Filmas: "Tiesiog atsitikimas" / "It Was Just an Accident"

 

Sveiki!

 

Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident) (2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai, nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas, jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see. Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.

 

J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa, už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu, juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu. Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...

 

Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo, kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu, nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam Auksinę palmės šakelę.

 

Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio, įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta, beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų. Norėčiau būti vienas iš jų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lokių čia nėra" / "No Bears" / "Khers nist"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien Iranas politiškai yra po padidinamuoju stiklu. O jūs gi žinote, koks paveikus būna Irano režisierių kinas, todėl dar prieš prasidedant šio sezono „Kino pavasariui“, kuris parodys Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“, ėmiau ir pažiūrėjau jo ankstesnį darbą, taip pat rodytą „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Lokių čia nėra“ (angl. No Bears) (2021). Labai gailiuosi, kad tą padariau, nes „Lokių čia nėra“ man absoliučiai nepatiko, sunkiai įtraukė, siužetas nuobodus ir net absurdiškas. Kodėl? Nes pati režisieriaus padėtis yra absurdiškai sunki ir sudėtinga. Čia tikriausiai reikėtų šiek tiek konteksto apie Jafarą Panahį.

 

2010 metais Irano valdžia J. Panahi nuteisė šešeriems metams kalėjimo ir skyrė 20 metų draudimą kurti filmus, rašyti scenarijus bei išvykti iš šalies. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ po to, kai palaikė antivyriausybinius protestus. Nepaisydamas draudimo, jis tęsė kūrybą. Pavyzdžiui, savo filmą „Tai ne filmas“ (2011) jis nufilmavo savo bute ir išsiuntė į Kanų kino festivalį paslėptą USB atmintinėje, kuri buvo įkepta į pyragą. Savo filme „Lokių čia nėra“ Panahi toliau savaip priešinasi Irano diktatūros absurdiškumui. Sunku man įvardinti šio filmo žanrą. Ar jis galėtų būti autofikcijos miksas su šiokia tokia dokumentika?

 

Filme išskirtos dvi pasakojimo linijos. Viena iš jų – paties Panahi, kuris atokiame Irano kaimelyje dirba nuotoliu, t. y. filmuoja filmą Turkijoje, tačiau viską režisuoja ir stebi per kompiuterio kamerą. Siužetas apie Turkiją, kurioje mergina Zara turi pasidaryti suklastotą pasą, su kuriuo pabėgtų į Europą man pasirodė neįdomi, neišplėtota ir visiškai, atleiskite, nejaudinanti. Nelabai mane jaudino ir Panahi istorijos dalis. Jis sėdi tame kaime, bendrauja su pagarbą „vaidinančiais“ kaimo žmonėmis, kurie iš jo prašo keistos nuotraukos, kurioje užfiksuoti įsimylėjėliai meilužiai. Pasirodo, ten paprotys toks: vyras savo jaunai būsimai žmonai ką tik gimusiai nupjauna bambagyslę ir kai ši subręsta tampa jo moterimi. Tai filmas apie absurdiškus papročius, kurie pareikalauja kraujo praliejimo, tačiau filme visa tai perteikta be įdomesnės režisūros. Dažniausiai užsispyręs Panahi tiesiog sėdi tuose namuose ir klausosi namo, kurį nuomojasi, plepalų, pasyviai stebi kaimo intrigas ir įtampas.

 

Aš suprantu, kad filmas sukurtas itin sudėtingomis sąlygomis, jo kontekstai kalba apie Irano režimą, o pats režisierius padaręs save pagrindiniu šio filmo veikėju yra tikras menininkas, kuris negali nekurti. Ėmiau abejoti, ar noriu pamatyti Auksine palmes šakele įvertintą jo filmą „Tiesiog atsitikimas“, jeigu istorija ir braižas bus labai panašūs, nes bijau... vėl nusivilti. Nepaisant visko, vis tiek žiūrėsiu, nes įdomus pats faktas: 2026 m. sausio 4 d. Teherano revoliucinis teismas vėl nagrinėjo režisieriaus bylą. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ būtent dėl savo naujausio filmo „Tiesiog atsitikimas“, kuris laimėjo Kanuose. Jam buvo leista išvykti iš Irano atsiimti apdovanojimą, bet politinio prieglobsčio nepasiprašė, todėl grįžo į Teheraną. Įdomu, kuo dabar, kai Irane tokie neramumai, Panahi gyvena.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Šventosios figos sėkla" / "The Seed of the Sacred Fig"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Štai ko aš laukiu Kino pavasaryje – gero kino ir provokatyvios istorijos. Nors istorija gan gal iš pažiūros ir tipinė Irano kine, bet vis tiek ne tokia jau svetima mums. Filmas „Šventosios figos sėkla“ (angl. The Seed of the Sacred Fig) (2024) režisavo Irano režisierius Mohammad Rasoulof, kurį jau pažįstu iš filmo „Blogio nėra“ (2020), kuris buvo kažkada Kino pavasario atidarymo filmu. Anuomet filmas patiko ir padarė įspūdį, tai ir šįsyk režisierius pasistengė. Bet retai su Irano kinu, kuris pasiekia mūsų festivalius, būna kaip nors kitaip. Prieš kelerius metus matytas „Šventasis voras“ taip pat ilgam įsirėžė.

 

„Šventosios figos sėkla“ laikosi folklorinės schemos, panašiai kaip Vakarų pasaulio režisieriai, kurie laikosi, pvz. Šarlio Pero pasakų šablonų. Anot pasakojimo, figos medis gimsta iš paukščio išmatų ant medžio, kuriame sudygsta, įsiskverbia į medį ir galiausiai jį pražudo pats įsigalėdamas žemėje. Turint galvoje šią schemą, nesudėtinga suprasti filmo viduryje link kur linksta šioji hermetiška šeimos tragedija. Režisierius remiasi Teherano protestais ir judėjimais, atkreipia dėmesį į viduriniosios klasės keliamas audras dėl džihado dėvėjimo ir t. t. Gana pasiturinti Najimo šeima gyvena saugiame name ir kvartale, kurio namuose auga dvi dukros. Najimo žmona labai rūpinasi savo vyru ir labai palaiko karjeros kilime, tad Najimas netrukus iš tikrųjų tampa teisėju, kuris neramumo metais kasdien turi išspręsti iki 300 suimtųjų bylas ir būti neretai žiaurus. Grįžęs nusikalęs vakare išlieka santūriai švelnus žmonai ir dukroms, naudojasi prabanga ir klausosi žmonos svaičiojimų apie didesnį butą ir indaplovę, kai pačiam tenka priimti baisius sprendimus. Neramios sielos teisininkas gauna registruotą ginklą, kuris namuose dingsta, o tai reiškia, kad „kliba“ ir pasitikėjimas juo darbe, tai reiškia reputacijos pabaigą. Maištininkėmis palei nosį tapusios dukros tėvo reputaciją taip pat menkina, o pusiausvyrą bandanti išlaikyti žmona eina pamažu iš proto...

 

Tyli šeimos drama neramioje šalyje, kaip kažkas iš internautų gerai pastebėjo, primena kažkiek pernai Kino pavasaryje rodytą „Interesų zona“. Motinėlė iš pažiūros taip mylinti savo vyrą ir bijanti prieštarauti iš tikrųjų labiau myli tik komfortišką moters gyvenimą, nes vaikystėje prityrė daug vargo dėl tėvo lošėjo. Būdama konservatyvi ir šalta, ji iš tikrųjų tampa abejinga šalies skausmui ir kitų kančioms, linkusi prieš dukras nuvertinti kitų turtinę padėtį, sukilėlius vadina vandalais ir chuliganais, tačiau, atrodo, vienintelės atžalos nusiteikusios atlaikyti šios istorijos moralinį svorį ir jos netiki nei motinos paistalais, nei TV žinių propaganda, nes viskas, kaip ir jų tėvo interesai, yra pajungti ant tos pačias šalies diktatūrinės sistemos, kuri maitina ir iškelia Najimo šeimą bei ją apsaugo. Tačiau kokia sąžinės kaina?

 

Netikėtas posūkis tampa Najimo šeimos pabėgimas į kaimą, kuriame Najimas surengia žmonai ir dukroms šalies režimo būdus imituojantį Linčo teismą, jas testuoja prieš kamerą ir pakvaišęs dėl nesibaigiančios savo vidinės įtampos iš šilkinio ir namų židinį saugančio sutuoktinio tampa nebesuvaldomu teisybės ir pagarbos ištroškusiu patriarchatu, įkūnijančiu tikriausiai ir paties Irano valdžios modelį: kol visi paklusnūs, tol Didysis Brolis švelnus ir aprūpina visus, visiems geras, tačiau pareikalavus paklusniesiems laisvės – gali pasidaryti kaip Najimas. Filmas be galo ilgas, prifarširuotas buitinių ir politinių įtemptų scenų, dialogų, kartų konfliktų, skirtingų interesų, kurie žymi skirtingas Irano kartas ir, manau, kad galbūt šis filmas vienas iš daugelio Irano kino pranašų apie būsimus tikruosius pokyčius šalyje. Man patiko šioji istorija, buvau pasiilgęs tokio santūraus ir šeimiškai intymaus filmo, kuris tampa tragedija, imituojančia savo šalies politinę situaciją.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trešnių skonis" / "Taste of Cherry"

 

Sveiki,

 

Garsus ir pasaulyje pripažintas Irano režisierius Abbas Kiarostami sukūrė ne vieną gerą filmą, yra dirbęs ir su europietiško kino aktoriais. Tokį pastarąjį ir teko matyti „Patvirtinta kopija“ (2010), pastarasis pasirodė painus ir labiau veikė dėl scenarijaus sudėtingumo, bet, priešingai nei kitiems, itin didelio įspūdžio anuomet nepadarė. Nutariau pasižiūrėti, kaip jis kuria Irano kino šalyje, kur kinas turi savitą tradiciją. Vienas reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų režisieriaus darbų „Trešnių skonis“ (angl. Taste of Cherry) (1997) buvo neseniai rodomas per LRT televiziją kartu su kitais retrospektyviniais režisieriaus darbais.

 

Žiūrėdamas šį filmą likau nustebintas, jog filmą vis dėlto vaikystėje buvau matęs! Fragmentiškai atgaminau tą atmosferą, veikėjo žvilgsnį, tačiau kaip anuomet tikriausiai, taip ir šįkart, filmas nepaliko itin didelio susižavėjimo. Yra kino režisierių, kurių kiekvienas darbas įtraukia ir nepaleidžia, o yra ir tokių, kurie visų vertinami, tačiau, kad ir kiek bežiūrėtum jų darbus, nelimpa jų kūryba ir nors tu ką. „Trešnių skonis“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, kuris po sūnaus netekties automobiliu važinėja po Teherano apylinkes ir ieško žmogaus, kuris jį už pinigus užkastų, kai šis ateinančią naktį nusižudys karjeruose išgėręs nuodų. Smarkiai tikintys iraniečiai atsisako susitepti, nes jų islamas draudžia laidoti savižudžius.

 

Filmas filosofiškai slogus. Filme nėra daug veiksmo, veikiau pagrindinio veikėjo kova su savo skausmu, kuri iš vienos pusės suprantama, o iš kitos atrodo absurdiška visame tame kontekste. Savižudis, kuriam gyvenimas yra vis vien, vis tiek nori būti palaidotas žemėje, kad kūno neišdraskytų žvėrys. O kam? Jeigu jau gyvenimas ir egzistencija tokie nepakeliami, kam dar rūpintis, kad kažkas užmestų žemėmis tau jau nebepriklausantį kūną? Veikėjo karštligiškas noras, kad jį kas palaidotų yra nesuvokiamas arba tylus pasąmoninis pagalbos prašymas kaip nors atkalbėti nuo sprendimo? Galiausiai vyrui pavyksta sutikti senuką, kuris išsigelbėjo kadaise nuo savižudybės pajutęs malonų trešnių skonį, jis bando sugundyti savižudį gyvenimu. Visi iraniečių pokalbiai tokie persmelkti Artimųjų Rytų filosofijos, kad filmas nori nenori savaime tampa didaktiniu tik be Holivudui būdingos pabaigos.

 

Pradžioje filmas davė nejaukumo ir nemažai intrigos, tačiau greitai viskas išblėsta ir filmas tampa egzistencializmo pagrindu, savotiška Albero Kamiu filosofine išnaša: veikėjas turi nuspręsti, ar verta gyventi gyvenimą, praradus prasmę, ar iš jo pasitraukti. Šiaip Irano kinas būna stiprus ir neretai sukrečiantis, o būna ir toks, kaip „Trešnių skonis“, kuris subtiliai „paklibina“ žiūrovo egzistencinius pamatus ir nieko neįvyksta. Kaip minėjau, filmas manęs nesujaudino, tema, nors ir provokuojanti, tačiau pačios provokacijos filme taip ir neįvyksta. Tai visai suprantama, nes filmo užduotis ir nebuvo sukrėsti, veikiau pakylėti virš gyvenimo bedugnės, išskleisti gyvenimo pasirinkimo galimybes, suvokti, kodėl taip vyksta. Labiausiai mane nustebinęs paradoksas filme buvo iraniečių dvilypumas. Jie taip besąlygiškai tiki į Alachą, kad bijo užberti žemių ant savižudžio, nors šitų ir kurdų karo fronte dėl to paties Alacho tikintysis gali ištratinti visą apkabą kulkų į kitą asmenį ir nepajusti jokios nuodėmių naštos. Viskas taip karikatūriška, kad beveik neįtikėtina, ant ko laikosi islamo išpažinėjų dvasinis pasaulis. Kita vertus, o ar mes patys neiškraipome Kristaus mokymo irgi?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Herojus" / "A Hero" / "Ghahreman"

 

Sveiki,

Vienas žymiausių ir tikriausiai labiausiai įvertintų Irano kino režisierių Asghar Farhadi per savo karjerą sukūrė ir padovanojo ne vieną įstabų kino reginį. Mano mėgstamiausi jo darbai tikriausiai būtų „Išsiskyrimas“ (2011) ir „Apie Elę“ (2009). Naujausiame savo filme „Herojus“ (angl. A Hero) (2021) režisierius po ispaniško filmo „Visi žino“ (2018) vėl grįžta į Iraną ir kuria tai, ką geriausiai moka – socialinę vertybių kaitos ir žmogaus išbandymų dramą.

Istoriją pasakoja apie į skolas įklimpusį Rahimą, kuris laikinai paleidžiamas į laisvę. Grįžęs iš kalėjimo vyras bando išpirkti skolą, kad nereikėtų grįžti atgal, todėl su savo meiluže suorganizuoja apgaulingą aferą t. y inscenizuoja didelės sumos radimą ir grąžinimą  vargšei moteriai, kuri pametė rankinuką gatvėje. Netrukus kalinys tampa didvyriu, nes aplinkiniai tiki, jog jis visiškai iš nesavanaudiškų paskatų grąžino rankinę, nors galėjo už tuos pinigus išsipirkti laisvę. Taigi Rahimas tampa didvyriu, kurį rodo per televiziją, apie jį rašo spaudoje, todėl netrukus jis tampa įžymybe, tačiau ne visi patiki jo geranoriškumu, o ypač netiki tas, kuriam Rahimas yra įsiskolinęs...

Filmas apie tariama Irano Tartiufą, šventeivą. Žinote, kuo geras šis filmas? Rahimas, kad ir kaip bandytų apgauti visuomenę ir sugrįžti į laisvę, jis vis tiek atrodo geras žmogus, kuriam gyvenime nelabai pasisekė, todėl bando išlipti iš duobės. Nors apgaulę sunku patiesinti, tačiau Rahimo akys geros, jis supranta, kad daro ir elgiasi negerai, todėl jo charakterio tipažas toli nuo Holivudo, pastarasis aiškiai skiria veikėjus į gerus ir blogus.

Režisierius įtaigiai „įvilkdamas“ Rahimą į socialinę Irano terpę išbando teisingumo testą. Ir nors Rahimui nepavyksta ir filmas apeliuoja į teisingą istorijos baigtį, visgi filme mes matome ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, kodėl visuomenei reikia herojų ir kodėl visuomenė taip lengvai tuos herojus yra linkusi išaukštinti, nepatikrinę jų tariamo didvyriškumo. Filme kiek hiperbolizuotas Rahimo didvyriškumas, jis viso labo tik atidavė rankinę savininkei, tačiau minia euforiškai pasitinka, atrodo, paprastą kalinio poelgį. Mane asmeniškai labiau stebino ne Rahimo sukurta apgaulė, o visuomenės reakcija, kuri besąlygiškai ima aukoti didvyriui. Žvelgiant į manipuliavimą vertybėmis ir atjauta (Rahimas turi sunkiai kalbantį sūnų, kuris atstovauja tėvo interesams, kad daugiau gautų pinigų), man atrodo, jog ir mumis, lietuviais, labai dažnai naudojamasi, žinoma, ne visada, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie tariamus mūsų pačių didvyrius? Filmas įtraukus, geras visomis prasmėmis, o gerai atpažįstamas režisieriaus braižas neleidžia apsirikti, jog iš tikrųjų žiūrime dar vieną Asghar Farhadi kokybišką kūrinį, nors filmas ir ne mano mėgstamiausias iš jo repertuaro, tačiau vertas dėmesio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogio nėra" / "There Is No Evil" / "Sheytan vojud nadarad"

 Sveiki skaitytojai,

Vakar atsidarė Kino pavasaris 2021! Kaip jau galėjome numanyti, jis vyks namuose, nuotoliniu būdu. Iš vienos pusės netenkame važiavimo į kino teatrą ceremoniškumo ir garso bei vaizdo kokybės, iš kitos – visoje Lietuvoje žmonės gali žiūrėti visus festivalio filmus bet kuriuo paros metu! Ir jeigu reikia, išleisti tam visą savo atlyginimą ir paskirti bemieges naktis.

Pirmuoju filmu pasirinkau Irano režisieriaus Mohammad Rasoulof „Blogio nėra“ (angl. There Is Not Evil) (2020), kuris tarptautinėje Berlyno kino festivalyje pelnė pagrindinį „Auksinio lokio“ prizą. Šiame pustrečios valandos trunkančiame epiškame pasakojime iš esmės kalbama apie tą blogį, kurį nekalti žmonės dėl įvairiausių aplinkybių yra priversti daryti vieni kitiems. Pasakojimas susideda iš keturių dalių: 1) pasakojama apie sunkiai dirbantį vyrą, kuris dienomis tveria kaprizingos žmonos emocinius pliūpsnius, rūpinasi motina ir dukrele; 2) kareivis, kuris turi egzekucijos metu paspirti mirtininkui kėdę, kad šis būtų pakartas; 3) liūdną gimtadienį švenčianti mergina, kurios mylimasis grįžta iš karinės prievolės ir bando pasipiršti; 4) mergina pas gimines praleidžia kelias dienas dykumų provincijoje. Visas šias istorijas jungia tam tikri siužetiniai sąryšiai, todėl visos keturios istorijos primena atskiras noveles, kurias bežiūrėdami nesunkiai galime nusibraižyti įvykių pasekmių ir priežasčių žemėlapį.

Šios keturios kino novelės turi savo lėtą pradžią, gausių dialogų pliūpsnį ir netikėtą atomazgą, kurioje išryškėja šiurpi tiesa. Prisipažinsiu, kad pirmosios dvi pasakojimo dekados man patiko labiausiai, maniau, kad filmas iš tikrųjų vis aštrės ir atvers vis žiauresnių ir brutalesnių jungčių, kurie prieštarautų filmo pavadinimui, kad blogio nėra, tačiau visas filmas, apimantis 20 metų istorijos vyksmą, išlaiko balansą tarp gėrio ir blogio. Vienas kraupiausių pasakojimo momentų yra trilerio vertas siužetas, kaip kareivis suvokia, jog negalės įvykdyti egzekucijos, jis veikiau išžudys visus tuos, kurie reikalauja iš jo žudymo akto, nei beginklį tariamą nusikaltėlį. Ta įstatymo ir įsakymo prievolė taip smarkiai kertasi su žmogiškaisiais dalykais, kad nejučia imame matyti, kaip veikia per valdžios ir politikos sistemas pats blogis, kaip jis pacifistus paverčia budeliais, moraline prasme juos sugniuždo, paverčia kiborgais. Kai kurie tokiais tampa priimdami įsakymus kaip aukščiausią įstatymą, kai kurie negali to suvokti nei protu, nei širdimi, todėl bėga. Tik ar pasipriešinimas blogiui kartais nesudaro patogesnių kelių plisti kitokiam blogiui? Bėglys po daugel metų susiranda kadaise dėl sunkios padėties paliktą dukrą, kuri jam negali atleisti...

Iš tikrųjų šiame kompoziciškai nebanaliame ir sudėtingame pasakojime veriasi išties diskutuotinos situacijos, kaip tampama aplinkybių auka ir kaip agresoriumi. Ar žmogus ribinėse situacijose turi pasirinkimą tarp priverstinės pareigos tėvynei ir atsisakymo neprisidėti prie blogio, paaukojant savo laisvę? Daug tokių subtilių politinių ir vertybinių niuansų, kuriuos labai greitai galime analogiškai atsekti nūdienos Lietuvoje, kur vyksta nacionalistų tautininkų kiršinimas ir puolimas prieš liberalias europietiškas vertybes. Irano kinas, kad ir nedaug jo kasmet pamatome, bet kas ateina iki mūsų festivalių, tas dažniausiai dvelkia nevienadiene kokybe ir filosofiniais, kartais labai šokiruojančiais ir emocinę įtampą keliančiais veiksmais ir vaizdiniais. Šis filmas, ko gero, vienas stipriausių „Kino pavasario“ atidarymo filmų, kokius atsimenu, nes paprastai atidarymo kinas būna ganėtinai drungnas ir man pernelyg silpnas, šitas – priešingai, įtraukia ir nepaleidžia.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie Elę" / "Darbareye Elly" / "About Elly"

 Sveiki,

 

Irano kino nežiūriu daug, nes jis retai pasiekia mane, tačiau, kas pasiekia, dažniausiai mane pribloškia, nustebina ir vis rečiau sukrečia. Kodėl vis rečiau? Sunku kinomaniaką, kuris žiūri filmus jau daug metų, kažkuo sukrėsti ir nustebinti, tačiau Irano režisieriui Asghar Farhadi vis pavyksta. Nors paskutinis jo filmas su ispanų aktoriais „Visi žino“ (2018) buvo sukritikuotas, tačiau neatimsi vieno, kad jo aukso amžius buvo su Irano kino aktoriais, jo gimtinėje, jo natūralioje terpėje, jo kultūroje. Pasaulinį pripažinimą režisierius pelnė 2011 metais, kai Kanuose filmas „Išsiskyrimas“ pelnė pagrindinį prizą, po to sekė tokie hitai kaip „Praeitis“ (2013), „Komivojažierius“ (2016). Gal kiek mažiau mums, lietuviams, žinomas jo darbas „Apie Elę“ (pers. Darbareye Elly) (2009), kuris, sakyčiau, ne tik neatsilieka nuo vėlesniųjų darbų, bet neretai dar ir lenkia.

 

„Apie Elę“, kaip įprasta režisieriui, pasakoja apie glaudžius iraniečių šeimų santykius. Žiūrėdamas šį filmą atpažinau visas jo pamėgtas temas, filmavimo ir pasakojimo manierą. „Apie Elę“ – tai istorija apie šeimą, kuri atvyksta praleisti savaitgalio prie jūros. Sapidė pasikviečia niekam nepažįstamą Elę, kurią nori pripiršti išsiskyrusiam giminaičiui, tačiau nustemba, kiek ji pati mažai žino apie Elę. Pirmosios 20 minučių rodomi šilti bendravimo santykiai, puiki kultūrinį atmosfera, pagarba vienas kitam, tačiau netrukus atsitinka viena tragedija, dėl kurios viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Galiausiai šioji tragedija pamažu atidengia sutrūkinėjančius šeimų santykius, kaltinimus ir paslaptingą bei slaptą Elės gyvenimą. Tai tarsi ištraukti dukrą iš mirusiojo kūno tamsiame kambaryje, kur kiekvienas tampa savaip įtariamuoju – senas geras Agati Kristi detektyvinis elementas iranietiškoje kultūroje tampa psichologiniu mistiniu nesantaikos indikatoriumi.

 

Tirštas pasakojimas leidžia pasijusti, kad ir kaip makabriškai nuskambės, kaip namuose. Visi šeimos nariai per dvi valandas tampa savi, jų pokalbiai, persimainiusios emocijos, išgyvenimai ir noras sužinoti tikrąją tiesą veda prie galutinio tikslo. Tai filmas, nuo kurio nebedirsčiosite į laikrodį, jis emociškai jus praris. O jeigu dar patinka šeiminės dramos, tragedijos, sumišusios su paslaptimis, manau, filmas kaip tik jums islamietiškos kultūros terpėje, kur viskas vis tiek šiek tiek egzotiška. Man be galo patiko šis režisieriaus darbas. Seniai bemačiau tiesiog tokį gyvą be holivudinių garso takelių ir varvančio kraujo nuo peilio įtraukiantį gyvenimišką trilerį. Labai rekomenduoju ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie pradėjo ieškoti kitokio kino.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komivojažierius" / "The Salesman" / "Forushande"

Sveiki,

Vienas garsiausių šiuolaikinių Irano režisierių Asghar Farhadi ne kartą nustebino savo pasakojimo maniera gurmaną žiūrovą, tikriausiai nieko nuostabaus, kad jo filmas „Komivojažierius“ (angl. The Salesman) (2016) taip pat pateko į geriausiųjų metų filmų sąrašus ir pelnė Auksinę palmės šakelę bei Oskarą kaip geriausias užsienio šalies filmas.

Prieš daugel metų teko matyti jo filmą „Išsiskyrimas“, kuris iš esmės paliko labai stiprų ir įtaigų įspūdį. Panašiai ir su filmu „Komivojažierius“, kurio pasakojimo maniera, atmosfera ir tonas labai panašus į ankstesnįjį darbą. Manau, kad kuo daugiau žiūrėčiau šio režisieriaus darbų, tuo įspūdis po truputį sloptų, nes forma kartotųsi, o turinys kistų pagal vis kiek kitokias aplinkybes. Jau dabar nemažai atradau nemažai turinio sąsajų su filmu „Išsiskyrimas“.

Visgi bent kartą užkietėjusiam kino gurmanui „Komivojažierių“ reiktų pamatyti, nes šiame filme yra visko, ko reikia geram kinui. Puikus scenarijus, dialogai, santykių peripetijos, probleminis laukas, vaidyba... Įdomiausia mums, vakariečiams, žiūrint šį filmą tikriausiai yra matyti, kaip Irano žmonės gyvena iš esmės labai panašius gyvenimus kaip ir mes. Mes tik galvojame, kad ten atsilikęs musulmoniškas kraštas, bet iš tikrųjų Teherano žmonės netgi labiau vakariečiai nei, tarkim, kokios centrinės Amerikos gyventojai.

Pasakojimo centre, kaip jau įprasta šiam režisieriui, būtinai glaudi šeima, kuri turi savų problemų. Šįkart per užpuolimą suyra šeimos pusiausvyra, vyras pedagogas apsėstas keršto dėl žmonos užpuolimo ir jis savo kerštą savaip įgyvendina. Įdomiausia šioje istorijoje yra išgauta pasakojimo tonacija, kada atrodo, kad viskas tuoj įvyks pagal vakarietiško kino scenarijų – išaiškės banaliausi variantai, pavyzdžiui, kad visgi žmoną užpuolė kaimynas arba, kad žmona turėjo meilužį, su kuriuo susipyko... Bet visumoje filmas pateikia staigmeną, kaip be didelių siužetinių įmantrybių, galima slysti per pasakojimą bauginančiai įtariai, tačiau pateikti banalią tiesą kaip sensaciją ir nustebinti žiūrovą.

Įkaitų finalinė scena išties ne holivudiškai kraugeriškai, kai viską dažniausiai išsprendžia kulka, bet būtent veikia žmogiškasis humanistinis faktorius – ar veikėjas pasiryžęs vardan keršto saldybės sugriauti kitai šeimai gyvenimą? Moralinė apsisprendimo korta tampa viso filmo svorio epicentru, klausiančiu, o kaip mes patys būtume pasielgę šioje situacijoje?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sorajos M. užmėtymas akmenimis" / "The Stoning of Soraya M."

Sveiki, kino gurmanai,

Irano kinas turi didžiulę paklausą Lietuvoje, nes retai kada būna, kad iš Artimųjų Rytų atskriejęs koks filmas-perlas mane ir kitus nuviltų. Gal dėl to nė nemirktelėjęs pasirinkau filmą gana daug ką pasakančiu pavadinimu „Sorajos M. užmėtymas akmenimis“ (angl. The Stoning of Soraya M.) (2008), kuris realiai atpasakoja vienos moters liudijimus, įrašytus į juostelę, vėliau iš visos tos išpažinties buvo parašyta knyga ir tik vėliau ji ekranizuota.

O istorija pasakoja apie kasdieninį moterų gyvenimą radikalų islamistų patriarchato valdomose musulmonų žemėse. Dėmesio centre – atokiame kaime nelaimingai ištekėjusi gražuolė Soraja, kurią prievartauja vyras ir kuris naktimis laksto su prostitutėmis, bet viešai deklaruoja savo dievobaimiškumą. Remdamasis nelanksčiais ir tiesiogiai suvokiamais Korano įsakymais, jis suorganizuoja kaime pasmerkimą, kad galėtų atsikratyti savo žmona ir vesti nepilnametę... Iš esmės filmas, kaip sufleruoja pats pavadinimas, baigsis šiurpia egzekucija. Manding, kad tai tarsi „Kristaus kančios“ (2004) savotiška moteriška versija, tad net žagtelėjau, kad filme iš tikrųjų vaidina Kristų įkūnijęs aktorius Jim Caviezel.

Šis rimtas filmas ganėtinai vienpusis, labiau primenantis problemos židinio parodomąją versiją, kitą vertus, filmas turi aiškią socialinę to krašto padėties žinią pasauliui, todėl kaltinti vienpusiškumu nelabai ir išeina. Veikia daugybė faktorių, kas iškelia šį filmą į paviršių – egzotiška rytietiška aplinka, kultūra, pasaulėžiūra ir kt., kurie mums, vakariečiams, atrodo barbariški ir absoliučiai nusikalstantys prieš Alachą ir viską, kas turėtų realiai būti pas musulmonus šventa. Labiausiai filmas veikia, kai kalbame apie patriarchališką Dievo vardu veikiančią sistemą – kai dedamas mažamečiui sūnui akmuo į rankas ir liepiama užmušti kekšę (nekaltą) motiną, tada nusidriekia didelis iškreiptos kultūros žemėlapis. Kaip lengva sukurti legalų kriminalinį įvykį, pasiremiant siauraprotiškai suvokiamomis šventraščio tezėmis.

Filmas po kurio lieka nelabai geras jausmas, jog iš tikrųjų stebėjai kažko neleistino, kad iš dalies prisilietei prie kasdienybės realumo, kurios nematai ir pagalvoji, kaip gerai, kad nematai, tačiau kartu užplūsta ir kaltės jausmas, jog kažką turėtum padaryti, kad viso šito nevyktų...

Mano įvertimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangaus vaikai" / "Children of Heaven"

Sveiki,

Irano kinas valdo! Tą jau seniai žinome, regis, iš pirmo žvilgsnio tokioje izoliuotoje ir religingoje žemėje kartais sukuriami išties įstabūs darbai. Vienas senesnių ir dar kol kas nematytų filmų buvo „Dangaus vaikai“ (angl. Children of Heaven) (1997), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ kaip už geriausią filmą užsienio kalbą. Šį filmą kadaise rodė ir per „Snobo naktis“...

Tai vienas iš tų filmų, kuris puikiai tinka visai šeimai, nes čia nerasite iš pirmo žvilgsnio nieko itin aštraus, nors iš vaikų perspektyvos pasakojama istorija ir nėra lengva patiems vaikams. Mažasis berniukas pradangina sesutės batelius ir nuo tos dienos prasideda jo mažoje kasdienybėje tikra sumaištis – jis stengiasi nuslėpti nuo tėvų ir mokytojų, kad neturi batukų... Siužetinė linija ganėtinai paprasta ir lyginant su tuo pačiu Irano filmu „Vėžliukai neskraido“, atrodo kaip vaikiškas filmas, todėl, sakyčiau, įtrauktinas į mokyklinę žiūros programą kaip pamokomasis filmas ir, žinoma, pažintis su svetimomis kultūromis.

Būtent skurdi ir paprasta socialinė terpė, kasdienės ir nuoširdžiai papasakotos istorijos, rodos, nekaip neįmanoma tokios spalvos, estetikos ir energetikos išgauti, sakykim, statant tokį filmą vakarietiškos kultūros šalyse. Bet tai, sakyčiau, ir tėra bene stipriausias filmo aspektas. Atgrandžius kultūrinį pamatą, istorija visgi nieko nesiskiria nuo Holivudo – berniukas finaliniame bėgime laimi bėgimo varžybas ir tampa savo pastangų ir kančios inercijos sukurtu didvyriu. Tokia finišuojanti ir pamokanti istorija visgi būdinga Holivudui ir bent man pirmoji filmo dalis, kabinusi širdį, pabaigoje tampa šiek tiek nuvilianti ir apkartusi dėl standartiškumo. Nepaisant visko, tai geras pavyzdinis filmas šeimai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina naktį namo grįžta viena" / "A Girl Walks Home Alone at Night"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, iš Irano kino visada tikiuosi aukščiausios pasakojimo prabos – dažniausiai taip ir nutinka, todėl nekantravau pažiūrėti, kaip anotacijoje skelbiama, pirmąjį Irano vampyrišką siaubo filmą „Mergina naktį namo grįžta viena“ (angl. A Girl Walks Home Alone At Night) (2014), kurį režisavo Ana Lily Amirpour – režisierė taip pat šiame filme sukūrė pagrindinį vampyrės vaidmenį. Jeigu tikitės iš šio filmo kažko holivudiško ir komerciškai pataikaujančio – galite labai smarkiai nusivilti.

Šis siaubo filmas, kurį galėjote išvyti „Kino pavasaryje“, visų pirma teikia estetinį pasigėrėjimą – į ekraną nuolat grįžtančios retro nespalvoto kino atmosfera suteikia tam tikro žavesio, netgi pirmųjų siaubo filmų žavesio. Galiu režisierę išties pagirti puikiais kino kadrais, mokėjimu mistifikuoti ir retkarčiais sukelti intrigos blykstelėjimus. Tiesą sakant, tuo man filmo „gerumas“ ir pasibaigė. Sodrūs, geri ir estetinį pasigėrėjimą teikiantys teatralizuoti kadrai, o pati istorija pasirodė neišvystyta, nuobodi ir verčianti prisnūsti. Įtariu, kad daugeliui užkietėjusių kino gurmanų filmas turėtų tikti ir patikti, bet man jis retkarčiais tapdavo kančia ir norėjosi, kad kuo greičiau pasibaigtų – nepajutau sujaudinimo ir išgyvenimo, kuriuos, sakykime, patyriau žiūrėdamas nekomercinius filmus apie vampyrus – švedų „Įsileisk mane“, Chan-wook Park „Troškulys“ ar net J. Jarmusch „Išgyvena tik mylintys“.

Na, o šio filmo naratyvas toks sausas ir neįdomus, kad belieka tik mėgautis vaizdais, nuobodžiaujančia vampyre, kuri bando daryti lyg ir gerus darbus, bet negali paminti savo prigimties – maitintis žmonių krauju. Čia nesitikėkite stulbinančios vaidybos ar kokių specialiųjų efektų – viskas teatrališka, šiek tiek simboliška, prislopinta ir, tiesą sakant, buvo nuobodu. O meilės istorija, kuri lyg ir buvo viso filmo pamatas, pasirodė, apskritai butaforinė ir taip susimbolinta, kad neliko nė mažiausio lašo dramos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela