Filmas: "Kiaulė" / "Pig"

 Sveiki,

Apie Michael Sarnoskio režisuotą dramą „Kiaulė“ (angl. Pig) (2021) tikriausiai girdėjo daugelis kinomanų visai ne dėl to, kad tai stiprokas filmas, bet dėl aktoriaus Nicolas Cage, kuris Holivude pagarsėjo, patys žinote, dėl to, kad išvaistė milijonines santaupas ir į kiną grįžo praktiškai plikas nuogas. Per pastarąjį dešimtmetį aktorius vaidino pačiuose nykiausiuose ir itin prastuose veiksmo filmuose, tačiau jam nuskilo ir reta galimybė vėl sužibėti kaip aktoriui veteranui būtent filme „Kiaulė“, o šis vaidmuo jam vėl gali sugrąžinti šlovę tarp elitinio kino gerbėjų.

Visgi istorija panaši į mažą novelę, kurioje, kaip žinia, maža veiksmo, tačiau jo galbūt daug ir nereikia. „Kiaulėje“ pasakojama neįtikėtina atsiskyrėlio JAV-ose pripažinto virtuvės šefo Robo gyvenimo drama. Prieš 15 metų palikęs miestą Robas apsigyvena miške ir gyvena atsiskyrėlio sąlygomis. Pastaruosius metus jus pragyvena iš išdresiruotos kiaulės, kuri padeda jam aptikti delikatesinius grybus, už kuriuos turtuoliai restoranuose yra pasiryžę sumokėti tūkstantines sumas. Už grybus Robas gauna maisto davinius ir taip prasigyvena, kol vieną dieną iš jo konkurentai nepagrobia kiaulės, tada Robas po 15 metų pertraukos ryžtasi grįžti į miestą, kad atgautų savo augintinę...

Iš tikrųjų žiūrėdamas pirmąją filmo dalį pagalvojau, jog filmas geras visai ne dėl N. Cage vaidybos, o dėl to, kad aktorius papuolė į geras režisieriaus rankas ir gavo galimybę dirbti su nekomercine medžiaga. Ir išties kurį laiką galvojau, ar visą filmą Robas ir vaikščios ta savo medine veido išraiška, kuri praktiškai nekinta, ar jis bendrauja su moterimis kavinėje, ar yra talžomas nelegalių kovinių muštynių. Daug ką atperka amžinai sutinęs, pamėlęs ir sukrešėjęs Robo veidas ir, patikėkite, Robas tikrai nėra tas laimingas švytintis niekšelis, bet kitą vertus, filmui persiritus į antrąją pusę, staiga pagauni tą pasakojimo ritmą ir besiskleidžiančią ir besiplečiančią Robo biografinę tragišką istoriją, kad imi galvoti, kas turėjo tiek gyvenime įvykti, kad šefas nepasikorė po tiltu, o visgi paaukojo savo vardą pasitraukimu asketiškam būviui į miškus. Galiausiai filmo kiaulės reikšmė primena Jono Biliūno graudžiausias noveles apie gyvūnėlius: kai žmogus tiek esi pasibaisėjęs gniuždančiais civilizacijos gniaužtais, praradęs meilę ir tikėjimą buvusiu pasauliu, kad artimiausias, mieliausias bei ištikimiausias draugas tampa kiaulė, su kuria nebaisu užmigti vidury miškų.

Išties filmas niūrus, bet išlaikytas stoiškai jautrus. Po purvina ir šiurkščia istorija ir pagrindinio veikėjo išore slepiasi labai paprasti dalykai, bet tikriausiai (čia absoliučiai mano fetišas), nieko nėra įdomiau žiūrėti, nei apie iš sėkmės olimpo žemyn sąmoningai besiritančio žmogaus gyvenimo istorijas, nes neretai tokiuose filmuose susitapatinęs pats imi prisiminti savo gyvenimo nesėkmes ir apsvarstyti įvairias galėjusias būti jų baigtis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Senatvė" / "Old"

 Sveiki,

 

Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“ (2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų, susietų su gyvenimo pabaigos baime.

 

Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą išgyvenimo kovą.

 

Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius, pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/10

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paveldėtas" / "Hereditary"

Sveiki,

Vienas labiausiai įsimenančių ir labiausiai baisiausių šių metų filmu tituluojamas Ari Aster pilnametražis darbas „Paveldėtas“ (angl. Hereditary) (2018). Iki tol niekam nežinomas talentingas režisierius iki tol kūręs tik trumpametražius filmus šiemet iš tikrųjų nustebino ne vieną. Išėjęs iš kino salės supratau, ką iš tikrųjų man sukėlė šis filmas – tokį jausmą patyriau, kai žiūrėjau D. Aronofsky „Motina!“ su Jennifer Lawrence ir Javier Bardem. Toks religine ir sektantiška tema šokiruojantis filmas, vertas pamąstymų.

Na, dėl „Paveldėtas“ daug mąstyti kažin ko nereikia. Vienas stipriausių filmo efektų yra nenutrūkstanti filmo dinamika. Kai jau pradedi žiūrėti ir esi tikras, kad tau jau žinomos šio filmo taisyklės ir tai yra šeimos siaubo drama name po močiutės (tikriausiai raganos) mirties, apsirinki, nes pasirodo, kad tai filmas apie vaiko netektį ir skausmingą to išgyvenimą – filmas pavirsta motinos beprotybės šou, bet kai tai jau supratinti, žiūrėk, filmas vėl daro manevrą ir pavirsta tikru šmėklų ir haliucinacijų spektakliu, taigi, rebusu. Aišku, vietomis būčiau iškirpęs kelias atseit siaubo scenas, nes jos atrodo paradoksalios, pavyzdžiui, begalvė šmėkla skrendanti į namelį medyje – visa salė kvatojo iš to „siaubo“. Visgi tai atmosferinis filmas, kuris atkartoja pagal jau išmoktas natas senus triukus, bet jas dar labiau strategiškai suintensyvina. Viena pagrindinių stygų filme tampa puikioji aktorė Toni Collette, kuri tikrai nusipelnė kokios nors nominacijos. Štai Meryl Streep padainavo vidutiniškame miuzikle ir Oskaro nominacija, nors, tiesą sakant, nieko ten įspūdingo nebuvo. O štai T. Collette tikrai pademonstravo emocijų gamą ir meistriškumą...

Grįžtant prie paties filmo, būtų galima sakyti, kad jį žiūrint daug ką patyri, bet tikriausiai jis paveikus tuo, kad įtraukia ir ne kartą ima ir nustebina. Tai vienas iš tų retesnių pavyzdžių, kada scenarijus veikia kaip ir su šiemet pasirodžiusiu filmu „Tylos zona“, tik duokite daugiau darbo mažiau žinomiems ir ambicingiems režisieriams, o ne užsakomųjų mecenatų vizijoms tenkinti, kurios dažnai pateikia mums vidutinybes. „Paveldėtas“, sakyčiau, tikrai kur kas daugiau nei vien tik vidutiniška siaubo juosta, ji iš esmės marga, įdomios struktūros, bet svarbiausia, kad išėjus iš kino salės yra apie ką pašnekėti, o ne tik trūkčioti abejingais pečiais ir galvoti, kurių velnių negalėjau to mėšlo pažiūrėti per laptopą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela