Filmas: "Užrakinti" / "Locked Down"

 Sveiki,

 

Ilgai laukti pirmojo pokarantininio filmo nereikėjo. Gal ir nebūtų teisingai sakyti pokarantininio, nes karantinas vis dar tęsiasi. Kol O. Koršunovo aktoriai negali repetuoti ir vykdo nuotoliniu būdu pjesių skaitymus, galime tik įsivaizduoti, kokią krizę mums tiek kūrybinę, tiek pramoginę atneš Holivudas, vadinamasis „didysis žiūroviškasis kinas“. Juk būriuotis negalima, o kinas toks menas, kur be didelės žmonių brigados ne kažin ką ir nuveiksi, todėl mano matytas paskutinis vaidybinis Doug Liman filmas „Užrakinti“ (angl. Locked Down) (2021) yra tai, ko labiausiai tikėjausi ir nesinorėjo, kad mano lūkesčiai bus tokie, švelniai tariant, lengvai išpranašauti.

 

Istorija pasakoja apie gyvenančią porą karantino sąlygomis. Netekę savo realizacijos galimybių, jie ima išgyventi tuštumą ir beprasmybės jausmą (įdomu, kaip būtų, jeigu toji pora turėtų vaikų). Galiausiai Linda, kurios vaidmenį sukūrė puikioji Anne Hathaway, yra priversta dėl ekonominių priežasčių atleisti visus savo kampanijos darbuotojus nuotoliniu būdu. Jausmelis ne iš gerųjų, lygiai tas pats ir jos sutuoktiniui Pakstonui, kuris išvežinėja siuntinius. Porelė pamažu taip emociškai ir protiškai „nučiuožia“, kad ima lyg mažvaikiai išsidirbinėti: rūko žolę, tarškina keptuvėmis su kaimynais ir t. t. Kol galiausiai jie nusprendžia, kad geriausias gyvenime dalykas dar liko pamirštas pavojaus jausmas ir adrenalinas, todėl jie nusprendžia pavokti deimantą.

 

Gali pasirodyti, kad filmas labai šmaikštus ir juokingas, tačiau tai nėra tipinė komedija, veikiau tik su komedijos užuomazgomis, kuri reiškiasi per veikėjų prislėgtą nuotaiką, psichologinę įtampą, negalėjimą ką nors pakeisti. Iš tikrųjų filmas būtų išėjęs puikus, jeigu koks nors kitas, sakyčiau, talentingesnis režisierius būtų paėmęs šią medžiagą. Dabar kai kurios scenos atrodo realizuotos kaip teatro scenoje, dvelkia aiški konfliktų ir dialogo negyvenimiška struktūra. Dalis scenų, aišku, nufilmuota remiantis nuotoliniais pokalbiais, atspindi mūsų karantininį bendravimo kasdienybę, bet visumoje filme trūksta aistros, gilesnio pajautimo. Gal problema yra dviejų žanrų mikstūra, kuri visgi nepasitvirtino. Arba reikėjo kurti filmą apie deimanto vagis, arba iš tikrųjų depresinį karantininį filmą, kuriame atsiskleistų žmogaus susipriešinimas ir bejėgystė. Dabar režisierius norėjo tikriausiai vienu užpakaliu atsisėsti ant dviejų kėdžių, todėl rezultatas visuminis išėjo nei šioks, nei toks. Galiausiai filmo finalas nebeaiškus, tai kur tas karantinas mus turėjo nuvesti: ar prie šeimos santykių atsinaujinimo ir kūrybiškumo, ar tiesiog pademonstruoti kaip vieną didelę ėjimą į nesąmoningus ir pavojingus žaidimus su gyvenimu? O gal ir viena ir kita? Kartais neužbaigtumas veda prie žiūrovo keliamo retorinio klausimo, todėl suformuluoti minties nebūtina, tačiau šiuo atveju kažkokios „razinkos“ visgi dar norėjosi, kad išsigrynintų filmo idėja.  

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.1

 

Jūsų Maištinga Siela