Filmas: "Berniukas" / "The Boy"

 Sveiki,

 

Man suprantamas ir priimtinas Naujosios Zelandijos režisieriaus Taikos Waititi savitas humoras. Jis geba rimtas temas infantiliai pašiepti, lyg koks Roberto Benignio kuriamas tėvo personažą pasakotų savo vaikui koncentracijos stovykloje apie tai, kad viskas, kas skaudu ir rimta, yra butaforija, cirkas, spektaklis. Panašiai nutinka ir kiek senesniame Waitičio filme „Berniukas“ (angl. The Boy) (2010), kuriame įgaudamas jau sau būdingų režisūros bruožų, kuria istoriją apie Naujojoje Zelandijoje gyvenantį bevardį berniuką 1984-aisiais metais. Ne, nieko bendro tai neturi su Orwello distopiniu romanu, veikiau tai žmonijoje žyminti vasara, kai visas pasaulis kraustėsi iš proto dėl Michael Jacksono muzikos. Tiesą sakant, tą daro ir pagrindinis veikėjas.

 

Žiūrint filmą, anie 1984-ieji atrodo tokie nykūs ir riboti laikai etniniame mažame maorių hibridinės kilmės miestelyje, kad belieka svajoti, jog iš tikrųjų esi tikrasis Jacksonas arba... laukti, kaip ir visi, kol tavo tėvas grįš iš kalėjimo arba atsiras nuskuręs su kokia nors keista baikerių gauja. Taip nutinka ir berniukui, kurio močiutė vieną dieną išvyksta į laidotuves ir berniukas lieka vienui vienas su mažesniais vaikais namuose. Su keista gauja atsiranda jo dingęs tėvas ir berniukas tiesiog atmesdamas bet kokią tikrovę besąlygiškai priima tėvą kaip didvyrį, nors žiūrovas mato, kad jis be tėvystės instinktų, priešingai – jis  tėra griaunantis berniuko prieraišumo svajones nesusitupėjęs niekšelis.

 

Filmas, žinoma, hiperbolizuotas komiškomis situacijomis, kurios, nors ir tiesmukos, tačiau Waititi, kuris ne tik režisuoja, bet ir suvaidina berniuko tėvą, vis tiek tą geba padaryti „toli nuo Holivudo“ būdu, kitaip, savitai. Vaikai pasėliuose auginantys žolytę, ieškomas tėvo pievoje kadaise užkastas lobis, tatuiruotės su flomasteriais, pirmasis alus ir nusivylimai, jog pasaulis nėra Jacksono daina, leidžia byloti apie trafaretiškai perteiktą berniuko sudėtingus brendimo ir tėvo kulto nusivylimo patirtis. Tiesa, režisierius mėgsta vaizduoti berniukus, kurie įkyriai siekia autoriteto, atmeta nusivylimo perspektyvą, pvz., jo filmas „Zuikis Džodžo“ (2019) arba „Laukinių žmonių medžioklė“ (2016) taip pat intensyviai nagrinėja šią esminę mažojo žmogaus problemą. Nors „Berniukas“ kol kas neprilygsta aniems filmams nei finansiškai, nei dinamiškai netikėta siužeto plėtote, tačiau Waitičiui tai svarbus filmas, pripažintas tarptautiniu mestu, leidęs kurti didįjį kiną ir vis dėlto išlikti savimi. Vienam kartui „Berniukas“, sakyčiau, yra nors ir nestebuklingas reginys, tačiau pakankamai savitas ir neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Laisvasis Gajus" / "Free Guy"

 Sveiki,

 

Ką siūlo mums Holivudas iš savojo pandeminio kino derliaus? Nepasakyčiau, kad kažką itin naujo: daug spalvų, vizualių sprendimų, nufilmuotų žaliuose paviljonuose ir įvilktuose į kompiuterinės grafikos dizainą fokusuose. Panašiai iš dalies ir naujasis Holivudo filmas „Laisvasis Gajus“ (angl. Free Guy) (2021), kurį režisavo Shawn Levy. Filmas siūlo savotiškas dviejų pasaulio linksmybes: vienas marveliškojo super didvyrių ir video žaidimų mišiniu paremtas pasaulis, o kitas kur kas pilkesnis, kur galioja mobingas, slogi darbo atmosfera ir neaiškūs santykiai. Ir žinoma, juk daug smagiau gyventi avataruose, virtualioje erdvėje, kur pamiršti savo tikrąją tapatybę...

 

Tačiau „Laisvasis Gajus“ sako, kad viskas yra priešingai, ir dirbtinis, algoritmais grįstas žaidimas ir jame esantys herojai galbūt taip pat norėtų gyventi kitokį, jausminį gyvenimą. Nauja perspektyva, sakyčiau, gana originali, patraukli, juolab kad per karantiną itin panirome į kompiuterinį pasaulį. Netgi tie, kurie galbūt to nenorėjo, kitos išeities nelabai turėjo, nes reikėjo užpildyti sustabarėjusios tikrovės spragas.

 

Pagrindinis filmo vyrukas staiga tampa (arba manome, kad tapo) dirbtiniu intelektu, savarankiškai mąstančiu ir gebančių priimti sprendimus. Dar geriau – tikra mergina ima kažką jausti kompiuterinei programai, o filmu perteikta taip tikroviškai, kad mes net nebegalvojame, kad tas pieštinis pasaulis kažkoks netikras. Efektas, sakyčiau, tikrai vykęs. Žodžiu, nuotykiai per du pasaulius su ta paprasta jau iki gyvo kaulo nusibodusia formuluote: piktadarys ir kodų grobikas nenori, kad mergina, besiaiškinanti jo paslaptis, sužinotų, kad jis yra vagišius. Viena misija, meilės keista paralelėmis nusidriekusi istorija, truputis šmaikščių ir juokingų detalių ir turime spalvotą holivudinį tortą, kur visgi originalų ir įdomų scenarijų stelbia pernelyg utriruoti ir išryškinti, nesudėtingi kaip primatai atogrąžoje, veikėjų charakteriai ir motyvai. Bet kokiu atveju, tai šiandieninis Holivudas, pramoga visoms juodžiausioms depresijos naktims.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zuikis Džodžo" / "Jojo Rabbit"

Sveiki,

Režisierius Taika Waititi be jokios abejonės yra mano vienas mėgstamiausių komedijos žanrų kūrėjų, kurio trečiasis man matytas darbas „Zuikis Džodžo“ (angl. Jojo Rabbit) (2019) tapo savo tema man kiek netikėtu ir netgi vietomis priminė gerąją graikų kilmės režisierių Yorgos Lanthimos filmus, kuris nesibodi ironizuoti, šaipytis iš tam tikrų istorinių ir socialinių sisteminių idėjų. Režisierius, išgarsėjęs filmu „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tapo tikra komedijos sensacija, kuris sulipdė dokumentikos braižą su absoliučiu absurdiškumu ir išgavo netikėtą „kino prieskonį“. Šįkart jo naujasis darbas – tai ironiškas žvilgsnis į nacizmą, Hitlerio kultą ir Antrąjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, pasijuokti iš Antrojo pasaulinio karo labai pavojingas žingsnis. Manau, Lietuvoje sukurtas panašaus turinio lietuviškas filmas sukeltų masinę isteriją, nes mes vis dar gyvenama „ant plikos žaizdos“ ir mus labai lengva manipuliuoti istorinėmis nuoskaudomis ir didvyrių lentomis. Visgi pasaulis kiek kitoks nei Lietuva ir toks režisierius kaip Taika Waititi, nors ir smarkiai rizikuodamas, visgi gana saugiai išlaviravo nacizmo, antisemitizmo temą komedijos rėmuose. Iš tikrųjų, kad ir kokia komedija vietomis atrodytų absurdiška, jos paskirtis gana aiški: pateikti nesąmoningus, absurdiškus tam tikrus istorinius (ir dar kai kur esamus) žmonių įsitikinimus dėl rasinių pranašumų. Apskritai filme per vaiko pasaulėlį yra išjuokiamos Antrojo pasaulinio karo ir masinis žydų naikinimo priežastys.

Vienas žaviausių dalykų filme, kad šiaip jau Hitleris, turintis tradicinius ir visuomenėje nusistovėjusius griežto charakterio standartus – griežtas tonas, iškalbingumas, ūseliai po nosimi ir t. t. – vaiko vaizduotėje jis tampa nematomu draugu, savotiška idealo siekiamybe, kuris, kaip galite įspėti, pamažu praranda prasmę, nes karas sunaikina visus teisingo ir neteisingo pasaulio įsitikinimus.

Manau, tai pats nejuokingiausias T. Waititi filmas dėl tam tikrų išties liūdnų momentų, kaip antai Džodžo motinos likimas arba žydaitės slėpynės sienoje, kai iš tikrųjų mes vis dar gyvename Anos Frank dienoraščio liudijimais. Iš kitos pusės filmas unikalus dėl naujo požiūrio, atspalvio į tuos istorinius įvykius. Kai prieš daugiau nei 20 metų pasaulis išvydo italų juosta „Gyvenimas yra gražus“ – visi buvo šokiruoti. Neseniai bandžiau pažiūrėti tą filmą ir jis per 20 metų man atrodo toks nustekentas, nebeįdomus ir emociškai iškvėpęs, kad staiga „Zuikis Džodžo“ man taip „prilipo“ dėl savo novatoriškos žaidybinio ir kiek juokingai absurdiško pateikimo, kad likau maloniai ir vėl nustebintas. Rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinių žmonių medžioklė" / "Hunt for the Wilderpeople"

Sveiki,

Šventai tikiu, kad į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą įtraukta komedija „Laukinių žmonių medžioklė“ (angl. Hunt for the Wilderpeople) (2016) tik dėl to, kad režisieriaus kitas darbas „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014) turėjo nemenko atgarsio. Tiesą sakant, į filmą „įšokau“ paskutiniu traukiniu, kadangi netiko kiti variantai dėl nepatogaus laiko, tačiau, kiek mena atmintis, „Ką mes veikiame šešėliuose“ buvo išties puiki ir originali komedija, kuri itin tinka masėms, bet kartu demonstruoja kiek kitokį humorą.

„Laukinių žmonių medžioklė“ be jokios abejonės yra gera komedija komedijų pasaulyje. Kiek pats filmas geras „Kino pavasaryje“, reiktų pagalvoti, tačiau komedijos kategorijoje jis prilipo ir nieko tu nepadarysi... Režisierius Taika Waititi ir toliau tęsia savito braižo ir humoro pasakojimą lyg ir, sakytume, saikingai pataikaudamas žiūrovui ir kartu išlikdamas savitu ir įdomiu. Berniuko neklaužados ir dėdės klajonės po Naujosios Zelandijos miškus atrodytų kiek egzotiškos, bet vis tiek arti žiūrovo ir jos kur kas šviesesnės ir amerikietiškesnės už „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuri, mano akimis, buvo kiek stipresnis darbas, tačiau nenorėčiau sumenkinti ir šio filmo, kadangi šviežiu vaizdu ir maniera pateikta medžioklė taip pat gali pasirodyti kai kam ne menkesnė kino juostą už pirmtaką.

Veiksmo trilerio tarsi parodija, tarsi provokacija, tarsi truputį „Pašėlusio Makso“ ir kokio filmo apie socialines paauglio problemas, režisierius sukuria iš daugybės jau kine atrastų modelių savo pasakojimą, kuris pranoksta daugelį amerikietiškų komedijų. Kažkaip beveik neabejoju, kad daugeliui lietuvių filmas tikrai turėtų patikti, bent jau tą sakė besikvatojanti salė, kurioje priešingai nei per kokį serbų ar rumunų kiną, „elitiškai neišsivalkiojo“ vos tik prasidėjus filmui... Tai filmas, kuris pateisina komedijos lūkesčius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela