Filmas: "Nuolankioji" / "A Gentle Creature" / "Кроткая"

Sveiki,

Rusų režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Nuolankioji“ (rus. Krotkaya) (2017) po savo premjeros ir gero pasirodymo Kanų kino festivalyje sukėlė dviprasmiškus jausmus. Vieniems, kurie pažįsta filme atvaizduotą šiuolaikinės atsilikusios Rusijos provincijos realybės vaizdą, šis filmas skaudžiai leido išsakyti tas problemas menu, o kitiems, kurie nepripažįsta tokios „suluošintos“ Rusijos realybės, piktintis, kaip apskritai režisieriui buvo leista kurti tokią Rusiją menkinančią kino juostą. Loznicas tikriausiai yra vienas iš nedaugelio kino režisierių – tiesa, tai pirmasis jo matytas filmas – kuris atstovauja šalies sąžinės balsui. Tokį vieną žinau. Tai neprilygstamas režisierius Andrejus Zvyagenstevas.

„Nuolankioji“ nuo pirmųjų hiper realių kadrų primena A.Zvyagenstevo filmus. Vėliau beveik nekyla abejonių, kad labiausiai iš visų filmų tematika atspindi „Leviataną“ (2014), kuriame režisierius vaizdavo supuvusią ir korupcijos bei antžmogiškumu pasižyminčią teisinę sistemą. S. Loznycos filmas moteris, kuri niekaip negali pamatyti neteisingai įkalinto vyro, vėlgi grumiasi beviltiškai bukai korumpuotoje sistemoje. Nesivarginsiu atpasakojimais, nes tikriausiai reikia pažiūrėti šį filmą patiems, kad įsitikintumėte, kad Rusijos pirmojo dešimtmečio po Sąjungos subyrėjimo atmosfera šalyje buvo ne ką kartesnė nei mūsų brutalusis gariūnmetis, kada siautėjo butus plėšinėjančios gaujos, kai kurios pavaldžios netgi policijai. Policija ar valdžia „be antpečių“ turi beveik pasiskirsčiusią visą Rusiją, o paprasti gyventojai „strojinami“ tai vienos, tai kitos valdžios.

Pasaulis be teisybės ir teisingumo iš moters pasiglemžia sielą. Ji beviltiškai parsidavinėja korumpuotoms institucijoms bandydama gelbėti šeimą. Tai iš tikrųjų šiek tiek primena Kafkos „Procesą“, tik šis absurdiškumas toks gyvas ir suprantamas, kad beveik darosi graudu, jog tai vyksta/vyko realiai, o Kafkos literatūra kai kur pasaulyje tėra tikrovės atspindys.

Emociškas „Nuolankiosios“ poveikis, galima sakyti, kartu primena ir tarsi nebylų pačios Rusijos pagalbos šauksmą. Keistai prislopintą, bet realiai girdimą iš meno pasaulio. Mes, lietuviai, patys neretai turėjome tokių istorijoje atvejų, kada „užsukus visus informacijos čiaupus“, realiai kalbėti apie savo dvasios skausmą begalėdavome tik meno formomis, neretai pridengdami Ezopo kalba. Taip, filmas gana politizuotas, jis lyg ir patvirtina pro propagandos dūdmaišius tą numanomą realybę, kurią gožia rusų (iš esmės ir mūsų pačių) žiniasklaidos fasadas. Kitą vertus, nenuostabu, nes pas mus irgi per žiniasklaidos sijonus nelabai matosi realus pasaulis, esame užjuodinti... Bet filmas ne apie tai. Jis apie lėtai marinamą neteisybės nuodais žmogų, kurio lėta dvasios kančios baigtis jau žinoma nuo pat pradžių: moteriai geruoju bjaurasties suteminėje kloakoje nepavyks išplaukti...

Labiausiai stebina režisieriaus pasirinkimas filmo pabaigoje viską pateikti kaip Šarlio Pero pasakoje „Pelenė“. Tiesą sakant, tie ilgi sovietinių grimų tostai Vienos pokylio atmosferoje mane ne juokais sutrikdė. Net nepatiko teatralizuotas „prikabinimas“. Žinau, kad režisieriui išryškinti grimasas reikėjo teatro, tam tikros idėjinės antitezės rūsčiai realybei, norint išryškinti skaudulius ir švytintį dirbtinį viešumos fasadą. Teatras ir ironija, netgi šaržas tam tinka, bet man visgi tas patraukimas į teatralizuotą sapnišką erdvę nelabai įtikino. Taip, sopulius jis išryškino – didžiuotis galinga Rusijos praeitimi žmones, apsinešusius nuo arielkos ir nebematančius per liaupsių kalbas nūdienos bjaurasties, yra S. Aleksijevič dokumentinės prozos liudijimo diagnozė, kuo serga visi Rusijos žmonės: jie trokšta idealų ir vardan ko numirti, nes numirti už idėją buvo mokomi visą gyvenimą. Toji scena traukinyje, kai visi geria už prarastus artimuosius ir keikia valdžią, tiesą sakant, ir suponuoja jautrią dvasios ubagystę, kuri dar gyva ir mūsų senosios kartos žmonėse.

Kitą vertus, neturint idealų tokios herojinės „širdys“ tampa negailestingomis. Man labiau patinka A. Zvyagenstovo filmų finalai, kurie randa beprotybės išraišką natūraliomis sąlygomis, be realybės plotmės transformacijų. Be jokios abejonės, kad „Nuolankioji“ yra geras filmas. Net ne apie Rusiją, o iš esmės apie mus pačius, nesvarbu, kokioje „demokratiškai“ deklaruotinoje visuomenėje gyvename: kai močiutė „nusiimti“ pinigėlių iš kortelės privalo iš Rietavo apylinkių su dviem persėdimais autobusu važiuoti į Plungę (nes uždarė skyrius ir bankomatus tie patys moderniojo pasaulio kūrėjai) – yra sukuriami pažeminti „sistemos vergai šiuolaikiškai“, bet tai yra ta pati nuolankiosios tyla prieš išsišiepusius sistemos sadistus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis:  78/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolis ir velnias" / "Монах и бес"

Sveiki,

Bežiūrėdamas vieną naujesnių naujojo rusų kino filmų „Vienuolis ir velnias“ (rus. Монах и бес) (2016) staiga prisiminiau Gogolio tekstus ir tą patį klasikinį Sovietų Sąjungos siaubo filmą „Baubas“, tiksliau ne tą klasikinę versiją, bet tą, kurią sukūrė prieš ketvertą metų ir taip puikiai visi žiūrovai sumalė į miltus, o man taip gražiai susižiūrėjo tie etniniai, religiniai ir komedijos junginiai, kad iki šiol tą filmą prisimenu kaip sodrų pavyzdį, jog rusų kinas nėra vien tik mafija ir tas, kuris savo tėvynėje uždraustas, nes kritikuoja sistemą.

„Vienuolis ir velnias“ savastimi kažkiek primena naujausią „Baubo“ versiją, nes jame esti šėtonas ir žmogelis, kamuojamas religinių išbandymų. Šėtono ir žmogaus kelionė virsta piligrimine kelione į Šventąją žemę, kurios metu pats šėtono princas netenka savo galių ir prisilietęs prie tikinčiųjų galios ima virsti žmogumi. Aišku, filmas prisodrintas paradoksalių juokelių, kuruos kelia juodas davatkiškumas ir kaltės atpirkimas – ypač pirmasis pusvalandis, kuris vietos vyskupui tampa tikru išbandymu su apsėstuoju tikinčiuoju. Filme net šmėkšteli caras Aleksandras, tad istoriniai aštuonioliktojo amžiaus atributai, ypač tiems, kurie simpatizuoja šiai epochai, manau, yra ką pamatyti.

Šmaikščios situacijos, konfesijų atstovų išbandymai ir velnias toli gražu neprimenantis „seksovo“ Liuciferio, kokį mėgsta vaizduoti, tarkim, amerikiečiai, rusiškajame variante man labiau priminė visa savo pateiktimi miuziklą „Velnio nuotaką“ ar senąsias čekų pasakų ekranizacijas. Pasiilgusiems užkeiktų kūdrų, meldų ir paprastų vietovių, manau, filmas patiks. Visgi neapleidžia jausmas, kad visas filmas nufilmuotas labai teatralizuotai, tarsi išlaužta iš piršto, stengiamas tyčia hiperbolizuoti, norint išgauti kuo daugiau ekspresijos. Tiesą sakant, filmas ir yra pastatytas kaip vienas didelis teatras ir tik išmaniųjų technologijų t. y. grafinių dizaino nepanaudojimas tėra tik vienas didelis žingsnis, kuo šis filmas, tarkim, nėra panašus į „Piktadarės istoriją“ – juk istorijos atsivertimo esmė tai ta pati.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela