Knyga: Wiesław Myśliwski "Traktatas apie pupelių gliaudymą"

 

Wiesław Myśliwski. „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – Vilnius: Mintis, 2009. – p. 400.

 

„Visos vietos be žmogaus jau nėra tos vietos. Vienintelė žmogaus vieta yra tik jame. Nepriklausomai nuo to, ar esame čia ar kur nors kitur. Dabar ar kada nors. Visa, kas išorėje, tėra vien apgaulė, aplinkybės, atsitiktinumai, klaidos. Žmogus yra pats sau ta svarbiausia paskutinė vieta (p. 358).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai teko laukti, kol perskaitysiu dar vieną puikaus lenkų rašytojo Wiesław Myśliwski (g. 1932) romaną Traktatas apie pupelių gliaudymą (lenk. Traktat o łuskaniu fasoli), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila. Prieš kokius penkerius metus perskaičiau to paties rašytojo Akiratis (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017) ir buvau taip nustebintas, kad tokia literatūros forma galima pasiekti išminties gelmes, kad beveik neabejojau, kad greitai perskaitysiu viską, kas tik išleista šio rašytojo lietuviškai. Deja, Myśliwskio literatūra mano knygų lentynoje pildėsi, tačiau vis neprisiversdavau to padaryti, kadangi reikia nuolat fokusuoti žvilgsnį į naujienas, neatsilikti nuo skaitymo madų, tačiau šiemet grįžtu prie seniau įsigytų knygų ir viena iš jų tapo Traktatas apie pupelių gliaudymą, kurį, beje, gana sunkiai įsigijau per skaitytų knygų internetinį pardavimą, nes visada aptikus knyga jau būdavo rezervuota arba jau parduota, tad buvo šioks toks azartas būtent šią knygą perskaityti, o ne kokią kitą, nes prestižiškiausia lenkų literatūros Nikės premija autorius 1997 metais buvo apdovanotas už Akiratį, o 2007 būtent už šią knygą. Kol kas tai autorius, kuris dukart pelnė Nikės apdovanojimą, o tą padaryti pavyko tik Olgai Tokarczuk su Bėgūnais ir Jokūbo knygomis.

 

Myśliwskio literatūrinio stiliaus su niekuo nesumaišysi, jis unikalus ir iškart atpažįstamas, nors Akiratį skaičiau jau seniau, tačiau Traktatas apie pupelių gliaudymą parašytas labai panašiu principu. Šis lenkų rašytojas tikras pasakojimo virtuozas. Ramiu, neskubiu ir iš pirmo žvilgsnio gana plepiu stiliumi jis geba perteikti gyvenimo tėkmės įspūdį. Šįkart romane pasakojama apie XIX amžiaus pradžią, neįvardijamą Lenkijos provinciją, į kurią atvyksta jaunuolis nusipirkti iš vietos senuko, kurortinių kaimo turizmo namukų prižiūrėtojo, pupelių. Šeimininkas maloniai pasitinka vyruką, tačiau pupelių jis neturi, jas dar reikia išaižyti, todėl pasiūlo svečiui tą padaryti drauge. O kaip geriausiai bėga laikas, kai reikia rankų darbo? Ogi pasakojant istorijas! Remdamasis folklorine žodine tradicija, šeimininkas prie rankų darbų ima atpasakoti fragmentais savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, pažinotus žmones ir pan. Pačiame romane svečiui nesuteikiamas žodis, jis tėra tik svečias tiek šeimininko gyvenime, tiek išpažinties klausytojas, kitaip sakant, jis atstovauja pačiam skaitytojui.

 

Romanas turi 16 skyrių ir apima šeimininko gyvenimą. Čionai jis papasakoja savo kaip elektriko ir saksofono muzikanto gyvenimo istoriją, paženklintą netekčių, Antrojo pasaulinio karo ir komunistinio Lenkijos laikotarpio. Jis pasakoja apie savo dėdės Jano savižudybę, apie muzikos mokytoją alkoholiką, paskatinusį jį groti, tačiau jį galiausiai po skundo išsivežė saugumiečiai, apie statybvietės valgyklos ilgaplaukės ir statybininko pravarde kunigas nelaimingą meilės istoriją, skrybėlės pirkimo istoriją, pažintį su savo žmona, su ponu Robertu, kurio namelius jis prižiūri... Visos šios istorijos skamba kaip gyvenimo ištraukos, jos perteiktos per gyvenimo išmintį, nes neretai pasakojimus lydi filosofinės įžvalgos, skaidrūs ir gyvenimiški daug visko gyvenime mačiusio ir patyrusio žmogaus apibendrinimai. „Laisvė, jau žodyje, galima sakyti, slypi jos neigimas. Panašiai kaip gražiausioje iliuzijoje rusena neviltis. Jeigu suprasime ją kaip laisvę nuo visų prievartų, tai ir nuo savęs irgi. Juk žmogus pats sau yra labiausiai varginanti prievarta. Kartais sunkiai pakenčiama ir kai kas nepajėgia savęs pakęsti (p. 63).“

 

Knyga, kurios bendriausia tema tikriausiai būti žmogaus likimas ir atmintis, iš pažiūros kreipia labai daug dėmesio į detales. Tai vienas iš autoriaus bruožų – sureikšminti paprastas situacijas, „sukti literatūrinę uodegą“ apie iš pažiūros nelabai svarbius dalykus, bet, kita vertus, per tai papasakoti apie paties žmogaus būdą. Pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų knygoje buvo apie pagrindinio veikėjo rudos fetrinės skrybėlės pirkimą. Jis užsuka pokariu metu į skrybėlių parduotuvę, kuri aiškiai bankrutuojanti ir žymi pardavėjo profesinį ir dvasinį nuosmukį, nes po karo niekam nebereikia nei skrybėlių, nei kas tais ponais benori būti, kadangi karas iš žmonių atima iliuziją ir sunaikina poniškumą, ikikarinę manieringą etiketą, aristokratinę kultūrą. Ilgas jo pokalbis su skrybėlių meistru atskleidžia tragišką pardavėjo tapatybės praradimą, nes viskas, kas mes esame, esame apibrėžti savo socialinių veiklos sričių, profesijų. „Liepiau jam paimti gaubtą ir nuėjus išplauti jį, nes buvo neplautas gal nuo prieškario, slopino šviesą. Paėmė jį, bet iškart neišėjo. Sukinėjo tą gaubtą rankose lyg skrybėlę. Teko jam priminti, kad tai ne skrybėlė, sudaužys. Tik tada pajudėjo į tarnybinę patalpą (p. 316).“ Apskritai rašytojas mėgsta savo veikėjus apibrėžti pagal profesiją, tai tampa pagrindine žmogiškumo ir likimo šerdimi. Jis labai ilgai gali aprašyti, kaip pagrindinis veikėjas dirbo elektriku, koks jis kruopštus, kaip aukštai jis gali užsiropšti ir pan., vien tam, kad atskleistų žmogaus egzistencines pajautas, jo atkaklumą, apibrėžtų jo ribas, perteiktų filosofiją.

 

Dar viena įsimintina istorija buvo apie valgyklos darbuotoją Besę (Barborą), kuri patyrė kažką panašaus į Juozapotos likimą iš Jono Biliūno Liūdna pasaka. Nors pagrindinis veikėjas tik papasakojo jos nelaimingą istoriją su statybininku iki jo mirties, tačiau neslėpė, kad buvo ją įsimylėjęs ir po to ją labai atjautė. Apskritai W. Myśliwskis labai gražiai moka nusakyti meilės esmę, taip jis padaro ir apie Besę: „Gal nepatikėsite, pone, bet staiga pajutau kažką tokio, lyg trokščiau kartu su ja patekti į tą jos nelaimę. Tikra meilė yra žaizda. Ir tik taip ją galima aptikti savyje, kai kažkieno skausmas skauda žmoguje kaip jo paties (p. 179).“

 

Wiesław Myśliwski

Arba vienas gražiausių išvis kada nors skaitytų meilės jausmų ir prasmės apmąstymų suskamba pačioje romano pabaigoje, kai pagrindinis veikėjas apmąsto savo skyrybų ir susitaikymų su žmona santykių prasmę. „Ar meilė reikalauja kartu kentėti? Man svarbu tai, kad jos būtį jutau kaip savo būtį. Klausiate, pone, ką tai reiškia? Tai, kad lyg visą kieno būties naštą trokštumėt užsikrauti ant savęs. Lyg trokštumėt tą kažką apskritai išlaisvinti iš būties būtinumo. Lyg trokštumėt už tą kažką ir numirti, kad jam netektų patirti savo mirties. O tai kas kita nei kentėjimas kartu, kaip jis apskritai suprantamas. Turėdamas vien tokią, nors ir įsivaizduojamą galimybę jaučiau, kad man vėl norisi gyventi. Sakote, pone, kad tai neįmanoma. Įmanoma, neįmanoma. Tad kas tuomet gali būti meilės matas? Kad tą nieko nereiškiantį žodį jūs ir aš vienodai suvoktume? Pagal ką turėtume ją jausti? Pagal kūno geismą? Kūnas prieina savo ribą ir daug, daug anksčiau, nei ateis mirtis (p. 398-399).“

 

Kitas svarbus autoriaus romano aspektas yra gimtosios žemės svarba žmogaus gyvenime. Namų tema. Per karą netekęs savosios šeimos ir mokęsis internatinėje mokykloje pagrindinis veikėjas kaip niekas kitas suvokia būti arti savosios žemės svarbą. Tai apskritai panašu į mūsų lietuvių XX amžiaus rašytojų novelistų filosofiją, sakyčiau, Romualdą Granauską, Juozą Aputį ir Bronių Radzevičių, kuriems šis lenkų rašytojas labai artimas savo pasaulėjauta. „Juk net tokią saulę kiekvienas privalo turėti savo, savo saulėtekius, saulėlydžius. Tiek metų buvau užsienyje, bet kad ir kur būčiau gyvenęs, kai norėdavau surasti rytus, vakarus, turėdavau pagal čionykščius rytus, vakarus ieškoto. Ir visada tai buvo visų saulėtekių, saulėlydžių matas. Visur buvo tas vienintelis matas (p. 287)“. Iš esmės gamtinė ir kaimiškoji žmogaus pajauta artima ir Czesław Miłosz romano Isos slėnio pajautai. Kad modernėjantis miestietiškas pasaulis su telefonais, internetais ir pramoginiu pasibūvimu savaitgaliais gamtoje iš žmogaus išplėšia kažkokią esminį būties potyrį ir tapatymo dėmenį jaučiama visame romane iš dabarties pasakojimo perspektyvos. Anksčiau nemėgdavau tokios literatūros, tačiau dabar pastebiu, kad galiu visiškai puikiai priimti ir sutikti su tuo, kad pakitusi ir patogumais užgriozdinta tikrovė iš tikrųjų vargina, nes nuolat tenka rūpintis gerbūviu, eikvoti energiją, būti „atjungtam“ nuo romios būties gamtoje, kurios iš tikrųjų, tenka pripažinti, vis labiau pasiilgstu ir tokia literatūra tą primena.

 

Kaip apibendrinti šią iš esmės sunkiai apibendrinamą knygą? Tai literatūrinė išminties meditacija per XX amžiaus laikmečio pajautas, kuri empatiškai, supratingai ir skaidriai leidžia apmąstyti karo sudrebintų žmonių gyvenimą, bandymą išgyventi, kurti ant griuvėsių nestabilų pasaulį, perprasti save ir mokytis mylėti, žaisti šį gyvenimą. Traktatas apie pupelių gliaudymą išties išmintingas pasakojimas, nestokojantis nostalgijos, subtilaus humoro ir graudulio. Tenka pripažinti, kad anuomet Akiratis man labiau patiko, šioji knyga menkai kuo skiriasi, lyg skaityčiau Akiračio tęsinį, pratęsčiau tą literatūrinį nuotykį.

 

Jokiu būdu nepraeikite pro šią giliamintę knygą ir, nors tenka pripažinti, kad knygos viršelio dizainas pasibaisėtinas, nereikėtų galvoti, kad tai knyga apie pupelių gliaudymą ar kokia atgyvena. Veikiau tai filosofinis žmogaus gyvenimo apmąstymas, susitelkiant į svarbiausias gyvenimo detales, smulkias pupeles, iš kurių ir susideda žmogaus atmintis. Negaliu neužbaigti tuo, ką moka Myśliwskis geriausiai, susifokusuoti į charakteringus nuotykius. „Negalite, pone, įsivaizduoti, kokia tai buvo kiaulė. Nuo mažumės vadinome ją Zuze. Ir nuo mažumės ji buvo kaip ne kiaulė. Nežinau, ar esate girdėjęs, kad kiaulės yra inteligentiškiausi padarai. Dar žindo veislinę kiaulę, o jau skyrėsi nuo visų paršelių. Kam nors atėjus į tvartą, ji iškart pašokdavo ir pakėlusi šnipelį atsistodavo priešais, kad paimtu ant rankų. Geriausiai ji jautėsi tarp žmonių. Atnešdavo ją kartais į namus, kad truputį pabūtų su mumis. Sugebėdavo skirti, kur tėvas, kur motina, senelis, senelė, dėdė Janas, jis dar buvo gyvas, kai ji buvo paršelis, kur Jagoda, Leonka, o kur aš. Mane visada šnipeliu baksnodavo į koją. Niekada manęs su niekuo nesupainiodavo. Nesunku buvo pastebėti, kad mane labiausiai myli. Visur vaikščiojo su manimi (p. 277-278).“

 

Vėliau peraugusi ir per stebuklą nepaskersta kiaulė patyrė senatvės etapą, bet per karą kareiviai ją pasityčioję sušaudo pasislėpusio berniuko akivaizdoje. Turime ir tokį meilės kiaulišką išniekinimą. Pasakykite, kaip nemylėti Myśliwskio prozos? Neįmanoma.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Agnė Jagelavičiūtė apie meilę, kuri neturi lyties

 Sveiki,

 

Taip, šiandien pasiekė toji žinia, kad žinoma nuomonės formuotoja Agnė Jagelavičiūtė (1980-2022) mirė. Šią jos citatą pasižymėjau prieš kelerius metus, kai ji dirbo žurnalo „L‘Officiel“ vyriausiąja redaktore. Tuo metu rausvame viršelyje pasirodė Lukas Gricius ir Naglis Bierancas. Tai buvo gana skandalinga, nes šioji vyrukų pora yra pirmoji, kuri tapo Lietuvoje dar ir homoseksuali viršelio pora. Tai dėka A. Jagelavičiūtės, kuri spjovė į standartus ir savo kaip vyriausiosios redaktorės žodyje išrašė mintis apie visokią meilę. Anuomet man jie padarė įspūdį, šia proga, prisimindami ją geruoju kaip revoliucionierę, dalijuosi šia citata.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatas Petriošius apie tai, kaip kultūrinė beraštystė lemia rinkimus ir mūsų gyvenimo kokybę

 Sveiki,

 

Ši Donato Petrošiaus citata paimta iš teksto Dilgėlės ir Tarkovskio medis (Literatūra ir menas, Nr. 3721). Jau kuris laikas galvoju, kad esu pernelyg protingas. Rimtai. Kai imu ginčytis internete su avių banda, tampu dygus ir irzlus, bet baisiai protingas. Man tuoj prilipdoma pikto, arogantiško ir puikuotis mėgstančio etiketė. O kas man belieka? Susitapatinti su šiuo „titulu“. Tačiau tose nesantaikos properšose vis švysteli man kažkas panašaus į Donato Petrošiaus išsakytą mintį, kad geriau kultūriniam beraščiui, kuris „suformuotas“ pagal pro patria, tautininkų ir visokių Mindaugo Puidokų populistinių „tradicinių šeimos vertybių“, Jurgos Lagos traumuotų ispaniškų patirčių, kurias ji visur ir visada taiko kalbėdama apie seksualumą, manding, darosi aišku, kad jiems prikaišioti beprasmiška, kad jie tiesiog neapsišvietę kultūriniai beraščiai yra tiesiog bergždžias reikalas.

 

Esu susidūręs netgi su priešinga situacija: jie tuo didžiuojasi, kai vienintelis to žmogaus paskaitomas žinių šaltinis yra iškrypusios „Respublikos“ antraštės, paspringusi savo tamsuma Jurga Lago. Baisiausia, kad būtent tie beraščiai, nuskurdinti intelektualiai, nustekenti empatiškai, manipuliuojami ideologijomis ir dirbtinai primestomis grėsmėmis balsuos už runkelius ir nulems mūsų visų likimą. Kultūrinis skurdumas nėra šiaip sau „kiekvieno reikalas“, kai tie žmones eina balsuoti ir paskui nuseka likusios avys, tai jau tampa pareiga reaguoti, kad Jurga Lago, Mindaugas Puidokas, Kazimieras Juraitis ir kiti pusdurniai, prisidengę savo gėdas Vyčio ženklu ir kliedėdami apie patriotiškumą, nesugadintų visko iki galo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Baranova apie mąstymo pokyčius visuomenėje per J. Ivanauskaitės asmenybę

 Sveiki,

 

Vakar, jau įsirangius į patalus su knyga prieš miegą, nutariau „prabraukti“ socialinius tinklus, kuriuose aptikau žinią, kad mus paliko Jūratė Baranova. Žymi filosofė, eseistė ir dėstytoja. Asmeniškai teko būti jos paskaitose, renginiuose ir t. t., todėl ją, galima sakyti, kaip visuomenininkę pažinojau ir matydavau jos darbus. Nevardysiu reikšmingiausių jos gyvenimo darbų, visa tai padarė didieji žinių portalai, tik pasakysiu, kad visada būdavo malonu užsukti į jos facebooko sieną, paskaityti paprastus, nepretenzingus, užmiestyje gyvenančios moters įrašus. Žinoma, kad gaila, bet gailestis tikriausiai nieko čia dėtas, svarbu, kad sielai būtų skaidriau toliau eiti savo keliu.

 

Visgi galvojau, kokią J. Baranovos citatą parinkti, kuriame ji atsispindėtų kaip filosofė ir kritikė, ir kuri leistų šiek tiek pamąstyti apie mus visus. Citatą paėmiau iš Dovilės Zelčiūtės sudarytos knygos „Jurga: atsiminimai, pokalbiai laiškai“ (Tyto alba, 2008), kurioje J. Baranova gana plačiai apžvelgia visą J. Ivanauskaitės palikimą, vėliau iš tos apžvalgos, kaip suprantu, radosi stora ir įdomi monografija „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Tyto alba, 2014). Neieškosiu sąsajų ir panašumų tarp šių moterų, tik pakomentuosiu, kad man šioji citata svarbi tuo, kad kasdien regime šį paleistą – jokių autoritetų, jokių asmenybių, jokių pavyzdingų iškilių žmonių – sindromą. Internetas leido mums visiems visus sulyginti su žeme. Neseniai išėjo Irena Veisaitė, irgi šviesaus atminimo žmogus. Išeina šviesuolių karta, kuri turėjo svorį ir žodį visuomenėje, nes dar nebuvo pervažiuota jaunosios kartos svieto lyginimo buldozeriu. Jūratė Baranova viena iš jų, kurios nei nuversi, nei paneigsi. Ateityje bus kam atsiremti į jos palikimą.

 

Šviesos kelionės jai. Ji buvo puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michel de Montaigne apie palankius vėjus, uostus ir tikslo siekimą

 Sveiki,

Iki šiol manau, kad vienas baisiausių gyvenime dalykų yra nežinoti, ko nori. Man taip dažnai nutinka. Todėl trūksta ambicijų, motyvacijos, noro kažką daryti dėl darymo, nes tiesiog „viduje nedega“. Šioji prancūzo filosofo Michel de Montaigne (1533-1592) pasakyti sparnuota sentencija iš esmės reiškia tą patį: negali pasiekti laimės būsenos, jeigu nežinai savo tikslo. Anksčiau maniau, kad „būti čia ir dabar“ iš esmės pjaunasi su „susikurk savo tikslą ir jo siek“ gyvenimo kryptimis. Jeigu aš sieksiu tikslo, vadinasi, pamiršiu gyventi kiekvieną akimirką. Jeigu gyvensiu kiekvieną akimirką, neturėsiu krypties, tikslo, nebebus ir motyvacijos irtis į priekį...

Iš esmės šiandien manau, kad svarbiausia yra procesas, ėjimas link išsikelto tikslo, bet tikslas nebėra pats svarbiausias dalykas. Pats svarbiausias dalykas yra patyrimas, siekiant tikslo, o rezultatas gali pasirodyti besąs visai kitoks, nei manei iš pradžių. Kitaip sakant, esame nesaugūs dėl ateities, tačiau tuo pačiu esame kūrybiški, nuolat atsinaujinantys ir atrandantys naujus dalykus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Salman Rushdie apie kalbos galimybės kurti tiesą

Sveiki,

 

Niekada nesu galvojęs apie kalbą kaip apie drąsą. Veikiau tai komunikacijos priemonė, saviraiškos būdas, arba, kaip pasakytų Daukša, tai mūsų savastis. Tikriausiai Salman Rushdie tai sakydamas viename garsiausių ir skandalingiausių savo kūrinių „Šėtoniškos eilės“, turėjo galvoje, saviraiškos laisvę byloti tikrovę. Kitą vertus, tai gali reikšti ir menininko, kurio instrumentas yra kalba, talento mato vienetą: kaip paprastais kalbiniais žodžiais galima konstruktyviai sukurti atskirą pasaulį, kuris bylotų kaip tikras ir neginčytinas pasaulis. Štai kur yra grožinės literatūros galia! Galia įtikinti fikcija labiau nei realiu pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Julian Barnes apie prisiminimų ir patyrimo skirtumus

Sveiki,

Šioji citata iš pirmojo britų rašytojo Julian Barners „Booker“ premija apdovanoto romano „Pabaigos jausmas“ puslapio.

Mane visada žavėjo atminties ir patyrimo neatitikimas. Galbūt anuomet žavėjo, bet dabar truputį gąsdina, kaip faktus iškraipo laikas ir naujos patirtys, kaip skirtingai žmonės toldami nuo įvykių gali ir geba interpretuoti tuos pačius kadaise patirtus įvykius tarsi būtų iš skirtingų planetos vietų.

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad gyvename savo praeities sukurtoje versijoje, savo versijoje apie praeitį, kurią manome patyrę, nors viskas anuomet iš tikrųjų buvo kitaip. Todėl sutinku su mintimi, kad mes nesame tai, kas mums nutinka, mes esame tai, kuo renkamės čia ir dabar būti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Žakas Freko apie religiją, karą ir pasirinkimą

Sveiki,

Tam tikra prasme šioji fotografija ir Žako Fresko išsakyta mintis apie religijos tarpininkavimą tarp žmogaus ir Dievo yra savaime šiek tiek absurdiška. Kai popas ar kunigas, kuris bažnyčioje skiemenuoja devynis Dievo įsakymus, tarp kurių yra „Nežudyk“, o tą pačią dieną šluotele šlaksto švęstu vandeniu karo mašinas, skerdyklas, gamyklas, kuriose bus žudomi gyvi sutvėrimai, o kitoje valstybėje tos pačios konkrecijos kunigas laimina tankus, nukreiptus į priešingą pusę, manau, savaime atrodo gana juokingas dalykas apskritai religijos ir politikos santykiai, kuriuose dažnai net nebeatskiriamos šios dvi jėgos, nes religija ir parapijos išlaikymas, įtikinant parapijiečius, yra ta pati politinės dūdelės melodija. Nesakau, kad pati religija kažkuo bloga, tačiau visuotinai ji užakina ir dažnai neleidžia praregėti, su kuo sėdime prie vieno stalo.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Arvydas Šliogeris apie amžinybės ilgesį, mirtingumą ir menkumą

Sveiki,

Ne kažin ką ir tenoriu pasakyti, nes viską pasako filosofo Arvydo Šliogerio citata. Šiandien filosofas mirė. Manau, svarbu prisiminti. Paskutiniu metu nebuvo plačiai visuomenei matomas, tačiau neabejotinai stambi figūra filosofijos pasaulyje. Perskaičius šią citatą, manau, aišku, kad retkarčiais mes visi taip jaučiamės, bet negalime, nemokame ir negebame įvardyti tai paprastais žodžiais. Manau, kad dalis gyvenimo prasmės sudaro mūsų menkumo, ribotumo ir galiausiai mirties patirtis, kad ir kaip tai iš vienos (asmenybės) perspektyvos beskambėtų beviltiškai graudžiai, tikiu, kad iš amžinybės pusės tai atrodo nuostabiai pritrenkiantis sielos atliekamas performansas. Tikiuosi dabar A. Šliogeris šiuo metu kaip tik tai ir supranta.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela  

6 priežastis dėl ko verta gyventi: vienintelė kova – pasidavimas

Sveiki,

Šeštoji priežastis dėl ko verta gyventi yra pasidavimas, kuris atneša taiką, harmoniją ir ramybę. Kas nenorėtų gyventi taikoje su savimi ir pasauliu, kai esame įsukti į tam tikras priklausomybių sistemas kaip antai nemėgstamas darbas, įtampa santykiuose ir panašiai?

Ogi galima tiesiog nieko nevertinti, nieko neteisti, tiesiog pro viską praeiti taip, lyg neegzistuotų. Sunku? Pabandyk. Ir tavo gyvenimas įgaus teigiamo valentingumo, pasidarys gera gyventi, nes ne kovoti ir laimėti reikia – tokia kova yra pralaimėta kova, nes po jos būtinai ateis kita kova ir tu nualinsi save. Geriausia kova yra pasidavimas viskam, nes neturint trinties, nėra ir reakcijos, jei nėra reakcijos, nėra ir neigiamų emocijų bei minčių. Tiesiog galima gyventi vardan pasidavimo. Šiandien tai suvokiu taip aiškiai, kaip niekada anksčiau.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos sentencija: Jacque Fresco (Žakas Fresko) apie religiją ir religingus žmones

Sveiki,

Vakar, prieš užmiegant, galvojau apie šituos žodžius...

Kai ką galbūt ši Žako Fresko, – mano akimis, vieno didingiausių paskutiniųjų dešimtmečių mąstytojų, – citata gali įžeisti. Bet ką ji iš tikrųjų reiškia? Kad bet koks patriotiškumas, religijos ribos ir įsitikinimai ne vienija, bet skaldo žmoniją. Skaldymas vienija į atskirus getus ir jų amortizatoriumi tampa agresija, noras įrodyti, kas mes esame, štai kodėl išsilaisvinę iš skaldančiosios veiklos Vakarai Rytų Europai atrodo „nubėdnėję“, atseit netekę vertybių, pasidarę pernelyg laisvamaniai ir t. t. Bet toks mąstymas tik įrodo, kokiame mes tebesame atsilikusiame sektoriuje.

Geras Ž. Fresko pavyzdys rodo, kaip kunigai savo šalyje vieno neginčijamo Dievo vardu laimina priešingus karių tankus. Realiai pagalvojus, juk tai prieštarauja bet kokioms krikščioniškoms dogmoms, net sakytume, kunigai vykdo Dievo vardu šventvagystę, siųsdami karius į sumaištį. Kaip manote, tas pats Dievas, tarkim, akylai stebintis iš dangaus, kurią valstybę turėtų palaikyti?

Mes vis dar sąvokų, įsitikinimų ir netikrų vertybių spąstuose, o kas baisiausia, kad net tai suvokdami, mes bijome atsižadėti netikrumo, nes iliuzija bet kokiu atveju yra „saugesnis“ prieglobstis, nei atviras pasaulis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Amir Maalouf veikėjo mintys iš knygos "Pasiklydę" arba vėl apie nelaimingą žmogų Lietuvoje

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu retai kada žymiuosi citatas skaitydamas tekstus. Kažkodėl tame mažai beįžvelgiu prasmės netgi aptariant perskaitytą knygą. Kam toji citata, jeigu ji „neveikia“ ir nieko nesako? Žinoma, kad užpildytų analitinio teksto argumentavimą, tačiau šiandien grįžęs iš darbo ir atsigulęs prie knygos (taip, taip, mėgstu skaityti gulėdamas!) aiktelėjau, skaitydamas šias albanų kilmės rašytojo Amin Maalouf romano Pasiklydę eilutes. Skaičiau ir dar sykį, ir dar... Pagalvojau: tai taip artima mums, lietuviams, kurie praradę orumą (netgi nemato prasmės apie tai kalbėti ar mąstyti), nes savaime trukdo paprasčiausiam išgyvenimui.

Šiandien tiek daug patriotiškumo, priverstinio militarizavimosi ir pilietiškumo akcijų: nusinerti trispalvę apyrankę, galgi net grąžinti himną į pamokas ir kiti kliedesiai, kurie liudija, kad valdžia junta, kaip žmonės nuo jos nusigręžia. Ir joks, atsiprašau, vibratorius po patriotiškumo užpakaliu neišbirbins pagarbos, taurumo ir orumo, jeigu šalis to negali suteikti žmogui. Jokios vėlevėlės ir jokia nesveikai iškreipta simbolika nepraturtins ir neužgoš  nusivylimo gyvenimu Lietuvoje, kai atotrūkis tarp deklaruojamų sąvoku ir realių santykių tik didėja. Taip, neoptimistiškai šiandien, tačiau dėkui rašytojui vėl leidusiam permąstyti tas deklaruojamas ir viešai diegiamas mintis, kurios paprasčiausiai neturi gilesnių šaknų už dirbtinį vertybių imitaciją, kurių kai kurie laiko įsitvėrę pernelyg tuščiai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos sentencija: Anton Chekhov (Antonas Čechovas) apie auklėjimą ir geras manieras

Sveiki, skaitytojai,

Ar pastebėjote, kaip paskutiniu metu staiga visi tampa ekspertais? Nei iš šio, nei iš to ima aiškinti tiems, kurie šiaip jau iš patirties yra profesionalai, tie patys aiškintojai patys nieko nesiklauso ir nenori klausytis, nes tik jie yra geriausi patarėjai, žinovai klaidų „pastebėtojai“. Pastebėti kitų ydas, klaidas yra taip smagu ir svarbu keliant savo savivertės stygį, kad nebesvarbios net tavo paties daromos klaidos... Tiesiog ši sentencija „įkrito“ pačiu laiku, tad dalijuosi A. Čechovo pastebėjimu, kad protingiausias ir taktiškiausias visada nutylės ir tai bus daug svarbiau, nei už klaidų kratymą. Argi ne?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos sentencija: Blaise Pascal apie darbą

Sveiki,

Matematikos genijus Blezas Paskalis (Blaise Pascal) buvo pagarsėjęs ne tik savo skaičiavimo gabumais, bet ir aštriu liežuviu. Savaitės pabaigai labai tinka apmąstymams apie nuveiktus darbus.

Jūsų Maištinga Siela

Svarbi Samuel Beckett mintis apie nuolatinį susimovimą

Sveiki,

Tikriausiai visi būtume išprotėję, jeigu gyvendami įprastą gyvenimą nuolat vaikščiotume su šypsena. Tikrai. Tokių išprotėjusių yra. Ir šalia tokių atsidurti, bent jau aš, tikrai nenoriu. Ne visos dienos gražios, ne visos saulėtos, būna, kada ir myžaliukais palyja, ir norisi visiems žiebti į dantis... Emocijų visokiausių: ir gamta nepašykštėjo, ir Dievas pagal savo paveikslą talento nepagailėjo. 

Ką tomis akimirkomis? Ne, net ne akimirkomis, o dienomis, o kai kam net mėnesių mėnesiais daryti? Plaukti palei upę, giliai alsuoti ir guostis tokiomis iš pirmo itin banaliomis mintimis. Štai viena priešais jus – Samuel Beckett išsakyta mintis apie nuolatinį susimovimą, suėjo į meditacinio pobūdžio eilėraštį. 

Kai susimauni tūkstantąjį sykį ir dar šiek tiek daugiau... Pagalvoji: o šunys matė, kam toliau kankintis, jeigu neverta nei laiko, nei pastangų būti kaip visi, būti geram, besišypsančiam, darbingam, entuziastingam, kaip išluptam iš kvailos reklamos, slepiant po mimikom nuskilusius savo kampus, prastą nuotaiką... Kam? Kam tas nuolat lėkimas į sėkmę? Turtėjimą? Gerą būvį, jei po manęs vis tiek bus tie patys abejojantys vartotojai, kurie manosi esą geresni, jeigu jiems sekasi. Sėkmės ir džiugesio visuomenė – mitas. Tuščia iliuzija ir... kaip tame S. Beckett išsakytoje mintyje, gal tiesiog feilinamės kaskart vis geriau ir geriau, juk šiaip ar taip įpratome nuolat feilinti ir jausti feilinimosi, susimovimo naštą, kol galiausiai tai tampa likimu. Fe. Nebesuprantu, ar čia aš prarūgau, ar S. Beckett neskaniai paguodė mane.

Ne itin nusišypsojęs –

Jūsų Maištinga Siela