Filmas: "Amžina dukra" / "The Eternal Daughter"

 Sveiki,

Retas, kuris gali atsispirti šiuolaikinio kino ikonai Tildai Swinton, tad žiūrėdamas su naujausius darbus vis neprarandu kantrybės ir tikėjimo šios aktoriaus universaliomis kūrybinėmis galiomis. Britų režisierė Joanna Hogg daug ką pakerėjo savo dviejų dalių filmais „Suvenyras“, kuriame pasirodo ir pati Tilda Swinton. Naujausias režisierės darbas „Amžina dukra“ (angl. The Eternal Daugther) (2022) iš vienos pusės labai minimalus, o iš kitos – aktorei Tildai Swinton iššūkis sukurti du pagrindinius (dukters ir motinos) vaidmenis.

Pasakojimas pasakoja apie senutę Rozalindą, kuri kartu su dukra Džiuli atvyksta į dvare įsikūrusį viešbutį. Čia jos apsistoja, Džiuli bando kurti filmo scenarijų apie savo motiną, todėl iš visų jėgų stengiasi ja rūpintis ir viską iškamantinėti: iš vienos pusės reikia medžiagos filmui, o iš kitos ji supranta, jog galbūt tai paskutinė jos kelionė su mama, todėl tai tarsi savotiškas atsisveikinimas. Džiuli nepatenkinta viešbučiu, čia ji naktimis girdi keistus garsus, naktimis vedžioja po sodą šunį ir ją kamuoja tiek kūrybinė krizė, tiek nejaukus, kone vaiduokliška nuojauta, jog jai pamažu krinka nervai. Priešingai viskas su Rozalinda, kuri atrodo rami, stabili ir dėl nieko neišgyvena, nebent dėl dukters neurozės.

Filme iš esmės nieko įdomaus neįvyksta, tačiau režisierė sukūrė ištisą netaisyklingų ir filmams šiaip jau keistų dialogų simfoniją. Veikėjos nuolat kalbasi ir, atrodo, niekada nesusikalba arba susikalba iš pusės žodžio, niekada niekas neįvardijama ir nepasakoma iki galo, kad ir žiūrovas suprastų tikrąją šių moterų padėtį. Ką mes iš tikrųjų regime be Džiuli psichikos sutrikimo? Ogi milžiniškas jos pastangas būti gera dukra ir įtikti motinai. Ji rengia gimtadienio vakarienę, tačiau Rozalinda pernelyg nuvargusi, kad mėgautųsi dukters surengta pompastika. Džiuli tokia subtili, tokia atsargi, kad kiekviename žingsnyje bijo įžeisti motiną, tačiau pretenzingai ją savo jauduliu vargina tiek žiūrovą, tiek senutę.

Bendriausia prasme filmas yra apie dukters pastangas išlikti tobula dukra. Tai išties kiek neįprasta, nes dažniausiai filmuose esame linkę matyti šią problemą iš motinos perspektyvos, kad mamoms nepavyksta būti gerais tėvais. Iš kitos pusės šis mistinis filmas pasakoja apie bandymą analizuoti motinos gyvenimą, išlaikyti ją savo atmintyje ir sudurstyti sutrūkinėjusius ryšius per atmintį. Filme viskas hiperbolizuotai mistifikuojama (garso takelis, gotikinė nuolatinė tamsa, rūkas, dingstantis šuo, senės veidas už stiklo), tačiau visą filmą nieko tragiško neįvyksta, vien tik mistinės detalės, aštrinančios Džiuli sutrikimą. Pokalbių scenos primena kaip čiuožinėjimą ant ledo pirmąkart, veikėjai su žodžiais elgiasi tarsi su stikliniais indais, bijo sudaužyti venas kitą. Tai nekantresnį žiūrovą gali erzinti, tačiau tenka pripažinti, kad režisierė rado savo kiek teatralizuotą būdą perteikti kažin kokį amžiną bendravimo nepatogumą ir dukters kaltės išraišką. Dialogai tampa tokie saviti ir taip gerai organizuoti lyg žaidimas, tačiau visumoje tiek istorija, tiek vystomos atskiros scenos su dialogais iš žiūrovo pareikalauja kantrybės, lyg žiūrėtum kokį monotoniškai subtilų spektaklį su siaubo filmo „Kiti“ gotikiniais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamutas" / "Mammuth" / "Mammut"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mamutas“ (Mammuth / Mammut) (2009 m.). Tęsiu vėl europietiško kino giją ir šįkart vėl sugrįžau prie garsiojo ir prieštaringai vertinamo švedo režisieriaus Luko Moodysson‘o darbų. Lukas Moodysson mums labai geria žinomas filmo „Lilija amžinai“ kūrėjas apie lietuvaitę, išvežtą į Švediją sekso vergijon, tuokart Lietuvoje šis filmas susilaukė labai didelio atgarsio ir buvo itin populiarus, parodytas daugelyje mokyklų kaip mokomoji medžiaga apie gyvenime tykančius pavojus. Esu matęs vaikystėje šio režisieriaus ir „Parodyk man meilę“ (1998 m.) – tai pirmas filmas, kurį pamačiau, apie tos pačios lyties meilę – dvi merginos įsimyli mokykloje.

Filmas „Mamutas“ dalyvavęs Lietuvoje vykstančiame „Scanorama“ – Europos kino festivalyje, taigi galbūt kas nors per šį festivalį matė ir regėjo šį filmą. Šiaip šįkart Lukas Moodysson pasirodė ir vėl kitoks – daug labiau lankstesnis, kosmopolitiškesnis, spalvingesnis. Filmas neslėpsiu – padarė įspūdį. Netikėtas aktorių derinys – Michelle Williams ir meksikietis Geal Garcia Bernal, kurie sukūrė pakankamai įdomius vaidmenis, išskirčiau labiausiai M. Williams, kuri tikrai atrodė tuščia, pavargusi nuo darbo ir prasmės gyvenime ieškojimo, kontakto su dukra – tai tikrai griebė už širdies. Stipri drama tiek savo kompozicija, tiek plačiais horizontais, nes veiksmas vienu metu vyksta ir Tailande, ir Amerikoje, kas rodo ir nemažą filmo biudžetą. Pakankamai gerai išvystyta mintis ir drama apie dviejų šeimų laimės paieškas – amerikiečių ir filipinietės vienišos moters, kuri atvažiavo uždarbiauti į JAV.

Ištransliuota puiki žmogaus vienatvė, ilgesys, bandymas jį užpildyti, paieškos ir bandymas kabintis individualiai į gyvenimą, darbą – tai buvo itin realistiška drama, stipriai pagrįsta logika ir veiksmai. Mamuto kaulo parkeris, kurį gavo dovanų verslininkas, jau įsivaizduoja, kad žmonija irgi kada nors išnyks ir kokia kita protinga civilizacija, dar tobulesnė iš jų rastų kaulų taip pat darys rašiklius... Žmonija nyksta, kai ji skendi vienatvėje ir liūdesyje, o saugiausias ir laimingiausias žmogus jaučiasi savo šeimoje, į kurią per darbus taip retai pavyksta susiburti. Taip, tikriausiai tai ir yra laimė – būvimas kartu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 51/100
IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,