Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje" / "Doctor Strange in the Multiverse of Madness"

 

Sveiki,

Dar pamenu tą metą, kai pirmąkart pamačiau „Daktarą Streindžą“ (2016) kino salėje su aktoriumi Benedict Cumberbatch, tada pamaniau: vau, koks gerai techniškai ir siužetiškai atidirbtas mindfuck stiliaus Marvel serijos kūrinys. Kurį laiką tuos išlikusius įspūdžius saugojau ir maniau, kad tai geriausias visų laiku Marvel projektas, tad ir iš antrosios dalies maždaug tikėjausi, jeigu nedaugiau, tai bent jau tokio pat kalibro filmo. Laukti teko daugiau nei penkerius metus ir pagaliau sulaukėme tęsinio pavadinimu „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ (angl. Doctor Strange in the Multiverse of Madness) (2022). Šiam personažui teko šių metų pradžioje sušmėžuoti ir naujausioje „Žmogaus voro“ dalyje.

Visgi lūkesčiai pasirodė kiek perdėti, nes filmas nepateisino pirmosios dalies stiprumo. Šioje dalyje veikia tas visus užhipnotizavęs kelionės per tikroves (šiuo atveju per visatas) dinamiškas efektas, tačiau kur kas nuvilia plokščia siužetinė linija. Iš kitos visatos atsiranda azijietė mergaitė, kuri turi galią keliauti per visatas ir Daktaras Streindžas susiranda Raudonąją raganą Vandą, kuri, paskendusi iliuzijose apie tariamus savo vaikus, trokšta patekti į kitą visatą ir paveržti savo antrininkės atžalas, tačiau Vanda pardavė sielą, ji paveikta Tamsiosios knygos, kuri ją padarė nuožmia ir tik vieno tikslo trokštančia ragana. Daktarui Streindžui, bėgant nuo Vandos per visatas, tenka susidurti su savo paties antrininku ir savaip įveikti blogį...

Kodėl filmo siužetas plokščias? Mes matome savo visatos Daktarą Streinžą ir mums nekyla abejonių, jog tai mūsų senasis gerasis Daktaras Streindžas, nesupuvęs gerietis, už kurį sergame nuo pat pirmojo filmo kadro iki paskutinio. Užduotis labai paprasta: įveikti blogį ir sugrąžinti tariamą visatų pusiausvyrą. Šalia dar prabėgomis pasakojama Daktaro Sreindžo per visatas susiplakusi jo ir mylimosios Kristinos meilės istorija. Vienintelis dalykas, ką pateisina kitų visatų blogiukai Streindžai, yra meilės ir laimės matmuo, kurį mūsų gerasis Strendžas priima besąlygiškai Kristinai leisdamas savo tikrovėje ištekėti už kito vyro, vadinasi, asmeninės laimės paaukojimas vardan mylimo žmogaus mūsų Streindžui yra svarbesnis reikalas, nei kaltė ir kerštas dėl nelaimingo gyvenimo. „Ar esi laimingas?“ Esminis klausimas suskamba pagrindiniam veikėjui, bet šis konkretaus atsakymo neturi, nes nekvestionuoja savo laimės arba nelaimės, nes jis nesavanaudis, o štai kitų visatų Strendžai jau sugedę kaip pajuodęs dantis. Ir visa pasaka baigta. Gėriui vėl lemta įveikti blogį, o mums, žiūrovams, vėl priimti faktą, kad laimingi tampame tik aukodamiesi ir atiduodami. Žodžiu, tomis kelionėmis per didžiausias visatos pakopas neprailgo, tačiau įdomesnio siužeto ir dinamikos visgi man asmeniškai pritrūko.

Prie šio filmo dirbo „Heraklis“, „Ksena“ bei „Spartakas“ režisierius Sam Raimi, kuris turi ilgalaikės patirties realizuojant nekasdieniškus komikso personažų likimus, tačiau visuminis filmo vaizdinys toks, jog jis nėra nei pakankamai prastas, kad sakytum žodį iš š raidės, ir nėra toks geras, kaip pirmoji dalis, kad sakytum žodį iš g raidės. Toks drungnas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užrakinti" / "Locked Down"

 Sveiki,

 

Ilgai laukti pirmojo pokarantininio filmo nereikėjo. Gal ir nebūtų teisingai sakyti pokarantininio, nes karantinas vis dar tęsiasi. Kol O. Koršunovo aktoriai negali repetuoti ir vykdo nuotoliniu būdu pjesių skaitymus, galime tik įsivaizduoti, kokią krizę mums tiek kūrybinę, tiek pramoginę atneš Holivudas, vadinamasis „didysis žiūroviškasis kinas“. Juk būriuotis negalima, o kinas toks menas, kur be didelės žmonių brigados ne kažin ką ir nuveiksi, todėl mano matytas paskutinis vaidybinis Doug Liman filmas „Užrakinti“ (angl. Locked Down) (2021) yra tai, ko labiausiai tikėjausi ir nesinorėjo, kad mano lūkesčiai bus tokie, švelniai tariant, lengvai išpranašauti.

 

Istorija pasakoja apie gyvenančią porą karantino sąlygomis. Netekę savo realizacijos galimybių, jie ima išgyventi tuštumą ir beprasmybės jausmą (įdomu, kaip būtų, jeigu toji pora turėtų vaikų). Galiausiai Linda, kurios vaidmenį sukūrė puikioji Anne Hathaway, yra priversta dėl ekonominių priežasčių atleisti visus savo kampanijos darbuotojus nuotoliniu būdu. Jausmelis ne iš gerųjų, lygiai tas pats ir jos sutuoktiniui Pakstonui, kuris išvežinėja siuntinius. Porelė pamažu taip emociškai ir protiškai „nučiuožia“, kad ima lyg mažvaikiai išsidirbinėti: rūko žolę, tarškina keptuvėmis su kaimynais ir t. t. Kol galiausiai jie nusprendžia, kad geriausias gyvenime dalykas dar liko pamirštas pavojaus jausmas ir adrenalinas, todėl jie nusprendžia pavokti deimantą.

 

Gali pasirodyti, kad filmas labai šmaikštus ir juokingas, tačiau tai nėra tipinė komedija, veikiau tik su komedijos užuomazgomis, kuri reiškiasi per veikėjų prislėgtą nuotaiką, psichologinę įtampą, negalėjimą ką nors pakeisti. Iš tikrųjų filmas būtų išėjęs puikus, jeigu koks nors kitas, sakyčiau, talentingesnis režisierius būtų paėmęs šią medžiagą. Dabar kai kurios scenos atrodo realizuotos kaip teatro scenoje, dvelkia aiški konfliktų ir dialogo negyvenimiška struktūra. Dalis scenų, aišku, nufilmuota remiantis nuotoliniais pokalbiais, atspindi mūsų karantininį bendravimo kasdienybę, bet visumoje filme trūksta aistros, gilesnio pajautimo. Gal problema yra dviejų žanrų mikstūra, kuri visgi nepasitvirtino. Arba reikėjo kurti filmą apie deimanto vagis, arba iš tikrųjų depresinį karantininį filmą, kuriame atsiskleistų žmogaus susipriešinimas ir bejėgystė. Dabar režisierius norėjo tikriausiai vienu užpakaliu atsisėsti ant dviejų kėdžių, todėl rezultatas visuminis išėjo nei šioks, nei toks. Galiausiai filmo finalas nebeaiškus, tai kur tas karantinas mus turėjo nuvesti: ar prie šeimos santykių atsinaujinimo ir kūrybiškumo, ar tiesiog pademonstruoti kaip vieną didelę ėjimą į nesąmoningus ir pavojingus žaidimus su gyvenimu? O gal ir viena ir kita? Kartais neužbaigtumas veda prie žiūrovo keliamo retorinio klausimo, todėl suformuluoti minties nebūtina, tačiau šiuo atveju kažkokios „razinkos“ visgi dar norėjosi, kad išsigrynintų filmo idėja.  

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas, pakinkęs vėją" / "The Boy Who Harnessed the Wind"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kuriuos man rekomenduoja besąlygiškai užkietėję kino meno gerbėjai, tad, kartais atsispirdamas į jų rekomendacijas, renkuosi be eilės pažiūrėti tai, kas, anot jų, yra būtina pamatyti. Tokių rekomendacijų genamas pasirinkau filmą „Berniukas, pakinkęs vėją“ (angl. The Boy Who Harnessed the Wind) (2019), kuriame pasakojama apie realiai Afrikoje, Malavyje, gyvenusį berniuką, kuris skurdo ir politiniais neramumų laikas išgelbėjo kaimą nuo bado, sukūręs bioelektra varomą vandens pompą.

Iš tikrųjų supratau, kad tokio tipažo filmai, kuriame veikėjas įveikia suaugusiuosius ir tampa didvyriu (realiais faktais ar ne) manęs jau nebejaudina. Paskutiniu metu pastebiu, kad toks herojinis kinas, kad ir kokios siaubingos būtų vaizduojamos aplinkybės, kad ir kaip būtų fiksuotai perteikti biografiniai filmo elementai, man atrodo nebeteisingas kinas, nes jis dirbtinai išdidina žmogaus humanistinių galių triumfavimą. Taip, kai man buvo koks penkiolika metų, tokiu filmu besąlygiškai žavėčiausi, nes jis man atrodytų teisingas, įkvepiantis – nesupraskite manęs neteisingai, jis toks ir yra daugeliui iš jūsų! „Berniukas, pakinkęs vėją“ – paauglius ir jauną žmogų įkvepiantis filmas, kuris tiks visai šeimai kaip ugdomojo turinio kūrinys, norint įkvėpti, pagerinti gyvenimo kokybę, iš dalies permąstyti ir savo nenorą mokytis, kai tas berniukas tiesiog alpėjo, kaip norėjo mokslo...

Šiandien manęs asmeniškai toks ugdomojo pobūdžio filmas nebejaudina, nejaudina ir to berniuko žingeidumas. Jeigu ir buvo išties už širdies griebiančių momentų, tai tik bado ir panikos ištiktas kaimas, išnešami vagių paskutiniai maisto likučiai iš sandėlių ir beviltiškas motinos skausmas. Visa kita truputį disnėjiška, štrichai nukreipti į didvyriškumą. Taip, jis pagrįstas ir tokiems žmonėms reiktų statyti paminklus, nes jie kreipia jaunojo žiūrovo sąmonę į tikras vertybes, tačiau tai nėra toks kinas, ko aš paskutiniu metu dažniausiai tikiuosi – sumaišties, aštrios provokacijos, gerų ir blogų žmonių neskirstymo... Visgi net neabejoju, kad filmas daugeliui tikrai patiks ir jis bus liaupsinamas, todėl žinau tokią auditoriją, kuriai galėčiau šį filmą rekomenduoti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptingi žvilgsniai" / "Paslaptis jų akyse" / "Secret in Their Eyes"

Sveiki,

Būtų mano valia, pasisekusių filmų perdirbinius uždrausčiau, nes dažniausiai jie būna nesėkmingi arba tragiškai nesėkmingi. Argentiniečių drama iškovojusi „Paslaptis jų akyse“ 2009 metais išties buvo stulbinamos įtaigos ir atmosferos filmas. Amerikiečių versija „Paslaptingi žvilgsniai“ (angl. Secret in Their Eyes) (2015), kaip ir buvo galima numatyti, filmas silpnesnis. Filmas visai geras gali atrodyti tiems, kurie nematė originaliosios versijos.

Iš esmės filmas išlaiko visą pasakojimo struktūrą, tik pakeisti šiek tiek laikmečiai. Argentiniečių versija atrodo kur kas sodresnė ir įdomesnė. Šioji visgi išliko holivudiškos manieros trileriu ir tikriausiai, jeigu ne Nicole Kidman bei Julia Roberts pavardės (Dieve, kur jas dar galima pamatyti kartu viename kadre?), tikriausiai niekada ir nebūčiau peržiūrėjęs šios juostos.

Apibendrinant patį trilerį be lyginimų su originalu, galiu pasakyti, kad filmas vis tiek geras savo istorija, efektinga pabaiga, kuri kelia išties stiprias emocijas. Labai patiko ir Kidman, ir Roberts pasirodymai, kad kartais abejojau, ar jų žvilgsniuose, kurie, dievaži, taip pavaizduoti suktai, kad imi abejoti, ar nesislepia tikroji nagrinėjimo bylos paslaptis. Vienam kartui pažiūrėti šį filmą gal ir sveika, o jeigu jums patinka aktorių kolektyvas – netgi būtina. Įtaigus J. Roberts ir N. Kidman amplua išties užveda, kad gaudai kiekvieną jų būvimą kadre. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas" / "Doctor Strange"

Sveiki, skaitytojai,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad tai buvo tikriausiai laukiamiausias komercinis filmas šį rudenį didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir jis vadinasi „Daktaras Streindžas“ (angl. Dactor Strange) (2016). Paskutiniuoju metu kino studija „Marvel Studio“ vis sužiba didingais kino reginiais apie super herojus. Nors nesu mėgėjas filmų apie Torą ir t. t., tačiau „Daktaras Streindžas“, sakyčiau, iš esmės pateisino visus mano tokio tipažo kino lūkesčius.

Žinote, neaušindamas klavišų ir be didesnių filmo analizių pasakysiu, kad filmas įspūdingas keliais aspektais. Visų pirma aktoriais – filme pasirodo talentingasis Benedict Cumberbatch, kuris, pasakysiu gana vyriškai, yra paskutiniu metu didelė meilė kine visomis prasmėmis. Į jį įdomu žiūrėti, jis charizmatiškas, nors per kino premjeras visiškai toks ant raudonojo kilimo neatrodo. Ir kita sena kino meilė – Tilda Swinton, kuri apskritai sėdi savo rogėse ir kaip visada atlieka keisčiausius vaidmenis dėl savo prigimtinių keistų galių ir, žinoma, dėl fizinių duomenų. Kitas svarbus dalykas, už ką verta pagirti filmą, yra filmo efektai. Dažniausiai kine vaizdo efektai būna „sausi“ tarsi be turinio, atliekantis tik vizualumo funkciją, todėl neretai atrodo neefektingi. Šiame filme efektais papildoma rebuso dalis, keisto matricos pasaulio ir įprasto realybės suvokimo išplėtimo ir žaismės mechanizmo funkciją. Šįkart vaizdo efektai išties veikia kaip sudedamoji istorijos dalis, nes jie pramuša stereotipinį pasaulio vaizdinį. Tokį vaizdinį galima pamatyti puikiame filme „Pradžia“, kada dėl paralelinių pasaulių atsiranda daugiamatis dimensijos vaizdinys.

Kad ir kokie stereotipiniai atrodytų veikėjai, kad ir kokie dialogai ir juokeliai apie Beyonce, blogio ir gėrio kovos laukas kažkur matyti ar regėti, šiame filme staiga viskas suspindi kažin kokiomis kitomis spalvomis. Efektingomis spalvomis, kad net nepastebi, kaip filmas stačiai įtikina ir įkalina žiūrovo sąmonę kaip Alisą veidrodžių karalystėje. Filmas man pasirodė stiprus, efektingas ir senos paprastos idėjos realizuotos šiuolaikiškai bei ne taip tiesmukai, kaip buvo galbūt galima tikėtis. Rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis; 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela