Vatikanas. Vatikano paslaptys: slapti archyvai, Nerono krikščionių kankinimų cirkas, gėrio ir blogio kovos, šv. Petro nukryžiavimas, egzorcizmas

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Vatikanas jau daugelį amžių visuomenės sąmonėje suvokiamas kaip oficialus Katalikų bažnyčios dvasinis ir administracinis centras, tačiau po šia išorine fasadine tvarka slepiasi kur kas gilesni, ezoteriniai bei tamsūs istorijos klodai. Oficialiojoje istoriografijoje teigiama, kad ši vieta pasirinkta dėl Šventojo Petro kapo, tačiau gilesni tyrinėjimai atskleidžia visiškai kitokį šios teritorijos pamatą. Vatikano kalva (Mons Vaticanus), esanti kitoje Tibro upės pusėje nei tradicinės septynios Romos kalvos, ilgą laiką buvo laikoma nešvaria, pelkėta ir prakeikta vieta, kurioje romėnai netgi nenorėjo gyventi.
 
Pats žodis „Vatikanas“ kildinamas ne iš krikščioniškų šaknų, o iš senovės etruskų gyvenvietės Vaticum arba netgi nuo senojo etruskų pranašysčių dievo Vaticanus (arba Vagitanus), kuris valdė žmogaus balsą ir ateities pranašystes. Šioje kalvoje dar gerai prieš prasidedant krikščionybei stovėjo pagoniška šventykla, skirta požemių ir pranašysčių dievybėms, kurioje senovės žyniai atlikdavo okultinius ritualus. Romos Respublikos laikais ši teritorija buvo už tuometinės šventosios miesto ribos (pomerium), todėl čia legaliai buvo laidojami nusikaltėliai, deginami mirusieji ir atliekami tamsūs užkalbėjimai, susiję su mirusiųjų pasauliu.
 
Kruviniausias šios vietos etapas siekia I amžių, kuomet imperatorius Kaligula čia įkūrė savo cirko apylinkes, o jo įpėdinis Neronas pavertė šią vietą masinių krikščionių egzekucijų arena. Po didžiojo Romos gaisro 64 metais Neronas suėmė tūkstančius tikinčiųjų ir pasmerkė juos žiauriausioms mirtims: krikščionys buvo gyvi deginami fakelais, draskomi žvėrių arba masiškai nukryžiuojami tiesiai dabartinės Šventojo Petro bazilikos prieigose. Šios kruvinos aukos nudažė kalvos dirvą nekaltų krauju, o mediumai ir regresinės hipnozės specialistai, tyrinėję šią erdvę, teigia, kad emocinis bei energetinis šio teroro šokas iki šiol tvyro po žeme esančiuose sluoksniuose.
 
Kankinimai pasižymėjo ne tik mirties bausme, bet ir itin rafinuotu, sadistišku pasityčiojimu, kurio tikslas buvo visiškai pažeminti pasmerktuosius. Romos istorikas Tacitas aprašo, kad krikščionys buvo aprengiami laukinių ir naminių gyvūnų kailiais, po to paleidžiant pasiutusius šunis, kurie juos sudraskydavo gyvus. Kiti aukų kūnai buvo masine tvarka vinimis prikalami prie kryžių arba paliekami nukryžiuoti aplinkui cirko bėgimo takus.
 
Vienas kraupiausių Nerono išgalvotų metodų buvo gyvų žmogiškųjų fakelų naudojimas naktinėms linksmybėms. Pasmerktieji krikščionys būdavo aptepami dervuotomis medžiagomis, pririšami prie kuolų ir sudeginami tamsoje, kad jų degančios figūros tarnautų kaip apšvietimas imperatoriaus soduose ir naktinėms vežimų lenktynėms bei puotoms vykti. Neronas pats aktyviai dalyvaudavo šiose prodiusuotose egzekucijose – persirengęs vežiko rūbais jis laisvai vaikštinėjo minioje, vadovavo žaidimams ir gėrėjosi reginiu.

Neronas mėgaujasi fakelais iš krikščionių.

 
Manoma, kad būtent šiame cirke po kankinimų mirė arba buvo nukryžiuotas ir apaštalas Petras, kurio kapas, kaip vėliau tikėjo ankstyvieji krikščionys, buvo slapta palaidotas šalia cirko plytėjusiose kapinėse. Nors pats cirkas II amžiaus viduryje buvo apleistas, o vėliau plotas buvo užstatytas kapavietėmis, tūkstančių nukankintųjų kūnų liekanos ir pelenai susimaišė su šios vietos žeme.
 
IV amžiuje imperatoriui Konstantinui nurodžius išlyginti Vatikano kalvos šlaitą pirmajai bazilikai pastatyti, senojo cirko struktūros buvo brutaliai sulygintos, o dalis kapinių ir egzekucijų vietų atsidūrė tiesiai po būsimos šventovės pamatais. Šimtmečius statybų metu dar buvo aptinkami senoviniai statiniai bei palaikai. Šiandien Vatikano požemiuose ir po bazilikos grindimis iki pat šiol tvyro istorinis šio kraujo sluoksnis – žemė, kurioje susipynė imperatoriškoji tironija, nekaltų krikščionių kančios ir senovės pagoniški ritualai.
 
Dabartinė didžioji Šventojo Petro bazilika buvo pradėta statyti IV amžiuje imperatoriaus Konstantino nurodymu, virš tariamos Šventojo Petro kapavietės, tačiau ezoterinis požiūris sugretina šį žingsnį su senuoju pagonišku tinkleliu. Statybų metu senasis Nerono cirkas buvo tiesiog sulygintas su žeme, o jo centre stovėjęs Egipto obeliskas (dabar esantis aikštėje) buvo paliktas kaip galingas saulės bei okultinės valdžios simbolis, sugeriantis visą vietos energiją. Regresinės hipnozės metu kai kurie jautrūs asmenys patiria regėjimus, kad bazilikos pamatai buvo specialiai sumūryti ant senųjų pagoniškų altorių, siekiant užrakinti arba pavergti senųjų dievų energiją po krikščionybės kryžiumi.
 
Giliai po bazilika ir Vatikano rūmais plyti vadinamasis nekropolis bei slapti požemiai, kurie oficialiai vadinami apaštališkaisiais archyvais, o anksčiau oficialiai skambėjo kaip Vatikano slaptieji archyvai. Šiuose požemiuose, besitęsiančiose dešimtyse kilometrų lentynų, saugomi dokumentai, apimantys dvylika amžių: nuo viduramžių popiežių susirašinėjimų iki teismo procesų prieš raganas, orderių ir slapčiausių doktrinų. Uždarose sekcijose, į kurias patekti leidžiama tik išrinktiesiems, guli rankraščiai, kurių turinio Vatikanas iki šiol viešai neatskleidžia, o tai kursto nuolatines sąmokslo teorijas apie pasaulio pabaigos pranašystes ar nuslėptą tikrąją krikščionybės istoriją.
 
Atskirą paslapčių sluoksnį sudaro vadinamasis Vatikano bunkeris ir giliausiai po Belvedere kiemu esančios saugyklos, kurios saugo ne tik finansinius popierius, bet ir artefaktus, surinktus iš viso pasaulio per šimtmečius trukusias kryžiaus žygių kampanijas. Ekstrasensai ir aiškiaregiai tvirtina, kad Vatikano rūsiuose jautrinamas itin stiprus psichinis laukas – esą ten tebelaikomi daiktai, turintys stiprią okultinę ar magiinę jėgą, konfiskuoti iš senųjų civilizacijų ar pagoniškų genčių, kad niekada neišvystų dienos šviesos.
 
Vienas tamsiausių ir labiausiai saugomų Vatikano aspektų yra oficialiai vykdoma egzorcistų veikla, kurios centras slapta veikia šventovės užkaboriuose (ne veltui šis faktas dažnai naudojamas siaubo filmuose). Velionis Vatikano vyriausiasis egzorcistas tėvas Gabriele Amorthas yra viešai atskleidęs, kad per savo ilgametę tarnystę atliko daugiau nei dešimt tūkstančių egzorcizmų, o pačiame Vatikane periodiškai kovoja su aukšto rango dvasininkus apsėstomis tamsiomis jėgomis. Jo ir kitų liudininkų teigimu, Vatikano koridoriuose naktimis vyksta realios dvasinės kovos, o pačių rūmų sienos sugers ne tik šventumą, bet ir giliausią žmogišką blogį.
 
Mediumai, lankęsi Vatikano teritorijoje ar tyrinėję jos energetiką nuotoliniu būdu, apibūdina šią vietą kaip milžinišką energetinį labirintą, kuriame susipina šviesa ir radikalus tamsus autoritarizmas. Jų regėjimuose Vatikanas atrodo tarsi tvirtovė, pastatyta ant skausmo ašarų uolos, kurioje senovės romėnų ir pagonių dvasios iki šiol klajoja koridorių šešėliuose, nesusitaikiusios su tuo, kad jų šventvietė buvo prievarta užgrobta naujųjų dogmų. Šie mediumai tvirtina, kad po popiežiaus apartamentais pulsuoja senovinė ugnis, kurią pastatai tik vos suvaldo.
 
Vatikano bibliotekoje ir archyvuose esantys raštai slepia dar vieną paslaptį – senovinius alchemikų traktatus, hermetinius tekstus bei gnostiku raštus, kurie buvo pasisavinti pirmaisiais amžiais uždraudus bet kokią kitokią mintį, nesutampančią su bažnyčios linija. Šie dokumentai parašyti užšifruotais kodais, o juos tyrinėjantys istorikai privalo pasirašyti griežčiausius paslapties įsipareigojimus. Pasakojama, kad tarp šių raštų yra instrukcijos, kaip valdyti masinę sąmonę ir pasiekti slaptas kosmines energijas, kuriomis naudodamiesi viduramžių popiežiai įgijo absoliučią politinę galią Europoje.
 
Galiausiai, nepaisant šiuolaikinio Vatikano, kaip nedidelės nepriklausomos valstybės su savo banku ir diplomatiniais tinklais, įvaizdžio, jo tikroji esmė lieka giliai paslaptinga. Tai vieta, kurioje praeities pagoniški ritualai, krikščioniškoji kančia, tūkstančių nukryžiuotųjų sielos ir šimtmečių archyvų paslaptys susilieja į vieną neperskaitomą visumą. Visi šie elementai kuria Vatikaną ne tik kaip religinį centrą, bet kaip didžiulį ezoterinį pasaulio tašką, saugantį paslaptis, kurių atskleidimas galėtų iš esmės sukrėsti visą vakarietiškąją civilizaciją.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Antanas Strazdas apie savo dvasios džiaugsmą ir apsisprendimą būti laimingam

 

Sveiki,

Šis įrašas skirtas Antanui Strazdui, kuris gimė 1760-ųjų balandžio 9 dieną. Taigi šiandien jo 266 gimimo metai.

Antanas Strazdas (1760–1833) – viena iš spalvingiausių ir sykiu tragiškiausių figūrų Lietuvos kultūros istorijoje. Šis kunigas ir poetas, liaudies meiliai vadintas Strazdeliu, buvo tikras dvasinis maištautojas, kurio gyvenimas visiškai netilpo į griežtus luominius ar bažnytinius rėmus. Gimęs baudžiauninkų šeimoje, jis sugebėjo baigti mokslus ir gauti šventimus, tačiau visą gyvenimą liko artimesnis kaimo artojui nei bažnyčios hierarchams. Jo asmenybė buvo kupina prieštaravimų: jis galėjo būti ir pamaldus giesmininkas, ir aštraus liežuvio satyrikas, nevengęs veltis į konfliktus su ponais ar dvasine vyresnybe, todėl ne kartą buvo baustas ir net uždarytas į vienuolyno kalėjimą.

Netipinis Strazdo gyvenimo būdas kėlė nuostabą amžininkams ir žadino legendas. Pasakojama, kad jis dėvėjo paprastus drabužius, ūkininkavo kartu su valstiečiais, o pamokslus sakydavo gyva, sultinga liaudies kalba, kurią kiti to meto šviesuoliai laikė „prasta“. Jis neturėjo pastovios parapijos, klajojo iš vietos į vietą, o savo poeziją dažnai kūrė tiesiog gamtoje, sėdėdamas po medžiu. Strazdas buvo pirmasis lietuvių poetas, kuris savo lėšomis išleido eilėraščių rinkinį („Giesmės svietiškos ir šventos“, 1814 m.), taip padėdamas pamatus pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo gyvenimas baigėsi skurde ir vienatvėje Kamajuose, tačiau jo palikimas tapo nemirtingas per dainas, kurios skambėjo kaimo sodžiuose dar ilgai po jo mirties.

Paminėta citata „Dūšios mano linksmybė nepranyks niekada, / Kol po saulę vaikščiosiu, giesmė bus jauna“ yra tarsi asmeninis Strazdo manifestas. Šiose eilutėse slypi ne naivus optimizmas, o gilus, egzistencinis pasiryžimas išlaikyti vidinę laisvę. „Dūšios linksmybė“ čia reiškia ne paviršutinišką džiaugsmą, o dvasinę giedrą, kurios negali atimti nei skurdas, nei bažnytinės nuobaudos, nei senatvė. Tai dvasios stiprybė, kylanti iš ryšio su gamta ir Kūrėju. Mintis, kad „giesmė bus jauna“, rodo poeto tikėjimą, jog kūryba atnaujina žmogų. Kol žmogus geba kurti, stebėtis pasauliu ir dainuoti, tol jis išlieka gyvybingas. Fraze „kol po saulę vaikščiosiu“ Strazdas pabrėžia žemiškojo gyvenimo vertę. Jis neskuba į pomirtinį pasaulį, bet brangina kiekvieną akimirką po saule, matydamas joje Dievo dovaną.

Šie žodžiai puikiai paaiškina, kodėl Strazdelis, net būdamas pjudomas ir nesuprastas, sugebėjo išlikti šviesiausia savo laikmečio figūra – jo „giesmė“ iš tiesų liko jauna ir pasiekė mus per du šimtmečius.

Maištinga Siela

Literatūra: kas yra amžinos vertybės ir kaip jas atpažinti literatūros kūriniuose? Pavyzdžiai

Sveiki,

Šiame įraše sužinosite, kas yra amžinos vertybės, kuo jos skiriasi nuo krikščioniškųjų vertybių, taip pat bus pateikta literatūrinių pavyzdžių apie vertybes.

Amžinosios vertybės literatūroje ir gyvenime veikia kaip moralinis orientyras, kuris nekinta tūkstantmečiais, nepaisant drastiškų visuomenės ar technologijų pokyčių. Tai universalūs idealai, kurie leidžia mums suprasti Antikos herojų kančias ar viduramžių riterių pasirinkimus taip pat aiškiai, kaip ir šiuolaikinio žmogaus dilemas. Šios vertybės nėra diktuojamos mados ar įstatymų, jos kyla iš pačios žmogaus prigimties ir siekio kurti harmoningą santykį su savimi bei aplinka. Literatūroje jos tampa pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi konfliktai, charakterių kaita ir autoriaus transliuojama prasmė, suteikianti kūriniui išliekamąją vertę.

Nors amžinosios vertybės dažnai sutampa su krikščioniškosiomis, tarp jų esama subtilių skirtumų. Krikščioniškosios vertybės, tokios kaip nuolankumas, pasiaukojimas ar dieviškoji meilė (agapė), remiasi tikėjimu, transcendencija ir santykiu su Dievu. Tuo tarpu amžinosios vertybės yra platesnė, sekuliari kategorija, apimanti bendražmogiškus principus, kurie galioja tiek religingam, tiek ateistiniam pasaulėžiūrai. Panašumas slypi jų etinėje šerdyje: tiek vienos, tiek kitos skatina žmogų pakilti virš savo egoizmo, tačiau amžinosios vertybės pabrėžia žmogaus orumą ir moralinę autonomiją kaip savaiminį tikslą, o ne tik kaip kelią į išganymą.

Viena ryškiausių vertybių literatūroje yra meilė, kuri pasireiškia ne tik kaip aistringas jausmas, bet kaip egzistencinė jėga, nugalinti neapykantą ar net mirtį. Pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ meilė tampa maišto forma prieš beprasmę giminių nesantaiką, įrodydama, kad nuoširdus ryšys yra vertingesnis už socialines konvencijas ar senas nuoskaudas. Ši vertybė glaudžiai susijusi su ištikimybe, kurią puikiai iliustruoja Homero „Odisėjos“ herojė Penelopė. Jos dešimtmečius trunkantis laukimas simbolizuoja ne tik ištikimybę sutuoktiniui, bet ir ištikimybę savo namams, principams bei duotam pažadui, kas suteikia žmogaus gyvenimui stabilumo ir prasmės chaosą primenančiame pasaulyje.

Laisvė ir tiesos paieškos literatūroje dažniausiai iškyla kaip didžiausios kovos laukas, kuriame veikėjas turi priimti lemtingą sprendimą. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ pagrindinė veikėja pasirenka dvasinę laisvę ir dieviškąją tiesą, nepaisydama karaliaus Kreonto draudimų. Ji aukoja gyvybę tam, kad apgintų amžinąjį moralinį dėsnį, parodydama, jog vidinė laisvė elgtis pagal sąžinę yra svarbesnė už fizinį išlikimą. Panašiai ir moderniojoje literatūroje, pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų miške“, laisvė interpretuojama kaip vidinis orumas, leidžiantis žmogui net pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis išlikti dvasine asmenybe, gebančia kritiškai vertinti blogį.

Atjauta ir gerumas literatūros kūriniuose dažnai tampa veikėjo dvasinio atgimimo katalizatoriumi. Viktoro Hugo romane „Vargdieniai“ Žanas Valžanas iš nusikaltėlio virsta kilniu žmogumi tik todėl, kad patiria vyskupo Mirielio begalinę atjautą. Šis pavyzdys rodo, kad amžinosios vertybės turi galią keisti ne tik asmenį, bet ir visuomenės struktūrą, kai gailestingumas tampa stipresnis už griežtą įstatymo raidę. Panašų motyvą randame ir lietuvių literatūroje, Jono Biliūno kūryboje, kur skriaudos ir gailesčio tema iškelia moralinio jautrumo svarbą kaip pagrindinį žmogaus vertės matą.

Be paminėtų vertybių, literatūroje itin svarbios yra garbė, teisingumas bei atsakomybė. Garbė reikalauja iš veikėjo nepriekaištingos moralinės laikysenos net ir tada, kai niekas jo nestebi, o teisingumas skatina siekti moralinės pusiausvyros atkūrimo po įvykdytos skriaudos. Atsakomybė, ypač išryškinta Antuano de Sent Egziuperi kūryboje, teigia, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Tai parodo, kad amžinosios vertybės nėra izoliuotos – jos persipina ir papildo viena kitą, sudarydamos vientisą vertybinį tinklą, kuriame žmogus ieško savo vietos ir gyvenimo prasmės.

Galutinis amžinųjų vertybių tikslas literatūroje yra ne tik pamokyti, bet ir pažadinti skaitytojo empatiją bei kritinį mąstymą. Atpažinti šias vertybes kūrinyje reiškia suprasti autoriaus poziciją dėl to, kas žmogų daro žmogumi. Tai nuolatinis dialogas tarp teksto ir skaitytojo, primenantis, kad nors pasaulis aplink mus keičiasi, pagrindiniai dvasiniai poreikiai – mylėti, būti laisvam, ieškoti tiesos ir jausti užuojautą – išlieka tie patys. Būtent šis pastovumas paverčia literatūrą gyva ir aktualia visais amžiais.

Maištinga Siela

Aktualijos. Daugelis nori taikos, bet remia ginkluotę ir karą – kodėl? Atsako Žakas Fresko

 

Sveiki,

 

Žinau, kad daugelis su manimi nesutiks, bet ir nereikia. Visa tai, kaip mumis manipuliuojama, kaip esame mulkinami patriotiškomis vertybėmis, tikėjimu, tauriais ir gražiais žodeliais, stimuliuojami emociškai vertybėmis, tėra absurdiško pasaulio politinio teatro dalis. Žmonės, nepritarę visam cirkui, tampa tiesiog priešai, jiems pripaišomi putinizmo ir antivalstybininko etiketės, jie sumaišomas su purvais ir... Nieko naujo nuo A. Camus „Svetimo“ laikų: visuomenės normoms nepataikaujančiais atsikratoma. Toliau pateiksiu facebooke Žako Fresko, mano supratimu, labai svarbaus XX a. mąstytojo ir visuomenininko perfrazuotas idėjas (šiaip galite lietuvišką jo puslapį sekti, žinokite, labai sveika). Nenorėkime tapti didvyriais, nes tai reiškia kovą, smurtą ir kraują.

 

***

 

Religingas žmogus, pritariantis karui ir ginklavimuisi yra suklaidintas sistemos, kuri išmokė jį tikėti žodžiais, bet ne jų prasme. Jis kartoja „nežudyk“, bet pateisina bombas. Jis kalba apie meilę artimui, bet ramiai žiūri, kaip „artimas“ tampa priešu, jei gyvena už kitos sienos.

Tai nėra tikėjimas. Tai programavimas.

 

Jezaus mokymas buvo paprastas ir radikalus: nežudyk, nekenk, mylėk, atleisk. Jame nebuvo išlygų: „nebent tai būtų karas“, „nebent tai būtų valstybės interesas“, „nebent tai būtų gynyba“. Šias išlygas sukūrė ne Dievas, o žmonių valdžios struktūros, kurioms reikėjo paklusnių kareivių, o ne sąmoningų žmonių.

 

Religingas žmogus, kuris laimina ginklus, tiki ne Dievu, o simboliais, vėliavomis ir autoritetais. Jis tiki, nes bijo netikėti. Jis kartoja ritualus, nes niekada nebuvo mokomas klausti: kodėl? Jei Dievas yra visaapimanti meilė, kaip galima ją suderinti su sprogmenimis? Jei žmogaus gyvybė yra šventa, kaip galima ją atimti „teisėtai“? Jei karas yra blogis, kaip jis tampa geru, kai jį paskelbia valdžia?

 

Tai loginės prieštaros, kurios išnyktų akimirksniu, jei žmonės pradėtų mąstyti, o ne paklusti. Problema nėra religija. Problema yra dogma be supratimo. Tikėjimas, atskirtas nuo kritinio mąstymo, tampa pavojingesnis už bet kokį ginklą, nes jis leidžia žmogui žudyti ramia sąžine.

Jėzus niekada nekvietė kurti armijų. Jis kvietė keisti sąmonę. Bet sąmonę keisti sunku, o pagaminti tanką – lengva. Todėl civilizacija pasirinko plieną vietoj išminties.

 

Kol žmonės melsis už taiką, bet mokės mokesčius karui, niekas nepasikeis. Kol „nežudyk“ bus tik žodis, o ne principas, religija liks ne dvasine, o politine priemone.

 

Tikrasis dvasinis žmogus neklausia: „kuri pusė teisi?“

Jis klausia: kodėl apskritai egzistuoja pusės?

Ir tik tada prasideda tikrasis tikėjimas – ne Dievu, o žmogiškumu.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Martynas Liuteris (Martin Luther) apie Popiežių ir kritiką katalikų Bažnyčiai

 

Sveiki,

 

Kaip tik skaitau Martyn Rady „Nauja Vidurio Europos istorija“ skyrių apie Reformaciją ir Martyną Liuterį, tad negalėjau nepasidalyti jo ištartomis citatomis, kurios rodo pašaipūnišką požiūrį į tuometinę katalikų krikščionių Bažnyčios politiką ir patį Popiežių.

 

Martinas Liuteris (1483–1546) buvo vokiečių teologas ir vienuolis, kurio veiksmai davė pradžią Protestantų reformacijai. 1517 m. jis paskelbė 95 tezes, kuriose kritikavo Katalikų Bažnyčios indulgencijų pardavimą ir popiežiaus autoritetą. Šis įvykis lėmė naujos krikščionybės atšakos, protestantizmo, atsiradimą, kuris pakeitė Vakarų Europos religinį ir politinį žemėlapį.

 

„Gegutė, ryjanti krikščionių kiaušinius ir šikanti kardinolais.“ „Bezdalų Vitenberge užsiries popiežiaus nosis“. „Jeigu danguje negalima juoktis, aš ten nenoriu.“ Martynas Liuteris

 

Nors šis aštrus ir įžeidžiantis pasakymas puikiai atitinka Martino Liuterio retoriką ir požiūrį į Bažnyčios korupciją, citata „Gegutė, ryjanti krikščionių kiaušinius ir šikanti kardinolais“ iš tiesų dažniausiai priskiriama Vokiečių ordino didžiajam magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui.  Jis ją ištarė 1525 metais, paaiškindamas, kodėl atsisakė katalikų tikėjimo ir priėmė protestantizmą, o po to M. Liuteris ją galimai įtraukė ir atkartojo savo pamoksluose, kuriuose nevengė žeminančių vulgarių žodžių.

 

Ši citata, „Bezdalų Vitenberge užsiries popiežiaus nosis“, priklauso Martinui Liuteriui.  Jis ją ištarė atsakydamas į popiežiaus bulę, kuri atskyrė jį nuo Bažnyčios. Šis pasakymas atspindėjo protestantizmo lyderio aštrų požiūrį į popiežių ir Vatikano valdžią, lygindamas jį su bezdalu ir parodė, kad Liuteris jaučia didelę neapykantą popiežiui.

 

„Jeigu danguje negalima juoktis, aš ten nenoriu“ puikiai atspindi jo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą bei tikėjimą. Šis pasakymas rodo, kad Liuteris, nepaisant savo aštrių teologinių ginčų, tikėjo, jog džiaugsmas ir humoras yra svarbi gyvenimo dalis ir kad nuobodus ar asketiškas dangus jam būtų nepriimtinas. Citata taip pat išreiškia jo kritiką to meto Bažnyčios dogmoms, kurios dažnai reikalavo pernelyg didelio rimtumo ir atsisakymo nuo žemiškų džiaugsmų.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie tikėjimą, religiją, ironiją

 

Sveiki,

 

Vakar, gulėdamas lovoje, prieš miegą perskaičiau Giedrės Kazlauskaitės interviu, kuri lyg ir pristatinėjo savo penktąją poezijos knygą „Marialė“. Štai kas pasirodė artima ir suprantama.

 

„Maldoje kreipiuosi į aukščiausiąją jėgą, bandau sukurti su ja santykį, o eilėraščių adresatas vargiai būtų Dievas ar Marija. Kartais kalbuosi su mirusiaisiais, bet neturiu iliuzijų, kad jie mane girdi. Be to, nesu iki galo įsitikinusi, kad Dievui ar šventiesiems reikia mūsų maldų. Man atrodo, kad jos, visų pirma, reikalingos pačiam žmogui, nes tuo metu jis susitelkia, nuramina kvėpavimą, pripažįsta Dievo valią. Galbūt tokiu būdu ir ateina ramybė, kylanti iš santykio pastangos. <...> Ko gero, ji rūpinasi stambesniais reikalais, gal pro šalį skriejančiais asteroidais. Galiausiai, visa krikščioniškoji vaizdinija man artima nuo vaikystės, nepaisant to, kad ji gali atrodyti komiškai. Tą pastebi ir dalis šiuolaikinių menininkų, kurie perteikia tuos vaizdinius ironiškai. Šiandien ironija man nebeįdomi, kreipiu dėmesį į autentišką religingumą.“ Giedrė Kazlauskaitė

 

Jūsų Maištinga Siela

Musulmonų / Islamo moterų galvos drabužių apdangalai: hidžabas, burka, nikabas, čadoras (pavadinimai, istorija, pažinimas)

 

Sveiki,

Keliaujant į Rytus, dažnai tenka susidurti su keistomis ir mums nelabai žinomais moterų aprangos variantais. Šį įrašą darau tam, kad pats (ir galbūt pravers Jums), kaip įvairiuose Rytų kraštuose vadinasi moterų apranga. Susipažinkime su jų istorija.

Hidžabas (arab. حِجَابٌ, hidžāb) – tai arabiškas terminas, reiškiantis „uždangą“ arba „pertvarą“. Plačiąja prasme islame hidžabas reiškia kuklumo ir doros principą, taikomą tiek moterims, tiek vyrams, apimantį elgesį, kalbą ir aprangą. Tačiau Vakaruose ir arabų kalbančiose šalyse hidžabu dažniausiai vadinamas musulmonių dėvimas galvos apdangalas, dengiantis plaukus ir kaklą, bet paliekantis atvirą veidą. Nors Korane šiam galvos apdangalų tipui dažniau vartojamas terminas khimār, terminas „hidžabas“ tapo bendriniu visos kuklios musulmonių aprangos, atitinkančios šariato normas, pavadinimu. Be įprasto hidžabo, egzistuoja ir kiti musulmonių drabužių tipai, tokie kaip nikabas (dengiantis visą veidą, išskyrus akis), burka (visiškai uždengianti kūną ir veidą, su tinkleliu akims) ir chadra (viso kūno apdangalas, paprastai juodos spalvos, laikomas rankomis).

Hidžabo istorija ir reikšmė

Moterų prisidengimo tradicija yra gerokai senesnė už islamo civilizaciją, prasidėjusią VII amžiuje. Manoma, kad ši praktika datuojama maždaug 3000 m. pr. m. e., o pirmosios rašytinės užuominos apie moterų uždangalą ir atskirtį aptinkamos XIII amžiuje prieš Kristų Mesopotamijoje. Senovės Artimųjų Rytų visuomenėse šydo dėvėjimas dažnai simbolizavo moters socialinį statusą – jis buvo privalomas ištekėjusioms ir laisvoms moterims, bet nereikalaujamas vergėms ar prostitutėms. Panašūs papročiai buvo paplitę ir tarp senovės egiptiečių bei žydų. Islame hidžabas įgavo religinę prasmę, pagrįstą Korano eilutėmis, skatinančiomis kuklumą tiek vyrams, tiek moterims. Nors Korane nėra tiesioginio nurodymo dėvėti hidžabą konkrečiu būdu, islamo žinovai ir tradicijos jį interpretuoja kaip privalomą musulmonėms. Hidžabas laikomas pamaldumo ir ištikimybės Alachui simboliu, būdu apsaugoti moteris nuo nepageidaujamo dėmesio ir užtikrinti jų orumą bei pagarbą. Daugeliui moterų hidžabas yra ne tik religinės tapatybės, bet ir asmeninio pasirinkimo bei išsivadavimo iš sekso objekto įvaizdžio išraiška.

Šalys, kuriose hidžabas yra vilkimas

Hidžabas yra plačiai vilkimas musulmoniškose šalyse visame pasaulyje, o jo dėvėjimo praktika skiriasi priklausomai nuo regiono ir vietinės kultūros. Kai kuriose šalyse hidžabo dėvėjimas yra teisiškai privalomas visoms moterims, nepriklausomai nuo jų religijos. Tokios šalys yra Iranas. Nuo 1979 m. islamo revoliucijos visos moterys privalo dėvėti hidžabą viešose vietose. Saudo Arabija. Nors pastaraisiais metais ir yra tam tikrų pokyčių, tradiciškai ir formaliai moterys privalo dėvėti abają (laisvą apsiaustą) ir hidžabą.

Kitose šalyse hidžabas yra plačiai paplitęs ir socialiai priimtinas, nors ir nėra teisiškai privalomas: Indonezija, Pakistanas, Bangladešas. Šios šalys turi didelę musulmonų populiaciją, ir hidžabas yra dažnas reiškinys, nors moterys turi pasirinkimo laisvę.

Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys (pvz., Egiptas, Marokas, Jordanija): Hidžabas yra įprasta aprangos dalis, atspindinti religines ir kultūrines tradicijas.

Turkija: Nors ilgą laiką galvos apdangalai viešosiose įstaigose buvo draudžiami dėl sekuliarizmo politikos, pastaraisiais dešimtmečiais ši praktika keitėsi, ir hidžabo dėvėjimas vėl tapo plačiai priimtinas ir leidžiamas.

Daugelis kitų šalių, kuriose gyvena didelės musulmonų bendruomenės: Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse hidžabas yra dėvimas musulmonių moterų kaip religinės tapatybės ir pasirinkimo išraiška, nors kai kuriose iš šių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kyla diskusijų dėl religinių simbolių viešosiose erdvėse.

Svarbu paminėti, kad net ir tose šalyse, kur hidžabas yra privalomas, visada egzistuoja įvairios interpretacijos ir požiūriai į jo dėvėjimą, ir ne visos moterys tai priima vienodai. Pastaraisiais metais Irane ir kitur vyksta protestai, susiję su privalomu hidžabo dėvėjimu, atspindintys sudėtingą religijos, kultūros ir moterų teisių sąveiką.

Burka (arab. بُرْقُع‎, burquʿ) yra viršutinis moters drabužis, visiškai uždengiantis visą kūną, nuo galvos iki kojų, ir paliekantis tik siaurą tinklinę angą akims, per kurią moteris gali matyti. Ji yra plačiausias ir labiausiai kūną slepiantis iš visų musulmonių apdangalo tipų, skirtingai nuo hidžabo, kuris dengia tik plaukus ir kaklą, ar nikabo, kuris dengia visą veidą, išskyrus akis. Burka yra laisvo kirpimo, neapnuogina rankų ar pėdų. Nors burkos spalva dažniausiai asocijuojama su juoda, jos gali būti ir kitų spalvų bei raštų, priklausomai nuo regiono ir kultūros.

Burkos istorija ir reikšmė

Burkos dėvėjimo tradicija yra senesnė už patį islamą ir nėra tiesiogiai įpareigojama Korano. Manoma, kad panašaus tipo drabužiai atsirado senovės Mesopotamijoje ir Persijoje, kur jie galėjo simbolizuoti moters socialinį statusą. Į islamo kultūrą burka, tikėtina, atėjo paveikta Persijos tradicijų. Bėgant laikui, ji tapo dalimi musulmoniškos kultūros, ypač kai kuriuose regionuose, kaip kuklumo, pamaldumo ir tam tikro socialinio atskyrimo simbolis.

Svarbu pabrėžti, kad burka nėra privaloma daugumos islamo srovių ar juristų nuomone. Daugelis šiuolaikinių islamo mokslininkų teigia, kad islamas nereikalauja moterims uždengti savo veidų. Moterys burką gali rinktis dėvėti dėl įvairių priežasčių: religinio pamaldumo, kultūrinių tradicijų, siekdamos išreikšti savo tapatybę ar politines pažiūras, arba dėl to, kad to reikalauja visuomenės normos ar įstatymai tam tikruose regionuose. Kai kuriose šalyse burka tapo politinių ir kultūrinių judėjimų simboliu, ypač tų, kurie propaguoja konservatyvias aprangos normas. Kita vertus, tarptautinėje arenoje ir Vakarų šalyse burka dažnai sukelia diskusijas dėl asmeninių laisvių, moterų teisių ir saugumo.

Šalys, kuriose burka yra vilkima

Burka yra labiausiai paplitusi ir atpažįstama Afganistane, kur Talibano valdymo laikais jos dėvėjimas tapo privalomas. Nors ir anksčiau ji buvo dėvima, ypač kaimiškose vietovėse ir tarp puštūnų tautybės moterų, Talibano įvestas režimas padarė ją privaloma visoms moterims viešose vietose.

Nors mažesniu mastu, burka gali būti aptinkama ir kitose šalyse, kuriose yra konservatyvių musulmonų bendruomenių, pavyzdžiui, kai kuriose Pakistano ar Indijos regionuose, taip pat Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nors ten labiau paplitęs nikabas. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, moterys dėvi abają (laisvą apsiaustą) ir nikabą, bet ne visada būtent burką su tinkline akių anga.

Vakarų šalyse ir kai kuriose pasaulio valstybėse, neretai dėl saugumo ar integracijos priežasčių, burkos dėvėjimas viešose vietose yra uždraustas. Tokios šalys yra:

Prancūzija: 2011 m. tapo pirmąja Europos šalimi, uždraudusia visą veidą dengiančius apdangalus viešose vietose.

Belgija: Nuo 2011 m. galioja panašus draudimas.

Nyderlandai: Draudimas taikomas viešajame transporte, mokyklose, ligoninėse ir kai kuriose kitose viešosiose vietose.

Austrija: Draudimas taikomas visam veidą dengiančiam apdangalui viešose vietose.

Bulgarija: Nuo 2016 m. draudžiama dėvėti veidą dengiančius drabužius viešose vietose.

Danija: Nuo 2018 m. galioja draudimas dėvėti veidą dengiančius apdangalus.

Kai kurios Afrikos šalys, tokios kaip Kamerūnas, Čadas, Kongas, taip pat įvedė burkos draudimus, dažnai motyvuodamos saugumo sumetimais, susijusiais su terorizmo grėsme.

Svarbu atskirti burką nuo kitų musulmonių apdangalo tipų, tokių kaip hidžabas ar nikabas, nes jų dėvėjimo paplitimas ir privalomumas skiriasi.

Nikabas (arab. نِقَاب‎, niqāb) yra musulmonių moterų dėvimas veido apdangalas, dengiantis visą veidą, išskyrus akis. Jis dažnai būna juodos spalvos ir dėvimas kartu su ilgu drabužiu, pavyzdžiui, abaja, kuri dengia likusią kūno dalį. Nikabas yra labiau dengiantis nei hidžabas (kuris slepia tik plaukus ir kaklą), bet mažiau dengiantis nei burka (kuri visiškai uždengia ir akis tinkline medžiaga). Moterys, dėvinčios nikabą, gali papildomai naudoti ir siaurą šydą, kuris uždengia ir akis, tačiau tai nėra būtina.

Nikabo istorija ir reikšmė

Nikabo dėvėjimo tradicija, kaip ir burkos, yra senesnė už islamą. Ji atsirado priešislaminėse Artimųjų Rytų kultūrose, kur veido dengimas galėjo būti susijęs su socialiniu statusu ar išskirtinumu. Islame nikabas nėra tiesiogiai įpareigojamas Korane. Koranas ragina moteris būti kukliomis ir pridengti savo grožį, tačiau konkrečios aprangos detalės, tokios kaip veido dengimas, yra interpretuojamos skirtingai. Kai kurie islamo teologai ir mokyklos teigia, kad nikabo dėvėjimas yra rekomenduojamas arba privalomas pamaldžioms musulmonėms, siekiant apsisaugoti nuo nepageidaujamo vyrų dėmesio ir išlaikyti kuklumą. Kiti mokslininkai mano, kad veido dengti neprivaloma, o svarbiausia yra kukli apranga ir elgesys.

Nikabas daugeliui moterų yra religinio identiteto, pamaldumo ir ištikimybės islamo principams išraiška. Tačiau jis taip pat gali būti kultūrinės tradicijos, ypač konservatyviose visuomenėse, dalis. Vakarų šalyse nikabo dėvėjimas dažnai kelia diskusijas dėl saugumo, integracijos ir moterų teisių.

Šalys, kuriose nikabas vilkimas

Nikabas yra ypač paplitęs ir dažnai dėvimas persijos įlankos šalyse, pavyzdžiui:

Saudo Arabija: Nors oficialiai nebuvo griežto įstatymo, reikalaujančio visą veidą dengiančio apdangalo, nikabas ir abaja yra tradicinė ir giliai įsišaknijusi aprangos forma daugelyje šalies regionų. Pastaraisiais metais yra tam tikrų pokyčių, tačiau nikabas tebėra labai paplitęs.

Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE): Nikabas yra dažnas reiškinys, ypač tarp vietinių moterų, ir yra laikomas tradicine apranga.

Kataras, Kuveitas, Bahreinas, Omanas: Šiose šalyse nikabas taip pat yra plačiai paplitęs ir socialiai priimtinas.

Be Persijos įlankos šalių, nikabas taip pat gali būti dėvimas konservatyviose musulmonų bendruomenėse kituose regionuose, pavyzdžiui, kai kuriose Jemeno, Pakistano, Indijos dalyse.

Kai kuriose Europos šalyse ir kitose pasaulio valstybėse, siekiant užtikrinti viešąjį saugumą ir palengvinti identifikavimą, nikabo dėvėjimas viešose vietose yra uždraustas arba ribojamas. Šalys, kurios riboja šį drabužį jau išvardytos prie skyriaus apie burką.

Čadoras (pers. چادر‎, chādor, pažodžiui „palapinė“) – tai laisvas viršutinis drabužis, primenantis apsiaustą, dėvimas musulmonių moterų, ypač Irane. Jis dengia visą kūną, nuo galvos iki kojų, tačiau palieka atvirą veidą. Čadoras neturi rankovių, sagų ar kitų užsegimų ir yra tiesiog užmetamas ant galvos, o moteris jį prilaiko rankomis arba užkiša po rankomis, kad nenukristų. Nors šiais laikais dažniausiai matomi juodi čadorai, ypač viešumoje, istoriškai buvo ir spalvotų, raštuotų čadorų, dėvimų kasdienai.

Čadoro istorija ir reikšmė

Čadoro dėvėjimo tradicija yra gerokai senesnė už islamą ir siekia Zoroastrizmo laikus Persijoje. Rašytiniuose šaltiniuose čadoras minimas jau VI amžiuje kaip Zoroastriečių moterų galvos apdangalas. Manoma, kad ši prisidengimo tradicija išliko per įvairius laikotarpius, įskaitant Seleukidų, Partų ir Sasanidų imperijas. Į islamo kultūrą čadoras įsiliejo per Persijos įtaką, o jo reikšmė laikui bėgant keitėsi.

Iki 1979 m. Irano revoliucijos, juodi čadorai buvo dėvimi daugiausia per laidotuves ir gedulo laikotarpiu, o kasdienai moterys rinkdavosi šviesesnius, raštuotus variantus. Šacho valdymo metu, siekiant modernizuoti šalį pagal Vakarų pavyzdį, buvo bandoma atsisakyti tradicinių drabužių, įskaitant čadorą. Tačiau po 1979 m. Islamo revoliucijos ir ajatolos Chomeinio grįžimo, čadoras tapo privalomas visoms moterims viešose vietose, simbolizuodamas kuklumą ir atspindėdamas naująjį Islamo Respublikos režimą. Nors dalis iraniečių moterų po juodu čadoru vis dar dėvi vakarietiškus drabužius, čadoras išlieka svarbiu religinės ir politinės tapatybės simboliu Irane.

Šalys, kuriose čadoras vilkimas

Čadoras yra labiausiai atpažįstamas ir paplitęs Irane, kur jis tapo privaloma viešąja apranga moterims po Islamo revoliucijos. Be Irano, čadoras dėvimas ir kitose Persijos įtaką patyrusiose šalyse bei šiitų bendruomenėse, nors ir ne taip plačiai ar privalomai:

Afganistanas: Nors čia labiau paplitusi burka, čadoras taip pat gali būti sutinkamas, ypač tarp tų, kurie turi persiškų šaknų ar gyvena tam tikruose regionuose.

Pakistanas: Kai kuriose Pakistano dalyse, ypač tarp konservatyvių bendruomenių, moterys gali dėvėti čadorą.

Azerbaidžanas ir Tadžikistanas: Šiose šalyse čadoras dėvimas rečiau ir yra labiau susijęs su konkrečiomis religinėmis ar tradicinėmis bendruomenėmis.

Nors čadoras yra atpažįstamas kaip musulmonių drabužis, svarbu prisiminti, kad jis, kaip ir kiti apdangalai (hidžabas, nikabas, burka), turi skirtingą istorinę ir kultūrinę kontekstą, privalomumo laipsnį ir reikšmę įvairiose šalyse ir bendruomenėse.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Popiežius Pranciškus I apie atleidimą, Dievą, žmogų ir gamtą

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Šiandien mirė popiežius Pranciškus I. Prisimenu, kaip mirė Jonas Paulius II, tada dar buvau mokykloje, nepamenu, kelintokas, bet praėjo ištisa epocha. Bandau suvokti, kaip per tą laiką pakito mano požiūris į krikščionybę ir Bažnyčią, kurion mane labai stūmė mano kadaise gyva dar buvusi močiutė.

Nemanau, kad esu labai nuskriaustas, kad nepriklausau tai bendruomenei, manau, Bažnyčia yra ne tik duodanti, bet ir imanti. Daug ko mes nežinome ir kažin, ar sužinosime, kas iš tikrųjų yra Vatikanas ir ką jis darė bei daro, koks tikrasis popiežių vaidmuo. Žinoma, pasaulyje daug dokumentinių filmų, labai tamsių ir juodų, o konspiracinių teorijų labai daug, tačiau Romos katalikams ši antroji šv. Velykų diena išties reiškia daug, ypač nuolankiesiems jų tikintiesiems. Praėjo ištisas Pranciškaus I-ojo (priminsiu, kad popiežiumi šis argentinietis buvo išrinktas 2013 metų kovo 13 dieną). Kaip ir kadaise Motina Teresė, taip ir Pranciškus I yra palikęs nemažai reikšmingai guodžiančių žodžių.

Šiandien per radiją išgirdau, kad Pranciškus I-asis į  istoriją įeis kaip tas, kuris ėjo už silpnesnį žmogų, guodė jį ir gynė. Rinkdamas citatą, perskaičiau nemažai, bet kažkodėl šioji dažnai pasikartojanti, man įsiminė labiausiai.

„Dievas atleidžia visada, žmonės kartais, gamta – niekada. Turime rūpintis gamta, kad ji neatsakytų sunaikinimu.“ Popiežius Pranciškus I

Jūsų Maištinga Siela

Viena seniausia Atėnuose esanti Panagia Kapnikarea bažnyčia: Εκκλησία της Παναγίας Καπνικαρέας

 

Sveiki,

Vaikštant Atėnų bulvarais senamiestyje galima pamatyti net kelias mažas, kone į žemę įsmegusias bažnytėles. Viena iš jų – Panagia Kapnikarea, laikoma viena seniausių Atėnuose esančių bažnyčių, manoma, kad ji pastatyta XI amžiuje, gal net apie 1050 metus. Tradicija buvo labai paprasta: bažnyčias statydavo ant pagonių šventyklų, manoma, kad ant Atėnės arba Demetros šventyklos. Ši bažnyčia išlikusi iki šių dienų, atidaryta ir lankoma turistų. Ji labai mažytė, kone miniatiūrinė, viduje tamsi, dvelkia senove, pasigrožėkite.

Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos"

 

Olga Tokarczuk. „Jokūbo knygos“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 792.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tačiau yra parašyta, kad verta domėtis Mesijais, net jei tai nevykėliai, ir bent papasakoti jų istorijas, o žmogus, triūsiantis šiame bare, bus prilygintas tam, kuris gilinasi į amžinąsias šviesos paslaptis (p.18).“

 

Metų skaitinys! Tikriausiai prieš imdamas šią lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knygą Jokūbo knygos (lenk. Księgi Jakubowe) su didžiule paantrašte apie religijas ir šalis, kurias kerta knygos pasakojimas, to ir tikėjausi – ilgos ir įspūdingos kelionės. Kai Lietuvoje pasirodė skaitytojų dėmesį patraukusi knyga Bėgūnai, iškart po Tarptautinio Bookerio laimėjimo daugelis nė nesapnavo, kokio masto rašytoja yra Tokarczuk. Netrukus įteiktas literatūros Nobelio apdovanojimas patvirtino, kad lenkų rašytojos kelias į lietuvišką knygų rinką buvo ilgas ir, tiesą sakant, nelengvas, nes, pasirodo, lenkai turi tokį lobį, o Lietuvoje plačiau apie tai sužinome tik jau po tarptautinių įvertinimų. Didžiausi nuopelnai yra, žinoma, vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris jau ne vieną dešimtmetį verčia ir aistringai domisi autorės kūryba (šiuo metu autorius verčia dar vieną rašytojos romaną). Manau, išversti Jokūbo knygas buvo pragariškas darbas, knyga Lietuvoje paskelbta metų verstine, visur pristatomas kaip fundamentaliausias rašytojos kūrinys, opus magnum, tyrinėjantis Europos ir Lenkijos istoriją.

 

Iš tikrųjų net nežinau, kaip aprašyti šią knygą ir ją vertinti. Beveik 800 puslapių veikalas – iššūkis rankoms, nes tenka laikyti ne knygelę, o knygą-plytą. Knygos struktūra susideda iš 7 atskirų knygų: Rūko knyga, Smėlio knyga, Kelio knyga, Kometos knyga, Metalo ir sieros knyga, Tolimos šalies knyga, Vardų knyga. Visai kaip ir septynios Hario Poterio dalys, tačiau tai ne kokia fantastinė literatūra, o istorinis romanas, kuriam, tiesa, netrūksta nei mistikos, nei magijos, nei bauginančių dalykų. Sakyčiau, romanas faustiškas, juvelyrinis, nes autorė kiekvieną žingsnį stengiasi grįsti ne fantazija, o istoriniais išlikusiais šaltiniais. Daugiausia pasakojimas telkiasi į baroko laikotarpio pabaigą Abiejų Tautų respublikos lenkiškojoje dalyje, kurioje jau nuo seno gyveno žydai. Būtent žydų kultūra, jų raštas, kalba ir padiktavo ne tik knygos struktūrą, bet ir atvirkštinę puslapių numeraciją, kas, sakyčiau, visai netrukdė skaitant.

 

Istorija pirmiausia skaitytoją nukelia į 1752 metus, į Rohatyną Podolėje, kur iškart lyg kokioje matricoje ima kerotis kelios siužetinės istorijos, kurioms lemta susijungti, susitikti, išsiskirti ir viena kitą papildyti. Tų siužetinių atskirų linijų – čia nutrūkstančių, čia vėl atsirandančių – knygoje yra tiek daug, kad vargu, ar verta jas skaičiuoti, nes daugelį galų tiesiog atpažinsite. Nepamirškite turėti su savimi prieigos prie interneto, nes tam tikrų istorinių papildomų žinių teks pasiieškoti patiems, kitaip skaitymas bus komplikuotas ir ne visai skaidrus.

 

Pagrindinis veikėjas – žydas Jokūbas Leibovičius Frankas gimęs tuo laikotarpiu, kada visuomenėje visi laukė pranašo, apokalipsės, pasaulio pabaigos ženklų, šiandien tai atrodytų absurdiška. „Meiro apsisprendimą leistis į kelionę nulėmė skruzdės, kai intensyviai apie visa tai bemąstydamas pamatė, kaip skruzdės ropoja stalo koja, tvarkinga vora, ramiai ir drausmingai [...] Tai ženklas, nusprendė jis patenkintas (p. 660).“ Panašiai ir pas krikščionis, nes Barokas kontrreformajos paveiktose šalyse įgalina mintį, jog netrukus žemiškasis pasaulis žlugs. Netrukus Jokūbas, būdamas pietinėse turkų ir islamo paveiktose šalyse ima vienyti čionai atsibasčiusius žydus ir skelbti antitalmudistines idėjas, kad Jokūbas yra naujasis žydų išganytojas. Negana to, jis netgi žydus atveda prie krikščionybės ir netgi pakrikštija. Iš tikrųjų Olga Tokarczuk, remdamasi istoriniais šaltiniais ir mistiniais įrašais, kuria tiek Jokūbo prieštaringą asmenybės paveikslą, tiek naują sektantišką žydiškos ir krikščioniškos frankistų religinę atmainą. Pastarąją, atrodo, kuria ne vien Jokūbo galia, bet ir susiklosčiusios paradoksalios Lenkijos ir visos Europos politinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos. Istorija apima maždaug 30 metų, įsigalint Apšvietai, proto amžiui, padalinant Abiejų Tautų žemes bei Prancūzijos revoliucija.

 

Iš vienos pusės romanas nušviečia sudėtingą to meto religinę ir politinę situaciją, apie kurią, tenka pripažinti, beveik nieko nežinojau. Nesumeluosiu sakydamas, kad romanas labai žydiškas, tad iškart rekomenduočiau skaityti tiems, kurie domisi ne tik holokaustiškąja žydų istorija, bet ir europinės dalies žydų ilgaamže istorija, nes Jokūbo knygose yra tokių paradoksų ir pikantiškų dalykų, kad sunku patikėti, jog taip galėjo išvis būti.

 

Tiesa, prisirankiojau visokiausių citatų, kurias maniausi panaudosiąs šioje recenzijoje, tačiau atsivertęs užrašus suvokiau, jog tai daryti smulkiau yra beprasmiška, nes kiekvienos citatos kontekstus, netgi labai skirtingus, tektų komentuoti. Noriu pasakyti, kad mane asmeniškai visoje šioje istorijoje jaudino Jokūbo asmenybė ir jo įtaiga aplinkiniams. Jį didžiausiose gyvenimo kelionėse lydi atsidavęs amžininkas Nachmanas, kuris vėliau po krikšto, kaip ir daugelis pasekėjų, pasikeis žydišką vardą į lenkišką. Jis aistringai užrašinėja slapta Jokūbo gyvenimą ir keliones. Nors abu vyrai vedę (tą darys ne kartą), tačiau autorė nežinia, ar interpretuodama, ar susidarydama įspūdį iš Nachmano įrašų, daro prielaidą, jog Nachmanas mylėjo savo dievaitį ir fiziškai, o Jokūbas jaunose dienose taip pat tikriausiai buvo linkęs paeksperimentuoti: „Ar jis cibulis? – klausia Molivda Nachmano, žiūrėdamas į Hešelį. Taip turkai vadina dvilyčius. Dievo taip aprūpintus, kad gali būti laikomi ir moterimi, ir vyrai (p. 609).“ LGBTQ temos užuominų romane yra ir daugiau, ir jie akivaizdžiai brėžia punktyrą tarp veikėjų prigimties ir prieštaringų religinių misijų ir idėjų.

 

Olga Tokarczuk

Bene labiausiai keista atrodė, jog Jokūbas iš esmės kuria ne tik religiją ir galvoja kaip Mozė apie tautą ir išganymą, bet leidžia sau tiek daug, kad protu nesuvokiama, kodėl jam taip puikiai sekasi prasmukti ir visada išlikti gyvam. Jokūbas moteris renkasi iš artimųjų savo draugų žmonų, verčia ir kitus vyrus santykiauti su kitų žmonomis. Man tai priminė libertinus, tam tikra prasme juk tai yra daugpatystės sekso komuna, kurioje Jokūbo valia kuriama santuokos laimė. Panašiai kaip XX amžiuje populiaraus indų guru Ošo (angl. Osho) meditacinėje judėjimo bendruomenėje. Įdomiausia, kai net gyvendamas Brno mieste, dabartinėje Čekijoje, pagyvenęs Jokūbas iš Varšuvos kviečiasi žindyves ir geria jų pieną bei smaginasi, o aplinkiniai jį laiko Mesiju, naujuoju pranašu, kuris teigia, jog kabala išsikvėpė, jog po Mesijo atėjimo dingo visos talmudinės tiesos, jos nebegalioja. Romane yra ir visiškai absurdiškų Jokūbų liudijimų: „Jei tu to nežinojai, vadinasi, nieko nežinai, – sako Jokūbas suirzęs. – Dovydas ir Šabtajus slapta buvo moterys. Išganymas neįvyks kitaip, kaip tik per moterį. Dabar aš tai žinau, ir tam esu čia. Nuo pasaulio pradžios man vienam, niekam kitam, yra patikėta mergelė, kad ją saugočiau (p. 263).“ Logiškai mąstant, Jokūbas įtikėjęs savo mintimi apie moters Mesijos atėjimą, santykiauja su jomis, turi vaikų, bet ar tai nėra bėgimas nuo savo homoseksualumo? Vietomis minima, kad sekso sugulovės pasakojo, jog iš tikrųjų Jokūbas turi du penius. Jo seksualinis elgesys, manyčiau, turėjo labai didelės įtakos elgesiui. Aišku, tokia prielaida menka, nes trūksta istorinių liudijimų. Nachmanas ir ištikimiausi bendražygiai su vaikais ir žmonomis, netgi senieji žydai tiki Jokūbu, atrodo, lyg šis žmogus turėjo šamaniškos galios hipnotizuoti. Tokį įspūdį galima susidaryti ir iš to, kaip jis savo kalėjimą Lenkijoje po teismo per kelerius metus paverčia savo sektos namais. Kaip taip įmanoma? Įdomu ir tai, kad patį Jokūbą kamuoja epilepsija, kurią Nachmanas savo raštuose įvardija apie „dvasios įėjimą į kūną“.

 

Dar vienas ryškesnių romano veikėjų yra, žinoma, lietuvių kilmės Molivda, kuris nukeliauja į salas Viduržemio jūroje, užsiima jūreivyste, galiausiai apsistoja pas turkus ir susipažįsta su Jokūbu, seka jam iš paskos. Autorė įterpia ir lietuviškosios Žečpospolitos geografinių šeimos istorijų, tad sunku patikėti, jog tai vyksta XVIII amžiaus viduryje, kad žmonės taip įdomiai gyveno. Iš vienos pusės Molivda primena renesansišką žmogų, kuris keliauja vienas, nebijo iššūkių, pasižymi erudicija, tačiau tuo pačiu, kaip ir daugelis, kurie atsiduria šalia Jokūbo, negali jam atsispirti. Įdomūs lenkų baroko poetės Elžbietos Družbackos susirašinėjimai su klebonu Benediktu Chmeliovskiu, kuris buvo pirmosios lenkų enciklopedijos autorius, kai laiškuose išsiskiria jų požiūriai dėl lenkų ir lotynų kalbos vartojimų. Autorė netgi šiuos laiškus pavertė kalbotyros disputu.

 

Jokūbo knygos atskleidžia beprotišką Jokūbo sėkmę ir jo asmens prieštaringumą. Kas iš tikrųjų buvo tas frankistas? Beprotis nušvitęs žmogus, kuris nesuprato protu savo galios ir todėl kėlė sumaištį? Tikras mistikas ir kerėtojas, savo misijon patraukęs šimtus protaujančių ir išsilavinusių žmonių? Ar tai revoliucionierius? O gal tik menkysta, įtikėjęs savo didumu ir reikšmingumu? Šie klausimai kyla nuolat skaitant romaną. O autorė aiškinti nesistengia, ji būtent ir perteikia tų istorinių šaltinių kontrastingą liudijimą, iš kurių mums belieka „nusilipdyti“ savąjį Jokūbą. Pabaigoje autorė, išsireikšiu metaforiškai, tarsi numeta kraujo lašą ant Europos žemėlapio, kuris pasklinda per žemes, valstybės, epochas, masonus ir t. t. Atrodo, jog Jokūbą seniai visi pamiršo, tačiau kiek jis žydų teisininkų, galvotų verslininkų atvedė skirtingose šalyse prie labai svarbių valstybinių galios aparatų, kas galutinai performuoja Europos veidą. Frankistai pasklinda visur.

 

Knygos skaitymas, tiesa, buvo nelengvas ir komplikuotas. Pradėjęs karštomis vasaros dienomis nė nesitikėjau, kad užbaigsiu lietingą spalio dieną. Kai kada išties patyriau skaitymo transą ir smalsumą, žavėjo autorės erudicija, su kokiu emociniu intelektu ji apdoroja skirtingų šaltinių jungtis, kaip išryškina istorines asmenybes, paverčia jas įdomiomis, tačiau kai kada knyga tapdavo sunki kančia, tekdavo ir sukandus dantis skaityti išdrikusias, čia pat dūžtančias ir besilipdančias į vientisą matricą, istorijas, kurias jungia priežasties ir pasekmių ryšiai. Jokūbo knygos be galo daugiasluoksnis, nelengvas, bet turtingas, įmantrus, įdomus bei aistringai ambicingas XVIII amžiaus Vidurio Europos, kuriai priklausome ir mes, veidrodis. Mums dažnai atrodo, jog Baroko laikotarpiu, Klasicizme bei Apšvietos pradžioje įvykę įvykiai yra tokie seni, kad neturi pasekmių šiai dienai, deja, skaitant kolosalųjį Jokūbo knygas tampa aišku, kad vieno žmogaus sprendimas gali lemti ištisos Europos istoriją, o Mesijai gali gimti kas dešimtmetį ir gerti kavą Briuselyje arba žiaumoti čebureką Palangoje karštą rugpjūčio dieną.

 

Jūsų Maištinga Siela