Filmas: "Kitoks žmogus" / "A Differen Man"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet man kaip niekad nesiseka su Kino pavasario atrinktais pagrindiniais filmais, man daugelis iš jų antraeiliai, lengvai pasimirštantys, gal dėl to daug tikėjausi iš kino kritikų labai gerai įvertinto amerikiečių režisieriaus Aaron Schimberg filmo „Kitoks žmogus“ (angl. A Different Man) (2024).

 

Istorija pasakoja apie Edvardą, kuris turi itin didelę veido deformaciją, todėl nuolat kenčia nepažįstamųjų užgaules ir baugias reakcijas. Vieną dieną į daugiabučio namo gretimą butą įsikrausto jauna mergina, kuri itin draugiškai elgiasi su juo. Suvokdamas, kad negalėtų turėti ilgalaikių santykių dėl to, kad yra toks, koks jis yra, jis nusprendžia pabandyti naująsias gydimo galimybes ir kaip nors panaikinti deformacijas. Galiausiai po injekcijų jam ima luptis veido oda ir jis kaip koks Bjaurusis ančiukas iš tikrųjų tampa visai simpatišku vyruku... Filmas veikia paradoksaliai, nes tapęs normaliu kaip ir visi, jis staiga nebetenka aplinkinių susidomėjimo, jo kaip aktoriaus karjera pas buvusią draugę dramaturgę irgi pakimba ant plauko, kai pagrindinį vaidmenį nugvelbia analogiškai kitas deformuotas vyrukas, kuriam jis jaučia tiek profesinę, tiek moterų dėmesio pavydą.

 

Filmas nekomercinės tekstūros ir kiek priminė kelių filmų miksus, t. y. „Substancijos“ ir  Peter Bogdanovich 1985 metų dramą „Kaukė“, kurioje nusifilmavo dainininkė Cher. Esama ir David Lyncho „Drambliažmogio“ sugestijos. Apskritai sakant, filmo pasakojimo tonas primena mistinius 9 dešimtmečio filmus, toks neskubus ir mąslus susitelkimas į pasakojimo fantastinę psichologinę dramą išties primena D. Lyncho tam tikras kino artikuliacijas, dvelkia lengvas humoras, kokį galėjome matyti ir „Tvin Pykso miestelyje“. Nepaisant viso filmo tono, kitoniškos režisūros, man filmas nepatiko. Neįtikino nė istorija, nepatiko ir kiek primityvoka didaktinė alegorija: tik netekęs savo išskirtinumo, kurį žmogus jautė kaip naštą, jis iš esmės netenka ir savo unikalumo. Atvirkštinė „Substancijos“ prasminė potekstė, kuri jau seniai įvairiom formom išbandyta.

 

Sebastianas Stanas filme „A Different Man“ atlieka sudėtingą Edvardo vaidmenį, kuris po veido operacijos susiduria su tapatybės krize ir pripažinimo troškimu. Šis vaidmuo aktoriui tapo dideliu iššūkiu, reikalaujančiu fizinių transformacijų ir gilaus psichologinio įsigilinimo. Filme nagrinėjamos aktualios temos apie išvaizdos kultą ir socialinę atskirtį, o tai suteikia aktoriui galimybę atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės problemas. Šis vaidmuo Sebastianui Stanui reiškia ne tik profesinį augimą, bet ir galimybę prisidėti prie svarbių socialinių temų nagrinėjimo. Filme netikėtai pasirodo ir norvegų aktorė Renate Reinsve, kuri atliko puikų vaidmenį šių metų Kino pavasaryje rodomame filme „Armandas“.

 

Žinau, kad daugeliui visgi filmas patiko ir net kai kuriuos labai rimtai įtraukė, tačiau galbūt būtent lėlių teatro principu komponuojamos scenos, pvz., per reabilitaciją Edvardas paduria savo kur kas fiziškai pranašesnį kineziterapeutą, atrodo, kaip koks „Žvaigždžių karų“ nesąmoningas epizodas. Visgi, kaip sakiau, filmas yra alegoriškas ir viskas labai sąlygiška, tad logikos su tikrove nereiktų ieškoti, reiktų vertinti režisieriaus sukurtas veikėjų psichologines kaukes kaip idėjas ir kaip jos koreliuoja aiškiai suformuotomis didaktinėmis tezėmis. Man sunkokai sekėsi mėgautis šiuo filmu, tačiau suprantu jo įvertinimus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela