Regis, kai susikaupė namuose beveik 1000 vinilinių
plokštelių, būdavo sunku kokią ir surasti, tad šią vasarą įvyko tam tikra
tvarkos revoliucija. Staiga vinilinių plokštelių sistema įgavo šiokią tokią
tvarką, nors kai kam tai atsiėjo beveik visą dieną. Įdėti vinilines plokšteles
į plastiko įmautes, suskirstyti pagal abėcėlę, rasti vietos ir teminę sistemą.
Tam tikra prasme, dabar ramiau ir paprasčiau, nes nebėra taip chaotiška.
Patarimai, ką daryti su vinilinių plokštelių gausa: a)
turėkite plastikinių įdėklų, kad plokštelių viršeliai nesitrintų viena į kitą
ir išliktų estetiški; b) galite skirstyti kategorijomis: solo atlikėjai, muzikos
grupės, albumai kaip dainų rinkiniai; c) solo atlikėjus išskaidykite į vyrus ir
moteris; d) dėliokite į vieną pusę pagal abėcėlės tvarką.
Nesitikiu, kad visi čia netyčia papuolę ir skaitantys
yra filatelistas. Kas nežino filatelisto žodžio reikšmės, aiškinu: filatelistas
yra žmogus, kuris užsiima filatelija – pašto ženklų, vokų, specialių
antspaudų ir kitų su paštu susijusių objektų kolekcionavimu ir tyrinėjimu. Filatelija
yra viena populiariausių kolekcionavimo rūšių pasaulyje. Filatelistai ne tik
renka pašto ženklus, bet ir domisi jų istorija, dizainu, spausdinimo būdais bei
tuo, ką jie simbolizuoja. Pavyzdžiui, pašto ženklų serijos su Lietuvos miestų
herbais yra vertinamos dėl savo istorinės ir kultūrinės reikšmės.
Nesu filatelistas, bet kažkada norėjau surinkti
nemažai pašto ženklų su vaizduojamais Lietuvos miestų ir miestelio herbai, t.
y. Lietuvos turtinga heraldika. Pašto ženklų serija „Lietuvos miestų herbai“
– tai vienas svarbiausių ir populiariausių Lietuvos pašto projektų, skirtų
šalies heraldikai ir istorijai įamžinti. Serija, kurios metu buvo išleisti
pašto ženklai su įvairių Lietuvos miestų ir miestelių herbais, prasidėjo po
Nepriklausomybės atkūrimo ir buvo leidžiama iki beveik iki šių dienų su tam
tikromis pertraukomis. Šios serijos tikslas buvo filatelistams ir plačiajai
visuomenei pristatyti turtingą Lietuvos heraldikos paveldą, o kartu ir atkurti
istorinę atmintį.
Serija buvo leidžiama etapais ir ne visai, kaip
minėjau, nuosekliai, tačiau per daug metų išleisti 64 pašto ženklai su
skirtingais herbais (bent jau pagal senesnius šaltinius, žinau, kad gali būti
ir daugiau). Kiekvienas pašto ženklas buvo skirtas konkrečiam miestui ar
miesteliui, pabrėžiant jo unikalumą ir istoriją. Tiražai skyrėsi, tačiau jie
buvo gana dideli, pvz., Vilniaus herbo ženklas viename šaltinyje nurodyta, kad
sulaukė net 3 milijonų tiražo!), paprastai vėliau iki 2000 metų pasirodę
ženklai (Klaipėda, Kaunas, Alytus ir t. .t) siekė iki 500 000 vienetų, o tai
rodo didelį visuomenės susidomėjimą šiuo projektu. Dailininkai, tokie kaip Laima
Ramonienė, Arvydas Každailis, Jonas Galkus ir kiti, prisidėjo prie serijos
kūrimo, atkurdami arba pritaikydami herbus pašto ženklų dizainui.
Šioje serijoje buvo išleisti pašto ženklai su didžiųjų
šalies miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – herbais, taip pat su senųjų
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, tokių kaip Trakai, Kėdainiai,
Biržai, herbais. Be to, buvo pristatyta ir daugybė mažesnių miestelių,
pavyzdžiui, Kupiškio, Radviliškio, Vilkaviškio, Joniškio, Alytaus ir kitų,
heraldika. Pašto ženklai su mažesnių miestelių herbais buvo ypač vertinami
filatelistų, nes jie leido plačiau susipažinti su Lietuvos regionų istorija. Ši
serija tapo svarbiu indėliu į filatelijos pasaulį ir padėjo išsaugoti bei
populiarinti Lietuvos heraldinį paveldą.
Madonnos „Confessions on
a Dance Floor“ era, apėmusi maždaug 2005–2006 metus, žymi ryškų sugrįžimą prie
jos šokių muzikos šaknų, po introspektyvesnių ir eksperimentinių albumų kaip
„Ray of Light“ ir „Music“, bei politiškai angažuoto „American Life“. Ši era
buvo švęsto disko muzikos, elektronikos ir Madonnos, kaip šokių muzikos
karalienės, pozicijos patvirtinimas. Albumas buvo tarsi nepaliaujamas šokių
vakarėlis, skirtas atgaivinti klausytojų dvasią ir suteikti pabėgimą nuo
kasdienybės.
„Confessions on a Dance Floor“ albumas, išleistas 2005
m., buvo sumanytas kaip nepaliaujama šokių muzikos kelionė. Dainos sklandžiai
pereina viena į kitą, sukuriančios didžėjaus rinkinio įspūdį, be pauzių tarp
kūrinių. Ši struktūra primena disko eros didžėjų kultūrą ir klubų atmosferą.
Muzikine prasme albumas buvo ryškus disko, eurodisko, house ir nu-disco
mišinys. Madonna bendradarbiavo su britų prodiuseriu Stuartu Price'u, kuris
įnešė energingumo ir gyvumo, sumaniai derindamas modernią elektroninę produkciją
su klasikiniais disko ir 70-ųjų bei 80-ųjų šokių muzikos elementais. Albume
skambėjo ABBA, Giorgio Moroder ir Donna Summer įtakos atgarsiai, tačiau jie
buvo apvilkti šiuolaikiniu skambesiu. Madonnos vokalas buvo energingas ir
jausmingas, puikiai atitinkantis pulsuojančius ritmus. Albumo temos sukosi apie
šokio, išsilaisvinimo, meilės paieškų ir džiaugsmo idėjas. Net ir dainos,
kurios lietė sunkesnes temas, kaip antai „Sorry“ (apie atsiprašymą ir
atsisveikinimą), išlaikė optimistišką, šokių grindinio nuotaiką. Visa
koncepcija buvo susikaupimas į šokio gydomąją galią ir jo gebėjimą sujungti
žmones.
„Confessions on a Dance Floor“ eros vizualinė estetika
buvo ryški, energinga ir kupina disko glamūro, kartu su moderniu posūkiu.
Madonna vėl pasirodė su platininiais blondinės plaukais, vilkėdama aptemptus,
dažnai disko įkvėptus drabužius, atspindinčius jos atsinaujinusią energiją ir
grįžimą prie šokių muzikos. Vizualiniai elementai dažnai apėmė neonines
šviesas, švytinčias grindis ir stilizuotą šokių aikštelės estetiką. Pagrindinis
albumo singlas „Hung Up“ (2005 m.) buvo momentinis pasaulinis hitas, panaudojęs
ikonišką ABBA dainos „Gimme! Gimme! Gimme! (A Man After Midnight)“ semplą. Jis
puikiai atspindėjo albumo esmę – disko atgimimą ir Madonnos gebėjimą sujungti
praeitį su dabartimi. Antrasis singlas, „Sorry“ (2006 m.), tapo dar vienu
dideliu hitu, ypač JK, pasižymintis greitu tempu ir aiškiai juntama 80-ųjų
disko įtaka. „Get Together“ (2006 m.), kupina transo ir house elementų, pabrėžė
ryšių užmezgimo ir bendruomenės svarbą šokių aikštelėje. Paskutinis singlas
„Jump“ (2006 m.) buvo energingas ir motyvuojantis kūrinys, įkvėptas 80-ųjų
popmuzikos ir Madonnos patirties didmiestyje.
„Confessions on a Dance Floor“ sulaukė išskirtinai
teigiamo kritikų įvertinimo. Jie gyrė Madonnos drąsų grįžimą prie šokių
muzikos, jos gebėjimą atgaivinti disko žanrą šiuolaikiniam klausytojui ir
Stuarto Price'o meistrišką produkciją. Albumas buvo plačiai laikomas Madonnos
„formos sugrįžimu“ ir įrodymu, kad ji tebėra nepralenkiama šokių muzikos ikona.
Kritikai ypač atkreipė dėmesį į vientisą dainų perėjimą ir bendrą albumo
energiją, kuri vertė klausytoją šokti nuo pradžios iki pabaigos. Visuomenės
priėmimas buvo toks pat entuziastingas, lėmęs milžinišką komercinę sėkmę.
Albumas debiutavo pirmoje vietoje 40-yje šalių visame pasaulyje, įskaitant JAV
ir JK, ir tapo vienu geriausiai parduodamų 2005 ir 2006 metų albumų. „Hung Up“
tapo vienu sėkmingiausių Madonnos singlų, patekęs į pirmąją vietą daugiau nei
45-iose šalyse. Albumas pelnė „Grammy“ apdovanojimą už geriausią elektronikos /
šokių muzikos albumą.
Ši era, nors ir buvo komerciškai labai sėkminga ir
kritikų giriama, taip pat sulaukė tam tikrų kontroversijų, ypač dėl „Live
Nation“ sutarties. 2007 m. Madonna pasirašė beprecedentę 120 milijonų dolerių
vertės sutartį su „Live Nation“, apimančią visas jos muzikinės veiklos sritis.
Šis žingsnis buvo reikšmingas pokytis muzikos industrijoje, atspindintis
mažėjančią tradicinių įrašų kompanijų įtaką ir augančią tiesioginio
bendradarbiavimo su atlikėjais svarbą. Nors tai nebuvo tiesiogiai susiję su
„Confessions on a Dance Floor“ muzika ar įvaizdžiu, tai buvo svarbus šios eros
kontekstas, demonstruojantis Madonnos novatoriškumą ne tik mene, bet ir versle.
Pati Madonna pasisakydavo apie tai, kad šiuo albumu norėjo grįžti prie šaknų,
prie tos muzikos, kuri ją įkvėpė ir leido atrasti save. Ji pabrėžė šokio kaip
išsilaisvinimo ir džiaugsmo formos svarbą, teigdama, kad šis albumas buvo
skirtas tiesiog versti žmones šokti ir pamiršti savo rūpesčius. „Confessions on
a Dance Floor“ era įtvirtino Madonnos, kaip nesenstančios šokių muzikos ikonos,
statusą ir parodė jos gebėjimą nuolat prisitaikyti ir atsinaujinti, tuo pačiu
likdama ištikima savo meninei vizijai.
Šiemet garsi italų dainininkė Laura Pausini minėdama
30 metų sukaktį scenoje, vinilo pavidalu išleido spalvotus visus savo karjeros
solo albumus ribotu tiražu. Gali būti (noriu ir pasigirti, ir pasidžiaugti),
kad tikriausiai Lietuvoje turiu visas šios kartos leidimo vinilines plokšteles.
Šiuo metu atlikėja po jubiliejinio turo, „Eurovizijos“ vedimo bei kitų
muzikinių projektų bei dokumentinio apie save filmo rengimo baigė įrašus
naujajam savo albumui, kuris galbūt pasirodys kitų metų pradžioje. Na, o aš
dalijuosi fotografija su paskutiniaisiais jos albumais itališkam variante, nes
albumų yra įrašyti ir ispanų kalba, tačiau jų vinilo formatu kol kas nėra.
Gal prisimenate savo vaikus ar save pačius, kai
pirkdavote pigią ir neskanią kramtomąją gumą už centus dėl Songoko lipdukų,
kuriuos reikėdavo suklijuoti į tam tikrą lankstinuką? Tikiu, kad kažkur tarp
žaislų palėpėje yra užkritęs toks lapas. Bet aš menu dar senesnius laikus, gal
kokius 1995-1996 metus, kada Lietuvoje iš tikrųjų rodė čionai labai populiarų
jaunimo serialą „Beverly Hills 90210“ apie turčių Los Angele gyvenimą.
Tiesą sakant, buvau mažas ir ne daug ką prisimenu iš
to serialo, bet puikiai menu aktorių veidus, kurie vaikystėje buvo ikoniški,
nes rinkau jų iškarpas iš spaudos, o netrukus į mano provinciją atvežė ir visą
dėžę pigios kramtomos gumos. Kaulydavome iš tėvų centus, ravėdavom daržus, kad
tik gautume centų ir galėtume nusipirkti kramtomos gumos dėl lipdukų, kuriuos
vėlei reikėdavo surinkti ir suklijuoti į atverčiamą katalogą. Tai vienas iš
vaikystės kvapų. Spaustuvės dažais kvepiantis slidus lankstinukas ir
priklijuoto lipduko su guma kvapas. Išnaršiau visą palėpę, neradau, bet
vokiškame variante aptikau tai, ką turėjau vaikystėje, ir dalijuosi, gal kam
surezonuos.