Sveiki,
Man suprantamas ir
priimtinas Naujosios Zelandijos režisieriaus Taikos Waititi savitas humoras. Jis
geba rimtas temas infantiliai pašiepti, lyg koks Roberto Benignio kuriamas tėvo
personažą pasakotų savo vaikui koncentracijos stovykloje apie tai, kad viskas,
kas skaudu ir rimta, yra butaforija, cirkas, spektaklis. Panašiai nutinka ir
kiek senesniame Waitičio filme „Berniukas“ (angl. The Boy)
(2010), kuriame įgaudamas jau sau būdingų režisūros bruožų, kuria istoriją apie
Naujojoje Zelandijoje gyvenantį bevardį berniuką 1984-aisiais metais. Ne, nieko
bendro tai neturi su Orwello distopiniu romanu, veikiau tai žmonijoje žyminti
vasara, kai visas pasaulis kraustėsi iš proto dėl Michael Jacksono muzikos. Tiesą
sakant, tą daro ir pagrindinis veikėjas.
Žiūrint filmą, anie
1984-ieji atrodo tokie nykūs ir riboti laikai etniniame mažame maorių hibridinės
kilmės miestelyje, kad belieka svajoti, jog iš tikrųjų esi tikrasis Jacksonas
arba... laukti, kaip ir visi, kol tavo tėvas grįš iš kalėjimo arba atsiras
nuskuręs su kokia nors keista baikerių gauja. Taip nutinka ir berniukui, kurio
močiutė vieną dieną išvyksta į laidotuves ir berniukas lieka vienui vienas su
mažesniais vaikais namuose. Su keista gauja atsiranda jo dingęs tėvas ir
berniukas tiesiog atmesdamas bet kokią tikrovę besąlygiškai priima tėvą kaip
didvyrį, nors žiūrovas mato, kad jis be tėvystės instinktų, priešingai – jis tėra griaunantis berniuko prieraišumo svajones
nesusitupėjęs niekšelis.
Filmas, žinoma,
hiperbolizuotas komiškomis situacijomis, kurios, nors ir tiesmukos, tačiau Waititi,
kuris ne tik režisuoja, bet ir suvaidina berniuko tėvą, vis tiek tą geba
padaryti „toli nuo Holivudo“ būdu, kitaip, savitai. Vaikai pasėliuose
auginantys žolytę, ieškomas tėvo pievoje kadaise užkastas lobis, tatuiruotės su
flomasteriais, pirmasis alus ir nusivylimai, jog pasaulis nėra Jacksono daina,
leidžia byloti apie trafaretiškai perteiktą berniuko sudėtingus brendimo ir
tėvo kulto nusivylimo patirtis. Tiesa, režisierius mėgsta vaizduoti berniukus,
kurie įkyriai siekia autoriteto, atmeta nusivylimo perspektyvą, pvz., jo filmas
„Zuikis Džodžo“ (2019) arba „Laukinių žmonių medžioklė“ (2016) taip pat
intensyviai nagrinėja šią esminę mažojo žmogaus problemą. Nors „Berniukas“ kol
kas neprilygsta aniems filmams nei finansiškai, nei dinamiškai netikėta siužeto
plėtote, tačiau Waitičiui tai svarbus filmas, pripažintas tarptautiniu mestu,
leidęs kurti didįjį kiną ir vis dėlto išlikti savimi. Vienam kartui „Berniukas“,
sakyčiau, yra nors ir nestebuklingas reginys, tačiau pakankamai savitas ir neblogas.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą