Filmas: "Komisarė" / "Комиссар"

 

Laba, skaitytojai ir praeiviai,

„O kada tada gyventi?“

Labai retai žiūriu senus retro filmus, kažkaip kratausi jų, nesusikaupiu, stumiu vis į rekomenduotinų filmų sąrašų gilumą ir man sunku paaiškinti kodėl, juolab kad nematyta tiek daug puikios klasikos. Šįkart nusprendžiau iškart po rekomendacijos imti ir pažiūrėti, kol filmas neužsimiršo. Filmografinė retenybė – rusų režisieriaus Aleksandr Askoldov (Александр Аскольдов, 1933-2018) filmas „Komisarė“ (rus. комиссар) (1967), kurį, tarsi ištrauktą iš užmaršties, galima nuo šiol pažiūrėti titruotą lietuviškai. Filmas po 1967 metų pastatymo iškart buvo įvertintas kaip ideologiškai žalingas, uždraustas ir pasmerktas cenzūros, o pačiam režisieriui uždrausta toliau kurti kiną. Režisierius, nors po to ir emigravo kaip vienmetis A. Tarkovskis į Vakarus, per visą gyvenimą nebesukūrė nė vieno filmo. „Komisarė“ yra jo debiutas ir paskutinis filmas. Tiesa, man sunkiai suvokiama, kaip apskritai toks filmas gavo finansavimą ir leidimą filmuoti, nes jis tam tikra prasme maišto aktas vidury baltos dienos giliame sovietmetyje.

Tiesa, filmas visgi sovietmečio pabaigoje, apie 1988 metais buvo parodytas viešai, bet nežinia, ar tai yra galutinis režisieriaus 1967 metų užmanymas, ar juosta sutrumpinta ir „sušvelninta“, tačiau filmui pavyko pelnyti Berlyno kino festivalyje prizą, o gimtojoje Rusijoje, patys žinote, šnipštas.

Filme vaizduojama komisarė Klavdia Vavilova, kurią suvaidina Nonna Mordyukova (Нонна Мордюкова, 1925-2008). Filmo veiksmas vyksta maždaug 1918-aisiais, kai Rusija po caro sušaudymo viduje smarkiai persitvarko, kurioje kovoja baltieji ir raudonieji, paveikę ir anuometinę Ukrainą, pastaroji kine ir pavaizduota. Vavilova – komisarė, ta, kuri iki gyvo nago įtikėjusi bolševikų raudonųjų tiesa ir pačios kariuomenės viduje ieško išdavikų, tikrina karių tikėjimą ideologijos pergale, paskelbia nuosprendį saviškių dezertyrams. Žodžiu, savita seklė ir budelis. Vavilova nėščia ir ji laikinai pasitraukia iš pareigų, kol pagimdys ir galės vėl grįžti į postą. Didžiąją filmo dalį Vavilova vaizduojama savotiškose „motinystės atostogose“ žydo Jefimo namuose, kur ji pagaliau gali pamiršti savo įsakmų žodį ir mokytis būti švelnia motina. Jefimo namuose daug mažamečių vaikų, o jo žmona nepaprastai rūpestinga ir atsakinga motina, kuri rodo ne tik rūpestį, bet ir keistai kontrastuoja su Klavdijos brutalia veikla. Tai tarsi du atskiri pasauliai: vienas karo laukas ir švelnus namų židinys...

Daugiau ne kažin ką galiu papasakoti, reikia patiems šį filmą pamatyti. Pradedu suprasti, kodėl jis neįtiko sovietų cenzūrai. Pagrindinė veikėja – moteris. Ir dar nėščia! Kas rimtai pažiūrės į moterį didvyrę su skarele ir kūdikiu? Ką jau kalbėti apie Ukrainą, kuri buvo laikoma tik Rusijos žemių dalimi (nedetalizuosiu šių dienų konteksto)? Bene labiausiai patiko ir nustebino optimisto žydelio Jefimo vaizdavimas, tokio tyrumo ir paprastumo žmogus! Apskritai žydus tokiame amplua kine vaizduoti rusų to meto kine buvo tabu.

Filmas juodai baltas, tačiau jame veikia jau susiformavusios kino raiškos priemonės, kameros įtaigus judesys ir užfiksuoti kadrai, kokių šių dienų kine jau nebepamatysi. Pavyzdžiui, nuogų vaikų vaizdavimas, intensyvus arklių pėrimas ir netgi žiūrint pagrindinės veikėjos gimdymo sceną kyla smarkiai kitoniško kino jausmas. Kas bepavaizduos tokį natūralų paprastų namų jaudulį, kada ateina nauja gyvybė į pasaulį? Atminty perkračiau matytus europietiškus ir holivudinius filmus: tokia rimtis ir negyvumas tose scenose. Tiesa, filme įsiterpia ir vizijos bei prisiminimai kaip vizijos (sovietų cenzūros smerkti dalykai kine ir literatūroje dėl antirealizmo), kai veikėja gimdymo metu kliedi. Tos raiškos formos savo estetika primena ir ankstyvuosius Andrejaus Tarkovskio filmus „Andrejus Rubliovas“ (1966), o ypač „Ivano vaikystė“ (1962). Nustebino ir vaizduojama ateities vizija, kai rodomi žydai, kurie su lagaminais ir karstu atvyksta į būsimą getą, o paskui su kūdikiu eina ir pati Vavilova.

Visgi istoriniame kontekste išryškėja Vavilovos pagrindinė dilema: ji turi rinktis, užslinkus baltagvardiečiams, eiti ir žūti už tėvynę ir ideologiją, arba kartu slėptis su žydais rūsyje, tikintis, kad galima išgelbėti savo vaiką. Kas ji? Komisarė ar labiau motina? Apsisprendimo akimirką Vavilova randa motyvacijos suderindama pareigą ir motinystę: ji mirs ne tik už tėvynę, bet ir savo vaiką tam, kad jis galėtų augti. Žinoma, galima kalbėti apie „išskalbtas smegenis“ ir tai būtų tiesa, tačiau filmas paaiškina ir rusų militaristinį heroizmą. Šiandien filmą galima žiūrėti visaip: kaip istorinę juostą, kuri iškentė sovietų cenzūrą, kaip liudijimą, kas jau vyko XX amžiaus pradžioje slavų žemėse, kaip meninės vertės nepraradusį filmą ir savitą kino industrijos kroniką su visais kontekstais, liudijančiais sudėtingą tiesos, politikos ir karo palietų žmonių gyvenimo dramatizmą.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sibiras. Monamuras" / "Сибирь. Монамур" / "Siberia, Monamour" / "Sibir. Monamur"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Visiškai netikėtai į mano žiūrimų filmų srautą „įšoko“ Vyacheslav Ross filmas „Sibiras. Monamuras“ (rus. Сибирь. Монамур) (2011). Iš tikrųjų, jeigu filmas ne apie mafiją ir ne komedija, o rusų nepriklausomas kinas, tai garantija beveik 100 procentu, kad filmas bus išties geras. Šis, netikėtai mane nustebinęs, pasakoja apie atokiame Sibire gyvenančius žmones. Atokiame kaime, tarp miškų, gyvena senelis su anūku, kurie laukia sugrįžtančio berniuko sūnaus. Juos iš mažo miestelio lanko ir maisto parūpina berniuko dėdė... Šalia pasakojama karininko istorija, kaip jis savo dukterėčią gabena vadui už vietos kekšę. Šioms dviem istorijoms lemta persipinti ir susijungti.

 

Geras scenarijus ir gera realizacija! Ta šiurkšti ir viską aplinkui traumuojanti rusiška kultūra, užpilta degtine, neišsipildžiusiomis svajonėmis, aklomis iliuzijomis... Tai taip artima, kad net primena mūsų XX amžiaus pabaigos kaimus, tačiau viskas šiame filme vyksta dar ir Sibire. Būtent atmosfera, gamta, kaimiškas skurdas, nušašę ir gerai nugrimuoti aktorių veidai perteikia tą su niekuo nesupainiojamą skurdo estetiką. Puikiai susuktos istorijos, gyvi ir suprantami dialogai, nevienkrypčiai ir nekarkasiniai veikėjų charakteriai neleidžia sumeluoti, kad kartais dukterėčią miške dulkinantis karininkas tuo pačiu gali būti ir gailestingas gelbėtojas, o dievobaimingas senukas – sulaukėjusius šunis ir vilkus šaudantis kerštautojas bei šeimą ginanti ir mylinti motina sanguliaujanti su kaimynu... Tarp tų šiurkščių vagių nutvieksta ypatingai sakrali tikinčiojo senuko paveikslas, kuriam Dievas suteikia jėgų ne tik išgyventi sunkias Sibiro žiemas. Visas tas Sibiro pasaulis, kad ir koks šiame filme iš pradžių atrodo nedarnus, išdrikęs, pabaigoje susijungia į vieną bendrą sibirietišką kultūrą, kur kiekvienas vienaip ar kitaip yra susietas ir priklausomas nuo aplinkybių.

 

Filmas tamsus, atšiaurus, bet pabaigoje vedantis į šviesą. Kai kada priminė Andrejaus Zviagincevo filmus, ypač jo puikųjį „Sugrįžimas“ (2003). Daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame persipina kasdienybė, tikėjimas, laukimas ir atmetimas, prievarta ir meilė, prieraišumas ir toksiški įpročiai. Visa tai staiga filme tampa atokia sibirietiška kultūra ir toje kultūroje gyvenantis kasdienis žmogus, kuriam staiga vieną dieną įvyksta stebuklas. Nuostabaus grožio, jautrumo ir tikrumo filmas.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eik ir žiūrėk" / "Ateik ir pažiūrėk" / "Иди и смотри" / "Ateik ir pamatyk" / "Eiti ir žiūrėti"

 Sveiki,

 

Yra tokių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kurie eina ir praeina, atrodo, lyg ir dalyvavai mūšyje, buvo įdomu, tačiau tie filmai ima ir pasimiršta. Ir yra tokių filmų, pavyzdžiui, kaip visiems patinkantis „Pianistas“ (2002), kuris įstringa ir net po dvidešimties metų įvardijame kaip vieną geriausių filmų apie holokaustą. Sukurti filmą apie karą ir apie kare esantį beginklį žlugdomą žmogų – yra du skirtingi dalykai ir, žinoma, antrasis variantas visada jaudins labiau nei, tarkim, karo strategijos vaizdavimas ir milijonai lavonų. Būtent pagal antrąjį scenarijaus perspektyvą, kuriuo žiūrovas gali labiau susitapatinti su veikėju, ir yra rusų režisieriaus Elem Klimov (1933-2003) Sovietų Sąjungoje sukurtas filmas „Eik ir žiūrėk“ (rus. Иди и смотри) (1985). Internete galite rasti ir kitokių versijų pavadinimų, pavyzdžiui, „Eiti ir žiūrėti“ arba „Ateik ir pažiūrėk“ ir pan. Filmas anuomet buvo garsus, o plačiame pasauliniame kontekste netgi pasitiktas kontraversiškai. Jame nusifilmavo netgi lietuvių žymūs aktoriai Liubomiras Laucevičius bei Vladas Bagdonas.

 

Filmas pasakoja apie Baltarusijoje galimus Antrojo pasaulinio karo įvykius. Dėmesio centre – vaikinukas Flyora, kuris dar net ne vyras, o tik vėlyvos stadijos išgyvenantis paauglys, kuris trokšta eiti į karą ir ginti tėvynę nuo priešų. Daugelis tokio amžiaus berniukų, nežinodami, kas tas karas, kaip jis atima protą ir koks jis gali būti žiaurus, troško iš patriotizmo ir heroizmo šio potyrio. Taigi berniukas iškeliauja į miškus ir jau nuo pat pirmųjų dienų patiria karo siaubą ir neteisybę. Miške susipažįsta su panašaus amžiaus mergaite, jie savotiškai netgi flirtuoja, kol nepradeda kristi į mišką vokiečių bombos ir leistis parašiutais kareiviai. Galiausiai filmas pamažu virsta į keistai kameros ir mizanscenų išgaubtą jaunuolio psichuojančią realybę. Nebeaišku, kur čia lietuje šokanti mergina ir grožis, o kur nuo bombų apkurtusio vaikino košmarai, todėl vieną akimirką atrodo, kad filmas tampa neberealus, netikroviškas, susitelkęs į praradimų ir siaubo ekspresiją, kaip antai Muncho paveikslas „Klyksmas“. Filmas pradeda kalbėti groteskiškais, siaubą keliančiais vaizdiniais, pavyzdžiui, žmogaus kaukolė aplipdoma moliu ir iš jo padaroma Hitlerio kaliausė, pastaroji įsmeigiame kryžkelėje vokiečiams erzinti...

 

Visa tai perteikiama per vaikinuko nuolat banguojančią nestabilią psichiką. Sužinojęs, kad jo mamą ir sesutes sušaudė už daržinės, jis paklaiksta ir trokšta keršto, tačiau netrukus į kraštą įsiveržia vokiečiai ir dėl nelaimingų aplinkybių jis papuola į deginamo kaimo ir masinio sunaikinimo egzekuciją, kurioje įkaušę vokiečiai išprievartauja, sušaudo ir sudegina tiek vaikus, tiek moteris, tiek vyrus, o berniuko veidas, taip dar neseniai troškęs herojiško karo, pasensta per vieną dieną... Filmas šiurpiai bauginantis, įtaigus, nelengvas. Daug dalykų tenka pateisinti, ypač keistus makabriškus scenarijaus sprendimus, kurie tik iš pradžių kelia šypsnį, norisi ginčytis dėl neva paliktų loginių klaidų, tačiau tai jaunuolio sąmonės pokyčio ir realybės (nebe)suvokimo filmas, o ne filmas apie faktus.

 

Daugelis piktinasi iki šiol, kad būtent rusai tokiu būdu degino ir žudė ištisus kaimus, kad filmas yra politizuotas, tiesiog užsakytas Sovietų Sąjungos parodyti, kokia didi yra rusų tauta. Filmo pabaigoje yra viena tokia scena, kuri iš tikrųjų yra pagrindinis matas, kad šis filmas nėra propagandinis įrankis „papuošti“ rusų garbę (dabar politizuotų filmų su amerikiečiais didvyriais pilna, tačiau niekas nekalba apie propagandą). Toji scena, kai vokiečiai priremti prie sienos ir dabar rusai renkasi juos nuteisti garbingai, ar tokiu pat metodu juos sušaudyti, kaip jie šaudė vietinius. Jau atrodo, kad filme įvyks didysis propagandinis motyvas, kad rusais atseit save „pasivaizduos“ kine kilnesniais, tačiau ranka nesudreba, jie tiesiog apipila benzinus vokiečių karius ir sušaudo, filmas atsisako iliustruoti, kad nukentėjusioji pusė yra kažkokie žmogiškesni ir nepasiduodantys kerštui ir karo manipuliacijai.

 

Sunku, ką ir bepridurti, tik tai, kad Andrejus Tarkovskis labai panašų filmą sukūrė daug daug seniau – „Ivano vaikystė“ (1962) ir sukrėtė pasaulį. Tarkovskio filme taip pat turime berniuką, kuris veržiasi nugalėti vokiečius, tačiau galiausiai tampa į karo smegduobę puolusia auka. „Eik ir žiūrėk“ turi labai daug panašumų su „Ivano vaikyste“ – abu juos labai rekomenduoju pasižiūrėti, nes, ko gero, tai vieni geriausių rusų filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur vaizduojami vaikai pasensta greičiau, nei jie įsimyli ir užauga.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Konferencija" / "конференция" / "Conference"

 Sveiki,

Maniau, kad mano alkis kinui yra beribis, tačiau paskutiniosiomis dienomis jaučiuosi pavargęs nuo Scanoramos, tad tikriausiai ne daug filmų bepamatysiu. Vienas iš paskutiniųjų seansų tapo rusų režisieriaus Ivan I. Tverdovskiy filmas „Konferencija“ (rus. конференция) (2020), kuris pasakoja apie man pačiam iš vaikystės per TV ekranus stebėtą 2002 Dubrovskos teatre vykusią teroristinį aktą. Tuokart gerai organizuota čečėnų grupė užėmė teatrą su aktoriais ir žiūrovais ir reikalavo Rusijos valdžios išvesti iš Čečėnijos savo karius, antraip sušaudysią visus žmones. Šioji drama tęsėsi tris paras, po operacijos, panaudojant nuodingas dujas, šis įvykis nusinešė 130 žmonių gyvybę, o daugelis teroristų buvo sušaudyti.

Praėjus po tų įvykių 17 metų, šioji istorija perkeliama į draminę juostą „Konferencija“. Anuomet šioji įkaitų drama visuotinai sukėlusi furorą po daugel metų menkai kas prisimena, tačiau ją nepamiršta ten išgyvenusieji. Dėl savo pabėgimo iš įvykių vietos atgailaujanti vienuolė surengia išvadavimo spalio 26 dieną atminimo vakarą toje pačioje salėje. Viskas primena terapinį anoniminių alkoholikų susirinkimą, kai išgyvenusieji dalijasi savo prisiminimais ir chronologine seka rekonstruoja įvykius. Gyvi dialogai, traumuojančių patirčių reakcijos ir teatro salė, veikianti kaip psichoterapeuto kabinetas tampa lokalios su šia tragedija susijusios kolektyvinės išpažinties seansu. Žiūrovas yra supažindinamas su anuomet menkai perteiktais įvykiais... Tuo pačiu metu piktas teatro sargas reikalauja kuo greičiau šį minėjimą baigti, o susirinkusieji netrukus užsibarikaduoja, kad galėtų tęsti pokalbį...

Iš tikrųjų filmas pilnas paradoksalių prieštaringų sprendimų, kurie byloja apie žmogaus traumomis paženklintą gyvenimą, neužgyjantį, nepaguodžiamą. Kokio masto buvo toji tragedija galima pajusti iš šio pasakojimo perspektyvos. Po 17 metų išlikusieji barikaduojasi ir nori išlikti ten, iš kur prieš daugel metų labiau už viską norėjo ištrūkti. Lygiai taip pat paradoksų pilna ir paslaptingoji vienuolė, kuri išpuolio metu neteko sūnaus, todėl mirtinai nesutaria su dukterimi. Ji atgailauja, kad anuomet paliko juos likimo valiai, tačiau filmo pabaigoje visos jos kančios ir godos tampa niekais prieš instinktą bėgti – ji vėlei bėga nuo dukters ir nuo su greitąja gabenamo paralyžiuotu vyru. Atrodo, tikėjimas moteriai teikė išsilaisvinimo, tačiau užtenka analogiškos situacijos bėdoje, vienuolė vėl nusigręžia ir daro tą patį, ką ir prieš 17 metų... Iš tikrųjų labai puikus psichoanalitinis potrauminės elgsenos ir noro pamiršti ir kartu niekada nepamiršti tų įvykių pavyzdys, kuriame veriasi dėl priešpriešų, baimių ir negalėjimo atpirkti kalės, kančių pasaulis. Nebanali idėja, kuri reflektuoja mūsų požiūrį į katastrofas. Nežinau, kuri pozicija yra teisinga. Vienu metu atrodo, kad kolektyvinėje terpėje tokie įvykiai dažnai pamirštami, ypač pamiršta tie, kurie tiesiogiai nedalyvavo – ir tai, atrodo, sveika t. y. pamiršti destruktyvią praeitį. Iš kitos pusės suprantu ir tuos tiesiogiai tragediją patyrusius žmones, kuriems tas įvykis ir jo „nešimas“ per gyvenimą tampa egzistenciniu pagrindu, ribine patirtimi. Nelygu kaip pažiūrėsi, todėl filmas išplėtoja šias du su istorine praeitimi susijusius santykio įsitikinimus ir leidžia suvokti abi perspektyvas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:6.8

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "DAU. Nataša" / "дау. наташа" / "DAU. Natasha"

 

Sveiki, skaitytojai,

Vakar po šio seanso užmigti nebuvo lengva, nes buvau emocionaliai paveiktas rusų režisierių  Ilja Chržanovskij, Jekaterina Oertel filmo „DAU. Nataša“ (angl. DAU. Natasha) (2020), kuriam apibūdinti ir nusakyti vis dar ieškau tam tikrų žodžių. Deja, Scanoramoje šį filmą internetinėje kino salėje publikavo ir leido žiūrėti tik vieną parą su ribotais žmonių kiekiais. Man pasisekė, kad nusipirkau bilietą iš anksto, nors net nežinojau, ko tikėtis iš šio beveik pustrečios valandos filmo, nes galvoje sukosi tik iš antraščių išgriebta frazė „kontraversiškas“. Toks, tiesą sakant, filmas ir yra.

Režisierius šiam darbui paaukojo penkiolika metų kurdamas istoriją apie Sovietų Sąjungoje tarptautinių mokslininkų gyvenimą ir darbą. Iš viso „DAU“ kolekciją sudaro net 8 atskiri filmai, skirti tam tiktiems veikėjams, kurie „migruoja“ iš filmo į filmą, todėl visas projektas labiau primena serialo filmavimą. Labiausiai vertinama antroji „DAU“ dalis, skirta miesto bufetininkės Natašos gyvenimui.

Filmas nufilmuotas itin natūralistiškai, jame filmuojasi ir profesionalūs, ir neprofesionalūs aktoriai. Natašos vaidmenį atlikusi Natalia Bereznhnaya yra neprofesionali, tačiau kaip jai tiko šis vaidmuo! Sodrūs, emocingi ir ilgi kadrai, scenos, nužmoginimo sovietinė kultūra, sovietinis maistas, aplinka. O kokia įspūdinga toji Nataša! Seniai kine bemačiau tokią charizmą spinduliuojantį moters vaidmenį. Natašą galėtume pavadinti kale, kuri žiūri tik savo, dienos metu ji puiki bufetininkė, o vakare su Olga geria iki juodumos, viena kita nekęsdamos, pavydėdamos ir šmeiždamos iki muštynių, tačiau ateina nauja diena ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Nataša trokšta begalinės laimės, ji myli vedusį Pašą, tačiau sugula su užsieniečiu, prisigėrusi kliedi apie laimę, kuri nepasiekiama... Tai primena Čechovo pjesių esminę problemą ir tipinį Čechovo pjesės žmogų, kuriam nelemta būti laimingam dėl tam tikrų priežasčių.

Galiausiai Nataša iškviečiama saugumiečio ir yra žiauriai tardoma! Seniai bemačiau tokio prikaustančio ir sukrečiančio sadistinio ir mazohistinio akto versiją, kai moteris išsiprievartauja su degtinės buteliu, o po kurio laiko kariasi savo tardytojui ant kaklo. Kokia Nataša turėtų būti beviltiškai vieniša, kad ji netgi ryžtasi flirtuoti su sadistu? Kur tos moters protas? Paskutinis pusvalandis išties atidengia moters vienatvę pačiais baisiausiais rakursais – Nataša ne tik nelaiminga, ji dėl meilės galėtų būti pačių žiauriausių ir baisiausių žmonių vergė, kad tik pajustų iš kito geidulį ir reikalingumo jausmą.

Nepaprastas filmas! Vienas geriausių šiame festivalyje, kur šiurpas eina pagaugais: vaidyba, scena, energetika, gyvumas, emocijos, Čechovo pasaulio vertybės, sovietinės tikrovės rūstybė ir... nepaprastas atvirumas. Aktoriai, tiesiogine to žodžio prasme, vienoje vietoje filmuojasi kaip pornografijoje – Nataša atvirai atlieka oralinį. Tai trikdo, šokiruoja ir veikia, nes po geležine uždanga, kur nė uodo neįžiūrėsi, šiame filme viskas atidengta iki kaulo ir kraujo. Neaprastas filmas, kuris dar ilgam išliks mano atmintyje ir emociniame lygmenyje. Gaila tik viena, kad taip mažai žmonių tegalėjo pamatyti šį filmą.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koma" / "Кома" / "Coma"

Sveiki,

Visiškai neplanavau žiūrėti šio filmo, tačiau po įtikinėjimo, kad šį filmą privaloma pamatyti, visgi pasidaviau ir nutariau dirstelėti, kaip rusų kinas geba sujungti „Pradžios“, „Matricos“, „Stalkerio“ ir kitų kultinių mokslinės fantastikos filmų elementus juostoje „Koma“ (rus. Koma) (2019). Tiesą sakant, nelabai žinau šiuolaikinių rusų kino aktorių, nors kai kurie tikriausiai labai populiarūs ir šiame filme galima atpažinti. Visgi negaliu pasigirti ir rusų komercinio kino gausa, nes paprasčiausiai tokios kino juostos beveik nepakliūva į mano žiūrimų filmų akiratį, tad nekomentuosiu nei komercijos dėsnio, nei aktorių.

Filmas siužetiškai nėra gerai realizuotas. Kai kas bandė išties lyginti su amerikiečių filmu „Pradžia“, kuris yra be jokios abejonės sudėtingos kompozicijos mokslinės fantastikos filmas, tačiau akivaizdu, kad tik tam tikros idėjinės gairės tesieja šiuos filmus: žanras, atskiro gyvenimo idėja žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje. Realiai filmas architektoniškas, jame gausu įstabių dekoracijų, kurios neblogai idėjiškai ir techniškai perteiktos, todėl vietomis filmas išties žiūrisi dinamiškai, įdomiai, nes filmo kūrėjai leidžia iš tikrųjų pasijausti kaip svetimame pasaulyje, tačiau visas šio filmo gerumas, manau, ir pasibaigia...

Labai neįdomūs šabloniški veikėjai. Jeigu jau grupės lyderis, tai būtinai koks nors pripumpuotais pautais agresyvus ir nusikaltėlį primenantis vyras. Jeigu jau gražesnė mergina, vadinasi, du vyrai konkuruos dėl jos kaip dėl patelės gamtoje... Na, tokie perdėtai tiesmuki „natūralistiniai“ leitmotyvai kelia šypsnį. Vyrukas patekęs į kitą pasaulį jau pirmą dieną susižavi mergina, nors ką tik patyrė tokį šoką, kad daugelis iš mūsų pusę gyvenimo negalėtume atsigauti. Tą sąlyginį tipažą diktuoja populistinio žanro klišės, noras įsiteikti: sukurkime filmą, kuris primintų amerikietiškus galingus hitus, vadovaukimės tais pačiais triukais, todėl pasamdykime pagrindinį aktorių patrauklų ir sukurkime paviršutinišką meilės istoriją. Tai šiame filme absoliučiai neveikia, santykiai keisti karkasai, nuspėjami, o veikėjų pravardės (kaip senais gerais mokykliniais patyčių laikais) vėl taikomi gyvenime dėl karinės rokiruotės ir keistų militaristinių įstatymų paklusti besąlygiškai kapitonui. Visas tas atpažįstamų štampų rinkinys nepadeda kūrinio idėjai, galiausiai idėja, kad ir kokia ji gali pasirodyti gera, ima blankti, kai pradedi žiūrėti tuos suherojintus veikėjus, kurie nepateikia jokios filosofinės mintelės, kaip, pavyzdžiui, A. Tarkovskio „Stalkeris“, kuriame iš esmės filosofija ir siaubas klojasi ant tų pačių idėjinių pamatų ir visu tuo išgaunama unikali visuma. Deja. „Koma“ šito neturi ir lieka tiesiog idėjiškai neištransliuotas potencialas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Andrejus Tarkovskis, filmas "Soliaris" / "Солярис" / "Solaris": kosminis mąstantis vandenynas prieš žmogišką meilės ir atminties galią

Sveiki, skaitytojai,

Po to, kai sulaukiau griežto komentaro, kad ne man suprasti, ir tuo labiau nė nebandyti suprasti Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmus, ne juokais susimąsčiau: o kam tada skirti Tarkovskio filmai? Iluminati, išskirtiniam masonų ložės intelektualams, kurie kaip lobį saugo ir garbina Tarkovskį? Man iki šiol nesuvokiami kai kurie Tarkovskio žiūrovai, kurie nepripažįsta nė kruopelės kritikos genialaus režisieriaus atžvilgiu ir išvadina tokius visokiausiais diletantais, tarsi patys niekada nebūtų tokiais buvę. Kitą vertus, akivaizdu, kad tokia „kritika“ blogeriams yra iš to paties siauraprotiškumo, nepagarbos ir kultūrinės ubagystės, susireikšminusio kategoriškumo ir galgi net susikurto asmeninio vertybių kulto. O aš sakau: Tarkovskis – visiems! Visi, kas mėgsta kiną, turėtų pabandyti „perkąsti“ visus septynis režisieriaus šedevrus ir kiekvienas pagal savo protą ir emocinį intelektą pajusti bei apmąstyti filmų filosofines idėjas.

Kai prieš aštuonerius metus pirmąkart pamačiau A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (rus. Солярис) (1972), pamaniau, kad tai tikriausiai prasčiausias režisieriaus darbas. Gerai, gal ne prasčiausias, bet man, sakykime, kukliausias ir mažiausiai sudėtingiausias savo medžiaga. Bent jau taip maniau anuomet. A. Tarkovskis šį filmą pastatė pagal lenkų rašytojo Stanislaw Lem kultinę mokslinės fantastikos knygą „Soliaris“, kuri lietuviškai išleista ir perleista ne kartą. Pirminis ekranizacijos sumanymas buvo patikėtas visai kitam režisieriui kaip ambicingas kino projektas, kuris, galima sakyti, irgi turėjo įrodyti, kad Sovietų Sąjungos kinas lygiai toks pats modernus ir pažangus, gebantis parodyti kosminius efektus, kaip ir prieš kelerius metus sukurtas amerikiečio S. Kubricko „2001: kosminė odisėja“ (1968). Nutiko taip, kad filmo medžiaga atiteko A. Tarkovskiui ir šis priėmė iššūkį su sąlyga, kad perrašys adaptuotą scenarijų pagal save, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad režisierius medžiagą interpretuos taip skirtingai nuo pirminio kūrinio sumanymo.

S. Lemui jo knygos ekranizacija labai nepatiko, rašytojas nevengė griežtos kritikos ir pastabų dėl A. Tarkovskio interpretacijos. Anot S. Lemo, režisierius akcentavo, kad kosmosas yra žmogui baisus, o jis neva knygą rašęs priešingai – troško parodyti, kokios didžiulės ateities galimybės yra kosmose. Nieko nuostabaus, nes socialistinėje sistemoje ir ypač septintajame dešimtmetyje svajonės apie kosmosą kuo puikiausiai atsispindi netgi dulkių siurblio modelyje, kuris buvo projektuojamas pagal Saturno planetos modelį. Lenktynės su Vakarais diktavo savas madas. Žmonija gyveno kosmosu, o kai amerikiečiai nusileido Mėnulyje, atrodė, kad visos planetos pasiekiamos ranka.

Tačiau neatrodo, kad A. Tarkovskiui būtų rūpėję „išpuošti“ kosmosą kaip ateities siekiamybę. Nemažai filmo vietų, kuriame vaizduojamas besisukantis vandens sūkurys, tolimos Soliario planetos substancija, kuri turi aukštesnę sąmonę, netgi baugina. Tarkovskiui pavyko perteikti tai kaip nežinomybės ir nepažinumo baimę. Iki šiol, manau, daugelis, kurie tiki ateiviais ir jų aukštesnės sąmonės egzistavimu ir galiomis bendrauti mintimis ir netgi keistis energijomis, kelia žemiečiams žemo, primityvaus ir ribotų žmogiškųjų galių kompleksą t. y. kad humanoidinis žmogus, tas kuris vis dar teršią Žemę, kariauja, skirsto žmones pagal rases, naikina gamtą, negali savo sąmoningumu prilygti aukštesnių vibracijų ir būtybių galiai. Klausimas esminis: ar toji aukštesnioji būtybė gali sunaikinti parazitą žmogų, kuris nėra toks tobulas ir kenkdamas Žemėje, braunasi į kosmosą, kur galioja visai kiti dieviškieji įstatymai?

Galimas daiktas, kad A. Tarkovskis pranoko patį A. Lemą ir išgrynino tai, kas iš esmės nepatinka žmonijai t. y. jų ydos ir menkystės, kurios filme atgręžiamos kaip veidrodis. Astronautas Krisas Kelvinas, atvykęs į kosminę bazę, skraidančią apie Soliario planetą, netikėtai sutinka savo nusižudžiusią žmoną Hari. Soliario vandenynas prasibrauna į veikėjo pasąmonę ir materializuodamas atkuria ir iškelia žmogui pačius skaudulius. Galima sakyti, kad Kelvinas niekada nemylėjo Hari ir dėl to, kad ji nusižudė, galimas daiktas, jis jautė savigraužą. Jis staiga pamilsta vandenyno sukurtą Hari kopiją ir nebenori jos prarasti. Šioji meilės istorija gal kiek užtęsta filme, mat iš pradžių Kelvinas bando kloną sunaikinti, tačiau nuo savęs ir Soliario kuriamos iliuzijos nepabėgsi, jam tenka savo kaltės jausmą gydyti primiršta meilės energija, štai kodėl jis pamilsta Hari – tai jo apsivalymas ir pasveikimas. Vėlgi idėja: savo nemeilę ir negatyvumą gydyti reikia meilės šviesa, tačiau filme viskas tai sustyguota, kad praranda bet kokį didaktikos poskonį, todėl filmas ne moralizuoja, bet veikia kaip filosofinė idėja per simbolius ir metaforas.

Šiame filme atpažįstama režisieriaus kino kalba. Neskubrus pasakojimo veiksmas, ilgi paslaptingi dialogai, virstantys kai kada į monologus, savotiškas veikėjų išpažintis. Filme, kaip ir „Stalkeryje“ (1979), naudojamos teatralizuotos trio mizanscenos, archetipiniai keturių elementų simboliai, ypač vanduo, kuris apvalo, nuplauna ir kartu slepia kitą neregimą pasaulį. Vėl regime šunį, stebime nutapytų paveikslų reprodukcijas, kurios sujungia realų ir įsivaizduojamą bei prisiminimų pasaulį, sujungia vaikystę su augančiais suaugusiųjų lūkesčiais.

2002 metais antrąkart S. Lemo romaną imasi režisuoti garsus amerikiečių kino režisierius Stevenas Soderberghas su puikiu aktoriumi George Clooney. Filmas patyrė fiasko, nes akimirksniu buvo lyginamas ne su knyga, o būtent su A. Tarkovskio kino versija. Tiesa, nemačiau pastarosios versijos, tačiau ji, anot kritikų, nebetenka aštrios filosofinės minties, kadangi holivudinei kino manierai reikia tvirtos plokštumos, aiškios meilės ir pasiaukojimo istorijos, o kritika visuomeniniams reiškiniams, žmonijai nėra tas eržilas, ant kurio Holivudas šuoliuotų taip toli. Kol kas daugiau „Soliario“ ekranizacijų neturime, bet ar bereikia? A. Tarkovskis iškėlė itin aštrią, galbūt net paties S. Lemo nelabai išryškintą mintį, kad tol, kol bijome kitų aukštesniosios sąmonės būtybių, tol bijome iš tikrųjų savęs paties. Tačiau yra ir dar viena, kiek mažiau pastebima mintis, jog žmogus, kad ir koks jis atrodytų pilnas kalčių ir būtų netobulas, turi meilės ir atminties dovaną, kuri nepažini Soliario plazmai. Gali būti, kad žmogus kosmosui, kur tamsoje ir tolyje glūdi neišsenkantys intelektai, pasireiškiantys pačiomis įvairiausiomis formomis, iš tikrųjų neturi žmogiškumo.

Filmo pabaigoje Kelvinas lieka Soliario substancijoje, kažkokioje prisiminimų ir ilgesio suformuotoje saloje, kur vandenynas rekonstruoja jo namus ir tėvus vien iš jo prisiminimų. Galimas daiktas, kad tai sąmoningas Kelvino pasirinkimas, bet neatmeskime, sakyčiau, ir to, kad pats Soliaris jį pasiėmė kaip egzempliorių, kaip mokytoją patirti žmogiškumo idėją. Vadinasi, tarp žmogaus ir kosmoso įvyksta mainai, skirtingų prigimčių subjektai užmezga keistą ryšį: Soliaris mokosi žmogiškumo, o Kelvinas leidžia susitaikyti su praeities klaidomis.

Pagrindinį vaidmenį filme sukuria visų lietuvių pasididžiavimas Donatas Banionis ir Natalija Bondarčiuk. Žiūrėdamas šią trijų valandų filosofinę kosminę odisėją prisiminiau ir S. Kubricko vaizduojamą kosmosą, kurį žino beveik visi Vakarai, o kiek žmonių žino A. Tarkovskio kosmosą? Be kino žmonių, tikriausiai nelabai daug kas ir žino. Nesakau, kad A. Tarkovskio kinas tampa chrestomatiniu reikalu, priešingai – kai filmas turi holistinę filosofinę idėją ir ji taip gerai ir aiškiai išartikuliuota kino kalba, neprarandant gylio ir emocinio intelekto, galų galiausiai jautrumo, tada, sakyčiau, toks kinas kaip A. Tarkovskio tampa amžinu kinu, kuris tinka kartų kartoms ir visokiausio gyvenimo tarpsnio žmonėms. „Soliarį“, kaip ir kitus likusius šešis režisieriaus filmus, galima apibūdinti taip: kaskart vis toks pat ir kaskart vis kitoks.

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuolankioji" / "A Gentle Creature" / "Кроткая"

Sveiki,

Rusų režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Nuolankioji“ (rus. Krotkaya) (2017) po savo premjeros ir gero pasirodymo Kanų kino festivalyje sukėlė dviprasmiškus jausmus. Vieniems, kurie pažįsta filme atvaizduotą šiuolaikinės atsilikusios Rusijos provincijos realybės vaizdą, šis filmas skaudžiai leido išsakyti tas problemas menu, o kitiems, kurie nepripažįsta tokios „suluošintos“ Rusijos realybės, piktintis, kaip apskritai režisieriui buvo leista kurti tokią Rusiją menkinančią kino juostą. Loznicas tikriausiai yra vienas iš nedaugelio kino režisierių – tiesa, tai pirmasis jo matytas filmas – kuris atstovauja šalies sąžinės balsui. Tokį vieną žinau. Tai neprilygstamas režisierius Andrejus Zvyagenstevas.

„Nuolankioji“ nuo pirmųjų hiper realių kadrų primena A.Zvyagenstevo filmus. Vėliau beveik nekyla abejonių, kad labiausiai iš visų filmų tematika atspindi „Leviataną“ (2014), kuriame režisierius vaizdavo supuvusią ir korupcijos bei antžmogiškumu pasižyminčią teisinę sistemą. S. Loznycos filmas moteris, kuri niekaip negali pamatyti neteisingai įkalinto vyro, vėlgi grumiasi beviltiškai bukai korumpuotoje sistemoje. Nesivarginsiu atpasakojimais, nes tikriausiai reikia pažiūrėti šį filmą patiems, kad įsitikintumėte, kad Rusijos pirmojo dešimtmečio po Sąjungos subyrėjimo atmosfera šalyje buvo ne ką kartesnė nei mūsų brutalusis gariūnmetis, kada siautėjo butus plėšinėjančios gaujos, kai kurios pavaldžios netgi policijai. Policija ar valdžia „be antpečių“ turi beveik pasiskirsčiusią visą Rusiją, o paprasti gyventojai „strojinami“ tai vienos, tai kitos valdžios.

Pasaulis be teisybės ir teisingumo iš moters pasiglemžia sielą. Ji beviltiškai parsidavinėja korumpuotoms institucijoms bandydama gelbėti šeimą. Tai iš tikrųjų šiek tiek primena Kafkos „Procesą“, tik šis absurdiškumas toks gyvas ir suprantamas, kad beveik darosi graudu, jog tai vyksta/vyko realiai, o Kafkos literatūra kai kur pasaulyje tėra tikrovės atspindys.

Emociškas „Nuolankiosios“ poveikis, galima sakyti, kartu primena ir tarsi nebylų pačios Rusijos pagalbos šauksmą. Keistai prislopintą, bet realiai girdimą iš meno pasaulio. Mes, lietuviai, patys neretai turėjome tokių istorijoje atvejų, kada „užsukus visus informacijos čiaupus“, realiai kalbėti apie savo dvasios skausmą begalėdavome tik meno formomis, neretai pridengdami Ezopo kalba. Taip, filmas gana politizuotas, jis lyg ir patvirtina pro propagandos dūdmaišius tą numanomą realybę, kurią gožia rusų (iš esmės ir mūsų pačių) žiniasklaidos fasadas. Kitą vertus, nenuostabu, nes pas mus irgi per žiniasklaidos sijonus nelabai matosi realus pasaulis, esame užjuodinti... Bet filmas ne apie tai. Jis apie lėtai marinamą neteisybės nuodais žmogų, kurio lėta dvasios kančios baigtis jau žinoma nuo pat pradžių: moteriai geruoju bjaurasties suteminėje kloakoje nepavyks išplaukti...

Labiausiai stebina režisieriaus pasirinkimas filmo pabaigoje viską pateikti kaip Šarlio Pero pasakoje „Pelenė“. Tiesą sakant, tie ilgi sovietinių grimų tostai Vienos pokylio atmosferoje mane ne juokais sutrikdė. Net nepatiko teatralizuotas „prikabinimas“. Žinau, kad režisieriui išryškinti grimasas reikėjo teatro, tam tikros idėjinės antitezės rūsčiai realybei, norint išryškinti skaudulius ir švytintį dirbtinį viešumos fasadą. Teatras ir ironija, netgi šaržas tam tinka, bet man visgi tas patraukimas į teatralizuotą sapnišką erdvę nelabai įtikino. Taip, sopulius jis išryškino – didžiuotis galinga Rusijos praeitimi žmones, apsinešusius nuo arielkos ir nebematančius per liaupsių kalbas nūdienos bjaurasties, yra S. Aleksijevič dokumentinės prozos liudijimo diagnozė, kuo serga visi Rusijos žmonės: jie trokšta idealų ir vardan ko numirti, nes numirti už idėją buvo mokomi visą gyvenimą. Toji scena traukinyje, kai visi geria už prarastus artimuosius ir keikia valdžią, tiesą sakant, ir suponuoja jautrią dvasios ubagystę, kuri dar gyva ir mūsų senosios kartos žmonėse.

Kitą vertus, neturint idealų tokios herojinės „širdys“ tampa negailestingomis. Man labiau patinka A. Zvyagenstovo filmų finalai, kurie randa beprotybės išraišką natūraliomis sąlygomis, be realybės plotmės transformacijų. Be jokios abejonės, kad „Nuolankioji“ yra geras filmas. Net ne apie Rusiją, o iš esmės apie mus pačius, nesvarbu, kokioje „demokratiškai“ deklaruotinoje visuomenėje gyvename: kai močiutė „nusiimti“ pinigėlių iš kortelės privalo iš Rietavo apylinkių su dviem persėdimais autobusu važiuoti į Plungę (nes uždarė skyrius ir bankomatus tie patys moderniojo pasaulio kūrėjai) – yra sukuriami pažeminti „sistemos vergai šiuolaikiškai“, bet tai yra ta pati nuolankiosios tyla prieš išsišiepusius sistemos sadistus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis:  78/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilgšė" / "Дылда" / "Beanpole" / "Dylda"

Sveiki,

Vienas iš laukiamiausių Scanoramos filmų buvo rusų jaunojo kino režisieriaus Kantemir Balagov (g. 1991) kino juosta „Ilgšė“ (rus. Дылда) (2019). Istorija pasakoja apie pirmuosius metus po Antrojo pasaulinio karo ir paliktus suluošintus žmones po Leningrado apgulties. Istorijos centre – dvi skirtingos moterys. Iš fronto grįžusi Maša sužino, kad jos draugė Iljai nepavyko išsaugoti gyvo sūnaus. Ilgai kare buvusi prostitute už maisto davinį Maša stengiasi susikurti gyvenimo prasmę ir trokšta, kad draugė jai pagimdytų vaiką ir šitaip grąžintų skolą, kadangi pati po daugybės prievartavimų, abortų jau gimdyti nebegali...

Iš tikrųjų šią šokiruojančią moterų karo patirtį režisierius papasakoja labai stilingai ir estetiškai, kurdamas moterų sujauktus likimus iš detalių, „permesdamas“ jų jausmus stambiu kadru. Debiutantės pagrindinės aktorės išties atrodė kaip kino veteranės, tad galima tik įsivaizduoti, kiek joms pačioms teko dirbti, kad išeitų gerai nugludinti kadrai. Filmas estetiškas, pripildytas jaukios gintarinės šviesos, tarsi visada skurdo apimtuose namuose rusentų namų židinys, tačiau kartu žiūrovas yra priverstas suprasti, kaip sunkiai tie veikėjai gyvena pirmaisiais pokario metais, neturėdami jokios psichologinės pagalbos ir šeiminės atramos...

Gerai „sukaltos“ detalės, filmo atmosfera ir scenarijus leido režisieriui įsijausti ir sukurti išties bauginamą moterų paveikslą, savotišką LGBT tema niuansuotą filmą, kuriame emocijų ir savęs prievartavimo istorijos nesibaigė su karo laimėjimu, jos tęsiasi kasdieniame gyvenime. Filmas išties paveikus, stiprus, bet ar tai mano mėgstamiausias festivalio filmas? Tikrai ne. Pritrūko man aštrumo ir dinamikos, režisierius susifokusavo labiau į estetinius, kiek dirbtinai užtęstus, negyvus kadrus, todėl galima pasigesti paprasčiausio natūralumo istorijoje. Tie žvilgsniai, pernelyg ilgos teatralizuotos pauzės veikiau bandoma išgauti įtaigumą, tačiau įtaigumas, mano supratimu, kine kuriamas kiek kitaip. Jeigu reiktų perkurti filmą, siūlyčiau režisieriui atsisakyti kiek įmanoma negyvojo teatro elementų, kuris šiame filme tiko nebent vienoje tikrai geroje scenoje, kai Maša atvyksta į turtuolio Pašos tėvų namus ir ji pirmąkart prabyla apie skaudžias karo patirtis. Tada iš tikrųjų suvokiame, ką Maša slepia viduje, visose tose kitose scenose šitie teatralizuoti pauzavimai kiek trikdė ir pasakojimo dinamikai, ir kliuvo įtaigumui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokinys" / "Ученик" / "The Student"

Sveiki, skaitytojai,

Kino pavasaryje prieš kelerius metus buvo parodytas rusų režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmas „Mokinys“ (rus. Ученик) (2016), kuris puikiai buvo įvertintas ir pastebėtas Kanų kino festivalyje. Istorija pasakoja apie jaunuolį mokinį, kuris spręsdamas savo problemas pradeda skaityti Bibliją ir visus mokyti ir auklėti pagal savo suvokimą, nepaisydamas jokių standartų ir kultūrinių, etiketo limitų.

Iš tikrųjų filmas tik iš dalies iškelia religinio fanatizmo idėją, po kuriuo slepiasi iširusios šeimos jaunuolio problemos – tėvo ilgesys, mamos tikrosios meilės trūkumas, nepripažinimo... Vieną dieną jis ima elgtis pagal Biblijos tezes, kurias iš pradžių be interpretacijų taiko tiesiogines reikšmes, o galiausiai pajutęs įtaigos galią, (nes yra mokinys, todėl neliečiamas), ima tas tezes kreipti savo galios ir manipuliacinių tikslų labui. Filmas išties pasižymi keliais gerais efektais. Labai „rimtu“ nepavadinsi, nes toje iš pirmo žvilgsnio itin reikšmingoje smegenų plovimo temoje veriasi ir absurdas, ir komedijos elementais, todėl tas, kas dedasi mokykloje ir kaip reaguoja pedagogai bei mokyklos direktorė, nereikėtų priimti už gryną pinigą. Tai hiperbolizacijos priemonė, kuri šiek tiek forsuodama iškelia teatralizuotą kontrastingą tarp mokslo ir religijos esantį amžiną konfliktą. Filme iškeliamos dvi barikados – maištininkas fanatikas mokinys ir biologijos mokytoja, atstovaujanti novatoriškam švietimui. Visa kita – tai šių frontų grumtynės, kuriose labiausiai stebina suaugusiųjų aplinkinių reakcija, ypač direktorės, kuri itin nori sužlugdyti jaunąją mokytoją ir nemato religinio fanatizmo priežasčių.

Visgi visos šios situacijos kiek sąlygotos ir neatitinka realumo pagrindo, todėl neapleidžia jausmas, kad tai visgi medžiaga ir scenarijus labiau skirtas teatro scenai nei filmui, nors ir filmas išties pavykęs, provokuojantis, įtraukiantis savo absurdo ir fanatizmo ekvilibristika. Ar mane įtikino sąlygiškumas, neadekvatus aplinkinių priėmimas to mokinio, pavyzdžiui, kad ir per lytinio švietimo pamoką, kai mokinys visiškai nuogas laipioja per suolus, o galiausiai kalta lieka mokytoja? Iš dalies taip, nes realiame gyvenime dažniausiai taip ir būna, kad už mokinių nesąmones turi atsakyti pedagogai arba suaugusieji. Manau, filmas hiperbolizuodamas ir sąlygodamas tam tikras situacijas sukūrė neblogai iškreiptą socialinį veidrodį, kuris ekspresyviai išryškindamas konfliktą parodo destruktyvius ryšius tarp savų interesų, auklėjimo, švietimų, įsitikinimų ir apskritai žmogiško nesusikalbėjimo. Rekomenduoju bent kartą šį filmą peržiūrėti – geras!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolis ir velnias" / "Монах и бес"

Sveiki,

Bežiūrėdamas vieną naujesnių naujojo rusų kino filmų „Vienuolis ir velnias“ (rus. Монах и бес) (2016) staiga prisiminiau Gogolio tekstus ir tą patį klasikinį Sovietų Sąjungos siaubo filmą „Baubas“, tiksliau ne tą klasikinę versiją, bet tą, kurią sukūrė prieš ketvertą metų ir taip puikiai visi žiūrovai sumalė į miltus, o man taip gražiai susižiūrėjo tie etniniai, religiniai ir komedijos junginiai, kad iki šiol tą filmą prisimenu kaip sodrų pavyzdį, jog rusų kinas nėra vien tik mafija ir tas, kuris savo tėvynėje uždraustas, nes kritikuoja sistemą.

„Vienuolis ir velnias“ savastimi kažkiek primena naujausią „Baubo“ versiją, nes jame esti šėtonas ir žmogelis, kamuojamas religinių išbandymų. Šėtono ir žmogaus kelionė virsta piligrimine kelione į Šventąją žemę, kurios metu pats šėtono princas netenka savo galių ir prisilietęs prie tikinčiųjų galios ima virsti žmogumi. Aišku, filmas prisodrintas paradoksalių juokelių, kuruos kelia juodas davatkiškumas ir kaltės atpirkimas – ypač pirmasis pusvalandis, kuris vietos vyskupui tampa tikru išbandymu su apsėstuoju tikinčiuoju. Filme net šmėkšteli caras Aleksandras, tad istoriniai aštuonioliktojo amžiaus atributai, ypač tiems, kurie simpatizuoja šiai epochai, manau, yra ką pamatyti.

Šmaikščios situacijos, konfesijų atstovų išbandymai ir velnias toli gražu neprimenantis „seksovo“ Liuciferio, kokį mėgsta vaizduoti, tarkim, amerikiečiai, rusiškajame variante man labiau priminė visa savo pateiktimi miuziklą „Velnio nuotaką“ ar senąsias čekų pasakų ekranizacijas. Pasiilgusiems užkeiktų kūdrų, meldų ir paprastų vietovių, manau, filmas patiks. Visgi neapleidžia jausmas, kad visas filmas nufilmuotas labai teatralizuotai, tarsi išlaužta iš piršto, stengiamas tyčia hiperbolizuoti, norint išgauti kuo daugiau ekspresijos. Tiesą sakant, filmas ir yra pastatytas kaip vienas didelis teatras ir tik išmaniųjų technologijų t. y. grafinių dizaino nepanaudojimas tėra tik vienas didelis žingsnis, kuo šis filmas, tarkim, nėra panašus į „Piktadarės istoriją“ – juk istorijos atsivertimo esmė tai ta pati.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemeilė" / "Нелюбовь"/ "Loveless"

Sveiki,

Kiekvienas rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev filmas yra sveikų nervų išmėginimas ir todėl jis man labai patinka, nes po jo filmų jautiesi nugulėtu slieku sunkaus akmens. Stiprūs moraliniai demaskavimai ir šeimos santykių ryšių sudėtingumas siejasi visuose jo darbuose, o paskutinis darbas „Nemeilė“ (rus. Nelyubov) (2017), nominuotas į Auksinės palmes šakeles turėjo visas  galimybes jį pelnyti, tačiau tuokart komisija apdovanojo švedų „Kvadratą“.

Manau, „Kvadratas“ šakelę gavo pelnytai, nes jis šiek tiek paveikesnis už „Nemeilę“, kad ir kokį aukštą pilotažą valdo šis režisierius, man asmeniškai stipresni jo darbai yra „Elena“, „Sugrįžimas“ ir „Leviatanas“. Manau, „Leviatanas“ turėjo jam atnešti Auksinę palmės šakelę. Nieko neturiu prieš „Nemeilė“, nes filmas tikrai vertas nuodėmės ir laiko, tačiau vaiko dingimo paieškos motyvas pernelyg suplokštino filmo idėjinį lauką, kadangi tikrai neprastų panašių filmų yra sukūrę ir kitataučiai, o žinant A. Zvyagintsev, kuris nemėgsta gale, kad viskas pasibaigtų dorai, jau galima pagal jo literatūrinę mąstyseną numanyti ir berniuko dingimo atomazgą.

Ypatingas žvilgsnis į šeimos santykius, šiurkščiai besikivirčijanti ant skyrybų slenksčio esanti pora tiesiog iš savo gyvenimo lauko išgrūdo atžalą. Akivaizdu, kad tarpusavio nemeilė daugiau ar mažiau atsilieps berniuko likimui. Kaip vėliau paaiškėja, berniukas dingsta ir kone didžiąją filmo dalį besipliekiantys sutuoktiniai, pasitelkę paieškų tarnybą, bando surasti sūnų. Iš esmės viskas lyg ir gerai, ir atrodo, kad siužetinis postūmis eina link to, kad nelaimė sutaiko ir suvienija žmones, tačiau Zvyagnistsevas eina jau savo pramintu logišku keliu: jeigu nėra meilės, nebėra ir santykių. Galiausiai pora toliau naikina viena kitą ir net tragedijos akivaizdoje iš jų skinda tik dirbtina tėviška pareiga, nei tikras ir nuoširdus susirūpinimas sūnumi.

Subtilus, sukrečiantis ir charakteriu spinduliuojantis filmas tiesiog prislegia žiūrovą ir verčia panirti į rusišką kasdienybę, kurioje tiek daug brutalumo ir nemeilės, kad kartais net ima siutas, kaip motina su šampano taure darosi asmenutes ir gyvena tuščią savo pačios sukurtą gyvenimą. Gal filmas iš dalies apie motinystės ir tėvystės instinktų neturėjimą? Galbūt, bet kad didžiausia veikėjų problema yra nemeilė, nes patys jos nesulaukė ir toji grandinė iš kartos į kartą tęsiasi kaip prakeiksmas.

Kaip visada režisierius užkabina itin jautriai ir plėtoja nuojauta grįstą pasakojimą, o tokį filmą pamatyti yra būtina, kaip ir kiekvieną šio režisieriaus darbą. Iš tikrųjų gal kiek pernelyg daug netikros vilties pasaulyje veikėjai „užmalta“ berniuko paieškose, pernelyg norėta perteikti dėl nemeilės sukeltą artumo troškulį ten, kur jos nebuvo nei gyvenime, nei tragedijos ribinėje situacijoje, nes veikėjai jau pažymėti savo juodais nemeilės kvadratais ir galbūt, galbūt tik asmeninė nelaimė, pvz.,  sunki avarija, atminties ar rankos netekimas ir priėmimas švelnumo galėtų pakeisti jų požiūrį, tačiau kol kas net vaiko netektis mažai ką keičia veikėjų inertiškai nemeilės išjudintus likimus. Savaime suprantama kodėl, nes veikėjai galvoja tik apie savo asmeninę laimę ir yra tobuli egoistai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela