Literatūra: kas yra amžinos vertybės ir kaip jas atpažinti literatūros kūriniuose? Pavyzdžiai

Sveiki,

Šiame įraše sužinosite, kas yra amžinos vertybės, kuo jos skiriasi nuo krikščioniškųjų vertybių, taip pat bus pateikta literatūrinių pavyzdžių apie vertybes.

Amžinosios vertybės literatūroje ir gyvenime veikia kaip moralinis orientyras, kuris nekinta tūkstantmečiais, nepaisant drastiškų visuomenės ar technologijų pokyčių. Tai universalūs idealai, kurie leidžia mums suprasti Antikos herojų kančias ar viduramžių riterių pasirinkimus taip pat aiškiai, kaip ir šiuolaikinio žmogaus dilemas. Šios vertybės nėra diktuojamos mados ar įstatymų, jos kyla iš pačios žmogaus prigimties ir siekio kurti harmoningą santykį su savimi bei aplinka. Literatūroje jos tampa pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi konfliktai, charakterių kaita ir autoriaus transliuojama prasmė, suteikianti kūriniui išliekamąją vertę.

Nors amžinosios vertybės dažnai sutampa su krikščioniškosiomis, tarp jų esama subtilių skirtumų. Krikščioniškosios vertybės, tokios kaip nuolankumas, pasiaukojimas ar dieviškoji meilė (agapė), remiasi tikėjimu, transcendencija ir santykiu su Dievu. Tuo tarpu amžinosios vertybės yra platesnė, sekuliari kategorija, apimanti bendražmogiškus principus, kurie galioja tiek religingam, tiek ateistiniam pasaulėžiūrai. Panašumas slypi jų etinėje šerdyje: tiek vienos, tiek kitos skatina žmogų pakilti virš savo egoizmo, tačiau amžinosios vertybės pabrėžia žmogaus orumą ir moralinę autonomiją kaip savaiminį tikslą, o ne tik kaip kelią į išganymą.

Viena ryškiausių vertybių literatūroje yra meilė, kuri pasireiškia ne tik kaip aistringas jausmas, bet kaip egzistencinė jėga, nugalinti neapykantą ar net mirtį. Pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ meilė tampa maišto forma prieš beprasmę giminių nesantaiką, įrodydama, kad nuoširdus ryšys yra vertingesnis už socialines konvencijas ar senas nuoskaudas. Ši vertybė glaudžiai susijusi su ištikimybe, kurią puikiai iliustruoja Homero „Odisėjos“ herojė Penelopė. Jos dešimtmečius trunkantis laukimas simbolizuoja ne tik ištikimybę sutuoktiniui, bet ir ištikimybę savo namams, principams bei duotam pažadui, kas suteikia žmogaus gyvenimui stabilumo ir prasmės chaosą primenančiame pasaulyje.

Laisvė ir tiesos paieškos literatūroje dažniausiai iškyla kaip didžiausios kovos laukas, kuriame veikėjas turi priimti lemtingą sprendimą. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ pagrindinė veikėja pasirenka dvasinę laisvę ir dieviškąją tiesą, nepaisydama karaliaus Kreonto draudimų. Ji aukoja gyvybę tam, kad apgintų amžinąjį moralinį dėsnį, parodydama, jog vidinė laisvė elgtis pagal sąžinę yra svarbesnė už fizinį išlikimą. Panašiai ir moderniojoje literatūroje, pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų miške“, laisvė interpretuojama kaip vidinis orumas, leidžiantis žmogui net pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis išlikti dvasine asmenybe, gebančia kritiškai vertinti blogį.

Atjauta ir gerumas literatūros kūriniuose dažnai tampa veikėjo dvasinio atgimimo katalizatoriumi. Viktoro Hugo romane „Vargdieniai“ Žanas Valžanas iš nusikaltėlio virsta kilniu žmogumi tik todėl, kad patiria vyskupo Mirielio begalinę atjautą. Šis pavyzdys rodo, kad amžinosios vertybės turi galią keisti ne tik asmenį, bet ir visuomenės struktūrą, kai gailestingumas tampa stipresnis už griežtą įstatymo raidę. Panašų motyvą randame ir lietuvių literatūroje, Jono Biliūno kūryboje, kur skriaudos ir gailesčio tema iškelia moralinio jautrumo svarbą kaip pagrindinį žmogaus vertės matą.

Be paminėtų vertybių, literatūroje itin svarbios yra garbė, teisingumas bei atsakomybė. Garbė reikalauja iš veikėjo nepriekaištingos moralinės laikysenos net ir tada, kai niekas jo nestebi, o teisingumas skatina siekti moralinės pusiausvyros atkūrimo po įvykdytos skriaudos. Atsakomybė, ypač išryškinta Antuano de Sent Egziuperi kūryboje, teigia, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Tai parodo, kad amžinosios vertybės nėra izoliuotos – jos persipina ir papildo viena kitą, sudarydamos vientisą vertybinį tinklą, kuriame žmogus ieško savo vietos ir gyvenimo prasmės.

Galutinis amžinųjų vertybių tikslas literatūroje yra ne tik pamokyti, bet ir pažadinti skaitytojo empatiją bei kritinį mąstymą. Atpažinti šias vertybes kūrinyje reiškia suprasti autoriaus poziciją dėl to, kas žmogų daro žmogumi. Tai nuolatinis dialogas tarp teksto ir skaitytojo, primenantis, kad nors pasaulis aplink mus keičiasi, pagrindiniai dvasiniai poreikiai – mylėti, būti laisvam, ieškoti tiesos ir jausti užuojautą – išlieka tie patys. Būtent šis pastovumas paverčia literatūrą gyva ir aktualia visais amžiais.

Maištinga Siela

Dienos citata: Petras Gražulis liepia moterims paklusti vyrams (kodėl Gražulio rinkėjai idiotai?)

 

Sveiki, skaitytojai ir Petro gerbėjai,

 

Taigi tikslinga šio įrašo auditorija – Petro Gražulio rinkėjai, o dar labiau – rinkėjos, kurios neša savo pasturgalius kaskart balsuoti už Petrą Gražulį, turėtų šią jo citatą, išrėktą piktai pirštu grūmojant Europos parlamente, kaip nors laikyti po pagalve ir kasryt pasižiūrėti, kad nepamirštų savo paklusnumo.

 

„Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg viešpačiui!“ Petras Gražulis

 

Kadangi Petro Gražulio rinkėjos tikriausiai klausosi Gražulio ne tik homofobinių nesąmonių, bet ir tiesioginių paliepimų, tad... belieka savo mylimo politiko paliepimus vykdyti, ar ne? Būti klusniomis vyrams, ypač Gargždų dailiosios lyties atstovės, kurios nešė balsą į balsadėžę tikriausiai to paties paklusnumo vedinos. Man vis dar iki kaulo smegenų nenueina, kaip įmanoma komentuoti ištisai po Petro Gražulio absurdiškais pasisakymais, koks jis teisus, puikus, kaip vėl teisingai pasakė, koks jis patriotas. Įsivaizduojate, Jurgis ir Ona jį laiko patriotu, nes kažkur Lenkijoje neseniai vėl užsiputojų ant gėjų? Žmonės net nesuri tiek sąmoningo proto, kad pasižiūrėtų patriotizmo apibrėžimą... Kur jo citatos iš Šventojo Rašto, kad reikia visus mylėti taip kaip save? Kur atleidimas ir Kristaus mokymas? Ne, Petras Gražulis tiesiog atsirenka citatas iš Biblijos, kad galėtų apsiputojęs vaizduoti krikščionį, bet protaujantys gi mato, kad jis tiesiog kalėjime vyrų prievartautas suluošintas nabagėlis (kuo labai mėgsta visada girtis prieš kameras, kad kalėjęs), palikęs savo nesantuokinę dukrą ir šitaip sulaužęs tikriausiai visus Dievo įstatymus, kokius tik begalima sulaužyti.

 

Tiesiog žodžių iš purvinos burnos neišmesi, tad labai kviečiu pasižiūrėti Pauliaus deMiko sukurtą laidą apie Petro Gražulio gėdingą pasirodymą Europoje. Kaip tokia Žemė gali nešioti? Tai laidai rašau 10 iš 10, ją turi pamatyti visi vaikai, kad suvoktų, kas yra Lietuvoje politika, o labiausiai – Gražulio fanai ir paklusniosios rinkėjos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Nepasiduokite krikščionių propagandai: Krikščioniškosios kultūros institutas nusitaikė į LGBT bendruomenę

Sveiki,

Krikščionių propaganda Lietuvoje tęsiasi. Norėdami gauti kuo daugiau finansavimo, galios valdyti visuomenę, krikščionių bendruomenė (nors iš esmės institucijos, bet ne visi save šiai bendruomenei priskiriantys nariai ) ir toliau sistemingai nori išlaikyti savo valdžios galios svertus. Kišdamasi į auklėjimą, į švietimo sistemą ir t. t., ji šįkart tradiciškai nusitaikė į LGBT bendruomenę Lietuvoje.

Štai tokią skrajutę, raginanti siųsti ir pasirašyti peticiją (netgi viskas apmokėta iš amžinai vargstančios Krikščioniškosios kultūros instituto) prieš kitąmet Vilniuje vyksiančias gėjų ir lesbiečių eitynes.

Sakau jiems nuoširdžiai: SIUNČIU JUMS ŠPYGĄ TAUKUOTĄ!

Nėra geresnio ginklo, nei skleisti propagandą, rėkiant, kad kiti neša propagandą. Visais laikais krikščionių bendruomenė buvo purvinas lizdas, žudęs, kankinęs, persekiojęs, plėšęs, iškreipęs Jėzaus žodį, sukėlęs daug karų, niekinęs ir kaltinęs žmones. Tą sistemingai tebedaro dalis bendruomenės ir šiandien. Šioji skrajutė vėlei tą užtvirtina ir patvirtina.

Manau, pasaulyje, kuriame mes gimėme su savo programomis, tikslais ir uždaviniais, negali kai kas iš šono imti ir per jėgą įstumti į dėželę ir tave uždaryti normatyviniame kiaulių garde. Paskaičius LGBT programą ir pridėjus Krikščioniškosios kultūros instituto kriterijus „ginti“ neva tradicinę šeimą, tampa aišku, jog tai iškreiptų matymų laukas.

Prisimenu 2010, kada pirmąkart vyko eitynės už lygybę ir jokia normali šeima savo vaikų kaip kiaulių neuždarė namuose, kad, neduok Dieve, nepamatyti kokių nuogybių. Priešingai – vaikai su tėvais nuo upės kranto stebėjo eitynes ir jokie krikščionys idiotai niekada nelaimės su pasenusiais triukais. Pasaulis margas, atviras ir mylintis, pilnas įvairaus Dievo pasireiškimo čia ir dabar. Gindami save nuo kitoniškumo, manau, tiesiog ydingai pradedami niekinti kitus, stokojame meilės ir visko, ko iš tikrųjų mokė Jėzus.

Tai tiek propagandinių žygdarbių. Ir užsisaldinimui trumpas krikščioniškų „tradicinių“ vertybių kupinas vaizdo filmukas apie vieną seksovą (oi, vaikučiai, užsimerkite, nes nebesukursite tradicinių šeimų) Lietuvos kunigėlį, nes mes už tokius kovojame, mielas „institute“:

Jūsų Maištinga Siela