Literatūra: kas yra amžinos vertybės ir kaip jas atpažinti literatūros kūriniuose? Pavyzdžiai

Sveiki,

Šiame įraše sužinosite, kas yra amžinos vertybės, kuo jos skiriasi nuo krikščioniškųjų vertybių, taip pat bus pateikta literatūrinių pavyzdžių apie vertybes.

Amžinosios vertybės literatūroje ir gyvenime veikia kaip moralinis orientyras, kuris nekinta tūkstantmečiais, nepaisant drastiškų visuomenės ar technologijų pokyčių. Tai universalūs idealai, kurie leidžia mums suprasti Antikos herojų kančias ar viduramžių riterių pasirinkimus taip pat aiškiai, kaip ir šiuolaikinio žmogaus dilemas. Šios vertybės nėra diktuojamos mados ar įstatymų, jos kyla iš pačios žmogaus prigimties ir siekio kurti harmoningą santykį su savimi bei aplinka. Literatūroje jos tampa pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi konfliktai, charakterių kaita ir autoriaus transliuojama prasmė, suteikianti kūriniui išliekamąją vertę.

Nors amžinosios vertybės dažnai sutampa su krikščioniškosiomis, tarp jų esama subtilių skirtumų. Krikščioniškosios vertybės, tokios kaip nuolankumas, pasiaukojimas ar dieviškoji meilė (agapė), remiasi tikėjimu, transcendencija ir santykiu su Dievu. Tuo tarpu amžinosios vertybės yra platesnė, sekuliari kategorija, apimanti bendražmogiškus principus, kurie galioja tiek religingam, tiek ateistiniam pasaulėžiūrai. Panašumas slypi jų etinėje šerdyje: tiek vienos, tiek kitos skatina žmogų pakilti virš savo egoizmo, tačiau amžinosios vertybės pabrėžia žmogaus orumą ir moralinę autonomiją kaip savaiminį tikslą, o ne tik kaip kelią į išganymą.

Viena ryškiausių vertybių literatūroje yra meilė, kuri pasireiškia ne tik kaip aistringas jausmas, bet kaip egzistencinė jėga, nugalinti neapykantą ar net mirtį. Pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ meilė tampa maišto forma prieš beprasmę giminių nesantaiką, įrodydama, kad nuoširdus ryšys yra vertingesnis už socialines konvencijas ar senas nuoskaudas. Ši vertybė glaudžiai susijusi su ištikimybe, kurią puikiai iliustruoja Homero „Odisėjos“ herojė Penelopė. Jos dešimtmečius trunkantis laukimas simbolizuoja ne tik ištikimybę sutuoktiniui, bet ir ištikimybę savo namams, principams bei duotam pažadui, kas suteikia žmogaus gyvenimui stabilumo ir prasmės chaosą primenančiame pasaulyje.

Laisvė ir tiesos paieškos literatūroje dažniausiai iškyla kaip didžiausios kovos laukas, kuriame veikėjas turi priimti lemtingą sprendimą. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ pagrindinė veikėja pasirenka dvasinę laisvę ir dieviškąją tiesą, nepaisydama karaliaus Kreonto draudimų. Ji aukoja gyvybę tam, kad apgintų amžinąjį moralinį dėsnį, parodydama, jog vidinė laisvė elgtis pagal sąžinę yra svarbesnė už fizinį išlikimą. Panašiai ir moderniojoje literatūroje, pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų miške“, laisvė interpretuojama kaip vidinis orumas, leidžiantis žmogui net pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis išlikti dvasine asmenybe, gebančia kritiškai vertinti blogį.

Atjauta ir gerumas literatūros kūriniuose dažnai tampa veikėjo dvasinio atgimimo katalizatoriumi. Viktoro Hugo romane „Vargdieniai“ Žanas Valžanas iš nusikaltėlio virsta kilniu žmogumi tik todėl, kad patiria vyskupo Mirielio begalinę atjautą. Šis pavyzdys rodo, kad amžinosios vertybės turi galią keisti ne tik asmenį, bet ir visuomenės struktūrą, kai gailestingumas tampa stipresnis už griežtą įstatymo raidę. Panašų motyvą randame ir lietuvių literatūroje, Jono Biliūno kūryboje, kur skriaudos ir gailesčio tema iškelia moralinio jautrumo svarbą kaip pagrindinį žmogaus vertės matą.

Be paminėtų vertybių, literatūroje itin svarbios yra garbė, teisingumas bei atsakomybė. Garbė reikalauja iš veikėjo nepriekaištingos moralinės laikysenos net ir tada, kai niekas jo nestebi, o teisingumas skatina siekti moralinės pusiausvyros atkūrimo po įvykdytos skriaudos. Atsakomybė, ypač išryškinta Antuano de Sent Egziuperi kūryboje, teigia, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Tai parodo, kad amžinosios vertybės nėra izoliuotos – jos persipina ir papildo viena kitą, sudarydamos vientisą vertybinį tinklą, kuriame žmogus ieško savo vietos ir gyvenimo prasmės.

Galutinis amžinųjų vertybių tikslas literatūroje yra ne tik pamokyti, bet ir pažadinti skaitytojo empatiją bei kritinį mąstymą. Atpažinti šias vertybes kūrinyje reiškia suprasti autoriaus poziciją dėl to, kas žmogų daro žmogumi. Tai nuolatinis dialogas tarp teksto ir skaitytojo, primenantis, kad nors pasaulis aplink mus keičiasi, pagrindiniai dvasiniai poreikiai – mylėti, būti laisvam, ieškoti tiesos ir jausti užuojautą – išlieka tie patys. Būtent šis pastovumas paverčia literatūrą gyva ir aktualia visais amžiais.

Maištinga Siela

Dienos citata: Mindaugas Grigaitis apie įsigalėjusį pragmatizmą mokykloje ir švietime

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar mokyklose dar yra svarbios kokios kitos vertybės už rezultatus ir pasiekimus? Mes gyvename pasiekimų ir rezultatų visuomenėje, kurioje klaidingai manome, kad esame vertesni ir geresni, jeigu mūsų rezultatai ir pasiekimai yra puikesni už kitų. Apie pragmatizmą švietime kalba Mindaugas Grigaitis savo straipsnyje Rugsėjo 1-oji ir jos (ne)viltys. Apie tai, kad iš mokyklų padaromi verslą aptarnaujantis fabrikai ir išaukštinamas pragmatizmas, darbo rinka ir karjera, – apie tai jau kalbama seniai, tačiau ar kas pastebėjo, kaip patys verslo rykliai ėmė brautis pro mokyklų duris pristatinėdami verslo galimybės ir planus, sustiprindami įspūdį jaunam žmogui, kad pasaulyje yra tik neribotos galimybės, kurias galima pasiekti vien dėl pragmatizmo.

Juk ir tėvai atėję pasikalbėti su mokytoju klausia, kodėl pažymys toks ir ką daryti, kad jis būtų didesnis? Ne kaip vaikas jaučiasi, ką jis mano, iš kur sužinojo, bet ką daryti, kad būtų pakeltas jo prestižas dėl rezultatų. Čia viskas tuo ir baigiasi, nes pažymys yra vienintelė mokykloje valiuta, kuri dar leidžia šį tą motyvuotai veikti ir mokytis. Daug kas kalba, kad jo nebereikia, bet ar jūs įsivaizduojate valstybinę mokyklą, kurioje lieka tik mokinio vidinė paskata mokytis vien iš susidomėjimo? Mokiniai iš išmaniųjų neišlįstų, o aplinkinis pasaulis nebeegzistuotų. Technologijos viską padėjo ant lėkštutės, tad kam dar klausytis ir kalti tai, už ką nebus atlyginta pažymio valiuta? Tam tikra prasme vertinimas tapo ekonominiu modeliu ir jis labai subanalino švietimo idėjas, padarė jas grynai pragmatiškais, nes tą išdresiravo ydinga sistema. Sakyčiau, belieka tik ieškoti tarpinio dalyko – humanizmo ir pragmatizmo aukso vidurio.

 

„Korepetitorių įmonės vis įžūliau švietimą perorientuoja į formalų rezultatą ir naikina bet kokius vertybinius ar idėjinius švietimo dėmenis. Svarbiausia tampa vidurkis, pažymys, kuris kažkokiu mistišku būdu virsta asmeninio ar net šeimyninio prestižo dalimi. <...> Kas stebi švietimo diskusijų lauką, pastebi, kad korepetitorių kalbos visada yra tik apie procedūras ir skaičius, tik apie ugdymo proceso konvertavimą į kalkuliuojamus dydžius.“ Mindaugas Grigaitis

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 83: formuluok, ką verta daryti, o ko neverta

Photo: Creatures of Dreams Rue Mouffetard, Paris, 1952/

2014 Atelier Robert Doisneau, Paris

Sveiki,

 

Jau nebeverta pykti dėl vėluojančių.

Nebeverta nervintis dėl to, kad nespėji.

Nebeverta sustabdyti kito ir perduoti tai, kas geriausia.

Neverta kamuotis dėl to, ko negali pakeisti.

Nebeverta prisiimti daugiau atsakomybės už kitus, nei gali jie patys.

Neverta dūsauti ir aimanuoti dėl to, kad nespėji visko suskaityti, pamatyti.

Neverta verkti dėl neteisybės.

Nebesvarbu, kaskart ceremoniškai daryti tik dėl ritualų, jei nėra jausmo.

Nebeverta imituoti, kas nerūpi, apsimesti irgi neverta, nebeverta neigti.

 

Verta gal dar nebent sugaudyti paskutinį lapkričio lapą.

Pasėdėti ant laiptų verta ir tikrai verta nieko neveikti.

Verta ilgai žiūrėti į paveikslą,

Verta su juo susitapatinti ir nusišypsoti.

 

Verta galvoti gerai ir pozityviai,

Kai visi tikisi, jog jau pavažiavo stogas ir tuoj susprogsi.

Verta atsikvošėti. Verta atsigerti tyro šalto vandens.

Verta ilsėtis.

Verta skaityti visą knygą, jeigu ji tau patinka.

Verta keliauti ir pasiklysti. Džiaugtis vėl radus kelią verta.

Verta mylėtis.

Tikrai, žinau, verta nesijaudinti ir tikrai verta žinoti, kad viskas viskas viskas

Šiam gyvenime paruošta iš anksto.

 

Verta žinoti, kai iš tikrųjų net nežinai.

 

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Rasa Aškinytė apie stuburo metaforą, filosofiją, rašytojo laikyseną ir vertybes

 

Šaltibarščių šventė (Vilnius Pink Soup Fest) – tuštybių mugė ar pagaliau išmokome džiaugtis?

 Sveiki,

Paskutiniosiomis dienomis kvepia jazminai taip aitriai, kad pradarius langą jų kvapas ateina sunkus ir beveik dusinantis. Saldus. Užima gerklę.

Vilniuje vyko šaltibarščių šventė, dar vadinama Vilnius Pink Soup Fest. Šventę reikia švęsti, tik ar ji nėra per keista? Švenčiame maistą. Kažkas užsidirba, parduoda rožinius marškinėlius. Mačiau reportažą, kaip įrengtoje rožinėje čiuožykloje žmonės maudėsi putuose, rožinių kempinėlių jūroje ir viskas šiai šventei, kai tuo pat metu esame mokomi tvarumo ir atsakingai rūšiuoti atliekas, atsisakyti plastikinių maišelių... Visgi pagaunu save šioje vietoje stereotipiškai mąstantį, juk gerai, kai žmonėms linksma, kai jie juokiasi ir bendrauja, kai turinys ir vertybiniai aspektai nebėra tokie svarbūs? Norėtųsi visa tai vertinti kaip tuštybių mugę (anksčiau tik taip ir būčiau sakęs), tačiau o kas nėra tuštybių mugė? Kai giedame per nacionalinę šventę, pridėję prie širdies ranką? Ar blogai, kad tampame duonos ir žaidimų kultūra, ypač tokiu metu, kai „atsiėdėme“ koronų ir karo grėsmių, kai iš tikrųjų norisi duonos ir žaidimų? Aišku, iki tol, kol pati duona ir patys žaidimai mūsų pačių nepradėjo ėsti.

Juk šiaip ar taip ir aš mėgstu jazminų kvapą, netgi labai, tai vienas kvapniausių ir skaniausių augalų, tačiau, kai jo būna per daug, pasidaro ankšta ir slogu.

Jūsų Maištinga Siela