Dienos citata: Donatas Ivoška – naujasis kino teatro "Pasaka" vadovas apie kino teatrą

 

„Pasaka“ man reiškia daugiau nei kino teatrą – tai vieta istorijoms, kultūrai ir bendruomenei. Sieksiu išlaikyti jos savitumą, bet kartu atsiverti naujoms patirtims: lankstesniam repertuarui, įtraukiantiems renginiams, platesniam partnerių ratui, geresnei žiūrovų patirčiai ir modernesniems kino teatrams. Esu tikras, kad Lietuvoje yra vietos stipriam boutique stiliaus kino teatrų tinklui.“ Donatas Ivoška

Vilniaus kino teatras „Pasaka“ yra išskirtinė vieta miesto kultūros žemėlapyje, garsėjanti savo nekomercinio ir kokybiško kino repertuaru bei jaukia atmosfera. Įkurtas 2009 metais Vilniaus senamiestyje, Šv. Ignoto gatvėje, „Pasaka“ greitai užsitarnavo „cinema boutique“ vardą – vietą, kur filmai parenkami itin kruopščiai, su meile kinui, siūlant atgarsį randantį europietišką ir vertingą amerikietišką kiną. Tai yra vienintelis kino teatras Senamiestyje, kuris siūlo tris jaukias sales. Ilgainiui „Pasaka“ išsiplėtė ir į Naujamiestį, atidarydama dar vieną filialą – „Paupio Pasaką“ moderniame Paupio rajone, jame veikia dvi papildomos salės.

 

„Pasaka“ neapsiriboja vien filmų rodymu. Ji tapo kultūrinių įvykių centru, organizuojančiu įdomius renginius, susitikimus su kino kūrėjais, diskusijas ir edukacines programas. Vasaromis kino teatras kviečia mėgautis kinu po atviru dangumi – jau tradicija tapęs ciklas „Kinas po žvaigždėmis“ vyksta Valdovų rūmų kieme. Šios veiklos rodo „Pasakos“ siekį ne tik rodyti filmus, bet ir puoselėti kino kultūrą bei burtis bendraminčius. Komerciškai stipriąją pusę atstovauja ir siūloma galimybė išsinuomoti sales privatiems seansams, konferencijoms ar kitiems renginiams.

 

Abi „Pasakos“ lokacijos – tiek Šv. Ignoto g. Senamiestyje, tiek Paupio g. Naujamiestyje – yra apgalvotai įrengtos, siūlančios ne tik aukštos kokybės techninę įrangą, bet ir patogias, stilingas erdves. Senamiesčio salės, įskaitant Kamerinę salę su foteliais, ir minimalistinio stiliaus Paupio salės, skirtos sukurti jaukią ir intymią kino žiūrėjimo patirtį, skatinančią visapusiškai mėgautis kokybišku kinu be didžiųjų multipleksų šurmulio. „Pasaka“ sėkmingai išlaiko savo nišą ir yra svarbus Vilniaus nepriklausomo kino simbolis.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Alfred Hitchcock (Alfredas Hitčkokas) apie siaubą ir įtampos skirtumą kine

 

Sveiki,

 

Kol žiūriu trečiojo R. Murphy serialo „Monstras: Edo Geino istorija“, kuriame mane itin nustebino režisieriaus Alfredo Hitchcocko pasirodymas, kuris, remdamasis Edo Geino istorija, sukūrė vieną klasiškiausių siaubo filmų „Psichopatas“. Vėl prisiminiau Hitchcocką, kuris savo skambiais ir tyčia ciniškais pasisakymais ne kartą drebino visuomenę skandalais.

 

„Teroras (siaubas) yra tada, kai žinai, kad po stalu yra bomba. Įtampa yra tada, kai žiūrovas žino, kad po stalu yra bomba, bet personažai nežino.“ Alfred Hitchcock

 

Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) gimė 1899 m. rugpjūčio 13 d. Lėtonstone, Rytų Londone, katalikiškoje, konservatyvioje šeimoje, kurioje buvo trys vaikai. Jo tėvas buvo daržovių ir vaisių prekiautojas, o šeima vertėsi gana gerai. Hičkoko vaikystė pasižymėjo griežta ir disciplinuota katalikiška aplinka, ypač jo motinos įtaka. Jis pats save apibūdino kaip uždarą, šiek tiek nutolusį vaiką. Baimės ir kaltės jausmai, kurie tapo jo filmų pagrindu, buvo suformuoti ankstyvaisiais metais; pats Hičkokas mėgo pasakoti anekdotą, kaip būdamas mažas berniukas buvo nusiųstas į vietos policijos nuovadą su rašteliu, o pareigūnas jį trumpam uždarė į kamerą, sakydamas, kad štai kas nutinka neklaužadoms berniukams. Šis įvykis, tikras ar išgalvotas, rodo jo ankstyvąjį susižavėjimą autoritetu ir baime.

 

Jaunasis Alfredas įgijo jėzuitų išsilavinimą Šv. Ignaco koledže, kurio griežta tvarka dar labiau sustiprino jo polinkį į detales, tvarką ir kaltės temas. Būdamas aštuoniolikos, mirus tėvui, jis pradėjo dirbti telekomunikacijų kabelių gamybos įmonėje, studijuodamas vakariniuose kursuose meno ir inžinerijos srityse. Jo kelias į kiną prasidėjo atsitiktinai: 1920 m. jis gavo darbą JAV įmonės „Famous Players-Lasky“ Londono padalinyje, kur pradėjo nuo techninių pareigų – piešė titrų korteles nebyliesiems filmams. Greitai įgimtas meninis talentas, detalių stebėjimas ir kruopštumas leido jam pakilti pareigose. Jis tapo scenaristu, meno vadovu, kol galiausiai 1925 m. sukūrė savo pirmąjį, nebaigtą, filmą, o 1927 m. išleido pirmąjį komerciškai sėkmingą trilerį „Nuomininkas: Londono miglos istorija“ (The Lodger: A Story of the London Fog), įtvirtinusį jį kaip įtampos kūrimo meistrą.

 

Hičkokas buvo žinomas kaip itin kontroliuojamas ir metodiškas kūrėjas. Jo santykis su kinu buvo inžinerinis ir vizualus: jis teigė, kad filmas turi būti visiškai suplanuotas dar prieš pradedant filmavimą. Dažnai sakydavo, kad filmavimo aikštelėje jis jaučiasi nuobodžiaujantis, nes visos kūrybinės idėjos jau įgyvendintos scenarijuje ir kadruotėse. Jo asmenybė buvo kompleksiška: viešai jis buvo ciniškas, juodojo humoro nestokojantis figūra, o jo elgesys su aktoriais buvo profesionaliai manipuliuojantis (garsioji citata: „Aktoriai turėtų būti traktuojami kaip galvijai“), siekiant išgauti maksimalų efektą be menamo „vaidybos proceso“ trukdžių. Šis jo valdingas temperamentas ir preciziškumas jam pelnė „Įtampos Meistro“ reputaciją.

 

Jo asmeninis gyvenimas buvo gana užslėptas, stabilus ir nekonfliktiškas, palyginti su jo ekrano dramomis. 1926 m. jis vedė Almą Reville, kuri buvo scenaristė, montuotoja ir patikima jo bendradarbė bei gyvenimo partnerė. Alma tapo jo patikimiausia patarėja ir kritike, su kuria Hičkokas turėjo dukterį Patriciją. Nepaisant viešos Hičkoko asmenybės, pilnos niūrumo ir ciniškumo, jis buvo atsidavęs vyras ir tėvas. Tačiau jo filmuose nuolat pasireiškianti sudėtinga ir dažnai destruktyvi aistra šaltoms, elegantiškoms blondinėms (pavyzdžiui, Grace Kelly, Tippi Hedren) peržengė profesinius santykius ir tapo žinoma kaip jo kūrybinė fetišo išraiška.

 

Hičkoko santykis su visuomene ir žiūrovais buvo kontroliuojamas ir manipuliuojantis. Jis puikiai išnaudojo medijas ir tapo vienu pirmųjų režisierių, kuris pats tapo prekės ženklu. Jo siluetai, garsūs pasirodymai savo paties filmuose ir jo televizijos laidos „Alfred Hitchcock Presents“ įvadiniai monologai pavertė jį atpažįstamu kultūros simboliu. Jo temperamentas, nors ir kontroliuojamas, visada buvo apipintas įtampos ir paranojos elementais, kuriuos jis, regis, sąmoningai puoselėjo tiek asmeniniame gyvenime, tiek kine. Jis mirė 1980 m. balandžio 29 d. Los Andžele, palikęs neišdildomą pėdsaką kino istorijoje.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Neringa Kažukauskaitė apie aktorės Angelina Jolie vaidmenį filme "Marija"

 

Sveiki,

 

Vis dažnai aptinku pasakymų, kad filmas su Angelina Jolie „Marija“ yra pernelyg ištęstas, dekoratyvus ir A. Jolie neatitinka M. Callas dvasios. Aptikau ir kiek kitokius pagrindimus žurnale „Kinas“, kuriame publikuojama Neringos Kažukauskaitės recenzija.

 

„Angelina Jolie įeina į kadrą kaip į operos sceną. Ilgi stambūs planai, gilūs žvilgsniai, nedrąsi šypsena, lėta išdidi eisena, lakoniško žodžiai. Jokio individualizuoto psichologizmo čia nėra. Aktorė kuria fantaziją apie Callas, išsaugodama jos įvaizdį ir perteikdama jos pažeidžiamumą, jautrumą, jos skausmingą ir iki pat mirties išsaugotą primadonos laikyseną. Net į kavinę ar restoraną ji užsuka ne išgerti ar pavalgyti, o pajusti gerbėjų dėmesį. Deja, jau tenka išgirsti ne tik komplimentus, bet ir priekaištus už spektaklius, kai ji nebegalėjo dainuoti.“ Neringa Kažukauskaitė

 

Neringa Kažukauskaitė yra kino kritikė, žurnalistė ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. 1992 m. baigusi Vilniaus universitetą, ji įgijo žurnalistės diplomą ir nuo to laiko aktyviai dirba kino srityje.

 

Ji yra parašiusi daug straipsnių įvairiems kultūros ir meno leidiniams, tokiems kaip „7 meno dienos“, „Krantai“, „Kultūros barai“ ir kt., nagrinėjančius kino teorijos, istorijos ir kritikos temas. Taip pat ji stažavosi Švedijos ir Danijos kino institutuose, tyrinėjo švedų nebylųjį kiną. N. Kažukauskaitė dalyvauja edukacinėse programose, veda renginius bei pristato filmus, o tai rodo jos gilų įsitraukimą į kino pasaulį.

 

Maištinga Siela

Jubiliejinis Kino pavasaris 2025: festivalio pabaiga, patirtys, kritika, pagyrimai, įspūdžiai, pastabos

 

Sveiki, Kino pavasario gerbėjai,

 

Dar vieneri Kino pavasario metai ir dar vienas įsimintinas festivalis. Pažiūrėjau kiek daugiau nei 10 filmų, bet man festivalis tikrai nesibaigė ir su jo pratęsimais esu numatęs tikrai dar ne vieną seansą ir kino filmą, kurį tikrai pažiūrėsiu.

 

Kaip visada noriu pasidžiaugti, jog Kino pavasaris yra tradicija. Tradicija eiti į kiną, planuoti, žymėtis, patirti, išgirsti, pamatyti, mąstyti, stebėtis ir erzintis, žinoma, taip pat. Kuo šie Kino pavasario metai buvo įdomūs ir neįdomūs? Apie tai šiek tiek brūkštelsiu į paraštes.

 

Pirmiausia gal pradėsiu nuo pastabų ir šiokių tokių priekaištų. Nežinau, kaip vilniečiai ir kiti miestai, tačiau Klaipėdoje kaip niekad pristigo Kino pavasario sklaidos. Gal nebeapsimoka reklamuoti? Nebemačiau mieste nė vienos afišos, kviečiančios į festivalį (gal jų ir būta, specialiai pasidairydavau, bet neaptikau). Kiek žinau „Arlikine“, Klaipėdos Kultūros fabrike, tikrai būta iškabų ir reklamų, tačiau man tai kitas miesto galas, todėl dažniausiai filmus žiūrėdavau Forum Cinemas kino teatre (švieslentėse kai kada skelbdavo Kino pavasario festivalį). Žinokite, buvo labai nyku. Žmonių iki dešimties, rečiau iki 20-25, tad salė būdavo pustuštė, nepriklausomai nuo savaitės dienos. Jokių skrajučių, jokių programėlių prie įėjimo ar kasos aparatų – nieko. Gerai, kad dar internete gali įeiti ir pasitikrinti, pasižiūrėti, o būdavo metai prieš karantiną! Pasitikdavo jaunimas šypsenom, palinkėjimais, balsadėžėm, saldainiais, būta ir pristatymų. Jautėsi šventė. Anksčiau.

 

Na, bet ne į žmones ateini pasižiūrėti, o gero autorinio kino. Labai patiko tie moters balso (Rasa Samuolytė?) įrašai prieš filmus, kurie keliolika sakinių nusakydavo Kino pavasario esmę, kodėl žmonės traukia pasižiūrėti nekomercinio kino. Tuos įrašus reiktų publikuoti Kino pavasario puslapyje kaip edukaciją! Žinoma, patiko ir šių metų pagrindinė muzika iš filmo „Cafe de Flore“.

 

Filmai? Kaip čia pasakius? Iš jubiliejinių metų tikėjausi kur kas daugiau. Praktiškai tai buvo silpniausias Kino pavasario sezonas nuo kokių 2009 metų, kai į jį pradėjau vaikščioti. Į pagrindinę Klaipėdos programą sugrūsti „pakomercinti“ filmai. Pirmasis, kurį pamačiau – danų filmas „Tylieji“. Eilinė banko apiplėšimo istorija, kurią galima pasižiūrėti per komercines televizijas. Kam tokius kišti į autorinio kino matomiausius? Būta ir pusėtino kino, tačiau mažai dokumentikos ir provakotyvaus, jaudinančio kino. Gal per tiek metų išlepau, nežinau, tačiau iš viso to, ką mačiau, išskirčiau norvegų „Armandas“ ir Irano „Šventosios figos sėkla“, pastarasis, sakyčiau, visai pelnytai tapo žiūroviškiausiu šio sezono filmu, nutolusiu nuo sukomercintų ir „saugių“ arba pernelyg teatralizuotų kaip „Žokėjus“ kino istorijų. Tam tikra prasme, šių metų sudėliota programa ir akcentai netgi labai nuvylė. Gal tiesiog tokie metai, kad nelabai koks derlius buvo? Manęs dar laukia „Queer“ ir „Vermiljas“ peržiūros, gal ten kas nors dar suskambės ir sujaudins.

 

Ak, tiesa, dera paminėti, kad festivalio bilietų kainos ir vėl išaugo. Aišku, galėjau pirkti paketus, kažkaip sutaupyti, bet ir tie paketai taip pat pabrangę, o ir nežinia, ar būčiau kaip nors susidėliojęs filmus, nes darbų asmeninių taip pat išpuldavo, tačiau, jeigu reikėdavo seanso, vietų visada pilna, tik kai kurie filmai sudėti ne laiku ir ne vietoj, bet dėl to zyzti neverta, nes juk visko ir nereikia pamatyti, tačiau, atrodo, kad kitąmet tikriausiai niekas pernelyg nesikeis, o bilietai tik brangs kaip ir viskas, kas yra aplink mus.

 

Tiesa, prie trūkumų išskirčiau pasikeitusį Kino pavasario logotipą, kuris daugeliui mano internautų irgi nepatiko. Tai, atrodo, trečias ar ketvirtas per 30 metų logotipas ir jis išvis neišskirtinis. Deja, labai gaila, kad per tiek metų Kino pavasaris nesugebėjo susikurti tarptautiniu mastu atpažįstamo logotipo. Praėjusiųjų sezonų taip pat nebuvo patrauklus, tad net nežinau, ką ir pridurti.

 

Bet kokiu atveju, ačiū Kino pavasario organizatoriams ir už tokį sezoną, nes yra ką veikti visa tai organizuojant ir gyvenant dėl to, kad žmonės pamatytų kuo įdomesnį ir įvairesnį kiną. Linkiu stabilumo, kieto ir provokatyvaus kino.

Įvairių laikų Kino pavasario logotipai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: režisierė Saulė Bliuvaitė apie paauglystę, priėmimą ir atskirtį

 

Filmo „Akiplėša“ režisierė tai sako viename iš savo interviu, publikuotame Bernardina.lt Argi kartais ne viskas, ko mes trokštame, yra priėmimas, nepaisant netgi ideologijos, kuria netikime, bet tikime ryšiais ir bendryste?

„Kalbant apie paauglystę, labai sunku tiems, kurie yra vieniši, neturi draugų, todėl vienas didžiausių tikslų – būti ko nors dalimi. Kartais to nori taip stipriai, kad nebesvarbu, ar tai pavojinga, žalinga draugija, bent jau esi priimtas. Nebuvo taip, kad pagrindinė veikėja Marija labai svajojo būti modeliu, ji tiesiog norėjo susirasti draugų. Tokiais atvejais žmonės dažnai patenka į ekstremumus. Pasižiūrėjęs į tam tikras politines organizacijas ir paklausęs, kaip žmonės kalba, supranti, kad jie nebūtinai tiki ta ideologija, jie tiesiog jaučiasi priimti. Tas pat ir su aplinka. Išlaikyti savo poziciją ir sakyti, kad geriau būsiu savimi ir vienas, yra labai sudėtinga, bet sveikintina.“ Saulė Bliuvaitė

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: režisierius Paolo Sorrentino apie filmą "Partenopė" ir jaunystę

 Sveiki,

 

„Man norėjosi kalbėti ne apie realią, o apie susapnuotą, įsivaizduotą jaunystę. Mano filmas nėra apie praėjusių laikų ilgesį, melancholiją, ne, jis kalba apie laiko tėkmę ir mūsų virsmus joje. Tiesa nėra jaunystės prerogatyva: jaunystei reikia troškimų, geismo, jaunystėje mes kuriame epinį pasakojimą apie save, dairomės į veidrodį, šokame, šėlstame, įsivaizduojame, kad galime tapti bet kuo. Tačiau iš estetinio gyvenimo perėjus į etinį, kai tenka prisiimti atsakomybę, šis epinis pasakojimas nutrūksta.“ Režisierius Paolo Sorrentino.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: "Scanoramos" vadovė Gražina Arlickaitė apie Franco Kafkos sąsajas su mūsų tikrove ir kinu

 

Sveiki,

 

„Kafkos kūriniai prieš daug metų nupiešė mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo, subyrėjusių tarpusavio ryšių ir kančios. O šių dienų sociologai rimtai nagrinėja pagreičio visuomenės paradoksą, kai normalūs gyvenimo aspektai tampa prabanga ir deficitu. Šių dienų žmogui nebėra kada susimąstyti, sustoti <...> Jį įsuka kafkiškas procesas, versdamas nenatūraliai elgtis, daryti, bėgti, siekti, orientuotis į rezultatą, bet ne į turinį. <...> Būtent Kafkos sukurtas kančios pasaulis šiandien tampa didžiąja inspiracija keistis, atsigręžti į alternatyvų egzistencijos būda, gyvenimą be televizoriaus, nepervertinant socialinių tinklų, nuomonės formuotojų poveikio ir dirbtinio intelekto visagalybės, bruzdesį pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio ieškojimu.“  Gražina Arlickaitė

 

Puikus ir įžvalgus „Scanoramos“ festivalio interviu su Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadove Gražina Arlickaitė. Kafkiška ne tik literatūra, bet ir kinas, tačiau abi šios meno šakos, sakyčiau, labai panašiai geba atliepti šiandienos tikrovę.

 

Maištinga Siela

Žurnalas "Kinas" kalba apie LGBTQ ir queer kiną!

 

Sveiki,

 

Šio sezono žurnalas „Kinas“ (Nr. 2024/3 (378) skirtas LGBTQ ir queer kino pasauliui. Šiaip retai kada perku „Kiną“, patinkančius straipsnius perskaitau stovėdamas prekybos centre, tačiau pamatęs Justino Šulioko straipsnį apie mano mėgstamą italų režisierių Luca Guadagnino, neatsispyriau. Pastarasis sukūrė daug estetiškos ir išraiškingo kino, o queer kultūrai padovanojo labai matomą ir aptariamą filmą „Vadink mane savo vardu“.

 

Šiame numeryje daug turinio apie LGBTQ kiną, tai pagrindinė numerio tema, kurią plėtoja Artūras Tereškinas straipsnyje „Apie nepatogumą ir netvarką kaip queer dalykus: žvilgsnis į queer kiną“. Štai Santa Lingevičiūtė savo publikacijoje apie lesbiečių vaizdavimą kine prisimena ir kultinė filmą „Svetimas“ bei populiarų serialą „Ksena – karingoji princesė“ bei komentuoją naujausią Coenų filmą „Ieškomos lėlytės“. Mantė Valiūnaitė  parengė interviu su indų režisiere Payal Kapadia, kuri vaizduodama indišką lesbietišką istoriją filme „Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“, pelnė 2024 metų Kanų Didįjį žiuri prizą.

 

Ant žurnalo viršelio – homoseksualumo neslepiantis britų aktorius Andrew Scott serialo „Riplis“ amplua. Tiesa, leidinyje apžvelgiamas ir jo pasirodymas „Kino pavasaryje“ rodytas filmas LGBTQ tema „Visi mes svetimi“, pastarasis, neslėpsiu, bus vienas geriausių šiemet matytų kino filmų. Kalbinamas ir lietuvių režisierius, vienintelis mūsų šalyje kuriantis LGBTQ kiną, jis kalba apie savo naują filmą „Rašytojas“.

 

Maištinga Siela

Scanorama 2023 reklama: Rinktinės kino patirtys ir netikėti atradimai

 Laba diena,

 

Scanorama – vienas labiausiai laukiamų kino festivalių ir jis pakeičia mano rudenį. Šiemet štai toks pasirodęs Scanoramos reklaminis veidas. Kino filmai – jau greitai!

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrej Tarkovskij "Įamžintas laikas"

 Andrej Tarkovskij. „Įamžintas laikas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 312.

Sveiki, praeiviai ir knygų skaitytojai,

„Taigi kinas, kaip ir bet kuris kitas menas, turi savitą poetinį pavidalą ir savo paskirtį, savo likimą – jis atsirado, kad išreikštų specifinę gyvenimo, Visatos dalį, kuri ligi tol nebuvo įprasminta ir negalėjo būti išreikšta kitais meno žanrais (p. 119).“

Pernai, balandžio 4 dieną, rusų režisierius Andrej Tarkovskij (1932-1986) būtų minėjęs savo 90 metų jubiliejų, tačiau likimas lėmė jam mirti už Sovietų Sąjungos ribų, saviškoje tremtyje dėl kūrybos, Prancūzijos priemiestyje taip ir nepastačius pagal Šekspyro dramą „Hamletas“ aštuntojo savo filmo. Prieš pats Rusijos įsiveržimą į Ukrainą lietuviškai pasirodė jo tikriausiai reikšmingiausias veikalas Įamžintas laikas (rus. Запечатленное время) apie kino meno koncepciją, o knygą į lietuvių kalbą išvertė Dalia Saukaitytė. Kaip Audrius Ožalas apžvelgdamas anų metų knygų derlių pastebėjo, Įamžintas laikas nebuvo labai skaitoma knyga, nors Tarkovskio kino gerbėjų Lietuvoje nemažai. Savaime supranta, nes šiomis dienomis rusų kultūra ir menas yra sankcionuojami dėl karo politikos. Visgi ištikimiausi Tarkovskio gerbėjai, kino pasaulio žmonės tikriausiai nepraleido (arba dar tik skaitys) šią knygą ir kaip mokslinę literatūrą, ir kaip kino meno vadovėlį.

Visgi derėtų pabrėžti, kad pats Andrej Tarkovskij (toliau vartosiu sulietuvintus autoriaus asmenvardžius t. y. Andrejus Tarkovskis) žinomas kaip kūrėjas, kuris priešinosi ideologiniam sovietiniam menui, jo formoms ir užsakomajam „teisingo“ meno turiniui. Žinoma, dėl to buvo ne tik ujamas sovietinio laikotarpio kritikų, bet dažnai stabdomas su naujais kino projektais, todėl paskutiniuosius savo filmus „Nostalgija“ ir „Aukojimas“ sukūrė Italijoje ir Švedijoje, ir daugiau niekada negrįžo į Sovietų Sąjungą, mirė nuo vėžio savotiškoje tremtyje, nes sovietinėje tikrovėje nebegalėjo kurti, kamavo ir tėvynės ilgesys, už geležinės uždangos palikta šeima. Tai įdomu, nes Tarkovskis pasaulyje visur buvo pripažintas, išskyrus pačios Sovietų Sąjungos, todėl nederėtų jo meno ir šios knygos laikyti rusų plačiąja prasme kultūros dalimi, priešingai – tai tyli rezistencinė kūryba, maištas prieš sistemą, nors Tarkovskis niekada sąmoningai to nedarė ir kalbėdamas apie savo filmus šioje knygoje nepolitizuoja. Tiesa, šioje knygoje, kuri galimai buvo cenzūruota (kas ten žino?) beveik nekritikuojama sovietinė sistema ir tik subtiliomis užuominomis bylojama apie jo kūrinių atmetimą, ilgas prastovas tarp kino projektų, prastus vertinimus tuometinėje spaudoje.

Knygos trumpą įžangos žodį publikuoja Narius Kairys, o pačią knygą sudaro devyni skyriai su A. Tarkovskio pabaigos žodžiu. Tarp skyrių rasite nemažai įvairių fotografijų, daugelis jų – tai kadrai iš Tarkovskio septynių filmų: „Ivano vaikystė“ (1962), „Andrejus Rubliovas“ (1969), „Soliaris“ (1972), „Veidrodis“ (1975), „Stalkeris“ (1979), „Nostalgija“ (1983), „Aukojimas‘ (1986). Kaip pats autorius ne kartą pažymį, šią knygą jis pradėjo rašyti dėl gaunamų pačių įvairiausių žiūrovų laiškų ir savirefleksijos, kuri padėtų sukristalizuoti ir suvokti savo kūrybos ištakas ir kino sampratą, kūrybos evoliuciją. Rašymo stilius balansuoja tarp bandymo moksliškai, bet savitai pasižiūrėti ne tik į savo kūrybą, bet ir konceptualiai į kino meną, todėl bent jau pirmojoje knygos pusėje labiau jaučiamas struktūralizmas ir teorizavimas, kas, savaime aišku, bus aktualiausia išskirtinai kino meno žmonėms.

Antroji knygos dalis man nepalyginai įdomesnė, nes Tarkovskis leidžiasi konkrečiai į savo filmų interpretavimo galimybes, per savo filmus pateikia aiškias kūrybos dirbtuvės išklotines, tad knyga gali daug ką paaiškinti ieškantiems ir bandantiems suprasti tarkovskiško kino raišką ir prasmes. Įdomu tai, kad Tarkovskis savo kiną labiau supaprastina nei žiūrovas, kuris visur stengiasi įžvelgti simbolių ir metaforų prasmes. Autorius įžemina savo filmus, sakydamas, kad didžiausia jo filmų misija yra byloti tiesą ir tik tiesą, atsisakant kičo ir jau tuo metu susiformavusio komercinio kino klišių. Kitą vertus, paneigdamas, jog jo kino kalba metaforiška, kitame skyriuje aiškina savo filmo simbolius, pavyzdžiui, žvakės nešimo sceną „Nostalgijoje“ arba raganos reikšmę filme „Aukojimas“. Knygoje veriasi nemažai prieštaringumo ir kategoriškumo, kuris tikriausiai suprantamas ir pateisinamas kaip atsakas (atsikirtimas tarp eilučių kritikų argumentams): „... ir menininkas turi teisę kurti tik tada, kai kūryba yra jam gyvybinis poreikis (p. 246).“ Knygoje daug suabsoliutintų teiginių, ką privalo ir ko neprivalo menininkas, o tai šį bei tą pasako apie Tarkovskio reiklumą ir preciziškumą.

„Todėl man visiškai nesuprantama vadinamoji menininko „laisvės“ ir „nelaisvės“ problema. Menininkas nelaisvas visada. Nėra nelaisvesnių žmonių už menininkus. Jie sukaustyti savojo talento, savosios paskirties – tarnauti savo talentui ir drauge žmonėms. Kita vertus, menininkas laisvas pasirinkti galimybę: kuo visapusiškiau realizuoti savo talentą ar parduoti sielą už trisdešimt sidabrinių. Ar ne su savo vaidmens ir savo paskirties suvokimu siejosi visi dvasiniai Tolstojaus, Dostojevskio, Gogolio blaškymaisi? (p. 212).“

Vienas įdomiausių Tarkovskio požiūrio į kiną aspektų knygoje buvo kritika daugelio vertinamai Kulešovo ir Eizenšteino kino sampratai, kuri, anot Tarkovskio, atkerta tikrą tiesos bylojimą kine. Apskritai Tarkovskio filmams būdingi ilgi kadrai, tam tikras filosofinis teatrališkumas, o montažo dinamiką autorius vertina įtariai ir priskiria masinio kino manieringam pataikavimui. Kitą vertus, pas Tarkovskį kine dažnai pasakojama giliamintiškai ir labai romiai, tad autorius neslepia, jog šį polėkį randa japonų haiku kūryboje, kuri artima režisieriaus tikrovės pertikimo būdui: „Haiku savo vaizdus išaugina taip, kad jie nereiškia nieko, galutinės jų prasmės nutverti neįmanoma. Tai yra: jo vaizdas tuo tiksliau atitinka savo paskirtį, kuo įmanomiau įsprausti jį į kokią nors sąvokinę abstrakčią formą (p.146).“ Nors knygoje autorius daug kalba apie literatūros įkvėptą kiną ir sąsajas su rašytiniu žodžiu, tačiau pretenzingai kartu pažymi, jog kinas nėra įvairių meno šakų suplakta sintezė ir pabrėžia kino meno savarankiškumą su jam būdinga raiškos ir prasmės koncepcija. Būtent tą koncepciją jis ir stengiasi perteikti ryškindamas mintį, jog kinas yra ne žodinis, o vaizdų menas, kuris „užkonservuoja“ laiką ir todėl byloja, dokumentuoja praeities įvykius kaip niekas kitas tiksliausiai iš visų menų.

Andrej Tarkovskij

Knygoje taip pat rasite nemažai informacijos ir aliuzijų į Tarkovskio kino darbo užkulisius. Štai vienas mano mėgstamiausio Tarkovskio filmų „Veidrodis“ buvo pragariškai ilgai montuojamas, nes režisieriui ir jo darbo komandai niekaip nepavyko sudėti rišlaus pasakojimo. „Filmo dalys pradėjo sąryšingai funkcionuoti, tarsi sujungtos bendros kraujotakos sistemos. Kai salėje žiūrėjau šį nevilties pagimdytą variantą, filmas gimė mūsų akyse. Dar ilgai po to negalėjau patikėti šituo stebuklu. Kad filmas susiklijavo (p. 160).“ Arba, pavyzdžiui, atvirauja apie „Stalkerio“ paslaptingos Zonos aiškinimus: „Kai girdžiu tokius klausimus, mane apima įsiūtis ir neviltis. Zona, kaip ir viskas mano filmuose, nieko nesimbolizuoja: Zona yra Zona, tai gyvenimas, kurį perėjęs žmogus arba sugniūžta, arba atsilaiko. Ar atsilaikys, priklauso nuo jo orumo, jo gebėjimo atskirti, kas svarbiausia, o kas laikina (p. 254).“

Režisierius taip pat knygoje atvirauja ir apie darbą su savo filmo aktoriais, reiškia jiems simpatiją, aptaria, kuo skiriasi teatro ir kino aktorius bei išduoda, kad filmuodamas, pavyzdžiui, „Veidrodį“ aktoriams neatskleidė galutinio scenarijaus, nes troško, jog veikėjai nežinotų savo ateities ir gyventų filmo medžiagos tikrovėje, o teatro aktoriui, kuris savo vaidmenį fokusuoja į baigtinį idėjinį rezultatą, sunku pasiduoti nežinomybei. „Veidrodžio“ filmavimo aikštelė tapo aktoriams ir režisieriui gyvenamąja vieta, senasis Tarkovskio namas atstatytas pagal prisiminimus nuo pamatų, šalia laukai vėl užsėti grikiais ir t. t. – apie tai, ko dažnas mes nepagalvojame žiūrėdami „Veidrodį“.

Mes, lietuviai, labai didžiuojame, jog filme „Soliaris“ pagrindinį vaidmenį sukūrė Donatas Banionis, tačiau Tarkovskis atskleidžia ir nemielą darbą su šiuo aktoriumi pusę, kadangi jis susiformavęs ir patyręs teatro aktorius, nepasiduodantis Tarkovskio darbo specifikai: „Tačiau Kelvino vaidmuo Banioniui labai pavyko, ir aš dėkoju likimui, kad šį vaidmenį atliko būtent jis. Tačiau buvo neįtikėtinai sunku. Analitinio mąstymo aktorius mano žinantis, koks bus filmas arba, išstudijavęs scenarijų, bent jau kankinamai stengiasi įsivaizduoti jo baigtinį pavidalą. Tokiu atveju jis pradeda vaidinti „rezultatą“, tai yra tarsi vaidmens koncepciją – ir paneigia pačią kinematografinio vaizdo kūrimo idėją (p. 191).“ Visgi iš patyrusių aktorių anuomet buvo sunku pareikalauti užmiršti analizuoti, juk daugiau ar mažiau visi buvo išugdyti pagal Stanislavskio aktorinę mokyklą.

Andrejus Tarkovskis labai mylėjo ir vertino aktorių Anatolijų Solonicyną, kuris pasirodė beveik visuose jo filmuose, kurie buvo filmuojami Sovietų Sąjungoje. Jis taip pat buvo numatęs jam vaidmenų ir užsienyje filmuotuose filmuose, tačiau jau filmuojant Italijoje „Nostalgiją“ jį pasiekė liūdna žinia, jog Solonicynas mirė nuo plaučio vėžio. „Jis mirė nuo ligos, kurios atsikratė Aleksandras ir kuri po kelerių metų užklupo mane patį (p. 282).“ Aleksandras – tai pagrindinis veikėjas iš filmo „Aukojimas“, kurio vaidmenį aktorius turėjo atlikti, pastarasis turi permiegoti su ragana, kad pasveiktų. Išties neįtikėtinas, kone magiškas trinaris sutapimas: Solonicynas miršta nuo plaučių vėžio, o nuo šios ligos miršta veikėjas, kurį jis turėjo suvaidinti, o galiausiai ir pats Andrejus Tarkovskis miršta nuo tos pačios ligos. Labai norėjosi daugiau apie Tarkovskio asmeninę būklę, nes akivaizdu, jog paskutinieji skyriai rašyti jau „tremtyje“, netgi ligos patale, tačiau asmeninė būklė daugiau šioje knygoje nereflektuojama.

Įamžintas laikas – knyga, kuri įdomi ir kaip tarkovskiška kino samprata ir kaip tam tikra stalkeriška kelionė per režisieriaus filmų dirbtuves. Ši knyga padeda daug ką iššifruoti, suvokiant ir supaprastinant Tarkovskio filmų prasmes, apie kurias patys žiūrovai prikūrė ir priskaldė nemažai mitų. Visgi knygoje išryškėja ir tam tikros paties Tarkovskio prieštaros, kiek dirbtinė (savi)įtaiga aiškinant, kad jo kine metaforiškumo ir simbolikos beveik nėra. Jo kinas daug kur remiasi tikrovės ir sapno sąlyčiais, tačiau Tarkovskis visa tai bando paversti gryniausia materialia tikrove ir tarsi suvaro kuolą į žiūrovo širdį, kuris paskendęs jo filmo tikrovėje viską perdėtai sakralizuoja ir mistifikuoja. Gal iš tikrųjų A. Tarkovskis tik bando išsisukinėti nuo to užsiimdamas konceptualizavimu kaip savitaiga? Gal iš tikrųjų sapnas ir tikrovė režisieriui buvo taip suaugę vienas į kitą kaip žolė į žemę, kad nebelieka nieko mistiško, tik vaizdai bylojantys kino genijaus nedalomą tikrovės pajautą? Knyga neatsako į šiuos klausimus, kai ką išgrynina, tačiau žiūrovą ir skaitytoją palieka su kitais neatsakytais klausimais.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Andrejus Tarkovskis apie kino poreikį žmonėms

 Sveiki labi,

Apie tai, kodėl ir ko eina žmonės į kiną, esu girdėjęs daugybę nuomonių ir įsitikinimų. Pats savęs dažnai klausiu, kuo tas kinas mane žavi, ką jis man duoda? Emocijas? Užsimiršimą? Potyrį? Edukacinių žinių? Taikliai apie tai užsimena ir rusų režisierius Andrejus Tarkovskis (1932-1986) savo veikale „Įamžintas laikas“ (Kitos knygos, 2021). Šiuo metu kaip tik skaitau jį ir praktiškai norisi pieštuku pasibraukti kas antrame puslapyje.

Tarkovskis sakydamas, jog kinas užpildo žmonių potyrius (turint galvoje, jog šie žodžiai parašyti dar gyvuojant Sovietų Sąjungai, cenzūrai ir t. t.), manau, jog gyvuoja iki šių dienų. Filme ieškome ne tik to, kas mums artima, aktualu, bet ir to, ko negalime turėti, patirti, prisiliesti fiziškai, o kinas tam tikra prasme suteikia iliuzijų, jog stebėdami ir susitapatindami dalyvaujame platesniame pasaulyje nei mes patys savo rutinos pilnoje tikrovėje.

Jūsų Maištinga Siela

Mano geriausių matytų filmų 2022 TOP 10! (Ir ne tik!)

Sveiki,

 

Apmąstydamas savo 2022 metų matytų filmų derliu galiu drąsiai teigti, kad aptingau rimtam ir geram kinui. Iš vienos pusės po darbų nebesinori gliaudyti kažko itin sudėtingo, iš kitos pusės dažnai ir to paties laiko nebelieka. Ypač apmaudu, jog savotiškai jaučiuosi išdavęs pagrindinius gerojo kino festivalius, bet, nepaisant visko, teko pamatyti ir tokių kino juostų, prie kurių sugrįždavau mintimis apmąstyti visas prasmes ir potekstes. Šiandien Naujųjų metų išvakarėse pasidalysiu savo TOP 10.

 

1.      Viskas iškart ir visur (Everything Everywhere All at Once)

Didžiausią įspūdį padaręs filmas, kuris, tiesą sakant, nurovė stogą. Šitaip mąstyti ir perteikti (vau!). Šiaip nesitikėjau, jog pirmąją vietą užims kažkas iš masinio kino filmų, tačiau, mano akimis, tai daugiau nei masinis filmas. Visų pirma, jis neatitinka nei naratyvo, nei idėjos, nei kitų masiniam kinui būdingų elementų, nebent... dinamiškas vizualumas ir spalvos (ir šiek tiek motinos ir dukters apsikabinimų).

2.      Vestuvės (Wesele)

Vienas labiausiai ir taikliausiai sudirginusių ir paveikusių filmų, ir jis priklauso lenkams. „Vestuvės“ buvo pilnos seksizmo, homofobijos, antisemitizmo ir aš suprantu režisieriaus norą pašiepti tariamas ir kiek perdėtas lenkų krikščioniškas vertybes kitų tautų atžvilgiu. Kartais atrodė, kad tai net ne vestuvės, o mafijos Valpurgijos naktis, kuri efektingai verčia mąstyti: o kodėl jie yra tokie, kokie yra?

3.      Didžioji laisvė (Grosse Freiheit)

Taikliai, jaudinančiai ir retsykiais nepatogiai perteikti XX amžiuje homoseksualų santykiai kalėjime. Labai patiko ir detalės, ir naratyvas, ir filmo pabaiga, bet užvis labiausiai aktoriaus Franz Rogowski pasirodymas.

4.      Drąsiau drąsiau (C‘mon c‘mon)

Juodai-baltas filmas perteikia subtilius vyro ir vaiko santykius. Geras aktoriaus Joaquin Phoenix pasirodymas, o pats filmas toks... melancholiškas ir tyras, kad belieka tik mėgautis juo kaip Bethoweno muzika. Kadangi labai mėgstu tokius filmus, tai negalėjau neįtraukti tarp geriausių.

5.      Kalnai gali pasislinkti (Mountains May Depart)

LRT kinų režisieriaus kūrybai surengtoje retrospektyvoje galėjome pamatyti geriausius darbus, įskaitant ir man patikusį „Balčiausi yra pelenai“, tačiau „Kalnai gali pasislinkti“ man sukėlė dar daugiau emocijų. Prisiminiau, su kokia viltimi iš 1999 metų mes žengėme į naująjį tūkstantmetį, tačiau su kokia viltimi tai darė patys kinai, pamatysite šiame filme.

6.      Liūdesio trikampis (The Triangle of Sadness)

Nepaisant to, kad ne visiems šis filmas patiko, man jis puiki perspausta socialinė satyra, kur pilna humoro, veidmainiškų socialinių vaidmenų, karikatūrinių veikėjų. Nors antroji filmo pusė šiek tiek nuvylė, tačiau visumoje vienas įsimintiniausių šiemet.

7.      Tu nebūsi viena (You Won't Be Alone)

Kontraversiškai pasitiktas filmas, kuris kėlė daug kam nepatogius jausmus. Man jis vienas originaliausių siaubo filmų šiemet, kažkiek energetine prasme panašus į novatoriškąją „Raganą“. Kas čia puiku? Daug raganiškų liaudies motyvų, Brolių grimų pasakų siaubas ir mažabiudžetis efektingas grimas, kuris ilgam palieka įspūdį.

8.      Išganymo aikštė (Plac Zbawiciela, 2006)

Jau senstelėjęs lenkų filmas, bet vis dar labai gerai rezonuoja. Apie lenkų jaunas poras, kurios netenka savo būstų, neišmanydami nekilnojamojo turto rinkos ir susidurdami su kvailais bankrotais. Filme skaudžiai paveikiami poros tarpusavio santykiai, o anyta, tiesiogine to žodžio prasme, gali savo marčiai tapti pajuodėle Vingienė.

9.      Svečiuose / Nieko nesakyk (Gæsterne)

Šiemet Kino pavasaryje parodytas siaubo trileris daugelį nepaliko abejingų. Skandinavų siaubas turi daug parako ir nors filmo pabaiga daug ką suvėlė, tačiau bendras įspūdis labai geras, vis nepalioviau galvoti apie tai, kad perdėtas svetingumas gali ne tik rodyti perdėtą norą įsiteikti, bet ir realius psichinius sutrikimus.

10.  Atsiminimai (Memoria)

Lėtų apsukų filmas man priminė Tarkovskio filmus. Tai filosofinis filmas, apimantis labai daug religinių ir kitų konceptų. Kelionė per laiką ir atmintį. Labai lėtai, labai juslingai ir tapybiškai. Aišku, būta ir aštresnio, gal ir geresnio kino, bet norėjosi „Atsiminimus“ turėti metų dešimtuke. Jau vien Tildos Swinton pasirodymas ką reiškia!

P.S.

Taigi liko dar nemažai daug gerų filmų, kuriuos galėjau vienaip ar kitaip pastumdęs įmesti į šį dešimtuką. Kaip visada neįmanoma objektyviai visko apibrėžti, o gal ir nereikia, nes subjektyvumas irgi šį tą reiškia. Tarp metų geriausių priskirčiau ir „Eržilas“ (kitur verčia „Raudonoji raketa“ filmą apie senstantį porno aktorių, kuris taip ir neišmoko savo gyvenimo pamokų. Vengrų László Nemes filmas „Saulėlydis“ tikrai vertas dešimtuko! „Pirmoji karvė“ – nustebinęs filmas, Kino pavasario karšta naujiena „Saulėlydis“ irgi vertas dėmesio. Gaila, kad nepavyko vietos rasti ir „Šventasis voras“ filmui, kuris taip pat geras. Paliko įspūdį ir biografinis bandymas apie princesę Dianą „Spencer“, keturių žmonių pasikalbėjimas apie vaikų žudynes filme „Mišios“, siaubo filmas apie NSO „Ne“ bei dar nemažai kitų filmų.

Jūsų Maištinga Siela