Visa platformos YouTube 20 metų istorija: kaip keitėsi YouTube nuo 2005 iki 2025

 

Sveiki,

 

Kartais negaliu patikėti, kaip greitai bėga laikas... Kai aptinki kokias senas nuotraukas, ar tuos pačius senus internetinių platformų skanus, nustembi, kaip iš tikrųjų viskas keitėsi ir kad tu visame tame dalyvavai. Taip panašiai nutiko ir su „YouTube“ kanalu, kuris tikriausiai yra lankomiausias šiuo metu mano puslapis, kur kokybišką ar pramoginį turinį lengva atsirinkti. Tiesa, reklamos šią platformą tiesiog teroristiškai siaubia.

 

2009 metais „YouTube“ platforma atrodė gerokai kitaip nei dabar. Tuo metu ji dar vystėsi ir buvo labiau orientuota į bendruomenę. Vaizdo įrašai buvo vertinami nuo 1 iki 5 žvaigždučių sistema, o pagrindiniame puslapyje buvo atskiras „bendruomenės“ skyrius. Tai liudijo „YouTube“ siekį skatinti vartotojų tarpusavio ryšius. Pati svetainės išvaizda buvo paprastesnė, su aiškesniu paieškos ir navigacijos meniu. Svarbu paminėti, kad 2009 metais „YouTube“ pradėjo palaikyti aukštesnę raišką – 1080p, o metų pabaigoje pristatė ir automatinį kalbos atpažinimą, gerinantį prieinamumą.

 

Tarp populiariausių 2009 metų vaizdo įrašų dominavo įvairūs reiškiniai. Tarp labiausiai žiūrėtų vaizdo įrašų, ne tik muzikinių, buvo Susan Boyle pasirodymas laidoje „Britain's Got Talent“ (surinkęs virš 120 milijonų peržiūrų), „David After Dentist“ ir „JK Wedding Entrance Dance“. Muzikos kategorijoje itin populiarios buvo Pitbull, Miley Cyrus, ir The Lonely Island dainos. Būtent 2009 metų lapkritį „YouTube“ ieškomiausių terminų sąraše pasirodė ir Lady Gaga „Bad Romance“.

 

Lady Gaga vaizdo klipas „Bad Romance“ buvo įkeltas į „YouTube“ 2009 metų lapkričio mėnesį. Šis klipas sparčiai išpopuliarėjo dėl savo išskirtinės estetikos, įsimintinų kostiumų ir choreografijos, įtvirtindamas Lady Gaga, kaip popmuzikos ikonos, statusą. Jis tapo vienu pirmųjų „YouTube“ klipų, pasiekusių milžiniškas peržiūras ir tapęs kultūriniu fenomenu.

 

Nuo 2009 iki 2025 metų „YouTube“ patyrė milžinišką transformaciją. Nuo žvaigždučių sistemos atsisakyta 2010 metais, pereinant prie „patinka“ ir „nepatinka“ mygtukų. Platforma nuolat tobulino vaizdo įrašų kokybę, pristatydama 4K ir net 8K raiškos palaikymą. Gyvos transliacijos, arba live streaming, tapo prieinamos 2011 metais, o vėliau išsivystė į sudėtingą sistemą su 360 laipsnių vaizdo ir 1440p raiškos transliacijomis. Buvo integruotos ir socialinės funkcijos, pavyzdžiui, automatinis dalinimasis su „Facebook“ ir „Twitter“. Didžiausi pokyčiai įvyko, kai „YouTube“ pradėjo labiau orientuotis į kūrėjus ir jų monetizaciją, pristatydama tokias funkcijas kaip „Super Chat“, kanalo narystės ir prekių pardavimas.

 

Iki 2025 metų „YouTube“ toliau evoliucionuoja. Platforma vis labiau akcentuoja trumpos formos vaizdo įrašus, vadinamus „Shorts“, ir leidžia juos kurti ilgesnius. AI technologijos vaidina vis didesnį vaidmenį, siūlydamos automatinį vaizdo įrašų dubliavimą įvairiomis kalbomis, siekiant padidinti turinio pasiekiamumą visame pasaulyje. Taip pat diegiamos naujos funkcijos, padedančios kūrėjams analizuoti ir tobulinti savo turinį, pavyzdžiui, miniatiūrų testavimas ir palyginimas, siekiant maksimalaus įsitraukimo. „YouTube“ algoritmas taip pat nuolat tobulinamas, siekiant geriau atitikti žiūrovų poreikius ir efektyviau rekomenduoti turinį.

 

„YouTube“ platformos pradžia ir evoliucija iki 2009-ųjų

 

„YouTube“ platformos istorija prasidėjo 2005 metais, kai trys buvę „PayPal“ darbuotojai – Chad Hurley, Steve Chen ir Jawed Karim – nusprendė sukurti vietą, kurioje žmonės galėtų lengvai dalintis vaizdo įrašais. Idėja gimė po to, kai jiems buvo sunku rasti internete vaizdo įrašų apie Janet Jackson incidentą per „Super Bowl“ ir 2004 metų cunamį. Nors iš pradžių svarstyta apie pažinčių svetainę su vaizdo įrašais, greitai paaiškėjo, kad didžiausias potencialas slypi paprastame vaizdo įrašų dalijimesi.

 

Domeno pavadinimas „YouTube.com“ buvo suaktyvintas 2005 m. vasario 14 d. Netrukus, tų pačių metų balandžio 23 d., buvo įkeltas pirmasis vaizdo įrašas pavadinimu „Me at the zoo“, kuriame vienas iš įkūrėjų, Jawed Karim, stovi prie dramblių San Diego zoologijos sode. Tai buvo kukli pradžia, tačiau per kelis mėnesius svetainė jau sulaukė apie 30 000 lankytojų per dieną.

 

Čia galite pamatyti jau 20 metų egzistuojantį patį pirmąjį visų laikų YouTube įrašą, kuris turi per 367 milijonus peržiūrų:

 

„YouTube“ augimas buvo spartus. 2005 metų lapkritį platforma gavo 3,5 mln. JAV dolerių investicijų iš rizikos kapitalo įmonės „Sequoia Capital“, o gruodį ji oficialiai išėjo iš beta versijos. Jau po aštuonių mėnesių nuo paleidimo, svetainė pritraukdavo daugiau nei du milijonus lankytojų per dieną. Per šį ankstyvąjį periodą „YouTube“ pristatė tokias esmines funkcijas kaip 5 žvaigždučių vertinimo sistema (2005 m. rugpjūtis), grojaraščiai, viso ekrano režimas ir prenumeratos (visi 2005 m. spalis).

 

2006 metais „YouTube“ ir toliau sparčiai augo. Sausį atsirado grupių funkcija, vasarį – asmeniniai profiliai, o kovą – 10 minučių vaizdo įrašo trukmės apribojimas. Liepos mėnesį „YouTube“ jau pasiekė 100 milijonų vaizdo įrašų peržiūrų per dieną. Šis eksponentinis augimas neliko nepastebėtas, ir 2006 metų spalį „Google“ įsigijo „YouTube“ už įspūdingą 1,65 mlrd. JAV dolerių sumą. Šis įsigijimas suteikė „YouTube“ milžiniškus resursus ir infrastruktūrą, reikalingą tolesnei plėtrai ir dominavimui internetinėje vaizdo įrašų rinkoje. Iki pat 2009 metų „YouTube“ nuolat tobulėjo, pavyzdžiui, 2007 m. startavo Partnerystės programa, leidusi turinio kūrėjams užsidirbti pinigų, o 2008 m. atsirado 480p raiškos vaizdo įrašai ir vaizdo įrašų analizės įrankiai. Tokiu būdu, iki 2009 metų „YouTube“ jau buvo tapusi ne tik populiariausia vaizdo įrašų dalinimosi platforma, bet ir svarbiu kultūriniu fenomenu, pakeitusiu tai, kaip žmonės kuria, dalijasi ir vartoja vaizdo turinį.

Tokia 2025 metų "YouTube" išvaizda:

 

VEVO muzikinis kanalas, populiarumas ir kaip žmonės užsidirba iš „YouTube“ talpinamą turinį?

 

Šiandien, 2025 metais, „YouTube“ platformoje populiariausių kanalų spektras yra itin platus ir dinamiškas, atspindintis vartotojų interesų įvairovę. Vis dar dominuoja žaidimų, pramogų, mokslo populiarinimo, edukacijos, grožio, gyvenimo būdo ir naujienų kanalai. Ypač didelio populiarumo sulaukia individualūs kūrėjai, vadinamieji youtuberiai, kurie kuria originalų, autentišką turinį, užmezga glaudų ryšį su savo auditorija. Taip pat išlieka populiarūs ir didžiųjų žiniasklaidos, muzikos ir sporto organizacijų oficialūs kanalai, transliuojantys profesionaliai sukurtą turinį. Be to, vis labiau populiarėja trumpos formos vaizdo įrašai, vadinami „Shorts“, kurie pritraukia jaunąją auditoriją.

 

VEVO yra tarptautinė muzikos vaizdo įrašų talpinimo platforma, kuri bendradarbiauja su didžiosiomis muzikos įrašų kompanijomis, tokiomis kaip „Universal Music Group“, „Sony Music Entertainment“ ir „Warner Music Group“. Jos tikslas – teikti oficialius, aukštos kokybės muzikos vaizdo klipus. Nors VEVO turi savo atskirą svetainę ir programas, didžioji dalis jos turinio yra platinama per „YouTube“ oficialius atlikėjų kanalus, dažnai su „VEVO“ žyme pavadinime. Tai užtikrina, kad žiūrovai matytų patvirtintą ir oficialų atlikėjo turinį, o pačioms įrašų kompanijoms tai leidžia efektyviau valdyti ir monetizuoti savo muzikos katalogą „YouTube“ platformoje. VEVO tapo savotišku kokybės ženklu muzikos pasaulyje, garantuojančiu, kad žiūrimi klipai yra autentiški ir legalūs.

 

Muzikos žvaigždės ir kiti turinio kūrėjai „YouTube“ uždirba įvairiais būdais, dažnai derindami kelis pajamų srautus. Pagrindinis ir labiausiai paplitęs būdas yra pajamos iš reklamos. „YouTube“ partnerių programos (YPP) nariai gauna dalį pajamų iš reklamos, rodomos jų vaizdo įrašuose. Kuo daugiau peržiūrų ir įsitraukimo, tuo didesnės pajamos. Be reklamos, kūrėjai gauna pajamų iš „YouTube Premium“ prenumeratų, kurios leidžia žiūrėti turinį be reklamos, o dalis prenumeratos mokesčio atitenka kūrėjams pagal peržiūrų skaičių.

 

Taip pat labai svarbią pajamų dalį sudaro prekių ženklų rėmimas ir partnerystės. Populiarūs kanalai bendradarbiauja su įvairiomis kompanijomis, reklamuodami jų produktus ar paslaugas savo vaizdo įrašuose. Tai gali būti tiesioginė produkto integracija, apžvalgos ar specializuoti rėmimo susitarimai. Kiti pajamų šaltiniai apima kanalų narystes, kur gerbėjai moka mėnesinį mokestį už išskirtinį turinį ar privilegijas, „Super Chat“ ir „Super Stickers“ – tai tiesioginių transliacijų metu žiūrovų siunčiamos mokamos žinutės ar animacijos, taip pat prekių (angl. merchandise) pardavimas, kai kūrėjai parduoda savo prekės ženklo atributiką (marškinėlius, puodelius ir kt.) tiesiogiai per „YouTube“ parduotuvės funkciją. Muzikos žvaigždės taip pat gauna pajamų iš licencijavimo mokesčių už savo muzikos naudojimą „YouTube“ platformoje, be tiesioginių pajamų iš vaizdo klipų peržiūrų. Šie įvairūs srautai leidžia kūrėjams monetizuoti savo turinį ir paversti „YouTube“ ne tik platforma saviraiškai, bet ir tvariu verslo modeliu.

Taip atrodė 2005 metais „YouTube“ paieškos puslapis.

Taip per 20 metų keitėsi peržiūros juostelės, įdomu, kad jau 10 metų ji nesikeičia ir nusistovėjo tokia, kokia ji dabar yra.

 

Kaip veikia cenzūra dėl turinio ir autorinės teisės „YouTube“ kanale?

 

„YouTube“ yra įdiegusi galingą sistemą, vadinamą „Content ID“, kuri yra pagrindinis autorių teisių apsaugos mechanizmas. Autorių teisių savininkai, tokie kaip muzikos leidyklos, filmų studijos ar nepriklausomi kūrėjai, gali įkelti savo autorių teisių saugomą turinį į „Content ID“ duomenų bazę. Kai naujas vaizdo įrašas yra įkeliamas į „YouTube“, „Content ID“ automatiškai nuskenuoja jį ir ieško atitikmenų šioje duomenų bazėje. Jei aptinkamas atitikmuo, autorių teisių savininkas gali pasirinkti vieną iš kelių veiksmų: blokuoti vaizdo įrašą, kad jo nebūtų galima peržiūrėti; monetizuoti vaizdo įrašą, t. y., rodyti jame reklamą ir gauti pajamas (kartais dalijantis jomis su įkėlėju); arba stebėti vaizdo įrašo auditorijos statistiką. Autorių teisių savininkai taip pat gali pateikti rankines pašalinimo dėl autorių teisių užklausas, jei „Content ID“ netaikoma arba turinys buvo įkeltas neteisėtai. Jei kūrėjas gauna tris tokius įspėjimus, jo kanalas gali būti pašalintas. Tačiau kūrėjai turi galimybę ginčyti šiuos įspėjimus, jei mano, kad jų turinys atitinka sąžiningo naudojimo (angl. fair use) principus arba yra licencijuotas.

 

„YouTube“ turi aiškiai apibrėžtas Bendruomenės gaires, kurios nustato, koks turinys yra leidžiamas platformoje. Šios gairės apima platų spektrą temų, tokių kaip smurtas, neapykantos kalba, priekabiavimas, nuogybės ir seksualinio pobūdžio turinys, klaidinanti informacija, šlamštas ir kt. Kai vaizdo įrašas įkeliamas, jis pirmiausia patenka per automatizuotas sistemas, kurios bando nustatyti galimus pažeidimus. Jei sistema aptinka kažką įtartino, vaizdo įrašas gali būti peržiūrėtas „YouTube“ specialistų komandos. Vartotojai taip pat gali pranešti apie turinį, kuris, jų nuomone, pažeidžia gaires. Gavus pakankamai pranešimų ar nustačius akivaizdų pažeidimą, „YouTube“ gali imtis veiksmų, kurie svyruoja nuo įspėjimo kūrėjui, vaizdo įrašo amžiaus apribojimo (kad jį galėtų matyti tik suaugę vartotojai), monetizavimo apribojimo arba visiško vaizdo įrašo pašalinimo. Rimtų ar pakartotinių pažeidimų atveju kanalas gali būti laikinai sustabdytas arba visam laikui pašalintas iš platformos. „YouTube“ teigia, kad nuolat tobulina savo politikas ir algoritmus, siekdama geriau aptikti ir spręsti su gairių pažeidimais susijusias problemas, taip pat stengiasi rasti pusiausvyrą tarp laisvos saviraiškos ir platformos saugumo.

 

„YouTube“ informacijos srautai šiandien. Kiek kasdien „YouTube“ puslapyje patalpinama informacijos?

 

„YouTube“ talpinamos informacijos kiekis yra sunkiai įsivaizduojamas ir nuolat augantis, siekiantis petabaitus ir net egzabaitus duomenų. Nors „Google“ niekada nėra tiksliai atskleidusi konkrečių skaičių, specialistų vertinimais, „YouTube“ turi mažiausiai vieną egzabaitą (tai yra 1 000 000 terabaitų) saugojimo vietos savo duomenų centruose, ir šis skaičius nuolat didėja. Platforma naudoja pakopinę sistemą, kurioje dažnai peržiūrimi vaizdo įrašai laikomi greitos prieigos saugyklose, o rečiau žiūrimi migruojami į ekonomiškesnes ir vėsesnes saugyklos pakopas, taip optimizuojant našumą ir kaštus.

 

Visa ši milžiniška informacija yra saugoma „Google“ valdomuose duomenų centruose visame pasaulyje. Šie duomenų centrai yra strategiškai išdėstyti įvairiose pasaulio vietose – Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir kitur – siekiant užtikrinti kuo mažesnę delsimą ir aukštą prieinamumą vartotojams, kad vaizdo įrašai būtų pasiekiami greitai ir patikimai, nepriklausomai nuo vartotojo geografinės padėties. „YouTube“ naudoja „Google“ modulinio duomenų centro architektūrą, kuri leidžia greitai ir efektyviai didinti saugojimo pajėgumus pagal poreikį. Be to, platforma naudoja turinio pristatymo tinklus (CDN), kurie kopijuoja populiarius vaizdo įrašus arčiau galutinių vartotojų, dar labiau pagreitindami jų įkėlimą. Technologijų požiūriu, „YouTube“ naudoja objektų saugojimo sistemas, tinkamas dideliems nestruktūrizuotiems duomenims, ir paskirstytas failų sistemas, tokias kaip „Google File System“ ir jos įpėdinis „Colossus“, kurios paskirsto duomenis tarp tūkstančių serverių, užtikrindamos atsparumą gedimams ir aukštą prieinamumą.

 

Kasdien „YouTube“ įkeliamo naujo turinio kiekis yra tiesiog stulbinantis. Vidutiniškai kas minutę į platformą įkeliama virš 500 valandų vaizdo įrašų. Tai reiškia, kad kas valandą pridedama daugiau nei 30 000 valandų, o per dieną įkeliamas naujas turinys gali siekti virš 720 000 valandų vaizdo įrašų. Kalbant apie vaizdo įrašų skaičių, tai sudaro maždaug nuo 2,4 iki 3,7 milijonų naujų vaizdo įrašų kasdien, priklausomai nuo to, ar įskaičiuojami ir trumpos formos vaizdo įrašai „Shorts“, kurių vien kasdien įkeliama apie 12 milijonų. Šis nuolatinis ir didžiulis naujo turinio srautas rodo „YouTube“ platformos gyvybingumą ir nuolatinį augimą, kas reikalauja milžiniškų saugojimo ir apdorojimo pajėgumų.

 

Taigi „YouTube“ tampa vienu svarbiausiu vaizdinės ir garsinės informacijos platforma pasaulyje. Praeityje, kai tik pradėjau kurti turinį, mane labai greitai ištrynė, juk nieko nežinojau apie besikeičiančias autorines teises, tad praradau daug laiko ir turinio, kuris šiandien būtų nostalgiškas. „YouTube“ iš dalies nuostabus, nes prieinama pati naujausia muzika, tinklalaidės ir kiti puikūs dalykai, tiesa, be reklamos nė dienos, bet ką padarysi, galima gi išsipirkti ir laisvą prieigą.

 

Maištinga Siela

Vaikystės prisiminimai: Serialas "Beverly Hills 90210" kramtoma guma, lipdukai, kolekcija, aktoriai

 Sveiki,

 

Gal prisimenate savo vaikus ar save pačius, kai pirkdavote pigią ir neskanią kramtomąją gumą už centus dėl Songoko lipdukų, kuriuos reikėdavo suklijuoti į tam tikrą lankstinuką? Tikiu, kad kažkur tarp žaislų palėpėje yra užkritęs toks lapas. Bet aš menu dar senesnius laikus, gal kokius 1995-1996 metus, kada Lietuvoje iš tikrųjų rodė čionai labai populiarų jaunimo serialą „Beverly Hills 90210“ apie turčių Los Angele gyvenimą.

 

Tiesą sakant, buvau mažas ir ne daug ką prisimenu iš to serialo, bet puikiai menu aktorių veidus, kurie vaikystėje buvo ikoniški, nes rinkau jų iškarpas iš spaudos, o netrukus į mano provinciją atvežė ir visą dėžę pigios kramtomos gumos. Kaulydavome iš tėvų centus, ravėdavom daržus, kad tik gautume centų ir galėtume nusipirkti kramtomos gumos dėl lipdukų, kuriuos vėlei reikėdavo surinkti ir suklijuoti į atverčiamą katalogą. Tai vienas iš vaikystės kvapų. Spaustuvės dažais kvepiantis slidus lankstinukas ir priklijuoto lipduko su guma kvapas. Išnaršiau visą palėpę, neradau, bet vokiškame variante aptikau tai, ką turėjau vaikystėje, ir dalijuosi, gal kam surezonuos.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie europietiškas vertybes ir sovietinę santvarką

 

Sveiki,

 

LRT puslapyje publikuotas interviu su rašytoja Kristina Sabaliauskaite „Sabaliauskaitė: matau labai neskanų, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, bijant nepopuliarių žodžių“ tikriausiai yra geriausia, ką šiemet perskaičiau Vasario 16-osios kontekste apie patriotizmą ir meilę savo šaliai. Ne kokie skambiai didingi ir gracingo žodžiai iš tribūnos, ne protestuotojų šūksniai. Siūlau visiems perskaityti tą interviu, persmelktą europietiškomis vertybėmis. Vis dar daug pas mus, kurie Vakarus vadina „supuvusiais“, o Briuselį lobistų ir LGBTQ propagandos karteliu. Žinoma, visa tai nesąmonė, nes viskas, kas kada gero įvyko per 30 ir daugiau metų, buvo padaryta ne tų, kurie iki šiol dūsauja, kaip gerai, kai sovietiniais laikais duodavo bent butą ir darbo vietą iki grabo lentos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Andrejaus Tarkovskio filmo "Nostalgija" tėvynės ilgesio ir prisiminimų sakralioji transformacija

Sveiki, skaitytojai,

Šią vasarą antrąkart peržiūrinėju rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmus ir trečiasis šios sesijos filmas tapo Italijoje nufilmuotas filmas „Nostalgija“ (Nostaghia) (1983). Tai pirmasis režisieriaus filmas užsienyje, išvykus iš Sovietų Sąjungos, kurioje jo kūryba ir jis pats buvo engiamas. Palikęs sūnų ir žmoną, gyvendamas savitoje tremtyje, jis po šedevro „Stalkerio“ (1979) kuria „Nostalgiją“, priešpaskutinį savo gyvenime filme, kuris tam tikra prasme, bent mano akimis, tampa jam lemtingu.

Šiaip nostalgija kaip sąvoka turi dvi reikšmes: 1. Tėvynės ilgesys; 2. Ilgesingas idealizuotos praeities prisiminimas, apgailestavimas. Kalbant apie A. Tarkovskio „Nostalgiją“, galima nujausti, kad bazinį rezervą sudaro pirmoji šio žodžio reikšmė, kurią papildo ir antroji. Kur veda ilgesys? Žinoma, į melancholišką, apatišką būseną, kuri „ištremia“ iš dabarties inercijos, panardina į tam tikrą neveiksnią būseną, galima sakyti, tai savotiška depresijos atmaina arba vienas svarbus laiptelis iki šios diagnozės. Ar tai liga? Galima suvokti, kad ir taip, nors daugelis iš mūsų, kaip retkarčiais ir pagrindinis filmo herojus, paties Andrejaus Tarkovskio alter ego Andrejus Gorčakovas, savaime suprantama, nostalgijos jausmo ir būsenos nelaiko kokiu nors blogu reiškiniu, sakytume, priešingai – savasties šaltiniu. Tik klausimas, kiek žmogui galima ir būtina patirti nostalgiją, kad ji netaptų apsėdimu, o vėliau ir ligos diagnoze.

Filmo „Nostalgija“ siužetas kiek paprastesnis už „Stalkerio“ ar „Veidrodžio“ (1975), o tuo labiau už „Andrejų Rubliovą“ (1966). Rusų poetas Andrejus Gorčekovas (aktorius Olegas Jankovskis) atvyksta į Italijos miestą Toskaną ieškoti rusų kompozitoriaus, kūrusio XVIII amžiuje pėdsakų. Jam vertėjauja jauna ilgais garbanotais plaukais mergina Eugenija (aktorė Domiziana Giordano), kuri impulsyviai blaškosi bandydama ne tik suvokti lydimo poeto jausmus, bet ir suprasti, kodėl ji pati, būdama tokia patraukli, neturi stabilios asmeninės laimės. Jie apsistoja viename iš viešbučių Toskanoje, kalbasi, vaikštinėja po apylinkes, kol aptinka didelį senovinį baseiną, kuriame mėgsta mirkti turistai ir vietos gyventojai. Netikėtai poetas išgirsta apie keistuolį senuką Domeniką, kuris vis bando per šv. Kotrynos baseiną pernešti degančią žvakę, tačiau vietiniai jį vis išstumia ir išvadina išprotėjusiu. Kam to reikia? Kam šis ritualas? Tuo susidomėjęs poetas pamiršta ko atkeliavęs ir bando išsiaiškinti to senuko intenciją, kol galiausiai duoda jam pažadą, kad pats perneš degančią žvakę kaip auką už žmoniją.

Šiame filme daug filosofinės abstrakcijos ir mažai aiškumo, kaip ir daugelyje A. Tarkovskio filmų dėl to leidžiama įvairiai interpretuoti jo kūrinį. Besimainančios visos keturios stichijos – vanduo, žemė, oras ir ugnis, – šįkart simboliu tampa nuolat užgęstanti žvakė, ugnis kaip apsivalymas, susitikimas su savo ilgesiu ir kartu tai vilties simbolis. Melancholijos prisodrinta istorija, kaip jau įprasta A. Tarkovskiui, dažnai praranda ribas tarp įsivaizduojamo, prisimenamo ir esamo pasaulio, kurį kartais matomai kinematografiškai bandoma pakeisti spalvomis. Poetas ilgėsi savo tėvynės, prisimena kaimo sodybą, prie jo esančią balą, kalvą, medžius, baltą arklį, žmoną, motiną ir du vaikus, kurie tik lėtame meditatyviniame judėjime išnyra veikėjo prisiminimuose-vizijose, bet ne tokie, kokie buvo, o tokie, kokius juos „iškelia“ atmintis – sakraliai transformuotus kaip ikonas, ženklinančias patį tauriausią meilės ilgesio jausmą ir troškimą sugrįžti į tėvynę.

Daugelis sako, kad šiame filme pagrindinis veikėjas ilgėsi ne Rusijos, ne tos tėvynės, kurią jis paliko, bet tos idiliškos, kurios niekada ir nebuvo – taikios, ramios, švelnios, apgaubtos tyriu namų garsų, šuns skalijimo, rupšnojančio arklio ir pan. Vaikščiodamas svečioje šalyje po svetimą miestą jis tampa tarsi vaiduokliu, regi šio pasaulio kontūrus, tačiau viskas, į ką poetas atsimuša ar sutinka tėra tik aliuzija į jo išsiilgusį idilišką tėvynės šalį. Būtent tai laikoma paties režisieriaus alter ego išraiška, nes pats Andrejus Tarkovskis jau niekada nebegrįš į Sovietų Sąjungą, nors ir turi visas galimybes kurti kiną svetur (vėliau jis Švedijoje nufilmuos paskutinį savo filmą „Aukojimas“ (1986) ir netrukus metų gale Prancūzijoje mirs nuo vėžio), tačiau koks tu pranašas svetur, jeigu neturėjai prieglobsčio savo tėvynėje? A. Tarkovskis išvengia bet kokio politizavimo kine, nerasime čia nei didingos Rusijos nei pseudo tėvynės išdaviko poeto įvaizdžio. Galų galiausiai, manau, pačiam A. Tarkovskiui nelabai ir rūpėjo atskleisti savo paties intencijas, nors tam tikrų būsenų, panašumų esama labai daug.

Ar režisieriaus vėžys susijęs su jį užplūdusiu liūdesiu ir nostalgija? Ar šioji liga tos savotiškos tremties padarinys? Filme matome, kokį poveikį daro ilgėjimasis tų namų... Bet ar tikrai namų, jeigu laikysimės tos pozicijos, kad veikėjas pasiilgo pagražintos tėvynės versijos, o tai reiškia to, ko iš esmės niekada nebuvo? Daugelis brandaus amžiaus žmonių tikriausiai supras, kokį esminę laiko transformaciją daro pats režisierius. Pavyzdžiui, kaip mes idealizuojame dešimtą dešimtmetį – o, tada buvo viskas galima! – sako kai kurie kažkodėl stebuklingai pamiršę nepriteklių, skurdą, ekonominę krizę, nesaugumą. Nutolus per laiką ir erdvę mumyse, kaip ir pagrindiniam veikėjui, vyksta esminė atminties korekcija, iškyla sentimentai, kurie sudvasinami ir vienas iš to šventumo patvirtinančių pranašų poetui tampa ne viso proto Domenikas su žvakele per baseiną. Filmo pabaigoje matome, kaip Domenikas lyg beprotis Neronas skelbia aikštėje savo manifestą ir susidegina šalia antikinės karžygio skulptūros, o poetas per nusausintą baseiną bando ištesėti duotą pažadą. Pasiaukojimas išgelbės žmoniją, idealai vietoj racionalių veiksmų, tėvynė prieš idilišką, išgalvotą tėvynės versiją – štai kokiomis priešpriešomis parengtos šio filmo idėjos.

Pagrindiniai aktoriai su režisieriumi A. Tarkovskiu viduryje.

Štai taip dabar Toskanoje atrodo šis baseinas.

Eugenija, kuri lydi poetą, tampa tarsi šio filmo gėlė, estetiniu požiūriu to laikmečio tikra gražuole, kuri tikisi iš poeto dėmesio, nes praeityje nuolat kaip palydovė vertėja sulaukdavo iš vyrų dėmesio, tačiau poetas jai abejingas. Jis lėtas, melancholiškas, gyvenantis viduje ir iš pažiūros atrodo kaip tingus filosofuojantis poetas, o ji karšta, impulsyvi ir besidraskanti, ieškanti savo laimės išorėje. Kontrastas – ekstravertė palaidūnė ir intravertas idealistas, jie absoliučiai vienas kitam netinka, nors būtų galima pagalvoti, kad jie meilužiai. Visgi poetas stebi savo vertėją ir kartais susapnuoja palydovę, kuri absoliučiai kitokia nei realybės plotmėje – sapne ji verkianti, raudanti, žiūrinti viską persmelkiančiomis akimis, sudvasinta ir aiškiai siejama ne su geiduliu, bet su tėvynėje pasilikusia juodbruva žmona. Moteriškumo idealas idėjiniame lygmenyje, sudvasintas ir sutaurintas kaip Madonos įvaizdis, kuris ne kartą filme minimas. Eugenija klausia dvasininko: kodėl moterys žymiai pamaldesnės už vyrus? Tada kalba pasisuka apie moters paskirtį išnešioti gyvybę, ji tarsi indas ateinančiai sielai – absoliučiai vyriško režisieriaus kine artikuliacija, tačiau niekas nekalba apie vyro paskirtį dvasiniame ir šeiminiame gyvenime. Visgi A. Tarkovskis iš esmės pasiduoda to laikmečio madai aukštinti arba bent vaizduoti moteriškumo idealą kaip gimdančios ir namus bei šeima harmonizuojančios vaidilutės įvaizdį (tą mes puikiai turime ir lietuvių to meto literatūroje), tačiau vėlgi tai išlieka idilės ir ilgesio plotmėje, nes Eugenija savo natūra paneigia visus poeto trokštamus moters idealus.

Sapnai ir prisiminimai – neatsiejamas A. Tarkovskio suliejimas. Dar „Veidrodyje“ naudoti elementai „Nostalgijoje“ taip pat tampa filmo sąrangos sudedamąja dalimi, todėl priemonės ir detalės labai gerai atpažįstamos. Pavyzdžiui, kai poetas apsilanko pas Domeniką, jis mato apleistą ir apirusį nuo lietaus telkšantį priestatą, ten sustatytus butelius, kurie absoliučiai „Stalkerio“ paslaptingos Zonos elementai. Arba šuo, ne kartą ir „Veidrodyje“ ir „Stalkeryje“ panaudotas kaip jaukumui, mistikai ir namų tuštumai užpildyti vaizdinys. Migruojančios iš filmo į filmą tos pačios metaforinės ir simbolinės kalbos dermės kuria įspūdį, kad pamačius vieną A. Tarkovskio filmą, kituose iš tikrųjų jautiesi tarsi namuose, dreifuojantis iš sapno į sapną.

Lėtas, filosofinis veikėjų vaikščiojimas, tam tikras operatoriaus ir teatralizuotų mizanscenų spektaklis, tačiau teatro įspūdį nuslopina žiūrovo troškimas „sugauti“ prasmę ir čia pat vietoje perprasti filmo prasmę, bet prasmė neperprantama iki pat galo. A. Tarkovskiui buvo svarbi laisvė kurti tik taip, kaip jis jaučia ir mato, todėl nelabai jam rūpėjo kitų nuomonė ir filmų interpretacijos. Viename iš interviu teigė, kad bet kokiais rakursais mėginti paaiškinti ir „pamatyti“ jį patį filme labai liūdina, nes kūrinys tėra tik maksimumas kūrybos proceso, kurį jis nuėjo atmesdamas ir atrasdamas daug kitų variantų, todėl jam užkulisiai svarbūs kaip kūrėjui, o mums jau paliekamas kūrinys individualiems pačių patyrimams. Jau pasikartosiu, kaip ir rašydamas apie „Veidrodį“, kad A. Tarkovskio filmai kaip reta yra tie, kuriuos galima vadinti patyriminiais.

Lietuvoje viešėjusi režisieriaus sesuo Marina Tarkovskaja minėjo, kad jai artimi visi filmai, ir gal kiek mažiau „Nostalgija“, nes jame jaučia šiokio tokio dirbtinumo, tai kas lyg ir netiktų A. Tarkovskiui. Pats filmas visgi dedikuojamas motinos atminimui, kuriai, regis, skirtas ir „Veidrodis“, pastarajame pasakojama ir apie ją pačią. Kas toji tėvynė, jeigu ne motinos žemė, ant kurios tu užaugi? Marinai gal ir nelabai suvokiama, kaip pasikeičia tėvynės suvokimas, kai esi už geležinės uždangos, tai visada susieta su artimaisiais, tam tikra prasme, jų netektimi.

Filme esamas toks epizodas prie baseino, kada rūkančio Demeniko klausiama, ką gi Dievas pasakęs šventajai Kotrynai? Jis atsakė, kad „Tu esi toji, kas nesi, aš tasai, kuris esu“. Šią frazę galima išskaidyti į bet kokias pasaulio religines prasmes, bet ji kartu atliepia ir pagrindinio veikėjo nostalgijos būseną, tačiau tai gali reikšti, kad asmenybės būsena, mirtingas žmogaus pavidalas tėra laikinas apvalkalas, kuris tėra iliuzija, o Dievas amžinas be lašo sukurtos dirbtinės tapatybės. Mūsų pačių tapatybė dažnai, kaip ir filmo veikėjui, siejasi su gimtine ir tėvyne, šliejamės pagal nacionalinius tapatumus, prisirišame prie jų ir tampame savotiškais identiteto vergais, kitaip sakant, limituojame ir atribojame save nuo visumos, sukeldami sau kančią. Bet filmas ne apie tai, jis apie troškimą išsivaduoti iš nostalgijos būsenos, iš visų savo tapatybių, įsivaizduojamų ir esamų, ir susilieti su Dievu, absoliučiu vieniu, kurio užuomazgos prasideda susikurtoje tėvynės idilėje iš prisiminimų ir sapnų.

Filmo pabaigoje poetas sukniumba, kai jam galų gale pavyksta pernešti žvakę. Jis staiga tampa tarsi iliustracija savo sukurtoje ilgesio tėvynėje prie namelio, tačiau jį įrėmina tremties sienos – ilgi ir didingi Italijos apgriuvusios bažnyčios sienų bokštai. Ar jis pasiekė tai, ko trokšta? Ar išsivadavo iš nostalgijos? O gal mirė ištiktas širdies priepuolio, iš begalinio šventumo ir tyrumo ilgesio? Manau, kiekvienas žiūrovas čia interpretuos savaip, taip, kaip jis regi paskutinį lėtai slenkantį ir meistriškai sumontuotą kadrą.

Jūsų Maištinga Siela