Sveiki,
kino žiūrovai,
Apie tai, kaip gyvena
britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja,
nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors
jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald
Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn)
(2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada
neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų
netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už
didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti
prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei
iš vyrukų, nei iš merginų.
Gerai, filmas prasideda
kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad
autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja,
labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu
(nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia
kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna
tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso
sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“,
kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku,
filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui
prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias
intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir
Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų...
Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa
savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms
tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų
šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko
tik troško.
Visgi tuos seksualinius
lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur
matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos
ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku,
nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne
ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų
buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą
vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus,
nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai,
kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet
kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus
pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis
pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą