Filmas: "Uodega vizgina šunį" / "Wag the Dog"

 

Sveiki.

 

Pastaruoju metu beveik nebežiūriu senų filmų, virtusių tikra klasika. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl to, kad su kiekvienu santykis susikuria vis labai skirtingas, o klasikos, kaip daugelis sinefilų tiki, negalima kritikuoti, tik liaupsinti ir žavėtis. Deja, ne visada toji klasika tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti „Lietaus žmogus“ (1988) režisieriaus Barry Levinson filmą „Uodega vizgina šunį“ (angl. Wag the Dog) (1997), kurį jau buvau nusižiūrėjęs gal prieš kokį penkiolika metų. Bežiūrėdamas atgaminau, jog filmą tikriausiai būsiu matęs dar mokykliniais laikais, kai rodydavo „Snobo kiną“ su Ryčio Zemkausko įvadiniais reportažais. Dabar panašius reportažus daro LRT rubrikoje „3 minutės iki filmo“.

 

„Uodega vizgina šunį“ – politinė satyra, pastatyta pagal romano „Amerikos didvyris“, kurį 1993 parašė Larry Beinhart. Istorija pasakoja apie prezidento rinkimus ir JAV skandalų atmosferą. Labai stiprus kandidatas į prezidentus turėjo seksualinį skandalą, kurį bando užglaistyti pogrindžio institucijos darbuotojai, bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių dalykų, todėl netikėtai Konradas ir Vinifrei, specialūs darbuotojai, kreipiasi į žymųjį prodiuserį surežisuoti ką nors dar didesnio ir galingesnio, nei seksualinis skandalas. Neįtikėtina, bet prodiuseris Stenlis pasiūlo paskelbti karą... Albanijai. Taip ir nutinka. Pasaulis nieko apie tai nežino, Europa tyli, Albanija visiems aiškina, kad jokio karo nevyksta, tačiau amerikiečių visuomenei demonstruojami surežisuotos karo scenos, kad paveiktų liaudį ir ši domėtųsi išskirtinai tik JAV karo reikalais. Negana to, visur čia šmėžuoja būsimo JAV prezidento didvyriškas veidas ir herojiška galia...

 

Išties filmas lengvas ir komiškas, vietomis absurdiškas. Ar man patiko? Taip, tiek, kiek man gali patikti gera dramaturgija ir filmo mintis. Visgi manau, kad tiek knyga, tiek pats filmas nelabai toli „pabėgo“ nuo tikrovės. Visus šiuos parodomosios visuomenės ir politinius santykius mes matome iki šių dienų, ar tai būtų politikai, dėvintys medicinines kaukes ir tauškantys apie apsaugą, ar tai būtų nuo tribūnos pliurpiantys dainininkai apie tai, kaip reikia suaukoti naujam dronui Ukrainai... Visa tai tik burbulas, už kurio tikrovė, kurios nesame pajėgūs nei įžiūrėti, nei įvertinti, uždengia tikrąsias tiesas ir ketinimus. Visų pirma, filmas juokiasi iš patikliųjų piliečių ir rodo, kaip projektuojamos mūsų politinės pažiūros ir apskritai suvokimas apie geopolitinius reikalus. Besąlygiškai pasitikėdami „rimčiausiomis“ žiniasklaidos priemonėmis, mes susikuriame įsitikinimus, kad žinome, kas vyksta mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Ir apskritai „Uodega vizgina šunį“ yra apie manipuliavimą, savotišką „Trumeno šou“ efektą, tad filmas leidžia kiek kitaip apmąstyti visuomenės politinius procesus.

 

Manau, filmas aktualus iki šių dienų. Jame nusifilmavo tikros kino legendos: Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas, Kirsten Dunst, Anne Heche ir Woody Harrelsonas. Visgi filmas satyrinis, veikėjai trafaretiniai, būdingi XX a. amerikietiškojo kino aukštesniajai komedijai. Filmas man kažkiek savo satyra priminė „Nežiūrėk aukštyn“ (2021) variantą, kai dėl reitingų ir politinės galios politikai pasiryžę žiniasklaidos priemonėmis ir labdaromis suvaldyti savo galios svertus. „Uodega vizgina šunį“ dar turi gerus ir kandžius dialogus, absurdiškas idėjas, kurios filme veikėjų galios dėka tampa lengvai reguliuojamos ir kontroliuojamos vienu skambučiu. Ši politinė satyra iš tikrųjų ima vizginti ištisą nieko nenutuokiančią visuomenę, kai sistema suryja savo sistemos vaikus. Taip jau būna. Kartą pamatyti rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Trešnių skonis" / "Taste of Cherry"

 

Sveiki,

 

Garsus ir pasaulyje pripažintas Irano režisierius Abbas Kiarostami sukūrė ne vieną gerą filmą, yra dirbęs ir su europietiško kino aktoriais. Tokį pastarąjį ir teko matyti „Patvirtinta kopija“ (2010), pastarasis pasirodė painus ir labiau veikė dėl scenarijaus sudėtingumo, bet, priešingai nei kitiems, itin didelio įspūdžio anuomet nepadarė. Nutariau pasižiūrėti, kaip jis kuria Irano kino šalyje, kur kinas turi savitą tradiciją. Vienas reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų režisieriaus darbų „Trešnių skonis“ (angl. Taste of Cherry) (1997) buvo neseniai rodomas per LRT televiziją kartu su kitais retrospektyviniais režisieriaus darbais.

 

Žiūrėdamas šį filmą likau nustebintas, jog filmą vis dėlto vaikystėje buvau matęs! Fragmentiškai atgaminau tą atmosferą, veikėjo žvilgsnį, tačiau kaip anuomet tikriausiai, taip ir šįkart, filmas nepaliko itin didelio susižavėjimo. Yra kino režisierių, kurių kiekvienas darbas įtraukia ir nepaleidžia, o yra ir tokių, kurie visų vertinami, tačiau, kad ir kiek bežiūrėtum jų darbus, nelimpa jų kūryba ir nors tu ką. „Trešnių skonis“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, kuris po sūnaus netekties automobiliu važinėja po Teherano apylinkes ir ieško žmogaus, kuris jį už pinigus užkastų, kai šis ateinančią naktį nusižudys karjeruose išgėręs nuodų. Smarkiai tikintys iraniečiai atsisako susitepti, nes jų islamas draudžia laidoti savižudžius.

 

Filmas filosofiškai slogus. Filme nėra daug veiksmo, veikiau pagrindinio veikėjo kova su savo skausmu, kuri iš vienos pusės suprantama, o iš kitos atrodo absurdiška visame tame kontekste. Savižudis, kuriam gyvenimas yra vis vien, vis tiek nori būti palaidotas žemėje, kad kūno neišdraskytų žvėrys. O kam? Jeigu jau gyvenimas ir egzistencija tokie nepakeliami, kam dar rūpintis, kad kažkas užmestų žemėmis tau jau nebepriklausantį kūną? Veikėjo karštligiškas noras, kad jį kas palaidotų yra nesuvokiamas arba tylus pasąmoninis pagalbos prašymas kaip nors atkalbėti nuo sprendimo? Galiausiai vyrui pavyksta sutikti senuką, kuris išsigelbėjo kadaise nuo savižudybės pajutęs malonų trešnių skonį, jis bando sugundyti savižudį gyvenimu. Visi iraniečių pokalbiai tokie persmelkti Artimųjų Rytų filosofijos, kad filmas nori nenori savaime tampa didaktiniu tik be Holivudui būdingos pabaigos.

 

Pradžioje filmas davė nejaukumo ir nemažai intrigos, tačiau greitai viskas išblėsta ir filmas tampa egzistencializmo pagrindu, savotiška Albero Kamiu filosofine išnaša: veikėjas turi nuspręsti, ar verta gyventi gyvenimą, praradus prasmę, ar iš jo pasitraukti. Šiaip Irano kinas būna stiprus ir neretai sukrečiantis, o būna ir toks, kaip „Trešnių skonis“, kuris subtiliai „paklibina“ žiūrovo egzistencinius pamatus ir nieko neįvyksta. Kaip minėjau, filmas manęs nesujaudino, tema, nors ir provokuojanti, tačiau pačios provokacijos filme taip ir neįvyksta. Tai visai suprantama, nes filmo užduotis ir nebuvo sukrėsti, veikiau pakylėti virš gyvenimo bedugnės, išskleisti gyvenimo pasirinkimo galimybes, suvokti, kodėl taip vyksta. Labiausiai mane nustebinęs paradoksas filme buvo iraniečių dvilypumas. Jie taip besąlygiškai tiki į Alachą, kad bijo užberti žemių ant savižudžio, nors šitų ir kurdų karo fronte dėl to paties Alacho tikintysis gali ištratinti visą apkabą kulkų į kitą asmenį ir nepajusti jokios nuodėmių naštos. Viskas taip karikatūriška, kad beveik neįtikėtina, ant ko laikosi islamo išpažinėjų dvasinis pasaulis. Kita vertus, o ar mes patys neiškraipome Kristaus mokymo irgi?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlusios naktys" / "Boogie Nights"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Tomas Anderson pasižymi universalumu, jo kuriami filmai visada būna skirtingos tematikos, tačiau kruopščiai apgalvoti ir gerai nufilmuoti. Vienu metu jis gali būti itin elegantiškas ir ištikimas kino estetikai ir konservatyvumui kaip filme „Nematomas siūlas“, o kai kada gali būti nežaboto ir nepadoraus kino juostos kūrėjas kaip antai „Pašėlusios naktys“ (angl. Boogie Nights) (1997).

Istorija mus nukelia į 1977 metus, į pačią seksualinės revoliucijos įkarštį, kai pornografinės juostos tiesiog filmuojamos galiniame kiemelyje ant vejos. Iš esmės tai ne nostalgiškas aštunto dešimtmečio uždarymo filmas, bet apie sekso pramonės užkulisius, kuriouse gyvena ambicingi ir pripažinimo bei meilės trokštantys veikėjai... Iš esmės filmas absoliučiai nepadorus, daug erotikos, pornografinių tipažų, bet smagiausia, kad visą tą dumblą drumsčia talentingas režisierius ir kultiniai Holivudo aktoriai kaip antai šiemet rugsėjį miręs Burt Reynolds ar unikalioji Julianne Moore.

Filmas pasižymi dinamika, nuolat judanti kamera, kuri tik retais momentais sustoja „pailsėti“ tarp tų pašėlusių seksu ir narkotikais atsiduodančių socialinių nišų. Nepaisant asmeninės porno karjeros, kurią pradeda septyniolikmetis su itin dideliu peniu, atrodo, kad filmas provokuoja lengva iliuzija, kad apsimoka spjauti į padorumą ir moralę, nes iš tikrųjų tikrasis gyvenimas, kuriame pildosi svajonės, pasiekiamas tik tokiu būdu, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, pamažu atskleidžiama ir negatyvioji šio gyvenimo pusė – sėkmės nusigręžimas, iškilusi konkurencija, alinantis narkotikų troškulys, tikrosios meilės stygius... Tarp žavingai karnavališkai atskleisto utopinio pasaulio, kad nėra absoliučiai ko gėdytis, atsiveria kiek kitokios tokio gyvenimo spalvos. Žiūrovas, kad ir koks laisvų pažiūrų bebūtų, yra priverstas visgi sutikti, kad toks gyvenimas yra nykus, tuščias ir netikras.

Iš tikrųjų „Pašėlusios naktys“ jau galima vadinti kino klasika, kuri neprailgsta, yra dinamiška, spalvinga, kiek nostalgiška, bet paveikiausia tikriausiai dėl tos kuriamo idilinio „išlaisvinto“ pasaulio iliuzijos, kurioje murgdosi visi tie iš esmės dvasiškai kenčiantys ir sociume atstumtieji porno pasaulio žmonės. Įdomu ir tai, kad ne viena reali porno žvaigždė sukūrė antraeilį vaidmenį šiame filme, o pagrindiniai aktoriai tapo nūdienos Holivudo kino legendomis, pelnę „Oskarus“ ir kitus svarbius kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangaus vaikai" / "Children of Heaven"

Sveiki,

Irano kinas valdo! Tą jau seniai žinome, regis, iš pirmo žvilgsnio tokioje izoliuotoje ir religingoje žemėje kartais sukuriami išties įstabūs darbai. Vienas senesnių ir dar kol kas nematytų filmų buvo „Dangaus vaikai“ (angl. Children of Heaven) (1997), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ kaip už geriausią filmą užsienio kalbą. Šį filmą kadaise rodė ir per „Snobo naktis“...

Tai vienas iš tų filmų, kuris puikiai tinka visai šeimai, nes čia nerasite iš pirmo žvilgsnio nieko itin aštraus, nors iš vaikų perspektyvos pasakojama istorija ir nėra lengva patiems vaikams. Mažasis berniukas pradangina sesutės batelius ir nuo tos dienos prasideda jo mažoje kasdienybėje tikra sumaištis – jis stengiasi nuslėpti nuo tėvų ir mokytojų, kad neturi batukų... Siužetinė linija ganėtinai paprasta ir lyginant su tuo pačiu Irano filmu „Vėžliukai neskraido“, atrodo kaip vaikiškas filmas, todėl, sakyčiau, įtrauktinas į mokyklinę žiūros programą kaip pamokomasis filmas ir, žinoma, pažintis su svetimomis kultūromis.

Būtent skurdi ir paprasta socialinė terpė, kasdienės ir nuoširdžiai papasakotos istorijos, rodos, nekaip neįmanoma tokios spalvos, estetikos ir energetikos išgauti, sakykim, statant tokį filmą vakarietiškos kultūros šalyse. Bet tai, sakyčiau, ir tėra bene stipriausias filmo aspektas. Atgrandžius kultūrinį pamatą, istorija visgi nieko nesiskiria nuo Holivudo – berniukas finaliniame bėgime laimi bėgimo varžybas ir tampa savo pastangų ir kančios inercijos sukurtu didvyriu. Tokia finišuojanti ir pamokanti istorija visgi būdinga Holivudui ir bent man pirmoji filmo dalis, kabinusi širdį, pabaigoje tampa šiek tiek nuvilianti ir apkartusi dėl standartiškumo. Nepaisant visko, tai geras pavyzdinis filmas šeimai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaidimas" / "The Game"

Sveiki,

Daug kas man rekomendavo pažiūrėti David Fincher režisuotą mistinę dramą „Žaidimas“ (angl. The Game) (1997). Režisierius, liaudiškai tariant, tikras profas, nes susidorojo su tokiais filmais kaip „Septyni“ (1995), „Kovos klubas“ (1999), „Dingusi“ (2014), „Socialinis tinklapis“ (2010) ir kt.

Filmas apie nuobodžiaujantį vidutinio amžiaus multimilijonierių, kuris prasiblaškymo ieškosi keistose iš pradžių kone į sektą panašioje organizacijoje, kuri neva atlikusi daugybę analitinių testų, pasiūlo keistą realybės šou primenantį žaidimą. Tiesą sakant, viskas mane erzino, nes taip toli nuo vidutinio žiūrovo pasaulio – multimilijonierius, prabanga, nuobodulys ir t. t. Pradžia tikrai reikalauja kantrybės, bet netrukus prasidedantis trileriniai įvykiai prablaško ir beregint įtraukia į filmą.

Didžiausias šio filmo pliusas – įtaigingai sukurta abejonių apgaulė, kad net žiūrovas su pagrindiniu veikėju ima abejoti viskuo, kas vaikšto šia žeme, nes viskas perteikta taip, lyg jį norėtų neįbauginti, bet sunaikinti. Makabriška filmo pabaiga leidžia pagalvoti, ar šis filmas nėra iš fantastinės nišos, nes ką tik patyręs didžiausią šoką – pajutęs mirties alsavimą sėdasi prie stalo lyg niekur nieko ir gurkšnoja prabangų šampaną, susitaikęs, kad toks tas nuostabus milijonieriaus gyvenimas. Kažkaip reveransas istorijos linijoje gal ir labai vykęs, tačiau psichiniu požiūriu, ypač tie, kurie išgyveno visą „šaudymą-gaudymą“ kartu, lyg ir pajuntamas netikras atsileidimas po patirto šoko.

Šiaip filmas geras, nes geras siužetas, išmoningai ir profesionaliai perteikta atmosfera ir apgaulingumas, kuris pateisina gero filmo vardą ir patį filmo pavadinimą. Jei žiūrėsite, nusiteikite būti kantrūs ir tiesiog atsipalaidavę pasiduokite šiam beprotiškam žaidimui, kuris truputį priminė „Amerikos psichopato“ ir „Trumano šou“ miksą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oskaras Vaildas" / "Wild"

Sveiki,

Ištisas britų aktorių žvaigždynas nusifilmavo biografinėje juostoje apie legendinį rašytoją Oskarą Vaildą – „Oskaras Vaildas“ (angl. Wild) (1997), kuris pasakoja apie produktyviausią „Darjano Grėjaus portreto“ autoriaus kūrybos laikotarpį. Kad ir kaip estetiškai vertintume O. Vaildo kūryba, visgi filmas fokusuojasi ne į jo kūrybos kančiomis ir sąlygomis grįstą kelią, o labiau ties jo asmeniniu gyvenimu, o dar tiksliau – aistra vyrams, todėl LGBT temos šioje iš pirmo žvilgsnio itin britiškoje juostoje netrūksta, kaip ir perdėtos Vaildo laikmečio arogancijos, sąmojo ir žavesio.

Filmas pelnė ne vieną svarų kino apdovanojimą iš pat pradžių kelia nemažai abejonių, nes istorija grįsta kone dirbtinomis mizanscenomis, plaukia paviršiumi – žmona, vaikai ir jokio tikrumo, kad žiūrovas stebi kažin kokį asmeninį sudėtingą laikmečio etiketo „apkaustytą“ gyvenimą – anaiptol, viskas atrodo kiek pigu, be dramos, be jausmų, be žmonos abejonių, be kūrybinių kančių... Tačiau filmui artėjant prie zenito, staiga Oskaro Vaildo dramos su jaunais vyrukais, ypač su tuokart dar tik kylančiu ant mielių aktoriumi Jude Law atliekamu arogantišku jaunikaičiu, santykiai išties verčia suklusti – visą filmą galvoji, kokio velnio O. Vaildas buvo įsimylėjęs tokį vaikišką nebrendylą, tačiau geriausiai tikriausiai paaiškina jo paties pasakymai, virtę aforizmais, kad tiesiog neįmanoma kovoti su jokias žmogaus prigimtimi, galima tik būti savimi arba laviruoti visuomenėje pagal priimtas normas ir vis tiek būti savimi. Beregint filmo medžiaga tampa stilingai komplikuota ir sunkiųjų darbų kalėjimas viską apverčia aukštyn kojomis...

Nepaisant to, kad iki šių dienų visi žavisi O. Vaildo talentu ir nepaisant to, kad šis filmas gana neblogas, tačiau vietomis jis pernelyg parodomasis, lyg paviršius, lyg supažindinimas, nors priekaištų pagrindiniam aktoriui Stephen Fry tikrai neturiu (kaip ir kitiems aktoriams), visgi manau, kad jeigu šiandien O. Vaildo gyvenimą imtųsi režisuoti išties geras režisierius, jis sukurtų kur kas įtikinamesnį ir geresnį filmą už šį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svarbiausia nepakenk" / "...First Do No Harm"

Sveiki,

Dar vienas filmas su Meryl Streep tikriausiai niekam nepakenktų, ypač jeigu esate šios aktorės gerbėjai kaip aš. Drama „Svarbiausia nepakenk“ (angl. First Do No Harm) (1997) yra televizinis filmas, sukurtas remiantis tikra istorija apie epilepsijos traukulių kamuojamą mažą berniuką, dėl kurio ima kovoti viena amerikiečių šeima, bandydama išgelbėti sūnui gyvybę...

Nesu tikras, ar filmas geras kaip meninė juosta, tačiau beveik neabejoju, kad edukacinę funkciją jis atliko kuo puikiausiai, ypač tiems, kurie su epilepsija yra susidūrę realiai. Neslėpkime, filmas lyg užsakymas, sukurtas šviesti žmones. Gale filmo M. Streep balsu įgarsinta tekstinė žinutė su adresais tik paliudija, kad aktorė veikiau prisidėjo prie labdaringos akcijos, nei rimto vaidybinio filmo kūrimo. Visgi M. Streep pelnė „Emmy“ nominaciją. Mažabiudžetis filmas parodo medicininės rinkos standartais grįstą verslumą, slepiama informacija apie veiksmingus gydymo būdus gali pražudyti ne tik šią vaizduojamą šeimą, bet ir milijonus gyventojų – ką jau seniai kalba įvairūs nepriklausomi dokumentiniai filmai apie farmacijos rinką. Epilepsijos gydymas badavimo dieta, dėl kurio pasveiko tūkstančiai žmonių, sukrėtė ne vieną, tačiau pasaulyje dar iki šiol gydoma itin sunkiais būdais...

Filmas absoliučiai vidutiniškas, jaudina drama ganėtinai menkai, nes vaizdavimo būdai šabloniški, dialogai sukalti švietėjiškai, terminai kartojami aktorių lūpomis taip, kad juos išmoktų pats žiūrovas. Visais atžvilgiais tai itin vidutiniškas filmas, net jeigu jame pasirodė M. Streep. Nepaisant visko, pati istorija gana ašaringa ir graudinanti – verta pamatyti nors vieną sykį gyvenime, kad sužinotume, kokios ligos tyko pasaulyje, tačiau kaip meniniam filmui šiai juostai mano vertinimas būtų netgi prastas, tačiau yra kaip yra.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela