Dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie savo homoseksualią meilę teisme

Sveiki, skaitytojai!
 
„Meilė, kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose. <...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai, kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar Wilde (Oskaras Vaildas)
 
Tai yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka. Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
 
Oskaro Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą. Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo, pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
 
Didžiausią žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo, jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau rašė su dideliu skausmu.
 
Ši kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo 1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs, psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje, gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų, taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės padėties.
 
Maištinga Siela

Graikų mitai: Pigmalionas ir Galatėja, pasakojimo reikšmė. Pigmaliono efektas, pigmalionizmas, remiantis Ovidijaus "Metamorfozėmis"

 Pigmalionas skaptuoja Galatėją

Sveiki, mielieji!

 

Šįkart žvilgtelėkime į Ovidijaus „Metamorfozėse“ užfiksuotą Pigmaliono ir Galatėjos mitą ir jo reikšmę.

 

PIGMALIONO IR GALATĖJOS MITAS

 

Senovės Kipre, kur meilės deivė Afroditė buvo garbinama labiau nei bet kur kitur, gyveno talentingas skulptorius, vardu Pigmalionas. Jis buvo atsidavęs savo menui, tačiau širdyje nešiojo gilų nusivylimą moterų prigimtimi, matydamas jų tariamą lengvabūdiškumą ir trūkumus. Vengdamas tuščių socialinių ryšių ir aistrų, Pigmalionas pasirinko atsiskyrėlio kelią, tikėdamasis rasti ramybę vienatvėje, apsuptas tik savo kūrinių. Visą savo meilę ir meistriškumą jis nukreipė į negyvą medžiagą, tikėdamasis joje įamžinti tokį grožį, kokio niekada nesutiko tarp gyvųjų.

 

Vieną dieną, įkvėptas dieviškos nuojautos, skulptorius ėmėsi darbo su neįprastu užsidegimu. Jis pasirinko sniego baltumo dramblio kaulą, skaisčiausią ir brangiausią medžiagą, kokią tik galėjo gauti, ir pradėjo šalinti viską, kas nereikalinga. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, jo dildė ir kaltai švelniai glostė paviršių, kol iš beformio luito ėmė ryškėti moters figūra. Tai nebuvo tiesiog statula; tai buvo idealus moteriško grožio įsikūnijimas, kurio grakštumas ir dvasios ramybė pranoko viską, kas iki tol buvo sukurta mirtingųjų rankomis.

 

Baigęs darbą, Pigmalionas pats nustėro nuo savo kūrinio tobulumo. Statula buvo tokia gyva, jog atrodė, kad ji tuojau pat pajudės, prabils ar pradės kvėpuoti. Jos veide švietė tokia didinga ramybė ir subtilus švelnumas, kad skulptorius nebegalėjo atitraukti akių. Jis pavadino ją Galatėja ir pats nepastebėjo, kaip jo pagarbus žavėjimasis meno kūriniu peraugo į nevaldomą, karštą aistrą. Kiekvienas dramblio kaulo linkis jam atrodė šiltas ir tikras, o pats kūrėjas nebegalėjo suvokti, kad tai tėra negyvas akmuo, kurį jis pats suformavo.

 

Kasdien Pigmalionas lankė savo kūrinį, kalbino jį švelniais žodžiais ir lietė rankomis, tarsi tikėdamasis sulaukti atsako. Jis puošė statulą prabangiais audiniais, segė jai ant kaklo brangius vėrinius, dėjo ant pirštų žiedus ir įsegdavo į ausis skambančius auskarus. Vakarais jis klodavo jai minkštas pagalves ir guldydavo tarsi gyvą moterį, šnabždėdamas meilės prisipažinimus, o rytais su nerimu stebėdavo jos veidą, tikėdamasis pamatyti bent menkiausią gyvybės ženklą. Jo aistra tapo jo kalėjimu, nes jis įsimylėjo tai, kas negalėjo atsakyti į jo jausmus.

 

Atėjus didžiajai Afroditės šventei, Kipro miestas skendėjo džiaugsme ir aukojimo dūmuose. Pigmalionas, nešinas gausiomis dovanomis, nuėjo prie deivės altoriaus. Jis nedrįso garsiai melsti, kad jo statula taptų gyva, bijodamas įžeisti dievus savo įžūlumu. Vietoj to jis nusižemino ir tarė: „O deive, jei gali suteikti viską, meldžiu tave – suteik man žmoną, kuri būtų panaši į mano sukurtąją.“ Deivė Afroditė, girdėjusi jo tylią maldą ir mačiusi nuoširdų meilės atsidavimą, atsakė jam, pasiuntusi ženklą – aukštą, į dangų kylančią altoriaus liepsną.

 

Sutrikęs ir kupinas vilties, skulptorius skubėjo namo. Vos įžengęs į savo dirbtuves, jis pamatė tai, kas privertė jį sustingti. Jis priėjo prie savo numylėtinės, palinko ir švelniai pabučiavo statulos lūpas. Jo nustebimui, dramblio kaulas nebuvo šaltas. Jis pajuto neįtikėtiną šilumą, kuri sklido iš statulos odos. Jis vėl prisilietė prie jos rankos – dramblio kaulas tapo minkštas, paslankus ir gyvas. Jo akys, anksčiau stiklinės ir nejudrios, dabar virpėjo nuo besikaupiančios gyvybės, o skruostus nuspalvino švelnus rausvumas.

 

Galatėja lėtai atmerkė akis ir pažvelgė į savo kūrėją. Tai nebuvo šaltas žvilgsnis, o pilnas gyvybės ir pirmojo supratimo kupinas žvilgsnis. Ji pajuto pasaulį, garsus, šviesą ir patį Pigmalioną, kuris su ašaromis akyse dėkojo Afroditei už šį neįtikėtiną stebuklą. Akmuo tapo krauju, kaulas – kūnu, o skulptoriaus vienatvė baigėsi. Iš pjedestalo ji žengė į gyvenimą, tapdama nebe jo fantazija, o tikra moterimi, su kuria jis galėjo dalintis savo dienas.

Deivė Afroditė išgirsta Pigmaliono maldas

 

Netrukus jie susituokė, palaiminti pačios meilės deivės. Jų gyvenimas tapo darnos ir abipusio prieraišumo pavyzdžiu. Pigmalionas daugiau niekada nesijautė vienišas, o Galatėja, atėjusi į pasaulį per menininko viziją, tapo jam daugiau nei žmona – ji tapo jo gyvenimo įprasminimu. Jų sąjungoje gimė dukra, vardu Pafos, kurios vardu vėliau buvo pavadintas miestas, skirtas pačiai Afroditei, taip amžinai įamžinant šią stebuklingą meilės istoriją.

 

Taip menas ir dieviškoji malonė susijungė į vieną visumą, parodydami, kad nuoširdus troškimas ir atsidavimas gali įveikti net mirties ir medžiagos ribas. Pigmalionas, visą gyvenimą ieškojęs idealo, jį rado ne kituose, o sukūrė pats, tačiau tik tada, kai šis idealas įgavo gyvybę, jis suprato, kad tikra meilė įmanoma tik tarp dviejų gyvų, lygiaverčių sielų. Taip baigėsi skulptoriaus kelionė nuo šaltos vienatvės iki šiltos, kvėpuojančios realybės, palikdama istoriją apie tai, kaip žmogaus svajonė gali tapti pačiu gražiausiu tikrovės stebuklu.

 

MITO REIKŠMĖ IR RAŠYTINIAI ŠALTINIAI

 

Pigmaliono mitas, užfiksuotas romėnų poeto Ovidijaus jo epiniame veikale „Metamorfozės“ (apie 8 m. e. m.), tapo vienu iš Vakarų kultūros archetipų. Nors Ovidijus rėmėsi ankstesnėmis graikų tradicijomis (pirmosios užuominos apie Pigmalioną siekia III a. pr. m. e.), būtent jo kūrybiškas naratyvas suformavo kanoninę istoriją apie Kipro skulptorių, kuris įsimylėjo savo sukurtą statulą. Šis mitas per amžius keliavo per literatūrą, vizualiuosius menus ir filosofiją, adaptuodamasis prie besikeičiančių epochos vertybių – nuo Renesanso susižavėjimo grožio idealais iki romantizmo bandymų įkvėpti gyvybę į negyvą formą.

 

Mito reikšmė seksualumo kontekste yra itin gili ir dviprasmiška. Klasikinėje interpretacijoje tai dažnai matoma kaip vyriško ego triumfas: vyras pats sukuria sau „tobulą“ moterį, kuri neturi praeities, trūkumų ar savo valios, ir tampa jam visiškai paklusnia būtybe. Psichoanalitinėje perspektyvoje Pigmalionas dažnai vertinamas kaip narcisizmo apraiška – jis myli ne kitą asmenį, o savo paties kūrybos atspindį, projekciją, kuri leidžia išvengti realaus, nenuspėjamo santykio su tikra moterimi, turinčia savarankišką tapatybę.

 

Šiandieniniame mokslo pasaulyje Pigmaliono vardas dažniausiai minimas per „Pigmaliono efektą“, kurį XX a. septintajame dešimtmetyje išplėtojo psichologai Robertas Rozentalis ir Leonora Džeikobson. Tai socialinės psichologijos reiškinys, apibūdinantis, kaip aukšti (ar žemi) lūkesčiai, kuriuos vienas asmuo kelia kitam, tiesiogiai veikia to kito asmens rezultatus ir elgesį. Tai savotiška „pranašystė, kuri išsipildo pati“: jei tikime kito žmogaus gebėjimais, šis nesąmoningai pradeda elgtis taip, tarsi būtų kompetentingas, ir iš tikrųjų pasiekia geresnių rezultatų.

 

„Pigmalionizmas“ kaip terminas šiuolaikiniame kontekste dažniausiai vartojamas kritikuojant toksiškus santykių modelius, kai vienas partneris bando „perauklėti“, „patobulinti“ ar pagal savo norus suformuoti kitą. Tai ne tik psichologinis manipuliavimo įrankis, bet ir atspindys to, kaip visuomenė bando formuoti asmenybę pagal standartus. Toks elgesys aiškina, kodėl partnerystėse kyla konfliktų: kai žmogus nustoja matyti partnerį kaip lygiavertę, autonomišką asmenybę ir pradeda jį matyti kaip projektą, santykiai praranda autentiškumą ir tampa savanaudiška fantazija.

 

Mito adaptacijos per šimtmečius parodo, kaip stipriai keitėsi mūsų supratimas apie kūrėjo ir kūrinio santykį. Jei viduramžiais mitas buvo traktuojamas kaip dieviškos malonės pavyzdys, tai modernybėje, pavyzdžiui, Džordžo Bernardo Šo „Pigmalione“, akcentuojamas kūrinio maištas prieš kūrėją. Šiuolaikinė interpretacija jau reikalauja, kad „Galatėja“ atsibustų, suvoktų save ir atsisakytų „skulptoriaus“ nustatytų rėmų. Taip mitas tapo ne tik pasakojimu apie meną, bet ir feministinės kritikos įrankiu, atskleidžiančiu, kaip vyriškas žvilgsnis istoriškai siekė apriboti moters laisvę ir tapatybę.

 

Pigmaliono mitas paaiškina esminę žmogiškąją būseną – mūsų polinkį idealizuoti pasaulį ir norą kontroliuoti tai, ką mylime. Mokslas mums primena, kad šis efektas turi realią galią daryti įtaką tikrovei (kaip „Pigmaliono efekto“ atveju), tačiau etika įspėja, kad šia galia manipuliuojant žmonėmis, mes rizikuojame prarasti patį ryšį su tikru, gyvu ir laisvu kito žmogaus „aš“. Tai pasakojimas, kuris evoliucionavo nuo dieviško stebuklo iki perspėjimo apie tai, kaip pavojinga yra paversti realų žmogų savo susikurtu idealu.

 

Tikiuosi, kad buvo naudinga.

 

Maištinga Siela

Milda – meilės deivė: baltų mitologijos pasakojimai, etimologija, ir gegužės 13-oji – Mildos šventė

 

Sveiki, besidomintys istorija ir baltų genčių mitologija!
 
Artėjant gegužės 13-ajai, meilės deivės Mildos dienai, nusprendžiau labiau pasidomėti, kaip ir kada atsirado šioji dievybė baltų mitologijoje.
 
Deivės Mildos vardo kilmė ir etimologija mus nukelia į gilią senovę, kurioje susipina kalbinės šaknys ir pirmykštė žmogaus jausmų išraiška. Kalbininkai nurodo, kad vardas kildinamas iš archajiškos indoeuropietiškos šaknies mild-, kuri lietuvių kalboje siejama su veiksmažodžiais „milti“, „miltis“ ar „miltėti“, reiškiančiais meilę, prisirišimą ar net gailestį. Šis etimologinis ryšys leidžia daryti prielaidą, kad Milda personifikavo ne tik aklą aistrą, bet ir gilesnį, globojantį ryšį tarp artimų sielų, tapdama dvasinio ir fizinio artumo sergėtoja senovės baltų pasaulėžiūroje.
 
Nors tikslus deivės atsiradimo laikas skendi istorijos rūkuose, manoma, kad Mildos kultas ryškiausiai formavosi vėlyvosios pagonybės epochoje, kai baltų gentys perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo ir bendruomeninių ryšių stiprinimo. Ji labiausiai siejama su aukštaičių ir lietuvių gentimis, gyvenusiomis derlingose žemėse, kur gamtos atgimimas pavasarį buvo tiesiogiai tapatinamas su vaisingumu ir naujos gyvybės pradžia. Šiame istoriniame kontekste Milda tapo neatsiejama nuo žemdirbiškosios kultūros ciklo, kuriame meilė buvo suvokiama kaip esminė gyvybinė jėga, judinanti visą pasaulį.
 
Baltų panteone Milda užima ypatingą, nors ir diskusijų keliančią vietą, nes ji dažnai vaizduojama kaip jauna, nepriklausoma ir laisva dievybė, nepavaldi griežtai hierarchijai. Ji nėra aukščiausioji dievų valdovė, tačiau jos įtaka žmogaus likimui laikoma pamatinė, nes be jos palaiminimo neįmanoma šeimos darna ar giminės tęstinumas. Milda dažnai lyginama su aušros deive Aušrine dėl abiejų siejamo grožio ir šviesos motyvo, tačiau Milda specifiškai fokusavosi į tarpusavio santykių harmoniją ir seksualumą, kas ją išskyrė iš kitų dangaus sferos dievybių.
 
Pasaulinės mitologijos kontekste Milda randa tiesioginių atitikmenų antikiniame pasaulyje ir kitose indoeuropiečių religijose. Ji neabejotinai atitinka graikų Afroditę arba romėnų Venerą, kurios taip pat personifikavo grožį ir meilę, tačiau baltiškasis variantas pasižymi santūrumu ir glaudesniu ryšiu su natūralia gamta. Taip pat galima rasti paralelių su skandinavų Frėja ar slavų deive Lada, kurios, kaip ir Milda, globojo moteriškumą, namų židinį bei pavasarinį žemės prabudimą, taip pabrėžiant universalų poreikį turėti dieviškąją meilės globėją.
 
XIX a. istorikas Teodoras Narbutas buvo tas asmuo, kuris pirmasis sistemingai aprašė Mildos kultą ir suteikė jai ryškius kontūrus, nors šiuolaikiniai mokslininkai į jo darbus žiūri kritiškai. Akademiniuose sluoksniuose vis dar ginčijamasi, kiek Mildos paveikslas yra autentiškas liaudies palikimas, o kiek – romantizmo epochos kūrinys. Visgi, tokie autoritetai kaip Norbertas Vėlius pripažino, kad net jei vardas buvo literatūriškai apdorotas, meilės deivės funkcija baltų religinėje sistemoje tikrai egzistavo ir buvo gyvybiškai svarbi bendruomenės išlikimui.
 
Tradicinis deivės garbinimas buvo neatsiejamas nuo gamtos šventviečių – alkų, upių pakrančių ir kalvų, kuriose jai būdavo aukojamos pirmosios pavasario gėlės, vainikai bei balandžiai. Tikėta, kad Milda skrajoja danguje vežimu, kinkytu baltais balandžiais, o jos pasirodymas sukelia nenumaldomą meilės troškulį. Mitai pasakoja, kad Milda turėjo sūnų – mažą, sparnuotą būtybę, panašią į Kupidoną, kuris savo nematomomis strėlėmis sužeisdavo žmonių širdis, priversdamas juos pamesti galvas dėl kito asmens.

 
Vienas iš mažiausiai žinomų, tačiau itin intriguojančių aspektų yra Mildos sąsaja su archajiškąja medicina ir maginėmis praktikomis. Senovėje egzistavo specifinis terminas „Mildos liga“, kuriuo liaudies gydytojai vadindavo ne tik dvasinę kančią dėl nelaimingos meilės, bet ir konkrečius fizinius negalavimus, pavyzdžiui, nepaaiškinamą silpnumą ar moteriškas ligas. Tikėta, kad tokį susirgimą išgydyti gali tik specialūs užkalbėjimai ir žolelių antpilai, paruošti būtent gegužės viduryje, kai deivės galia pasiekia savo apogėjų. Tai rodo, kad Milda nebuvo tik abstraktus grožio simbolis, bet ir galinga, kartais net bauginanti jėga, galinti tiesiogiai paveikti žmogaus kūną ir sveikatą.
 
Taip pat netikėta yra tai, kad kai kuriuose senuosiuose pasakojimuose Milda vaizduojama kaip itin karinga ir kaprizinga dievybė, o ne vien švelni įsimylėjėlių globėja. Skirtingai nei daugelis kitų deivių, ji dažnai apibūdinama kaip „neprijaukinama“ – ji nepaklūsta vyrų dievų valiai ir pati renkasi, ką apdovanoti savo palankumu, o ką nubausti vienatve ar ilgesiu. Šis nepriklausomybės bruožas leidžia kai kuriems tyrinėtojams Mildą sieti su senoviniu amazonių įvaizdžiu ar net archajiškuoju moterų bendruomenių kultu, kur moters laisvė ir savarankiškumas buvo vertinami labiau nei tradiciniai šeimos saitai.
 
Galiausiai, archeologiniu požiūriu intriguoja spėjimai apie Mildos šventyklų vietas, kurios vėliau buvo krikščionizuotos. Pavyzdžiui, Vilniuje ant Trijų kryžių kalno (buvusio Plikojo kalno) galimai stovėjusi jos šventvietė buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai aukščiausia vieta, iš kurios deivė galėjo stebėti miestą ir upių santaką, kuri simbolizavo vyriškojo ir moteriškojo pradų susiliejimą. Įdomu tai, kad net ir išnykus oficialiam kultui, žmonių pasąmonėje išliko paprotys gegužės mėnesį rengti gegužines, kurios savo esme – dainomis, šokiais gamtoje ir jaunimo pažintimis – yra tiesioginis, nors ir transformuotas, senųjų Mildos garbinimo apeigų tęsinys.
 
Gegužės 13-oji diena šiandien minima kaip Mildos šventė būtent dėl Teodoro Narbuto įtakos, kuris teigė radęs žinių apie gegužę vykusius didingus šventimus deivės garbei. Ši data simboliškai pasirinkta kaip laikas, kai gegužė (gegutė) pradeda savo kukavimą, o žemė tampa galutinai pasiruošusi priimti sėklą. Nors tai nėra oficiali valstybinė šventė, modernioje Lietuvoje ji atgimė kaip etnokultūrinė alternatyva vakariečių Valentino dienai, skatinanti prisiminti savas šaknis, gamtos ciklų svarbą ir unikalų baltišką požiūrį į meilę kaip į šventą, gamtišką ir nenugalimą jėgą.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 191: tegul pakyla tavo vidinė saulė ir šviečia

 

Sveiki!
 
Sekmadienis. Ar pastebėjote, kad jau beveik gegužė, bet šiandien snigo – beveik anomalija. Trečiąkart iš eilės pavasaris toks šaltas ir jis ateina taip skausmingai ir lėtai, kad, atrodo, gamta jau per prievartą išsprogino pirmąsias pienes palei namų rentinį, nors visos liepos po balkonais vis dar be lapų.
 
Tegu pakyla toji vidinė saulė ir viskas būna gerai. Sako, kad didysis darbas yra apsisprendime, jog viskas tiesiog šią akimirką radikaliai yra gerai. Visiškas chaoso ir nerimo pribaigimas įvyksta tada, kai su juo nekovojame, o pripažįstame ir leidžiame jam būti be įtampos. Juk taifūno akyje ramu kaip negyvenamoje saloje, kai aplinkui tiek daug triukšmo. Kai leidžiame kitiems triukšmauti, tada nutylame. Tada iš lėto džiaugiamės... patekėjusia vidine Saule, kuri viską išgydo ir viską atleidžia.
 
Maištinga Siela

Literatūra: kas yra amžinos vertybės ir kaip jas atpažinti literatūros kūriniuose? Pavyzdžiai

Sveiki,

Šiame įraše sužinosite, kas yra amžinos vertybės, kuo jos skiriasi nuo krikščioniškųjų vertybių, taip pat bus pateikta literatūrinių pavyzdžių apie vertybes.

Amžinosios vertybės literatūroje ir gyvenime veikia kaip moralinis orientyras, kuris nekinta tūkstantmečiais, nepaisant drastiškų visuomenės ar technologijų pokyčių. Tai universalūs idealai, kurie leidžia mums suprasti Antikos herojų kančias ar viduramžių riterių pasirinkimus taip pat aiškiai, kaip ir šiuolaikinio žmogaus dilemas. Šios vertybės nėra diktuojamos mados ar įstatymų, jos kyla iš pačios žmogaus prigimties ir siekio kurti harmoningą santykį su savimi bei aplinka. Literatūroje jos tampa pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi konfliktai, charakterių kaita ir autoriaus transliuojama prasmė, suteikianti kūriniui išliekamąją vertę.

Nors amžinosios vertybės dažnai sutampa su krikščioniškosiomis, tarp jų esama subtilių skirtumų. Krikščioniškosios vertybės, tokios kaip nuolankumas, pasiaukojimas ar dieviškoji meilė (agapė), remiasi tikėjimu, transcendencija ir santykiu su Dievu. Tuo tarpu amžinosios vertybės yra platesnė, sekuliari kategorija, apimanti bendražmogiškus principus, kurie galioja tiek religingam, tiek ateistiniam pasaulėžiūrai. Panašumas slypi jų etinėje šerdyje: tiek vienos, tiek kitos skatina žmogų pakilti virš savo egoizmo, tačiau amžinosios vertybės pabrėžia žmogaus orumą ir moralinę autonomiją kaip savaiminį tikslą, o ne tik kaip kelią į išganymą.

Viena ryškiausių vertybių literatūroje yra meilė, kuri pasireiškia ne tik kaip aistringas jausmas, bet kaip egzistencinė jėga, nugalinti neapykantą ar net mirtį. Pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ meilė tampa maišto forma prieš beprasmę giminių nesantaiką, įrodydama, kad nuoširdus ryšys yra vertingesnis už socialines konvencijas ar senas nuoskaudas. Ši vertybė glaudžiai susijusi su ištikimybe, kurią puikiai iliustruoja Homero „Odisėjos“ herojė Penelopė. Jos dešimtmečius trunkantis laukimas simbolizuoja ne tik ištikimybę sutuoktiniui, bet ir ištikimybę savo namams, principams bei duotam pažadui, kas suteikia žmogaus gyvenimui stabilumo ir prasmės chaosą primenančiame pasaulyje.

Laisvė ir tiesos paieškos literatūroje dažniausiai iškyla kaip didžiausios kovos laukas, kuriame veikėjas turi priimti lemtingą sprendimą. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ pagrindinė veikėja pasirenka dvasinę laisvę ir dieviškąją tiesą, nepaisydama karaliaus Kreonto draudimų. Ji aukoja gyvybę tam, kad apgintų amžinąjį moralinį dėsnį, parodydama, jog vidinė laisvė elgtis pagal sąžinę yra svarbesnė už fizinį išlikimą. Panašiai ir moderniojoje literatūroje, pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų miške“, laisvė interpretuojama kaip vidinis orumas, leidžiantis žmogui net pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis išlikti dvasine asmenybe, gebančia kritiškai vertinti blogį.

Atjauta ir gerumas literatūros kūriniuose dažnai tampa veikėjo dvasinio atgimimo katalizatoriumi. Viktoro Hugo romane „Vargdieniai“ Žanas Valžanas iš nusikaltėlio virsta kilniu žmogumi tik todėl, kad patiria vyskupo Mirielio begalinę atjautą. Šis pavyzdys rodo, kad amžinosios vertybės turi galią keisti ne tik asmenį, bet ir visuomenės struktūrą, kai gailestingumas tampa stipresnis už griežtą įstatymo raidę. Panašų motyvą randame ir lietuvių literatūroje, Jono Biliūno kūryboje, kur skriaudos ir gailesčio tema iškelia moralinio jautrumo svarbą kaip pagrindinį žmogaus vertės matą.

Be paminėtų vertybių, literatūroje itin svarbios yra garbė, teisingumas bei atsakomybė. Garbė reikalauja iš veikėjo nepriekaištingos moralinės laikysenos net ir tada, kai niekas jo nestebi, o teisingumas skatina siekti moralinės pusiausvyros atkūrimo po įvykdytos skriaudos. Atsakomybė, ypač išryškinta Antuano de Sent Egziuperi kūryboje, teigia, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Tai parodo, kad amžinosios vertybės nėra izoliuotos – jos persipina ir papildo viena kitą, sudarydamos vientisą vertybinį tinklą, kuriame žmogus ieško savo vietos ir gyvenimo prasmės.

Galutinis amžinųjų vertybių tikslas literatūroje yra ne tik pamokyti, bet ir pažadinti skaitytojo empatiją bei kritinį mąstymą. Atpažinti šias vertybes kūrinyje reiškia suprasti autoriaus poziciją dėl to, kas žmogų daro žmogumi. Tai nuolatinis dialogas tarp teksto ir skaitytojo, primenantis, kad nors pasaulis aplink mus keičiasi, pagrindiniai dvasiniai poreikiai – mylėti, būti laisvam, ieškoti tiesos ir jausti užuojautą – išlieka tie patys. Būtent šis pastovumas paverčia literatūrą gyva ir aktualia visais amžiais.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 174: "Aš gimiau sukurtas, numergztas mailėje"

 

Sveiki,

 

Interneto vandenynas atnešė šį paveikslėlį ir pamaniau: taip, tegu bus dalis šios dienos pozityvumo įrašas.

 

Galvoju, kad pagarba šiandien gyvybei nepaprastai nuvertinama, palikta intymioje zonoje, tarsi lyg ir savaime suprantamu reiškiniu, tačiau pagarba gyvybei apskritai visiems, kas yra aplinkui ir kokie jie visi (įskaitant ir mus pačius) įvairūs, belieka nusilenkti kūrėjui ir jo genialumui, džiaugtis viskuo, kas sukasi apie mus visomis vaivorykštės spalvomis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 168: dėkok už keliones, kurios niekada nesibaigia

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien jaučiu tik didelį dėkingumą už šiuos metus. Šiandien – Kūčių vakaras ir jau pamažu metas pradėti apmąstyti šiuos puikius, sakyčiau, metus, kuriuose įvyko tiek daug VISKO! Nuotraukoje – paskutiniosios kelionės į Ispanijos Andalūzijos regioną „trupiniai“. Šiemet gal nebuvo tokie itin intensyvūs keliavimo metai, kaip pernai, bet patirčių ir pažinimo būta išties labai daug, o paskutinioji kelionė, iš kurios ir parsivežiau šiuos prisiminimų magnetukus, žymi puikią ir dėkingą pažinties savaitę šiemet.

 

Šį vakarą po ilgo laiko vėl aplankiau mamą, miestas ruošiasi rytojaus kalėdiniam šurmuliui, pagaliau sulaukėme minusinės temperatūros ir viskas taip paprasta ir gražu, kad iš tikrųjų, atrodo, viskas stoja į savo apmąstymo jaukias ir intymias vakaro akimirkas. Girdžiu, kaip mieste jau šaudomi kur ne kur fejerverkai, kambaryje sukasi vinilinė plokštelė su „Ave Maria“. Viskas daugiau nei nuostabu!!!

 

Maištinga Siela

Andalūzijos Granados įdomioji istorija: princas al Mutadidas ir viziris Ibn Amaras (meilės istorija)

 

Sveiki, skaitytojai.

 

Šią istoriją išgirdau Granadoje (Ispanijos Andalūzijoje), lankydamasis Granados Alhambros rūmuose.

 

Sevilijos saulės nutviekstose gatvėse ir prabangiuose Alhambros rūmuose XI amžiuje gimė viena dramatiškiausių visų laikų istorijų apie valdžią, poeziją ir uždraustą aistrą. Jaunasis princas al Mutadidas, būsimasis Sevilijos karalius, buvo žmogus, kurio siela troško grožio labiau nei karinių pergalių. Dar būdamas paauglys, savo tėvo išsiųstas valdyti Silveso miesto dabartinėje Portugalijoje, jis sutiko klajojantį poetą Ibn Amarą. Šis susitikimas nebuvo paprasta pažintis; tai buvo sielų atpažinimas, akimirksniu įsižiebęs ryšys, kuris amžininkų buvo apibūdinamas kaip magiškas ir pražūtingas. Ibn Amaras, vyresnis, gundantis savo intelektu ir meistrišku žodžiu, tapo ne tik princo mokytoju, bet ir jo širdies valdovu.

 

Jų dienos Silvese priminė nesibaigiantį sapną, kuriame poezija virto realybe. Al Mutadidas ir Ibn Ammaras kartu lėbaudavo iki aušros, skambant liutnių muzikai ir pilstant vyną, o jų pokalbiai virsdavo homoerotinėmis eilėmis, kurios vėliau pateko į didžiuosius arabų poezijos antologijų puslapius. Karalius neslėpė savo jausmų: jis rašė apie Ibn Amaro akis, apie jo balsą, kuris ramina sielą, ir apie jų naktis, praleistas po žvaigždėtu dangumi. Šis ryšys buvo besąlygiškas – al Mutadidas rado žmogų, kuris suprato jo jautrumą, o Ibn Amaras rado globėją, kuris leido jam pakilti iš skurdo į aukščiausias visuomenės viršūnes.

 

Tačiau ši idilė kėlė nerimą al Mutadido tėvui, griežtajam Abadui II, kuris matė, kad sūnus yra per daug priklausomas nuo savo vizirio įtakos. Jis suprato, kad tai nėra tik dvasinė draugystė, o gilus emocinis ir fizinis prisirišimas, galintis pakenkti dinastijos stabilumui. Galiausiai tėvas ištrėmė Ibn Amarą, priversdamas įsimylėjėlius išsiskirti ilgiems metams. Al-Mu'tamidas liko sugniuždytas, o jo eilės iš to laikotarpio persmelktos ilgesio ir sielvarto dėl prarasto „mylimojo brolio“ ir „širdies draugo“. Tai buvo pirmasis ženklas, kad jų meilė visada bus susidūrusi su negailestinga politikos ir pareigos realybe.

 

Kai al Mutadidas galiausiai užėmė Sevilijos sostą, jo pirmasis veiksmas buvo susigrąžinti Ibn Amarą iš tremties. Jis ne tik grąžino jį į savo dvarą, bet ir patikėjo jam aukščiausią valstybės postą – padarė jį savo pagrindiniu viziriu. Tai buvo jų ryšio viršūnė: karalius ir jo viziris valdė Seviliją kaip vienas kūnas. Al Mutadidas pasitikėjo juo labiau nei savimi, leisdamas Ibn Amarui priimti svarbiausius sprendimus. Šis laikotarpis pasižymėjo neįtikėtinu kultūros suklestėjimu, nes abu valdovai tikėjo, kad valstybė turi būti tokia pat graži kaip poezija, tačiau kartu dvare ėmė sklisti pavydas ir nepasitenkinimas dėl tokio atviro ir intymaus jų ryšio.

 

Pamažu Ibn Amaro širdyje ėmė augti ambicija, kuri tapo didesnė už jo meilę karaliui. Jis nebetenkino vizirio vaidmens ir troško savo karalystės. Kai Al Mutadidas patikėjo jam užduotį užimti Mursijos miestą, Ibn Amaras, pasinaudojęs savo gudrumu ir politiniu talentu, sėkmingai tai padarė, tačiau užuot perdavęs raktus savo valdovui, jis pasiskelbė savarankišku valdovu. Tai buvo mirtinas smūgis al Mutadidui – ne kaip karaliui, o kaip įsimylėjusiam vyrui. Jis jautėsi išduotas pačiame giliausiame lygmenyje, nes žmogus, kuriam jis atidavė savo sielą, pasirinko šaltą akmenį ir auksą vietoj jų bendros praeities.

 

Ibn Amaras padarė dar vieną klaidą – jis parašė kandžią satyrą, kurioje pašiepė ne tik al Mutadido politinius sprendimus, bet ir jo kilmę bei netgi karaliaus žmoną I'timad, kuriai al Mutadidas taip pat puoselėjo stiprius jausmus. Viešas jų intymių paslapčių iškėlimas ir išjuokimas pavertė meilę aklu įniršiu. Po daugelio metų slapstymosi ir nesėkmingų bandymų išlaikyti valdžią, Ibn Amaras galiausiai buvo pagautas ir grandinėmis surakintas atgabentas į Sevilijos rūmus. Vizualus jų susitikimas po ilgo laiko buvo persmelktas skausmo: sosto salėje stovėjo nusilpęs, bet vis dar išdidus poetas ir karalius, kurio akyse tvenkėsi ašaros.

 

Al Mutadidas iš pradžių neketino jo nužudyti. Jis laikė Ibn Amarą įkalintą prabangiuose rūmų kambariuose, dažnai jį lankydavo ir jie vėl kalbėdavosi valandų valandas, tarsi bandydami sugrįžti į tuos laikus Silvese. Karalius vis dar ieškojo pateisinimo, kaip pasigailėti savo senosios meilės, tačiau Ibn Amaras, net būdamas nelaisvėje, išliko arogantiškas. Jis pradėjo rašyti laiškus kitiems didikams, tikėdamasis sukurstyti maištą. Galiausiai vieną naktį, radęs Ibn Amarą besielgiantį itin įžūliai ir netgi bandantį manipuliuoti senais jausmais, al Mutadidas prarado savitvardą.

 

Apimtas nevaldomo įniršio ir desperacijos, kuri kyla tik iš pačios giliausios išdavystės, karalius griebė sunkų kirvį ir pats asmeniškai sukapojo savo vizirį. Tai nebuvo egzekucija, tai buvo aistros ir nevilties aktas. Kraujas aptaškė prabangias rūmų sienas, o Ibn mirė ant tų pačių grindų, kur kadaise jie kartu dalinosi vyną ir svajones. Kai įniršis atvėso, al Mutadidą ištiko siaubingas sielvartas. Sakoma, kad jis puolė ant kelių šalia nužudyto draugo kūno, jį bučiavo ir graudžiai raudojo, supratęs, kad ką tik nužudė dalį savęs, kurią labiausiai mylėjo.

 

Po šio įvykio al Mutadidas niekada nebebuvo toks, koks buvęs. Nors jis valdė dar kurį laiką, jo dvasia buvo palaužta. Jis įsakė palaidoti Ibn Amarą su didžiausia pagarba rūmų soduose, kad tas, kurio jis negalėjo turėti gyvo be išdavystės šešėlio, visada būtų šalia. Jų meilės istorija tapo pamoka apie tai, kaip intelektualinis ir fizinis ryšys gali sukurti imperijas, bet asmeninės ambicijos ir didybės manija jas gali sugriauti. Sevilijos dvaro poetai vėliau rašė, kad al Mutadidas visą likusį gyvenimą girdėjo Ibn Amaro eiles vėjo šlamesyje.

 

Galiausiai, kai krikščionių rekonkista ir Almoravidų invazija sugriovė Sevilijos karalystę, al Mutadidas mirė tremtyje Afrikoje, skurde ir vienatvėje. Paskutinėse savo eilėse jis vis dar prisimindavo Al-Andalus laikus – ne mūšius, ne šlovę, o tas akimirkas, kai pasaulis buvo jaunas, o poezija ir meilė viziriui buvo vienintelė tiesa. Ši istorija išlieka kaip paminklas homoerotinei meilei, kuri viduramžių Ispanijoje buvo tokia pat stipri, tokia pat poetiška ir tokia pat tragiška kaip gražiausios Shakespearo dramos.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Nathaniel Hawthorne apie laimę, jos klystkelius ir proto bei širdies santykį

 Laba diena, skaitytojai,

 

Kokia mintis apie laimę!

 

„Laimė, jei tik ji apskritai egzistuoja, aplanko mus netikėtai. Jei sieksime jos sąmoningai, ji mus nuves klystkeliais.“ Nathaniel Hawthorne

 

Nathanielis Hawthorne'as gimė 1804 m. liepos 4 d. Saleme, Masačusetse, JAV. Jis buvo vienas iš didžiųjų amerikiečių romantizmo ir gotikinės literatūros atstovų. Hawthorne'o kilmė buvo glaudžiai susijusi su puritonų Naujosios Anglijos istorija; vienas iš jo protėvių, Johnas Hathorne'as (Nathanielis vėliau pridėjo raidę „w“ prie savo pavardės), buvo teisėjas liūdnai pagarsėjusiuose Salemo raganų teismuose 1692–1693 m. Šis šeimos palikimas, ypač kaltės, nuodėmės ir moralinės veidmainystės temos, tapo esminiu jo kūrybos pagrindu. Po tėvo, jūrų kapitono, mirties, kai Nathanielis buvo dar vaikas, jis augo izoliuotas, tai skatino ankstyvąjį domėjimąsi skaitymu ir rašymu. Jis studijavo Bowdoino koledže, Meino valstijoje, kur susidraugavo su būsimuoju prezidentu Franklinu Pierce'u ir poetu Henry Wadsworthu Longfellow.

 

Po koledžo baigimo 1825 m. Hawthorne'as praleido apie dvylika metų, vadinamųjų „įžūliųjų metų“, rašydamas Saleme, kol pagaliau pasiekė pripažinimą. Jo karjera neapsiribojo vien rašymu; jis dirbo Bostono uosto muitinėje (1839–1840) ir Salemo uosto muitinėje (1846–1849). Šios valstybinės tarnybos suteikė jam finansinio stabilumo ir suteikė medžiagos jo kūrybai. Svarbus posūkis jo gyvenime įvyko 1842 m., kai jis vedė Sophią Peabody, tapusią jo ištikima palaikytoja ir mūza. Pora susilaukė trijų vaikų. Literatūroje jo proveržiu tapo „Raudonoji raidė“ (The Scarlet Letter), išleista 1850 m. Šiame romane gvildenamos tokios temos kaip nuodėmė, gėda ir atpirkimas puritonų Naujosios Anglijos aplinkoje. Kiti reikšmingi darbai apima „Septynių frontonų namas“ (The House of the Seven Gables, 1851 m.) ir „Fauno marmuras“ (The Marble Faun, 1860 m.).

 

Hawthorne'o kūryba yra persmelkta gilių moralinių ir psichologinių tyrimų. Jo pagrindinės idėjos sukasi apie gamtinę blogio prigimtį žmogaus širdyje, puritonų moralės ir socialinių suvaržymų poveikį individui, izoliacijos ir kaltės jausmą bei praeities įtaką dabarties gyvenimui. Jis dažnai naudojo alegoriją ir simbolizmą, kad perteiktų sudėtingus etinius pasirinkimus. Jo darbai tyrinėja žmogiškosios prigimties tamsiąją pusę, pabrėždami nuodėmės slėpimo pavojus ir moralinės veidmainystės žalą. Pavyzdžiui, „Raudonoji raidė“ ne tik kritikuoja puritanų rigidiškumą, bet ir pabrėžia, kad vieša gėda gali būti geresnė už slegiančią slapto kaltės jausmo naštą. Jis tikėjo, kad žmogaus patirtis yra iš esmės konfliktas tarp šviesos ir tamsos, kur nuodėmė ir atpirkimas yra nuolat kovojančios jėgos.

 

Vėlesniais metais, draugo Franklino Pierce'o dėka, Hawthorne'as gavo JAV konsulo pareigas Liverpulyje, Anglijoje (1853–1857). Tai jam suteikė finansinį saugumą, bet jo sveikata pamažu silpnėjo. Grįžęs į Ameriką, jis rašė mažiau. Nathanielis Hawthorne'as mirė miegodamas 1864 m. gegužės 19 d. Plymouth, Naujajame Hampšyre, kelionės su Franklinu Pierce'u metu. Jo mirtis buvo natūrali, susijusi su ilgalaikiais negalavimais. Jis palaidotas Sleepy Hollow kapinėse Konkorde, Masačusetse.

 

Na, o ši jo citata atspindi Hawthorne'o skeptišką požiūrį į sąmoningą laimės siekimą. Laimė nėra tikslas, kurį galima tiesiogiai pasiekti ar suplanuoti. Ji yra efemeriška ir pasireiškia savaime, kai žmogus yra užsiėmęs kitomis, galbūt prasmingesnėmis, veiklomis ar gyvenimo prasmės ieškojimu. Sąmoningas laimės siekimas veda į nusivylimą. Bandant priverstinai rasti laimę, mes nustojame vertinti esamą akimirką, sutelkiame dėmesį į tai, ko mums trūksta, o ne į tai, ką turime, ir galiausiai nerasime pasitenkinimo. Ši idėja dera su jo kūrinių temomis, kur moralės ir gyvenimo prasmės paieškos buvo svarbesnės nei trumpalaikis malonumas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 157: Dievo keliai nežinomi, o juodžiausias debesis visada turi sidabrinį pakraštį

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai kalbu, kodėl verta pasitikėti Visata ir gyvenimu. Juk iš tikrųjų daugelis iš mūsų, kurie projektuoja sąmoningai savo mintis ir veiksmus, pajaučia, kad yra kai kas daugiau, nei vien tik mūsų pastangos atsigręžti į meilę, laimę, sveikatą ir gausą. Yra kažkokia kur kas didesnė jėga, apgaubianti mūsų pasaulius ir mus, jėga, kuri yra kaip kolektyvinės sąmonės dalis, aukštesnioji jėga, kuri gali pasiųsti lemtingą akimirką pačius baisiausius išbandymus, kaip pasakytume, asmeninę katastrofą „lygioje vietoje“, nors viskas buvo daryta sąmoningai, apgalvotai, su pasitikėjimu ir meile. Sunku suvokti, kodėl net patiems šviesiausiems užtemsta dangus, užsitraukia viskas juodais debesimis.

 

Bet paradoksas tame, kad lygiai priešingoje situacijoje ta pati aukštesnioji jėga, scenarijaus audėja, tamsiausią gyvenimą akimirką ar periodą gali pasiųsti lemtingą saulę, atitolinti ir atitraukti baisiausios audros debesis ir suteikti vilties visiškai be jokių asmeninių žmogaus pastangų, net nesitikint, nemedituojant, neprojektuojant laimės, nemanifestuojant. Yra daug tiesos pasakyme, kad dievo keliai nežinomi, tad ar beverta dėti pastangas? Manau, kad verta, tačiau nereiktų sureikšminti galutinio rezultato ir tų pastangų lūkesčių, nes viską, ką kuri sąmoningai, tai dar nėra vien absoliutas, tu dar dalyvauji kaip dalis viso to kosminio šokio, kuriame visi tikriausiai esame kaip baltos lelijų žiedų galvos virš Visatos vandenų, besisukančios nuo tos energijos srauto, patys raibuliuojantys ir raibuliuojami visumos.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Otto von Bismarck apie meilę savo žmonai (Oto von Bismarcko prieštaringas gyvenimas, biografija)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Aš vedžiau ne tam, kad rodyčiau žmoną visuomenei, o kad mylėčiau tave Dievuje ir kai reikia mano širdžiai, kad svetimame pasaulyje turėčiau vietą, kurios nesušaldytų joks bergždžias vėjas, vietą, šildomą mano židinio, prie kurio galėčiau prieiti, kai lauke šalta ir siaučia audra.“ Otto von Bismarck iš laiško savo žmonai Johannai von Puttkamer.

 

Be jokios abejonės apie Otto von Bismarcką girdėjau dar mokykloje per istorijos pamokas. Pamenu netgi nespalvotą fotografiją, tačiau laikas daug ką iš galvos išgarina, tad kaip šis politikas iš tikrųjų keitė Europą ir vokiečius? Iš šios citatos mes matome, koks Otto buvo dievobaimingai doras, tačiau jo gyvenimas, sprendimai ir priklausomybės toli gražu nėra tokios, kokį įspūdį gali palikti jo meilės laiškai žmonai Johannai.

 

Otas Eduardas Leopoldas fon Bismarkas gimė 1815 m. balandžio 1 d., taigi šiandien žiūrint, melagių dieną. Šionhauzeno dvare, Prūsijoje, ir mirė 1898 m. liepos 30 d. Frydrichsrahu mieste, netoli Hamburgo. Kilęs iš senos junkerių (Prūsijos aristokratų) giminės, jis studijavo teisę Getingeno ir Berlyno universitetuose. Iš pradžių jo valstybės tarnautojo karjera buvo trumpa, nes jis jautėsi varžomas, tačiau vėliau jis pasuko į politiką, kurioje greitai įgijo įtaką.

 

Bismarko iškilimas prasidėjo 1847 m., kai jis buvo išrinktas į Prūsijos landtagą (parlamentą). Čia jis pasisakė už stiprią monarcho valdžią ir konservatyvias pažiūras. Svarbiausiu karjeros žingsniu tapo jo paskyrimas Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru 1862 m. Nors karalius ilgai dvejojo, Bismarkas greitai įrodė savo ryžtingumą ir politinius sugebėjimus. Jis įgyvendino kariuomenės reformą, didindamas karinį biudžetą nepaisydamas parlamento, ir taip paruošė Prūsiją karams, kurie buvo būtini Vokietijos suvienijimui.

 

Bismarkas, dažnai vadinamas „geležiniu kancleriu“, garsėjo savo pragmatiška ir neretai brutalia „kraujo ir geležies“ politika. Jo pagrindinis tikslas buvo suvienyti Vokietijos žemes į vieningą valstybę Prūsijos vadovavimu. Šiam tikslui pasiekti jis panaudojo diplomatiją ir karinę jėgą. Bismarkas inicijavo tris sėkmingus karus: su Danija (1864 m.), Austrija (1866 m.) ir Prancūzija (1870-1871 m.). Po pergalės Prancūzijos-Prūsijos kare 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperija, o Bismarkas tapo pirmuoju jos kancleriu.

 

Kaip Vokietijos imperijos kancleris, Bismarkas vykdė nuoseklią vidaus ir užsienio politiką. Užsienio politikoje jis siekė taikos ir pusiausvyros Europoje, kurdamas aljansus, pavyzdžiui, su Austrija-Vengrija ir Rusija, kad izoliuotų Prancūziją. Vidaus politikoje jis vykdė modernias socialines reformas, įskaitant pirmosios valstybinės gerovės sistemos įvedimą, kad sumažintų socialdemokratų įtaką. Tačiau 1890 m. dėl nesutarimų su naujuoju imperatoriumi Vilhelmu II Bismarkas atsistatydino, baigdamas savo ilgą dominavimą Vokietijos politikoje.

 

Neromantiškojo Otto von Bismarcko pusė

 

Otui fon Bismarkui, nepaisant jo didžiulės politinės sėkmės, buvo būdingos asmeninės ydos ir bruožai, kurie dažnai užgoždavo jo genialumą. Viena iš ryškiausių ypatybių buvo jo polinkis į priklausomybes ir impulsyvumą. Bismarkas turėjo reputaciją kaip girtuoklis ir nesugebėdavo kontroliuoti savo emocijų. Yra pasakojama, kad jis vartojo didelius kiekius alkoholio ir, norėdamas nuraminti nervus, vartojo laudanumą (opijaus tinktūrą). Šis priklausomybės elgesys atspindėjo jo neramią prigimtį ir polinkį į kraštutinumus. Viena žymiausių istorijų apie jo besaikį gėrimą yra ta, kai jis, būdamas Londone, gėrė tiek, kad atsidūrė ant parko suolelio ir galiausiai naktį praleido areštinėje. Jo žiaurumas taip pat pasireiškė ir jo asmeniniame gyvenime, kur jis buvo žinomas kaip despotiškas ir valdingas vyras.

 

Bismarkas buvo ne tik impulsyvus ir priklausomas nuo alkoholio, bet ir fiziškai nestabilus. Istorikai mini, kad jo balsas buvo aukštas ir cypiantis, o tai dažnai kontrastavo su jo geležinio kanclerio įvaizdžiu. Jo išvaizda buvo atletiškas ir stambus, tačiau po to, kai jis išeidavo į viešumą, jis būdavo paženklintas nuovargio ir streso. Jis buvo linkęs į nuotaikų svyravimus, ir tai pasireikšdavo ne tik jo politiniame elgesyje, bet ir asmeniniame gyvenime. Jo bendravimas su kitais buvo agresyvus ir grubus. Jis galėjo lengvai įžeisti kitus ir netgi pasinaudoti grasinimais, kad pasiektų savo tikslus. Šios ydos atspindėjo jo pragmatišką požiūrį į politiką, kurioje jis naudojo bet kokias priemones, kad pasiektų galutinį tikslą.

 

Bismarko griežtumas pasireiškė ir jo politiniuose sprendimuose. Jis buvo žinomas dėl savo kraujo ir geležies politikos, kuri lėmė Vokietijos suvienijimą, tačiau kaina buvo didelė. Jo politika buvo paremta karine jėga, diplomatiniais spaudimais ir nesirūpinimu etikos normomis. Jis persekiojo savo politinius priešininkus, įskaitant socialistus ir katalikus, kurie prieštaravo jo autoritariniam valdymui. Šis žiaurumas ir nepakantumas atspindėjo jo požiūrį į valdžią ir valstybę. Jis manė, kad Vokietijos ateitis priklauso nuo stiprios rankos ir kad bet kokios kliūtys turi būti pašalintos. Jo brutalus elgesys ir pragmatiškumas tapo jo sėkmės simboliu, tačiau tuo pačiu atskleidė jo tamsiąją pusę.

Maištinga Siela