Filmas: "Senatvė" / "Old"

 Sveiki,

 

Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“ (2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų, susietų su gyvenimo pabaigos baime.

 

Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą išgyvenimo kovą.

 

Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius, pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/10

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Darželio auklėtoja" / "The Kindergarten Teacher"

 Sveiki,

 

Spalio 5 diena pripažinta kaip Tarptautinė mokytojų diena, ta proga tikriausiai LRT neseniai parodė amerikiečių režisierės Saros Colangelo dramą „Darželio auklėtoja“ (angl. The Kindergarten Teacher) (2018). Filmas pasakoja iš pažiūros apie atsidavusią vidutinio amžiaus darželio auklėtoją, kuri su šypsena pasitinka darželinukus ir juos išlydi. Lisa pareiginga, atsižvelgianti į vaikų poreikius ir norus, todėl su ja nėra jokių problemų, o ir tėvai ja patenkinti. Lisa lanko poetų kursus, bando sukurti ką nors reikšmingo ir įstabaus, kas suteiktų ne tik pasitikėjimo ir kūrybinio potencialo, bet ir kompensuotų šiaip jau anuomet nerealizuotas kūrybines ambicijas, tačiau kiekvienas Lisos bandymai nesėkmingi ir vis sukritikuojami poetų ratelio.

 

Regis, taip Lisa ir būtų gyvenusi, galiausiai metusi tuos poetų kursus ir užsiėmusi vien pedagogine veikla, tačiau netrukus vaikų darželyje ji pastebi unikalų berniuką, kuris pasiekęs tam tikrą transo būseną ir nusiraminimą gali sukurti genialiai tikslias eiles. Mokytoja jas užrašo ir literatų kursuose pristato kaip savo ir netrukus sulaukia dėstytojo susidomėjimo. Ji jaučiasi pripažinta ir talentinga...

 

Visa šioji istorija labai keista ir nekasdieniška. Ji byloja apie mūsų turėtus ir taip nerealizuotus lūkesčius. Daugelis iš mūsų manėme, kad, jeigu įdėsime daug pastangų, galėsime pasiekti bet ko, tačiau gyvenimas labai trumpas ir žūtbūt siekti vienos įsivaizduojamos tobulybės tikriausiai neverta. Šiame poetizuotame filme, kur liejasi eilės ir taip trokštama pripažinimo, režisierei pavyksta perteikti nejaukią atsipalaidavusios, kiek flegmatiškai svajingos mokytojos įvaizdį, kuris netrukus tampa beveik kriminalinės psichopatės rakursais perteiktas perfekcionizmo besivaikančios ir gyvaisiais „mocartais“ įtikėjusios talentų ieškotojos įvaizdžiu. Kai pačios vaikai namuose pamažu atranda savo gyvenimo kelius ir Lisa tampa jiems nebereikalinga, o ir lūkesčiai per vaikus pamažu neišsipildo, nes ji irgi nepagimdė talentų, pamažu visas dėmesys permetamas į berniuką. Čia nesunku padaryti lemtingų gyvenimiškų klaidų ir Lisa juos renkasi tiesiog iš naivių pedagoginių altruistinių paskatų: ji nori išgelbėti nuo pasaulinės sistemos ir žmonių, vaikų tėvų žudomus vaikų talentus. Beveik hamliška taurių ketinimų mokytoja tampa visos šios sistemos kriminaline ne tik auka, bet ir budeliu. Puikus Maggie Gyllenhaal pasirodymas, kuris dvelkia juslingu ir intuityviu vaidmeniu, o ją po šio filmo dar labai ilgai atsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koko" / "Coco"

Sveiki,

Vienas geriausių per paskutiniuosius metus pasirodžiusių animacinių filmų tikriausiai yra „Koko“ (angl. Coco) (2017), kuris pasakoja apie Meksikoje gyvenančią šeimą, kuri  nusigręžusi nuo muzikos pasineria į batsiuvystės amatą, tačiau jaunoji atžala anaiptol nenori būti batsiuviu ir slapta trokšta groti ir dainuoti...

Iš tikrųjų filmo siužetas tik atrodo paviršutiniškai vėjavaikiškas: aha, dabar berniukas „sūdomas“ būti kaip visi, o jis būtinai eis prieš srovę ir parodys, kad suaugusiųjų taisyklės trukdo būti laisvam ir nevaržomam. Ir žinoma, toks vaikelis visada laimės, nes kitos išeities animacinių pasaulių sistemoje tikriausiai nebėra, nes animacija turi palaikyti mažąjį ir nuskriaustąjį... Regis, viskas pagal taisykles, tačiau kaip smagiai viskas perteikta, naudojant meksikiečių kultūrinius niuansus ir atributiką, kad belieka tik sėdėti ir žavėtis filmuko idėja, vizualumu ir lengvai perteiktomis idėjomis. Tokie filmukai, sako, ugdo geriau nei kokia etikos ar sveikos gyvensenos pamoka, nes joje integruota gyvybinga vertybių sistema. Nesiginčysiu, taip ir yra. Tačiau filmas universalus, tikrai drąsiai gali jį su pasimėgavimu žiūrėti bet kuris suaugęs ir atrasti visus džiaugsmus, kuriuos gali išgyventi vaikas ar paauglys.

Visgi, kad ir kaip filmas būtų giriamas už originalumą, man jis labai jau priminė prieš kelerius metus matytą „Gyvenimo knyga“ (2014), kai berniukas, vėlgi gyvendamas Meksikoje, leidžiasi į mirusiųjų karalystę – šios linijos tiesiog identiškos. Ir anas, ir šis filmas – išties geri, nes čia ir jausmų atlasas, ir pramoga, ir žaismingas pamokymas. Ir juoktis, ir graudintis yra dėl ko. Kartais pagalvoju: o kad amerikietiškas vaidybinių filmų holivudas būtų toks kokybiškas, kaip animacija.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jie parduoda net lietų" / "También la lluvia" / "Even the Rain"

Sveiki,

Su ispanų režisiere Iciar Bollain pirmą kartą susipažinau prieš kelerius metus, kai pažiūrėjau jos puikiai įvertintą filmo juostą „Pasiimk ir mano akis“. Šįkart pas mane atkeliavo vienas šviežiausių jos darbų – tai filmas „Jie parduoda net lietų“ (ispn. Tambien la lluvia) (2010), kurią dar pernai galėjote pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“.

„Jie parduoda net lietų“ susitinka mano du geri ir jau seniai pamėgti aktoriai – Luis Tosar, su kuriuo režisierė jau yra dirbusi, ir taip pat, lietuviams galbūt labiau žinomas, Gael Garcia Bernal. Abu aktoriai, sakyčiau, šiame filme sukuria gana vidutiniškus vaidmenis, tačiau jų žinomumas nė kiek nemažina filmo įdomumo. Visgi filmas „laikosi“ ne ant žymių aktorių, bet ant pasakojimo fabulos ir paralelių. Režisierei pavyko nusitverti gan skaudžią visos Lotynų Amerikos istorijos dalį – konkistadorų okupaciją, indėnų pavergimą ir žiaurų elgesį su vietos gyventojais, kuris skurdžiose Bolivijos aukštumose, praėjus 500 metų po ispanų ekspansijos, vis dar tebegalioja. Vietos indėnai ir toliau sunkiai dirba, jie išnaudojami ir vergauja valdžiai.

Tokioje terpėje atsiduria du ambicingi filmų kūrėjai, kurie samdo už kelis dolerius vietos indėnus ir iš šalies įsitraukia į jų dabarties politinius konfliktus, kurie iš esmės atvaizduojami jų kuriamame filme apie indėnų pavergimą. Aiški formulė, paralelė tarp istorijos ir dabarties, žmogaus padorumo ir sąžiningumo problemos, pinigų ir turto mokestis. Civilizacijai reikia baterijos ir ta baterija bent jau Lotynų Amerikoje tapo indėnai. Tarp dviejų trinčių atsiduriantys toli gražu ne šventi kino kūrėjai pamato savo ir nūdienos pasaulį iš šalies, atsiveria sąžinės klodai ir supratingumas. Režisieriai vėl pavyko prisikasti prie nevienareikšmiškai pateikto vertybių ir interesų vaizdavimo pusių. Tai vienas iš tokių filmų, kurie kviečia diskutuoti, kas valdo mūsų pasaulį ir kur dingsta žmogiškumas bei pagarba kultūroms, kai kalba pradeda eiti apie pinigus. Pakankamai savotiškas filmas savo forma, aktoriais ir pateikimu. Nepasakyčiau, kad itin nustebino, tačiau žiūrėti buvo pakankamai įdomu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motociklininko dienoraštis" / "Diarios de motocicleta" / "The Motorcycle Diaries"

Sveiki, brangieji,

Kažkada labai seniai teko pamatyti tik pusę šio filmo, tad ryžausi pamatyti visą „Motociklininko dienoraštis“ (The Motorcycle Diaries) (2004). Lotynų Amerikos kinas nusprendė ir vėl pašlovinti vieną žymiausių savo revoliucionierių Ernestą Guevara. „Motociklininko dienoraštis“ mus nukelia į Guevaros jaunystės dienas ir iš jo draugo prisiminimų atgamina ypatingą kelionę per Lotynų Ameriką motociklu iš Argentinos iki pačios Venesuelos. Ši kelionė nepaprasta, kadangi būtent joje Guevara pamato, kaip naujoji santvarka žemina žmogų, kaip kapitalizmas išstumia indėnus ir užgrobia jų žemes ir turtą. Būtent ši kelionė pakeičia vaikino mąstymą ir pripildo jį ryžto kažko griebtis, kad šis pasaulis pasikeis. Biografinis filmas išties neprastas, jame atsiveria Lotynų Amerikos gamtos grožis ir skaudūs socialiniai smūgiai, atsiveria platus ir giminingas internacionalinis lotynų amerikiečių bendradarbiavimas, įvairūs žmogiškumo faktoriai.

Vieną pagrindinių vaidmenų čia sukuria tarptautiniu mastu pripažintas meksikiečių kilmės aktorius Gael Garcia Bernal‘is, kurį kinomanai tikrai atpažįsta ir atranda pačiose įvairiausiuose juostose. „Motociklininko dienoraštis“ vadinamas kaip vienas geriausių šio aktoriaus pasirodymų didžiajame kine. Na, gal pačiu geriausiu jo vaidmeniu ir nepavadinčiau, tačiau kas paneigs, kad šiame filme jis pasirodė prastai? Puikus filmas apie gyvenimo permainas, susitupėjimą ir brandą. Visą filmą peržiūrėjau taip, kad Bernalyje nepamačiau to klasikinio Guevaros portreto, kokį mes esame įpratę matyti – barzdotą, rūkanti kubietiškus cigarus ir su kepure ant garbanų. Ne, šis Guevara visiškai kitoks ir sunku patikėti, kad tikrasis Guevara tikrai turėjo tokią didingą kelionę per savo gimtąjš žemyną.

Filmas turėtų daugeliui patikti, kam patinka biografinės dramos, tik šią dramą dar būtų galima pavadinti ir tam tikra prasme nuotykių biografine drama. Guevera perplaukia upę, kurios dar niekam nepavyko perplaukti ir, kamuodamas astmos priepuolio, jis vis tiek pasiekia krantą tam, kad pakeistų Lotynų Amerikos veidą visiems laikams. Šiaip filmas rimtas, geras, su tam tikra dvasia, nepasakyčiau, kad sužavėjo, bet tam tikram vakarui, manau, jis tikrai turėtų kuo puikiausiai „sulįsti“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogas auklėjimas" / "La Mala Educacion" / "Bad Education"

Sveiki visi,

„Blogas auklėjimas“ (La Mala Educacion) (2004) tikriausiai yra vienas tamsiausių ir baugiausių Pedro Almodovaro kino filmų, kuriuos man teko regėti. Sakoma, kad režisierius prie šio filmo scenarijaus dirbo daugiau nei dešimt metų. Na, po dviejų itin sėkmingų paskutiniųjų kino juostų, kurie gavo „Oskarus“ ir kitus apdovanojimus, „Blogas auklėjimas“ nebeprisikasė prie šio apdovanojimo, nors, mano akimis, ši Pedro juosta yra vienas stipriausių jo darbų. „Blogam auklėjimui“ buvo suteikta galimybė atidaryti tarptautinį Kanų kino festivalį, o kino kritikai negailėjo liaupsių, teigdami, kad ši juosta yra viena geriausių Pedro Almodovaro darbų, kuris pareikalavo 5 milijonų, o pasaulyje uždirbo per 40 milijonų JAV dolerių, - skirtumą pajaučiat?

Negana visko, „Blogas auklėjimas“ yra vienas asmeniškiausių Almodovaro filmų, sakytum, beveik autobiografinis. Mat, pats režisierius vaikystėje mokinosi griežtoje katalikų mokykloje, kur laisvė ir seksualumas buvo ribojamas, o už šydo rasdavosi kunigų išnaudojami mokiniai. Tai režisieriaus susipriešinimas su katalikų religijos pasauliu, todėl filmas sulaukė iš šios organizacijos žaibiško pasmerkimo, - o ar galėjo būti kitaip?

Man asmeniškai labiausiai žavėjo du dalykai: scenarijaus voratinklis ir superinis aktorių pasirodymas. Neįtikėtinai patrauklus, bauginantis, painus ir įdomus scenarijus, apimantis tokias žmonių tapatybių pokyčius ir realybių žaismus, kad vargiai bau rasčiau kažką panašaus. Mano akimis, tai neabejotinai stipriausias Almodovaro sukurtas scenarijus, pranokstantis net „Oskaro“ darbus. Na, ir žinoma, pedofilijos tema ir dar katalikų regulos rūbuose visada patrauks labiau dėmesį, nes tikriausiai tokie mes esame silpni šiame konflikte. Net transvestitų šou, kurio pilna šiame filme nebaugina tiek, kaip berniukų susitikimas su aistrai neatsispiriančiu kunigu... Pagrindinį vaidmenį sukūrė meksikiečių dievaitis Gael Gracia Bernal‘is, kuriam teko suvaidinti net tris tapatybes – Ignacijaus brolį Chuaną, Anchelį bei transvestitą Zaharą, pastarasis vaidmuo ypatingai spalvingas ir įdomus, tikęs Bernaliui. Jokių priekaištų neturiu ir kitiems ispanų aktoriams. Tai vienas iš tų Almodovaro filmų, kur pagaliau nedominuoja jokia moteris, viskas vyksta „vyrijoje“, tačiau netrūksta moteriško dvelksmo, kurį sukuria transvestitai ir transeksualai.

Kriminalinio pobūdžio filmas laviruoja tarp kuriamo filmo „Vizitas“ ir tikrų filmo herojų. Talentingai ir meistriškai sukurtas filmas filme, apsuptas persipynusių personažų, retrospektyvų ir kriminalinio skonio. Bauginančiai talentingas ir įtaigiai susmūgiuojantis filmas, kuris neturėtų palikti abejingo kino gurmano.

P.S. Artimiausiu metu filmas turėtų pasirodyti torrent‘uose titruotas lietuviškai. Pasirūpinau vertimu. Jau šiuo metu galite ten rasti ką tik mano išverstą Pedro Almodovaro filmą „Viskas apie mano mamą“ (1999).

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji kunigo Amaro nuodėmė" / "El Crimen del Padre Amaro"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Didžioji kunigo Amaro nuodėmė“ (El Crimen del Padre Amaro) (2002 m.). Vėl grįžtu į Pietų Amerikos kino kvartalus ir šįkart vėl į Meksiką. Filmas nominuotas kaip geriausias užsienio filmas „Oskarui“. Jei neklystu, tai knygos ekranizacija, tačiau iškart užbėgsiu už akių – pritrūko paslapties. Jau vien pats pavadinimas „Didžioji kunigo Amaro nuodėmė“ ir pasako viso filmo esmę, paslaptį, netikėtumo nebeišlieka. Šiaip kunigo ir moters meilės vaizdavimas filme visada yra bent jau vidutinės sėkmės formulė kino rinkoje. Mes patys matėme, kaip literatūrą sudrebino V.M. Putino „Altorių šešėlyje“, kuris būtų ant smūgio ekranizuotas, tačiau pats autorius net spektaklius uždraudė pagal jį statyti. Turime Puipos „Nuodėmių užkalbėjimą“ pagal J. Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“ – vykusį variantą tiek vizualiai, tiek komerciškai. Taigi užsienyje kuriami net muilo operos šiomis temomis ir galima sakyti, kad jau šiek tiek pavalkiota ir nugyventa tema, juolab, kad dvasininkai šiais laikais jau suvokiami ne kaip tarpininkai tarp Dievo, o labiau kaip psichologai ar šiaip paprasti statybininkai Visagine – šunys matė juos.

„Nuodėmės užkalbėjimas“, mano galva, žymiai geresnis filmas už šį. Iš šio filmo pasigedau išskirtinio emocinio kalibro, viskas sutvinkę ir pritvinkę ties siužetu, kuris balansuoja tarp dramos ir melodramos – žodžiu, muilo operos kategorijoje. Žinoma gera vaidyba, nebloga režisūra kažkiek paperka akis ir širdį, tačiau neatperka to, ko norėtųsi iš tikrųjų iš šios juostos. Nors filmas vertinamas gerai, kaip ir paties pagrindinio jauno kunigėlio Geal Garcia Bernal vaidyba, tačiau visgi pasigedau savitumo, toks jausmas, lyg žiūrėčiau serialą su meksikietiškomis kriminalinėmis gairėmis. Pabaiga filmo, apie kurią girdėjau, kad neva labai sujaudina, labai sukrečia, man pasirodė pakankamai numanoma, neefektyvi, sužiūrėjau be didesnės nuostabos, naiviai tikėdamas siužete kokio nors kitokio sprendimo ar romano interpretacijos.

Filmą vertinu kaip „visai neblogą“, tikrai neblogas ir gal vertas jūsų akies ir laiko, tačiau jis užvaldė mane gan paviršutiniškai, užliūliavo savo istorija ir bijau, kad po metų, tuo pačiu metu, vargiai jį beatsiminsiu, nebent per Bernalio vaidmenų biografijos paradigmą. Taigi, vaikučiai, žiūrėkite, tačiau atraskite daugiau, nei man pavyko.

Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Mamutas" / "Mammuth" / "Mammut"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mamutas“ (Mammuth / Mammut) (2009 m.). Tęsiu vėl europietiško kino giją ir šįkart vėl sugrįžau prie garsiojo ir prieštaringai vertinamo švedo režisieriaus Luko Moodysson‘o darbų. Lukas Moodysson mums labai geria žinomas filmo „Lilija amžinai“ kūrėjas apie lietuvaitę, išvežtą į Švediją sekso vergijon, tuokart Lietuvoje šis filmas susilaukė labai didelio atgarsio ir buvo itin populiarus, parodytas daugelyje mokyklų kaip mokomoji medžiaga apie gyvenime tykančius pavojus. Esu matęs vaikystėje šio režisieriaus ir „Parodyk man meilę“ (1998 m.) – tai pirmas filmas, kurį pamačiau, apie tos pačios lyties meilę – dvi merginos įsimyli mokykloje.

Filmas „Mamutas“ dalyvavęs Lietuvoje vykstančiame „Scanorama“ – Europos kino festivalyje, taigi galbūt kas nors per šį festivalį matė ir regėjo šį filmą. Šiaip šįkart Lukas Moodysson pasirodė ir vėl kitoks – daug labiau lankstesnis, kosmopolitiškesnis, spalvingesnis. Filmas neslėpsiu – padarė įspūdį. Netikėtas aktorių derinys – Michelle Williams ir meksikietis Geal Garcia Bernal, kurie sukūrė pakankamai įdomius vaidmenis, išskirčiau labiausiai M. Williams, kuri tikrai atrodė tuščia, pavargusi nuo darbo ir prasmės gyvenime ieškojimo, kontakto su dukra – tai tikrai griebė už širdies. Stipri drama tiek savo kompozicija, tiek plačiais horizontais, nes veiksmas vienu metu vyksta ir Tailande, ir Amerikoje, kas rodo ir nemažą filmo biudžetą. Pakankamai gerai išvystyta mintis ir drama apie dviejų šeimų laimės paieškas – amerikiečių ir filipinietės vienišos moters, kuri atvažiavo uždarbiauti į JAV.

Ištransliuota puiki žmogaus vienatvė, ilgesys, bandymas jį užpildyti, paieškos ir bandymas kabintis individualiai į gyvenimą, darbą – tai buvo itin realistiška drama, stipriai pagrįsta logika ir veiksmai. Mamuto kaulo parkeris, kurį gavo dovanų verslininkas, jau įsivaizduoja, kad žmonija irgi kada nors išnyks ir kokia kita protinga civilizacija, dar tobulesnė iš jų rastų kaulų taip pat darys rašiklius... Žmonija nyksta, kai ji skendi vienatvėje ir liūdesyje, o saugiausias ir laimingiausias žmogus jaučiasi savo šeimoje, į kurią per darbus taip retai pavyksta susiburti. Taip, tikriausiai tai ir yra laimė – būvimas kartu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 51/100
IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Prakeikta meilė" / "Meilė kalė" / "Amores perros"

Sveiki,

Tęsiu savo jau tikriausiai niekada nesibaigiantį kino filmų žiūrėjimo maratoną. Šįkart į rankas papuolė jau seniai sąrašuose besimėtantis meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu, kuris, tarp kitko, yra ir vienas mano mėgstamiausių režisierių šiuolaikinio filmo pasaulyje. „Prakeikta meilė“ arba kiti šio filmo vertimo variantai – „Meilė kalė“, „Meilė – tai kalė“ (Amores perros) (2000 m.). Niekam per daug nežinomas Inarritu debiutuoja sudėtingame pilnametražiniame filme ir sudrebina kino pasaulį. Po šio filmo sekė panašaus braižo juostos, kurių taip pat negalima pamiršti – „21 gramas“, „Babelis“ ir „Biutiful“, kaskart vis įdomus, intriguojantis, savitas, atpažįstamas. Iš tikrųjų „Prakeiktą meilę“ buvau matęs labai seniai ir tik iš keistai atpažįstamų nuotrupų atpažinau, jog šis filmas matytas vaikystėje.

IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, visada mane stebina, nes Inarritu pirmasis filmas turi aukščiausią balą, o kaskart ateinant vis naujam filmui, jo įvertinimas vis mažėja. Nežinau, tačiau būtent šis filmas man padarė mažiausią įspūdį iš visų jo filmų, gal kad senstelėjęs, gal todėl, kad mažesnio biudžeto, užmojai taip pat platūs, bet ne tokie dideli kaip „21 grame“ ar „Babelyje“. Iš esmės Inarritu čia išlieka toks, koks jis yra, jo filmas daugiasiužetis, persipinantys herojų likimai, atskiri gyvenimai, prasilenkiantys ties aštriausiais gyvenimo momentais, dažniausiai nelaimingais atsitikimais. Pasakojimo modelis, pasakotojas, subtilumas, paprastumas, savita melancholija visada „puošia“, gilina ir plečia šio režisieriaus filmus. Puikus meksikiečių aktorių būrys įrodė, kad nereikia visai bastytis po Ameriką, norit filmuotis ne tik telenovelėse arba vaidinti garsiuose Meksikos teatruose, bet užtenka kažko naujo, originalaus, netikėto, kad perspjautų šviesmečiais visą nusiperdusį Holivudą ir sukrėstų pasaulį. Kalbu galbūt bendrai apie šio režisieriaus darbus, nes jie man tokie vienetiniai, kartu labai skirtingi ir labai panašūs.

Žinoma „Prakeikta meilė“ stiprus filmas, manau, daugelį tikrai palies, kai kas ras daug simbolikos, kaip pvz. visos trys siužetinės linijos yra susijusios su šunimis – šunys pjautynėse, valkata su šunimis ir šuo palindęs po grindimis – kur žmogus ir jo pasitikėjimas draugais, savimi ir gyvenimu? Nepaviršutiniškai alsuojantys Meksikos kvartalai, sunkus gyvenimas, korupcija, grubumas ir noras prisiglausti, pabėgti, susikurti geresnį rytojų ir prieglobstį, išlipti iš mėšlo – tai ne tik „Prakeiktos meilės“ koloritas, tai apskritai būdinga visiems Inarritu filmams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb:  8.1

Jūsų Maištinga Siela