Sveiki, skaitytojai,
Štai ko aš laukiu Kino pavasaryje – gero kino ir
provokatyvios istorijos. Nors istorija gan gal iš pažiūros ir tipinė Irano
kine, bet vis tiek ne tokia jau svetima mums. Filmas „Šventosios figos sėkla“
(angl. The Seed of the Sacred Fig) (2024) režisavo Irano režisierius Mohammad
Rasoulof, kurį jau pažįstu iš filmo „Blogio nėra“ (2020), kuris buvo kažkada Kino
pavasario atidarymo filmu. Anuomet filmas patiko ir padarė įspūdį, tai ir šįsyk
režisierius pasistengė. Bet retai su Irano kinu, kuris pasiekia mūsų
festivalius, būna kaip nors kitaip. Prieš kelerius metus matytas „Šventasis
voras“ taip pat ilgam įsirėžė.
„Šventosios figos sėkla“ laikosi folklorinės schemos,
panašiai kaip Vakarų pasaulio režisieriai, kurie laikosi, pvz. Šarlio Pero pasakų
šablonų. Anot pasakojimo, figos medis gimsta iš paukščio išmatų ant medžio,
kuriame sudygsta, įsiskverbia į medį ir galiausiai jį pražudo pats įsigalėdamas
žemėje. Turint galvoje šią schemą, nesudėtinga suprasti filmo viduryje link kur
linksta šioji hermetiška šeimos tragedija. Režisierius remiasi Teherano protestais
ir judėjimais, atkreipia dėmesį į viduriniosios klasės keliamas audras dėl džihado
dėvėjimo ir t. t. Gana pasiturinti Najimo šeima gyvena saugiame name ir
kvartale, kurio namuose auga dvi dukros. Najimo žmona labai rūpinasi savo vyru
ir labai palaiko karjeros kilime, tad Najimas netrukus iš tikrųjų tampa
teisėju, kuris neramumo metais kasdien turi išspręsti iki 300 suimtųjų bylas ir
būti neretai žiaurus. Grįžęs nusikalęs vakare išlieka santūriai švelnus žmonai
ir dukroms, naudojasi prabanga ir klausosi žmonos svaičiojimų apie didesnį butą
ir indaplovę, kai pačiam tenka priimti baisius sprendimus. Neramios sielos
teisininkas gauna registruotą ginklą, kuris namuose dingsta, o tai reiškia, kad
„kliba“ ir pasitikėjimas juo darbe, tai reiškia reputacijos pabaigą.
Maištininkėmis palei nosį tapusios dukros tėvo reputaciją taip pat menkina, o
pusiausvyrą bandanti išlaikyti žmona eina pamažu iš proto...
Tyli šeimos drama neramioje šalyje, kaip kažkas iš
internautų gerai pastebėjo, primena kažkiek pernai Kino pavasaryje rodytą „Interesų
zona“. Motinėlė iš pažiūros taip mylinti savo vyrą ir bijanti prieštarauti iš
tikrųjų labiau myli tik komfortišką moters gyvenimą, nes vaikystėje prityrė
daug vargo dėl tėvo lošėjo. Būdama konservatyvi ir šalta, ji iš tikrųjų tampa
abejinga šalies skausmui ir kitų kančioms, linkusi prieš dukras nuvertinti kitų
turtinę padėtį, sukilėlius vadina vandalais ir chuliganais, tačiau, atrodo,
vienintelės atžalos nusiteikusios atlaikyti šios istorijos moralinį svorį ir
jos netiki nei motinos paistalais, nei TV žinių propaganda, nes viskas, kaip ir
jų tėvo interesai, yra pajungti ant tos pačias šalies diktatūrinės sistemos,
kuri maitina ir iškelia Najimo šeimą bei ją apsaugo. Tačiau kokia sąžinės
kaina?
Netikėtas posūkis tampa Najimo šeimos pabėgimas į
kaimą, kuriame Najimas surengia žmonai ir dukroms šalies režimo būdus
imituojantį Linčo teismą, jas testuoja prieš kamerą ir pakvaišęs dėl
nesibaigiančios savo vidinės įtampos iš šilkinio ir namų židinį saugančio
sutuoktinio tampa nebesuvaldomu teisybės ir pagarbos ištroškusiu patriarchatu,
įkūnijančiu tikriausiai ir paties Irano valdžios modelį: kol visi paklusnūs, tol
Didysis Brolis švelnus ir aprūpina visus, visiems geras, tačiau pareikalavus paklusniesiems
laisvės – gali pasidaryti kaip Najimas. Filmas be galo ilgas, prifarširuotas
buitinių ir politinių įtemptų scenų, dialogų, kartų konfliktų, skirtingų
interesų, kurie žymi skirtingas Irano kartas ir, manau, kad galbūt šis filmas
vienas iš daugelio Irano kino pranašų apie būsimus tikruosius pokyčius šalyje. Man
patiko šioji istorija, buvau pasiilgęs tokio santūraus ir šeimiškai intymaus
filmo, kuris tampa tragedija, imituojančia savo šalies politinę situaciją.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą