Filmas: "Eik ir žiūrėk" / "Ateik ir pažiūrėk" / "Иди и смотри" / "Ateik ir pamatyk" / "Eiti ir žiūrėti"

 Sveiki,

 

Yra tokių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kurie eina ir praeina, atrodo, lyg ir dalyvavai mūšyje, buvo įdomu, tačiau tie filmai ima ir pasimiršta. Ir yra tokių filmų, pavyzdžiui, kaip visiems patinkantis „Pianistas“ (2002), kuris įstringa ir net po dvidešimties metų įvardijame kaip vieną geriausių filmų apie holokaustą. Sukurti filmą apie karą ir apie kare esantį beginklį žlugdomą žmogų – yra du skirtingi dalykai ir, žinoma, antrasis variantas visada jaudins labiau nei, tarkim, karo strategijos vaizdavimas ir milijonai lavonų. Būtent pagal antrąjį scenarijaus perspektyvą, kuriuo žiūrovas gali labiau susitapatinti su veikėju, ir yra rusų režisieriaus Elem Klimov (1933-2003) Sovietų Sąjungoje sukurtas filmas „Eik ir žiūrėk“ (rus. Иди и смотри) (1985). Internete galite rasti ir kitokių versijų pavadinimų, pavyzdžiui, „Eiti ir žiūrėti“ arba „Ateik ir pažiūrėk“ ir pan. Filmas anuomet buvo garsus, o plačiame pasauliniame kontekste netgi pasitiktas kontraversiškai. Jame nusifilmavo netgi lietuvių žymūs aktoriai Liubomiras Laucevičius bei Vladas Bagdonas.

 

Filmas pasakoja apie Baltarusijoje galimus Antrojo pasaulinio karo įvykius. Dėmesio centre – vaikinukas Flyora, kuris dar net ne vyras, o tik vėlyvos stadijos išgyvenantis paauglys, kuris trokšta eiti į karą ir ginti tėvynę nuo priešų. Daugelis tokio amžiaus berniukų, nežinodami, kas tas karas, kaip jis atima protą ir koks jis gali būti žiaurus, troško iš patriotizmo ir heroizmo šio potyrio. Taigi berniukas iškeliauja į miškus ir jau nuo pat pirmųjų dienų patiria karo siaubą ir neteisybę. Miške susipažįsta su panašaus amžiaus mergaite, jie savotiškai netgi flirtuoja, kol nepradeda kristi į mišką vokiečių bombos ir leistis parašiutais kareiviai. Galiausiai filmas pamažu virsta į keistai kameros ir mizanscenų išgaubtą jaunuolio psichuojančią realybę. Nebeaišku, kur čia lietuje šokanti mergina ir grožis, o kur nuo bombų apkurtusio vaikino košmarai, todėl vieną akimirką atrodo, kad filmas tampa neberealus, netikroviškas, susitelkęs į praradimų ir siaubo ekspresiją, kaip antai Muncho paveikslas „Klyksmas“. Filmas pradeda kalbėti groteskiškais, siaubą keliančiais vaizdiniais, pavyzdžiui, žmogaus kaukolė aplipdoma moliu ir iš jo padaroma Hitlerio kaliausė, pastaroji įsmeigiame kryžkelėje vokiečiams erzinti...

 

Visa tai perteikiama per vaikinuko nuolat banguojančią nestabilią psichiką. Sužinojęs, kad jo mamą ir sesutes sušaudė už daržinės, jis paklaiksta ir trokšta keršto, tačiau netrukus į kraštą įsiveržia vokiečiai ir dėl nelaimingų aplinkybių jis papuola į deginamo kaimo ir masinio sunaikinimo egzekuciją, kurioje įkaušę vokiečiai išprievartauja, sušaudo ir sudegina tiek vaikus, tiek moteris, tiek vyrus, o berniuko veidas, taip dar neseniai troškęs herojiško karo, pasensta per vieną dieną... Filmas šiurpiai bauginantis, įtaigus, nelengvas. Daug dalykų tenka pateisinti, ypač keistus makabriškus scenarijaus sprendimus, kurie tik iš pradžių kelia šypsnį, norisi ginčytis dėl neva paliktų loginių klaidų, tačiau tai jaunuolio sąmonės pokyčio ir realybės (nebe)suvokimo filmas, o ne filmas apie faktus.

 

Daugelis piktinasi iki šiol, kad būtent rusai tokiu būdu degino ir žudė ištisus kaimus, kad filmas yra politizuotas, tiesiog užsakytas Sovietų Sąjungos parodyti, kokia didi yra rusų tauta. Filmo pabaigoje yra viena tokia scena, kuri iš tikrųjų yra pagrindinis matas, kad šis filmas nėra propagandinis įrankis „papuošti“ rusų garbę (dabar politizuotų filmų su amerikiečiais didvyriais pilna, tačiau niekas nekalba apie propagandą). Toji scena, kai vokiečiai priremti prie sienos ir dabar rusai renkasi juos nuteisti garbingai, ar tokiu pat metodu juos sušaudyti, kaip jie šaudė vietinius. Jau atrodo, kad filme įvyks didysis propagandinis motyvas, kad rusais atseit save „pasivaizduos“ kine kilnesniais, tačiau ranka nesudreba, jie tiesiog apipila benzinus vokiečių karius ir sušaudo, filmas atsisako iliustruoti, kad nukentėjusioji pusė yra kažkokie žmogiškesni ir nepasiduodantys kerštui ir karo manipuliacijai.

 

Sunku, ką ir bepridurti, tik tai, kad Andrejus Tarkovskis labai panašų filmą sukūrė daug daug seniau – „Ivano vaikystė“ (1962) ir sukrėtė pasaulį. Tarkovskio filme taip pat turime berniuką, kuris veržiasi nugalėti vokiečius, tačiau galiausiai tampa į karo smegduobę puolusia auka. „Eik ir žiūrėk“ turi labai daug panašumų su „Ivano vaikyste“ – abu juos labai rekomenduoju pasižiūrėti, nes, ko gero, tai vieni geriausių rusų filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur vaizduojami vaikai pasensta greičiau, nei jie įsimyli ir užauga.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela