Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 168: dėkok už keliones, kurios niekada nesibaigia

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien jaučiu tik didelį dėkingumą už šiuos metus. Šiandien – Kūčių vakaras ir jau pamažu metas pradėti apmąstyti šiuos puikius, sakyčiau, metus, kuriuose įvyko tiek daug VISKO! Nuotraukoje – paskutiniosios kelionės į Ispanijos Andalūzijos regioną „trupiniai“. Šiemet gal nebuvo tokie itin intensyvūs keliavimo metai, kaip pernai, bet patirčių ir pažinimo būta išties labai daug, o paskutinioji kelionė, iš kurios ir parsivežiau šiuos prisiminimų magnetukus, žymi puikią ir dėkingą pažinties savaitę šiemet.

 

Šį vakarą po ilgo laiko vėl aplankiau mamą, miestas ruošiasi rytojaus kalėdiniam šurmuliui, pagaliau sulaukėme minusinės temperatūros ir viskas taip paprasta ir gražu, kad iš tikrųjų, atrodo, viskas stoja į savo apmąstymo jaukias ir intymias vakaro akimirkas. Girdžiu, kaip mieste jau šaudomi kur ne kur fejerverkai, kambaryje sukasi vinilinė plokštelė su „Ave Maria“. Viskas daugiau nei nuostabu!!!

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 161: dėkok už prisinimus ir vaizduotės galią!

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau būsiu iš tos lietuviškos kartos, kurie gali sakyti paaugliams ir jaunimui: o štai mano laikais, kai buvau mažas, sniego būdavo iki kaklo, ir žiemos mūsų būdavo baltos ir smagios, nes ant sniego ir ledo prisigalvodavome visokių pramogų. Ir iš tikrųjų, bandau atsekti, kada paskutinįkart išgyvenau tokią šaltą ir kandžią žiemą, kurią galėčiau pavadinti balta. Prieš 15 metų? Gal seniau? Bet dar puikiai pamenu, kad paskutiniaisiais mokykliniais metais to sniego kaip ir būdavo, užsilaikydavo, gal ne iki kaklo, bet kelius tekdavo nuolat pravalyti ir keikdavome, jeigu keliai būdavo nevalomi.

 

Šiandien grįžau namo iš po darbo ir pirmąkart nusistebėjau, kad turime gruodžio 11 dieną žalią žolę. Net ne rudą, ne kokią nušalusią, o žalią. Tada pagalvojau: kokia gera prisiminimų ir vaizduotės galia yra susigrąžinti prabėgusį laiką, kokią matote šioje nuotraukoje. Apsnigusi kaimo sodyba su didžiuliais apšarmotais medžiais. Ir aš gyvenau tokiu laiku, tikrai prisimenu tas baltas vaikystės ilgas žiemas, didžiulius medžius, vėtras ir pūgas... Neįtikėtinas jausmas, kaip viską galima bent jau iš dalies rekonstruoti ir atgaminti jau išnykusius jausmus ir istorijas.

 

Maištinga Siela

Visa platformos YouTube 20 metų istorija: kaip keitėsi YouTube nuo 2005 iki 2025

 

Sveiki,

 

Kartais negaliu patikėti, kaip greitai bėga laikas... Kai aptinki kokias senas nuotraukas, ar tuos pačius senus internetinių platformų skanus, nustembi, kaip iš tikrųjų viskas keitėsi ir kad tu visame tame dalyvavai. Taip panašiai nutiko ir su „YouTube“ kanalu, kuris tikriausiai yra lankomiausias šiuo metu mano puslapis, kur kokybišką ar pramoginį turinį lengva atsirinkti. Tiesa, reklamos šią platformą tiesiog teroristiškai siaubia.

 

2009 metais „YouTube“ platforma atrodė gerokai kitaip nei dabar. Tuo metu ji dar vystėsi ir buvo labiau orientuota į bendruomenę. Vaizdo įrašai buvo vertinami nuo 1 iki 5 žvaigždučių sistema, o pagrindiniame puslapyje buvo atskiras „bendruomenės“ skyrius. Tai liudijo „YouTube“ siekį skatinti vartotojų tarpusavio ryšius. Pati svetainės išvaizda buvo paprastesnė, su aiškesniu paieškos ir navigacijos meniu. Svarbu paminėti, kad 2009 metais „YouTube“ pradėjo palaikyti aukštesnę raišką – 1080p, o metų pabaigoje pristatė ir automatinį kalbos atpažinimą, gerinantį prieinamumą.

 

Tarp populiariausių 2009 metų vaizdo įrašų dominavo įvairūs reiškiniai. Tarp labiausiai žiūrėtų vaizdo įrašų, ne tik muzikinių, buvo Susan Boyle pasirodymas laidoje „Britain's Got Talent“ (surinkęs virš 120 milijonų peržiūrų), „David After Dentist“ ir „JK Wedding Entrance Dance“. Muzikos kategorijoje itin populiarios buvo Pitbull, Miley Cyrus, ir The Lonely Island dainos. Būtent 2009 metų lapkritį „YouTube“ ieškomiausių terminų sąraše pasirodė ir Lady Gaga „Bad Romance“.

 

Lady Gaga vaizdo klipas „Bad Romance“ buvo įkeltas į „YouTube“ 2009 metų lapkričio mėnesį. Šis klipas sparčiai išpopuliarėjo dėl savo išskirtinės estetikos, įsimintinų kostiumų ir choreografijos, įtvirtindamas Lady Gaga, kaip popmuzikos ikonos, statusą. Jis tapo vienu pirmųjų „YouTube“ klipų, pasiekusių milžiniškas peržiūras ir tapęs kultūriniu fenomenu.

 

Nuo 2009 iki 2025 metų „YouTube“ patyrė milžinišką transformaciją. Nuo žvaigždučių sistemos atsisakyta 2010 metais, pereinant prie „patinka“ ir „nepatinka“ mygtukų. Platforma nuolat tobulino vaizdo įrašų kokybę, pristatydama 4K ir net 8K raiškos palaikymą. Gyvos transliacijos, arba live streaming, tapo prieinamos 2011 metais, o vėliau išsivystė į sudėtingą sistemą su 360 laipsnių vaizdo ir 1440p raiškos transliacijomis. Buvo integruotos ir socialinės funkcijos, pavyzdžiui, automatinis dalinimasis su „Facebook“ ir „Twitter“. Didžiausi pokyčiai įvyko, kai „YouTube“ pradėjo labiau orientuotis į kūrėjus ir jų monetizaciją, pristatydama tokias funkcijas kaip „Super Chat“, kanalo narystės ir prekių pardavimas.

 

Iki 2025 metų „YouTube“ toliau evoliucionuoja. Platforma vis labiau akcentuoja trumpos formos vaizdo įrašus, vadinamus „Shorts“, ir leidžia juos kurti ilgesnius. AI technologijos vaidina vis didesnį vaidmenį, siūlydamos automatinį vaizdo įrašų dubliavimą įvairiomis kalbomis, siekiant padidinti turinio pasiekiamumą visame pasaulyje. Taip pat diegiamos naujos funkcijos, padedančios kūrėjams analizuoti ir tobulinti savo turinį, pavyzdžiui, miniatiūrų testavimas ir palyginimas, siekiant maksimalaus įsitraukimo. „YouTube“ algoritmas taip pat nuolat tobulinamas, siekiant geriau atitikti žiūrovų poreikius ir efektyviau rekomenduoti turinį.

 

„YouTube“ platformos pradžia ir evoliucija iki 2009-ųjų

 

„YouTube“ platformos istorija prasidėjo 2005 metais, kai trys buvę „PayPal“ darbuotojai – Chad Hurley, Steve Chen ir Jawed Karim – nusprendė sukurti vietą, kurioje žmonės galėtų lengvai dalintis vaizdo įrašais. Idėja gimė po to, kai jiems buvo sunku rasti internete vaizdo įrašų apie Janet Jackson incidentą per „Super Bowl“ ir 2004 metų cunamį. Nors iš pradžių svarstyta apie pažinčių svetainę su vaizdo įrašais, greitai paaiškėjo, kad didžiausias potencialas slypi paprastame vaizdo įrašų dalijimesi.

 

Domeno pavadinimas „YouTube.com“ buvo suaktyvintas 2005 m. vasario 14 d. Netrukus, tų pačių metų balandžio 23 d., buvo įkeltas pirmasis vaizdo įrašas pavadinimu „Me at the zoo“, kuriame vienas iš įkūrėjų, Jawed Karim, stovi prie dramblių San Diego zoologijos sode. Tai buvo kukli pradžia, tačiau per kelis mėnesius svetainė jau sulaukė apie 30 000 lankytojų per dieną.

 

Čia galite pamatyti jau 20 metų egzistuojantį patį pirmąjį visų laikų YouTube įrašą, kuris turi per 367 milijonus peržiūrų:

 

„YouTube“ augimas buvo spartus. 2005 metų lapkritį platforma gavo 3,5 mln. JAV dolerių investicijų iš rizikos kapitalo įmonės „Sequoia Capital“, o gruodį ji oficialiai išėjo iš beta versijos. Jau po aštuonių mėnesių nuo paleidimo, svetainė pritraukdavo daugiau nei du milijonus lankytojų per dieną. Per šį ankstyvąjį periodą „YouTube“ pristatė tokias esmines funkcijas kaip 5 žvaigždučių vertinimo sistema (2005 m. rugpjūtis), grojaraščiai, viso ekrano režimas ir prenumeratos (visi 2005 m. spalis).

 

2006 metais „YouTube“ ir toliau sparčiai augo. Sausį atsirado grupių funkcija, vasarį – asmeniniai profiliai, o kovą – 10 minučių vaizdo įrašo trukmės apribojimas. Liepos mėnesį „YouTube“ jau pasiekė 100 milijonų vaizdo įrašų peržiūrų per dieną. Šis eksponentinis augimas neliko nepastebėtas, ir 2006 metų spalį „Google“ įsigijo „YouTube“ už įspūdingą 1,65 mlrd. JAV dolerių sumą. Šis įsigijimas suteikė „YouTube“ milžiniškus resursus ir infrastruktūrą, reikalingą tolesnei plėtrai ir dominavimui internetinėje vaizdo įrašų rinkoje. Iki pat 2009 metų „YouTube“ nuolat tobulėjo, pavyzdžiui, 2007 m. startavo Partnerystės programa, leidusi turinio kūrėjams užsidirbti pinigų, o 2008 m. atsirado 480p raiškos vaizdo įrašai ir vaizdo įrašų analizės įrankiai. Tokiu būdu, iki 2009 metų „YouTube“ jau buvo tapusi ne tik populiariausia vaizdo įrašų dalinimosi platforma, bet ir svarbiu kultūriniu fenomenu, pakeitusiu tai, kaip žmonės kuria, dalijasi ir vartoja vaizdo turinį.

Tokia 2025 metų "YouTube" išvaizda:

 

VEVO muzikinis kanalas, populiarumas ir kaip žmonės užsidirba iš „YouTube“ talpinamą turinį?

 

Šiandien, 2025 metais, „YouTube“ platformoje populiariausių kanalų spektras yra itin platus ir dinamiškas, atspindintis vartotojų interesų įvairovę. Vis dar dominuoja žaidimų, pramogų, mokslo populiarinimo, edukacijos, grožio, gyvenimo būdo ir naujienų kanalai. Ypač didelio populiarumo sulaukia individualūs kūrėjai, vadinamieji youtuberiai, kurie kuria originalų, autentišką turinį, užmezga glaudų ryšį su savo auditorija. Taip pat išlieka populiarūs ir didžiųjų žiniasklaidos, muzikos ir sporto organizacijų oficialūs kanalai, transliuojantys profesionaliai sukurtą turinį. Be to, vis labiau populiarėja trumpos formos vaizdo įrašai, vadinami „Shorts“, kurie pritraukia jaunąją auditoriją.

 

VEVO yra tarptautinė muzikos vaizdo įrašų talpinimo platforma, kuri bendradarbiauja su didžiosiomis muzikos įrašų kompanijomis, tokiomis kaip „Universal Music Group“, „Sony Music Entertainment“ ir „Warner Music Group“. Jos tikslas – teikti oficialius, aukštos kokybės muzikos vaizdo klipus. Nors VEVO turi savo atskirą svetainę ir programas, didžioji dalis jos turinio yra platinama per „YouTube“ oficialius atlikėjų kanalus, dažnai su „VEVO“ žyme pavadinime. Tai užtikrina, kad žiūrovai matytų patvirtintą ir oficialų atlikėjo turinį, o pačioms įrašų kompanijoms tai leidžia efektyviau valdyti ir monetizuoti savo muzikos katalogą „YouTube“ platformoje. VEVO tapo savotišku kokybės ženklu muzikos pasaulyje, garantuojančiu, kad žiūrimi klipai yra autentiški ir legalūs.

 

Muzikos žvaigždės ir kiti turinio kūrėjai „YouTube“ uždirba įvairiais būdais, dažnai derindami kelis pajamų srautus. Pagrindinis ir labiausiai paplitęs būdas yra pajamos iš reklamos. „YouTube“ partnerių programos (YPP) nariai gauna dalį pajamų iš reklamos, rodomos jų vaizdo įrašuose. Kuo daugiau peržiūrų ir įsitraukimo, tuo didesnės pajamos. Be reklamos, kūrėjai gauna pajamų iš „YouTube Premium“ prenumeratų, kurios leidžia žiūrėti turinį be reklamos, o dalis prenumeratos mokesčio atitenka kūrėjams pagal peržiūrų skaičių.

 

Taip pat labai svarbią pajamų dalį sudaro prekių ženklų rėmimas ir partnerystės. Populiarūs kanalai bendradarbiauja su įvairiomis kompanijomis, reklamuodami jų produktus ar paslaugas savo vaizdo įrašuose. Tai gali būti tiesioginė produkto integracija, apžvalgos ar specializuoti rėmimo susitarimai. Kiti pajamų šaltiniai apima kanalų narystes, kur gerbėjai moka mėnesinį mokestį už išskirtinį turinį ar privilegijas, „Super Chat“ ir „Super Stickers“ – tai tiesioginių transliacijų metu žiūrovų siunčiamos mokamos žinutės ar animacijos, taip pat prekių (angl. merchandise) pardavimas, kai kūrėjai parduoda savo prekės ženklo atributiką (marškinėlius, puodelius ir kt.) tiesiogiai per „YouTube“ parduotuvės funkciją. Muzikos žvaigždės taip pat gauna pajamų iš licencijavimo mokesčių už savo muzikos naudojimą „YouTube“ platformoje, be tiesioginių pajamų iš vaizdo klipų peržiūrų. Šie įvairūs srautai leidžia kūrėjams monetizuoti savo turinį ir paversti „YouTube“ ne tik platforma saviraiškai, bet ir tvariu verslo modeliu.

Taip atrodė 2005 metais „YouTube“ paieškos puslapis.

Taip per 20 metų keitėsi peržiūros juostelės, įdomu, kad jau 10 metų ji nesikeičia ir nusistovėjo tokia, kokia ji dabar yra.

 

Kaip veikia cenzūra dėl turinio ir autorinės teisės „YouTube“ kanale?

 

„YouTube“ yra įdiegusi galingą sistemą, vadinamą „Content ID“, kuri yra pagrindinis autorių teisių apsaugos mechanizmas. Autorių teisių savininkai, tokie kaip muzikos leidyklos, filmų studijos ar nepriklausomi kūrėjai, gali įkelti savo autorių teisių saugomą turinį į „Content ID“ duomenų bazę. Kai naujas vaizdo įrašas yra įkeliamas į „YouTube“, „Content ID“ automatiškai nuskenuoja jį ir ieško atitikmenų šioje duomenų bazėje. Jei aptinkamas atitikmuo, autorių teisių savininkas gali pasirinkti vieną iš kelių veiksmų: blokuoti vaizdo įrašą, kad jo nebūtų galima peržiūrėti; monetizuoti vaizdo įrašą, t. y., rodyti jame reklamą ir gauti pajamas (kartais dalijantis jomis su įkėlėju); arba stebėti vaizdo įrašo auditorijos statistiką. Autorių teisių savininkai taip pat gali pateikti rankines pašalinimo dėl autorių teisių užklausas, jei „Content ID“ netaikoma arba turinys buvo įkeltas neteisėtai. Jei kūrėjas gauna tris tokius įspėjimus, jo kanalas gali būti pašalintas. Tačiau kūrėjai turi galimybę ginčyti šiuos įspėjimus, jei mano, kad jų turinys atitinka sąžiningo naudojimo (angl. fair use) principus arba yra licencijuotas.

 

„YouTube“ turi aiškiai apibrėžtas Bendruomenės gaires, kurios nustato, koks turinys yra leidžiamas platformoje. Šios gairės apima platų spektrą temų, tokių kaip smurtas, neapykantos kalba, priekabiavimas, nuogybės ir seksualinio pobūdžio turinys, klaidinanti informacija, šlamštas ir kt. Kai vaizdo įrašas įkeliamas, jis pirmiausia patenka per automatizuotas sistemas, kurios bando nustatyti galimus pažeidimus. Jei sistema aptinka kažką įtartino, vaizdo įrašas gali būti peržiūrėtas „YouTube“ specialistų komandos. Vartotojai taip pat gali pranešti apie turinį, kuris, jų nuomone, pažeidžia gaires. Gavus pakankamai pranešimų ar nustačius akivaizdų pažeidimą, „YouTube“ gali imtis veiksmų, kurie svyruoja nuo įspėjimo kūrėjui, vaizdo įrašo amžiaus apribojimo (kad jį galėtų matyti tik suaugę vartotojai), monetizavimo apribojimo arba visiško vaizdo įrašo pašalinimo. Rimtų ar pakartotinių pažeidimų atveju kanalas gali būti laikinai sustabdytas arba visam laikui pašalintas iš platformos. „YouTube“ teigia, kad nuolat tobulina savo politikas ir algoritmus, siekdama geriau aptikti ir spręsti su gairių pažeidimais susijusias problemas, taip pat stengiasi rasti pusiausvyrą tarp laisvos saviraiškos ir platformos saugumo.

 

„YouTube“ informacijos srautai šiandien. Kiek kasdien „YouTube“ puslapyje patalpinama informacijos?

 

„YouTube“ talpinamos informacijos kiekis yra sunkiai įsivaizduojamas ir nuolat augantis, siekiantis petabaitus ir net egzabaitus duomenų. Nors „Google“ niekada nėra tiksliai atskleidusi konkrečių skaičių, specialistų vertinimais, „YouTube“ turi mažiausiai vieną egzabaitą (tai yra 1 000 000 terabaitų) saugojimo vietos savo duomenų centruose, ir šis skaičius nuolat didėja. Platforma naudoja pakopinę sistemą, kurioje dažnai peržiūrimi vaizdo įrašai laikomi greitos prieigos saugyklose, o rečiau žiūrimi migruojami į ekonomiškesnes ir vėsesnes saugyklos pakopas, taip optimizuojant našumą ir kaštus.

 

Visa ši milžiniška informacija yra saugoma „Google“ valdomuose duomenų centruose visame pasaulyje. Šie duomenų centrai yra strategiškai išdėstyti įvairiose pasaulio vietose – Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir kitur – siekiant užtikrinti kuo mažesnę delsimą ir aukštą prieinamumą vartotojams, kad vaizdo įrašai būtų pasiekiami greitai ir patikimai, nepriklausomai nuo vartotojo geografinės padėties. „YouTube“ naudoja „Google“ modulinio duomenų centro architektūrą, kuri leidžia greitai ir efektyviai didinti saugojimo pajėgumus pagal poreikį. Be to, platforma naudoja turinio pristatymo tinklus (CDN), kurie kopijuoja populiarius vaizdo įrašus arčiau galutinių vartotojų, dar labiau pagreitindami jų įkėlimą. Technologijų požiūriu, „YouTube“ naudoja objektų saugojimo sistemas, tinkamas dideliems nestruktūrizuotiems duomenims, ir paskirstytas failų sistemas, tokias kaip „Google File System“ ir jos įpėdinis „Colossus“, kurios paskirsto duomenis tarp tūkstančių serverių, užtikrindamos atsparumą gedimams ir aukštą prieinamumą.

 

Kasdien „YouTube“ įkeliamo naujo turinio kiekis yra tiesiog stulbinantis. Vidutiniškai kas minutę į platformą įkeliama virš 500 valandų vaizdo įrašų. Tai reiškia, kad kas valandą pridedama daugiau nei 30 000 valandų, o per dieną įkeliamas naujas turinys gali siekti virš 720 000 valandų vaizdo įrašų. Kalbant apie vaizdo įrašų skaičių, tai sudaro maždaug nuo 2,4 iki 3,7 milijonų naujų vaizdo įrašų kasdien, priklausomai nuo to, ar įskaičiuojami ir trumpos formos vaizdo įrašai „Shorts“, kurių vien kasdien įkeliama apie 12 milijonų. Šis nuolatinis ir didžiulis naujo turinio srautas rodo „YouTube“ platformos gyvybingumą ir nuolatinį augimą, kas reikalauja milžiniškų saugojimo ir apdorojimo pajėgumų.

 

Taigi „YouTube“ tampa vienu svarbiausiu vaizdinės ir garsinės informacijos platforma pasaulyje. Praeityje, kai tik pradėjau kurti turinį, mane labai greitai ištrynė, juk nieko nežinojau apie besikeičiančias autorines teises, tad praradau daug laiko ir turinio, kuris šiandien būtų nostalgiškas. „YouTube“ iš dalies nuostabus, nes prieinama pati naujausia muzika, tinklalaidės ir kiti puikūs dalykai, tiesa, be reklamos nė dienos, bet ką padarysi, galima gi išsipirkti ir laisvą prieigą.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 88: gaivus prisiminimas iš vaikystės, gėlių natiurmortai, atvirukai

 

Sveiki,

 

Ar pajutote, kaip per pastaruosius metus internete pagausėjo neoriginalių dirbtinio intelekto sukonstruotų vaizdo paveikslėlių? Kol kas mūsų plika akis dar juos geba atskirti, tačiau ne už kalnų, kada nebežinosime, ar nuotrauka tikra, ar sugeneruota. Kaip, beje, tikriausiai ir tekstai. Gal kur Pietų Amerikoje susikurs analogiška Maištinga Siela ir paleis programą, kuri kurs panašaus turinio straipsnius ir tada gal išeisime į gamtą, atsisakė viso to netikrumo, nes šiaip ar taip manęs asmeniškai toks iškreiptas turinys nebejaudina.

 

Visgi reikia mąstyti pozityviai, nes galimi pokyčiai gali atnešti ir gerų permainų mums netikėtose srityse. Argi ne taip?

 

Gėlių natiurmortai! Netikėtai ieškodamas informacijos aptikau ištisą originalių paveikslų galeriją. Barokinės gėlių puokštės kone juodame fone. Staiga iš mano pasąmonės iškilo vaikystės momentai. Net nesuvokiau Lietuvos skurdumo ir realios padėties po Nepriklausomybės atkūrimo, atrodo, tada nieko neturėjome, bet ką turėjome, tai gręždavome fantazuodami iki begalybės. Pamenu senus atvirukus, spausdintus dar sovietiniais laikais su gėlių natiurmortais. Didelės ir galingos puokštės kaip povų uodegų plunksnos, tamsus fonas, tarsi paslapties grožis, išnyrantis iš nežinia kokios tamsumos, toji pati paslaptis. Pamenu, teko vieną tokią sukarpyti, darėme pradinėje klasėje pakabinamus rankdarbius ir tas rankdarbis dar tebėra kažkur senelių buvusiuose namuose. Gali būti, kad kabo ant sienos, visiškai nublukęs, nušiktas musių. Bet va! Natiurmortai, kokie puikūs, autentiški, puošnūs, paslaptingi. Gražu. Norėčiau kitame gyvenime tapyti natiurmortus su bijūnais ir už tai būti gerbiamas ir finansiškai išgyventi.

 

Maištinga Siela

Skaniausia mano gerta kava pasaulyje – Paduvoje, Italijoje! The Pedrocchi Café (Caffè Pedrocchi in Italian)

 Sveiki,

 

Antrąją Kalėdų dieną peržiūrinėju vasaros kelionių nuotraukas ir pamiršau anuomet pasidalyti, jog tikriausiai ragavau jau savo gyvenime skaniausią ir tikriausiai kaloringiausią kavą gyvenime. Kava Italijoje turi kiek kitokias tradicijas ir kultūrą, tikras italas tikriausiai nesuprastų mūsų požiūrio į kavą, bet tenka pripažinti, kad beveik 10 eurų kainuojantis puodelis klasikinės ir firminės kavos yra vertas patyrimo. Kavos skonis desertinis ir tirštas, pagardintas man sunkiai suvokiamais prieskoniais, bet tendencija ryškesnė mėtos. Nemėgstu šokolado su mėtomis, tačiau tai ir nepanašu į mėtų šokoladą, veikiau tirštas espreso su mėtų pagardais. Paduvoje ateiti į šią miesto istorinę vietą – prestižo reikalas. Tądien, nors ir karšta, dar nebuvo be proto daug turistų, todėl galėjau pasimėgauti Padujos miesto spalvomis, klegesiu ir šia įsimintina kava.

 

Truputį apie šios kavos ir unikalios vietovės istoriją.

 

„Pedrocchi kava“ gaminama iš aukštos kokybės 100% Arabica pupelių espreso kavos, šviežios grietinėlės ir mėtų sirupo. Ši kava patiekiama dideliame puodelyje. Į espreso kavą pilamas mėtų sirupas ir uždedama šviežia grietinėlė. Viršus apibarstomas kakavos milteliais. Svarbu paminėti, kad šios kavos nereikėtų maišyti, nes tuomet susimaišytų skoniai ir nebebūtų jaučiamas tas ypatingas balansas. „Pedrocchi kava“ pasižymi gaiviu mėtų ir sodriu kavos skonių deriniu, kurį papildo švelni grietinėlė ir lengvas kakavos kartumas. Tai puikus balansas tarp saldumo, gaivos ir kavos aromato. Tradiciškai ši kava patiekiama dideliame puodelyje, kad būtų galima pilnai mėgautis jos aromatu ir skoniu. Ši kava buvo sukurta XIX amžiuje ir greitai tapo populiari tarp kavinės lankytojų. Ji iki šiol yra vienas iš labiausiai užsakomų gėrimų „Caffè Pedrocchi“.

 

Paduvos kavinė „Caffè Pedrocchi“ Italijoje yra tikrai ypatinga dėl savo istorijos, architektūros ir kultūrinės reikšmės. Kavinę 1772 m. įkūrė Francesco Pedrocchi, kilęs iš Bergamo. Ji buvo pavadinta jo vardu ir greitai tapo svarbiu Padujos socialinio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Strateginė vieta: Kavinė įsikūrusi pačiame miesto centre, tarp Merijos, Universiteto ir Turgaus aikštės (dabar vadinamos Piazza Garibaldi). Ši strateginė padėtis lėmė nuolatinį lankytojų srautą ir svarbų vaidmenį miesto gyvenime.

 

XIX a. plėtra: XIX a. kavinė buvo išplėsta sūnaus Antonio Pedrocchi. Jis pasamdė architektą Giuseppe Jappelli, kuris sukūrė neoklasikinio stiliaus pastatą su įspūdingomis salėmis ir kambariais. Per savo ilgą istoriją „Caffè Pedrocchi“ lankėsi daugybė garsių žmonių, įskaitant rašytojus, politikus, menininkus ir mokslininkus. Ji tapo intelektualų ir kultūrinio elito susitikimo vieta. Kavinė taip pat buvo susijusi su svarbiais politiniais įvykiais. XIX a. čia rinkdavosi Italijos suvienijimo šalininkai. 1848 m. per Padujos studentų sukilimą prieš Austrijos valdžią, kavinėje įvyko susirėmimas, po kurio ant sienų liko kulkų žymės (jos išsaugotos iki šių dienų).

 

Kavinėje yra daug skirtingų salių, kiekviena su savo unikaliu stiliumi ir atmosfera. Tarp jų yra Baltoji salė (Sala Bianca), Raudonoji salė (Sala Rossa), Egipto salė (Sala Egizia) ir kt. Žaliasis kambarys (Sala Verde): Šis kambarys buvo specialiai sukurtas kavos gėrimui ir dėl to buvo vadinamas „be durų kavine“, nes jis buvo atviras lankytojams bet kuriuo paros metu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Sovietinė atributika: seni sovietiniai vokai, laiškai, monetos, rubliai, Leninas, tarybiniai pašto ženklai (sendaikčių turgus)

 Sveiki,

 

Netikėtai interneto sraute išlindo šita fotografija, kuri mane nunešė labai toli į vaikystę. Nesimpatizuoju sovietiniams laikams. Praeis dar keli dešimtmečiai ir nebeliks visai Lietuvoje žmonių, kurie sakys, kad prie ruso buvo nors kiek geriau... Nebuvo, tačiau lietuviai kaip išmanydami kūrė savo gyvenimą iš to, ką galėjo gauti. Laiškų kultūra, kuri atstojo socialinius tinklus, tikriausiai buvo vienintelė pažinčių galimybė, neskaitant artimojo rato pažinčių. Kiek žinau, mano tėvai prieš susitikdami susirašinėjo būtent tokiais laiškais – su sovietiniais Lenino ženklais, išvedžiojant ant paseilėto voko punktyruose kampuotus skaičius.

 

Prisiminiau kaimo sodybą, tą tarybinę sekciją, kokias turėjo beveik visi. Tą rakinamą nišą, kurion ir buvo sugrūsti visokie laiškai, šeimai skirti kalėdiniai ir velykiniai sveikinimai su sovietiniais pašto ženklais, tarp jų gausiai prigrūsta nuvertėjusių ir jau iš apyvartos išimtų rublių, monetų, tarp jų buvo ir vardinamųjų vagnorių (pinigų su gražiais žvėreliais), spaliukų segamų medalių. Kai kas kvepėjo sovietiniu subėgusiu šampanu, kurie stebuklingai ilgai išlaikyti patys iššaudavo, subėgindami skysčiu viską aplinkui. Tas popieriaus ir šampano kvapas. Su niekuo nesulyginsi. Mirusi epocha. Kaip koks visiškai atskiras pasaulis, kurį jau galima mitologizuoti kaip nugrimzdusią Atlantidą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vaikystės prisiminimai: Serialas "Beverly Hills 90210" kramtoma guma, lipdukai, kolekcija, aktoriai

 Sveiki,

 

Gal prisimenate savo vaikus ar save pačius, kai pirkdavote pigią ir neskanią kramtomąją gumą už centus dėl Songoko lipdukų, kuriuos reikėdavo suklijuoti į tam tikrą lankstinuką? Tikiu, kad kažkur tarp žaislų palėpėje yra užkritęs toks lapas. Bet aš menu dar senesnius laikus, gal kokius 1995-1996 metus, kada Lietuvoje iš tikrųjų rodė čionai labai populiarų jaunimo serialą „Beverly Hills 90210“ apie turčių Los Angele gyvenimą.

 

Tiesą sakant, buvau mažas ir ne daug ką prisimenu iš to serialo, bet puikiai menu aktorių veidus, kurie vaikystėje buvo ikoniški, nes rinkau jų iškarpas iš spaudos, o netrukus į mano provinciją atvežė ir visą dėžę pigios kramtomos gumos. Kaulydavome iš tėvų centus, ravėdavom daržus, kad tik gautume centų ir galėtume nusipirkti kramtomos gumos dėl lipdukų, kuriuos vėlei reikėdavo surinkti ir suklijuoti į atverčiamą katalogą. Tai vienas iš vaikystės kvapų. Spaustuvės dažais kvepiantis slidus lankstinukas ir priklijuoto lipduko su guma kvapas. Išnaršiau visą palėpę, neradau, bet vokiškame variante aptikau tai, ką turėjau vaikystėje, ir dalijuosi, gal kam surezonuos.

 

Maištinga Siela

Kelionė: Juodkalnija, Taros kanjonas, Ulčinis, Kotoras, Ostrogo vienuolynas, Cetinje ir Lovčeno nacionalinis parkas

 

Sveiki,

 

Šią vasarą teko atostogauti Juodkalnijoje, mažoje Viduržemio jūros valstybėlėje, buvusioje Jugoslavijos dalyje. Tarptautinis Juodkalnijos pavadinimas tariamas kaip Montenegro, vietiniai juodkalniečiai savo šalį vadina slaviškai Црна Гора / Crna Gora, kas ir reiškia „juodas kalnas“, pastarojo pavadinimas kilo iš juodųjų lakių pušų, kurie iš toli nudažydavo kalnus juodai, pastarosios beveik išnykusios, nes iškirstos senų seniausiai laivų statybai. Šiuo metu šalis turi kiek daugiau nei 620 000 nuolatinių gyventojų, bet su turistas sezono metu tikriausiai siekia ir 2 milijonus, čionai pravažiuoja siaubingai daug albanų, kuriems Juodkalnija yra tranzitinė šalis. Tai labai sparčiai turizme besiplėtojanti šalis, kuri anksčiau (iki pandemijos) labai buvo pamėgta rusų, čia turtingieji oligarchai pirko namus ir sklypus, o, prasidėjus karui su Ukraina, rusų srautai gerokai apmenko, tačiau į Juodkalniją kaip išprotėję veržiasi lietuviai atostogauti ir pramogauti.

 

Šiandien apžvelgsiu savo kelionės įspūdžius po šią šalį, pasidalysiu asmeninėmis nuotraukomis ir iš jų padarytu reportažu, nes Juodkalniją vertą aplankyti, patikėkite manimi. Šios vasaros kelionė į Andorą, Prancūziją ir Ispaniją nublanko prieš Balkanų perlą Juodkalniją. Teko aplankyti ir šios šalies kaimynines valstybes, tačiau apie jas galbūt padarysiu kitą įrašą. Juodkalnijoje teko pabūti skirtinguose miestuose ir gamtos kampeliuose. Iš pradžių pamaniau, kad padarysiu apie kiekvieną miestą atskirą įrašą, bet dėl laiko stokos nutariau sutrumpinti ir padaryti vieną bendrą Juodkalnijos savitą apžvalgą.

Juodkalnijos plotas 13 812 kv. kilometrų (Lietuvos 65 300 kv. km.). Sostinė Podgorica, pro ją tik teko pravažiuoti.

Juodkalnijos vėliava patvirtinta 2004 m. Centre – herbas, vėliava labai panaši į istorinę Juodkalnijos vėliavą, naudotą karaliaus Nikola I-ojo valdymo metu.

Šalis unikali ir patogi lietuviams keliautojams, nes gyventojai, nors ir nepriklauso Europos Sąjungai, turi įsivedę eurą, gerai išvystytas (ko nepasakysi apie Albaniją bei Bosniją ir Hercegoviną) atsiskaitymas kortelėmis. Įsivedė netgi dar galutinai neatsiskyrusi nuo Serbijos. Dažniausiai užduodamas klausimas po šio – „ar verta ten vykti?“ – yra: „ar Juodkalnijoje brangu?“ Ir brangu, ir ne. Turistinėse vietose, įdomesniuose restoranuose yra pakankamai panašu kaip ir Lietuvoje, kainos svetimšalių zonose užkeltos, bet labai panašu į lietuviškas paprasto miesto užeigas (ne Palangos, jeigu jau skaičiuosime savo kosminius kurortus). Paprastuose prekybos centruose kainos, sakyčiau, irgi panašios kaip ir Lietuvoje. Kai kas brangiau, o kai kas pigiau, pavyzdžiui, dažnai pirkdavau didelį negazuoto šaldyto vandens butelį atsigaivinti, kuris siekė nuo 55 iki 90 euro centų, galite palyginti su mūsų, tačiau nusipirkti vietinio fasuoto kumpio 100 g. kainos svyruoja nuo 3 iki 6 eurų, labai panašu kaip ir pas mus. Pigesnis alkoholis, ypač vynas, kurio už ženkliai mažesnę kainą galite įsigyti netgi labai savito ir įdomaus. Importinės komercinės prekės brangesnės už vietinę Balkanų produkciją.

 

Visgi tai sparčiai brangstanti šalis, Juodkalnija buvo priklausoma nuo turistų, todėl labai sunkiai ekonomiškai atsigauna po pandemijos apribojimų, todėl ir kainos labai didelės. Labai pragyvenimo lygis skiriasi pakrančių miesteliuose, vienur už parą viešbutyje galite pakloti 1000 eurų, o už vakarienę 300 eurų, o už 20 kilometrų, kur viskas paprasčiau, kainos nukritusios dešimteriopai, tačiau gauni ir kitokią kokybę, bet nebūtinai prastą. Visgi netgi taupantys, priešingai nei Lietuvoje, gali rasti nuostabių kampelių už gerą kainą kad ir kokiame senamiestyje ant skardžio į Adrijos jūrą.

 

Labai skiriasi pajūrio ruožas nuo kalniečių zonos. Ypač gamtiškai. Tą pačią dieną jūs galite degintis +32C karštyje, o po pietų kalnuose vaikščioti +20-23C šilumoje, o kai kur dar ir vėsiau. Šalis turi keturias  klimato zonas pagal aukštį, o gamta labai įvairi ir turtinga. Tiesa, būkite atsargūs tie, kurie galvojate, jog atvykę išsinuomosite automobilį ir pakeliausite patys keliais, nes šalis nedidelė, atrodo, ranka viskas pasiekiama, bet tai iliuzija. Išsistudijuokite žemėlapį! Kartais 20 kilometrų serpantinais galite dėl nemokėjimo ir įgūdžių stokos (galioja vietiniai eismo prasilenkimo posūkyje taisyklės) verkti kruvinom ašarom, nes užkimšite kitiems kelią ir patirsite stresą, o lygiuose keliuose daugmaž viskas panašiai kaip ir pas mus. Keliauti Juodkalnijos serpantinais, ypač Lovčeno parke, yra chirurginio vairavimo reikalas, tai ne Lenkijos greitkeliai, kada gali prie pavaros ir užsnūsti. Kalnų keliai siauri, dažnai per kalnus lėtas greitis keliauti, bet užtat kokių vaizdų pamatai ir skardžių! Panašiai ir su jūros keliais, ypač prie Kotoro uosto, kur šiuo metu vilas, viešbučius pasistatę Holivudo aktoriai, šiaip turtingieji, įsirengę jachtas, tad yra ir vadinamasis turtuolių kurortinis kampas, kuris dažniausiai ne mūsų nosiai.

 

Sunku apibendrinti tautinį charakterį, jis skiriasi. Prie jūros beveik visi dirba aptarnavimo srityje, jie turtingesni, o kalnuose ekonomika sudėtingesnė, dažniausiai verčiamasi iš vyno, gyvulininkystės, pieno produktų. Man pasirodė, kad kai kur juodkalniečiai vis dar mokosi turizmo meno, nežino, kiek ir už ką prašyti, kas yra europiečiui kokybės garantas, o kas ne. Bet jau formuojasi ir verslusis juodkalnietis, kuris iš bet ko moka išgauti pinigą. Nori užlipti ir pamatyti – mokėk eurą, nori šio bei to, kas galbūt ir nemokama galėtų būti, jau žiūrėk kokia moterėlę tiesia ranką ir ima mokestį. Iš tikrųjų tikėjausi labiau laukinio krašto, turistų neišeikvoto ir nesukurtų oazių, bet galiu pasakyti, kad Juodkalnijoje pakankamai išsistatytos turizmo zonos, todėl jau netgi ir čia tenka ieškoto autentiškų restoranų, užeigų, vietinių kampelių, kurie nebūtų pritaikyti europiečių skoniui pagal liežuvį ir kišenę (čia tiems, kurie atvažiuoja į egzotišką šalį ir vietoj nacionalinių įdomybių darosi, kur McDonalde pavalgyti, o neišbandyti ką nors naujo). Tiesa, Juodkalnija už stalo vandenį, kaip pas mus iškvailėję verslininkai, iš čiaupo neprašo 4 eurų, o vaišina nemokamai. Pas juos, ypač kalnuose, vanduo be fluoro, tyrų tyriausias ir šalčiausias!

 

Toliau tegu kalba už mane šis nuotraukų reportažas.

Nė 100 km. nesiekianti Taros upė yra svarbi europinių lašišų nerštavietė. Vanduo akvamarino spalvos dėl vario ir nikelio, tiesiog švyti kaip elektra. Tai upė, kuri padarė aukščiausią tarpeklį Europoje (pasaulyje antra po Kolorado kanjono). Vaizdas labai žalias, įspūdingas, per jį nutiesti zip-line ekstremaliems. Teko išbandyti šį skrydį už 30 eurų. Įspūdis nepakartojamas. Aukščio bijantiems nerekomenduočiau.

Божидар Жугић (1915-1941)

Čia ta pati Taros upė, per kurią pervažiuoti galima per nuostabų Taros tiltą. Šis tiltas buvo suprojektuotas Božidar V. Žugić, kuris vėliau jį ir susprogdino, kad per karą nepasiektų priešai, vėliau atstatytas. Priešai vis tiek Žugič sučiupo ir nukankino. Šalia tilto pastatytas jam paminklas, jis šalies didvyris.

Kita aplankyta Juodkalnijos vieta – Ostrogo vienuolynas (serb. Манастир Острог), labai senas uoloje 900 metrų aukštyje įrengtas vienuolynas. Stačiatikių piligriminis traukos centras, kuriame mirė Šv. Vasilijus Ostrogžskis (1610-1671), o palaikai palaidoti pačiame vienuolyne, teko juos pamatyti. Jų neleidžia fotografuoti, bet jie permatomame sarkofage. Visa kita galima fotografuoti ir filmuoti. Šv. Vasilijus labai svarbus stačiatikiams, jis jiems šventasis, gydęs ir suteikęs tikėjimo jėgos. Kai kas teigia, kad apsilankius šioje vietoje, kai kam įvyksta stebuklai. Įdomu tai, kad tai viena iš nedaugelių vietų, į kurią keliauja ir musulmonai, ir katalikai. 

Ostrogo vienuolyno vartai mane pasitiko po lietaus su saule. Užvažiavimas į vienuolyną labai sudėtingas. Serpantinais ne kiekvienas autobusas gali užvežti, todėl dažniausiai turistus užveža nuomojami vietiniai įgudę vairuotojai (arba galite keliauti pėsčiomis), manau, užtruksite nemažą dienos dalį pasilsėdami. Čia pilna nemokamų pledų, piligrimai miega tiesiog po atviru dangumi su balandžiais, katėmis ir žvaigždėmis.

Tai garsiausia uolos niša, kurio, kaip teigiama, prieš būtent ir mirė Šventasis Vasilijus, o jo vietoje jau daugiau nei 300 metų auga vynmedis. Siena puošta panašaus amžiaus freska.

Vaizdas iš vienuolyno kiemo.

Dar viena to senyvo laikotarpio freska, sudėliota iš įvairiaspalvių mineralų. Priėjau arti, ir suabejojau jos senumu, nes glaistas atrodo kaip vakar dėtas. Prisiminiau pas mus 300 metų ir daugiau pastatus, jie suėsti senatvės, apgludę, o šis nė netrupėjęs. Gal perdėliotas, rekonstruotas?

Vienuolyno fasadas.

Einant prie šventojo kapo, vaizdą eilėje piligrimų galite stebėti pro štai tokias arkas. Ir apmąstyti savo nuodėmes arba... troškimus.

Tai vaizdas prie jūros, kur leisdavau laiką. Juodkalnijos pačiuose pietuose, Ulcinyje, bet daug kas sako ir rašo su priebalse č, Ulčinis. Kuriame gultą gausite už 8-10 eurų visai dienai su kurortiniu nendrių stogeliu ir dar vienu papildomu gultu. Smėlis neįprastai pilkšvas, tamsokas, bet švelnumas, kokio dar neteko patirti. Pėdoms tikras malonumas iki kol dėl tamsumos labai įkaista vidurdienį, tada jau be batų niekaip. Vanduo šiltas, šalia galima nusipirkti šalto alaus ar šaltos kavos su ledukais, užkąsti. Baigiant apie smėlį, jis toks, nes vulkaninės kilmės, turistai kasa duobes ryte, apsideda juo visą kūną, gydo sąnarius, sako, kad net šiek tiek radioaktyvus.

Pats Ulčinio centras (juodkal. Ulcinj, Улцињ; alb. Ulqini, it. Dulcigno, gr. Ολοκαίνιον, Olokénion) yra prie pat Adrijos jūros kranto. Man labai patiko šis mažas senamiesčio perliukas, kuriame susiduria senovės istorija ir pramoginis jaunimo naktinis gyvenimas. Čia skaniausia kepta žuvis! Būtinai pavakarieniaukite. Ulcinis anksčiau buvo laikomas piratų miestu, ilgus šimtmečius blaškomas Osmanų, venecijiečių ir savos nepriklausomybės šis miestas nuolat turėjo svarbią prieigą prie jūros. Šiuo metu labai didelę gyventojų dalį sudaro albanai, kaip supratau, jie turėjo pretenzijų dėl istorijos į šią teritoriją. Jūs matote vaizdą nuo tvirtovę griuvėsių pačioje senamiesčio širdyje, kur dabar galima apžvelgti apylinkes. Nuotraukomis to net neperteiksi.

Prieš lipant į tvirtovę, uosto įlankėlė.

Ulcinis (Ulčinis) iš jūros, plaukiant laivu.

Kai kurios tvirtovės arkos neblogai išsilaikiusios, pro jas galima stebėti saulėlydį.

Apačioje iškart barų barai, užeigos ir naktiniai klubai, senamiestyje naktį toli gražu nėra ramu ir tuščia, praeiti tiršta jaunų išsipuošusių žmonių.

Lipant į tvirtovę...

Naktinis Ulčinis tvankus, pilnas šviesų ir muzikos.

Tiesa, nesutalpinsiu viso archyvo, tačiau ant kalvos pilna tvirtovės griuvėsių, kurie mena istoriją.

Kas prisimena „Don Kichoto“ autorių iš baroko laikotarpio vardu Migelis de Servantesas Savedra (1547-1616)? Pasak kai kurių istorikų, būtent garsus rašytojos buvo kalinamas turkų karų metu Ulcinyje, čia jis ir sugalvojo istoriją apie „Don Kichotą“. Kiti šaltiniai nurodo jį kalėjus kitur. Nepaisant to, restoranų pavadinimai susieti daugelis būtent su Servanteso istorija. Čia matote viešbutį.

Ulcinis.

Taip ir nepavyko pabaigti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė II“ skaitymo (teks jau Lietuvoje), tačiau po dienos išvykos galima paskanauti Montenegro Wine, Juodkalnijos vyno, kuris, kaip teigia vietiniai, labai padeda širdžiai, turintys neįprastą granatų sulčių poskonį (Vranac, Pro Corde, 2019). Patiko net tiems, kurie nekenčia vyno.

Kita diena tikriausiai turistams labiausiai Juodkalnijos pažįstamas vaizdas – tai didžioji Kotoro įlanka su jos salomis ir bažnyčiomis. Laivas mane atpluktino į dirbtinę salą, kuria dar viduramžiais kūrė vietos tikintieji, čia mesdami laivų nuolaužas ir akmenis. Čia pastatyta 1452 m. pirmoji cerkvė, tačiau vietą perėmė katalikai ir 1632 m. atsirado šioji Uolų Dievo Motinos katalikų bažnyčia. Į jos vidų įėjimas nemokamas, bet pro ją įėjimas į muziejų atskiras jau mokamas.

Vaizdai iš Dievo motinos salos. Ši sala dar vadinama Gospa od Škrpela.

Praplaukiau ir šią jau pačios gamtos surėdytą Šv. Jurgio salą visai šalia dirbtinės. Joje taip pat pastatyta šventykla.

Laivu atplaukiu į Kotorą, kuriuo juodkalniečiai labai didžiuojasi. Tai vienas didžiausių šalies turistinių centrų ir tai iškart pasimatė. Žmonių labai daug, išlipę iš turistinių laivų, mindžikuoja didžiuliame karštyje. Tiesą sakant, sunku padaryti nors vieną normalią nuotrauką, nes viskas siaura, arti ir daug žmonių. Man atrodo, kad Kotoru reikia grožėtis labai anksti ryte arba iš tolo, nes būnant jo senamiestyje, kurį juosia gynybinė siena, o iš vakarų didžiulis kalno šlaitas, atrodo lyg iš tikrųjų būtum gete, uždarame mieste fiorde. Žinoma, galima sumokėjus lipti gynybine siena į kalną, bet sėkmės tai darant +34C. Čia vėsiame kiemelyje pavyko pabėgti nuo turistų.

XX amžiuje užgimė nauja Kotoro pavadinimas. Atseit iš katino. Deja, tai komercinis reikalas, bet miestui labai prigijo. Čia yra ir kačių muziejų, apie kurį, jei bus laiko, padarysiu kitą įrašą.

Miesto citadelėje neįprastai daug vidutinių bažnyčių (katalikų ir pravolavų), jos mažos, kompaktiškos, beveik remiasi viena į kitą.

Vakarop iš Kotoro atvykstu į mažytį miestelį vadinamą Stari Bar (Stari Baras), kuriame išlikusios istorinė tvirtovės, toliau nuo jūros, griuvėsiai. Miestas buvo strategiškai labai svarbus vietiniams. Tuose griuvėsiuose pilna dar romėnų laikų paliktų reliktų, taip pat Osmanų imperijos liekanų, turi turtingą istoriją. Nuo pačių griuvėsių atsiveria pasakiški kalnai. Yra išlikęs ir šis gražuolis tiltas, kurį matote pro arką. 

Po galingo XX amžiuje buvusio Balkanuose žemės drebėjimo viena siena čiuožtelėjo žemyn, tačiau dar laikosi. Šiaip šiose vietovėse stipresni drebėjimai kartojasi kas 20-40 metų.

Tai Stari Bar pasididžiavimas, vietinė vizitinė kortelė, panašiai kaip pas mus koks Gedimino bokštas Vilniuje.

Balkanuose lietuviai gyvūnų aktyvistai plaukus nusirautų klykdami, nes ant kiekvieno kampo tiek benamių kačių ir šunų, kad tiesiog fiziškai jiems neįmanoma padėti, bet jie jaukūs, vietiniai ir turistai maitina gyvūnus. Štai kokį kadriuką pavyko pagauti Stari Bar senamiestyje.

Išvažiavus iš Stari Bar į patį Barą stabtelėkite pasižiūrėti vieno seniausio alyvmedžio pasaulyje, kuris dar vadinamas Senuoju Mirovicos alyvmedžiu. Štai kokį kadrą pavyko nutraukti fotoaparatu saulei leidžiantis.

Ši gražiai apgyvendinta sala vadinasi Šv. Stefano (Sveti Stefan) sala, ji praktiškai išpirkta ir privatizuota Holivudo žvaigždžių (Marilyn Monroe, Princess Margaret, Carlo Ponti ir Elizabeth Taylor). Šiuo metu į salą patekimas labai ribojimas, bet gražiausia ji atrodo būtent iš toli. Man žiūrint iš ryto, ji atrodo kaip negyvenama...

Kotoro įlanką (apačioje būtent šis miestas). Vaizdas važiuojant 25 serpentinais į kalną siauručiu dviejų krypčių keliu tapo ne vienam išgąsčiu, nes atrodo, kad važiuojama asfalto pakraščiu ir tuoj nudardėsi į prarają. Nors esu važiavęs ir Graikijoje, ir Ispanijoje įmantriais serpantinais, bet šis išties įspūdingas reikalas. Nuostabūs vaizdai pro langą, bet kai pažiūri, kaip vairuotojas laviruoja posūkyje, atima dar labiau žadą. Visgi sustojus aukštikalnėje vaizdas atima žadą. Adrijos jūra, Kotoro didžiulė įlanka, kitoje pusėje besidriekiantys kalnai, už įlankos jau matyti Bosnijos ir Hercegovinos žemės... Vienas gražiausių vaizdų, kokių mačiau šioje kelionėje.

Toje pačio apžvalgoje matyti ir vietinių pramintas Dramblio kalnas. Įžiūrite jo iliuzinę užuominą?

Pagaliau užsiropščius į Lovčeno nacionalinio parko kalnus ir prieš aplankant Petaro II Petrovičiaus-Njegošo šalies didvyrio mauzoliejų, iki kurio kojytėmis dar stačių beveik 500 laiptelių, galima pasilepinti kalnuose įrengtos restorano ledais.  

Kelias į mauzoliejų.

Šiek tiek nusileidus nuo viršukalnių, kalnų mažame miestelyje galima pavalgyti nekomercinio, o vietinio maisto! Konoba Njeguška Sijela – miela rančą primenanti vietos užeiga, kuriame gausite juodkalniečių naminės rakijos, vyno. Rakijos nemėgstu, bet vynas buvo tikrai neblogas. Šiaip kelionėje buvau nusivylęs maistu, tačiau šioje užeigoje buvo verta paragauti „pršut“ – vytinto kumpio ir naminio sūrio, taip pat ėriuko troškinys padaže su bulvėmis buvau vau!  

Cetinje (Cetinė) – istorinė Juodkalnijos sostinė, labai nedidukas miesteliukas. Tikriausiai vienas iš mažiausiai įspūdžių palikusių miestų Juodkalnijoje, bet ji labai brangi ir svarbi šalies gyventojams. Tai miesto pagrindiniame bulvare esantis šulinys su gyvatės imitacija. Anksčiau čionai atgabendavo nukirsdintas moteris (nežinau tiksliai, kaip gyvatės simbolis siejasi su jomis).

Cetinje gausu liepų, kurios vis dar žydi karštyje. Jos didesnės už lietuviškas liepas, o žiedai milžiniški.

Cetinje centro vaizdiniai.

„Cetinės vienuolynas arba Švč. Mergelės Marijos gimimo vienuolynas, pastatytas 1484 m. Princo Ivano Crnojevičiaus įsakymu. Po dviejų šimtmečių vienuolynas buvo sugriautas beveik iki pagrindų ir vėl atstatytas. Šiandien vienuolyno sienose yra Šventojo Kryžiaus dalelė, Šv. Jono Krikštytojo dešinė ranka ir Filermo Švč. Mergelės Marijos ikona.“ Teko pamatyti šią ranką, vaizdelis nėra malonus, bet ir nebjaurus (palyginau, atleiskite tikintieji, su vytintos mėsos gabaliuku ir nepalioviau galvoti, ar tai nėra tikrų tikriausia stabmeldystė?). Neįtikėtina, kad tokias brangias Vatikanui relikvijas saugo toks mažas miestelis, o vienuolynas be apsaugos! Galvojau, juk bet kuris fanatikas beprotis gali iškrėsti nesąmonių, tad paklausiau, ar mokslininkai patvirtino daiktų autentiškumą, ir man buvo patvirtinta. Tai svarbiausias taškas, kurį reiktų aplankyti Cetinje. Man tai jau reportažo pabaiga. Žinoma, kad visko nesudėjau, tačiau svarbiausius savo atostogų momentus įprasminau su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela