Filmas: "Trešnių skonis" / "Taste of Cherry"

 

Sveiki,

 

Garsus ir pasaulyje pripažintas Irano režisierius Abbas Kiarostami sukūrė ne vieną gerą filmą, yra dirbęs ir su europietiško kino aktoriais. Tokį pastarąjį ir teko matyti „Patvirtinta kopija“ (2010), pastarasis pasirodė painus ir labiau veikė dėl scenarijaus sudėtingumo, bet, priešingai nei kitiems, itin didelio įspūdžio anuomet nepadarė. Nutariau pasižiūrėti, kaip jis kuria Irano kino šalyje, kur kinas turi savitą tradiciją. Vienas reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų režisieriaus darbų „Trešnių skonis“ (angl. Taste of Cherry) (1997) buvo neseniai rodomas per LRT televiziją kartu su kitais retrospektyviniais režisieriaus darbais.

 

Žiūrėdamas šį filmą likau nustebintas, jog filmą vis dėlto vaikystėje buvau matęs! Fragmentiškai atgaminau tą atmosferą, veikėjo žvilgsnį, tačiau kaip anuomet tikriausiai, taip ir šįkart, filmas nepaliko itin didelio susižavėjimo. Yra kino režisierių, kurių kiekvienas darbas įtraukia ir nepaleidžia, o yra ir tokių, kurie visų vertinami, tačiau, kad ir kiek bežiūrėtum jų darbus, nelimpa jų kūryba ir nors tu ką. „Trešnių skonis“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, kuris po sūnaus netekties automobiliu važinėja po Teherano apylinkes ir ieško žmogaus, kuris jį už pinigus užkastų, kai šis ateinančią naktį nusižudys karjeruose išgėręs nuodų. Smarkiai tikintys iraniečiai atsisako susitepti, nes jų islamas draudžia laidoti savižudžius.

 

Filmas filosofiškai slogus. Filme nėra daug veiksmo, veikiau pagrindinio veikėjo kova su savo skausmu, kuri iš vienos pusės suprantama, o iš kitos atrodo absurdiška visame tame kontekste. Savižudis, kuriam gyvenimas yra vis vien, vis tiek nori būti palaidotas žemėje, kad kūno neišdraskytų žvėrys. O kam? Jeigu jau gyvenimas ir egzistencija tokie nepakeliami, kam dar rūpintis, kad kažkas užmestų žemėmis tau jau nebepriklausantį kūną? Veikėjo karštligiškas noras, kad jį kas palaidotų yra nesuvokiamas arba tylus pasąmoninis pagalbos prašymas kaip nors atkalbėti nuo sprendimo? Galiausiai vyrui pavyksta sutikti senuką, kuris išsigelbėjo kadaise nuo savižudybės pajutęs malonų trešnių skonį, jis bando sugundyti savižudį gyvenimu. Visi iraniečių pokalbiai tokie persmelkti Artimųjų Rytų filosofijos, kad filmas nori nenori savaime tampa didaktiniu tik be Holivudui būdingos pabaigos.

 

Pradžioje filmas davė nejaukumo ir nemažai intrigos, tačiau greitai viskas išblėsta ir filmas tampa egzistencializmo pagrindu, savotiška Albero Kamiu filosofine išnaša: veikėjas turi nuspręsti, ar verta gyventi gyvenimą, praradus prasmę, ar iš jo pasitraukti. Šiaip Irano kinas būna stiprus ir neretai sukrečiantis, o būna ir toks, kaip „Trešnių skonis“, kuris subtiliai „paklibina“ žiūrovo egzistencinius pamatus ir nieko neįvyksta. Kaip minėjau, filmas manęs nesujaudino, tema, nors ir provokuojanti, tačiau pačios provokacijos filme taip ir neįvyksta. Tai visai suprantama, nes filmo užduotis ir nebuvo sukrėsti, veikiau pakylėti virš gyvenimo bedugnės, išskleisti gyvenimo pasirinkimo galimybes, suvokti, kodėl taip vyksta. Labiausiai mane nustebinęs paradoksas filme buvo iraniečių dvilypumas. Jie taip besąlygiškai tiki į Alachą, kad bijo užberti žemių ant savižudžio, nors šitų ir kurdų karo fronte dėl to paties Alacho tikintysis gali ištratinti visą apkabą kulkų į kitą asmenį ir nepajusti jokios nuodėmių naštos. Viskas taip karikatūriška, kad beveik neįtikėtina, ant ko laikosi islamo išpažinėjų dvasinis pasaulis. Kita vertus, o ar mes patys neiškraipome Kristaus mokymo irgi?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Patvirtinta kopija" / "Copie Conforme" / "Certified Copy"

Sveiki, skaitytojai,

Toks metas, kad masiškai peržiūrinėju „Kino pavasario“ festivaliu kažkada nusižiūrėtus filmus ir šįkart šiemet mirusio iraniečių režisieriaus Abbas Kiarostami drama „Patvirtinta kopija“ (pranc. Copie Comforme) (2010). Daugiakalbis ir daugiakultūrinis filmas, kuriame pagrindinį darbą nudirba aktorių duetas – prancūzė Juliette Binoche ir britas William Shimell. Tiesą sakant, filmas nufilmuotas Toskanoje, taigi Italijoje, o aktorių duetas kalba trejomis Europos kalbomis ir visą filmą susitikę šnekučiuojasi intelektualiomis ir buitinėmis temomis.

Tas, kas nemėgsta europietiško kino apie pasiplepėjimas, patariu šio filmo nežiūrėti, nebent patiko R. Linklater trilogija „Prieš saulėlydį“, kurio koncepcija gana panaši – susitikusi pora kalbasi visokiausiomis temomis, demonstruodamos savo aštrų protą, kultūrinius skirtumus ir charakterio savybes. „Patvirtinta kopija“ gali šįkart sužavėti ne tik išraiškiais ir daugiasluoksniais dialogais, bet ir gana teatralizuotai inscenizuota jausmų kopijavimo ir virsmo evoliucija. Toks šarmingas žaismas, kai nepažįstama pora ima apsimetinėti, kad jie susituokę 15 metų, nejučia, iš tikrųjų jie pasiduoda vaidybai, kol galiausiai viskas perauga į tokį etapą, kad žiūrovas suklaidinimas: palaukit, tai susitikimo pradžia buvo apsimestinė, ar čia pabaiga tapo tikra? Manau, režisieriui pavyko sukurti gana įdomų teatrinį santykių virsmo būdą ir pažaisti su žiūrovais ir pačiais aktoriais, bet tai tikriausiai tas žaismingumas ir yra pati geriausia filmo idėja, o tie pokalbiai apie meną ir kopijas, apie santykius ir t. t., kad ir kaip bežiūrėtume, vis tiek atrodo kažkur jau matyti.

Visgi esama ir apgalvotų kadrų, pvz., dalį kelionės veikėjai keliauja mašinoje ir režisierius filmuoja juos per stiklą, nors mes matome tik veikėjų veidus, tačiau stikle matome Toskanos namų sienas ir stogus – aplinkos ir veikėjų dermė, įdomus žiūros taškas toks pat žaismingas, kaip ir veikėjų jausmų ir santykių anatomija. J. Binoche už šį vaidmenį pagaliau pelnė „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje, tačiau nepasakyčiau, kad tai jos stipriausias darbas, tačiau, taip: aktorė laisvai kalba itališkai, prancūziškai, angliškai, skleidžia moterišką žavesį ir, rodos, nesuvaidintą natūralumą, todėl į ją niekada nepabosta žiūrėti, kad ir ką ji bevaidintų, todėl džiaugiuosi, kad ji inspiravo mane pažiūrėti „Patvirtintą kopiją“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela