nihilizmo.

Maištinga Siela

Dienos citata: Charles de Montesquieu (Šarlis Lui de Monteskjė) apie įstatymų dvasią, valdžios galios piknaudžiavimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Amžių patirtis byloja, kad kiekvienas valdžią turintis žmogus linkęs ja piknaudžiauti ir jis eina ta kryptimi, kol nepasiekia jam skirtos ribos [...]. Kad nebūtų galimybės piknaudžiauti valdžia, reikia tokios tvarkos, kuriai esant įvairios valdžios galėtų viena kitą prilaikyti.“ Charles de Montesquieu.

 

Charles de Montesquieu (Šarlis Lui de Monteskjė), gimęs 1689 metais, buvo prancūzų mąstytojas, teisininkas ir politikos filosofas, vienas ryškiausių Švietimo epochos atstovų. Jo giminė buvo kilminga, todėl jis gavo puikų išsilavinimą ir tapo teisininku. Perėmęs šeimos paveldą – dvaro žemes ir barono titulą, jis pasitraukė iš aktyvaus teisininko darbo ir atsidėjo moksliniams tyrinėjimams. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido Le Brède pilyje, kur turėjo didelę biblioteką ir intensyviai rašė. Montesquieu mirė 1755 metais, būdamas šešiasdešimt šešerių, nuo karščiavimo, kuris atsirado dėl ligos, kurią jis patyrė keliaudamas.

 

Montesquieu pasižymėjo itin smalsiu protu, gilumu ir kritiniu mąstymu. Jis buvo linkęs į empirizmą, t. y., rėmėsi faktais ir stebėjimais, o ne vien abstrakčiomis teorijomis. Jo raštai atspindi platų interesų ratą – nuo istorijos ir teisės iki sociologijos ir klimatologijos.  Mokslininkas pasisakė prieš absoliutinę monarchiją ir despotizmą, stengėsi rasti būdus, kaip sukurti teisingą ir laisvą visuomenę.  Jis buvo apdairus ir praktiškas mąstytojas, todėl jo idėjos buvo ne tik utopinės vizijos, bet ir realiai pritaikomos teorijos.  Dėl savo kritiško požiūrio ir satyrinio rašymo stiliaus, jis dažnai susilaukdavo cenzūros ir priešiškumo iš to meto valdžios atstovų.

 

Pagrindinė Charles de Montesquieu idėja, turėjusi didžiausią įtaką Vakarų civilizacijos raidai, yra valdžių padalijimo principas. Savo žymiausiame veikale „Apie įstatymų dvasią“ jis teigė, kad politinė laisvė įmanoma tik tada, kai valstybės valdžia yra padalinta į tris nepriklausomas šakas: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Iš esmės apie tai yra ir šioji dienos citata, paimta iš būtent šio veikalo. Šis padalijimas, pasak Montesquieu, neleidžia atsirasti tironijai, nes kiekviena valdžia kontroliuoja ir stabdo kitas, užtikrindama pusiausvyrą. Kita svarbi jo idėja – tai įstatymų sąlygotumas. Montesquieu manė, kad įstatymai negali būti universalūs, o turi priklausyti nuo konkrečios šalies geografinės padėties, klimato, kultūros, religijos ir papročių.

 

Be „Apie įstatymų dvasią“, kuris laikomas vienu svarbiausių politikos teorijos veikalų, Montesquieu parašė ir kitą žinomą kūrinį – „Persų laiškai“.  Šis romanas, išleistas anonimiškai, yra satyrinis ir ironiškas Prancūzijos visuomenės, jos moralės ir politikos kritika. Knygoje du persai, keliaujantys po Europą, laiškuose aprašo ir stebisi keistais, jų akimis žiūrint, prancūzų papročiais, religija ir valdžia. Tai leido Montesquieu subtiliai išjuokti tuometinį Paryžių ir jo gyventojus, kartu užduodant klausimus apie universalųjį teisingumą ir laisvę. Jo kūryba apėmė plačias temas, įskaitant ekonominius veiksnius, prekybos įtaką visuomenėms ir netgi vergijos kritiką.

 

Maištinga Siela

Aktualijos: ar lietuviai bijo pasisakyti ir atskleisti savo politines pažiūras?

Labi, žmonės,

 

Reaguoju į gana protingą kunigo Ričardo Doveikos pasisakymą, nors daugel klausimų su juo ir nesutinku, bet šiuo atveju TAIP.

 

Manau, kad daugelis ne tiek politines pažiūras viešinti bijo, kiek vienu ar kitu klausimu pasisakyti, pvz., skiepų, švietimo ar krašto gynybos klausimais, nes žiniasklaida ir influenceriai (viešosios nuomonės formuotojai) daro be proto didelį spaudimą segreguodami žmones. Pasisakęs kitaip, būsi vatnikas, propagandistas, putinistas. Negalvojau, kad vieną dieną Lietuvoje ims veikti tokia minkštosios galios ir valdžios forma šitokiu visuotiniu mastu, bet taip, individualiam požiūriui naikinti yra sukurtos nišos ir priemonės – tu su tuo arba su mumis. O jeigu nei su kuo? Jeigu man patinka tavo cepelinai ir koks įstatymas paspirtukų kontrolės, bet nekenčiu šaltibarščių ir galimybių paso – viso gero pustoniams, todėl taip, sukuriama terpė patylėti (kitaip sakant, bijoti) ir geriau nereikšti nuomonės, nes gyvenimas prie ežeriuko geresnis, nei su socialinės architektūros krekenomis.

 

Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip skaldyti ir valdyti žmones pandemijos metu? Priklijuok žmogui kvailio etiketę.

 Edženas Delakrua (pranc Eugène Delacroix) "Laisvė barikaduose" (1830)

Šių dienų paveikslo interpretacija. Memas iš internetinio vandenyno. Autorius nežinomas.

Sveiki,

 

Lietuvoje dingo pustoniai ir laisvo pasirinkimo, neprarandant nieko, galimybė. Vakarykščiai įvykiai prie Seimo, turiu galvoje rugpjūčio 10 dienos nakties riaušes, buvo tai, kas, sakyčiau, neišvengiama. Žmonės pikti, žmonės surūgę, žmonės nebetiki nei valdžia, nei skiepais... Nepateisinu prasidėjusio smurto protrūkio. Didžioji dalis ten dalyvavusių, pripažinkime, yra iš to paties liūdnai pagarsėjusio Šeimos maršo sambūrio. Dar dalis prisijungė, kurie negali pakęsti to baisaus gąsdinimo ir mobingo, kurį patiria paskutiniosiomis savaitėmis. Pastebėjote, kad niekas jau nebekalba apie kaukes, o dezinfekciniai skysčių pakuotės prie įėjimo stovi nebeliečiamos, nes ir kvailiui aišku, kad tik skiepas „išgelbės“ pasaulį – toks susidaro įspūdis. Pasakysiu taip: jeigu vakar ir būčiau dalyvavęs mitinge, tai su aiškia intencija ir protestu prieš valdžios ir žiniasklaidos suregztą gąsdinimą, Galimybių pasą, kuris iš tikrųjų turėtų būti Negalimybių pasu vadinamas, nes jis užkerta tam tikrus dalykus, o ne išlaisvina, kaip mėgsta teigti A. Armonaitė.

 

Nesu antivakseris. Kiekvieno valia skiepytis ar nesiskiepyti, eiti išvien su mokslu, arba juo abejoti, ir tai nėra nieko gėdingo, kaip bandoma mums įpiršti. Jeigu nesiskiepiji, vadinasi, esi antivakseris, lūzeris, atsilikėlis, sąmokslo teoretikas ir tas, kuris skaldo šalį. Ar tikrai aš neturiu teisės abejoti, kai man grasinama ribojimais, darbo netekimu? Ar tikrai neturiu pagrindo niekuo šioje situacijoje abejoti? „Vakar mirė du.“ „Mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė“... Internete pasipylė daugybė visokiausių skambių ir užgaulių citatų. Žmonės priešinasi tarp savęs. Facebooko ženklelis „I trust science“ ragina ir tave tokiu tapti, bet baisiausia, tos „diskusijos“ (nes diskusijomis jų nepavadinsi), ardo net šeimas, draugus. Žmonės atvirai linkę pasisakyti, kad su vienais ar kitokiais asmenimis nutraukia santykius, nekenčia sučipuotų, arba pasiskiepiję nenori savo artimoje aplinkoje matyti jokių antivakserių ar kitokių įsitikinimo asmenų. Egzistuoja tik juoda ir balta. Kvestionuoti kitaip labai rizikinga, nes atsidursi vis tiek vienoje ar kitoje pusėje.

 

Kas čia vyksta? Senas geras: skaldyk ir valdyk. Nedrįsk abejoti, nes pasirodysi lūzeriu. Nedrįsk prieštarauti, nes mes žinome gerai, o tu neturi daktaro laipsnio. Mokslas visagalis. Nedrįsk juo abejoti. Neturėk kitos pozicijos, nes šįkart, perfrazuosiu šiaip jau labai gerbiamą A. Maldeikienę, kuri nesiskiepijusius prilygina mokinukams maištininkams, kurie nepaklūsta klasės taisyklėms ir skriaudžia vidutiniokus bei pirmūnus. Aišku, jeigu visuomenė yra klasė, kuriai diriguoja maestro, tačiau mes nesijaučiame klasėje. Klasėje pakėlus ranką, mokinys yra išklausomas. Vakar mitinguotojai, (nors jų tikrai neginu, tik bandau iš jų perspektyvos suprasti) panoro būti išgirsti, tačiau jų neišgirdo. Įspūdis toks, kad laukinių gauja su Lietuvos vėliava paklykaus ir praeis, o mes toliau vykdysime tai, kaip mums atrodo geriausia. Valdžios sprendimai nekoreliuoja su žmonių nei nuomone, nei poreikiais, todėl tai primena diktatūrą. Aš mitinguotojus pradedu suprasti, dažnai atsiduriu jų vietoje. Aš negirdimas, nematomas ir reikalingas tik per rinkimus ir mokesčiams mokėti. Ar mano būsena ir protestas nepaklusti toms taisyklėms, dėl kurių nesitarta, o tiesiog atkišama, gali būti mano pilietiškumo skaudi išraiška? Ar galiu turėti balsą ne tik prie balsadėžės? Mūsų atstovai nebeatstovauja žmonėms, jie atstovauja ekstremalioms situacijoms ir saviems interesams, o mes liekame tik fone. Bet ar buvo kada nors kitaip?

 

Visgi mitinge skambėjo žiaurūs pasakymai. Vakar suimta baisioji V. Račkova, dar ankstyvą pavasarį raginusi sušaudyti seimo narį Raskevičių, vienos liūdnai pagarsėjusius partijos vedlė N. Černiauskienė. Nuo tribūnos, norėčiau sakyti, „bajerius skaldė“ Astra Astrauskaitė – visos trys Šeimų maršo aktyvistės, jų retorika, minčių dėstymo eiga ir argumentai mažai kuo skyrėsi nuo homofobinių mitingų. Labai liūdna, kad šiuo atveju viskas susiplakė į vieną putą, kad prie šių asmenų, kur švystelėjo dar liūdniau pagarsėję Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas. Mano įsitikinimai neleidžia dalyvauti šiame mitinge, kur šie aktyvistai reiškia savo pažiūras, nes tai reikštų jiems pritarti visais klausimais, o aš nepritariu. Jokiu būdu.

 

Nepritariu tik žmonių skirstymui į skiepytus ir neskiepytus bei ribojimams ir pasiskiepijusiųjų privilegijoms. Jau nesikartosiu, kad mokame PSD mokestį, o mums užkertamas kelias gauti sveikatos paslaugas. Kur tai matyta? Kiek beviltiškumo reikia turėti, kad žmonės šitaip mobinguotų? Baisiausia dar ne tie ribojimai, ne šis gaisras, bet įsiplieskęs ideologinis pozicinis tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių karas, į kurį įtraukiami, nori nenori, visi, nes visi turi ką pasakyti tiek vienai, tiek kitai pusei, nes visus tai liečia. Ir tai tikrai nėra pagarbos ir supratimo tonacijoje, tai pustonius praradęs reikalas, nes Lietuvoje vis dažniau mąstoma tik dviem kategorijom: gerai arba blogai. Jei abejoji, vadinasi, esi pilka masė, skystakiaušis (epitetų daugiau galite rasti daugelyje facebooko profilių). Todėl nesiveliu viešojoje erdvėje į jokias diskusijas šiais klausimais, stengiuosi kiek įmanoma tylėti ir ištylėti, kad nereikėtų bergždžiai draskytis, nes tai juk karas tarp žmonių įsitikinimų, juodos aistros, teisybių karai ir, deja, turiu pripažinti, kad prie to prisideda valdžia ir tai yra nepalankiausias jų laikas. Prie to prisideda plačioji žiniasklaida ir sąmokslo teoretikai, galimas daiktas ir, kaip teigė Bilotaitė, ir hibridinio karo organizatoriai.

 

Mes vis dairomės vieni į kitus, mėgdžiojame, atkartodami šokame, pykstame, įrodinėjame svetimomis tezėmis, reikšdami savo tiesą prieš kito tiesą, ir manome, kad tokiu būdu prisidedame prieš kažkokio pilietinio geresnio ir teisingesnio darinio, bet, deja, tikriausiai taip nėra; kiekvienas iš mūsų, apsupti tariamų ir dirbtinai sukurtų priešų, esame vienišos ledo lytys dideliame vandenyne, kur kartais labai skaudžiai susikalame ledinėmis kaktomis vien tam, kad iš tos susidūrimo inercijos dar vienas nuo kito labiau nutoltume.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatas Petriošius apie tai, kaip kultūrinė beraštystė lemia rinkimus ir mūsų gyvenimo kokybę

 Sveiki,

 

Ši Donato Petrošiaus citata paimta iš teksto Dilgėlės ir Tarkovskio medis (Literatūra ir menas, Nr. 3721). Jau kuris laikas galvoju, kad esu pernelyg protingas. Rimtai. Kai imu ginčytis internete su avių banda, tampu dygus ir irzlus, bet baisiai protingas. Man tuoj prilipdoma pikto, arogantiško ir puikuotis mėgstančio etiketė. O kas man belieka? Susitapatinti su šiuo „titulu“. Tačiau tose nesantaikos properšose vis švysteli man kažkas panašaus į Donato Petrošiaus išsakytą mintį, kad geriau kultūriniam beraščiui, kuris „suformuotas“ pagal pro patria, tautininkų ir visokių Mindaugo Puidokų populistinių „tradicinių šeimos vertybių“, Jurgos Lagos traumuotų ispaniškų patirčių, kurias ji visur ir visada taiko kalbėdama apie seksualumą, manding, darosi aišku, kad jiems prikaišioti beprasmiška, kad jie tiesiog neapsišvietę kultūriniai beraščiai yra tiesiog bergždžias reikalas.

 

Esu susidūręs netgi su priešinga situacija: jie tuo didžiuojasi, kai vienintelis to žmogaus paskaitomas žinių šaltinis yra iškrypusios „Respublikos“ antraštės, paspringusi savo tamsuma Jurga Lago. Baisiausia, kad būtent tie beraščiai, nuskurdinti intelektualiai, nustekenti empatiškai, manipuliuojami ideologijomis ir dirbtinai primestomis grėsmėmis balsuos už runkelius ir nulems mūsų visų likimą. Kultūrinis skurdumas nėra šiaip sau „kiekvieno reikalas“, kai tie žmones eina balsuoti ir paskui nuseka likusios avys, tai jau tampa pareiga reaguoti, kad Jurga Lago, Mindaugas Puidokas, Kazimieras Juraitis ir kiti pusdurniai, prisidengę savo gėdas Vyčio ženklu ir kliedėdami apie patriotiškumą, nesugadintų visko iki galo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Suzanne Collins knygos "Bado žaidynės" palyginimas, sąsajos su antikine mitologija, Tesėjas ir Minotautas, Achilas ir kt.

 

Sveiki,

Čia apžvelgsiu Suzanne Collins kūrinio „Bado žaidynės“ sąsajas, palyginimus, panašumus ir intertekstualumą su Antikos mitologijos kūriniais.

Nuo senų senovės žmonės užrašinėjo įkvepiančių herojų, dievų ir pusdievių žygius ir nuotykius. Žmonės nuolat galvojo apie nemirtingumą, kitokį gyvenimą, kuriame egzistuoja antgamtinės jėgos, kitaip sakant, tai, kas nematoma ir paaiškintų pasaulio ir visatos dėsnius bei tvarką. Antikos mitologija iki šių dienų įkvepia šiuolaikinius rašytojus kurti ir perkurti žmogaus, prilygstančio nemirtingų dievų jėgai. Amerikiečių itin populiarią knygų „Bado žaidynės“ autorę Siuzaną Kolins (Suzanne Collins) (g. 1962) antikinė mitologija įkvėpė pasakoti apie apokaliptinę, naująjį ateities pasaulį.

„Bado žaidynėse“ kalbama apie 12 apygardų, suskirstytų pagal luomus, visuomenę. Dar nuo senovės antikos yra paplitęs posakis: „Duokite mums duonos ir žaidimų!“. Ateities pasaulio valdytojai kasmet organizuoja Baldo žaidynes, atrinkdami iš dvylikos apygardų po du jaunus atstovus, kurie grumiasi žudynių žaidynėse, o juos per ekranus stebi tiek turtingieji Sostinės valdininkai, tiek apygardų gyventojai. Kodėl? Nes tai linksma! Primena senovės gladiatorių kovas, o pats mirties ir žudymo faktas tampa išsigimusios, iškrypusios valdžios ir galios veidrodžiu, paneigiančiu prigimtines žmogaus savybes. Primena senovės Romos imperatorių Kaligulos ir Nerono žiaurumo linksmybės, kai aristokratų luomas buvo linksminamas žmonių kautynėmis ir kankinimais.

„Bado žaidynių“ kūrinio idėją galėtume sieti labiausiai su graikų mitu apie Tesėją ir Minotaurą. Kaip žinia, Minotauras buvo mitinė būtybė, įkalintas Dedalo sukurtame labirinte Kretos saloje. Labirintas buvo neišeinamas, kas į jį pakliūdavo, tas pasilikdavo jame visiems laikams. Tesėjas, kaip ir būdinga pusdieviems, susirengia į herojišką žygį nužudyti Minotautą. Tikriausiai jam nebūtų pavykę to padaryti be dievų įsikišimo, todėl Tesėjas gauna iš Mino ir Pasifajos dukters Ariadnės siūlą, kad nepamestų kelio ir sugebėtų grįžti atgal prie išėjimo. Galiausiai Tesėjas nužudo Minotaurą, ko nepavyko padaryti jokiems kitiems veikėjams. Kuo tai panašu į „Bodo žaidynes“? Ogi pagrindiniai veikėjai taip pat įmetami į tokias žaidynes, kuriose vienintelė išeitis yra žudyti kitus, kad laimėtum ir išgyventum. Pagrindinė veikėja Ketnė stengiasi pažeisti šias taisykles, gudrumu apeiti įstatymą, kad išgelbėtų ne tik save, bet ir savo bendražygį Pitą. Kūrinio pabaigoje ji bando su Pitu suvalgyti nuodingų uogų, kad šių žaidynių niekas nelaimėtų, kad nebūtų didvyrių ir Sostinės gyventojų troškimas nebūtų patenkintas. Galiausiai Bado žaidynių taisyklės ir aplinkybės tėra Minotauro labirinto metafora – visgi viskas įmanoma, kai veikiama ne po vieną, o drauge (Tesėjui padeda Ariadnė, o Ketnei – Pitas), kolektyvinė žmonių jėga, atsidavimas, pagalba vieni kitiems tampa fundamentaliausia šių kūrinių vertybė, nekintanti ištisus šimtmečius.

Taip pat „Bado žaidynėse“ turime konkurencingą veikėją iš turtingos apygardos Keitą, kuris dėl to, kad yra finansuojamas apygardos, turi apsauginius šarvus, kurie garantuoja Keito nepažeidžiamumą. Priešingai nei Ketnė, kuri yra iš pačios skurdžiausios apygardos, be savo strėlių daugiau nieko neturi. Sąlygos tarp Baldo žaidynių dalyvių yra nelygiavertės. Keitas įkūnija nepažeidžiamą antikos herojų Achilą. Achilas, kaip žinia, kūdikystėje buvo įmerktas į stebuklingą vandenį, kuris garantavo nepažeidžiamumą. Sušlapo viskas, išskyrus jo čiurna, už kurios jis buvo laikomas, todėl Achilas buvo pažeidžiamas būtent per šią vietą. Keitas vėlgi panašiai – jo kūnas apsaugotas šarvų nuo smūgių, tačiau pažeidžiama galva. Mutantai, kurie gviešiasi finalinėje scenoje Pito, Keito ir Ketnės gyvybių, vėlgi primena Tartaro pabaisas ir Olimpo dievų įveiktus gigantus monstrus, Odisėjo nugalėtą kiklopą.

Ne ką mažiau svarbi ir Sostinėje esančių organizatorių padėtis. Vienas iš šių žaidynių kūrėjų Klaudijus Tempelsmitas atitiktų antikinį Olimpo dievų ar net Romos imperatorių poziciją. Dievai stebi mirtingųjų kančias, pakreipia jų likimus, valdo, panašiai kaip Dzeusas ar likimo deivės Moiros, kuriems paklūsta pasaulis ir dievai. Tempelsmitas jaučiasi galingu ir neįveikiamu, nes turi neribotą valdžią ir galią, todėl labiausiai širsta, kai Ketnė su Pitu apgauna finalines Bado žaidynių taisykles, kitaip sakant, žmogus pasipriešina dievui. Lygiai taip pat dievai nelabai mėgo pusdievių herojų Heraklio, Tesėjo, Persėjo, kadangi šie iš esmės priešinosi dievų valiai, padėjo mirtingiesiems, silpnesniems už save. Iš tikrųjų „Bado žaidynės“ yra rekonstruota socialinė distopija su antikiniais motyvais, kurie išryškina žemišką socialinę nelygybę, žmonių skirstymą į luomus, aiškiai pabrėžiant, kad tas, kas turi galią valdyti, ne visada yra teisingas ir vertas tos galios, o nuskriaustieji, būdami ištikimi savo bendražmogiškoms vertybėms, turi šansą pasipriešinti tironams.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar lietuvio laimė ir nelaimė iš tikrųjų yra nesvarbi? Valdančiųjų valstiečių paskutinis "laimės genocidas"

Sveiki,

Šįryt prie kavos puodelio peržiūrėjau vakarykščių žinių įrašą, kuriame buvo klausiama buvusios politikės, ką reiktų daryti, kad Lietuvos žmonės būtų laimingi? Buvo prieita prie išvados, kad valdžia apskritai neturėtų būti atsakinga už žmonių laimę... 

Gal ir neturėtų, bet ir už nelaimes neturėtų būti atsakinga, tačiau... Valstiečiai, varpų žemėje kėlėjai į padanges, per paskutiniuosius metus išties rūpinasi, kaip tą „laimę“ pažaboti netgi visai nesąmoningai. Valstiečiai nespręsdami esminių būties problemų daro tai, kas kol kas jiems sekasi geriausiai – uždrausdami žmogaus paskutinius laimės resursus. Statistinis lietuvis, jau niekam ne paslaptis, nebegali nei keliauti, nei be bauginančių paskolų įsigyti būsto, nei susitaupyti, nei patirti kažkokių egzistencinių potyrių, kurie suteiktų nors šiek tiek skaidrios laimės (juokais – boža, net braškės vėl pabrango!): kad ir nueiti į teatrą ar laiko skaitymui, nes... Lietuviai girtuokliai, lietuviai atsilikę, lietuviai nepatriotiški, lietuvių vaikų pasiekimai mokykloje apgailėtini, universitetų per daug, kokybės nėra, euras prie lito, litas prie euro, socialinė atskirtis vis auga, vaikai paliekami šulinyje, studentės deginamos bagažinėje, todėl atimkime bet kokias iliuzijas patirti, kad ir pačias žemiausias laimės apraiškas ir:

a) uždrauskime alkoholį (nes nusigers tie ir taip nelaimingi žmogeliai – atimkime paskutinę laimę);

b) apmokestinkime cukrų (nes, oi, kaip sutaupysime! Čia užuot gerinę maisto kokybę, geriau užverskime rinką pavojingais antrarūšiais saldikliais, nuo kurių jie gydysis padidėjusiomis vaistų kainomis – išmintinga, neprikibsi!);

c) ilginkime darbo valandas (nes, oi, tik darbas išgelbės Lietuvos ekonomiką, o statistinis lietuviukas toliau obliuos už minimalkę ir jei dirbs ilgai, vadinasi, nebus kada gerti);

d) būstų nuomos kaina didesnė už paskolos įmokų kainą, todėl priverskime juos paimti paskolą ir neleiskime emigruoti – ypač jauną žmogų!;

e) neleiskime įteisinti partnerystės tarp tos pačios lyties (nes, oi, nepykdykime pensininkų ir katalikų, žulykų ir šiaip nacionalistų, kitaip sakant, „normalių“ lietuvių), todėl drauskime ir toliau, kol „lėtieji“ estai eina į priekį šviesmečiais...

f) suvarykime jaunuolius į karinę prievolę, įtikinkime, kad verta mylėti tėvynę, šelpkime kareiviškiems batams ir košei, taip sustabdysime jaunąjį žmogų nuo emigracijos (sutaupysime vergų klasei darbo jėgos)...

....(šiaip eiliniai draudimai, prievolės, apmokestinimai, lengvatų šalinimas, kraujas, šūdas, sekso vergija) ir....

ž) uždrauskime žmonėms jaustis laisviems ir uždrauskime bet kokį malonumą, tegu susimoka už tą laimės iliuziją brangiau arba būna absoliučiai nusivylę ir nelaimingi – juk valdžia neatsakinga už žmonių laimę ir gyvenimo kokybę.

Aišku, galite tai interpretuoti kaip eilinį paburnojimą, kai lietuvis kuria apie savo nelaimingumą mitą. Žinoma, kad Lietuva nuostabi šalis, kaip, beje, ir Rusija, tik valdžios aparatai, kaip ir daugelio tautų, baisiai supuvę. Tautos ir valdžios konfrontacija ir toliau didėja ir, deja, didės. Pasakyk tris kartus melą ir jis taps tiesa, todėl nereikia sakyti, kad burnodamas lietuvis iš tikrųjų tik skundžiasi, jis iš esmės neburnoja, o solidžiai (ne kaip graikai su akmenimis gatvėje) pasako, kad mitas apie nelaimingą jau seniai tapo realybės dalimi.

Ar po cukraus uždraudimo, bus apmokestintas seksas? Greitai už orumą ir prigimtinius poreikius teks dar plačiau praverti pinigines. Nes orumas, kaip žinia, greitai irgi taps, jeigu ne geidaujamai retas, bet ir iš esmės ydingas dalykas, juk vertybes keisti kaip plakatus nesunku – tik pakeiskite partiją.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: patriotizmas ir karo veiksmai kaip blogybė ir manipuliuojančios valdžios forma (pagal Tomislav Budak)

Sveiki,

Po to, kai sulaukiau iš savo draugų ir pažįstamų smerktino žvilgsnio dėl asmeninės nuostatos dėl ginkluotės prieš Rusiją ir negatyvaus žvilgsnio į šauktinius, ilgai galvojau, gal aš kažko nesuprantu? Kaip žmonės gali eiti ginti, paveikti patriotinių romantinių idėjų, filosofuoti ir žavėtis smurtu ir karu, kai pasaulyje visi žmonės yra kaip žmonės? Kaip jie gali lengvai pasiduoti manipuliuojančioms valdžios formoms, kai smegenys plaunamos tokiomis sąvokomis kaip tėvynė, gintis nuo priešų, mes geresni už kitus ir t. t.? 

Juk tai taip akivaizdu! Kad visas tas patriotinis reikalas tėra dar viena idėjų lygmenyje valdžios forma pajungti žmones ir juos išnaudoti, kuriant valstybės vargšės Izauros vaidmenį. Kai visi, rodos, mane suėdė savo kontrargumentais, nustojau apie tai galvojęs. Gal aš kažko nesuprantu ir klystu, tačiau vakar, beskaitydamas puikią kroato Tomislav Budak dvasinio teoretiko ir praktiko knygą „Karmos keitimas“, staiga radau aiškiai juodu ant balto parašytas tas tiesas, kurias bandžiau paaiškinti žmonėm. Kadangi nesu nušvitęs ir nesu joks pranašas, į mano nuomonę buvo galima ir numoti, tačiau kai randi netikėtai bendraminčių, tiesiog pasijauti nebe toks nesusipratėlis. Šįkart cituoju Tomislav Budak:

„Tą patį daro valdžios, kai nori savo žmones įtraukti į karą. Valdžios atstovai visada stengiasi išlaikyti žmones paklusnius, priklausomus ir savęs nerealizavusius – nesuvokiančius savo galimybių ir tikrųjų politinių veiksmų bei sprendimo motyvų. Todėl joks kvietimas kariauti nėra reklamuojamas, pateikiant tikruosius tikslus arba tai, kas nuolatos vyksta karuose: civilių žmonių žudymas, moterų ir vaikų prievartavimą, mirtis arba galūnių praradimą. Valstybė kviečia mus kariauti dėl „garbingų priežasčių“, dėl patriotizmo, savo kaimynų apsaugos arba „demokratijos“ išsaugojimo. Valdžia kuria iliuziją, kad esame pavojuje, aiškiai įvardija priešą, tą, kuris kaltas dėl mūsų problemų, o karą apibūdina labai romantiškai, lyg tai būtų nuotykis stovyklaujant. Įdomu tai, kad militaristinės logistikos atstovai į mūsų lauką pristato didžiulį kiekį karstų, kojų protezų ir opiatų, nes puikiai žino, kas iš tikrųjų ten vyksta. 

Neracionalia idėja, kuria teisinamas kariavimas, dažniausiai siekiama spekuliuoti kolektyviniu žmogaus nepilnavertiškumo-pranašumo kompleksu. Šis kompleksas lengvai nugalės logiką ir sveiką protą, nes yra įvyniotas į patrauklų mūsų pačių pranašumo ir dorybių paketą, pateikiamas kaip didžiausias delikatesas, kuriam neįmanoma atsispirti. Kol visi neigiami pasąmonės modeliai veikia, labai lengva manipuliuoti žmonėmis, kurie turi daugybę ribojančių įsitikinimų. Jie panašūs į mašinas ir, žinant tam tikrus mygtukus, galima jais groti kaip smuiku. (p. 89-90)“.

Būtų galima dar tęsti ir tęsti, tačiau akivaizdu, kad dažnas lietuvis visgi rinksis patriotinę netikrų „vertybių“ paketą, nei nukreips savo gyvenimą kita linkme. Štai, kodėl taip smagiai pasiduodame visokioms militaristinėms idėjoms ir su džiugesiu regime savo vaikus karinėse uniformose, o iš tikrųjų?

Jūsų Maištinga Siela