Asmenybė. Migelis de Servantesas Savedra: biografija, gyvenimas, Barokas, istoriniai-kultūriniai kontekstai, romano "Don Kichotas" reikšmė

 

Sveiki, mielieji!
 
Šis įraše aptarsiu, kas iš tikrųjų buvo toks genialusis ispanų prozininkas Migelis de Servantesas Savedra ir kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis jis parašė „Don Kichotą“. Įrašą kaip visada įkvepia skaitoma mano paties dabartinė literatūra ir šįkart Leonido Donskio raštai, kuriuose dažnai galima sutikti jo paties mylimo „Don Kichoto“ pavyzdį analizuojant įvairius socialinius atvejus. Žymus lietuvių filosofas šį kūrinį laiko genialiu. Kodėl? Skaitydami netrukus ir sužinosite.
 
MIGELIO DE SERVANTESO SAVEDROS GYVENIMAS BAROKINĖJE ISPANIJOJE IR ROMANO „DON KICHOTAS“ PARAŠYMO APLINKYBĖS
 
1547 metų rugsėjo 29 dieną, Ispanijos Alcala de Henareso mieste, prasidėjo vieno didžiausių pasaulio literatūros genijų gyvenimo kelionė. Migelis de Servantesas Savedra (isp. Miguel de Cervantes Saavedra) gimė kuklioje aplinkoje, kuri toli gražu nepriminė dvaro prabangos, nors tėvas Rodrigas de Servantesas ir priklausė smulkiosios bajorijos sluoksniui. Ši bajorystė, vadinamoji hidalgų klasė, tuo metu jau buvo praradusi savo ankstesnę politinę bei ekonominę galią, o tėvo profesija – „chirurgo-kirpėjo“ – nors ir svarbi tuometinėje visuomenėje, nebuvo garantas socialiniam stabilumui. Servanteso motina Leonor de Kortinas buvo moteris, kurios šaknys siekė kiek kitokią socialinę terpę, tačiau šeima nuolat grūmėsi su likimu: tėvas, ieškodamas geresnio pragyvenimo šaltinio, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą, todėl Migelio vaikystė praėjo nuolatiniuose persikraustymuose tarp Madrido, Valjadolido ir Sevilijos. Šis klajokliškas gyvenimo būdas, kupinas tėvo skolos problemų ir nuolatinių finansinių krizių, neabejotinai paliko pėdsaką būsimojo rašytojo pasaulėjautoje, išmokydamas jį stebėti įvairius socialinius sluoksnius, nuo paties žemiausio iki vidurinio, kas vėliau atsiskleis jo kūrybiniame realizme.
 
Jaunystės metai Servantesui nebuvo lengvas, be rūpesčių praleistas laikas, o veikiau nuolatinis ieškojimas savo vietos chaotiškoje XVI amžiaus Ispanijoje. Nors istorikams nepavyko tiksliai nustatyti, kokį sistemingą išsilavinimą jis gavo, remiantis fragmentiškais liudijimais manoma, jog jis galėjo lankyti jėzuitų kolegijas, kurios tuo metu buvo pagrindinis švietimo židinys, formuojantis griežtą, bet platų pasaulėvaizdį. Tačiau kur kas svarbesnė buvo jo pažintis su intelektualine Madrido aplinka, o ypač ryšys su humanistų mokytoju Chuanu Lopesu de Ojosu. Būtent pastarasis atpažino jaunuolio talentą ir suteikė jam pirmąją tribūną – išspausdino Migelio sonetus, skirtus karalienės Izabelės de Valua atminimui. Tai buvo pirmieji žingsniai į literatūros pasaulį, tačiau pats Servantesas tuo metu dar nedrįso ar negalėjo visiškai pasinerti į kūrybą, nes jį traukė nuotykiai, garbė ir tarnystė tėvynei, kuri tuo metu buvo dominuojanti jėga Europoje.
 
1569 metais prasidėjo lemtingas Servanteso gyvenimo etapas, kai jis dėl neaiškių priežasčių – tikėtina, siekdamas išvengti teisinių problemų dėl dvikovos, – paliko Ispaniją ir pasuko Italijos link. Italija jam tapo ne tik politinės tarnystės, bet ir estetinio bei kultūrinio atradimo vieta: jis susipažino su italų Renesanso literatūra, tapyba ir humanizmo idėjomis, kurios vėliau suteiks jo kūrybai didingą europinį mastą. Tačiau 1570 metais, pasijutęs pašauktas aktyvesnei veiklai, jis stojo į Ispanijos karinį laivyną ir tapo jūrų pėstininku. Tai buvo laikas, kai Ispanija gynė krikščioniškosios civilizacijos pamatus nuo Osmanų imperijos ekspansijos. Servantesas nebuvo tik eilinis kareivis – jis jautė gilų patriotizmą ir tikėjimą savo šalies misija, todėl 1571 metais vykęs garsusis Lepanto mūšis tapo aukščiausiu jo drąsos įrodymu. Jis kovojo laive „Marquesa“ ir, nepaisydamas savo karštinės, atsisakė likti žemiau denio, drąsiai stojo į pirmąsias gretas.
 
Šio mūšio kaina buvo itin didelė: jis gavo du šūvius į krūtinę ir vieną į kairę ranką, kuri buvo sužalota taip sunkiai, kad liko paralyžiuota visam likusiam gyvenimui. Ši fiziologinė trauma, padariusi jį „Lepanto vienarankiu“, tapo ne tik jo karinės garbės ženklu, bet ir nuolatiniu fizinio skausmo bei socialinės atskirties šaltiniu. Po sužeidimo jis nesitraukė iš tarnybos, toliau tęsė karinę karjerą, tačiau likimas jam paruošė dar sunkesnį išbandymą. 1575 metais, plaukiant atgal į Ispaniją su rekomendaciniais laiškais, kurie žadėjo jam aukštesnį karinį laipsnį, jo laivas buvo užpultas berberų piratų. Tai buvo pabaiga jo svajonių apie šlovę kariuomenėje ir pradžia penkerių metų trukusio vergovės laikotarpio Alžyre, kuris tapo vienu svarbiausių egzistencinių išgyvenimų, suformavusių jo, kaip rašytojo, gilią empatiją kenčiantiems ir kaliniams.
 
Alžyro kalėjimuose Servantesas tapo žmogumi, kuris neprarado orumo net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis. Jis buvo aktyvus, ne kartą organizavo drąsius pabėgimo bandymus, rodydamas neįtikėtiną ryžtą ir lyderio savybes kitų belaisvių atžvilgiu. Nors šie bandymai buvo nesėkmingi ir net privedė prie dar griežtesnio kalinimo, jie parodė jo nesulaužomą dvasią. Galiausiai, po penkerių metų, 1580-aisiais, už jį buvo sumokėta išpirka, surinkta šeimos ir Trinitorių ordino dėka, ir jis grįžo į Ispaniją. Tačiau tėvynėje, kurią jis gynė ir dėl kurios kentėjo, jo nelaukė jokia šlovė ar pripažinimas. Tai buvo skaudus susidūrimas su realybe: kariuomenė jo nevertino taip, kaip jis tikėjosi, o literatūriniai bandymai, nors ir bandyti, negarantavo pragyvenimo, todėl jis turėjo griebtis bet kokio darbo, kad išgyventų.
 
Po grįžimo į Ispaniją Servanteso gyvenimas tapo tikra kova su skurdu ir nesėkmėmis. Jis dirbo mokesčių rinkėju – darbas, kuris tuo metu buvo itin nepopuliarus ir pavojingas, nes privertė jį nuolat keliauti per atokius Ispanijos kaimus ir miestelius. Būtent šiame darbe jis susidūrė su pačia įvairiausia Ispanijos visuomene: nuo korumpuotų valdininkų iki paprastų, vargstančių valstiečių, kurių likimai, kalba ir papročiai vėliau tapo „Don Kichoto“ personažų prototipais. Dėl finansinių neatitikimų, sudėtingos to meto buhalterijos ir, tikėtina, kitų žmonių kaltės, jam teko patirti pažeminimą – jis buvo ne kartą pasodintas į kalėjimą dėl „finansinių pažeidimų“. Būtent kalėjimo sienos, paradoksalu, tapo erdve, kurioje gimė genialioji mintis sukurti romaną, kuris parodijuotų populiariuosius riterių romanus ir atskleistų žmogaus vidinį konfliktą tarp iliuzijos ir realybės.
 
„Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“, išleistas 1605 metais, nebuvo tik literatūrinis eksperimentas; tai buvo kultūrinis sprogimas. Kūrinys, kurį jis, pasak legendos, pradėjo rašyti kalėjime, sulaukė neįtikėtino pasisekimo visoje Europoje, tačiau paradoksalu tai, kad pats autorius iš šio populiarumo beveik negavo finansinės naudos. Jis gyveno kukliai, nuolat vargdamas ir bandydamas išlaikyti savo šeimą. Tuo metu Ispanija, buvusi „Aukso amžiaus“ viršūnėje, pradėjo rodyti pirmuosius ekonominio ir politinio nuosmukio ženklus. Servanteso tekstai tapo šios epochų sandūros veidrodžiu: jis matė, kaip senieji riteriški idealai dūžta susidūrę su cinizmo ir skurdo pilna realybe. Tai nebuvo tiesiog juokinga knyga apie pamišusį senuką; tai buvo gili filosofinė studija apie žmogaus teisę į savo svajonę, net jei ši svajonė atrodo beprotiška aplinkinių akyse.
 
Antroji „Don Kichoto“ dalis, pasirodžiusi tik 1615 metais, praėjus dešimčiai metų po pirmosios, buvo sukelta netikėto įvykio – pasirodžiusios apokrifinės, kito autoriaus parašytos tęsinio versijos, pasirašytos slapyvardžiu Avellaneda. Tai privertė Servantesą paskubėti ir užbaigti savo originalią viziją, kurioje Don Kichotas galiausiai atgauna protą, bet kartu ir praranda gyvenimo prasmę. Ši antroji dalis yra laikoma dar gilesne ir brandesne, joje autorius meistriškai žaidžia su skaitytojo suvokimu, pačiais personažais ir literatūros prigimtimi. Servantesas čia nebe tik parodijuoja, bet ir kuria naują, psichologiškai turtingą romano formą, kuri padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Europos literatūrai. Šis rašymo laikotarpis buvo kupinas kūrybinio pakilimo, nepaisant prastėjančios sveikatos ir artėjančios mirties.
 
Jo asmeninis gyvenimas, kaip ir kūryba, buvo sudėtingas ir kupinas prieštaravimų. 1584 metais vedęs už save 18 metų jaunesnę Kataliną de Salasar, Servantesas niekada nesukūrė klasikinės šeimos idilės, o santuoka dažnai buvo siejama su finansiniu išgyvenimu. Jo ryšys su nesantuokine dukra Izabele de Saavedra rodo jo pastangas prisiimti atsakomybę ir meilę, nepaisant visuomenės požiūrio į tokius ryšius. Servanteso gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jo kūrybos, o jo patirtis – nuo karo sužeidimų iki kalėjimų – suteikė jam tą unikalią perspektyvą, kurią vėliau jis sudėjo į savo personažus. Jis nebuvo atsiskyręs genijus; jis buvo žmogus, kuris savo gyvenimą nugyveno „gyvojoje“ Ispanijoje, su visais jos pakilimais ir nuosmukiais.

Žymiausias paveikslas, kuriame, kaip ilgą laiką buvo manoma, yra pavaizduotas Migelis de Servantesas, yra Chuano de Jauregio (Juan de Jáuregui) portretas (1600 m.).  Šis kūrinys yra plačiai žinomas ir dažnai reprodukuojamas kaip „tikrasis“ rašytojo atvaizdas, tačiau mokslininkų bendruomenėje jo autorystė ir autentiškumas yra smarkiai ginčijami bei laikomi nepagrįstais.

 
Iki pat gyvenimo pabaigos Servantesas buvo neįtikėtinai produktyvus, nes sustojimas reiškė mirtį – tiek tiesiogine, tiek finansine prasme. Be garsiojo „Don Kichoto“, jis parašė „Pavyzdingąsias noveles“, kuriose meistriškai demonstravo kalbos valdymą ir gebėjimą kurti įtraukiančius siužetus, taip pat „Persilio ir Sigismundos darbus“ – romaną, kurį pats laikė savo geriausiu kūriniu. Šie darbai liudija ne tik jo literatūrinį meistriškumą, bet ir norą išbandyti įvairius žanrus. Nepaisant nuolatinio skurdo, jis iki paskutiniųjų dienų išliko intelektualiai budrus ir kūrybiškas, nes literatūra jam buvo vienintelis būdas įprasminti patirtas kančias.
 
Migelis de Servantesas mirė 1616 m. balandžio 22 d. Madride, praėjus nedaug laiko po „Persilio ir Sigismundos darbų“ užbaigimo. Jo mirtis nebuvo viešas įvykis – jis mirė kaip žmogus, kuris paliko pasauliui genialų palikimą, bet pats nesulaukė tinkamo pripažinimo savo gyvenimo metu. Palaidotas Švenčiausiosios Trejybės vienuolyne, jo kapas ilgam dingo istorijos ūkuose, kas tik pabrėžė jo gyvenimo tragiškumą. Tik moderniaisiais laikais atlikti tyrimai leido atrasti jo palaikus, taip savotiškai sugrąžinant rašytoją į Ispanijos istorinę atmintį. Jis paliko ne tik knygas; jis paliko naują būdą matyti pasaulį – per ironijos, gailestingumo ir neišsenkamo tikėjimo žmogaus dvasios stiprybe prizmę.
 
Šiandien Servantesas yra laikomas Ispanijos „Aukso amžiaus“ simboliu, rašytoju, kuris sugebėjo savo gyvenimo tragediją paversti literatūriniu triumfu. Jo palikimas – tai ne tik „Don Kichotas“, bet ir visa ispanų literatūros kalba, kurią jis išvedė į visiškai naują lygmenį. Jo gyvenimo istorija – tai priminimas, kad didžiausi pasiekimai dažnai gimsta ne iš patogaus gyvenimo, o iš kovos, kančios ir nuolatinio bandymo suprasti žmogaus prigimties sudėtingumą. Servantesas tapo pasaulio piliečiu ne dėl to, kad keliavo po pasaulį, o dėl to, kad savo kūryboje atskleidė universalias tiesas apie kiekvieną iš mūsų, svajojantį vėjo malūnais kovoti už savo idealus.
 
ROMANO „DON KICHOTAS“ SIUŽETAS IR IDĖJOS
 
„Don Kichotas“, kaip jau minėjau, 1605 ir 1615 metais išleistas šedevras, yra laikomas pirmuoju šiuolaikiniu romanu, kuriame Migelis de Servantesas meistriškai dekonstruoja riteriškosios literatūros žanrą, tuo pačiu kurdamas gilią egzistencinę dramą. Romano siužetas sukasi aplink vidutinio amžiaus bajorą Alonso Kihaną, kuris, apsėstas riterių romanų skaitymo ir praradęs sveiko proto ryšį su realybe, nusprendžia tapti klaidžiojančiu riteriu Don Kichotu. Apsiginklavęs surūdijusiais protėvių šarvais ir pasibalnojęs apgailėtiną arklį Rosinantą, jis išsiruošia į pasaulį „taisyti skriaudų“ ir ginti teisybę. Jo kelionės tampa tragikomiška kelio istorija, kurioje kiekvienas pakelės užeigos namas virsta pilimi, o paprasti kaimiečiai – didingais riteriais ar piktais burtininkais, taip išryškinant nuolatinę trintį tarp idealizuotos praeities fantazijų ir brutaliai proziškos XVII amžiaus Ispanijos tikrovės.
 
Pagrindiniai veikėjai – Don Kichotas ir Sanča Pansa – sudaro vieną garsiausių literatūrinių duetų, įkūnijančių amžinąją žmonijos dualybę: idealizmą ir realizmą. Don Kichotas atstovauja kilniam, tačiau atitrūkusiam nuo realybės dvasios polėkiui, kurio nesustabdo jokie fiziniai pralaimėjimai; jis yra komiškas, nes savo vizijomis nuolat patenka į absurdiškas situacijas, tačiau kartu tragiškas, nes jo siekiai yra tyri. Jo ginklanešys Sanča Pansa, storas, savanaudis ir pragmatiškas valstietis, iš pradžių seka paskui riterį tikėdamasis materialinės naudos – salos valdymo. Būtent šis kontrastas tarp riterio, žvelgiančio į dangų, ir jo ginklanešio, žvelgiančio į žemę ir pilną pilvą, sukuria romano komizmą, tačiau bėgant laikui jie vienas kitą „užkrečia“: riteris įgauna šiek tiek sveiko proto, o Sanča išmoksta svajoti.
 
Komiškumas romane kyla iš nuolatinio neatitikimo tarp riterio suvokimo ir tikrovės, o ryškiausias to pavyzdys – garsioji scena su vėjo malūnais. Don Kichotas, įsitikinęs, kad prieš jį stovi milžiniški priešai, puola juos su ietimi, tikėdamasis herojiškos pergalės, tačiau patiria skaudų fiasko, kai vėjo malūno sparnas jį nubloškia. Šis epizodas tapo universalia metafora kovai su įsivaizduojamais priešais. Kitas pavyzdys yra „Mambrino šalmas“, kurį Don Kichotas palaiko stebuklingu daiktu, nors realybėje tai – tik paprastas skardininkas, naudojamas barzdai skusti. Tokios situacijos nuolat kartojasi, rodydamos, kaip subjektyvus tikėjimas pakeičia objektyvią materiją, priversdamas skaitytoją juoktis, bet kartu ir susimąstyti apie tai, kaip mes patys „konstruojame“ savo pasaulius.
 
Anuomet, XVII amžiaus Ispanijoje, romanas buvo suprastas pirmiausia kaip arši satyra, nukreipta prieš tuo metu populiarius, bet jau atgyvenusius riterių romanus, kurie, kaip manė amžininkai, temdė žmonių protus. Servantesas savo tekstu griovė šią literatūros formą, išjuokdamas jos pompastiką ir nerealumą. Tačiau bėgant amžiams romano reikšmė transformavosi: XIX amžiaus romantikai, ypač vokiečių filosofai, tokius kaip Friedrichas Schellingas, pradėjo Don Kichotą matyti ne kaip kvailį, o kaip didvyrį, kuris drąsiai meta iššūkį ribotam pasauliui. Šiandien romanas suvokiamas kaip egzistencinis pasakojimas apie žmogaus orumą, apie teisę klysti ir apie tai, kad žmogus savo vidine jėga gali pakeisti aplinką, net jei aplinka jį laiko bepročiu.
 
Literatūrologai, tokie kaip Miguelis de Unamuno, „Don Kichotą“ interpretavo kaip „ispanų Bibliją“, kurioje Don Kichoto „beprotybė“ tampa aukštesne tiesa, o pats riteris – Kristaus figūros atitikmeniu, kenčiančiu dėl savo idealų. Tuo tarpu garsusis rusų rašytojas ir mąstytojas Fiodoras Dostojevskis teigė, kad Don Kichotas yra „didžiausias ir kilniausias žmogus pasaulyje“, pabrėždamas jo besąlygišką atsidavimą gėriui. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Haroldas Bloomas, pabrėžia, kad Servantesas pirmajame romane sukūrė „asmenybės“ koncepciją – jo veikėjai keičiasi laike, jie turi vidinį gyvenimą, atmintį ir sąmonę, kas iki tol literatūroje buvo reta.
 
Interpretavimo galimybės yra beveik begalinės: nuo politinės satyros (kurioje Kichotas bando atkurti senąją, žlungančią Ispanijos didybę) iki grynosios metafizikos, kurioje nagrinėjama ribinė riba tarp sapno ir tikrovės. Romano struktūra, kurioje autorius dažnai įterpia save kaip „redaktorių“, radusį rankraštį, sukuria modernią metafiktcijos techniką – skaitytojas nuolat priverčiamas abejoti pasakotojo patikimumu. Tai kūrinys, kuriame literatūra reflektuoja pati save, todėl kiekviena skaitytojų karta šiame tekste randa vis naujus sluoksnius, atitinkančius jų laikmečio dvasines krizes ar filosofinius klausimus.
 
Vis dėlto, svarbiausia romano žinutė išlieka humanistinė: nepaisant visų pralaimėjimų, Don Kichotas niekada neatsisako savo orumo ir tikėjimo. Jis pralaimi fizines kovas, jo „šalmas“ yra įlenktas, o „arklys“ pavargęs, tačiau jis niekada nepralaimi savo dvasios. Servantesas mums parodo, kad pasaulis gali būti žiaurus ir neracionalus, tačiau žmogaus gebėjimas kurti prasmingus idealus yra tai, kas mus pakelia virš kasdienybės purvo. Būtent dėl šio universalumo „Don Kichotas“ išlieka ne tik Ispanijos, bet ir visos žmonijos kultūros pamatu, primenančiu, kad kartais pats gražiausias kelias – tai tas, kurį mes patys sugalvojame.
 
Maištinga Siela

Kelionė: Gibraltaras, Gibraltaro sąsiauris (kelionės įspūdžiai, patarimai, istorija, mitai ir lankytinos vietos)

 

Sveiki!
 
Besiruošdamas šių dienų kelionėms, bandau prisiminti ir atgaminti kai kurias pernykščias keliones. Viena iš tokių buvo egzotiškesnė ir visai netikėta kelionė į Gibraltarą, kurį aplankiau keliaudamas po pietų Ispaniją. Ne visomis kelionėmis įstengiu čia pasidalyti, bet kadangi tai buvo vienos dienos apsilankymas su pietumis ir keltuvo užsikėlimu į Gibraltaro uolą, pamaniau, kad pasidalysiu savo įspūdžiais.
 
Gibraltare mano apsilankymo dieną buvo rūkas ir beveik nebuvo saulės (labai apmaudu), o tai nulėmė ir prastas nuotraukas ir tai, kad pakilus keltuvu į stačiąją Gibraltaro uolą, kur pilna agresyvokų beždžionių, kurios užšoko ant mano pečių ir bandė atsegti kuprinę, bet nepavyko, vaizdai beveik neatsivėrė. Galima sakyti, beveik nepamačiau nuo Gibraltaro šiaip jau saulėtą dieną atsiveriančių Afrikos krantų, bet pamačiau kitų dalykų, kuriuos pateiksiu trumpame atrinktame nuotraukų reportaže.
 
MOKSLINĖ IR MITOLOGINĖ GIBRALTARO SUSIFORMAVIMO ISTORIJA
 
Gibraltaro sąsiauris yra itin svarbi geografinė arterija, jungianti Atlanto vandenyną su Viduržemio jūra bei skirianti Europą nuo Afrikos žemyno. Šis natūralus vandens koridorius driekiasi tarp Ispanijos šiaurėje ir Maroko pietuose, o jo ilgis siekia apie 60 kilometrų. Siauriausioje sąsiaurio vietoje atstumas tarp Europos ir Afrikos krantų tėra maždaug 14 kilometrų, todėl giedromis dienomis iš vieno žemyno galima aiškiai matyti kito krantus. Gibraltaras, kaip britų užjūrio teritorija, yra įsikūręs pietiniame Pirėnų pusiasalio smaigalyje, prie pat šio strateginio sąsiaurio įėjimo.
 
Mokslinė geologinė versija apie sąsiaurio atsiradimą remiasi tektoniniais procesais ir dramatiškais jūros lygio pokyčiais prieš milijonus metų. Geologai teigia, kad sąsiauris susiformavo dėl tektoninių plokščių judėjimo bei intensyvios erozijos, o vėliau, prieš maždaug 5,3 milijono metų, įvyko vadinamasis Zanklio potvynis. Tuomet dėl tektoninių lūžių atsivėrė perėja, per kurią Atlanto vandenyno vandenys galingu srautu užpildė iki tol išdžiūvusį ar labai nusekusį Viduržemio jūros baseiną, suformuodami dabartinį sąsiaurį.
 
Mitologinė Heraklio stulpų legenda siūlo visai kitokią interpretaciją: pasak graikų mitų, Heraklis, vykdydamas vieną iš savo žygdarbių, turėjo nukeliauti į pasaulio kraštą. Kad pasiektų tikslą, jis turėjo įveikti milžinišką kalną, tačiau užuot kopęs per jį, Heraklis savo nepaprasta jėga tiesiog perskyrė uolą pusiau. Taip jis atskyrė Europos ir Afrikos krantus, sukurdamas perėją tarp vandenyno ir jūros, o abiejose sąsiaurio pusėse iškilusias uolas žmonės pavadino Heraklio stulpais, žyminčiais civilizuoto pasaulio ribą.
 
Šios dvi istorijos – mokslinė apie tektoninius lūžius ir mitologinė apie Heraklio jėgą – puikiai iliustruoja, kaip žmonės bando suprasti dramatiškus gamtos pokyčius. Nors mokslas šiandien tiksliai paaiškina sąsiaurio formavimąsi tektoniniais procesais ir „Zanklio potvyniu“, senovės graikų mitas apie Heraklį atspindi žmonių pagarbą šiai galingai geografinei vietai. Abi versijos, nepaisant jų skirtingos prigimties, pabrėžia tą patį faktą: Gibraltaro sąsiauris yra unikalus, gamtos suformuotas vartas, kurio formavimosi procesas amžiams pakeitė pasaulio žemėlapį ir civilizacijų ryšius.
 
GIBRALTARO DABARTINĖ POLITIKA IR SĄSAJOS SU DIDŽIĄJA BRITANIJA
 
Gibraltaras – tai unikali Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, kurios politinė istorija yra itin spalvinga ir dažnai įtempta. Strategiškai svarbi uola per amžius priklausė įvairioms civilizacijoms: nuo finikiečių ir romėnų iki maurų, kurie 711 m. čia įkūrė tvirtovę ir suteikė vietai pavadinimą. 1501 m. Gibraltaras tapo Ispanijos dalimi, tačiau 1713 m. pagal Utrechto taikos sutartį buvo amžinai perduotas Didžiajai Britanijai. Šiuo metu teritorija išlieka britų valda, nors Ispanija ir toliau reiškia pretenzijas į jos suverenitetą, o vietos gyventojai nuosekliai palaiko glaudų ryšį su Londonu.
 
Šiandien Gibraltare gyvena apie 28 tūkstančius žmonių, kurių kultūra yra žavingas britų, ispanų ir Viduržemio jūros regiono tradicijų mišinys. Oficiali valstybinė kalba yra anglų, tačiau kasdieniniame gyvenime dažnai girdima ispanų kalba arba vietinė anglų ir ispanų kalbų tarmė. Dėl savo geografinės padėties teritorija pasižymi įvairiapuse virtuve, kurioje susipina tradiciniai britiški elementai bei Andalūzijos ir Viduržemio jūros regiono kulinarinis paveldas.
 
Įvažiavimas į Gibraltarą vyksta sausumos siena iš Ispanijos pusės, o lankytojai privalo turėti galiojančius kelionės dokumentus. Svarbu paminėti, kad Gibraltaro oro uosto takas kerta pagrindinį įvažiavimo kelią, todėl eismas kartais sustabdomas lėktuvų kilimo ar tūpimo metu – tai viena iš unikalių vietos įdomybių. Per šį oro uostą man asmeniškai ir teko pereiti į Gibraltaro pusę bei vakarop grįžti. Turistų srautai čia itin gausūs, nes lankytojus traukia ne tik istorinė svarba, bet ir galimybė pamatyti laisvėje gyvenančias magotas – vienintelius Europoje laukinius primatus.
 
Gibraltaro uola ir jos gamtos rezervatas yra pagrindiniai turistų traukos objektai. Lankytojai mėgsta kilti keltuvu į uolos viršūnę, nuo kurios giedromis dienomis atsiveria vaizdas į Ispaniją bei Afrikos krantus. Be gamtos grožio, populiaru lankyti istorinius objektus: didžiuosius apgulties tunelius, pastatytus gynybai per karus, bei Šventojo Mykolo olą, garsėjančią įspūdingomis stalaktitų formacijomis.
 
Kultūrinis gyvenimas Gibraltare taip pat atspindi jo dvilypę prigimtį – čia vyksta britiškos šventės, tačiau kartu jaučiamas pietietiškas gyvenimo būdas. Prekyba yra svarbi ekonomikos dalis, o dėl specifinio statuso daugelis prekių čia dažnai parduodamos pigiau nei kaimyninėje Ispanijoje. Miestas garsėja savo švara, botanikos sodais ir tvarkingomis gatvėmis, kurios sukuria kontrastą su aplinkine uolėta gamta.
 
Sąsajos su Ispanija yra nuolatinis geopolitinis fonas, darantis įtaką kasdieniam gyvenimui. Nors politiškai teritorijos yra atskirtos, ekonominė ir socialinė priklausomybė nuo sausumos sienos su Ispanija išlieka milžiniška – čia kasdien vyksta gausus darbo jėgos ir prekių judėjimas. Po „Brexit“ referendumo šie santykiai tapo dar aktualesni, nes Ispanija ir Europos Sąjunga derasi dėl sienos kirtimo tvarkos bei ekonominių santykių su šia britų teritorija.
 
Pasižvalgykite po mano fotoreportažą.

Gibraltaro uola dažnai tapatinama su vienu iš dviejų legendinių Heraklio stulpų, kurie simbolizuoja ribą tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Pasak antikos mito, kaip jau minėjau, būtent Heraklis savo nepaprasta jėga perskyrė krantus, taip sukūręs sąsiaurį ir šias galingas uolas. Ši vieta tūkstančius metų buvo laikoma civilizuoto pasaulio kraštu, žyminčiu perėjimą į neatrastas vandenyno platybes. Šiandien ši uolėta atbraila yra ne tik geografinis orientyras, bet ir svarbus simbolis, primenantis senovės didvyrių žygdarbius ir mūsų istorines sąsajas su mitologija.

Šv. Mykolo ola yra viena garsiausių ir įspūdingiausių natūralių lankytinų vietų Gibraltaro uoloje. Šis gamtos kūrinys garsėja savo didžiulėmis erdvėmis ir gausybe įspūdingų stalaktitų bei stalagmitų formacijų. Istoriškai ši vieta buvo naudojama įvairiais tikslais, įskaitant slėptuvę karo metu, o šiandien ji yra pritaikyta turizmui ir netgi naudojama kaip unikalus koncertų bei teatro pasirodymų amfiteatras. Lankytojai čia gali pasigrožėti nuostabiu požemio pasauliu, kuris yra tapęs neatsiejama Gibraltaro gamtos paveldo dalimi. 

XX amžiuje Gibraltaras atliko itin svarbų vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metu, tapdamas strategine britų laivyno baze, iš kurios buvo kontroliuojamas įėjimas į Viduržemio jūrą. Nors tiesioginių sausumos kovų pačioje teritorijoje nebuvo, Gibraltaras patyrė daugybę Italijos ir Vokietijos oro pajėgų bombardavimų. Sąjungininkai šią vietą naudojo kaip pagrindinį tašką operacijoms Šiaurės Afrikoje vykdyti, todėl uola buvo paversta milžiniška įtvirtinta tvirtove. Šie kariniai veiksmai bei intensyvus pasirengimas galimai apgulčiai paliko gilius istorinius pėdsakus, įskaitant Gibraltaro uoloje iškastą kilometrų ilgio tunelių tinklą.

Manoma, kad Gibraltaro uoloje gyvenančios beždžionės, vadinamos magotomis arba berberinėmis beždžionėmis, čia atsirado natūraliu būdu, atkeliavusios iš Šiaurės Afrikos. Nors tikslus jų pasirodymo laikas nėra galutinai nustatytas, egzistuoja prielaida, kad šiuos gyvūnus į Europą galėjo atvežti maurai maždaug VIII–XV amžiais arba jie čia galėjo išlikti dar iš senovės laikų. Šie primatai yra vieninteliai laukiniai beždžionių atstovai visoje Europoje ir yra tapę neatsiejamu bei saugomu Gibraltaro simboliu. Šiuo metu jų populiacija uoloje yra griežtai prižiūrima, siekiant išsaugoti šią unikalią koloniją ateities kartoms.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 168: dėkok už keliones, kurios niekada nesibaigia

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien jaučiu tik didelį dėkingumą už šiuos metus. Šiandien – Kūčių vakaras ir jau pamažu metas pradėti apmąstyti šiuos puikius, sakyčiau, metus, kuriuose įvyko tiek daug VISKO! Nuotraukoje – paskutiniosios kelionės į Ispanijos Andalūzijos regioną „trupiniai“. Šiemet gal nebuvo tokie itin intensyvūs keliavimo metai, kaip pernai, bet patirčių ir pažinimo būta išties labai daug, o paskutinioji kelionė, iš kurios ir parsivežiau šiuos prisiminimų magnetukus, žymi puikią ir dėkingą pažinties savaitę šiemet.

 

Šį vakarą po ilgo laiko vėl aplankiau mamą, miestas ruošiasi rytojaus kalėdiniam šurmuliui, pagaliau sulaukėme minusinės temperatūros ir viskas taip paprasta ir gražu, kad iš tikrųjų, atrodo, viskas stoja į savo apmąstymo jaukias ir intymias vakaro akimirkas. Girdžiu, kaip mieste jau šaudomi kur ne kur fejerverkai, kambaryje sukasi vinilinė plokštelė su „Ave Maria“. Viskas daugiau nei nuostabu!!!

 

Maištinga Siela

Kelionė. Ispanija (Andalūzija): Kordoba, Sevilija, Granada (1 dalis)

 

Sveiki, brangieji,

 

Spalio pabaigoje nutiko taip, kad atsidūriau aštuonias dienas Ispanijoje ir tai buvo seniai planuota kelionė į saulėtą Andalūziją, kada tuo metu Lietuvoje buvo prasidėjusi absurdiška isterija dėl vadinamųjų balionų su cigaretėmis iš Baltarusijos (kodėl juos vadino dronais?): atšaukiami skrydžiai, suirzę keleiviai skraidinami į Rygą, Kauną ir paliekami patys kapanotis, skelbiama kone Pasaulio pabaiga, bet iš esmės niekas nesprendžiama. Nesiplėsiu į šias bereikšmes politines provokacijas, tačiau man puikiai pasisekė su skrydžiu iš Vilniaus į Malagą ir grįžti per Rygą į Vilnių, kai panašiu metu ne visiems tautiečiams buvo leidžiama nutūpti Vilniuje.

 

Visgi Ispanijoje svečiuojuosi antrą kartą. Pirmą – prieš maždaug trejus metus šiaurinėje šalies dalyje – Barselonoje ir baskų regiono apylinkėse, o šįkart – Andalūzijoje, piečiausiame Ispanijos regione ir Gibraltare, kurių pačius ryškiausius lankytinus miestus ir objektus man pavyko pamatyti, pabuvoti ir kai kur sudalyvauti. Tiesa, man patinka toks ilgesnis kokio regiono istorinis ir kultūrinis pažinimas, susidėlioti išsamų vaizdinį, tad ir apie ispanų Andalūziją taip pat parsivežiau ištisą emocijų, kvapų ir vaizdų žemėlapį, o šis įrašas, tikėtina, bus skirtas kaip pirmoji šių įspūdžių aptarimo dalis, nes visko neįmanoma sudėti į vieną įrašą, ir skirsiu jį kol kas didžiausiems šio regiono aplankytiems miestams: Kordobai, Granadai, Sevilijai.

 

TRUMPA ANDALŪZIJOS ISTORIJA KIEKVIENAM KELIAUJANČIAM LIETUVIUI

 

Andalūzija, Ispanijos pietuose esantis regionas, yra antras pagal dydį Ispanijos autonominis regionas, garsėjantis savo gyvybinga kultūra ir turtinga istorija. Šiandien jame gyvena apie 8,5 milijono gyventojų, sutelktų aštuoniose provincijose, įskaitant tokius žymius miestus kaip Sevilija (regiono sostinė), Malaga ir Granada. Regiono ekonomika tradiciškai rėmėsi žemės ūkiu, ypač alyvuogių, vynuogių ir citrusinių vaisių auginimu (Andalūzija yra viena didžiausių alyvuogių aliejaus gamintojų pasaulyje). Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ekonomikos varikliu tapo paslaugų sektorius ir ypač turizmas, generuojantis didelę dalį regiono pajamų. Kaip ir visoje Ispanijoje, Andalūzijoje naudojama valiuta yra euras, tad lietuviui labai paprasta čia keliauti ir išlaidauti, nes viskas aišku kaip ant delno.

 

Regiono istorija yra unikaliai žymi dėl ilgalaikio maurų valdymo. Nors regionas jau iki VIII a. buvo valdomas Vakarų Gotų ir Romos imperijos, didžiausias suklestėjimo laikotarpis prasidėjo 711 metais, kai didelę dalį Iberijos pusiasalio užkariavo musulmonai (maurai). Regionas, žinomas kaip Al-Andalus, perėjo į Almohadų ir Nasridų dinastijų rankas, tapdamas vienu labiausiai civilizuotų ir moksliškai pažengusių Vakarų Europos centrų. Šiuo laikotarpiu klestėjo matematika, medicina ir architektūra. Šis aukso amžius tęsėsi iki pat 1492 metų, kai krikščioniškieji valdovai – Izabelė I Kastilietė ir Ferdinandas II Aragonietis – užėmė paskutinę musulmonų tvirtovę Granadoje. Šis istorinis sluoksnis suformavo Andalūzijos tapatybę: maurų palikimas persipynė su krikščioniškosiomis tradicijomis ir iki šiol matomas architektūroje, muzikoje ir net vietinėje tarmėje, tą tuoj pamatysite ir mano fotografijose.

 

Kultūriškai Andalūzija yra Ispanijos siela ir židinys, sužydėjęs iš šios turtingos istorinės sankirtos. Tai yra flamenko gimtinė – muzikos, šokio ir dainos forma, kuri yra UNESCO nematerialaus kultūros paveldo dalis. Čia taip pat populiarios spalvingos Velykų (Semana Santa) procesijos ir korida (nors pastarosios populiarumas mažėja dėl gyvūnų teisių, mat per koridą bulius nužudomas, tačiau patys andalūziečiai nesilaiko šiuo požiūriu jokių taisyklių ir masiškai traukia į koridą ir įteisino savo regione šią tradiciją). Andalūzijos miestai tiesiog alsuoja istorija: Granadoje stūkso įspūdinga maurų tvirtovė Alhambra, Sevilijoje – didinga Sevilijos katedra ir Alkazarai, o Kordoboje – unikali Mečetė-Katedra (Mezquita-Catedral). Šios architektūros grožis ir unikalumas traukia turistus iš viso pasaulio ir visuose šiuose lankomiausiuose objektuose teko pabuvoti ir susidaryti įspūdį.

Andalūzijos vėliava, vadinama „Arbonaida“, yra horizontalus trispalvis audeklas, kurį sudaro trys vienodo pločio juostos: žalia viršuje, balta per vidurį ir žalia apačioje. Žalia spalva simbolizuoja viltį ir Andalūzijos gamtos grožį, o balta reiškia taiką ir dialogą. Vėliavos centre pavaizduotas Andalūzijos herbas, kuriame matomas senovinis graikų herojus Herkulis, laikantis du stulpus tarp dviejų liūtų, virš jų užrašas lotynų kalba: „Andalucía por sí, España y la Humanidad“ (Andalūzija sau, Ispanijai ir Žmonijai). Nors vėliavos spalvos ir simbolika buvo naudotos regiono tapatybei pabrėžti jau XX a. pradžioje, oficialiai ji buvo įteisinta 1918 m. regioninio susirinkimo metu Ronodoje, o jos statusas galutinai įtvirtintas 1981 m., priėmus Andalūzijos autonomijos statutą.

Andalūzija šiandien yra itin patraukli keliaujantiems lietuviams, ypač dėl savo klimato ir kainos bei kokybės santykio. Spalio pabaiga (laikas, kai lankiausi Andalūzijoje) regione pasižymi švelniais, bet maloniais orais. Vidutinė dienos temperatūra paprastai svyruoja tarp 18°C ir 24°C, retai būna karšta, bet dažnai saulėta ir palanku keliauti bei tyrinėti. Šis metas idealus išvengti didžiausio vasaros karščio, tačiau vis dar galima mėgautis Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno pakrantėmis, geriausiai žinomomis kaip Kosta del Sol (Saulės krantas). Lietuviai čia randa ne tik istorinius paminklus, bet ir autentišką ispanišką gyvenimo būdą, pasižymintį tapas kultūra ir vėlyvu pietų bei vakarienės ritmu. Tai vieta, kur Romos, Maurų ir Krikščionių civilizacijos paliko apčiuopiamą palikimą, kviečiantį į nepakartojamą kultūrinę kelionę. Norintiems čia keliauti spalio pabaigoje ir lapkričio pabaigoje, kai kaitrų jau Andalūzijoje nėra, sakyčiau, reiktų pasiruošti šiltojo ir šaltojo laikotarpio aprangą. Dieną, kai saulė pasirodydavo, galėjai vaikščioti, vilkint marškinėlius ir net šortus, tačiau vakare, saulei nusileidus (o ji gan greitai leidžiasi ir čia dienos taip pat nėra jau tokios ilgos), oras nerealiai greitai atvėsta, reikia jau ir šiokios tokios striukės. Šalčiausia paryčiais – temperatūra siekia kiek daugiau nei +10-12C. Apie 10 valandą ryto temperatūra ima kilti ir apie 12-13 valandą gali pasiekti +20-23C.

KORDOBA  – VIENAS SENIAUSIŲ ISPANIJOS MIETŲ!

Kordoba yra vienas seniausių ir istoriškai reikšmingiausių Ispanijos miestų, įkurtas prie Gvadalkivyro upės Andalūzijos regione. Nors miesto ištakos siekia ikikeltinius ir keltiberų laikus, tikrąjį suklestėjimą jis pasiekė kaip svarbus Romos imperijos centras, I a. pr. Kr. tapęs Romos provincijos Betikos sostine. Tuo metu čia gyveno romėnai, vizigotai, o miestas klestėjo dėl savo strateginės padėties ir Romos kelio Via Augusta artumo. Tačiau nepalyginamai didžiausią istorinę šlovę Kordoba pelnė Viduramžiais. 711 metais miestą užėmė Musulmonai (Maurai), ir jis greitai tapo Al-Andalus – Ispanijos musulmoniškosios dalies – širdimi. Nuo X amžiaus Kordoba buvo nepriklausomo Kordobos Kalifato sostinė, tapusi didžiausiu, turtingiausiu ir moksliškai pažangiausiu miestu Vakarų Europoje, galinčiu varžytis su Bagdadu ir Konstantinopoliu.

 

Maurų valdymo laikotarpiu Kordoba buvo tikras civilizacijų katilas, kur taikiai (nors ir ne visada lygiomis teisėmis) gyveno ir dirbo musulmonai, krikščionys (mozarabai) ir žydai. Šis kultūrinis ir intelektualinis suklestėjimas paskatino didelius pasiekimus medicinos, matematikos, astronomijos ir filosofijos srityse. Miesto perlas, Mečetė-Katedra (Mezquita-Catedral), simbolizuoja šią sankirtą: pradėta statyti VIII amžiuje kaip didinga mečetė, o po 1236 m. įvykusios Rekonkistos (Krikščionių užkariavimo, vadovaujant Ferdinandui III Kastiliečiui), jos centre buvo pastatyta Katedra, paliekant didžiulę Maurų salę nepaliestą. Tai unikalus pasaulinės architektūros pavyzdys, atspindintis politinių ir religinių valdovų kaitą.

 

Šiandien Kordoba, kurioje gyvena apie 325 000 gyventojų, išlaiko šią istorinę reikšmę. Jos senamiestis, įskaitant garsųjį Žydų kvartalą (Judería), Romos tiltą ir, žinoma, Mečetę-Katedrą, yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miesto istorinė reikšmė slypi gebėjime tapti dialogo tiltu tarp Rytų ir Vakarų, krikščioniškosios, islamiškosios ir žydiškosios tradicijų. Miestas patrauklus keliautojams ne tik dėl savo monumentų, bet ir dėl siaurų, gėlėmis puoštų kiemelių (patios) ir autentiškos Andalūzijos atmosferos, kviečiančios pasinerti į Ispanijos kultūros ištakas. Mano patarimas: paskirkite visą dieną Kordobai, nes apeiti vien mečetę ir suvokti jos didybę reikia ištisos amžinybės! Pasidairykite po mano fotografijas.

Romos tiltas (Puente Romano) Kordoboje yra vienas iš ikoniškiausių miesto paminklų, pastatytas per Gvadalkivyro upę (Guadalquivir) I a. pr. Kr., valdant Romos imperatoriui Augustui. Tiltas istoriškai buvo gyvybiškai svarbus, nes per jį ėjo Via Augusta – vienas svarbiausių Romos imperijos kelių Iberijos pusiasalyje. Nors jo pagrindai yra romėniški, didžioji dalis dabartinės struktūros ir 16 arkų yra Maurų ir vėlesnių krikščionių rekonstrukcijų rezultatas, ypač po 711 m., kai miestą užvaldė musulmonai. Ilgus šimtmečius tai buvo vienintelis pastovus tiltas per upę Kordoboje, todėl jis turėjo didelę strateginę ir ekonominę reikšmę.

Šv. Rafaelio (San Rafael) skulptūra Romos tilto Kordoboje viduryje turi didelę religinę ir kultūrinę reikšmę. Ji pastatyta XVII amžiuje kaip padėka ir atsidavimas Šv. Rafaeliui, kuris yra laikomas Kordobos miesto globėju. Skulptūros pastatymas siejamas su miesto padėka arkangelui už jo apsaugą nuo maro epidemijų, kurios siautė Ispanijoje. Šis paminklas, kurį sukūrė skulptorius Bernabé Gómez del Río 1651 metais, simbolizuoja dvasinę apsaugą ir yra tapęs neatsiejama tilto dalimi, vietinių gyventojų ir piligrimų nuolat lankoma vieta.

Kordoboje, ant Gvadalkivyro upės, netoli Romos tilto, stovi garsus vandens malūno ratas, žinomas kaip Albolafija (isp. El Molino de la Albolafia). Šis vandens ratas turi labai ilgą ir įdomią istoriją, siekiančią dar Maurų valdymo laikus, kai Kordoba buvo Kalifato sostinė. Malūnas buvo pastatytas maždaug IX–X amžiuje ir tarnavo ne tik grūdų malimui, bet, kas svarbiausia, vandens tiekimui – jis kėlė upės vandenį į miesto akvedukus ir sodus, įskaitant garsiuosius Alkazaro sodus. Viduramžiais jis buvo toks triukšmingas, kad, pasak legendos, karalienė Izabelė I Kastilietė, būdama Kordoboje, įsakė jį sustabdyti, nes triukšmas jai trukdė. Po to jis buvo apleistas, tačiau XX amžiuje buvo atstatytas kaip istorinis paminklas (nors ir nebenaudojamas pirminiams tikslams), simbolizuojantis išradingą Maurų inžineriją ir tų laikų miesto klestėjimą. Šiandien jis yra viena iš labiausiai fotografuojamų Kordobos vietų. Nuotraukoje jis vos matosi, tačiau tikrovėje atrodo įspūdingas.

Kordoboje stovi Pergalių obeliskas (Obelisco del Triunfo), dažnai vadinamas tiesiog Pergalių statula (Estatua del Triunfo), skirtas Šv. Rafaeliui (San Rafael). Jis yra maždaug 25 metrų aukščio ir stovi Plaza del Triunfo aikštėje, prie Kordobos Katedros. Monumentas vaizduoja aukštą barokinio stiliaus akmeninę koloną su postamentu, kurios viršuje stovi Šv. Rafaelio (Archangele Raphael) statula. Šis obeliskas buvo pastatytas 1736–1747 metais architekto Simóno de Rosaleso (Simón de Rosales) ir simbolizuoja Kordobos gyventojų dėkingumą bei atsidavimą Šv. Rafaeliui, kuris, kaip tikima, yra miesto globėjas ir saugotojas nuo maro bei kitų nelaimių.

Kai ateinate Romos tiltu į Kordobos senamiestį, jus pasitinka monumentali arka, vadinama Puerta del Puente (Tilto vartai). Nors šios vietos vartai egzistavo dar Romos ir Maurų laikais, dabartinė struktūra nėra autentiška romėniška arka. Tai yra reabilituota triumfo arka, pastatyta XVI amžiuje (tiksliau 1572 metais) siekiant pagerbti Ispanijos karalių Filipą II ir pažymėti karališkąjį įėjimą į miestą. Ją suprojektavo architektas Hernánas Ruizas II (Hernán Ruiz II). Ši arka yra puikus Renesanso stiliaus pavyzdys, pakeitęs senus viduramžių vartus ir ilgą laiką tarnavęs kaip pagrindinis įėjimas į istorinę Kordobos širdį, jungdamas Romos tiltą su Mezquita-Catedral zona.

 

Apie šį objektą, dėl kurio ir verta vykti atskirai į Kordobą, kalbėti galėčiau labai daug ir ilgai. Sunku perteikti nuotraukomis tos vietos didybę ir erdvę – tai vienas įspūdingiausių kultūrinių reginių šioje kelionėje. Įėjau į mečetę kelioms valandoms, bet neužteko laiko ją visą apvaikščioti iš vidaus, nes teritorija – MILŽINIŠKA, ir ten tiek eksponatų, kad viskas po pusvalandžio jau vienoda ir nebetelpa galvoje, tik „gaudai“ erdves, nišas ir supranti, kad neatsiminsi nei paveikslų, nei kokių nors pavienių eksponatų, belieka tik bendras didybės įspūdis. Tai tarsi miestas mieste, mečetės viduje yra pastatyta atskira didžiulė bažnyčia ir ten vyko mišios! Neįtikėtina, nes erdvę reiktų apvažinėti dviračiu ar kokiu mikro autobusu.

Kordobos Mečetė-Katedra (dar vadinama maurų mečete Mezquita) yra vienas unikaliausių religinių pastatų pasaulyje, atspindintis Ispanijos istorijos ir kultūrų susidūrimą. Viso komplekso istorija prasideda VIII amžiuje. Prieš musulmonų užkariavimą, šioje vietoje stovėjo Vizigotų bažnyčia Šv. Vincento Garbingojo (San Vicente Mártir). Po 711 m. įvykusio musulmonų užkariavimo, pastatas kurį laiką buvo dalinamas tarp krikščionių ir musulmonų, tačiau 785 metais emiras Abd ar-Rahmanas I įsigijo krikščioniškąją dalį ir pradėjo didžiosios Kordobos Mečetės statybas, pavertęs ją pagrindiniu Al-Andalus (Musulmonų Ispanijos) religiniu centru. Per kelis šimtmečius, ypač valdant Abd ar-Rahmanui II ir al-Hakimui II, Mečetė buvo nuolat plečiama ir dekoruojama, kol tapo viena didžiausių ir puošniausių mečečių pasaulyje. Būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurta jos ypatinga architektūrinė savybė – didžiulė stulpų salė su daugiau nei tūkstančiu kolonų ir dviejų lygių pasagos formos arkomis, pasižyminčiomis raudonų ir baltų plytų deriniu.

 

Didžiausias lūžis Mečetės istorijoje įvyko 1236 metais, kai krikščionių karalius Ferdinandas III Kastilietis per Rekonkistą užkariavo Kordobą. Užuot sugriovęs ar sunaikinęs šventovę, jis įsakė Mečetę peršventinti ir paversti katalikų katedra. Iš pradžių pakeitimai buvo minimalūs, apsiribojant krikščioniškųjų koplyčių įrengimu mečetės salės pakraščiuose. Tačiau XVI amžiuje, Ispaniją valdant Karoliui V, buvo priimtas kontroversiškas sprendimas: pačioje mečetės salės centre buvo pastatyta didinga, gotikos ir Renesanso stiliaus centrinė navos bažnyčia. Nors šis veiksmas sunaikino dalį unikalios maurų erdvės, jis pavertė pastatą architektūros šedevru, atspindinčiu trijų civilizacijų (Vizigotų, Maurų ir Krikščionių) palikimą. Būtent dėl šios unikalios dvigubos tapatybės pastatas vadinamas Mečetė-Katedra.

 

Šiandien Mečetė-Katedra turi ne tik didelę religinę reikšmę Kordobos vyskupijai, bet ir yra UNESCO Pasaulio paveldo objektas, pripažįstamas dėl savo nepakartojamo stiliaus ir istorinės simbolikos. Architektūriškai tai yra Islamo ir Krikščionybės sintezė, ypač išryškinanti Vakarų Islamo (Kalifato) architektūros subtilumą ir Andalūzijos Renesanso didybę. Šis pastatas simbolizuoja kultūrinę toleranciją ir konfliktą, išlikusius vienoje vietoje.

 

Mečetė-Katedra yra viena lankomiausių Ispanijos vietų. Apskritai, lankymo valandos skiriasi priklausomai nuo sezono ir religinių apeigų (mūsų bilietai buvo iš anksto rezervuoti, o gyva eilė buvo milžiniška, tačiau judėjo labai sparčiai), bet paprastai prasideda ryte ir baigiasi vakare, su pietų pertrauka. Bilietai į šventovę yra mokami ir gali būti įsigyjami vietoje arba internetu, rekomenduojant pirkti iš anksto, ypač sezono metu. Apsilankymo valandos ir bilietų kainos priklauso nuo to, ar norima lankytis tik Mečetėje-Katedroje, ar ir kitose komplekso dalyse, pavyzdžiui, Katedros varpinės bokšte.

Abstulbinti mečetės-katedros vaikščiojome po Kordobos senamiesčio štai tokius jaukius kiemelius ir sužinojau, kad... Žydai turėjo nepaprastai svarbų vaidmenį Kordobos istorijoje, ypač per Maurų valdymo laikotarpį, vadinamą Al-Andalus, kuris prasidėjo VIII amžiuje. Dėl savo tolerantiškos, nors ir ribotos, aplinkos, musulmonų valdžia leido žydų bendruomenei klestėti, o Kordoba tapo vienu svarbiausių žydų intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo centrų visoje Europoje. Būtent šis laikotarpis dažnai vadinamas Ispanijos žydų „Aukso amžiumi“. Žydai vertėsi įvairiomis profesijomis: jie buvo pirkliai (ypač prekiavo egzotiškomis prekėmis, brangakmeniais, prieskoniais), amatininkai (dirbo juvelyrais, odos dirbinių meistrais), o dėl puikaus arabų ir hebrajų kalbos mokėjimo dažnai tarnavo gydytojais, diplomatais ir finansininkais Maurų kalifų rūmuose. Jų ekonominė ir intelektualinė veikla ženkliai prisidėjo prie Kordobos Kalifato suklestėjimo.

Žydų gyvenimas Kordoboje buvo sutelktas Žydų kvartale (Judería), kuris išliko iki šių dienų ir yra viena iš labiausiai lankomų senamiesčio vietų. Nors musulmonų valdymo metu žydams nebuvo suteiktos lygios teisės su musulmonais (jiems galiojo dhimmi statusas, reikalaujantis mokėti specialius mokesčius ir turėti tam tikrus apribojimus), jie gyveno santykinai saugiai ir autonomiškai. Tačiau po to, kai Kordobą XII amžiuje užėmė griežtesnės Almohadų dinastijos, tolerancija baigėsi, ir žydai bei krikščionys buvo priversti bėgti arba atsiversti. Po krikščioniškosios Rekonkistos 1236 m., bendruomenė atsikūrė, tačiau vėliau, 1492 m., karalienės Izabelės ir karaliaus Ferdinando įsakymu, žydai buvo priversti arba atsiversti, arba palikti Ispaniją.

Žydų kvartale, kurio centre yra maža, bet graži sinagoga (pastatyta 1315 m., jau krikščioniškosios Ispanijos laikais), yra Maimonido aikštė (Plaza de Maimónides). Aikštė pavadinta garsiausio Kordobos žydo, XII a. filosofo, teologo ir gydytojo Mozės Maimonido (Rabbi Moshe ben Maimon), garbei. Jo statula dabar stovi netoliese. Šiandien Judería ir jai priklausanti aikštė liudija apie Ispanijos žydų, kurie per Kordobos „Aukso amžių“ paliko neišdildomą pėdsaką Europos filosofijos, mokslo ir prekybos istorijoje, iškilią praeitį.

Toliau nuo Kordobos senamiesčio centro stovi didingas paminklas raiteliui ant žirgo – tai Didžiojo Kapitono Gonzalo Fernándezo de Córdobos statula (Monumento al Gran Capitán). Paminklas yra įrengtas centrinėje, judrioje Las Tendillas aikštėje (Plaza de las Tendillas), kuri yra viena pagrindinių Kordobos komercinių ir socialinių vietų. Ši statula pagerbia Gonzalo Fernándezą de Córdobą (1453–1515), kuris buvo ispanų generolas, garsėjęs savo karinėmis pergalėmis per Rekonkistą ir ypač per Italijos karus. Jo strateginiai įgūdžiai pelnė jam pravardę „Didysis Kapitonas“ (El Gran Capitán). Bronzinė skulptūra vaizduoja generolą, sėdintį ant žirgo ir dėvintį šarvus, simbolizuojant Kordobos karinę šlovę Ispanijos aukso amžiuje.

 

SEVILIJA – ĮDOMIOJI ANDALŪZIJOS SOSTINĖ!

Seviliją pavadinčiau iš šios visos kelionės vienu iš tų miestų, kur galėčiau gyventi. Kitur įdomu, tačiau vos tik čia išlipęs supratau, kad miestas mano energetikos. Įdomi ir pati jos istorija!

 

Sevilija, Andalūzijos regiono sostinė, yra vienas iš seniausių ir labiausiai kultūriškai atskleistų Ispanijos miestų, kurio ištakos siekia legendomis apipintus laikus, galimai įkurtas finikiečių, nors tikrąją reikšmę įgavo Romos imperijos laikais. Tuomet ji buvo žinoma kaip Hispalis ir buvo svarbus ekonominis centras. Po Romos imperijos žlugimo, miestas atiteko vizigotams, o po 711 m. užkariavimo, jį perėmė Maurai, kurie pervadino jį Išbilija (Ishbiliya), iš kurio ir kilo dabartinis Sevilijos pavadinimas. Maurų valdymo laikotarpiu miestas klestėjo kaip kultūros ir prekybos centras, o jo aukso amžius atėjo po 1248 m. įvykusios Rekonkistos, kai jį užėmė Kastilijos karalius Ferdinandas III.

 

Nepaprastą svarbą Ispanijai ir visai Europai Sevilija įgijo po 1492 metų, kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Dėl savo patogios padėties prie Gvadalkivyro upės (Guadalquivir), Sevilija tapo absoliučiu monopolio centru prekybai su Naujuoju Pasauliu. Per Sevilijos uostą ėjo visos gautos prekės – auksas, sidabras, tabakas, cukrus ir egzotiniai produktai. Mieste įsikūrė Indijų prekybos rūmai (Casa de Contratación), kontroliavę visą transatlantinę prekybą, o tai lėmė didžiulę miesto gerovę ir „aukso amžių“ Ispanijos imperijoje. Tuo metu buvo pastatyti tokie šedevrai kaip Sevilijos katedra su Giralda bokštu ir Real Alcázar rūmai, kurie simbolizuoja šlovę ir kultūrinę sankirtą.

 

Šiandien Sevilijoje gyvena maždaug 700 000 gyventojų (pati Sevilija), o visoje metropolinėje zonoje gyventojų skaičius viršija 1,5 milijono. Miesto ekonomika, nors ir išlaiko tam tikrą lengvosios pramonės (ypač aviacijos) ir žemės ūkio (vynuogių ir alyvuogių auginimo) svarbą, dabar yra stipriai orientuota į paslaugų sektorių. Sevilija yra Andalūzijos regiono administracinis ir finansinis centras, tačiau pagrindinis jos variklis neabejotinai yra turizmas ir jos unikalus kultūrinis paveldas.

Sevilija yra itin įdomi keliautojams dėl savo gyvybingos kultūros, kuri yra flamenko ir koridos ištakos vieta. Miestas alsuoja istorija ir emocija, išsaugojęs senojo Maurų ir krikščioniškojo paveldo grožį: Real Alcázar rūmai yra puikus Mudéjar stiliaus pavyzdys, Katedra – didžiausia gotikinė bažnyčia pasaulyje. Be istorinių vietų, Sevilija žavi savo gyvenimo būdu, pasižyminčiu gausiomis šventėmis, pavyzdžiui, įspūdinga Semana Santa (Didžioji savaitė) ir pavasario Feria de Abril (Balandžio mugė), kuri pritraukia milijonus lankytojų, norinčių patirti autentišką ir džiaugsmingą Andalūzijos dvasią. Pasidairykite po mano nuotraukų galeriją.

Nors Kristupas Kolumbas savo pirmąją kelionę pradėjo iš Palos de la Frontera uosto, Sevilija tapo absoliučiu Amerikos atradimo ekonominiu ir administraciniu centru. Kolumbo sėkmė ir vėlesni atradimai paskatino Ispanijos karališkąją šeimą 1503 m. Sevilijoje įkurti Indijų prekybos rūmus (Casa de Contratación). Kitapus upės kranto buvo čigonų kvartalas, kuriame gyveno garsioji tikroji čigonė Karmen. Iš ten čigonai atplaukdavo ir tiltu ateidavo į šią Sevilijos pusę.

Tikroji Karmen istorija, kitaip nei dažnai manoma, nėra tiesiogiai susijusi su realiai egzistavusiu asmeniu Sevilijoje. Tai yra literatūrinis personažas, kurį sukūrė prancūzų rašytojas Prosperas Mérimée 1845 metais savo novele „Karmen“, bet Sevilijos gyventojai sako, kad ji būtent buvusi tikrosios Karmen prototipas, kuris realiai mirė prie šios koridos, kur pastatyta jai pagerbti skirta skulptūra. Ši aistringa, laisva tabako fabriko darbuotoja, arba čigonė (gitanilla), gyveno XIX amžiaus pradžios Sevilijoje, o veiksmas daugiausiai koncentruojasi aplink garsųjį Sevilijos Tabako fabriką (Real Fábrica de Tabacos), kuris dabar yra Sevilijos universiteto rektoratas. Karmen romantiška ir fatališka istorija įgijo pasaulinę šlovę po to, kai prancūzų kompozitorius Georges'as Bizet pagal novelę sukūrė operą „Karmen“ (1875 m.). Pagal novelės ir operos siužetą, Karmen mirė ne dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, o buvo nužudyta savo pavydo apimto meilužio, seržanto Don José, kai ji atmetė jo meilę ir pasirinko bulių kautynių dalyvį Eskamiljo, kaip manoma, šioje vietoje.

Ispanijos aikštė (Plaza de España) Sevilijoje yra vienas įspūdingiausių Ispanijos architektūros šedevrų, sukurtas specialiai 1929 metų Iberoamerikos parodai (Exposición Iberoamericana). Šis monumentalių matmenų kompleksas buvo suprojektuotas garsaus ispanų architekto Aníbalio Gonzálezo su ambicingu tikslu – pabrėžti Ispanijos kultūrinę ir istorinę reikšmę visam Amerikos žemynui. Architektas pasirinko puslankio, arba pusmėnulio, formą, kuri simbolizavo Ispanijos apkabinimą jos buvusioms kolonijoms, siekiant paskatinti tarpkultūrinę taiką ir draugystę. Aikštės dizainas meistriškai sujungia tradicinius Ispanijos stilius, tokius kaip Mudéjar ir neorenesansas, naudojant vietines medžiagas, ypač keramines plyteles (azulejos), kurios suteikia pastatui ryškumo.

Aikštė yra apjuosta didingu fasadu su arkadomis ir bokštais, o jos centre įrengtas didelis fontanas. Visas pastato perimetras yra išpuoštas 48-iomis nišomis, dekoruotomis tūkstančiais spalvotų azulejo plytelių, kuriose pavaizduotos visos Ispanijos provincijos su jų istoriniais įvykiais ir žemėlapiais. Po parodos pabaigos, aikštė buvo perduota Sevilijos miesto tarybai ir per laiką tapo miesto administracijos ir kultūros centru. Nors ji buvo pastatyta trumpam parodos tikslui, jos architektūrinė ir simbolinė reikšmė išliko, paverčiant aikštę vienu lankomiausių Sevilijos objektų, kuris nuolat primena apie Ispanijos „aukso amžių“ ir jos ryšius su Naujuoju Pasauliu.

Metropol Parasol (Metropolio skėtis), vietinių gyventojų dažnai vadinamas „Las Setas de Sevilla“ (Sevilijos grybai), yra įspūdingas moderniosios architektūros statinys, iškilęs pačioje Sevilijos širdyje, Plaza de la Encarnación aikštėje. Šią neįprastą konstrukciją projektavo vokiečių architektas Jürgenas Mayeris H. ir ji buvo baigta 2011 metais, po ilgo ir sudėtingo statybų proceso. Pagrindinė architekto idėja buvo sukurti vizualiai lengvą, organinę formą, kuri veiktų kaip milžiniškas šešėlis (skėtis) saulėtoje Sevilijos aikštėje, atgaivindama viešąją erdvę ir suteikdama atsvarą senamiesčio istorinei architektūrai. Statiniui, kuris laikomas didžiausia medine konstrukcija pasaulyje, daugiausiai naudota suomiška klijuota mediena, padengta poliuretanu. Kompleksas apima kelis lygius: rūsyje galima apžiūrėti senovinius Romos ir Maurų archeologinius radinius, o viršutiniuose lygiuose įrengtos apžvalgos aikštelės ir promenados, siūlančios neįtikėtiną panoramą.

 Miguelis de Cervantesas Saavedra (1547–1616), ispanų literatūros milžinas, geriausiai žinomas kaip epinės satyros „Don Kichotas iš Lamančoss“ autorius, turėjo glaudų ir komplikuotą ryšį su Sevilija, kuri jo laikais buvo Ispanijos Imperijos širdis. Jis nebuvo gimęs Sevilijoje, tačiau čia dirbo karališkuoju komisiaru, rinkdamas mokesčius ir maisto atsargas Nenugalimosios Armados (Armada Invencible) reikmėms. Šis darbas nešė jam bėdą: dėl įtartinų sandorių ir finansinių klaidų Cervantesas kelis kartus buvo įkalintas, o 1597 m. Sevilijoje, Sevilijos karališkajame kalėjime (Real Cárcel de Sevilla), jis atsidūrė ilgiausiam ir produktyviausiam įkalinimui. Būtent kalėjime, kaip pats Cervantesas vėliau rašė, jam kilo idėja ir jis pradėjo rašyti „Don Kichoto“ pirmąją dalį. Šiandien Sevilijoje Cervantesui atminti nėra išskirtinio pastato, tokio kaip namai ar kalėjimas (jis stovi kaip istorinis paminklas), bet yra nedidelis paminklas, skirtas jam, kaip literatūros genijui, kuris Sevilijoje patyrė tiek finansinį pakilimą, tiek visišką nuopuolį, paskatinusį jo kūrybinį proveržį.

 Sevilijos Katedra (Catedral de Santa María de la Sede) yra didingas statinys, kurio istorija glaudžiai susijusi su Sevilijos kaip galingo religinio ir prekybos centro augimu. Ji buvo pastatyta buvusios Didžiosios Maurų Mečetės vietoje, kurios minaretas, dabar žinomas kaip Giralda varpinės bokštas, vis dar stovi. Po 1248 m. įvykusios Rekonkistos, Mečetė buvo peršventinta į krikščionių bažnyčią. Tačiau 1401 metais Sevilijos kapitula nusprendė sugriauti senąjį pastatą (išskyrus Giralda bokštą) ir pastatyti tokią didingą šventyklą, kad ateities kartos manytų, jog jos statytojai buvo pamišę dėl savo ambicijų. Katedra, statyta pagal planus, leidžiančius jai tapti didžiausia gotikinė šventykla pasaulyje, buvo baigta XVI amžiuje ir tapo Ispanijos didybės simboliu. Po Amerikos atradimo ji įgavo dar didesnę reikšmę, nes joje buvo sukaupti neįkainojami turtai, o šiuo metu joje saugomi Kristupo Kolumbo palaikai, dar labiau pabrėžiant Katedros svarbą Ispanijos istorijai. Neina perteikti nuotraukomis nei didybės, nei grožio, bet katedra graži tiek viduje, tiek išorėje. Teko laipteliais lipti į patį bokštą iš kurio atsiveria viso miesto panorama. Tokiam žygiui reikia pasiruošti batukus ir kantrybės su kitais turistų srautais!

Vaizdas iš Sevilijos katedros bokšto.

Čia – Kristupo Kolumbo kapas, esantis Sevilijos Katedros viduje, yra nepaprastai įspūdingas ir simbolinis, sukurtas skulptoriaus Arturo Mélida y Alinari 1892 metais. Šis monumentas, pastatytas keturių didingų heraldinių figūrų pavidalu, vaizduojančių keturias Ispanijos karalystes – Kastiliją, Leoną, Aragoną ir Navarą – kurios neša karstą. Toks dizainas pabrėžia ne tik Kolumbo svarbą, bet ir Ispanijos, kaip suvienytos imperijos, didybę Amerikos atradimo metu. Keliolika metų vyko ginčai, kur tiksliai yra Kolumbo palaikai (buvo palaikų Ispanijoje ir Dominikos Respublikoje), tačiau 2006 metais atlikti genetiniai tyrimai patvirtino, kad dalis Kristupo Kolumbo palaikų (tiksliau kaulų fragmentai) iš tiesų ilsisi šiame monumente, simboliškai nešamame per pasaulio istoriją Ispanijos karalysčių.

 

Pribloškė neplanuotas apsilankymas El Salvadoro bažnyčioje (Iglesia Colegial del Divino Salvador) Sevilijoje, esanti šalia judrios Plaza del Salvador aikštės, yra antra pagal svarbą miesto šventovė ir puikus Ispanijos baroko architektūros pavyzdys, atitinkantis nepaprasto puošnumo aprašymą. Ši bažnyčia pastatyta ant senosios Maurų mečetės pamatų, o jos bokštas yra išlikęs buvusios mečetės minaretas, simbolizuojantis Sevilijos kultūrinę sankirtą. Bažnyčios interjeras ypač įspūdingas dėl savo altorių gausos ir prabangos, ypač pagrindinis altorius ir įvairios koplyčios pasižymi sudėtinga auksine medžio drožyba ir skulptūromis. Nors neturi didelio atskiro muziejaus rūsyje, jos zakristija ir meninės erdvės saugo vertingus religinius meno kūrinius. Ši didinga bažnyčia, esanti Sevilijos širdyje, yra ne tik religinis centras, bet ir neatsiejama Didžiosios Savaitės procesijų dalis, ir ji yra netoli Katedros, užbaigiant Sevilijos religinių monumentų trijulę. Pogrindyje – modernus ir inovatyvus muziejus, neužgriozdintas turistų. Pati aplinka bažnyčios tokia puošni, kad nežinau, ar puošniau beįmanoma. Neplanavau joje apsilankyti, bet kadangi čia galėjau patekti su tuo pačiu Sevilijos katedros bilietu nemokamai, užėjau nieko nesitikėdamas. Buvau OHO!

GRANADA – NEĮVEIKIAMOS TVIRTOVĖS MIESTAS!

Granada, esanti Siera Nevados kalnų papėdėje, yra miestas, kurio istorija neatsiejama nuo didžiausios Ispanijos ir visos Europos kultūrinės sankirtos. Nors gyvenvietės čia egzistavo jau Iberų ir Romos laikais (miestas tuomet buvo žinomas kaip Iliberris), tikrasis jo suklestėjimas ir šlovė prasidėjo po Maurų (Musulmonų) užkariavimo VIII amžiuje. Geografiškai ir strategiškai puikiai įsikūrusi, Granada tapo vienu svarbiausių Al-Andalus – musulmoniškosios Iberijos pusiasalio dalies – centrų. Miesto pavadinimo kilmė, manoma, siekia arabų kalbos žodį „Garnata“, galbūt susijusį su apylinkėse augančiais granatais arba su kalvos, ant kurios stovi miestas, forma.

 

Granados istorinė reikšmė pasiekė viršūnę vėlyvaisiais Viduramžiais. Po to, kai kiti dideli Andalūzijos miestai, tokie kaip Kordoba ir Sevilija, buvo atkovoti krikščionių per Rekonkistą, Granada tapo paskutine ir vienintele musulmonų tvirtove pusiasalyje. Nuo XIII iki XV a. ji buvo Nasridų dinastijos valdomo Granados Emyrato sostinė. Šiuo laikotarpiu miestas virto ne tik politiniu, bet ir kultūros, meno bei mokslo prieglobsčiu. Nasridų dinastija pastatė ir ištobulino garsųjį Alhambrą – rūmų ir tvirtovės kompleksą, kuris tapo islamo meno šedevru Europoje. Granados miestas, apgyvendintas musulmonų, krikščionių ir žydų, klestėjo dėl amatininkystės, prekybos ir agrikultūros.

 

Ši nepriklausomybė baigėsi 1492 metais, kai karalienė Izabelė I Kastilietė ir karalius Ferdinandas II Aragonietis apgulė ir užėmė miestą, užbaigdami Rekonkistą. Šis įvykis tapo kertiniu Ispanijos istorijos momentu. Po užkariavimo miestas išgyveno didelius demografinius ir kultūrinius pokyčius: musulmonų bendruomenė buvo išstumta ar priversta atsiversti, o Granados didybė, kaip intelektualinio centro, ėmė blėsti. Nepaisant to, krikščioniškoji valdžia perėmė ir išlaikė Alhambrą bei kitus Maurų pastatus, įvertindama jų meninę vertę, o tai prisidėjo prie šio paveldo išsaugojimo iki šių dienų.

Šiuolaikinė Granada, kurioje šiuo metu gyvena maždaug 230 000 gyventojų, išlaikė savo istorinį patrauklumą ir kultūrinę svarbą. Ji yra viena iš pagrindinių Ispanijos turizmo vietų, pritraukianti keliautojus dėl neprilygstamo Alhambros grožio, o taip pat dėl vaizdingų senamiesčio kvartalų, tokių kaip Albaicín (įtraukto į UNESCO paveldo sąrašą), ir gyvybingo naktinio gyvenimo, kurį kuria gausus studentų kontingentas. Dėl unikalios istorijos, kurioje persipina Ispanijos, Islamo ir Viduramžių kultūros, Granada šiandien yra tarsi muziejus po atviru dangumi, kviečiantis patirti Andalūzijos širdies kultūrinį lobį.

Granados katedros (Santa Iglesia Catedral Metropolitana de la Encarnación) istorija neatsiejama nuo Ispanijos Rekonkistos pabaigos. Jos statyba buvo pradėta 1523 metais, praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai katalikų monarchai Izabelė I ir Ferdinandas II 1492 metais užėmė Granadą ir įsakė sugriauti Didžiąją Mečetę, stovėjusią šioje vietoje. Nors pradžioje buvo numatyta gotikinio stiliaus šventykla, greitai darbai perėjo Renesanso architektūros meistrų, tokių kaip Diegas de Siloé (Diego de Siloé), rankas. Dėl to Katedra tapo viena pirmųjų ir įspūdingiausių Renesanso stiliaus katedrų Ispanijoje, pasižyminti didinga apside ir milžiniškais matmenimis. Nors statybos truko beveik du šimtmečius, ji tapo Krikščionybės pergalės simboliu, o jos svarbą pabrėžia greta esanti Karališkoji Kapela (Capilla Real), kurioje palaidoti Ispaniją suvieniję katalikų monarchai.

Mano pietų metas! Kavinė „Artesanos de Granada“ yra išskirtinė vieta Granadoje, kuri ypač išsiskiria savo autentiškumu ir tradiciniu požiūriu į kavą bei vietinius produktus. Ši kavinė garsėja ne tik kaip puiki vieta išgerti kokybišką kavą, bet ir dėl savo dėmesio amatininkų produkcijai – jos pavadinimas tiesiogiai reiškia „Granados amatininkai“. Čia siūloma ne tik specializuota kava, bet ir ekologiški, vietiniai bei rankų darbo gaminiai, tokie kaip duona, pyragaičiai ar maži užkandžiai. Atmosfera kavinėje dažnai būna šilta ir intymi, skatinanti ramų bendravimą ir leidžianti pasimėgauti Granados skoniais ir tradicijomis, toliau nuo pagrindinių turistinių srautų, pabrėžiant vietos verslo ir kokybės svarbą.

Granados miesto centras šiandien yra ryškus istorijos ir šiuolaikinio gyvenimo kontrastas, pasižymintis nepaprasta kultūrine įvairove, kurią galima stebėti kasdien. Toli nuo pagrindinių turistinių srautų, miesto širdis pulsuoja aplink tokias vietas kaip Plaza Bib-Rambla ir Alcaicería – senojo Maurų turgaus vieta, kurioje galima rasti ne tik šiuolaikinių prekių, bet ir tradicinių arabiškų amatininkų dirbinių, primenančių apie praeitį. Miesto gatvėse galima aptikti daugybę mažesnių, bet reikšmingų paminklų, pavyzdžiui, Plaza de Isabel La Católica aikštėje esantį paminklą, vaizduojantį Kolumbą ir Izabelę, bei daugybę mažų barokinių bažnyčių, liudijančių krikščioniškosios epochos poveikį. Ši mišri atmosfera, nuo triukšmingų tradicinių turgaviečių iki ramios, studentų dvasia alsuojančios aikštės, sukuria autentišką ir dinamišką Granados kasdienybės vaizdą.

Be savo architektūros, Granada yra žinoma ir dėl savo ryškių istorinių asmenybių, kurios prisidėjo prie miesto didybės ir įvairovės. Viena svarbiausių figūrų yra Mozė Maimonidas (Moses Maimonides), nors jis ir gimė Kordoboje, vėliau jo filosofinė ir medicininė įtaka pasiekė Granadą, o mieste klestėjo žydų mąstytojų bendruomenė. Tačiau tikruoju Granados sūnumi laikomas poetas ir dramaturgas Federico García Lorca (1898–1936), kuris yra vienas žymiausių ispanų literatūros atstovų. Lorcos poezija ir dramos darbai yra giliai įsišakniję Andalūzijos kultūroje, čigoniškose tradicijose ir Granados atmosferoje. Šios ir kitos asmenybės rodo, kad Granados įvairovė apima ne tik akmenis ir pastatus, bet ir turtingą literatūrinį bei intelektualinį palikimą, kuris formuoja miesto identitetą.

Kodėl vykti į Granadą? Tai tikrai dėl viso pusdienio Alhambros įspūdinguose rūmuose! Patikėkite, tai labai egzotiškos arabiškos erdvės ir nemažiau įspūdingi vaizdai, architektūra (visa likusi mano nuotraukų galerija būtent iš Alhambros sodų ir rūmų!). Alhambra, esanti Granadoje, yra ne tik rūmai, bet ir milžiniškas tvirtovės bei rūmų kompleksas, kuris byloja paskutiniojo Musulmoniškojo Emyrato Ispanijoje aukso amžių ir kultūrinį palikimą. Jo istorija prasideda XI amžiuje, tačiau didžiausią reikšmę Alhambra įgijo XIII–XIV amžiuje, kai tapo Nasridų dinastijos valdovų – paskutinės musulmonų dinastijos Iberijos pusiasalyje – rezidencija ir politiniu centru. Pastatyta ant Sabikos kalvos, iš kurios atsiveria strateginis vaizdas į Granados miestą ir Siera Nevados kalnus, Alhambra buvo skirta valdovams ir jų šeimoms, oficialioms ceremonijoms bei karinėms reikmėms. Pati tvirtovė, kurios pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio Al-Qal'at al-Hamra, reiškiančio „Raudonoji tvirtovė“ (dėl jos sienų spalvos), veikė kaip nepriklausoma medina (miestas), kurioje gyveno tūkstančiai žmonių, įskaitant didikus, karius, tarnautojus ir amatininkus.

Architektūriniu požiūriu Alhambra yra neprilygstamas Nasridų meno ir Ispanijos Islamo architektūros šedevras (tą rodo ir tikrojo įspūdžio iš esmės neperteikiančios nuotraukos). Ji pasižymi ypatinga, iš pirmo žvilgsnio asketiška, išore, kontrastuojančia su nepaprastai prabangiu ir sudėtingu interjeru. Vietoj didingų fasadų, Nasridai pasirinko koncentruotis į vidinių erdvių dekoravimą. Sienos, lubos ir arkos yra tankiai išpuoštos sudėtingais arabiškais raštais, kaligrafija (įskaitant eilėraščius ir Korano eilutes) bei gipso lipdiniais. Svarbiausia jos architektūrinė idėja buvo perteikti Rojaus viziją žemėje, pasiektą per šviesos, vandens ir tūkstančių dekoratyvinių elementų sąveiką.

 

Kompleksas yra padalintas į tris pagrindines dalis, kurias galima apžiūrėti ir šiandien. Alkazaba (Alcazaba) yra seniausia dalis – karinė tvirtovė, tarnavusi kaip sargybos vieta. Nasridų rūmai (Palacios Nazaríes) yra tikrasis Alhambros širdies ir rezidencinis centras, skirtas Kalifo šeimai ir oficialiems susitikimams. Čia ypač išsiskiria trys atskiri kiemai ir salės: Mirtų kiemas (Patio de los Arrayanes), Liūtų kiemas (Patio de los Leones), simbolizuojantis Kalifo privatumą, ir Ambasadorių salė (Salón de los Embajadores), kurioje vykdavo oficialūs priėmimai. Trečioji dalis, Generalifė (Generalife), yra vasaros rūmų ir sodų kompleksas, esantis šiek tiek aukščiau, skirtas poilsiui ir ramybei.

 

Kultūrinis gyvenimas Alhambroje buvo apibrėžtas Islamo kultūra, kuri skatino mokslą, poeziją ir meną. Musulmonų moterys, nors ir gyveno atskirtos nuo viešojo gyvenimo, vadinamoje Haremo zonoje, turėjo tam tikrą įtaką ir vaidino svarbų vaidmenį rūmų socialinėje struktūroje. Tačiau tikrasis kultūros išraiškos būdas buvo vandens valdymas ir sodai. Alhambra garsėja savo sudėtinga drėkinimo sistema, kurioje vanduo buvo naudojamas ne tik gyvybei palaikyti, bet ir estetiniais tikslais. Garsieji Generalifės sodai su nuolat tekančiu ir čiurlenančiu vandeniu turėjo sukurti atsipalaidavimo, gaivumo ir rojaus oazės įspūdį.

 

Alhambros istorija dramatiškai pasikeitė 1492 metų sausio 2 dieną, kai Granadą užėmė katalikų monarchai – Izabelė I ir Ferdinandas II, užbaigdami Rekonkistą. Tai buvo paskutinis kartas, kai musulmonų valdovas Ispanijoje (paskutinis Emyras Boabdil) atidavė valdžią. Nors krikščionys pavertė Alhambrą karališkąja rezidencija, jie didžiąja dalimi išsaugojo Maurų architektūrą. Tačiau vėliau, XVI amžiuje, imperatorius Karolis V įsakė Nasridų rūmų viduryje pastatyti didelius, neklasifikuotus Renesanso stiliaus rūmus (Palacio de Carlos V). Nors šis naujas pastatas disonavo su likusiu kompleksu, jis liudija apie kultūrų pasikeitimą ir pastangas integruoti islamo paveldą į krikščioniškąjį pasaulį.

 

Vėliau Alhambra buvo apleista ir per Prancūzų okupaciją net apdegė, bet XIX amžiuje, ypač britų rašytojo Vašingtono Irvingo knygos „Pasakojimai apie Alhambrą“ (Tales of the Alhambra, 1832 m.) dėka ji atgavo populiarumą ir buvo restauruota. Šiandien lankytojai gali pamatyti gausybę eksponatų: originalias plytelių mozaikas, detalias gipso lipdinių dekoracijas, arabišką kaligrafiją ir Maurų meną Ispanijos aukso amžiaus pabaigoje. Alhambra išlieka gyvu muziejumi, pasakojančiu apie musulmonų civilizacijos subtilumą ir Andalūzijos likimą, simbolizuojantį galios, kančios ir grožio istoriją.

Leopoldo Torres Balbás (1888–1960) yra viena svarbiausių figūrų, susijusių su Alhambros rūmų išsaugojimu ir atgimimu XX amžiuje. Jis buvo ispanų architektas, istorikas ir restauratorius, kuriam teko didelė garbė ir atsakomybė vadovauti Alhambros konservavimo darbams ilgą laiką, nuo 1923 iki 1936 metų. Šis laikotarpis buvo itin svarbus Alhambrą restauruojant ir atstatant, nes iki tol rūmai buvo apleisti ir smarkiai nukentėję nuo laiko, stichijų bei karų.

Torres Balbás darbas buvo esminis siekiant atkurti autentišką Nasridų meną ir architektūrą. Jo restauravimo metodika buvo revoliucinė: jis atsisakė ankstesnių romantinių, bet dažnai netikslių atstatymo praktikų, kurios daugiau remdavosi fantazija, nei moksliniais įrodymais. Vietoj to, jis įtvirtino moksliniais tyrimais ir griežta istorine dokumentacija pagrįstą požiūrį. Jis stengėsi pašalinti vėlesnius priedus ir pakeitimus, ypač tuos, kurie buvo padaryti po krikščioniškojo užkariavimo, kad atskleistų originalią Islamo rūmų struktūrą ir subtilias detales. Dėl šio atsargaus ir profesionalaus darbo buvo atkurtos tokios svarbios vietos kaip Liūtų kiemas ir Mirtų kiemas.

 

Nors Ispanijos pilietinis karas privertė jį pasitraukti iš pareigų 1936 metais, Leopoldo Torres Balbás paliko neišdildomą pėdsaką Granados rūmų istorijoje. Jis ne tik fiziškai išsaugojo Alhambra, bet ir įtvirtino šiuolaikinius paveldo konservavimo principus visoje Ispanijoje. Jo mokslinės publikacijos ir darbai apie Maurų architektūrą išlieka esminiu šaltiniu specialistams, o jo pastangų dėka Alhambra šiandien yra tokia, kokią mes ją žinome – Pasaulio paveldo šedevras.

Maištinga Siela