Filmas: "Panelė Šambon" / "Mademoiselle Chambon"

 

Sveiki,

 

Kino kirtikai kaips susitarę gyrė prancūzų filmą „Panelė Šambon“ (pranc. Mademoiselle Chambon) (2009), kurį pagal romaną pastatė Stéphane Brizé. Pastarasis rodytas Lietuvoje per „Žiemos ekranai“ kino festivalį bei per LRT televiziją (gal dar galite pamatyti jų videotekoje). Retai kada bepažiūriu senesnę kino juostą, tačiau visgi jaučiu sentimentus prancūziškam kinui, tad nutariau nepraleisti progos.

 

Istorija pasakoja apie statybininką Žaną, kuris turi žmoną ir vaiką, atrodo, jo santuoka puiki, problemų nėra, tačiau vieną dieną jis sutinka sūnaus mokykloje pravesti pasakojimą apie savo profesiją ir netikėtai susižavi elfiškos išvaizdos blondine mokytoja Veronika (beveik Vienuolio „Paskenduolė“ – mano asociacijos). Pastaroji užsisako jo statybos paslaugų ir Žanas mielai pagelbsti panelei Šambon. Netrukus jų santykiai perauga į subtilų flirtą.

 

Atrodo, kad filmas niekuo neypatingas. Paprasta vargana vyro neištikimybės istorija, o mokytoja vilioklė, truputi infantili, truputį nerealizavusi save muzikoje, užmetusi smuiką, flirtuoja savo ilgomis gėlėtomis suknelėmis ir... suvilioja Žaną. Žanas irgi leidžiasi vedamas šio nuotykio. Visa tai perteikiama ne kaip deginanti aistra, pasiutpolkė, bet priešingai – melancholiškai, su klasikinės muzikos intarpais, sakytum, prancūziškai meniškai, išryškinant pagrindinių veikėjų kaltės ir aistros santykį. Iš vienos pusės toks filmas gan jau senamadiškas, paremtas estetiniais sumetimais ir gerai parinktų aktorių duetu, – į juos išties lengva, gal kiek nepatogu dėl neištikimybės, stebėti, kuo viskas pasibaigs. Tiesa, panelės Šambon asmeninė istorija taip ir nepapasakota iki galo, kodėl ji leidžiasi į tokius nuotykius, nepritampa, matome tik iš subtilių detalių, kad ji kenčia, yra vieniša, nerealizavusi savęs ir galbūt dėl tokio būdo pasmerkta likti senmerge.

 

Stebina tai, kad Prancūzijoje yra pedagogų, kurie „kilnojami“ iš vienos vietos į kitą, iš vieno miesto į kitą – panelė Šambon tokia, kuri pavaduoja į dekretą išėjusius ar laikinai dirbti negalinčius pedagogus, o kai jie sugrįžta, jai pasiūlo kitą įstaigą. Patogi sistema. Pagalvojau, kad Lietuvoje visgi šis reikalas nepaeitų...

 

Grįžtant prie filmo. Jis lėtas, subtilus, pirmoji filmo pusė išties intriguoja, subtilumas neretai žavi, ypač gerai susikalbėjo aktorių pora, įdomu buvo stebėti Žaną, užgrūdintą sunkių statybų ir šitaip lengvai pasiduodančiam švelniam flirtui. Filmas pastatytas dar tada, kai kompaktai buvo madingi ir skolinami! O atrodo, kad dar ne taip seniai... Visgi filmo pabaiga buvo niekuo neypatinga, Šambon nepalenda po traukiniu kaip Karenina, o Žanas lieka šeimoje – vienos vasaros flirtas, kuris davė abiem veikėjams savito svaigulio ir vilties, tačiau lyg ir nieko esmingo ar griaunančio neįvyko.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimas griuvėsiuose" / "My Life in Ruins"

 Sveiki,

Yra tokių keistų komedijų, kurių nė už ką nežiūrėčiau, tačiau imi ir vis tiek pažiūriu, nes kitiems tiesiog neįsiūlysi geresnio ir rimtesnio filmo. Tokiais atvejais belieka susitaikyti ir žiūrėti tai, ką pasirenka artimieji ar kompanija, tad ir šįkart nutiko labai panašiai su šia senstelėjusia komedija „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (angl. My Life in Ruins) (2009), kurį režisavo Donald Petrie, o pagrindinį vaidmenį atliko graikų kilmės aktorė Nia Vardalos.

Istorija pasakoja apie gidę Džordžą, kuri Graikijoje turistams veda kelionę po žymiausias Graikijos vietoves. Kelionės metu nutinka pačių keisčiausių, nemaloniausių ir kartų įdomiausių nutikimų, kurie tik gali nutikti gidams ir turistams.

Iš tikrųjų filmas komedijos prasme labai amerikietiškai hiperbolizuotas, prisodrintas kiekvienoje scenoje anekdotinių situacijų, iš kurių galima pasijuokti, tačiau tą patį galima išgirsti ir kokiose nors stundapuose kiek kitomis tonacijomis. Kleptomanė turistė, užsislaptinęs hipis mačo vairuotojas, palikinėjantis gidei ramunėles, susiraukusi ir pasipūtusi moterėlė, kuri neturi jokio dialogo su maištaujančia dukra ir ištisas autobusas įnoringų, nuobodžių ir apie Graikiją tikrai negalvojančių turistų, primenančių psichiatrijos klinikos klientus. Veikėjai vienkrypčiai, komiškai monotoniški be individualių istorijų, o kelionių situacijos atrodo itin dirbtinės, nuvalkiotos, o neįdomiausiai žiūrėjosi gidės ir vairuotojo meilės istorija, kuri šiame skystokame komedijos balagane atrodė kaip pigiausias meilės romanas minkštais viršeliais Vilniaus autobusų stotelės kioske.

Visgi filmas absoliučiai pigiai foninis, tinkantis retkarčiais užmesti akį ir spoksoti kaip į visiems žinomų ekranizuotų turistinių anekdotų rinkinį, kurią jungia banaliausia kokia tik gali būti meilės istorija.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie Elę" / "Darbareye Elly" / "About Elly"

 Sveiki,

 

Irano kino nežiūriu daug, nes jis retai pasiekia mane, tačiau, kas pasiekia, dažniausiai mane pribloškia, nustebina ir vis rečiau sukrečia. Kodėl vis rečiau? Sunku kinomaniaką, kuris žiūri filmus jau daug metų, kažkuo sukrėsti ir nustebinti, tačiau Irano režisieriui Asghar Farhadi vis pavyksta. Nors paskutinis jo filmas su ispanų aktoriais „Visi žino“ (2018) buvo sukritikuotas, tačiau neatimsi vieno, kad jo aukso amžius buvo su Irano kino aktoriais, jo gimtinėje, jo natūralioje terpėje, jo kultūroje. Pasaulinį pripažinimą režisierius pelnė 2011 metais, kai Kanuose filmas „Išsiskyrimas“ pelnė pagrindinį prizą, po to sekė tokie hitai kaip „Praeitis“ (2013), „Komivojažierius“ (2016). Gal kiek mažiau mums, lietuviams, žinomas jo darbas „Apie Elę“ (pers. Darbareye Elly) (2009), kuris, sakyčiau, ne tik neatsilieka nuo vėlesniųjų darbų, bet neretai dar ir lenkia.

 

„Apie Elę“, kaip įprasta režisieriui, pasakoja apie glaudžius iraniečių šeimų santykius. Žiūrėdamas šį filmą atpažinau visas jo pamėgtas temas, filmavimo ir pasakojimo manierą. „Apie Elę“ – tai istorija apie šeimą, kuri atvyksta praleisti savaitgalio prie jūros. Sapidė pasikviečia niekam nepažįstamą Elę, kurią nori pripiršti išsiskyrusiam giminaičiui, tačiau nustemba, kiek ji pati mažai žino apie Elę. Pirmosios 20 minučių rodomi šilti bendravimo santykiai, puiki kultūrinį atmosfera, pagarba vienas kitam, tačiau netrukus atsitinka viena tragedija, dėl kurios viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Galiausiai šioji tragedija pamažu atidengia sutrūkinėjančius šeimų santykius, kaltinimus ir paslaptingą bei slaptą Elės gyvenimą. Tai tarsi ištraukti dukrą iš mirusiojo kūno tamsiame kambaryje, kur kiekvienas tampa savaip įtariamuoju – senas geras Agati Kristi detektyvinis elementas iranietiškoje kultūroje tampa psichologiniu mistiniu nesantaikos indikatoriumi.

 

Tirštas pasakojimas leidžia pasijusti, kad ir kaip makabriškai nuskambės, kaip namuose. Visi šeimos nariai per dvi valandas tampa savi, jų pokalbiai, persimainiusios emocijos, išgyvenimai ir noras sužinoti tikrąją tiesą veda prie galutinio tikslo. Tai filmas, nuo kurio nebedirsčiosite į laikrodį, jis emociškai jus praris. O jeigu dar patinka šeiminės dramos, tragedijos, sumišusios su paslaptimis, manau, filmas kaip tik jums islamietiškos kultūros terpėje, kur viskas vis tiek šiek tiek egzotiška. Man be galo patiko šis režisieriaus darbas. Seniai bemačiau tiesiog tokį gyvą be holivudinių garso takelių ir varvančio kraujo nuo peilio įtraukiantį gyvenimišką trilerį. Labai rekomenduoju ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie pradėjo ieškoti kitokio kino.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pranašas" / "A Prophet"

Sveiki,

Režisierius Jacques Audiard tikrų tikriausias Kanų kino festivalio fenomenas, kadangi paskutinieji jo darbai vis patenka tarp stipriausių filmų: „Kaulai ir rūdys“ (2012), „Dypanas“ (2015) ir tikrų tikriausias paskutinis tarptautinis hitas „Broliai Sistersai“ (2018), dėl kurio ir ėmiausi žiūrėti jo kiek senesnį filmą, apibudinamą kaip patį geriausią režisieriaus darbą „Pranašas“ (angl. A Prophet) (2009).

Slogūs filmai apie gyvenimą kalėjime dažniausiai susižiūri dvejopai. Vieni labai tamsūs, nevykę, neišvystyti, vaizduojantys vien besaikį smurtą ir išgyvenimą, o kiti, pavyzdžiui, „Pranašas“ bando aprėpti ne vien tik tai, bet ir asmeninę pagrindinio veikėjo pasaulį bei kiek šalutinių veikėjų ir sukuria įspūdį, kad esame kažin kokiame tikrai hermitiniame, izoliuotame vakuuminiame pasaulyje, kur galiojo visai kitos taisyklės ir įstatymai. Bet net ir tokiam filmui reikia psichologiškai pasiruošti! Net nesitikėjau, kad filmo pirmosios 30 minučių bus tokios paveikios: ką tik į kalėjimą patekęs vyrukas iš Korsikos (arabas) yra priverstas nužudyti čionai laikinai įmestą gangsterį per intymų lytinį aktą vien skutimosi peiliuku, kurį slepia savo burnoje... Vien tai, kaip žiūrovas įsivaizduoja tą peiliuką laikant burnoje, kyla pagaugai, o pats nužudymo aktas toks tikroviškas, kad nė iš tolo neprimena tų prastų scenų, kai iš perrėžtos gerklės bėga avietinės spalvos braškių uogienė ar pomidorų padažas. Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju, nes mano „namiškiai“ pabėgo į kitą kambarį, sakydami, kad pasidarė silpna. Vadinasi, paveiku, vadinasi, viskas gerai, taip ir turi būti...

Likusi filmo dalis kėlė šiokį tokį nerimą, nes priverčia spėlioti beveik išprotėjusio jaunuolio psichikos veiksnius; vaikinui vaidenasi ne tik užmuštasis vaikinas, bet ir dar aplanko tam tikros vizijos. Vieną akimirką atrodo, kad jo lemptis tapti kalėjimo sektoriaus karaliumi, perrimti baltųjų valdžią, bet jis nuolat dirba mulu, išeina į laisvę ir vėl veliasi į tas tamsias nusikaltėlių struktūras ir staiga pamišimo baimė, kurią patyrė pradžioje, paverčia jį savotišku kietuoliu, bet... Filmas bando būti dinamišku ir „tirštu“, prifarširuotas kalėjimo taisyklių, įtampos, įvykių ir kiek priminė man tą tirštąjį brazilų filmą „Dievo miestas“ (2002), tačiau antroji filmo dalis dėl hermetikumo visgi ima atrodyti nesibaigiančiu kalėjimo intrigų dvaru, kuriame nuolat naujos misijos, nauja kontrabanda, nauja diena ir viskas pradeda atrodyti be pabaigos, kad veikėjo niekur nebeveda arba veda, mano akimis, pernelyg užvilkintai.

Ypatingai gera pagrindinio aktoriaus Tahar Rahim vaidyba, įvertinta apdovanojimais. Filme jis absoliučiai išlaiko tokią rimtį, kad puiku tiesiog į jį žiūrėti ir pajusti, kaip jo kuriamas veikėjas evoliucionuoja. Tirštas pasakojimas, daug psichologinio ir fizinio smurto, daug kalėjimo istorijos klišių, kurios vėlei leidžia susidaryti prastą ir kraupaus kalėjimo gyvenimo įspūdį. Ir iš tikrųjų, tai tikrai labai tamsus filmas, kuris ir gurmanams, ir mūsų Lietuvos „kietuoliams“, kurie dažniausiai po kokiu nors filmu apie moters nėštumo problemas mėgsta papezėti apie tai, kad filmas „bobiškas“. Tai, sakykime, kad filmas „Pranašas“ labai jau „vyriškas“ (nors man iki šiol paslaptis, kodėl smurtas priskiriamas vyrų pasauliui kaip teigiamas ir kažką įrodantis aspektas), aišku, tai kvailos klišės, bet šiam filmui labai jau tinka. Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Elis Kryd dingimas" / " The Disappearance of Alice Creed"

Sveiki, 

Kaip seniai bežiūrėjau tiesiog paprastą trilerį! Tiesa, apie pagrobimą jų sukurta itin daug, todėl pasirinkimą nulėmė kritikų vertinimai ir aktoriai – „Elis Kryd dingimas“ (angl. The Disappearance of Alice Creed) (2009). Šis trileris gana minimalistinis, nes jame pasirodo viso labo tik trys aktoriai, todėl gali pasirodyti kiek mažabiudžetis, sukurtas skurdžiai, tačiau bent man to nesijautė, nes trileryje svarbiausia daug netikėto veiksmo ir, žinoma, nepatogių ir gluminančių situacijų, ko šiame filme lyg ir netrūksta.

Filmas prasideda steriliai – du vyrukai ruošiasi pagrobimui, tačiau nieko apie juos nežinome, tik pamažu filme atskleidžiamos jų biografinės nuotrupos, kurios padeda formuoti bendrą vaizdą. Tai kuria ir netikėtumo efektą – moteris prirakinta prie lovos, smurtas, gėjiška meilė, purvini pinigai... Nedera, sakyčiau, tik preciziškas pasiruošimas, kuris pavaizduotas labai profesionaliai, o veikėjų tolimesni veiksmai labiau primena neprityrusius komediantus, ypač, kai iš tualeto vaikinas tiesiog praryja kulką, kad tik jo partneris nepastebėtų išdavystės. Gerai, kad bent jau įtampos netrūksta ir be pagrobimo siužeto vystomi ir tarpasmeniniai veikėjų santykiai, kurie driekėsi iki pagrobimo, tačiau viskas atskleidžiame ne retrospektyviai, o čia ir dabar, todėl žiūrovas tik gali įsivaizduoti, kokie šie veikėjai atrodo kitoje terpėje.

Visgi filmo finalas ganėtinai tipinis ir nuspėjamas – išlieka pats pažeidžiamiausias, nes, pasirodo, blogis susinaikina pats. Tai gana tipiška tokiuose trileriuose, todėl daug ką gelbsti aktorė Gemma Arterton, kuri, nors atlikdama tipinį aukos vaidmenį, kažkaip sugebėjo tai perteikti ganėtinai jusliškai įtikinamai, todėl nuo jos nesinorėjo nuleisti akių, gal dar ir dėl to, kad ji jau žinoma aktorė, pagarsėjusi skirtingais vaidmenimis. Visumoje galiu pasakyti, kad tai tiesiog neblogas trileris laiko praleidimui – nei daugiau, nei mažiau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Myliu tave, žmogau" / "I Love You, Man"

Sveiki,

Ak, toks bukos ir daugelio gurmanų nepakenčiamos amerikietiškos lėkštosios komedijos. Jų irgi neišvengsite draugų apsuptyje, todėl tenka pažiūrėti vieną kitą, o štai filmas „Myliu tave, žmogau“ (angl. I Love You, Man) (2009) netgi sulaukė kritikų pripažinimo ir puikių recenzijų. Žvelgiant apskritai į šį filmą ir bendrą kontekstą, galiu pasakyti, kad filmas režisūriniais sprendimais beveik niekuo nesiskiria nuo vidutiniškos arba netgi prastos amerikietiškos komedijos. 

Nors bandoma iš filmo „išlaužti“ kažin kokią problemą originalią problemą, tačiau šioji problema (vyras neturi draugų, todėl neturi pabrolio ir ima su vyrais vaikščioti į pasimatymus) visais atžvilgiais tiesmuka ir nebepatraukli. Jau net nebežinau, kiek sukurta tokių „vestuvinių“ filmų apie pabrolius, pamerges, isterišką vestuvių pasiruošimą ir t. t., kad būtų galima sudominti nuo šios bukos temos žiūrovą. Aišku, keičiasi siužeto vingiai, tačiau iš esmės maniera, juokeliai niekuo neišsiskiria, ką Jūs bežiūrėsite. Nors šis filmas stengiasi neperspausti pačiais lėkščiausiais juokeliais ir nori visoje toje komerciniame pasaže išlikti kiek įmanoma nuoširdus, tačiau filmas ir lieka kažkoks negyvas, neįtikinantis. Nors, palaukit, ar komedija turi apskritai įtikinti žiūrovą? Galbūt, bet tie, kurie norėtų kažko originalesnio kaip komedijos, pvz., „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tai šis filmas absoliučiai vidutinis, toks vidutinis, kad praktiškai menkai įsimenamas. 

Filmas tiks fonui, kai norisi daugiau bendrauti su svečiais, nei apsikrovus alumi ir popkornais žiūrėti patį filmą.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela