Skandinavų mitologija: queer ir homoseksualumo aspektai skandinavų dievų mitologijoje, pasakojimuose, Odino ir Lokio atvejis, vikingų požiūris

 Odinas soste ir Lokis šalia.

Sveiki, skaitytojai!

 

Nutariau padaryti seriją įrašų, kurie paneigtų tam tikrus stereotipus apie LGBTQ+ žmones, pavyzdžiui, kad homoseksualumas (kaip ir kitos seksualumo rūšys) tėra Naujųjų laikų išmonė, kažin kokia manieringa mada. Nutariau žvilgtelėti į tam tikrų regionų ir tautų mitologiją ir atskleisti, kaip juose užkoduoti tam tikri homoskesualumo temą koduojantys pasakojimai, įvaizdžiai ir istorijos.

 

Pirmasis įrašas skirtas Skandinavijos mitologijai ir iš esmės birželio (Pride Month) mėnesiui, kuris yra skirtas LGBTQ+ pasididžiavimo ir saugumo bendruomenei.

 

Queer sąsajos skandinavų mitologijoje: Odino ir Lokio atvejis

 

Skandinavų mitologijos dievų panteonas buvo griežtai hierarchiškas, nors ir ne toks statinis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo viršūnėje stovėjo Odinas, išminties ir karo dievas, lydimas savo žmonos Frigės, o kitos svarbios dievybės, tokios kaip Toras (griaustinio dievas) ar Freja (meilės ir magijos deivė), atstovavo atskiroms sferoms. Tačiau po šia hierarchija slypi sudėtingas požiūris į lytį, kuris vikingų kultūroje dažnai buvo susijęs su galios dinamika, o ne su šiuolaikine tapatybe.

 

Skandinavų mitologijoje „queer“ temos geriausiai atsiskleidžia per lyties takumo (gender fluidity) prizmę. Ryškiausias pavyzdys – Lokis, dievas apgavikas, kurio tapatybė nuolat kinta.  Lokis yra skandinavų mitologijos apgavystės, chaoso ir formų kaitos dievas, kilęs iš milžinų giminės, bet tapęs dievų asų bendruomenės nariu. Nors jis nėra tikras Odino brolis, jie tapo kraujo broliais, todėl Lokis užima svarbią, nors ir prieštaringą, vietą dievų panteone. Dėl savo polimorfiškumo (gebėjimo keisti pavidalą ir lytį) bei gebėjimo nuolat peržengti ribas, jis yra laikomas viena sudėtingiausių ir „queer“ archetipą atitinkančių figūrų senovės mituose. Jis ne tik geba keisti pavidalą, bet ir tiesiogiai peržengia lyties ribas, pavyzdžiui, tapdamas kumelaite ir pagimdydamas žirgą. Lokis šiuolaikiniame kontekste dažnai įvardijamas kaip „queer“ ikona, nes jo prigimtis yra transcendencinė – jis nepaiso jokių visuomenės ar gamtos nustatytų „normalumo“ kategorijų.

 

Pagal skandinavų mitologiją, pasaulio aušroje iš ledo ir ugnies sąveikos atsirado pirmasis milžinas Ymiras, o vėliau iš jo kūno dievai – Odinas ir jo broliai Vilis bei Vė – sukūrė pasaulį, taip įtvirtindami savo dieviškąją prigimtį. Odinas tapo dievų valdovu, nes kartu su broliais nugalėjo milžiną Ymirą, tapo visatos kūrėju ir savo išmintimi bei magijos valdymu pranoko visas kitas dievybes. Savo valdžią jis įtvirtino per auką – išsamių žinių vardan jis paaukojo vieną savo akį prie Išminties šaltinio ir kabojo ant pasaulio medžio Ygdrasilio, taip įgydamas runų galią ir tapdamas visų dievų bei žmonių tėvu. Odinas taip pat demonstruoja neįprastą lytinį sudėtingumą. Nors jis yra archetipinis vyriškas vadas, Odinas praktikavo seidrą – magiją, kuri skandinavų visuomenėje buvo laikoma išskirtinai „moteriška“ veikla. Vikingų kultūroje vyras, užsiimantis moteriškomis praktikomis, būdavo siejamas su gėdingu ergi (nevyriškumu) statusu. Vis dėlto, mitologijoje Odinas šią ribą peržengia, tapdamas visiška priešybe: jis tampa galingiausiu dievu, nebijančiu pasisavinti „moteriškų“ galių, kas rodo, jog dieviškumui šiose kultūrose lyties ribos buvo labiau įrankis nei apribojimas.

 

Kalbant apie homoseksualumą, svarbu pabrėžti, kad vikingai neturėjo „homoseksualumo“ kaip fiksuotos tapatybės kategorijos, kurią supranta šiuolaikinis pasaulis. Jų visuomenėje lytiniai santykiai tarp vyrų buvo vertinami per dominavimo ir pasyvumo prizmę. Pagrindinė gėda (vėlgi – ergi) buvo susijusi ne su pačiu homoseksualiu aktu, o su pasyvia pozicija, kuri buvo prilyginama moters padėčiai ir todėl laikoma silpnumo ženklu. Tuo tarpu aktyvus partneris nebūtinai buvo stigmatizuojamas.

 

Dėl šios priežasties mitologijoje sunku rasti aiškiai „homoseksualių“ dievybių, nes „homoseksualumas“ kaip socialinė kategorija tiesiog neegzistavo. Tačiau mitai, kuriuose dievai keičia lytį, rengiasi moteriškais drabužiais. Vienas žinomiausių ir komiškiausių skandinavų mitų pasakoja apie tai, kaip milžinas Trymas pavogė galingąjį Toro kūjį Miolnirį ir pareikalavo už jį atiduoti deivę Frėją į žmonas, tačiau ši kategoriškai atsisakė, tad dievai sugalvojo gudrų, nors ir itin neįprastą planą: aprengti patį Torą nuotakos drabužiais. Griaustinio dievas, nepaisant savo milžiniškos jėgos ir vyriško pasididžiavimo, buvo priverstas užsidėti prabangią nuotakos suknelę, paslėpti barzdą po tankiu šydu ir pasipuošti garsiuoju Brisingų vėriniu, o Lokis, virtęs kambarine, lydėjo jį į milžinų šalį kaip „palydovę“. Trymo puotoje milžinai buvo apstulbę, matydami, kaip „nuotaka“ vienu prisėdimu suvalgo visą jautį, aštuonias lašišas ir išgeria tris statines alaus, tačiau Lokis visus įtarimus sugebėjo išsklaidyti tikindamas, kad Frėja nuo ilgesio nevalgė aštuonias dienas, o kai Trymas, norėdamas pabučiuoti mylimąją, pakėlė šydą ir išvydo Toro „ugnines“ akis, jam buvo pasakyta, kad deivė nemiegojo tiek pat laiko, kol nekantravo susitikti su savo vyru. Galiausiai, kai išalkęs milžinas atnešė kūjį pašventinti jungtuvių, Toras nebeištvėrė, griebė savo ginklą ir žaibiškai sunaikino milžinų puotą, taip parodydamas, kad net ir priverstinis, komiškas lyčių vaidmenų performatyvumas ar laikinai prisiimtas „moteriškumas“ gali tapti galingu įrankiu siekiant dieviško teisingumo.

 

Valkirijos – senovės skandinavų mitologijoje „kautynių lavintojos“ ir Odino tarnaitės, kurių pagrindinis tikslas buvo skrieti virš mūšio laukų, rinkti kritusius didvyrius ir gabenti juos į Valhalą, kur šie ruošėsi paskutiniam pasaulio mūšiui. Tai buvo galingos, ginkluotos, dažnai šarvuotos moterų figūros, kurios turėjo visišką autonomiją – jos buvo laisvos kariauti, priimti sprendimus, kas žus ir kas nugalės, bei nepriklausė nuo vyrų globos. Šiuolaikiniuose queer mitologijos tyrimuose valkirijos dažnai analizuojamos per lesbietišką ar neheteronormatyvią prizmę, mat jos sudarė uždarą, tik moterų bendruomenę, gyveno atskirai nuo vyriškojo dievų pasaulio ir savo tarpusavio ryšius bei galias demonstravo per karo, bendrystės ir ištikimybės ritualus. Ši interpretacija valkirijas mato ne tik kaip mirties nešėjas, bet ir kaip nepriklausomo, į vyrų pasaulį neorientuoto moteriško gyvenimo modelį, kuriame emocinė ir kovinė energija yra skiriama bendražygėms, taip sukuriant erdvę, kurioje „moteriškumas“ pasireiškia ne per nuolankumą, o per karinę galią ir seserystę, tačiau tiesiogiai su queer pasauliu sąsajų neturi, tai veikiau šiuolaikinio pasaulio interpretacija.

 

Svarbu paminėti ir tai, kad dievų santykiai mituose dažnai buvo „skysti“. Dievybės, tokios kaip Frėja, turėjo didelę laisvę savo seksualiniame gyvenime, o mitai dažnai pateikia užuominas apie poliamorinius ar netradicinius ryšius. Šios užuominos rodo, kad senovės skandinavų mitologijoje seksualumas buvo ne tapatybės deklaracija, o dieviškos galios ir gyvenimo ciklo dalis. Visgi galima teigti, kad skandinavų mitologija yra „queer“ ne todėl, kad joje būtų homoseksualių dievų „paradas“, o todėl, kad ji nuolat žaidžia su lyties performatyvumu. Vikingų pasaulyje lytis buvo ne tiek biologinis faktas, kiek socialinis vaidmuo, kurį dievai – ypač Lokis ar Odinas – savo pavyzdžiu nuolat kvestionavo, rodydami, jog tikroji galia slypi gebėjime būti daugiau nei vienu lyčių poliumi.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Pedro Lemebel apie transvestitus ir transvestitų ašaras (marginalų liūdesys nesuprantamas visuomenei)

 

Sveiki,

Ši citata man tokia graži... Nesu transvestitas, to nedarau ir nepraktikuoju jokia forma, tačiau šioji citata kažin kaip empatiškai mane sujaudino. Ją aptikau Čilės rašytojo Pedro Lemebel lietuviškai išleistoje knygoje „Aš bijau, matadore“. Dalijuosi: „Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų.“

Maištinga Siela

Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela

Asmenybė. Pedro Lemebel – čiliečių rašytojas, qeer tapatybė, literatūra, knygos, kūrybos bruožai ir temos

 

Sveiki, mielieji!

Neseniai baigiau skaityti Čilės rašytojo Pedro Lemebel (1952-2015) lietuviškai išverstą romaną „Aš bijau, matadore“, tad nusprendžiau šį menkai kam Lietuvoje žinomą rašytoją pristatyti plačiau. Nustebsite, kokia tai įdomi ir marga asmenybė.

ANKSTYVASIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS IR TUOMETINĖ ČILĖS POLITIKA

Pedro Lemebel gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Santjage, Čilėje, kaip Pedro Segundo Mardones Lemebel, ir mirė tame pačiame mieste 2015 m. sausio 23 d. Jo vaikystė prabėgo viename skurdžiausių ir labiausiai apleistų Santjago rajonų – Zanjón de la Aguada. Tai buvo lūšnynas, įsikūręs šalia atviro kanalizacijos kanalo, kur kasdienybę ženklino dulkės, badas ir nuolatinė kova už išlikimą. Augdamas tokioje aplinkoje, būsimasis kūrėjas iš arti matė socialinę neteisybę ir marginalizuotų žmonių gyvenimą, kuris vėliau tapo jo pasaulėžiūros pamatu. Jo šeima buvo paprasta, tėvas dirbo kepėju, o ryšys su motina, kurios pavardę jis vėliau pasirinko kaip savo pagrindinį identiteto ženklą, buvo itin glaudus ir formuojantis jo asmenybę.

Paauglystės metais Pedro išsiskyrė iš savo bendraamžių ne tik dėl skurdo, bet ir dėl anksti išryškėjusio kitoniškumo bei lytinės tapatybės paieškų. Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Čilė išgyveno didžiulius politinius virsmus, tačiau visuomenė išliko giliai konservatyvi, katalikiška ir mačistinė. Jaunasis Pedro jautėsi esantis svetimas šioje griežtų normų aplinkoje, kur vyriškumas buvo suprantamas tik per jėgos ir dominavimo prizmę. Jis patyrė nuolatinę atskirtį ir patyčias dėl savo manierų bei jautrumo, tačiau tai tik dar labiau užgrūdino jo maištingą dvasią ir poreikį ieškoti saviraiškos būdų, kurie leistų ištrūkti iš slegiančios kasdienybės.

Studijų metai tapo esminiu lūžiu jo kelyje į intelektualinę laisvę. Pedro įstojo į Čilės universitetą studijuoti dailės pedagogikos, kur susidūrė su akademine aplinka ir menu. Tuo metu Čilėje tvyrojo įtampa: Salvadoro Allende socialistinės vyriausybės viltis greitai pakeitė 1973-iųjų karinis perversmas, vadovaujamas Augusto Pinocheto. Jaunystė diktatūros šešėlyje Pedro buvo paženklinta baime, policijos reidais ir brutaliu susidorojimu su bet kokia opozicija ar „nukrypimu“. Būdamas jaunas menininkas ir homoseksualus vyras, jis gyveno dvigubame pavojuje – tiek dėl savo politinių pažiūrų, tiek dėl savo prigimties, kurią režimas laikė iškrypimu.

Baigęs studijas, Pedro kurį laiką dirbo dailės mokytoju įvairiose vidurinėse mokyklose, tačiau ši patirtis jam buvo traumuojanti. Švietimo sistema, griežtai kontroliuojama karinės diktatūros, netoleravo jo laisvamanystės ir provokuojančio stiliaus. Galiausiai 1983 m. jis buvo atleistas iš darbo dėl savo seksualinės orientacijos, kas jam tapo ne tik ekonominiu smūgiu, bet ir galutiniu patvirtinimu, kad oficialioji visuomenė jam neturi vietos. Šis atmetimas buvo jam asmeniškai šokiruojantis, tačiau būtent jis išstūmė Pedro į gatvės meno ir radikalaus aktyvizmo erdvę, kurioje jis pradėjo transformuoti savo kūną ir balsą į politinio pasipriešinimo įrankį.

Iki tol, kol jo vardas tapo žinomas literatūros pasaulyje, Lemebel gyveno bohemišką, pavojingą ir itin intensyvų gyvenimą pogrindžio Santjage. Jis dalyvavo meniniuose performansuose, kuriuose dažnai naudojo provokaciją, makiažą ir aukštakulnius, taip kvestionuodamas tiek diktatūros autoritetą, tiek kairiųjų intelektualų homofobiją. Tai buvo laikotarpis, pilnas gatvės kovų, naktinių susibūrimų slaptose vietose ir nuolatinio laviravimo tarp meno ir išgyvenimo. Jis patyrė skurdą ir fizinį smurtą, tačiau kartu atrado bendraminčių bendruomenę, kuri tapo jo tikrąja šeima ir suteikė drąsos viešai deklaruoti savo tapatybę.

Visas šis ankstyvasis patirčių bagažas – nuo lūšnynų dulkių iki persekiojimo gatvėse – suformavo jį kaip asmenybę, kuri niekada nesiekė pritapti. Jis gyveno tarp socialinių paribių, stebėdamas, kaip jo draugai ir kaimynai kenčia nuo diktatūros represijų ir AIDS epidemijos pradžios, kuri Čilę pasiekė devintajame dešimtmetyje. Šios traumos ir praradimai tapo jo vidine varomąja jėga, pavertusia jauną dailės mokytoją bebaimiu provokatoriumi, kurio vienintelis tikslas buvo suteikti balsą tiems, kurie, kaip ir jis pats savo jaunystėje, buvo pasmerkti tylai ir užmarščiai.

VELESNIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS, QUEER ČILĖS JUDĖJIMAS IR ROMANAS „AŠ BIJAU, MATADORE“

Devintojo dešimtmečio viduryje, kai Čilė vis dar duso po Pinocheto diktatūros gniaužtais, Pedro Lemebel nusprendė, kad tradicinės protesto formos jam per ankštos. Jis suprato, kad kova prieš režimą turi vykti ne tik gatvėse, bet ir per kūną bei estetiką. Tuo metu jis susipažino su menininku Francisco Casas, su kuriuo 1987 metais įkūrė radikalią meno grupę „Las Yeguas del Apocalipsis“ (Apokalipsės kumelės). Pavadinimas buvo tiesioginis iššūkis mačistinei visuomenei – jie save vadino moteriškos giminės žodžiu, provokuodami tiek dešiniuosius diktatūros rėmėjus, tiek homofobiškus kairiuosius opozicionierius. Šis duetas rengė šokiruojančius, neplanuotus performansus: jie pasirodydavo meno parodų atidarymuose ar politiniuose susirinkimuose apsinuoginę, jojantys ant arklių, susiūti vienas su kitu arba šokantys „Cueca“ (tradicinį Čilės šokį) ant sudaužyto stiklo šukių, simbolizuojančių dingusius be žinios režimo aukas.

Būtent šis meninis pogrindis tapo Lemebel tiltu į literatūrą. Žinoma, vizualinis performansas yra laikinas, todėl pradėjo rašyti tekstus, kurie fiksavo šią marginalią tikrovę. Pedro pasirinko unikalų žanrą – kroniką. Jo kronikos nebuvo sausi reportažai; tai buvo barokinė, tiršta, purvina ir kartu neįtikėtinai poetiška proza, kurioje susipynė gatvės žargonas, politinė satyra ir gilus lyrizmas. Jis rašė apie naktinį Santjagą (Čilės sostinę), apie prostitutes, transvestitus, benamius ir visus tuos, kurių oficiali istorija norėjo nematyti. Jo balsas tapo „kitokios Čilės“ balsu, o jo rašymo stilius, dažnai vadinamas „neobarroso“ (purvinuoju baroku), griovė visas tradicinės literatūros normas, paversdamas marginalų gyvenimą aukštuoju menu.

Lemebelio kelias į pripažinimą buvo neatsiejamas nuo jo drąsos būti savimi viešumoje. Jis niekada neslėpė savo homoseksualumo, priešingai – jį naudojo kaip ginklą. Vienas garsiausių jo gyvenimo momentų įvyko 1986 m., kai jis pasirodė kairiųjų politikų susirinkime su raudona žvaigžde ant veido ir perskaitė savo manifestą „Hablo por mi diferencia“ (Kalbų už savo skirtumą). Tai buvo šokiruojantis aktas: jis tiesiai šviesiai pasakė revoliucionieriams, kad jų kova už laisvę yra veidmainiška, jei joje nėra vietos „pederastams“. Ši drąsa pelnė jam pagarbą tarp intelektualų, o viena svarbiausių jo gyvenimo pažinčių tapo ryšys su garsiuoju rašytoju Roberto Bolaño. Bolaño, gyvendamas Ispanijoje, buvo sužavėtas Lemebelio talento ir negailėjo jam pagyrų, vadindamas jį vienu svarbiausių gyvų ispanakalbių rašytojų. Ši parama padėjo Lemebeliui prasiskinti kelią į tarptautinę auditoriją.

Rašytojas Roberto Bolaño su Pedro Lemebeliu

Kalbant apie intymųjį Lemebelio gyvenimą, jis visada buvo apgaubtas tam tikros paslapties ir kartu atviro provokatyvumo. Nors jis neturėjo ilgalaikių „tradicinių“ santykių, kurie būtų plačiai aprašyti biografijose, jo kūryba yra persmelkta aistros, geismo ir sudaužytų širdžių istorijų. Jis gyveno meile, kuri vyko pavojingose Santjago gatvėse, pigiuose viešbučiuose ir politinio pasipriešinimo fone. Jo intymumas buvo neatsiejamas nuo politikos – mylėti kitą vyrą diktatūros metais jam buvo aukščiausia sukilimo forma. Jis save tapatino su moteriškumu, dažnai kalbėdamas apie save moteriškąja gimine, tačiau kartu išlaikydamas griežtą, darbininkišką vyrų pasaulio supratimą.

Didžiausią literatūrinę šlovę jam atnešė vienintelis jo romanas „Aš bijau, matadore“ (Tengo miedo torero), išleistas 2001 metais. Tai kūrinys, kuriame susipina dvi siužetinės linijos: bandymas nužudyti Pinochetą 1986 metais ir meilės istorija tarp vyresnio amžiaus transvestito, vadinamo „Gatvių pamišėle“, ir jauno partizano. Romanas tapo kultiniu ne tik dėl savo politinio krūvio, bet ir dėl neįtikėtinai jautraus pagrindinio veikėjo paveikslo. „Gatvių pamišėlė“ siuvinėja staltieses diktatoriaus žmonai, tuo pačiu savo namuose slėpdamas ginklus revoliucijai, o visa tai daro ne dėl ideologijos, o iš tyros, pasiaukojančios meilės jaunam kovotojui. Šis kūrinys pavertė Lemebelį tarptautine žvaigžde ir vėliau buvo ekranizuotas.

Be šio romano, Lemebel išleido daugybę kronikų rinkinių, tokių kaip „La esquina es mi corazón“ ar „Loco afán: Crónicas de sidario“. Pastarajame jis fiksavo šiurpų ir skausmingą AIDS epidemijos poveikį savo draugų ratui ir LGBT bendruomenei. Jis rašė apie mirtį ne kaip apie statistiką, o kaip apie prarastus veidus, nebaigtus šokius ir išduotas viltis. Jo proza buvo persunkta skausmo, tačiau ji niekada nebuvo silpna – tai buvo pykčio ir pasididžiavimo kupini tekstai, kurie vertė skaitytoją jaustis nepatogiai, bet kartu žavėtis kalbos grožiu.

Gyvenimo pabaigoje Pedro Lemebel susidūrė su sunkia liga – gerklų vėžiu. Tai buvo ironiška ir kartu tragiška lemtis žmogui, kurio balsas buvo jo pagrindinis įrankis. Net ir praradęs balsą po operacijų, jis nenustojo bendrauti ir kurti. Jis rašė žinutes ant popieriaus, pasirodydavo viešumoje su skarelėmis, dengiančiomis kaklą, ir išliko toks pat aštrus bei ironiškas. Interviu metu jis teigė, kad jo kūryba visada buvo skirta „atminties higienai“ – jis nenorėjo leisti Čilei pamiršti to purvo ir kraujo, ant kurio buvo pastatyta modernioji valstybė. Apie Pinochetą jis kalbėjo su neapykanta, bet kartu ir su nugalėtojo panieka, teigdamas, kad diktatorius pralaimėjo, nes jam nepavyko ištrinti tokių kaip Pedro iš istorijos puslapių.

Savo paskutinėmis dienomis Lemebel mąstė apie save kaip apie žmogų, kuris tiesiog norėjo būti laisvas šalyje, kuri bijojo laisvės. Jis didžiavosi tuo, kad niekada nepardavė savo principų dėl patogaus gyvenimo. Pedro Lemebel mirė 2015 m. sausio 23 d. nuo vėžio komplikacijų. Jo laidotuvės virto masine procesija Santjago gatvėmis – tūkstančiai žmonių, tarp kurių buvo tiek paprasti gatvės prekeiviai, tiek aukščiausi politikai, lydėjo jį į paskutinę kelionę. Jis mirė kaip nacionalinis didvyris, žmogus, kuris savo provokacija, raštais ir nepalaužiama dvasia privertė Čilę pažvelgti į savo pačios šešėlį ir pripažinti tuos, kurie per ilgai buvo stumiami į paraštes.

Maištinga Siela

Dienos citata: redaktorė Aira Niauronytė apie anininkinę kalbą, lietuvių kalbos pokyčius ir kalbą, kuri neapibrėžia asmens lyties

 Sveiki,

 

Man patinka redaktorės Airos Niauronytės tekstai apie kalbą. Pasirodo, patys redaktoriai nėra jokie ten kalbos policininkai ar inspektoriai, kurie taiso kalbą tik TAIP ir ne NEKITAIP, pagal Jablonskio brošiūrą. Priešingai, sakyčiau, naujosios kartos redaktoriai kur kas liberalesni, nei mokytojai mokykloje taisydami mokinių rašinius. Tiesa, apie negimininę formą, niekatrąją giminę daiktavardžiuose esame jau pokštavę su kolegomis vienas kitą vadindami „žmoga“ vietoj „žmogus“. Čia dar buvo prieš karantiną, visai naiviai ir nenorėdami nieko įžeisti, tačiau tikrovė keičiasi taip sparčiai, kad kalba labai jautriai reaguoja ir keičiasi.

 

„Anininkinė lietuvių kalba – tai besiformuojantis eksperimentinis lietuvių kalbos įskiepis, kai kalbant apie žmogų, nenorintį priskirti savęs kuriai nors lyčiai arba tiesiog nenorint akcentuoti lyties, yra nukertamos žodžių galūnės ir vartojami įvardžiai, įkvėpti žemaičių ir prūsų kalbų sistemų. Įvardis „an“ vietoj „jis“ ir „ji“ ir „pate“ vietoj „pats“ ir „pati“. Tai vadinama įskiepiu, nes neapima visos kalbos sistemos, o tik situacijas, kai to reikia. Anininkinė lietuvių kalba yra iniciuojama pačios queer bendruomenės.“ Aira Niauronytė

 

Siūlau perskaityti visą interviu apie kalbą, kalbos pokyčius ir anininkinę kalbą, apie kurią mažai kas girdėjo. Straipsnis ČIA.

 

Maištinga Siela

Žurnalas "Kinas" kalba apie LGBTQ ir queer kiną!

 

Sveiki,

 

Šio sezono žurnalas „Kinas“ (Nr. 2024/3 (378) skirtas LGBTQ ir queer kino pasauliui. Šiaip retai kada perku „Kiną“, patinkančius straipsnius perskaitau stovėdamas prekybos centre, tačiau pamatęs Justino Šulioko straipsnį apie mano mėgstamą italų režisierių Luca Guadagnino, neatsispyriau. Pastarasis sukūrė daug estetiškos ir išraiškingo kino, o queer kultūrai padovanojo labai matomą ir aptariamą filmą „Vadink mane savo vardu“.

 

Šiame numeryje daug turinio apie LGBTQ kiną, tai pagrindinė numerio tema, kurią plėtoja Artūras Tereškinas straipsnyje „Apie nepatogumą ir netvarką kaip queer dalykus: žvilgsnis į queer kiną“. Štai Santa Lingevičiūtė savo publikacijoje apie lesbiečių vaizdavimą kine prisimena ir kultinė filmą „Svetimas“ bei populiarų serialą „Ksena – karingoji princesė“ bei komentuoją naujausią Coenų filmą „Ieškomos lėlytės“. Mantė Valiūnaitė  parengė interviu su indų režisiere Payal Kapadia, kuri vaizduodama indišką lesbietišką istoriją filme „Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“, pelnė 2024 metų Kanų Didįjį žiuri prizą.

 

Ant žurnalo viršelio – homoseksualumo neslepiantis britų aktorius Andrew Scott serialo „Riplis“ amplua. Tiesa, leidinyje apžvelgiamas ir jo pasirodymas „Kino pavasaryje“ rodytas filmas LGBTQ tema „Visi mes svetimi“, pastarasis, neslėpsiu, bus vienas geriausių šiemet matytų kino filmų. Kalbinamas ir lietuvių režisierius, vienintelis mūsų šalyje kuriantis LGBTQ kiną, jis kalba apie savo naują filmą „Rašytojas“.

 

Maištinga Siela

Knyga: James Baldwin "Džovanio kambarys"

 

James Baldwin. „Džovanio kambarys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygą, kurią leidykla Baltos lankos pristato kaip tą, kuri iki Lietuvos keliavo 68 metus, atrodo, būtina perskaityti be eilės, nes gali ji ir nebeišlaukti savo skaitytojų. Labai džiaugiuosi, kad Baltos lankos apskritai be skrupulų leidžia LGBTQ+ turinio knygas, jas drąsiai reklamuoja ir nesistengia kur nors tik subtiliai paminėti, kad knyga priklauso queer literatūros nišai, užuot akcentavusi knygos universaliąsias temas. Turint galvoje, kokia pas mus situacija apskritai su LGBTQ+ informacine sklaida tiek plačiojoje viešojoje erdvėje, tiek mokyklose – bandoma įstatymiškai užčiaupti, prislopinti, nupiešti neva propagandinius Vakarų politikos ideologinius kontekstus, o šią vasarą, nors ir daug organizacijų rėmė Vilniaus Pride akciją ir eitynėse dalyvavo fiziškai, tačiau nereikia pamiršti, kad po kelių savaičių tam tikri politikai, aktyvistai prie Seimo degino LGBTQ knygas ir su pasimėgavimu filmavo savo tinklalaidžių sekėjams. Kada paskutinįkart degintos Lietuvoje knygos? Na gal prieš 10 metų, kai kažkas nusitaikė prieš Andrių Tapiną, tačiau tai gan retas reiškinys, todėl šių dienų kontekste amerikiečių autorius James Baldwin (1924-1987) ir jo romano Džovanio kambarys (angl. Giovanni‘s Room) tarsi pasako, kad laisvoje Lietuvoje nebus užtildomi kai kam nepatogūs žmonės, o laisvoje leidyboje prieinama pati įvairiausia literatūra patiems įvairiausiems žmonėms, kad ir kiek ji bus viešai deginama.

 

Šiemet, rugpjūčio 2 dieną, James Baldwin‘ui būtų suakę 100 metų. Juodosios rasės žmogus ir dar homoseksualus, buvęs JAV žmogaus teisių už įvairovės pripažinimą, deja, savo gimtinėje neturėjo didelių galimybių nei kurti, nei gyventi saugų gyvenimą, todėl autorius nusprendė emigruoti į Prancūziją, kurioje tuo metu homoseksualumas, tiesa, nors ir nebuvo visuotinai pripažintas ir gerbtinas, tačiau nelaikomas nusikaltimu. Maždaug taip patogiai, kaip norėtų dažnas lietuvių homofobas: tegu jie egzistuoja, bet kažkur pusrūsy, nesiviešina, nesidemonstruoja ir kad būtų apie juos pamiršta. Kitaip sakant, juos reikia įgetinti arba patys tegu geruoju įsigetina, užsidaro savo tamsiuose kultūros celėse. Reiktų paminėti, kad knyga atspindi Paryžių ir pačią Europą XX amžiaus viduryje, galima sakyti, dar iki galo neatstatytoje, bet jau vakarietiškai ir savarankiai funkcionuojančioje naujojoje pokario kartoje. Knyga pirmąkart visgi išleista JAV-ose 1956 metais (net nenutuokiu, kokiomis sąlygomis queer literatūra buvo tokiu metu leidžiama ir kiek tam reikėjo ar nereikėjo autoriui pastangų), tačiau iki šių dienų James Baldvino Džovanio kambarys laikomas literatūrinė queer klasika, bet knyga ne vien apie queer, ji turi ir universaliuosius dėmenis.

 

Romaną į lietuvių kalbą išvertė Metų vertėjo krėslo laureatė Violeta Tauragienė ir šis tekstas skamba puikiai. Tiesa, nemažai palikta prancūzų kalbos posakių su paaiškinimais išnašose, nes versta iš anglų kalbos, tad dėl prancūziškos aplinkos bendravimo autentikos palikti visi šie kreipiniai ir frazės šia kalba. Skaitymui tai kojos nekiša ir tekstas susiskaito gana lengvai. Visgi tai XX amžiaus literatūra ir jos maniera, kuri man priminė Remarko Trys draugus ar tą patį mūsų Antano Škėmos Baltą drobulę, kada mizanscenos kuriamos kaip teatro scenos pagrindu: veikėjai nuolat susitinka rašytojo apgalvotoje erdvėje ir būtinai geria kokį nors alkoholį ir rūko. Nežinau, kiek Deividas, pagrindinis šios istorijos veikėjas išgėrė, tačiau tai daro nuolat ir kiekvienoje scenoje. Tai taip tipiška, nes tą darydavo be išskirtinumo ir XX amžiaus teatro veikėjai scenoje, ar tas pats Antanas Garšva, atsiverdamas imigrantui Stenliui tarp darbo pertraukėlių viešbučio barelyje.

 

Romanas Džovanio kambarys apie pabėgėlius į Europą, tiksliau – imigrantus. Deividas yra užmezgęs intymius santykius su Hele, kuri išvykusi į Ispaniją, o jis tuo metu lankosi prastos reputacijos homoseksualų užeigoje, kurioje daugiau ar mažiau pažįsta lankytojus ir netrukus pastebi naują barmeną iš Italijos. Taip, jo vardas Džovanis, ir jis netrukus susibičiuliauja su Deividu ir jiedu pradeda gyventi kartu mažame ir ankštame tarnaitės kambaryje Paryžiaus pakraštyje. Jiedu vos suduria galą su galu, tačiau Deividui netrukus Džovanio kambarys ir jis pats ima atsibosti, Deividas pradeda laukti Helės kaip išsigelbėjimo, tėvo pinigų iš už Atlanto ir visa Deivido socialinė padėtis atrodo labai vargana.

 

Tiesą sakant, siužetas nėra kažin kuo labai ypatingas, visa pasakojimo linija laikosi: įsimylėjau-pamylėjau-nusibodo. Didžiausia romano varomoji jėga yra gėdos ir kaltės jausmas, kurį jaučia Deividas palikdamas Džovanį. Deividui labai svarbus vyriškumo tapatybės dėmuo, akivaizdu, kad jo tapatumas tebėra sumišęs su tradiciniu patriarchaliniu vyro įvaizdžiu, t. y. būti normaliu ir elgtis normaliai, kaip elgėsi jo tėvas. Bet bėda tame, kad Deividas vis tiek gatvėje nužiūrinėja jūreivius, lankosi bare, bendrauja su homoseksualais, vis dar planuoja ateitį su Hele. Jo veiksmai ir svajonės, planai apie normalumą bei homoseksualūs polinkiai yra sumišę, todėl griūna Džovanio, Deivido, Helės ir visas romano sukurta pasaulio iliuzija, kad čia, Paryžiuje, galima kaip nors gyventi dvilypį gyvenimą.

James Baldwin

 

Kitas romano labai svarbus sluoksnis pokarinė migracija. Dažnai, kaip mūsų lietuviams, be atgalinio adreso, tačiau, regis, Deividas turi pasirinkimą. Per jį James Baldwinas perteikia Paryžių kaip tautų katilą, kuriame paguodos ir laimės ieško tas, kas netingi. Imigrantai iš viso pasaulio, apstulbę nuo Paryžiaus grožio, bando imituoti paryžietiškas manieras, tačiau vieni iš kitų dažnai sarkastiškai tyčiojasi, ypač iš Deivido amerikietiškos tapatybės. Knygoje gausu pasikalbėjimo, apskritai romano didžiąją dalį sudaro manieringi pasiplepėjimai, kurie gana daug atskleidžia ne tik apie tuometinę homoseksualų bendravimo kultūrą, bet ir to meto paryžietiškas pritapimo ir adaptacijos pastangas, sumišusias su kiekvieno imigranto tautiniu charakteriu.

 

Nepasakyčiau, kad knyga kokia nors queer erotiška, tačiau intymumo netrūksta. Didžiausias viso pasakojimo simbolis – ankštas Džovanio kambarys, į kurį Deividas nebenori sugrūsti viso savo gyvenimo. „Nubusdavome trečią ketvirtą po pietų, kai blausi saulė grabinėdavo keistus mūsų apšnerkšto kambario kampus. Tada keldavomės, prausdavomės, skusdavomės, atsitrenkdami vienas į kitą, juokaudami ir pykdami dėl neišsakyto noro išsigauti iš to kambario. Paskui šokdavome į gatves, į Paryžių, paskubomis kur nors užkąsdavome... (p. 113)“. Paryžius atskleidžiamas per kontrastą, t. y. kuo labiau Deividas vargsta, neturi pinigų, tuo tas Paryžius atrodo turtingiesiems, tik jiems sukurta mylėti ir būti romantikoje – argi ne iš tų praėjusių dešimtmečių ir atsirado Paryžiaus romantikos kultas? Pasaulio ir Džovanio kambario metafora kontrastinga, nes tai du atskiri pasauliai, tarp kurių migruoja Deividas, jis migruoja be užtikrintumo ir tarp Europos ir JAV, ir nuo vyro prie moters, nerasdamas savojo pasaulio įgalinimo, įžeminimo, aiškios tapatybės, kas jis iš tikrųjų yra ir ko jis nori. „Visos šio miesto šiukšlės? Kur jie veža? Nežinau, kur jas veža, tačiau labai tikėtina, kad į mano kambarį (p. 118)“.

 

Šalia Deivido tapatybės problemos autorius šiek tiek per Helės personažę užgriebia ir feministinių temų. Helė taip pat nežino ko nori. Ji ieško savęs kaip emancipuotos moters, to meto savarankios pasaulietės, kuri gali priimti sprendimus be vyro, štai ką ji sako savo mylimajam Deividui: „Vyrai gali priklausyti nuo moters malonės... Man regis, vyrams patinka taip galvoti – tai glosto jų mizoginiškumą. Bet jeigu koks nors vyras priklauso nuo kokios nors moters malonės... jis liaujasi buvęs vyru. Ir tuomet ta moteris patenka į spąstus, iš kurių neįmanoma išsivaduoti (p. 168)“. Aišku, romano pabaigoje ji atšlyja ir vėl grįžta prie tradicinės namų šeimininkės įvaizdžio, ji nori gimdyti ir kepti pyragus, nes taip saugu, nereikia nieko ieškoti ir dirbti su savimi. Iš esmės Deividas ir Helė kovoja su vyro ir moters vaidmenų įsitikinimais, atėjusiais iš visuomenės nusistovėjusių stereotipų. Deividas nesupranta, kodėl sunku būti moterimi, jam atrodo, kad tai vyrai turi pasirūpinti moterimis ir tai normalu, nors pats negeba be tėvo pinigų išgyventi Prancūzijoje ir aprūpinti Helės. Žodžiu, veikėjai paklydę ne tik tarp šalių, kontinentų, vertybių ir įsitikinimų, jie sumišę ir sutrikę dar ir dėl to, kad lūkesčiai verčia jaustis kaltiems, o bejėgystė gėdinga, iš kitos pusės – negali laisvai pasiduoti savo prigimčiai ir geismui, nes buvo mokomi, kad laimė tėra tik santuokoje su vaikais. Deividas galų gale nebežino ko nori, ar pateisinti viešojo gyvenimo planą, aukojant geidulį ir aistras, ar pasinerti ir lėbauti pogrindyje, tačiau būti atšlijusiam nuo tos laimės, kokią nuo mažų dienų manėsi esanti pačią teisingiausią.

 

Knyga tik atrodo, kad yra lengvai perskaitoma, tačiau tarp tų manieringų XX amžiaus paryžietišką kultūrą imituojančių pokalbių atsiveria prieštaringų žmonių prieštaringi santykiai. Aišku, romano kriminalinė linija, apie kurią nieko sąmoningai nepaminėjau, viską išsprendžia gana šekspyriškai. Tragedijos neišvengsi ten, kur susikerta du vienas kitą paneigiantys pasauliai ir žmogus, kuris negali pasirinkti, neįstengia paneigti nei vieno, nei kito, tokiam lemta susinaikinti. Manau, kad šioji istorija apskritai atspinti psichologiškai sudėtingą queer pasaulį, kurį dažnai matome itin spalvingą, manieringą, protestuojantį, tačiau po karnavaliniu elgsenos modeliu slepiasi sumišimas, atmetimas, kaltė, savigrauža ir gėda, pastangos susigrąžinti savigarbą – dažnai slopinamą, kaip tai darė Deividas. Knyga šiandien kaip niekad reikalinga mūsų verstinės literatūros kontekste, kuri natūraliai įsilieja kaip atsakas į mūsų politinius nūdienos kontekstus ir byloja, atstovauja įvairovės įgalinimo poreikio suvokimui.

 

Jūsų Maištinga Siela