Danija: trumpa Danijos katalystės istorija ir žemėlapis

 

Sveiki!

 

Dar niekada nesu buvęs Danijoje, tačiau jau keleri metai vis pasvajoju apie išsamią kelionę po danų žemę. Šiame įraše pažindinuosi ir dalijuosi informacija apie Danijos karalystės istoriją.

 

Pirmieji žmonės dabartinės Danijos teritorijoje pasirodė prieš daugiau nei dešimt tūkstančių metų, pasibaigus paskutiniajam ledynmečiui, kuomet atsitraukiantis ledas atvėrė derlingas žemes, pilnas miškų ir gausių vandens telkinių. Šios pirminės medžiotojų-rinkėjų bendruomenės palaipsniui evoliucionavo, o neolito laikotarpiu čia įsitvirtino žemdirbystė, palikusi gausius megalitinių kapų pėdsakus, rodančius sudėtingą ankstyvųjų bendruomenių socialinę struktūrą bei religinius papročius. Vėlesniu bronzos ir geležies amžiumi vietiniai gyventojai užmezgė aktyvius prekybinius ryšius su Romos imperija (labai panašiai kaip ir besikuriančios mūsų bei kitais Europos regionais, o tai paskatino metalo apdirbimo amatų klestėjimą ir socialinį sluoksniavimąsi. Šiame istoriniame etape pradėjo formuotis savitas germanų genčių etnosas, iš kurio vėliau išaugo skandinavų tautos, o strateginė regiono padėtis tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų jau tuomet nulėmė svarbų šių žemių geopolitinį vaidmenį.

 

Skandinavijos istorijoje ypatingą vietą užima vikingų laikotarpis, prasidėjęs aštuntajame amžiuje ir truko iki vienuoliktojo amžiaus vidurio, kuomet danai išplaukė į platesnius vandenis ir padarė didžiulę įtaką visos Europos raidai. Danų vikingai pasižymėjo ne tik kaip bebaimiai kariai ir keliautojai, pasiekę Britanijos salas, Prancūzijos pakrantes bei netgi Viduržemio jūros regioną, bet ir kaip išskirtiniai laivų statytojai, pirkliai bei miestų kūrėjai. Šiuo periodu, valdant tokiems karaliams kaip Haraldas Mėlynasis, Danija buvo suvienyta ir ji priėmė krikščionybę, o tai galutinai įtraukė šalį į viduramžių Europos politinį bei kultūrinį žemėlapį. Karaliaus Knuto Didžiojo valdymo metais vienuoliktajame amžiuje Danija suformavo milžinišką Šiaurės jūros imperiją, kuriai priklausė ne tik pati Danija bei dabartinė Pietų Švedija, bet ir visa Anglija bei Norvegija, taip pasiekusi savo ankstyvųjų teritorinių užkariavimų viršūnę.

 

Viduramžiais ir naujaisiais amžiais Danijos karalystė patyrė galingą teritorinės plėtrai ir nuosmukiams būdingą dinamiką, glaudžiai susijusią su nuolatinėmis kovomis prieš Švediją ir Vokietijos kunigaikštystes. Kalmaro unija, sudaryta keturioliktajame amžiuje, sujungė Daniją, Norvegiją ir Švediją po viena karūna, tačiau vidiniai nesutarimai ir švedų siekis nepriklausomybės galiausiai sugriovė šį aljansą, palikdamas Danijai ir Norvegijai bendrą valstybę, gyvavusią kelis šimtmečius. Bėgant laikui dėl nesėkmingų karų, ypač septynioliktajame amžiuje, Danija prarado vertingas žemes dabartinėje Pietų Švedijoje, kurios amžiams atiteko nuolatinei varžovei Stokholmui. Nepaisant teritorinių netekčių, Danijos karalystė ilgą laiką valdė didžiulę Šiaurės Atlanto salų imperiją, apėmusią Islandiją, Farerų salas bei Grenlandiją, kurios iki šiol palaiko specifinius teisinius bei kultūrinius ryšius su Kopenhaga.

 

Devynioliktas amžius Danijai atnešė dramatiškų geopolitinių pokyčių ir skaudžių teritorinių netekčių, kurios iš esmės nulėmė dabartines, palyginti nedideles šalies sienas. Lemtingas smūgis buvo antrasis Šlėzvigo karas prieš Prūsiją ir Austriją, po kurio Danija devynioliktajame amžiuje privalėjo atsisakyti strategiškai svarbių Šlėzvigo ir Holšteino hercogysčių, sudariusių didelę dalį pietinių šalies valdų. Šios netektys sukėlė gilią krizę danų visuomenėje, privertusią tautą pereiti nuo karinių ambicijų puoselėjimo prie vidinio šalies stiprinimo, žemės ūkio modernizavimo ir švietimo sistemos plėtros pagal principą „tai, kas išorėje prarasta, turi būti viduje atgauta“. Po Pirmojo pasaulinio karo vykusi plebiscito procedūra sugrąžino šiaurinę Šlėzvigo dalį Danijai, tačiau bendras valstybės plotas jau buvo nepataisomai sumažėjęs, paversdamas ją kompaktiška, bet labai darnia Europos valstybe.

 

Kopenhagos, kaip šalies sostinės, istorija prasidėjo nuo nedidelio žvejų kaimelio ir prekybinio uosto vadinto Havnu, kurį dvyliktajame amžiuje imta fortifikuoti vyskupo Absolono iniciatyva. Dėl savo išskirtinai patogios geografinės padėties Zelandijos salos pakrantėje, saugančios įėjimą į Baltijos jūrą, miestas sparčiai augo, perimdamas prekybinį dominavimą iš senesnių regiono centrų ir galiausiai tapdamas karališkosios šeimos bei viso valstybinio aparato rezidencija. Nepaisant niokojančių gaisrų, maro epidemijų ir svetimšalių kariuomenių apgulčių septynioliktajame bei aštuonioliktajame amžiuose, Kopenhaga nuolat atgimdavo, pasipuošdama puošnia renesanso ir baroko architektūra, plačiais kanalais bei įspūdingais gynybiniais pylimais. Šiandien miestas yra gyvybingas, modernus metropolis, darniai jungiantis turtingą istorinį paveldą, karališkuosius rūmus ir pažangiausias ekologiško urbanistinio gyvenimo tendencijas.

 

Danų kalba, priklausanti germanų kalbų šeimos Šiaurės germanų šakai, formavosi iš senosios skandinavų kalbos, palaikydama glaudžius istorinius ir leksinius ryšius su kaimyninėmis švedų bei norvegų kalbomis. Nors geografiniu požiūriu Danija yra nedidelė, šalies viduje gyvuoja daugybė regioninių tarmių, o rašytinė kalba, sunorminta dar XVI amžiuje atsiradus Biblijos vertimams ir spaudai, tapo vienijančiu tautos elementu. Kultūriniame lygmenyje danai išvystė unikalią tapatybę, kurios pamatas yra lygybės siekis, visuotinis pasitikėjimas valstybės institucijomis ir specifinė koncepcija, vadinama „hygge“, reiškianti jaukumą, saugumą bei bendravimo šilumą. Šis kultūrinis pamatas išugdė pasaulinio lygio kūrėjus, pradedant pasakų meistru H. K. Andersenu ir filosofu Sörenu Kierkegaard'u, ir baigiant šiuolaikiniu dizainu, architektūra bei novatorišku kinu.

 

Šalies populiacija istorijos bėgyje kito nuo kelių šimtų tūkstančių gyventojų viduramžiais iki kelių milijonų industrializacijos epochoje, o šiandien Danijos Karalystėje gyvena daugiau nei penki su puse milijono žmonių. Praeityje didelė dalis gyventojų vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste, tačiau devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuose prasidėjusi urbanizacija radikaliai pakeitė demografinę struktūrą, perkeldama daugumą piliečių į sparčiai augančius miestus, ypač Kopenhagos aglomeraciją. Šiuolaikinė Danijos visuomenė pasižymi didele demografine ir kultūrine įvairove, palaikančia aukštą gyvenimo kokybę, lyčių lygybę bei pažangią socialinės apsaugos sistemą, kuri užtikrina paramą kiekvienam piliečiui nuo gimimo iki senatvės. Nepaisant globalizacijos iššūkių, danai kruopščiai saugo savo tautinį identitetą, tradicijas ir glaudų ryšį su tėvynės gamta bei jūra.

 

Šiandieninė Danijos karalystė savo dabartines teritorines ribas laiko subalansuotu istoriniu rezultatu, apimančiu pačią Jutlandijos pusiasalio dalį ir šimtus didesnių bei mažesnių salų, tokių kaip Fynas, Zelandija bei Bornholmas. Nors imperiniai mastai seniai praeityje, Danijos Karalystės sudėtyje autonominėmis teisėmis tebėra Farerų salos bei Grenlandija, išlaikančios specifinį vietos valdymą ir kultūrinį savarankiškumą šiauriniuose Atlanto bei Arkties vandenynuose. Toks teritorinis modelis leidžia šaliai išlaikyti svarbų balsą tarptautinėje arenoje, sprendžiant klimato kaitos, laivybos saugumo bei aplinkosaugos iššūkius Arkties regione. Mažas šalies plotas dabartiniame geopolitiniame kontekste tapo pranašumu, užtikrinančiu efektyvų valstybės valdymą, aukštą ekonominį produktyvumą ir greitą technologinių bei socialinių inovacijų diegimą.

 

Dabartinė Danijos ekonominė ir politinė galia remiasi stipria žinių ekonomika, žaliosios energetikos sprendimais ir pasaulyje pavyzdine visuomenės gerovės modelio sistema. Šalis yra viena iš pirmaujančių pasaulyje pagal vėjo energijos gamybą, tvarią žemės ūkio praktiką bei aplinkai draugišką transporto infrastruktūrą, kurioje dviračiai užima pagrindinę vietą kasdieniniame gyvenime. Politine prasme Danija išlieka stabilia konstitucine monarchija, kurioje karaliaus institucija veikia kaip tautos vienybės simbolis, o parlamentinė demokratija garantuoja piliečių teises bei laisves. Šis istorinis kelias nuo viduramžių vikingų žygių iki modernios, taikios ir solidarios skandinavų valstybės rodo išskirtinį danų tautos gebėjimą prisitaikyti prie kintančio pasaulio iššūkių neprarandant savo šaknų.

 

Maištinga Siela

Švedų ir norvegų kalba: kuo skiriasi ir kuo panašios švedų ir norvegų kalbos?

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Skandinavų kalbų ištakos siekia senovės skandinavų kalbą (angl. Old Norse), kuri buvo vartojama vikingų amžiuje ir susiformavo iš germanų kalbų prokalbės. Ši kalba buvo bendras pagrindas visoms šiaurės germanų kalboms, plitusioms Skandinavijos pusiasalyje bei Danijoje. Laikui bėgant, dėl geografinės izoliacijos, migracijos ir kultūrinių kontaktų, ši bendra kalba ėmė diferencijuotis, formuodama skirtingas tarmes, kurios vėliau išsivystė į atskiras kalbines sistemas. Šis procesas vyko palaipsniui, darant įtaką tiek vidaus kalbiniams pokyčiams, tiek išorinei įtakai, ypač per prekybinius ir politinius ryšius su kaimyninėmis vokiečių žemėmis.
 
Viduramžiais, ypač po krikščionybės įvedimo ir valstybingumo formavimosi, ryškėjo takoskyra tarp rytų ir vakarų skandinavų kalbų. Rytų skandinavų grupė, apimanti švedų ir danų kalbas, turėjo savitų fonetinių ir gramatinių ypatumų, o vakarų skandinavų grupė, kuriai priklausė norvegų bei islandų kalbos, išlaikė archajiškesnes formas. Norvegų kalbos atsiskyrimo procesą itin paveikė 1397 metais sudaryta Kalmaro unija, kuri sujungė Daniją, Norvegiją ir Švediją. Danų kalba tapo dominuojančia raštvedybos ir administracijos kalba Norvegijoje, o tai ilgam laikui suformavo norvegų rašytinę kalbą, kuri iki šių dienų jaučia stiprią danų kalbos įtaką.
 
Švedų kalba, vystydamasi kiek savarankiškiau nei norvegų, išlaikė savo unikalų fonetinį charakterį ir leksiką. Nors švedų ir danų kalbos priklauso tai pačiai rytų skandinavų grupei, švedų kalba išvengė kai kurių stiprių danų kalbos fonetinių pokyčių, tokių kaip priebalsių susilpnėjimas. Tuo tarpu norvegų kalba, tapusi nepriklausoma nuo Danijos XIX amžiuje, ėmė ieškoti savo tapatybės, kas lėmė dviejų skirtingų rašytinės norvegų kalbos normų – „Bokmål“ (pagrįstos danų kalba) ir „Nynorsk“ (pagrįstos norvegų tarmėmis) – susiformavimą, suartinantį ją su kitomis vakarų skandinavų atmainomis.
 
Švedų ir norvegų kalbos yra itin artimos, priklausančios šiaurės germanų kalbų pogrupiui, todėl norvegai ir švedai dažniausiai gali suprasti vieni kitus be didelių vertimo sunkumų. Didžiausi panašumai yra matomi gramatikoje ir pagrindinėje leksikoje, kur daugelis žodžių turi bendrą šaknį ir panašią sakinio struktūrą. Pavyzdžiui, abiejose kalbose vartojami panašūs įvardžiai, veiksmažodžių laikai ir linksnių sistema, kuri yra gerokai supaprastinta, palyginti su senąja skandinavų kalba. Šis lingvistinis artumas yra natūralus, kadangi abi kalbos evoliucionavo tame pačiame regione ir buvo veikiamos panašių kultūrinių bei istorinių faktorių.
 
Visgi, tarp švedų ir norvegų kalbų esama svarbių skirtumų, ypač fonetikoje ir intonacijoje. Švedų kalba pasižymi specifine melodika ir priebalsių tarimu, kurie jai suteikia išskirtinį skambesį, dažnai apibūdinamą kaip „dainuojamąjį“. Norvegų kalba savo tarimu yra arčiau danų kalbos, tačiau turi ryškesnių toninių skirtumų, kurie labai priklauso nuo konkrečios regioninės tarmės. Be to, norvegų kalboje dažniau išlaikyti balsių garsai, kurie švedų kalboje transformavosi, o kai kuriuose norvegų kalbos žodžiuose matyti aiškesnė sąsaja su archajiškąja norvegų kalba.
 
Leksiniu požiūriu skirtumai taip pat egzistuoja, nors dažnai jie kyla dėl skirtingos užsienio kalbų įtakos per pastaruosius šimtmečius. Švedų kalba istoriškai patyrė stipresnę vokiečių kalbos įtaką, ypač Hanzos sąjungos laikais, o norvegų kalba dėl jau minėtos unijos su Danija yra perėmusi daug daniškos leksikos. Tai reiškia, kad norvegų kalboje galima rasti žodžių, kurie skamba identiškai daniškai, tačiau švedų kalboje tie patys konceptai išreiškiami visiškai kitokiais, dažnai vokiškos kilmės žodžiais. Visgi, šie skirtumai retai tampa kliūtimi tarpusavio supratimui.
 
Šiandien švedų kalba yra gimtoji daugumai Švedijos gyventojų, kurių populiacija siekia daugiau nei 10 milijonų, o taip pat ja kalba nemaža suomių švedų bendruomenė Suomijoje, kur švedų kalba turi oficialios valstybinės kalbos statusą. Tai rodo ilgalaikį Švedijos istorinį buvimą regione. Norvegų kalba yra gimtoji apie 5,5 milijono Norvegijos gyventojų, o dėl minėtų „Bokmål“ ir „Nynorsk“ normų egzistavimo, kalbinė situacija Norvegijoje yra viena unikaliausių visoje Skandinavijoje, atspindinti šalies norą išsaugoti tiek istorinį palikimą, tiek vietinį autentiškumą.
 
Istoriškai šios kalbos buvo vartojamos panašios populiacijos – laisvų ūkininkų, karių ir pirklių, kurie keliavo ir gyveno panašiuose Skandinavijos pusiasalio arealuose. Ankstesniais amžiais šios populiacijos buvo mažiau judrios, todėl tarmės buvo labai ryškios ir kartais net nesuprantamos kaimyninių slėnių gyventojams. Šiuolaikinė urbanizacija, švietimas ir masinės informavimo priemonės stipriai suvienodino kalbą, tačiau vietinės tarmės Norvegijoje ir Švedijoje vis dar išlieka gyvybingos ir yra svarbi kultūrinio identiteto dalis.
 
Vadinasi, norvegų ir švedų kalbų santykis yra puikus pavyzdys, kaip bendra lingvistinė šaknis gali išsiskleisti į dvi atskiras, bet glaudžiai susijusias sistemas. Nors politinė ir istorinė raida jas vedė skirtingais keliais – Švediją link didesnio savarankiškumo, o Norvegiją per ilgą sąjungą su Danija – jos išlaikė fundamentalų panašumą. Tai užtikrina nuolatinį kultūrinį dialogą tarp šių kaimyninių šalių ir leidžia jų žmonėms jausti artimą ryšį per bendrą skandinavišką kalbinį bei kultūrinį palikimą.
 
Maištinga Siela

Skandinavų mitologija: queer ir homoseksualumo aspektai skandinavų dievų mitologijoje, pasakojimuose, Odino ir Lokio atvejis, vikingų požiūris

 Odinas soste ir Lokis šalia.

Sveiki, skaitytojai!

 

Nutariau padaryti seriją įrašų, kurie paneigtų tam tikrus stereotipus apie LGBTQ+ žmones, pavyzdžiui, kad homoseksualumas (kaip ir kitos seksualumo rūšys) tėra Naujųjų laikų išmonė, kažin kokia manieringa mada. Nutariau žvilgtelėti į tam tikrų regionų ir tautų mitologiją ir atskleisti, kaip juose užkoduoti tam tikri homoskesualumo temą koduojantys pasakojimai, įvaizdžiai ir istorijos.

 

Pirmasis įrašas skirtas Skandinavijos mitologijai ir iš esmės birželio (Pride Month) mėnesiui, kuris yra skirtas LGBTQ+ pasididžiavimo ir saugumo bendruomenei.

 

Queer sąsajos skandinavų mitologijoje: Odino ir Lokio atvejis

 

Skandinavų mitologijos dievų panteonas buvo griežtai hierarchiškas, nors ir ne toks statinis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo viršūnėje stovėjo Odinas, išminties ir karo dievas, lydimas savo žmonos Frigės, o kitos svarbios dievybės, tokios kaip Toras (griaustinio dievas) ar Freja (meilės ir magijos deivė), atstovavo atskiroms sferoms. Tačiau po šia hierarchija slypi sudėtingas požiūris į lytį, kuris vikingų kultūroje dažnai buvo susijęs su galios dinamika, o ne su šiuolaikine tapatybe.

 

Skandinavų mitologijoje „queer“ temos geriausiai atsiskleidžia per lyties takumo (gender fluidity) prizmę. Ryškiausias pavyzdys – Lokis, dievas apgavikas, kurio tapatybė nuolat kinta.  Lokis yra skandinavų mitologijos apgavystės, chaoso ir formų kaitos dievas, kilęs iš milžinų giminės, bet tapęs dievų asų bendruomenės nariu. Nors jis nėra tikras Odino brolis, jie tapo kraujo broliais, todėl Lokis užima svarbią, nors ir prieštaringą, vietą dievų panteone. Dėl savo polimorfiškumo (gebėjimo keisti pavidalą ir lytį) bei gebėjimo nuolat peržengti ribas, jis yra laikomas viena sudėtingiausių ir „queer“ archetipą atitinkančių figūrų senovės mituose. Jis ne tik geba keisti pavidalą, bet ir tiesiogiai peržengia lyties ribas, pavyzdžiui, tapdamas kumelaite ir pagimdydamas žirgą. Lokis šiuolaikiniame kontekste dažnai įvardijamas kaip „queer“ ikona, nes jo prigimtis yra transcendencinė – jis nepaiso jokių visuomenės ar gamtos nustatytų „normalumo“ kategorijų.

 

Pagal skandinavų mitologiją, pasaulio aušroje iš ledo ir ugnies sąveikos atsirado pirmasis milžinas Ymiras, o vėliau iš jo kūno dievai – Odinas ir jo broliai Vilis bei Vė – sukūrė pasaulį, taip įtvirtindami savo dieviškąją prigimtį. Odinas tapo dievų valdovu, nes kartu su broliais nugalėjo milžiną Ymirą, tapo visatos kūrėju ir savo išmintimi bei magijos valdymu pranoko visas kitas dievybes. Savo valdžią jis įtvirtino per auką – išsamių žinių vardan jis paaukojo vieną savo akį prie Išminties šaltinio ir kabojo ant pasaulio medžio Ygdrasilio, taip įgydamas runų galią ir tapdamas visų dievų bei žmonių tėvu. Odinas taip pat demonstruoja neįprastą lytinį sudėtingumą. Nors jis yra archetipinis vyriškas vadas, Odinas praktikavo seidrą – magiją, kuri skandinavų visuomenėje buvo laikoma išskirtinai „moteriška“ veikla. Vikingų kultūroje vyras, užsiimantis moteriškomis praktikomis, būdavo siejamas su gėdingu ergi (nevyriškumu) statusu. Vis dėlto, mitologijoje Odinas šią ribą peržengia, tapdamas visiška priešybe: jis tampa galingiausiu dievu, nebijančiu pasisavinti „moteriškų“ galių, kas rodo, jog dieviškumui šiose kultūrose lyties ribos buvo labiau įrankis nei apribojimas.

 

Kalbant apie homoseksualumą, svarbu pabrėžti, kad vikingai neturėjo „homoseksualumo“ kaip fiksuotos tapatybės kategorijos, kurią supranta šiuolaikinis pasaulis. Jų visuomenėje lytiniai santykiai tarp vyrų buvo vertinami per dominavimo ir pasyvumo prizmę. Pagrindinė gėda (vėlgi – ergi) buvo susijusi ne su pačiu homoseksualiu aktu, o su pasyvia pozicija, kuri buvo prilyginama moters padėčiai ir todėl laikoma silpnumo ženklu. Tuo tarpu aktyvus partneris nebūtinai buvo stigmatizuojamas.

 

Dėl šios priežasties mitologijoje sunku rasti aiškiai „homoseksualių“ dievybių, nes „homoseksualumas“ kaip socialinė kategorija tiesiog neegzistavo. Tačiau mitai, kuriuose dievai keičia lytį, rengiasi moteriškais drabužiais. Vienas žinomiausių ir komiškiausių skandinavų mitų pasakoja apie tai, kaip milžinas Trymas pavogė galingąjį Toro kūjį Miolnirį ir pareikalavo už jį atiduoti deivę Frėją į žmonas, tačiau ši kategoriškai atsisakė, tad dievai sugalvojo gudrų, nors ir itin neįprastą planą: aprengti patį Torą nuotakos drabužiais. Griaustinio dievas, nepaisant savo milžiniškos jėgos ir vyriško pasididžiavimo, buvo priverstas užsidėti prabangią nuotakos suknelę, paslėpti barzdą po tankiu šydu ir pasipuošti garsiuoju Brisingų vėriniu, o Lokis, virtęs kambarine, lydėjo jį į milžinų šalį kaip „palydovę“. Trymo puotoje milžinai buvo apstulbę, matydami, kaip „nuotaka“ vienu prisėdimu suvalgo visą jautį, aštuonias lašišas ir išgeria tris statines alaus, tačiau Lokis visus įtarimus sugebėjo išsklaidyti tikindamas, kad Frėja nuo ilgesio nevalgė aštuonias dienas, o kai Trymas, norėdamas pabučiuoti mylimąją, pakėlė šydą ir išvydo Toro „ugnines“ akis, jam buvo pasakyta, kad deivė nemiegojo tiek pat laiko, kol nekantravo susitikti su savo vyru. Galiausiai, kai išalkęs milžinas atnešė kūjį pašventinti jungtuvių, Toras nebeištvėrė, griebė savo ginklą ir žaibiškai sunaikino milžinų puotą, taip parodydamas, kad net ir priverstinis, komiškas lyčių vaidmenų performatyvumas ar laikinai prisiimtas „moteriškumas“ gali tapti galingu įrankiu siekiant dieviško teisingumo.

 

Valkirijos – senovės skandinavų mitologijoje „kautynių lavintojos“ ir Odino tarnaitės, kurių pagrindinis tikslas buvo skrieti virš mūšio laukų, rinkti kritusius didvyrius ir gabenti juos į Valhalą, kur šie ruošėsi paskutiniam pasaulio mūšiui. Tai buvo galingos, ginkluotos, dažnai šarvuotos moterų figūros, kurios turėjo visišką autonomiją – jos buvo laisvos kariauti, priimti sprendimus, kas žus ir kas nugalės, bei nepriklausė nuo vyrų globos. Šiuolaikiniuose queer mitologijos tyrimuose valkirijos dažnai analizuojamos per lesbietišką ar neheteronormatyvią prizmę, mat jos sudarė uždarą, tik moterų bendruomenę, gyveno atskirai nuo vyriškojo dievų pasaulio ir savo tarpusavio ryšius bei galias demonstravo per karo, bendrystės ir ištikimybės ritualus. Ši interpretacija valkirijas mato ne tik kaip mirties nešėjas, bet ir kaip nepriklausomo, į vyrų pasaulį neorientuoto moteriško gyvenimo modelį, kuriame emocinė ir kovinė energija yra skiriama bendražygėms, taip sukuriant erdvę, kurioje „moteriškumas“ pasireiškia ne per nuolankumą, o per karinę galią ir seserystę, tačiau tiesiogiai su queer pasauliu sąsajų neturi, tai veikiau šiuolaikinio pasaulio interpretacija.

 

Svarbu paminėti ir tai, kad dievų santykiai mituose dažnai buvo „skysti“. Dievybės, tokios kaip Frėja, turėjo didelę laisvę savo seksualiniame gyvenime, o mitai dažnai pateikia užuominas apie poliamorinius ar netradicinius ryšius. Šios užuominos rodo, kad senovės skandinavų mitologijoje seksualumas buvo ne tapatybės deklaracija, o dieviškos galios ir gyvenimo ciklo dalis. Visgi galima teigti, kad skandinavų mitologija yra „queer“ ne todėl, kad joje būtų homoseksualių dievų „paradas“, o todėl, kad ji nuolat žaidžia su lyties performatyvumu. Vikingų pasaulyje lytis buvo ne tiek biologinis faktas, kiek socialinis vaidmuo, kurį dievai – ypač Lokis ar Odinas – savo pavyzdžiu nuolat kvestionavo, rodydami, jog tikroji galia slypi gebėjime būti daugiau nei vienu lyčių poliumi.

 

Maištinga Siela

Suomija: įdomūs faktai apie Suomiją, kelionė į Helsinkį, įdomybės apie Skandinaviją

 

Sveiki, keliautojai, skaitytojai, smalsieji,

Pridedu įdomumo dėlei įdomių faktų apie Suomiją, vieną pažangiausių ir visuomeniškai laimingiausių šalių pasaulyje. Kai kurie faktai tikrai bus žinomi, kai kurie pamiršti ir negirdėti. Dalijuosi.

1. Suomija žinoma kaip „Tūkstančio ežerų žemė“, tačiau iš tikrųjų ji gali pasigirti daugiau nei 180 000 ežerų, todėl ji yra viena iš tankiausių ežero šalių pasaulyje.

2. Suomijos švietimo sistema garsėja savo meistriškumu ir nuolat užima aukščiausią vietą pasaulyje dėl aukštos kokybės ir įtraukaus požiūrio.

3. Suomijoje gyvena čiabuviai samių žmonės, esantys šiauriniuose šalies regionuose ir turi savitą kultūrą ir kalbą.

4. Suomiška „sisu“ sąvoka įkūnija atsparumą, ryžtą ir atkaklumą nelaimių akivaizdoje, atspindinčią tautinį charakterį ir dvasią.

5. Suomijos sostinė Helsinkis yra vienas šalčiausių sostinių pasaulyje, tačiau taip pat žinomas dėl savo gyvybingos kultūros scenos, modernios architektūros ir gražios krantinės.

6. Remiantis Pasaulio laimės statistika, Suomija nuosekliai vertinama kaip viena laimingiausių pasaulio šalių, priskiriama tokioms veiksniams kaip socialinė parama, laisvė ir pasitikėjimas valdžia.

7. Suomiškos pirties tradicija siekia tūkstančius metų ir yra neatsiejama suomių kultūros dalis, šalyje pirčių yra daugiau nei 3 milijonai, apytikriai po vieną dviem žmonėms.

8. Suomija yra viena iš labiausiai miškingų šalių Europoje, apie 75 % jos žemės ploto užima miškai, kas, aišku, suteikia galimybes poilsiui ir plėtotis miškininkystės pramonei.

9. Suomių kalba yra finougrų kalbų šeimos dalis ir yra žinoma dėl sudėtingos gramatikos ir unikalios garso sistemos, įskaitant balsių harmoniją.

10. Suomija buvo pirmoji šalis pasaulyje 1906 m. suteikusi moterims visas politines teises, įskaitant teisę balsuoti ir kandidatuoti į rinkimus.

11. Suomijos salynas, sudarytas iš tūkstančių salų palei Baltijos jūros pakrantę, siūlo kvapą gniaužiantį gamtos grožį ir galimybes šokinėti salomis, plaukti baidarėmis.

12. Suomijos nacionalinis epas Kalevala, sudarytas Elias Lönnrot XIX a., yra epinės poezijos rinkinys, įkvėpęs suomių literatūrą, muziką ir meną.

13. Suomija turi stiprią dizaino ir inovacijų tradiciją, o tokie ikoniški prekių ženklai kaip „Marimekko“, „Iittala“ ir „Nokia“ įgijo tarptautinį pripažinimą už savo produktus.

14. Vidurnakčio saulės reiškinys pasireiškia Suomijos Laplandijoje vasaros mėnesiais, kur saulė išlieka matoma 24 valandas per parą dėl geografinės padėties netoli Arkties poliarinio rato.

15. Suomija turi turtingą žiemos sporto tradiciją, įskaitant slidinėjimą, ledo ritulį ir šuolius su slidėmis, o Suomijos sportininkai dažnai puikuojasi tarptautinėse varžybose.

16. Suomiška sąvoka „kalsarikänit“ reiškia atsipalaidavimą namuose su apatiniais ir mėgavimąsi vien gėrimu, atspindinčiu suomišką paprastumo ir pasitenkinimo vertę.

17. Suomijoje gyvena vietiniai suomių karelų žmonės, kurių kultūra, kalba ir tradicijos atliko svarbų vaidmenį formuojant suomių tapatybę.

Maištinga Siela