Rodomi pranešimai su žymėmis Thomasin McKenzie. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Thomasin McKenzie. Rodyti visus pranešimus

2024 m. vasario 4 d., sekmadienis

Filmas: "Eilyn" / "Eileen"

 

Labi, skaitytojai,

 

Pagal 2015 m. rašytojos Ottessa Moshfegh sukurto romano „Eilyn“ (angl. Eileen) (2023) William Oldroyd sukurtas tuo pačiu pavadinimu ir pats filmas. Tiesa, šios autorės knygą „Mano miego ir poilsio metai“ turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tad kam įdomu, kaip ji rašo, galite plačiau apie tai pasidomėti. Na, o patį režisierių William Oldroyd žinau iš puikaus ir kruopštaus jo filmo „Leidi Makbet“ (2016), kuris, galima sakyti, atrado aktorę Florence Pugh, tad labai knietėjo pažiūrėti, ką jis nuveiks su kita kino veterane Anne Hathaway filme „Eilyn“.

 

Istorija mus nukelia į maždaug 1960-ųjų metų pilkus ir niūrius darbininkų klasės namus JAV šiaurėje, kur žiemą mažai saulė. Pagrindinei veikėjai Eilyn vos 24 metai (aktr. Thomasin McKenzie), ji dirba vyrų kalėjime, o po darbų prižiūri buvusio policininko, savo tėvo, alkoholio paliktus padarinius. Jiedu gyvena kartu, tad Eilyn neturi jokios perspektyvos, nes visi kavalieriai miestelyje, galite suprasti, nenori painiotis buvusiam policininkui po kojomis. Vieną dieną į kalėjimo įstaigą įsidarbina seksualiojo Rebeka, kuri, tarsi nužengusi iš Holivudo kino, pradeda dirbti kalėjimo psichologe ir netrukus Eilyn dėl jos pameta galvą.

 

Iš esmės juk tai gan ryškus LGBTQ kino pavyzdys, primenantis šiek tiek „Skandalo užrašus“ (2005), šiek tiek „Kerol“ (2015), tik, žinoma, „Eilyn“ jiems neprilygsta. Režisierius aiškiai fokusuojasi į tamsią ir niūrią 60-ųjų metų atmosferą, kai moters padėtis visuomenėje gana aiški. Rebeka, baigusi Harvardą turi dirbti provincijos vyrų kalėjimą, kai tuo tarpu vyrai su tuo pačiu išsilavinimu gauna kur kas geresnius darbus. Visgi filmas sukasi apie jaunos merginos aistrą vyresnei Marilyn Monroe išvaizdos moteriai, tačiau netrukus siužetas kiek pasikeičia, kai nusiverkusi Rebeka pasikviečia tariamai į savo namus Eilyn išgerti vyno ir paplepėti. Viskas tampa trileriu, nes Rebeka, pasirodo, kaip kokia Klaido Boni, yra nusikaltėle ir Eilyn besąlygiškai aistros gena prisideda prie Rebekos sumanymo...

 

Gerai, filmas, mano akimis, nepavyko. Jis tiesiog pernelyg nuobodus. Mažai siužeto, vienkryptė įvykių nuobodoka eiga, tipažiniai ir maniakiški veikėjai be didesnių intrigų: tėvas alkoholikas, dukrelė maniakiškai įsimylėjusi kolegę, Rebeka perdėtai seksuali. Ir viskas. Belieka įvesti šiems personažams kriminalinę liniją ir turime filmą! Tikrai nuobodu. Dar filmas tyčia imituoja dešimto dešimtmečio neskubų vidutiniško kino manierą, kuria kalbama apie 60-ųjų įvykius. Filme nėra absoliučiai nieko, ko nebūtume matę dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje. Tas retro kino kalbos imitavimas savaime gi nėra blogas, prisiminkime pernai pasirodžiusį Alexander Payne „Paliktieji“ (2023), kuriame visai neblogai veikė retrospekcinė kino kalba. Na, o „Eilyn“ tiesiog psichologiškai nuobodus filmas, kuriame antakius pakelti privertė tik puikus antraplanės aktorės Marin Ireland suvaidintos pririštos moters išpažintis apie vyro sūnaus tvirkinimą ir jos bejėgystę užkirsti kelią tragedijai. Visa kita tiesiog... nepavykę ir paviršutiniškai dekoratyvu.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3



 

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. sausio 24 d., pirmadienis

Filmas: "Paskutinė naktis Soho rajone" / "Last Night in Soho"

 Sveiki,

 

Kai sakau, kad rinkoje trūksta gerų ir originalių siaubo filmų, ima ir į mano eterį iššoka šeštuoju dešimtmečiu tviskantis „Vaikis ant ratų“ (2017) režisieriaus Edgar Wright vienas naujausių darbų „Paskutinė naktis Soho rajone“ (angl. Last Night in Soho) (2021), kuris daugeliui išsiilgusiems prabangaus tviskėjimo su siaubo elementais taps žiūrovišku reginiu.

 

Istorija pasakoja apie šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančią merginą Eloyzą, kuri iš gilios provincijos atvyksta į Londoną mokytis kurti savo drabužių, tačiau netrukus neapsikentusi bendrabučio pasipūtusių merginų, ji susiranda prestižiniame rajone senamadišką butą. Kasnakt užmigdama ji panyrą į tikrovišką sapną šešto dešimtmečio Londoną, kur ji stebi ir iš dalies pati patiria grakščios gražuolės Sindės gyvenimo epizodus. Galiausiai kasnakt ji mato vis prastesnę Sindės gyvenimo atkarpą, kol galiausiai panyra į alkoholio ir prostitucijos liūną. Eloyzai sunku grįžus į tikrovę patikėti, kad visa tai tebuvo sapnas...

 

Iš tikrųjų, kad ir kaip beanalizuosime, filmo turinys prasminiu atžvilgiu yra plokščias, o siužetas kažkur matytas, jo niuansai ir veikėjų sprendimai bei retsykiais erzinantis elgesys nuspėjami. Manau, filmas būtų kur kas stipresnis, jeigu režisierius ir scenaristas būtų originalumo linkme vystęs veikėjų individualizuotą pasaulį. Tačiau scenarijus nors ir korėtas, režisierius randa būdą, kaip viską apvynioti blizgiu popieriumi ir... jam tai pavyksta kuo puikiausiai! Jeigu turinio atžvilgiu filmas pernelyg nuspėjamai standartiškas, jo pateiktis ir forma kelia susižavėjimą tiek aktoriais, tiek rūbais, tiek spalvomis, tiek senojo auksinio Holivudo pateiktimi, kuri netrukus pavirsta į žmogžudysčių ir vaiduoklių spektaklį. Muzika, stilius, šukuosenos, kabaretinė Londono kultūra įtraukia.

 

Visgi lėlės barbės Sendės likimas nujaučiamas iš pirmųjų kadrų, o neatgailaujanti veikėja pateisinama kaip gležna ambicijų siekusi blondinė nederamu būdu, kuri nesugebėjo nuo pat pradžių pasakyti griežto NE ir buvo #metoo XX amžiaus seksualinio priekabiavimo auka. Kitaip sakant, filmo fokusas yra patriarchalinis vyrų pasaulis, kur mergina yra prekė ir tik įrankis: pramoginėj erdvėj – kekšė, o namuose – šventoji ir ištikimoji. Šiuolaikinėje tikrovėje provincialė ekstrasensė keistuolė (kai ką primena iš Fokus Pokus filmo) pamažu ima keistis ir tapatintis su praeityje gyvenusia mergina. Šios transformacijos ir santykis naratyviškai primena S. Kingo siaubo romano pasakojimus su pasakos „Pelenės“ miksu. Iš vienos pusės naivu, o iš kitos filmui tai tinka.

 

Vis galvojau, jeigu panašią istoriją perteiktų šiomis dviem laiko atkarpomis kokiame nors gotikiniame Viktorijos laikų girgždančiame name, turėtume absoliučiai vidutinišką siaubo filmą, visgi sprendimas tą padaryti savaip davė vaisių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1



 

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. spalio 25 d., pirmadienis

Filmas: "Senatvė" / "Old"

 Sveiki,

 

Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“ (2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų, susietų su gyvenimo pabaigos baime.

 

Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą išgyvenimo kovą.

 

Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius, pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/10

IMDb: 5.7



 

Jūsų Maištinga Siela


2020 m. sausio 6 d., pirmadienis

Filmas: "Zuikis Džodžo" / "Jojo Rabbit"


Sveiki,

Režisierius Taika Waititi be jokios abejonės yra mano vienas mėgstamiausių komedijos žanrų kūrėjų, kurio trečiasis man matytas darbas „Zuikis Džodžo“ (angl. Jojo Rabbit) (2019) tapo savo tema man kiek netikėtu ir netgi vietomis priminė gerąją graikų kilmės režisierių Yorgos Lanthimos filmus, kuris nesibodi ironizuoti, šaipytis iš tam tikrų istorinių ir socialinių sisteminių idėjų. Režisierius, išgarsėjęs filmu „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tapo tikra komedijos sensacija, kuris sulipdė dokumentikos braižą su absoliučiu absurdiškumu ir išgavo netikėtą „kino prieskonį“. Šįkart jo naujasis darbas – tai ironiškas žvilgsnis į nacizmą, Hitlerio kultą ir Antrąjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, pasijuokti iš Antrojo pasaulinio karo labai pavojingas žingsnis. Manau, Lietuvoje sukurtas panašaus turinio lietuviškas filmas sukeltų masinę isteriją, nes mes vis dar gyvenama „ant plikos žaizdos“ ir mus labai lengva manipuliuoti istorinėmis nuoskaudomis ir didvyrių lentomis. Visgi pasaulis kiek kitoks nei Lietuva ir toks režisierius kaip Taika Waititi, nors ir smarkiai rizikuodamas, visgi gana saugiai išlaviravo nacizmo, antisemitizmo temą komedijos rėmuose. Iš tikrųjų, kad ir kokia komedija vietomis atrodytų absurdiška, jos paskirtis gana aiški: pateikti nesąmoningus, absurdiškus tam tikrus istorinius (ir dar kai kur esamus) žmonių įsitikinimus dėl rasinių pranašumų. Apskritai filme per vaiko pasaulėlį yra išjuokiamos Antrojo pasaulinio karo ir masinis žydų naikinimo priežastys.

Vienas žaviausių dalykų filme, kad šiaip jau Hitleris, turintis tradicinius ir visuomenėje nusistovėjusius griežto charakterio standartus – griežtas tonas, iškalbingumas, ūseliai po nosimi ir t. t. – vaiko vaizduotėje jis tampa nematomu draugu, savotiška idealo siekiamybe, kuris, kaip galite įspėti, pamažu praranda prasmę, nes karas sunaikina visus teisingo ir neteisingo pasaulio įsitikinimus.

Manau, tai pats nejuokingiausias T. Waititi filmas dėl tam tikrų išties liūdnų momentų, kaip antai Džodžo motinos likimas arba žydaitės slėpynės sienoje, kai iš tikrųjų mes vis dar gyvename Anos Frank dienoraščio liudijimais. Iš kitos pusės filmas unikalus dėl naujo požiūrio, atspalvio į tuos istorinius įvykius. Kai prieš daugiau nei 20 metų pasaulis išvydo italų juosta „Gyvenimas yra gražus“ – visi buvo šokiruoti. Neseniai bandžiau pažiūrėti tą filmą ir jis per 20 metų man atrodo toks nustekentas, nebeįdomus ir emociškai iškvėpęs, kad staiga „Zuikis Džodžo“ man taip „prilipo“ dėl savo novatoriškos žaidybinio ir kiek juokingai absurdiško pateikimo, kad likau maloniai ir vėl nustebintas. Rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 8.0


Jūsų Maištinga Siela

2019 m. rugpjūčio 25 d., sekmadienis

Filmas: "Nepalikti pėdsakų" / "Leave No Trace"


Sveiki,

Kino kritikus ir gurmanus žavinti subtili dramų režisierė Debra Granik vėlei visus maloniai nustebino pateikdama naujausią savo kino juostą „Nepalikti pėdsakų“ (angl. Leave no trace) (2018), kuri dažnai įtraukiama į visokiausius „geriausių 2018“ nepriklausomo kino topus. Tiesą sakant, man pats mieliausias ir gyviausias darbas visgi tebėra kažkada labai nustebinęs Debros Granik filmas „Vinterio kaulai“ (kitur verčiama „Žiemos kaulai“) (2010), dėl kurio smarkiai išpopuliarėjo aktorė Jennifer Lawrence.

Naujausiame filme, kuris pastatytas pagal romaną, pasakojama mažų mažiausiai keista tėvo ir dukters istorija: jiedu ilgą laiką po mergaitės motinos mirties slepiasi miške. Tiesą sakant, nelabai domėjausi aprašu, kas ten vyksta ir filmas priminė nemažai poakopaliptinių filmų, kada civilizuotoji žmonijos dalis gaudo maištininkus partizanus. Tik po kurio laiko tampa aišku, jog viskas vyksta tik dėl to, kad tėvas serga potraumine depresija dėl žmonos mirties ir šalinasi civilizacijos, visur tampydamasis paskui save dukrą. Štai ir visa istorija ir įdomumas, visa siužetinė šerdis, kuri apstatyta besiblaškymu tarp miško ir juos persekiojančių tarnybų, tarp bėgimo ir „prisitrynimo“ prie atokios bendruomenės, tėvo ir dukters bendravimą užpildant gausybe nutylėjimų, kurie reiškia dažniausiai vieną ir tą patį: kvailys tėvas nuvarys ne tik save, bet ir dukrą į kapus dėl savo įsitikinimų.

Filmas ganėtinai niūrus ir man suprantamos visos priežastys, kodėl daugelis gurmaniško kino žiūrovų alpsta dėl panašaus tipažo filmų, nes juose esti ir subtilių metaforų, prasmių įskaitymo tarp pauzių, galų gale yra ir visuotinis filosofinis lygmuo, kuriame išriekiama kritika visokioms tarnyboms, kurios bando civilizuotai „sufabrikuoti“ šeimas ir pasakyti, kaip reikia gyventi teisingai. Tokie filmai išties turi pasisekimą, tačiau „Vinterio kaulai“ buvo nepalyginamai gyvesnis ir aštresnis filmas, nors ir panašios atmosferos, tačiau „Nepalikti pėdsakų“ atsiduoda pernelyg dideliu sintetinimu ir teatralizuotu perteikimu: taip, veikėjai sutrikę, savo gyvenimiškų nelaimių įkaitai ir tiek tėvas, tiek dukra yra tų įvykių aukos, tačiau po itin įtikinama vaidyba man šmėkšteli kažin koks neįtikėtinas melas – filmas šiek tiek pauzuojantis, pernelyg intelektualūs santykiai, turint galvoje, kad dukra didelė dalį praleido miške, tam tikros buitinės detalės. Kažkas šioje istorijoje randasi netikra, tas, ko aš siužetiškai negaliu patikėti ir dvelkia šiek tiek fantastinio filmo elementais, bet visumoje filmas veikia atmosferiškai, įdomu stebėti tuos keistus santykius ir visa tai vienaip ar kitaip permąstyti.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 7.2


Jūsų Maištinga Siela