Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Filmas: "Emili" / "Emily"

Sveiki,

 

Apie pastoriaus dukterų Anės, Emily ir Charlottes Brontė gyvenimą yra sukurta tiek daug adaptacinių filmų ir spektaklių, kad jų gyvenimai nuolat iš naujo ir iš naujo perkuriami, aptariami ir vėl interpretuojami. Kažkada skaitytas Emily Brontės (1818-1848) romanas „Vėtrų kalnas“ buvo išties įtraukiantis ir puikiai iki šių dienų paskaitomas kūrinys, tad apie ją sukurtas ir filmas „Emili“ (angl. Emily) (2022). Nors paprastai klasikoje yra labiau aptariama kur kas produktyvesnė Charlottės Brontė kūryba bei jos įstabioji „Džeinė Eir“, tačiau kai kas „Vėtrų kalną“ laiko kur kas vertesniu ir įdomesniu kūriniu, pvz., Virginia Woolf.

 

Visgi filmas apie Emili Brontė iškart perteikia, kad būtent šioji iš seserų buvo labiausiai pakvaišusi, didžiausia svajoklė iš svajoklių ir ne visada gebanti būti „normali“ pagal tuometinius standartus. Istorija apžvelgia ne seserų istoriją, o pateikia Emily perspektyvą, nors filme vaizduojamos ir brolis bei likusios kitos seserys. Beveik XIX amžiaus vidurys, puritoniška anglų visuomenė ir tėvo pastoriaus įtaka labai formavo svajoklės Emily asmenybę. Didžiausią įtaką, kaip matome iš filmo ir išlikusių istorinių šaltinių, turėjo Emily brolis Branvelis – lėbautojas, neklaužada, maištininkas ir alkoholikas, kuris tragiškai baigė savo gyvenimą, taip ir nerealizuodamas savęs kaip literato, nors bandymų lyg ir būta...

 

Filmo kompozicija klasikinė. Pradžioje matome mirštančią Emily, kurią slaugo Charlottė, pastaroji bando išsiaiškinti, kaip Emily sugebėjo parašyti „Vėtrų kalną“. Žiūrovui jau ir taip aišku, jog iš rašytojos asmeninės patirties, todėl istorija mus nubloškia truputį atgal, kur pasakojama Emily ir pastoriaus patarnautojo Viljamo meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti dėl religinių dogmų. Prigimtis ir celibatas, aistra ir protas – iš esmės filmo veikėjai ambivalentiški kaip ir „Vėtrų kalno“ pagrindinis veikėjas Hitklifas. Filmas stengiasi atskleisti šio kultinio romano atsiradimo priežastis bei Emily išskirtinumą iš kitų seserų. Manau, iš dalies tai ir pavyksta. Emily puiki pianistė, tačiau sunkiai adaptuojasi prie tėvo keliamų lūkesčių. Išsiųsta į merginų mokyklą tapti mokytoja, ji neištveria ir yra išsiunčiama atgal. Nuvylusi tėvą ir nusivylusi savimi ji pamažu įsitraukia į brolio išdaigas ir net ima vartoti narkotikus... Visgi jos padėtis nepavydėtina, ji gyvena Viktorijos epochoje pirmojoje pusėje, kur vyrauja romantizmas, sentimentalumas, bet moterims tai griežtų primestų taisyklių amžius, kur padorumas, nuolankumas ir paklusnumas yra laikomos geriausiomis moters savybėmis. Kitą vertus, jeigu Emily būtų atitikusi visus tuos kriterijus, argi turėtume „Vėtrų kalną“?

 

Viena įdomesnių ir labiau pavykusių filmų scenų – tai kiniškos kaukės spiritizmo seansas, kada Emily apsimetusi mirusios motinos dvasia ne juokais išgąsdina visus. Kitą vertus, toji kaukė tampa ir pačios Emily likimo simboliu, nes ji priversta nuolat dangstytis ir save visuomeniškai normalizuoti, nes kaukė – tai įsipareigojimas, taisyklės, netikras prisitaikėliškumas, o tai ir Emily našta. Visgi kuo žaidžia režisierė Frances O'Connor? Ogi bandydama aiškiai brėžti Emily meilės istoriją su „Vėtrų kalno“ siužetinėmis linijomis, iliustruodama dažnai šaltą, vėjuotą, drėgną Anglijos klimatą, koks ir vaizduojamas pačios Emily romane. Visgi filmas, nors ir kostiuminė drama, joje daug savitos interpretacijos, nors pastatymas labai estetiškas, gražus, sukurtas išskirtinis Emily charakteris, jos santykis su pasauliu, puikiai čia pasidarbavo aktorė Emma Mackey. Labiausiai filme erzina visuomenės įsigalėjusios klišės, kurios diktuoja veikėjų elgseną ir sielvartą, pastarieji kine ir literatūroje matyti tiek daug sykių, kad tiesiog žiūrint filmą galima viską papunkčiui numatyti, nes veikėjai kaip užprogramuoti robotai elgiasi pagal standartus, nors ir stengiasi iš jų ištrūkti, maištauti. Tą matome ne tik Brontė seserų kūryboje, tą matysime ir J. Austin romanuose bei jų ekranizacijose. Visgi po filmo „Emili“ man susidarė įspūdis, kad režisierė visgi nulipdė savo Emily, kuri visgi savoje, įtariu, epochoje buvo kiek kitokia.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Amonitas" / "Ammonite"

Sveiki,

Britų režisierius Francis Lee man pažįstamas kaip filmo „Dievo kraštas“ (2017) – nebanali ir įdomiai atmosferiška LGBTQ tema sukurta kino juosta, įtraukta į įvairius kino prestižinius festivalius. Regis, režisieriui toliau įdomios seksualinės tapatybės ir socialiniai kontekstai, todėl jis ėmė statyti romantinė biografinę dramą apie realiai egzistavusią Mary Anning, mokslininkę ir fosilijų rinkėją. Būdama vos 11 metų Mary atrado naują suakmenėjusių liekanų rūšį, kuri iki šių dienų yra saugoma Britų nacionaliniame muziejuje...

Pačios Mary Anning gyvenimas iš tikrųjų nebuvo lengvas. Mirus galybei brolių ir seserų, galiausiai ir tėvui, jai tenka rūpintis motina ir maža eksponatų krautuvėle. Pastarasis vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Mery labai uždara, reikli, netgi šiurkštoka moteris, kuri mieliau už pobūvius renkasi būti perpūsta atšiaurių jūros vėjų. Vieną dieną ji susipažįsta su depresija sergančia jaunute Šarlote, su kuria pamažu užmezga aistringą romaną...

Filmas mus nukelia maždaug į 1840-uosius, kai moters statusas visuomenėje vis dar labai suvaržytas, o moteris-mokslininkė itin retas reiškinys. Mes ir vėl turime socialinį moterų narvą, kuriame moterys ne tik turi būti besąlygiškai paklusnios vyrams, bet ir, neduok Dieve, negalima išsiduoti apie homoseksualius potraukius. Iš tikrųjų filmas jautrus, dėmesys atšiaurioms fosilijų rinkėjos rankoms, šiaurietiškoms spalvoms ir tai trapiai seksualinei traukai iš tikrųjų primena prieš metus matytą prancūzų dramą „Liepsnojančios damos portretas“: panašūs socialiniai pančiai, marinistinė atmosfera, kostiumai ir netgi tam tikri mizanscenų sprendimai būdai.

Pagrindinius vaidmenis sukuria mano mėgstamos aktorės Kate Winslet ir Saoirse Ronan. Nors šis filmas laikosi iš dalies ant itin ekspresyviai perteiktų vaidmenų dueto, manding, Kate Winslet sudėtingesnis veikėjos pasaulis leido kur kas dažniau griežti pirmuoju smuiku ir prikaustyti dėmesį, o ko ir čia slėpti – vaidmuo jai tarsi specialiai parašytas. Filmas sodrus, kostiumuotas, atšiaurus lygiai tiek pat, kiek ir romantizuotas. Sakyčiau aukštu pilotažu „išvairuota“ pasakojimo tapatybių ir laikmečio suvaržymų dermė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Dievo kraštas" / "God's Own Country"

Sveiki,

Britų nepriklausomo kino apdovanojimuose nurungęs net kelis itin rimtus pretendentus į „Oskarą“ filmas apie homoseksualų santykius „Dievo kraštas“ (angl. God‘s Own Country) (2017), kuris, beje, tą vakarą pelnę dar kelis apdovanojimus, tad visai nenuostabu, kad filmą galėsite išvysti „Kino pavasaryje“ programoje „Kritikų pasirinkimas“. Na, o man teko filmą pamatyti kur kas anksčiau.

Nesu tikras, ar Lietuvos žiūrovams filmas itin patiks dėl čia įsigalėjusio neigiamo požiūrio apskritai į LGBT bendruomenę, tačiau, kas mėgsta gerą režisūrą, kurioje veikia ryškus dramatizmas bei atšiauri aplinka – tas tikrai galės išspausti daug emocijų iš šio filmo. Istorija gana paprasta ir ne tokia prabangi kaip „Kuprotas kalnas“, nors tarp šių filmų esama ir nemažai panašumo. Du jauni ūkininkai pradeda naują darbą ūkyje su avimis ir vienoje išvykoje, laužydami vyriškumo sampratos standartus, jie suartėja. Iki tol buvęs jaunuolis sunkiai pakėlė vienatvę – sunkiai dirbo ūkyje brutalius darbus, o vakarais nusitašydavo baruose. Atšiauru atrodo šiame filme viskas, kad net tėvų santykiai su sūnumi atrodo grįsti vien ūkinių darbų komandomis ir, rodos, meilės bei atjautos šiame filme absoliučiai tyčia stokojama ir toji konservatyvi aplinka pernelyg užaštrinta, tačiau prasidėjus romantiniam vaikino periodui su ūkio pagalbininku, regis, iš tikrųjų žemė atsidūsta ir gali veikėjai kartu su žiūrovais patirti dvasinį išsilaisvinimą, Dievo būtį toje vėjų talžomoje žemėje.

Puiki, nemanieringa vaidyba, kuri nesiorientuoja į komercinę rinką. Tačiau labiausiai šio filmo stiprumą įvardyčiau ne probleminį lauką, nes jis jau kine išnagrinėtas tiek daug ir taip įvairiai, kad kažin, ar kuo nustebins daugiau kino žiūrintį žiūrovą, bet verta pamatyti filmą dėl bendros sintezės: vaidyba, atmosfera, istorija eina išvien kaip vientisas savitą koloritą transliuojantis reginys. Filmas daug kur varžėsi su man patikusia „Ledi Makbet“ (2016) ir šie filmai daug kur dalijosi prizais. Abu juos įvardyčiau kaip stiprius pastarųjų metų nepriklausomo britų kino filmus. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oskaras Vaildas" / "Wild"

Sveiki,

Ištisas britų aktorių žvaigždynas nusifilmavo biografinėje juostoje apie legendinį rašytoją Oskarą Vaildą – „Oskaras Vaildas“ (angl. Wild) (1997), kuris pasakoja apie produktyviausią „Darjano Grėjaus portreto“ autoriaus kūrybos laikotarpį. Kad ir kaip estetiškai vertintume O. Vaildo kūryba, visgi filmas fokusuojasi ne į jo kūrybos kančiomis ir sąlygomis grįstą kelią, o labiau ties jo asmeniniu gyvenimu, o dar tiksliau – aistra vyrams, todėl LGBT temos šioje iš pirmo žvilgsnio itin britiškoje juostoje netrūksta, kaip ir perdėtos Vaildo laikmečio arogancijos, sąmojo ir žavesio.

Filmas pelnė ne vieną svarų kino apdovanojimą iš pat pradžių kelia nemažai abejonių, nes istorija grįsta kone dirbtinomis mizanscenomis, plaukia paviršiumi – žmona, vaikai ir jokio tikrumo, kad žiūrovas stebi kažin kokį asmeninį sudėtingą laikmečio etiketo „apkaustytą“ gyvenimą – anaiptol, viskas atrodo kiek pigu, be dramos, be jausmų, be žmonos abejonių, be kūrybinių kančių... Tačiau filmui artėjant prie zenito, staiga Oskaro Vaildo dramos su jaunais vyrukais, ypač su tuokart dar tik kylančiu ant mielių aktoriumi Jude Law atliekamu arogantišku jaunikaičiu, santykiai išties verčia suklusti – visą filmą galvoji, kokio velnio O. Vaildas buvo įsimylėjęs tokį vaikišką nebrendylą, tačiau geriausiai tikriausiai paaiškina jo paties pasakymai, virtę aforizmais, kad tiesiog neįmanoma kovoti su jokias žmogaus prigimtimi, galima tik būti savimi arba laviruoti visuomenėje pagal priimtas normas ir vis tiek būti savimi. Beregint filmo medžiaga tampa stilingai komplikuota ir sunkiųjų darbų kalėjimas viską apverčia aukštyn kojomis...

Nepaisant to, kad iki šių dienų visi žavisi O. Vaildo talentu ir nepaisant to, kad šis filmas gana neblogas, tačiau vietomis jis pernelyg parodomasis, lyg paviršius, lyg supažindinimas, nors priekaištų pagrindiniam aktoriui Stephen Fry tikrai neturiu (kaip ir kitiems aktoriams), visgi manau, kad jeigu šiandien O. Vaildo gyvenimą imtųsi režisuoti išties geras režisierius, jis sukurtų kur kas įtikinamesnį ir geresnį filmą už šį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžitos Džouns kūdikis" / "Bridget Jones's Baby"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinioji Bridžitos Džouns nuotykių dalis buvo nufilmuota praėjus 11-12 metų nuo paskutiniosios dalies. Daug kas pasikeitė. Netikėtai penkeriems metams visiškai iš filmavimų ir kino pasitraukusi aktorė R. Zellweger grįžo su trenksmu – įsimintiniausiu Bridžitos vaidmeniu filme „Bridžitos Džouns kūdikis“ (angl. Bridge Jones‘s Baby) (2016). Nors kino kritikai filmą jau spėjo pasitikti gana drungnai, aš neslėpsiu savo simpatijų ir pasakysiu, kad tai tikriausiai geriausia šios trilogijos dalis.

Visų pirma prie filmavimo vairo grįžo pirmosios dalies režisierė Sharon Maguire, kuriai tikriausiai ne veltui buvo patikėta vėl kurti, kadangi antroji dalis buvo gerokai pavažiavusi ir neefektyvi. Prie scenarijaus paplušėjo ir „Oskaro“ laureatė Emma Thompson, kuri dar ir sukūrė ginekologės antraplanį vaidmenį. Viskas su šiuo filmu tikrai gerai: juokas, efektas, situacijos, sugrįžusi R. Zellweger ir galima pamanyti, kad patekai ne į kino salę, bet į kažkokį seną gerą vakarėlį. 

Filmo efektyvumą kuria itin šmaikščios situacijos, susietos su pirmąją dalimi – garso takelis, muzikinis festivalis, kuriame švysteli mega britų muzikos žvaigždė Ed Sheeran bei Bridžitos nėštumo kančios. Nors scenarijus laikosi už absoliučiai banalių siužetinių vingių, būdingų įprastoms komedijoms – kas vaiko tėvas?! – tačiau nuo to žiūrėti liūdniau tikrai nėra. Purvas, pamesti batai ir jau gerai atpažįstama kompanija bando ištempti Bridžitą už ausų. Gerai, meilės trikampio istorija, kad ir kokia ji bebūtų, atrodo gerokai neįdomi, nes akivaizdu, ką myli ir kaip elgiasi mūsų mėgstama Bridžita, tačiau visos klaidos, padarytos darbe išties kelia nemenką juoką, ypač toji taikli konferencija su nuogais užpakaliais – galima išties apsiputoti iš juoko...

Iš esmės tai puiki komedija, pilna efektingų situacijų, kurie kelia didelį juoką. Smagu, kad aktoriai po šitiek laiko vėl grįžo į filmavimo aikštelę ir tas metų atotrūkis, manau, dabar išėjo tik dar labiau į naudą. O pabaigoje užminta mįslė dar lyg ir sako, kad šiai trilogijai sustoti negana, tačiau tai tikriausiai jau priklausys ne nuo filmavimo grupės, o nuo pačios rašytojos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela